Šiuolaikiniai mokslininkai perdegimą apibūdina kaip būseną, kai žmogus dėl per didelio profesinio ar asmeninio pobūdžio krūvio (arba dėl abiejų) pasijunta visiškai išsekęs. Nuovargis ir įtampa būna tokie intensyvūs, jog negelbsti nei miegas, nei atostogos šiltuose kraštuose. Perdegimo sindromo kamuojami žmonės atsiriboja nuo aplinkos, patiria fizinių negalavimų ir tai ilgainiui paveikia visas sritis. Tad svarbu laiku pastebėti šią būklę ir atitinkamai koreguoti gyvenimo būdą.

 

Dažniausiai kamuoja profesinis perdegimasOverworked,Tired,Female,Student,,Freelancer,Or,Remote,Worker,Sleep,Lying

 

Profesinio perdegimo sindromas, pasak psichologų, – tai ilgalaikis stresas, dažniausiai patiriamas būtent darbe, paprastai pasireiškiantis trimis pagrindiniais požymiais: fiziniu ir emociniu išsekimu, depersonalizacija (emociniu atsiribojimu nuo aplinkos ir kitų žmonių), nepasitenkinimu darbo rezultatais. Su šia būsena dažniau susiduria pamainomis dirbantys žmonės, ypač ligoninių, slaugos namų personalas, socialinių ir lavinimo sričių darbuotojai. Perdegimo sindromas iš tiesų būdingesnis tų profesijų atstovams, kuriems nuolat tenka rūpintis kitų poreikiais, bendrauti, patenkinti lūkesčius ar atitikti tam tikrą standartą.

 

Perdegimo sindromas psichologų siejamas su specifinėmis asmeninėmis savybėmis. Visada didesnė rizika tyko tų, kurie pasižymi dideliu atsakomybės jausmu. Perdegimo sindromą dažniau patiria darbštuoliai, kurie be darbo daugiau nieko nemato, itin jautrūs, perdėtai į viską reaguoja, kenčia nuo menkavertiškumo jausmo. Taip pat užsispyrėliai, kurie nori viską padaryti patys ir nepriima pagalbos. Tokie žmonės nepaiso kūno siunčiamų signalų, nekreipia į juos dėmesio arba tiesiog jų nejaučia. Perdegimas dažniau gresia ir tiems, kuriuos praeityje jau buvo užklupusios panašios emocinės krizės. Tikėtina, kad ateityje į profesinio ar asmeninio gyvenimo sunkumus jie vėl reaguos perdegimu. Dažniausiai šią būklę išprovokuoja darbas ir jame patiriamas stresas. Pirminiai perdegimo simptomai irgi gali būti susiję būtent su profesine veikla. Tokie požymiai – sumažėję asmeniniai pasiekimai ir neefektyvumo jausmas, didžiulis išsekimas, cinizmas ir atsiribojimas.

 

Moterims perdegti gresia ne tik darbe

 

Minėtas sindromas išsivysto ne kiekvienam. Tai priklauso nuo individualių aplinkybių. Sindromo aukomis dažnai tampa ambicingi, didelius reikalavimus sau keliantys entuziastai. Moterys perdega dažniau nei vyrai, nes labiau viską ima į širdį. Joms būdinga didelė atjauta sukelia norą padėti, be to, labiau prisiriša prie žmonių ir stipriau išgyvena nusivylimą, kai kas nors nepavyksta. Psichologai tikina, kad perdegti dažniau gresia toms, kurios ilgą laiką blaškosi tarp profesinės veiklos, namų, šeimos, vaikų ir iš paskutiniųjų stengiasi viską tobulai atlikti. Dažnai šią būseną patiria atliekančios emociškai sekinantį darbą, pavyzdžiui, slaugančios sunkų ligonį.

 

Taip pat išsekina situacija, kai moteris su vaikais netenka darbo, lieka be pragyvenimo šaltinio. Nuo perdegimo kenčia tie žmonės, kurie įsipareigoja ir aukojasi kitiems, kol galiausiai slegianti našta tampa nepakeliama. Perdegimo sindromą išgyvenantis žmogus jaučiasi beviltiškai, neturi motyvacijos atlikti kasdienių darbų. Tai primena depresiją, tačiau perdegimo sindromas nėra depresija ir tai suprasti labai svarbu. Depresija – sunkus nuotaikos sutrikimas. Ji trunka gerokai ilgiau, o norint kontroliuoti simptomus neretai reikalingi vaistai. Mat ši liga susijusi ne tik su emocine būkle, bet ir biocheminių procesų pakitimais smegenyse. Specialistai visgi užsimena apie tai, kad negydomas perdegimo sindromas gali virsti depresija. Deja, tokia būklė daugelį verčia griebtis raminamųjų vaistų ar alkoholio. Tai veda į kitą savidestrukciją – priklausomybes.

 

Simptomai lengvai pastebimi, bet dažnai ignoruojami

 

Dalis mokslininkų, tyrinėjančių perdegimo sindromą, mano, kad perdegimas – asmenybės ir darbo neatitikimo rezultatas. Kuo didesnis neatitikimas, tuo didesnė rizika. Kiti tyrėjai pastebi, kad susiduriantiems su perdegimo rizika niekaip nepavyksta suderinti lūkesčių su realia situacija. Įtakos perdegimui turi ir amžius. Dažniausiai su šiuo sindromu susiduriama vienoje vietoje išdirbus 7–10 m. Pastebėta, kad šeimą turintiems vyrams sindromas atsiranda rečiau nei viengungiams ar išsiskyrusiems. Moterims – atvirkščiai. Pirmiausia perdegimo sindromas pasireiškia psichologiškai. Anksčiausi simptomai – nerimas dėl gausėjančio darbų kiekio, didėjantys reikalavimai darbe ir negalėjimas su jais susitvarkyti, mažėjantis pasitenkinimas darbais, nuovargis išlieka netgi pamiegojus, atliekamos užduotys atrodo beprasmės arba kvailos, dėl nuovargio apima irzlumas.

 

Vėliau šis sindromas pasireiškia ir fiziniais simptomais. Žmonės skundžiasi nuo įtampos kylančiais galvos skausmais, migrenos priepuoliais, skausmais pečių ir nugaros srityje, nemiga, neramiu miegu. Jie patiria skrandžio ir žarnyno spazmų, vidurių užkietėjimą arba viduriavimą, jaučia „kamuoliuką“ gerklėje, niežėjimą, alergiją. Odą išberia spuogai arba raudonos dėmės. Ilgalaikis perdegimas gali paskatinti būsenas, kurios panašios į lėtinio nuovargio sindromą, kai nebėra fizinių jėgų ką nors daryti, kūnas negali tinkamai funkcionuoti, jaučiamas nuolatinis nuovargis netgi nuo mažų pastangų.

 

Kaip sau padėti?

 

Perdegimo sindromas neišsivysto per vieną dieną. Ši būsena vystosi lėtai, ilgą laiką patiriant stresą ir eikvojant energiją. Psichologų teigimu, perdegimo sindromui būdinga daug stadijų: vengimas spręsti konfliktus, pabrėžtinas turimų problemų neigimas, pastebimas elgesio pasikeitimas, vidinė tuštuma ir pagaliau visiškas išsekimas – sudegimas. Pervargusiam žmogui dažnai atrodo, kad užteks tik pailsėti ir viskas praeis. Ir iš dalies tai yra tiesa. Rekomenduojama bent kelioms dienoms ar savaitgaliui pasišalinti iš įprastos, stresą keliančios aplinkos. Įvairių tyrimų rezultatai rekomenduoja rinktis ramybę, gamtos apsuptį ir gryną orą.

 

Taip pat pastebima, jog kuo mažiau streso faktorių aplinkoje, tuo labiau tikėtina, kad žmogus leis kūnui ir protui pailsėti bei patirs visišką atsipalaidavimą. Tačiau svarbu suvokti, kad ilsintis derėtų užsiimti savianalize – persvarstyti vertybes, sustoti ir pagalvoti, kiek pats prisidedu prie perdegimo, o kiek tai yra aplinkos pasekmė, kiek laiko iš tiesų skiriu sau, ieškoti tinkamiausių atsipalaidavimo būdų. Tai relaksacija, meditacija, o galbūt fizinis aktyvumas. Itin svarbu nepamiršti auksinės ir paprastos laiko planavimo taisyklės, rodančios, jog para sudaryta iš trijų aštuoniukių – 8 val. miegui, 8 val. darbui ir tiek pat savo gyvenimui. Kasdienybė turi būti praturtinta visai kitais dalykais, atsietais nuo profesinės veiklos. Tad pasveikti nuo perdegimo įmanoma tik pakeitus gyvenseną.

 

Naudinga žinoti

 
  •  Ne visada žmogus pats geba atpažinti, kad gresia perdegimas arba jau yra perdegęs. Tad svarbu, kad būklę stebėtų artimieji ar net kolegos darbe. Artimieji šiuo atveju turėtų pasikalbėti su apie matomą pokytį ir pasiūlyti pagalbą, o jeigu to neužtenka, padėti kreiptis į specialistus.
  •  Psichologai ragina netgi intensyviais gyvenimo periodais neapleisti pomėgių, bent 20 min. per dieną mankštintis ir užtikrinti miego higieną.
  •  Kasryt verta kartoti tuos pačius pasiruošimo ritualus. Idealu pradėti nuo 5 min. trunkančių kvėpavimo pratimų ir dušo.
  •  Prieš miegą kasdien palanku užsiimti streso valdymo pratimais ir neatsakinėti į laiškus ar skambučius. Greičiausiai nuo perdegimo sindromo sveiksta tie, kurie geba nubrėžti ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė