Tėvai dažnai praleidžia pro ausis vaiko skundus, kad mokytojas jam nepatinka ir neranda bendros kalbos. Psichologai rekomenduoja įsiklausyti į atžalos argumentus ir išsiaiškinti situaciją. Kraštutiniu atveju geriausias sprendimas – pakeisti klasę ar net mokyklą.

 

Dramos mokyklojeStrict,,Angry,Female,Teacher,Scolding,On,Crying,Pupil,Boy,In

 

Kai iki šiol buvęs linksmas vaikas, kuris noriai žygiavo į mokyklą, vieną dieną pareina namo, trenkia kuprinę į kampą ir su ašaromis pareiškia: „Mokytoja manęs nemėgsta. Ir aš jos nekenčiu“, tėvams širdis nusirita į kulnus. Dramatiški atžalos aiškinimai, kad pedagogas šaukia dėl kiekvienos smulkmenos, kritikuoja, menkina viešai prieš klasę, ignoruoja, kai reikia pagalbos, signalizuoja, kad tvenkiasi tamsūs audros debesys ir situacija nepasikeis savaime. Dažnai nesutarimai pateisinami adaptacija, ypač prasidėjus naujiems mokslo metams, pedagogų nuovargiu arba charakterių nesuderinamumu. Vis dėlto įspėjamaisiais ženklais reikėtų laikyti, jei: *vaikui nesiseka mokytis, dingo motyvacija, suprastėjo įvertinimai; *mokytojas į netinkamą mokinio elgesį atsako bausme, tačiau nėra teigiamo paskatinimo; *pedagogas nekomunikuoja su tėvais. Šie ženklai ne visada reiškia, kad mokytojas nemėgsta konkretaus vaiko. Svarbu išklausyti abi puses, ypač jei skundžiasi pradinukas. 6–10 metų vaikams trūksta bendravimo įgūdžių, daugelį dalykų vertina per emocijų prizmę. Žinoma, tėvų pareiga – ginti ir apsaugoti.

 

Įsiklausykite ir palaikykite vaiką

 

Sunku staiga nuspręsti, ką daryti, jei vaikas grįžta iš mokyklos nusiminęs ir skundžiasi mokytoja. Tokie argumentai kaip „nuotaika keičiasi kas dieną, nežinau, ko tikėtis“, „turi mylimiausius mokinius“, „trūksta kantrybės, todėl nuolat nepatenkinta“, „prasikaltus vienam baudžia visą klasę“, gali atkleisti tiek asmenybės bruožus, tiek pedagogikos stilių. Pasak Smitho koledžo švietimo ir vaikų studijų docentės prof. Susan Etheredge, nepasitenkinimą mokytoju gali lemti socialinės problemos tarp vaikų, pavyzdžiui, jei pedagogas nesikiša į mokinių konfliktus ir nesistengia pagerinti klasės gerovės. Reakcija priklauso nuo vaiko psichologinio tipo. Jautresni patiria daugiau streso, tikisi iš suaugusiųjų palaikymo ir nusivilia mokytoju, kuris neatitinka lūkesčių.

 

Prieš reaguojant reikėtų giliai įkvėpti, žengti žingsnį atgal ir pažaisti detektyvus norint suprasti, kas iš tiesų vyksta. „Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, yra tiesiog išklausyti, – sako amerikiečių vaikų psichologė dr. Vanessa Jensen. – Tegul vaikas kalba ir pateikia faktus ant stalo. Leiskite papasakoti situaciją iš jo perspektyvos ir susilaikykite nuo komentarų. Užtenka palaikyti pokalbį žodeliais „aha“, „hmm“ ir linksėti galva.“

 

Pasak prof. S. Etheredge, bendri teiginiai, tokie kaip „mokytojas ant manęs pyksta“, neatspindi tikrovės, todėl naudinga užduoti specifinius klausimus: „Ką tiksliai pasakė mokytojas? Kas tada atsitiko? Kas vyko klasėje, kai jis tai pasakė?“. Nereikia rodyti per didelio susijaudinimo ir įsitraukimo. Galima klausti nerūpestingai, kad vaikas nejaustų įtampos ir atsivertų. Rekomenduojama susilaikyti nuo emocingų reakcijų: „Kaip ji galėjo taip pasielgtiǃ“ arba „Kaip ji galėjo tai pasakytiǃ“. Gali paaiškėti, kad apibūdinimas „mokytojas yra piktas“ reiškia, jog vaikas tiesiog buvo priverstas pabaigti užduotį arba gavo pastabą už plepėjimą. Tokiu atveju atžalai reikia paaiškinti, koks elgesys mokykloje yra tinkamas ir ko siekia mokytojas.

 

Užsirašykite, ką sako vaikas, kad vėliau galėtumėte pasikalbėti su mokytoju. Dokumentuokite įvairias detales ir pasikartojančius įvykius, kurie leidžia įtarti, kad pedagogas piktnaudžiauja savo galia. „Leiskite suprasti, kad tėvai, mokytojai, mokyklos administracija yra partneriai, kurie suinteresuoti padėti. Galite sakyti „ketinu pasikalbėti su mokytoju, kad išsiaiškinčiau, kodėl tu prastai jautiesi klasėje“, tačiau venkite minėti „susitiksiu su mokytoju, nes jis niekam tikęs“. Atžala turi suprasti, kad tėvams rūpi, kas vyksta, jis bus išgirstas“, – pabrėžia pedagogikos ekspertė prof. S. Etheredge.

 

Psichologė dr. V. Jensen siūlo leisti vyresniems vaikams patiems spręsti kylančius nesutarimus. „Tėvų indėlis labai svarbus, tačiau atžalos turi išmokti kalbėti su aplinkiniais apie dalykus, kurie jų netenkina. Tokie atvejai padeda pasiruošti gyvenimui po mokyklos. Iniciatyvą galima atiduoti vaikams tik tada, jei konfliktai kyla nesutapus dėstymo ir mokymosi stiliui“, – įsitikinusi specialistė.

 

Akis į akį su mokytoju

 

Siūloma palaukti apie mėnesį ir, jei vaiko skundai nesiliauja, pasikalbėti su mokytoju. „Nustatykite tinkamą laiką. Geriausia susitikti ne ryte prieš pamokas ir ne iškart po pamokų, kada klasėje yra kitų vaikų“, – pataria prof. S. Etheredge. Pasakykite kažką panašaus: „Aš kreipiuosi į jus su problema, kurios nesuprantu. Tikiuosi, kartu galėsime išsiaiškinti, kodėl mano vaikas nerimauja ir prastai jaučiasi klasėje“. Arba galima sakyti: „Anądien vaikas grįžo iš mokyklos labai nusiminęs. Tikėjausi, kad padėsite man suprasti, kas atsitiko.“ Rekomenduojama akcentuoti atžalos jausmus. „Tai sušvelnina situaciją, – sako pedagogikos ekspertė. – Negalima rėžti: „Mano vaikas pasakojo, kad jūs elgiatės taip ir anaip“. Vietoj to dėstykite: „Noriu suprasti, kas trikdo mano vaiką“. Nekaltinkite ir nepulkite. Galbūt vaikas padarė kažką, kas suerzino mokytoją, o pasekmės nepatiko.“

 

Daugelis tėvų tiki, kad atžala elgiasi lyg angelas ir neklysta, o jeigu išdykauja – būtina atleisti be pasekmių. Tačiau mokykloje galioja taisyklės ir privalu jų laikytis, net jei šeimoje į auklėjimą žiūrima kitaip. Negalima atmesti tikimybės, kad mažieji gali meluoti, manipuliuoti, pavyzdžiui, jei nenori anksti ryte keltis į mokyklą. Daug lengviau sukurti istoriją apie blogą mokytoją, nei pripažinti, jog laikas, skirtas namų darbams ruošti, praleidžiamas žaidžiant kompiuterinius žaidimus.

 

Nepaisant pastangų išlaikyti diplomatinius santykius, mokytojas gali priimti tėvų žodžius kaip kaltinimus ir kritiką. Kai kurie pedagogai, ypač neturintys praktikos, sutrinka susidūrę su šeimomis, kurie aktyviai domisi viskuo, kas vyksta tarp mokyklos sienų. „Svarbu išlikti ramiems ir neskatinti mokytojo gintis, priešingu atveju pokalbis atsidurs aklavietėje“, – perspėja prof. S. Etheredge.

 

Pasistenkite priimti tai, kaip situaciją mato mokytojas. „Dažnai vaikui, kuris nemėgsta mokytojo, atrodo, kad antipatija yra abipusė“, – pastebi dr. V. Jensen. Galbūt vaiko skundas, kad jis kelia ranką norėdamas pasakyti teisingą atsakymą, tačiau pedagogas ignoruoja, reiškia tik didelį norą pirmauti ir būti dėmesio centre. Gal mokytojas stengiasi išlaikyti darną ir suteikia galimybę pasisakyti ne tokiems drąsiems, drovesniems vaikams? Galbūt vaiko skundas, kad mokytojas yra piktas ir rūstus, reiškia per daug asmenišką reakciją į aplinkinių emocijas. Tad užtenka pasikalbėti su atžala, kad ne visi žmonės nuolat šypsosi, tačiau nereiškia, kad nemėgsta ar pyksta.

 

„Geriausia strategija – modeliuoti vaikams, kaip spręsti sudėtingus santykius ir vesti pokalbius, todėl į susitikimą reikėtų atsivesti atžalą. Norint pagerinti mokytojo ir mokinio bendravimą, vaiką reikia įtraukti, o ne izoliuoti nuo problemos sprendimo“, – pataria licencijuota klinikinė psichologė dr. Katie Davis.

 

Kada eskaluoti situaciją?

 

Nors dažniausia nesutarimų priežastis būna nesusikalbėjimas, kartais vaikų nepasitenkinimas turi realų pagrindą. Svarbu stebėti raudonas vėliavėles.

 

Jeigu atžala bijo griežto tono, tačiau mokymosi rezultatai yra stabilūs, verta pasikalbėti, jog žmonės būna skirtingų asmenybių tipų. Vieni mieli, bendraujantys ekstravertai, kiti uždari, santūrūs introvertai. Tai puiki proga pamokyti vaiką nepriimti kitų žmonių emocijų asmeniškai. Naudinga priimti tokį iššūkį ir išmokti bendrauti su visokiais žmonėmis. „Natūralu, jei bendravimo problemos kyla metų pradžioje arba tik susipažinus. Bet kokiems santykiams reikia laiko ir pastangų, kad būtų sukurtas pasitikėjimas. Ilgainiui mokytojas susipažįsta su mokiniu, o ir vaikas pamato, kad pedagogas nėra toks blogas“, – aiškina dr. V. Jensen. Ji priduria, kad negalima prašyti vaiko pakentėti, jeigu pedagogas elgiasi toksiškai ir peržengia savo pareigų ribas.

 

Jeigu po pokalbio su mokytoju situacija nesikeičia arba net blogėja, reikia kreiptis į mokyklos administraciją. „Papasakokite, kaip jaučiasi vaikas ir kokių priemonių ėmėtės. Akcentuokite, kad norite, jog vaikui sektųsi, tačiau susidariusi situacija trukdo mokytis“, – teigia prof. S. Etheredge. Direktorė ar pavaduotoja gali suorganizuoti trišalį susitikimą ir atlikti tarpininko vaidmenį. Kraštutiniu atveju gali tekti pakeisti mokytoją, jei nepatenkinti ir kiti klasės tėvai, arba išeiti į kitą mokyklą.

 

„Jeigu tik ginate savo vaiką, tačiau nesprendžiate problemos, nepadedate jam. Negalite palikti jo toksiškoje aplinkoje. Kartais, pakeitus mokyklą, vaikas atsigauna ir pasikeičia į gerąją pusę. Iš padaužos virsta į pažangų mokinį vien todėl, kad naujas mokytojas pamatė potencialą ir skatino gerą elgesį. Tokie atvejai patvirtina, kad ankstesnes problemas lėmė ne vaikas, o mokytojas ir mokyklos aplinka“, – prof. S. Etheredge siūlo nebijoti permainų ir ieškoti geriausio sprendimo.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė