Nepakartojamo švelnumo šilkas, iš kurio kuriami įvairiausi tekstilės gaminiai, trokštamas daugelio. Žavi šilkinė skarelė – ne tik gražus aksesuaras, bet ir ilgos bei dramatiškos šilko istorijos atspindys.

 

Ballerina,Dancing,With,Silk,Fabric,,Modern,Ballet,Dancer,In,Fluttering

Skaičiuoja tūkstančius metų

   

Prieš 8500 metų neolito laikotarpio kapuose Dziahu mieste, Kinijoje, rasti pirmieji šilko apdirbimo ir naudojimo įrodymai. Tyrimai parodė, kad kapuose yra priešistorinio šilko fibroino, taip pat iškasta šilko apdirbimo įrankių ir kaulinių adatų. Vadinasi, Dziahu gyventojai galėjo turėti pagrindinius audimo ir siuvimo įgūdžius, reikalingus tekstilės gamybai. Šansi provincijoje rastas aštriu peiliu perpjautas šilkaverpio kokonas, kuriam, archeologų manymu, daugiau nei 6000 metų. Rūšis identifikuota kaip Bombyx mori, prijaukintas šilkaverpis. Primityvių staklių fragmentų taip pat galima pamatyti Hemudu kultūros vietose Jujao mieste, Džedziango valstijoje.

 

Seniausias išlikęs austo šilko audinio pavyzdys datuojamas 3630 m. pr. Kr. ir naudotas kaip apklotas kūdikiui. Panašių šilko audinio liekanų aptikta Jangšao kultūros gyvenvietėje (Kinija). Audiniu apvyniotas vaiko laidojimo urnoje kūnelis. Šilko likučių taip pat rasta Liangzhu kultūros vietovėse ir karališkuosiuose kapuose, kurie priklausė Šangų dinastijai.

 

Vėlesnėse epochose žinios apie šilko gamybą pasklido už Kinijos ribų. Apie maloniai švelnų audinį sužinojo korėjiečiai, japonai, o vėliau indai. Aliuzijos apie audinį Senajame Testamente rodo, kad Biblijos laikais jis buvo žinomas Vakarų Azijoje. Mokslininkai mano, kad nuo II a. pr. Kr. kinai įkūrė komercinį tinklą, kurio tikslas – eksportuoti šilką į Vakarus. Nors šilkas greitai išplito visoje Eurazijoje, išskyrus Japoniją, tris tūkstantmečius jo gamyba užsiėmė tik Kinija. Ankstyviausias šilko gamybos už Kinijos ribų pavyzdys – šilko siūlai, aptikti Čanu Dare, Indo slėnio civilizacijoje Pakistane. Sibiro ledo mergelė, aptikta Pazyryko kultūros pilkapiuose, palaidota vilkinti geltoną šilkinę palaidinę. Nors manyta, kad ji siūta iš laukinių šilkverpių šilko, tačiau atidžiau ištyrus pluoštus paaiškėjo, kad medžiaga ne kiniška, o austa iš kitos kilmės šilko, galbūt Indijos.

 

Šilkaverpio kokonas arbatos puodelyje

 

Netrūksta mitų ir legendų apie šilko gamybos kilmę. Konfucijaus ir kinų tradiciniuose raštuose pasakojama, kad maždaug 3000 m. pr. Kr. į imperatorienės Leizu arbatos puodelį įkrito šilkaverpio kokonas. Norėdama jį išimti iš gėrimo, 14-metė pradėjo vynioti kokono siūlą. Pamačiusi ilgus kokoną sudarančius pluoštus, imperatorienė nusprendė dalį jo panaudoti audinio gamybai. Ilgai stebėjusi šilkaverpių gyvenimą, rekomendavo savo vyrui Huangdi, Geltonajam imperatoriui, šiuos nuostabius vikšrus užveisti savo apylinkėse ir mokyti šilkaverpių auginimo meno. Kalbama, tai ji sukūrė stakles šilkui austi. Žinios apie šilko gamybą galiausiai pasklido po Kiniją per imperatorienės dukrą, kuri pažadėta Chotano princui. Princesė negalėjo gyventi be įprasto mėgstamo audinio, todėl nusprendė sulaužyti imperatoriškąjį draudimą eksportuoti šilkaverpius. Nors šilkas į užsienį eksportuotas dideliais kiekiais, serikultūra, šilko gamybos būdas, kai naudojamos specialiai tam auginamos kandys, išliko paslaptimi, kurią kinai akylai saugojo. Kitos kultūros, stokodamos informacijos, kaip iš tiesų gaminamas šilkas, kūrė pasakojimus ir legendas apie šį audinį. Dauguma senovės romėnų, ypatingų audinių gerbėjai, buvo įsitikinę, kad kinai audinį išgaudavo iš medžių lapų. Šį įsitikinimą patvirtino Seneka Vyresnysis savo veikale „Fedra“ ir Vergilijus veikale „Georgikai“. Plinijus Vyresnysis ypač tiksliai nustatė, iš kur kilęs šilkas, nes žinojo apie šilko kandis. Jis savo veikaluose rašė: „Jie audžia tinklus kaip vorai, o prabangi medžiaga vadinama šilku.“

 

Trokštama prekė ir valiuta

 

Kinijoje šilkaverpių auginimu iš pradžių užsiėmė tik moterys. Nors kai kurie manė, kad prabangos gaminio kūrimas nenaudingas visuomenei, šilkas sukėlė tokį pamišimą aukštuomenėje, jog teko apriboti jo naudojimą ir galimybę įsigyti. Puoštis šilko gaminiais leista tik imperatoriškosios šeimos nariams. Maždaug tūkstantmetį šilkas buvo didžiulio turto ženklas dėl ypatingo blizgumo, kuris atsirasdavo dėl pluošto struktūros. Po kurio laiko šilkas pamažu išplito į kitus Kinijos visuomenės sluoksnius, nors vis dar buvo kilmingųjų atributas. Šilkas naudotas dekoratyvinėms priemonėms, taip pat muzikos instrumentams, žvejybai ir lankų gamybai. Tačiau valstiečiai neturėjo teisės dėvėti šilko gaminių iki pat XVII a., kai Kiniją pradėjo valdyti Čingų dinastija.

 

Popierius – vienas didžiausių senovės Kinijos atradimų. III a. pr. Kr. jis gamintas iš įvairių medžiagų. Galiausiai II a. pr. Kr. šilkas taip pat įtrauktas į popieriaus gamybą. Iš šios brangios medžiagos pagamintas popierius virto pirmąja prabangaus popieriaus rūšimi. Hanų dinastijos laikais šilkas tapo dar vertingesnis. Šilkiniais audiniais atsilygindavo vyriausybės pareigūnams ir nusipelniusiems piliečiams už gerą darbą. Vertinant gaminių kainą, Kinijoje, be bronzinių monetų, piniginiu standartu tapo šilko audinio ilgis. Daugelis kaimyninių šalių bei kultūrų pavydėjo turtų, kuriuos Kinijai suteikė serikultūra. Nuo II a. pr. Kr. Šiongnu imperijos kariai maždaug 250 metų reguliariai plėšdavo Hanų valdomas provincijas. Šilkas buvo įprasta imperatoriaus auka mainais už taiką.

 

Įrašuose apie kariškių darbo užmokestį rasta, kad jiems už tarnybą apmokėdavo paprasto šilko tekstilės pluoštais, kurie Hanų laikais cirkuliavo kaip valiuta. Kareiviai galėjo prekiauti savo šilku su klajokliais, kurie prie Didžiosios kinų sienos vartų atvesdavo parduoti arklių ar atnešdavo kailių. Daugiau nei tūkstantmetį šilkas išliko pagrindine Kinijos imperatoriaus diplomatine dovana kaimyninėms šalims ar vasalinėms valstybėms.

 

Kinijoje šilko, kaip drabužių ir aksesuarų medžiagos, naudojimas reglamentuotas kodeksu. Tangų ir Songų dinastijos naudojo spalvinę simboliką įvairiems biurokratų sluoksniams žymėti, atsižvelgiant į jų funkciją visuomenėje, o tam tikros šilko spalvos buvo skirtos tik kilmingiesiems. Valdant Mingų dinastijai, šilkas pradėtas naudoti kuriant įvairius aksesuarus: nosines, pinigines, diržus, siuvinėti tikrų ar mitinių gyvūnų atvaizdai. Šie madingi aksesuarai liko susieti su tam tikra padėtimi: specialūs galvos apdangalai skirti kariams, teisėjams, bajorams, naudoti religiniams tikslams.

 

Staklės vietoj žmogaus

 

Pramonės revoliucijos pradžia susijusi su didžiuliu tekstilės pramonės pakilimu. Didžiosios Britanijos medvilnės pramonėje sukurtos technologinės naujovės, leidusios pagaminti audinį daug greičiau nei įprastai. Šilko audimas buvo vis dar labai sudėtingas, subtilus ir tikslus procesas, reikalavęs nemažai išmonės ir ilgo rankų darbo. Mat kiekvienai spalvai reikėdavo atskiro skirtuko. XVII a. sukurtos žakardinės staklės, kurios neretai vadinamos šiuolaikinio kompiuterio pirmtaku, nes suteikė galimybę jas nustatyti taip, kad pavyktų pasiekti norimą rezultatą, t. y. audinio raštą. Žakardines stakles iškart pasmerkė darbuotojai, teigę, kad šiam darbui reikia žmogaus rankų, o ne mašinos. Tačiau 1806 m. galiausiai jos paskelbtos viešąja nuosavybe. 1834 m. vien Lione (Prancūzija) iš viso veikė 2885 žakardinės staklės.

 

Nuo epidemijos iki šių laikų

 

Pirmosios šilkaverpių ligos prasidėjo 1845 m., tai sukėlė nevaldomą epidemiją. Bandyta ieškoti priežasčių, tačiau tiesos paieškos užtruko ilgiau, nei manyta. Nepaisant to, XIX a. ėmė brangti šilkaverpių kokonai ir sumažėjo šilko svarba. Visa tai lėmė šilko pramonės nuosmukį visoje Europoje. Sueco kanalo atidarymas 1869 m. ir šilko trūkumas Prancūzijoje sumažino Azijos šilko importo kainą, ypač iš Kinijos ir Japonijos. Nuo Ilgosios depresijos (1873–1896 m.) Liono šilko gamyba tapo visiškai industrializuota, o rankinės staklės sparčiai nyko. 1884 m. grafas Hilaire‘as de Chardonnet išrado viskozę, kuri pakeitė šilką, o 1891 m. atidarė gamyklą, skirtą viskozės gamybai, kuri kainavo daug pigiau ir iš dalies pakeitė natūralų šilką.

 

Po krizės Europoje Japonijos serikultūros modernizavimas pavertė ją didžiausia šilko gamintoja pasaulyje. Iki XX a. pradžios sparčiai besivystanti Japonija pagamino net 60 % pasaulio žaliavinio šilko, o dauguma eksporto buvo siunčiama per Jokohamos uostą. Per Antrąjį pasaulinį karą šilko tiekimas iš Japonijos nutrauktas, todėl Vakarų šalys buvo priverstos ieškoti pakaitalų. Sintetiniai pluoštai, tokie kaip nailonas, naudojami vietoj šilko siuvant parašiutus ir kojines. Net po karo šilkas neatgavo daugelio prarastų rinkų, nors išliko prabangos gaminiu.

 

Autorius Monika Budnikienė