Birželio 7 dieną Vingio parke įvyks didžiausias Leono Somovo ir Justės Arlauskaitės-Jazzu karjeros koncertas. Unikalus duetas sugrįžta tik vienai nakčiai – paminėti savo kūrybos 20-mečio. Atlikėjai žada, kad jų kuriamas inovatyvus elektroninės muzikos šou „One Night Only“ įeis į šalies istoriją. „Skambant mūsų dueto hitams įspūdingą choreografiją danguje atliks tarptautinės pilotų komandos valdomi dronai. Tai bus neužmirštama šventė!“, – sako Justė ir Leonas.

 
Untitled Session29622-Edit

Leon Somov ir Justė Arlauskaitė-Jazzu. Fotografas – Vaidas Jokubauskas, moteriškas įvaizdis – „UTA Studio“, vyriškas įvaizdis – „UTA Man“.

 

Kodėl nusprendėte atsikurti tik vienam koncertui?

 

Leonas. Manau, 20 metų jubiliejaus proga padaryti tokį vienintelį koncertą yra puiki mintis. Juk reikia dalintis džiaugsmu (šypsosi).

 

Justė. Abu turime savo karjeras, vizijas, kelią. Niekada nebuvo minčių atsikurti. Tai įvyko spontaniškai ir su intencija švęsti mūsų 20 metų draugystę. Mūsų muzika, kuri, drįstu sakyti, smarkiai prisidėjo prie Lietuvos muzikos istorijos ir jos gerųjų posūkių. Todėl, kad to reikia žmonėms. Todėl, kad viena naktis skamba romantiškai ir nostalgiškai.

 

Kaip jums smagiau koncertuoti – didelei miniai ar kamerinėje aplinkoje?

 

 L. Visos erdvės – įdomios patirtys. Maži ir dideli koncertai vienodai verti pastangų, dėmesio ir kruopštaus pasirengimo. Svarbiausia gerai praleisti laiką ir mėgautis muzikos stebuklu.

 

 J. Man visaip gera, nes neseniai supratau viso to esmę – dalintis, keistis energija yra tiesiog stebuklingas aktas! Akustiniuose koncertuose daugiau artumo, meditacijos, supratimo – ten tokia plona emocinė riba tarp tavęs ir žiūrovo. Dūžta visi barjerai, viskas taip arti, kad kartais sielos tampa permatomos. Dideli koncertai dovanoja laviną jausmų – tai tokia nenugalima masiška jėga. Kaskart tikriniesi savo ribas, mokaisi laviruoti toje energijų gausoje. Viskas reikalinga, nieko neatsisakyčiau.

 

Už ką labiausiai vertinate vienas kitą?

   

L. Už tai, kad galime pasitikėti vienas kitu, laisvai dalintis mintimis, juoktis. Už 20 metų draugystę ir muziką, kuri vis dar gyva.

 
J. Esame vienas kito pradžia muzikoje. Vienas prieš kitą galime jaustis maksimaliai savimi. Mūsų ryšys grįstas pagarba, supratimu ir meile. Man gražu stebėti Leoną, rodos, jis retas egzempliorius žmonių, kurie vis dar turi gyvą vidinį vaiką. Kartais skeptikas manyje žiūri, grožisi ir galvoja – šventas naivumėli! Tai be galo graži Leono savybė.

 

Kokia muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

 
L. Pastaruoju metu klausau „NTS radio“ ir mūsų su Juste naujo albumo eskizų. Dažnai būna taip, jog, nesant studijoje ar savo darbinėje aplinkoje, patinka tiesiog nieko nesiklausyti. Klausytis aplinkos garsų. Miesto garsai man yra muzika. Mėgstu vaikščioti su diktofonu ir įrašinėti aplinkos garsus, vėliau iš jų sukurti kažką muzikalaus. Tai neišsenkantis kūrybinis šaltinis.

 
J. Esu muzikantė, su kuria apie muziką nelabai pakalbėsi (juokiasi). Bent jau apie naujausias tendencijas. Dažniausiai mėgstu būti tyloje, kitaip išprotėčiau – nuolat groju, repetuoju, kuriu, įrašinėju, kažkur lankausi, kažko klausau… Namuose mėgstu tylą. Kai noriu išsivalyti galvą, įsijungiu S. Rachmaninoffą arba F. Chopiną. Kai noriu lengvumo arba kai ateina svečių, klausau džiazo, klasikos. Ir, žinoma, daugiausia kartų pastaruosius metus mano „Spotify“ sukosi „Tele bim-bam“ ir Keistuolių teatras (šypsosi).
 

Kokio pasaulyje žinomo atlikėjo, grupės populiarumo negalite suprasti?

 
L. Manau, nėra teisingo ar neteisingo artisto, atlikėjo. Juk skonis – subjektyvus dalykas.

 
J. Nesuprantu daugelio. Kažkada dariausi manikiūrą, o priešais televizorius rodė MTV kanalą. Iš pusantros valandos repertuaro mėgavausi tik viena daina – Dua Lipos. Viso kito tiesiog negebėjau pakelti. Sėdėjau ir aikčiojau iš nuostabaus, kaip šie žmonės čia iš viso sugebėjo patekti… Bet pasaulis – įvairus. Matyt, to reikia kažkuriems žmonėms. Aš tiesiog laiminga, kad tiems kitiems žmonėms reikia manęs.

 

Ar turite autoritetų?

 

J. Neturiu autoritetų. Prieš mėnesį su šeima grįžome iš Filipinų, kur lankėme legendinę tatuiruočių meistrę „Apo Whan Od“. Jai – 107 metai, ji atrodo kaip paskutinė tikra pasaulio hipsterė. Sėdi, kala tas tatuiruotes, visiškai pasišventusi ir atsidavusi savo darbui. Ji man buvo toks tikras įkvėpimas – galima gyventi tokį spalvingą gyvenimą, tiesiog iš savęs! Ji sėdi viename kaimelyje, iki kurio kelias – ekstremalus, tačiau pas ją skrenda žmonės iš viso pasaulio. Taigi, savo vidinio pasaulio puoselėjimas yra atsakymas. Atsidavimas savo prigimčiai – be jokių kompromisų.

 

Kokias gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

 

L. Neprisirišti prie materialių daiktų ar rezultatų.

 
J. Kiekviena pamoka veda meilės sau link. Žinau, kad mūsų sielos čia atėjo jau su tam tikru planu – ką patirti, ką išmokti. Mano gyvenimas nėra paprastas. Tik nelabai apie jį kas žino. Galima tik nuspėti apie viską iš dramatiškos mano asmenybės ir jautrių dainų. Bet patirčių būta visokių – nuo nenoro egzistuoti iki sudėtingų atvejų šeimoje, iki uždraustos meilės ir visokių kitokių dalykų, apie kuriuos kol kas kalbėti galiu tik dainomis.

 

Kokie mokiniai buvote?

 

L. Buvau gana prastas mokinys. Nuolat dėmesį nukreipdavo koks nors judesys pro langą. Atsitūpęs paukštelis ant medžio šakos ar praeiviai gatvėje. Tiesiog svajodavau (šypsosi).

 

J. Iki aštuntos klasės buvau pavyzdinga mokinė. Tada įsimylėjau vyresnių klasių vaikiną ir pašėlau: bėgdavau iš pamokų, norėjau daryti tik tai, kas man patinka, tapau maištinga ir norėjau per anksti suaugti. Ačiūdie, visada turėjau muziką, tad mano talentas atvedė prie teisingų pasirinkimų. Nors prireivinta – oj oj oj…

 

Kaip reaguojate į nesėkmes?

 

L. Sėkmė neįmanoma be nesėkmių. Nesėkmės neišvengiamos. Dažnai jos atrodo blogesnės, nei iš tikrųjų yra. Svarbu nepamiršti, kad nesėkmės laikinos, kad jos netaptų kliūtimi, bet virstų motyvacija ir noru tobulėti.

 
J. Kaip kada. Kartais susijaudinu dėl smulkmenos, ją išpučiu ir sureikšminu. O kartais sudėtingiausiose situacijose esu vienintelis žmogus, kuris geba matyti viską iš pagrindų, tarsi iš viršaus – arba priimti, arba išspręsti. Kuo toliau, tuo labiau į viską stengiuosi žiūrėti žaismingai. Nesureikšminti gyvenimo – žaisti jį kur kas paprasčiau.

 

Ką savyje norėtumėte pakeisti?

 
L. Norėčiau mokėti, žinoti daugiau, tobulinti žinias savo profesinėje srityje. Išmokti groti nauju instrumentu, išmokti naują kalbą, išmokti labiau mylėti. Meilė ir užuojauta, manau, yra esminės savybės, padedančios kurti stiprius ryšius su kitais žmonėmis ir gyventi visavertį gyvenimą.
J. Supratimą, kad esu atsakinga už kitų žmonių gyvenimus. Mano šamanė mane seniai išmokė – Juste, nesuteik pagalbos žmogui, kuris jos neprašo! O jei prašo, gerai pagalvok, ar tau pačiai tai nepakenks. Norėčiau dar dažniau sakyti „ne“. Norėčiau naiviai nebetikėti kai kuriais žmonėmis. Yra tokių momentų, prie kurių dar turiu dirbti, bet iš esmės sau patinku.

 

Už ką esate dėkingi?

 
L. Esu nuolat dėkingas už visas gyvenimo suteiktas galimybes. Taip pat – už galimybę būti naudingam. Dėkingumas yra galinga emocija, turinti teigiamą poveikį žmonių gyvenimui.

 
J. Už absoliučiai viską. Kasdien darau dėkingumo praktikas. Jei būna itin sunku, darau jas keletą kartų per dieną. Dėkingumo vibracija itin aukšta, o suvokimas, kad viskas reikalinga ir kad visos blogybės ar baubai yra dieviško plano dalis, labai palengvina būtį.

 

Kaip bėga jūsų laisvalaikis?

 

L. Man patinka, kai laisvalaikis yra kokybiškai ir sveikai praleistas laikas, kuris gimdo sveikas mintis.

 
J. Su vaiku. Visą laisvą laiką noriu būti su juo, nes ir taip daug dirbu. O šiaip visą laiką noriu miego (šypsosi). Tad miegas būtų mano antras pasirinkimas. Tada gamta, knygos, teatras, boksas…

 

Kokią paskutinę gerą knygą skaitėte?

 

 L. Garso moduliarų (sintezatorių) instrukcijas. Nesibaigiančios inspiracijos (juokiasi).

 
 J. Jei popknygą, tai „Lopšinė raganoms“. Man patinka ezoterika, kurią gali lengvai skaityti. Gal pabaigoje ir per daug fikcijos, bet tai vis vien įkvepia. Man nesuvokiama, kaip žmonės netiki kitais pasauliais, aukštesnėmis jėgomis, kitais gyvenimais. Tai – mano temos. Dažniausiai skaitau sielovados knygas. Dabar vėl atsiverčiau Osho „Kūrybiškumas“.

 

Kokie tėvai esate?

 
L. Mokausi būti kantrus sau ir vaikams, kad jie turėtų daugiau laisvės tyrinėti pasaulį ir mokytis iš savo klaidų. Esu geresnis tėtis, kai matau savo vaikų veiduose šypseną.

 
 J. Mylinti, jautri ir, aišku, dėl visko save kaltinanti, bet smarkiai dirbu su tuo! Manau, esu gera mama. Kažkada atrodė, kad nesugebėsiu būti jokia mama, o gamta tiesiog viską taip stebuklingai sudėlioja, kad savaime įgauni visus reikiamus įrankius. Mamystė yra geriausia, kas man nutiko.

 

Ar turite gyvenimo šūkį, kuriuo vadovaujatės?

 
L. Nesijaudinkite dėl praeities, nes jos nebėra. Nesijaudinkite dėl ateities, nes ji dar neatėjo. Susikoncentruokite į dabartį ir būkite sąmoningi. Mėgaukitės čia ir dabar.

 
J. Kaip tik dabar nusprendžiau, kad šiuo etapu mano šūkis turėtų būti „sveika siela sveikame kūne“. Noriu būti savo geriausios formos, minčių skaidrumo, kūno stiprumo, noriu bandyti savo ribas, ugdyti valią. Būti stipri ir sveika – dėl savęs ir dėl Majaus.

 

Kada būnate laimingiausia(s)?

 

L. Džiaugsmas ir laimė dažnai kyla iš prasmingų santykių su artimaisiais, draugais ar bendruomene. Būti apsuptam žmonių, kurie myli, palaiko ir vertina, – neįkainojama dovana.

 

J. Ryte, kai pramerkiu akis, ir šypsosi Majus. Lygiai taip pat vakarais apsikabinę išsimyluojam, bandau sugerti visą jo kvapą į save ir ramiai užmigti. Dar būnu laiminga sukūrus gerą dainą, nes žinau, kad ji reikalinga žmogui, pasauliui. Dar esu laiminga būdama viena, tyloje, su savimi, kai niekas nemato ir negirdi.

 

Apie ką pasvajojate?

 
 L. Apie kokybišką miegą.

 
 J. Apie gražų gyvenimą. Ispanijoje, Tailande. Apie lengvumą, keliones. Apie tai, kaip viskas vis tiek bus taip, kaip noriu aš pati. Apie tai, kad birželio 7 dieną turėsime gražiausią ir didžiausią, legendinį koncertą su Leonu. Kad tai bus stebuklas, pikas, meilės ir muzikos epogėjus. O tada jau tolimesni muzikiniai darbai. Jų laukia daug ir didelių.