Nuo neatmenamų laikų sklando legendos apie nemirtingus žmones, kurie pastebėti skirtingais šimtmečiais tokie patys, tarsi nebūtų praėję daugybė metų. Galbūt jie egzistuoja ir mūsų laikais, tik kitais vardais?

 

Man,With,Conceptual,Spiritual,Body,Art

Šumerų legendos

 

Mitologijoje rašoma, kad nemirtingi žmonės visada egzistavo. Urukas iš Mesopotamijos buvo bene pirmasis legendinis nemirtingasis. Tikėta, kad tai paprastas žmogus, kuris tiesiog niekaip negali numirti.

 

Gilgamešas, Lugalbandos ir deivės Ninsun sūnus, buvo Uruko miesto valdovas. Manoma, kad jis gyveno 2000 metų po Uruko Nemirtingojo. Pagal kai kurias legendas, Urukas gyveno Gilgamešo dvare ir netgi buvo vienas jo mokytojų.

 

Lugalbando mitas pasakoja apie devynias nemirtingas moteris, kurios atėjo pas Lugalbandą jam gimus. Šios moterys buvo moiros (likimo deivės), išpranašavusios naujagimio likimą ir gyvenimą. Po daugybės gerų pranašysčių iš pirmųjų aštuonių moirų paskutinė jauniausia, bet išmintingiausia deivė numatė, kad Lugalbanda turės du gyvenimus: vieną, jam priklausantį, kuriame pasielgs neteisingai, ir kitą, priklausantį jai, kurioje Lugalbandos veiksmai bus teisingi. Be to, moira pareiškė, kad antrajame Lugalbandos gyvenime įžvelgė didelę dovaną. Ji buvo teisi. Pirmajame savo gyvenime, nors buvo drąsus, stiprus ir išmintingas, kaip pranašavo aštuonios moiros, Lugalbanda padarė daug klaidų savo karalystėje ir asmeniniame gyvenime. Galiausiai karalystė žlugo, o Lugalbanda gulėjo mirties patale. Tada jis paprašė patarimo iš išmintingosios moiros, kuri jam išpranašavo du gyvenimus. Tą akimirką prieš jį pasirodė nemirtinga moteris, kuri sugrąžino laiką į tada, kai vyras buvo jaunas. Antrajame gyvenime Lugalbanda elgėsi dorai, vedė Ninsun ir jie susilaukė Gilgamešo – didelės dovanos, kurią išpranašavo likimo deivė.

 

Charu noras

 

Charu etruskų kultūroje laikytas nemirtingu. Sakoma, kad jis sugebėjo nusileisti į pragarą ir sugrįžti. Taip pat žinoma, kad jis buvo nelaimingas būdamas nemirtingas. Buvo vienas iš nedaugelio nemirtingųjų, kurie turėjo vieną troškimą, – mirti. Pasaulio mitologijose į pragarą patekę ir sugrįžtantys herojai taip pat laikomi nemirtingais, nes nemirdami palieka gyvųjų pasaulį ir vėl į jį grįžta. Senovės mituose dievai taip pat nemirtingi. Kartais senovės dievai laikomi pasislėpusiais nemirtingais žmonėmis. Slavų dievas Velesas prisipažino esąs nemirtingas, bet tikrai ne dievas.

 

Vampyrai, vilkolakiai ir bažnyčia

 

Vampyrai – mitologiniai nemirtingieji. Egzistuoja teorija, kad istorijas apie tokias būtybes esą sugalvojo patys nemirtingieji, siekdami išlaikyti savo egzistavimą paslaptyje. Šią idėją palaikė XIV a. gyvenęs vokiečių mistikas Johannesas Tauleris ir aprašė knygoje „Gheestelycke Sermoonen“. Teigiama, kad mitologinės būtybės, tokios kaip vampyrai ir vilkolakiai, garsėjančios bauginančia išvaizda, skirtos atitraukti žmones nuo idėjos apie tikrų nemirtingųjų egzistavimą. Anksčiau bažnyčia uždraudė ir bandė sunaikinti visas knygas, kuriose rašoma apie nemirtinguosius fizine forma. Be to, alchemikai buvo persekiojami ir žudomi, nes jie ieškojo filosofinio akmens – legendinės medžiagos, iš kurios galima gauti gyvybės eliksyrą.

 

Alchemikas iš Paryžiaus

 

Garsusis alchemikas Nicolas Flamelis gimė 1330 m. Pointose miestelyje netoli Paryžiaus. Tėvai mirė, kai berniukas buvo dar labai mažas, tačiau jie sugebėjo pasirūpinti vaiko mokslais. Dėl to N. Flamelis, persikėlęs į Paryžių, įsidarbino tarnautoju – už gerus pinigus sudarė ir kopijavo dokumentus turtingiems piliečiams. Nicolo reikalai klostėsi puikiai, tad netrukus jau turėjo du biurus, kuriuose dirbo samdiniai.

 

Pagal legendą, 1357 m. N. Flamelis iš keliaujančio pirklio įsigijo senovinį papirusą, vadinamą „Išmintingojo Abraomo knyga“. Tekstas parašytas aramėjų kalba, o norėdamas jį išsiversti N. Flamelis turėjo keliauti į Ispaniją. Prancūzijoje tada buvo uždrausta įsikurti žydams, o galimi vertėjai gyveno toli už Pirėnų. Vargais negalais senovinį tekstą išvertė į prancūzų kalbą. Manoma, kad būtent iš šio rankraščio Nicolas sužinojo apie filosofinio akmens gamybos paslaptis.

 

1368 m. N. Flamelis vedė našlę Perenellę, kuri už jį buvo dešimtmečiu vyresnė. Ji atnešė į šeimą nemažą kraitį, paveldėtą iš dviejų velionių vyrų, ir Nikolas tapo turtingu vyru. Flamelių pora aktyviai aukojo pinigus bažnyčių ir ligoninių statybai, dekoravimui.

 

1402 m. Perenellė mirė, o Nicolas pradėjo dosniau leisti pinigus labdarai. Tačiau jo pajamos buvo gana geros, todėl 1407 m. persikėlė į ką tik pastatytą mūrinį namą. Raštininkui tuo metu jau buvo per 70 metų. Netrukus pradėjo sklisti gandai, kad sveikas garbaus amžiaus vyras iš tikrųjų buvo alchemikas, galintis metalus paversti auksu bei žinojęs amžinojo gyvenimo eliksyrą.

 

1410 m. N. Flamelis užsakė antkapinį paminklą ir nusipirko laidojimo vietą Saint-Jacques-la-Boucherie bažnyčioje. Nicolas su Pernelle neturėjo vaikų, todėl visą turtą paliko šiai bažnyčiai. 1418 m. N. Flanelis mirė ir buvo palaidotas. Tačiau mirtis gandų nesumažino. Paryžiečiai plepėjo, kad senasis alchemikas papirko kunigus ir su jų pagalba surengė tiek žmonos, tiek savo laidotuves. Daugelis tikėjo, kad Flameliai, pasiėmę filosofinį akmenį, pabėgo iš Prancūzijos, greičiausiai į Šveicariją. Kasmetės atminimo pamaldos buvo skirtos tik norint atitraukti visuomenės dėmesį. Bėgo metai, dešimtmečiai, šimtmečiai, bet šią nemirtingą porą žmonės neva vis sutikdavo Europos didmiesčiuose.

 

1818 m. Paryžiuje buvo sulaikytas keistas vyras, kuris teigė esąs Nikolas Flamelis, ir už 300 000 frankų pasiruošęs pasidalinti filosofinio akmens paslaptimi. Kas jam nutiko vėliau, nežinoma. 1830 m. Paryžiaus bakalėjos parduotuvėje aptiktas N. Flamelio antkapis, kurį prekiautojas naudojo kaip pjaustymo lentą. Epitafija ir Kristaus bei šv. Petro ir šv. Povilo paveikslas liko nepažeisti. Plokštę išsiuntė į Paryžiaus nacionalinį viduramžių meno muziejų, kur ji iki šiol eksponuojama. N. Flamelio namas Paryžiuje taip pat išliko. Šiandien tai seniausias išlikęs pastatas Paryžiuje.

 

Apolonijus iš Tianos

 

Apolonijus iš Tianos – maždaug tokio pat amžiaus kaip Jėzus Kristus. Jis gimė 3 m. pr. Kr. Vyras aplankė daugybę senovės pasaulio šalių, studijavo senovės Indijos ir Babilono dvasininkų paslaptis, amžininkai jam priskyrė daugybę stebuklų. Pergyvenęs 10 imperatorių, sulaukęs 70 metų, Apolonijus iš Tianos grįžo į Romą, kur imperatoriaus Domiciano įsakymu buvo teisiamas dėl kaltinimų užsiimant juodąja magija. Tačiau įvyko stebuklas: visų akivaizdoje Apolonijus dingo iš perpildytos teismo salės. Šimtmečius manyta, kad Apolonijus mokėjo paruošti nemirtingumo eliksyrą ir toliau slapstėsi tarp žmonių. XII a. gyveno filosofas ir alchemikas, pasivadinęs Artefijumi, iš kurio iki mūsų dienų atkeliavo du paslaptingi darbai, kupini mįslių ir nutylėjimų – traktatas apie filosofinį akmenį ir esė apie gyvenimo pratęsimo būdus. Daugelis amžininkų manė, kad Apolonijus iš Tianos slapstėsi prisidengęs Artefijaus vardu ir, gindami savo įsitikinimus, pateikė svarių argumentų, esą taip ir yra, kaip jie sako.

 

Klajojantis žydas

 

Pagal religines legendas, Kristus, eidamas Kryžiaus keliu į Golgotą, labai išsekęs atsirėmė į Ahasverui priklausančio namo sieną. Tačiau žiaurusis žydas nedavė nė sekundės pailsėti sunkų medinį kryžių nešančiam Kristui ir jį išvijo. Tada Kristus pasmerkė Ahasverą amžinoms klajonėms, neturint nė menkiausios vilties kada nors rasti ramybę ar mirtį. Iki šiol vis atsiranda žmogus, kurio asmenybė tapatinama su Ahasvero.

 

Italų astrologas Guido Bonatti tariamai jį sutiko Ispanijos rūmuose 1223 m. Po 5 metų jis buvo paminėtas įraše šv. Albano abatijos kronikoje Anglijoje. Abatijoje apsilankiusio Armėnijos vyskupo žodžiais pasakojama apie su tuo metu Armėnijoje buvusiu Ahasveru. Esą šis apsimetęs žmogus puikiai prisimena daugiau nei tūkstančio metų senumo įvykius, apaštalų pasirodymą ir daugybę tų žmonių gyvenimo detalių.

 

1242 m. šis žmogus atsirado Prancūzijoje, tada dar pustrečio šimtmečio istorinėse kronikose karaliauja tyla. 1505 m. Ahasveras pasirodo Bohemijoje, po kelerių metų matytas Arabų Rytuose, o 1547 m. – vėl Europoje, Hamburge. 1575 m. pastebėtas Ispanijoje, 1559 m. – Vienoje, 1604 m. – Paryžiuje, 1633 m. – vėl Hamburge, 1640 m. – Briuselyje, 1642 m. – Leipcige, 1658 m. – Stamforde (Didžioji Britanija).

 

Kai XVIII a. pabaigoje amžinasis klajūnas vėl pasirodė Anglijoje, kur jį egzaminavo Oksfordo ir Kembridžo profesoriai. Jo žinios apie senovės istoriją iš atokiausių Žemės kampelių, kuriuos tariamai aplankė, buvo nuostabios. Klajojantis žydas kalbėjo beveik visomis kalbomis – ir Europos, ir Rytų. Netrukus šis vyras pasirodė Danijoje, paskui Švedijoje, kur jo pėdsakai vėl dingo.

 

Grafas Sen Žermenas

 

XVIII a. antroje pusėje dėmesį patraukė dar vienas paslaptingas asmuo – grafas Sen Žermenas. Šis amžininkus stebino nepaprastu praeities suvokimu. Jo išvaizda sukėlė nuostabą ir sumišimą pagyvenusiems aristokratams, kurie staiga prisiminė, kad šį vyrą matė močiučių salonuose. Ir nuo to laiko jis nė kiek nepasikeitė. Sen Žermenas dingo taip pat paslaptingai, kaip ir pasirodė. Teigiama, kad jis mirė 1784 m. nuošalioje Holšteino pilyje. Tačiau nė vienas antkapinis paminklas šioje vietoje neturi įrašyto Sen Žermeno vardo. Praėjus daugeliui metų po jo mirties, pažįstami grafą Sen Žermeną sutiko daugelyje Europos miestų. Vyras esą dalyvavo masonų susirinkime Paryžiuje, praėjus metams po jo paties mirties. 1788 m. buvo pastebėtas Venecijoje, o Prancūzijos revoliucijos metais grafas tariamai identifikuotas viename iš kalėjimų, kuriame laikyti aristokratai. Praėjus 30 metų po Sen Žermeno mirties pagyvenusi aristokratė madam Genlis, jaunystėje puikiai pažinojusi grafą Sen Žermeną, Vienos kongreso kuluaruose sutiko šį beveik nepasikeitusį vyrą.

 

Autorius Urtė Leškutė