Žemė – netikėtumų ir atradimų kupina vieta. Tik ne visi jie priverčia šypsotis. Anaiptol, kai kurios planetos vietos verčia šiurpti odą ir leidžia pasijusti it nužengus tiesiai į siaubo filmo filmavimo aikštelę. Kviečiame susipažinti su keliomis kraupiausiomis vietomis mūsų planetoje.

 

Xochimilco,,Mexico,-,Oct,21,,2018:the,Island,Of,The,DollsŠiurpioji lėlių sala Meksikoje

 

Meksikas – turistų pamėgta vieta, tačiau jo pietinėje dalyje tarp Šočimilko kanalų įsikūrusią salą Isla de las Muñecas (Lėlių sala) aplanko tik drąsiausieji. Nors aplinkinėse teritorijose gyvena tūkstančiai žmonių, šioje saloje atvykėlius pasitinka tyla ir šimtai medžiuose kabančių lėlių. Toli gražu ne tokių, kokias norėtumėte dovanoti mieloms mergaitėms. Šios lėlės sužalotos – vienos be galūnių, kitos išdurtomis akimis, nukirstomis galvomis ar kitaip subjaurotos. Švelniai tariant, vaizdas sukrečiantis. Ką gi reiškia šios lėlės?

 

Legenda byloja, esą kadaise šioje saloje rasta paslaptingomis aplinkybėmis nuskendusi mergaitė, tad šios lėlės skirtos jos atminimui pagerbti. Nelaimėlę radęs vietos gyventojas Julianas Santana Barrera bandė atgaivinti skenduolę, bet nesėkmingai. Vėliau šalia jos plūduriuojančią pastebėjo ir lėlę. Nusprendė, kad ji priklausė mergaitei, ir norėdamas ją pagerbti lėlę pakabino čia pat medyje. Netrukus vyras į salą ėmė gabenti daugiau lėlių. Jo artimieji pasakojo, kad jis buvo tarsi apsėstas tos salos, jo elgesys po mergaitės radimo stipriai pasikeitė. Galiausiai 2001 m., praėjus 50 metų nuo skenduolės radimo, vyras rastas negyvas toje pačioje vietoje, kur aptiko nuskendusią mergaitę. Nuo tol sala dar labiau išpopuliarėjo ir lėles joje toliau kabina smalsūs atvykėliai. Tikima, kad į lėles įsikūnijusios dvasios. Pasakojama, neva medžiuose kabančios lėlės kartais pradeda judėti: kraipo galvas, judina galūnes, net mirksi… Kai kurie liudininkai prisiekia girdėję lėlių šnabždesius.

 

Savižudžių miškas Japonijoje

 

Fudzijamos kalno papėdėje, maždaug 160 km į vakarus nuo Tokijo (Japonija), plyti didžiulis miškas Aokigahara, vietinių dar vadinamas Medžių jūra. Ši epitetas prilipo dėl didelio medžių tankumo. Kasmet čia apsilanko daugybė turistų, gamtos mėgėjų, norinčių lankyti du urvus – Ledo bei Vėjo. Mišką mėgsta ir nuo miesto šurmulio pavargę gyventojai, mat čia yra neįtikėtinai tylu – viskas dėl to, kad miške beveik nėra laukinių gyvūnų, be to, garsą efektyviai sugeria akyta lavos uoliena, viską nuklojusi po paskutinio Fudzijamos išsiveržimo 864 m. Tiesa, kai kam ši tyla nejauki ir primena kapų tylą. Juolab kad tokias asociacijas paskatina ir kita miško istorijos pusė.

 

Jis garsėja kaip populiariausia savižudybių vieta visoje Japonijoje. Prie įėjimo į mišką netgi kabo informacinės lentelės, skatinančios saugoti savo gyvenimą ir kreiptis pagalbos, jei kyla suicidinių minčių. Kiek tiksliai žmonių per metus nusprendžia čia baigti savo gyvenimą, neaišku, mat statistika nustota skelbti dėl pačių žmonių gerovės. Paskutiniai duomenys yra iš 2003 m., kai miške nusižudė 105 asmenys. Manoma, kad kasmetis skaičius gali būti gerokai didesnis, nes medžių tankmėje aptinkami toli gražu ne visi kūnai. Neįtikėtina, tačiau užbaigti savo gyvenimą Aokigahara miške renkasi ne tik japonai, bet ir atvykėliai iš kitų šalių. Kodėl savižudžius taip traukia šis miškas, lieka paslaptimi. Daugybė japonų nedrįsta nė kojos kelti į šią makabrišką vietą, nes tiki, kad tragiškai mirusiųjų sielos pasilieka šiame miške ir kviečia prisijungti atklydusius gyvuosius.

 

Kapucinų katakombos – pomirtinis pasaulis Italijoje

 

Mumifikacija, praktikuota įvairiose senosiose civilizacijose, pasiekė ir modernius laikus. Tokį palaikų apdorojimo būdą taikė ir Palerme įsikūrę kapucinų vienuoliai. Iš pradžių jie katakombose laidojo tik savo tikėjimo brolius, nes vietos kapinėse ėmė stigti vietos. Visgi netrukus apie ypatingas požemines kapines sužinojo ir vietiniai gyventojai. Kai kurie jų tSchwarzenberg,Coat-of-arms,Made,With,Bones,In,Sedlec,Ossuary,(kostnice),,Kutnaroško po mirties būti mumifikuoti ir įkurdinti Palermo kapucinų katakombose. Taip vienuoliai už atitinkamą mokestį ėmė laidoti ir turtingus bei garbingus miestiečius. Kapucinų katakombos pildėsi iki pat 1920 m., kai čia palaidota paskutinė mumija – dvimetė Rozalija, mirusi nuo plaučių uždegimo. Jos kūnas po balzamavimo liko nepakitęs tarp visų 8000 mumijų. Šios suskirstytos pagal kategorijas: lytį, amžių, profesijas. Tai lyg savotiška žmonių biblioteka. Ši makabriška vieta – viena lankomiausių Sicilijoje, tik silpnų nervų lankytojams ji nerekomenduojama.

 

Kaulų koplyčia Čekijoje

 

Jeigu keliausite po Čekiją ir lankysitės Kutna Horos apylinkėse, būtinai užsukite į Sedleco miestelį. Jis garsėja ypatinga koplyčia. Iš išorės ši gotikinė bažnytėlė niekuo neišskirtinė – kaip ir daugelis kitų to meto šventovių. Žandikaulis lankytojams nukąra įžengus į koplyčios vidų. Ji ne veltui vadinama Sedleco kaulų koplyčia. Visas šventovės interjeras sukurtas iš tikrų žmonių kaulų – pradedant sienomis ir baigiant įspūdingais sietynais. Tam panaudota apie 40 000 žmonių griaučių! Be to, šie griaučiai – ne eilinių mirusiųjų, o XVI a. maro aukų. Šių kaulus panaudoti kuriant interjerą mintis kilo skulptoriui Františekui Rintui, kai jam 1870 m. pavedė užduotį juos sutvarkyti – iki tol griaučiai gulėjo koplyčios rūsyje. Jis kaulais dekoravo ne tik pastato sienas, bet ir pagamino įspūdingo dydžio sietyną, Švarcbergų šeimos herbą, daugybę smulkių meno kūrinių ir dekoro elementų.

 

Apleista A. Hitlerio sanatorija Vokietijoje

 

Surūdijusios ligoninės lovos ir kėdės, pro išdaužtus langus augantys vijokliai, ant vieno vyrio kabančios vėjyje besisupančios girgždančios durys, ilgi painūs koridoriai – tobulas siaubo filmo sceninis vaizdas. Taip šiandien atrodo Vokietijoje esanti Beelitz-Heilstätten sanatorija. Šis milžiniškas apie 60 pastatų kompleksas pastatytas dar 1898 m. ir buvo skirtas gydyti tuberkulioze sergantiems ligoniams. Vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metais, sanatorija paversta karo ligonine. Pasakojama, kad čia gydytas net pats Adolfas Hitleris, kai jį sužeidė Somos mūšio lauke. 1945 m. gydymo įstaigą perėmė sovietai ir taip pat naudojo kaip karo ligoninę.

 

Šiandien nedidelė komplekso dalis vis dar naudojama neurologinei reabilitacijai ir Parkinsono ligos tyrimams. Visgi didžioji buvusios sanatorijos dalis stūkso apleista. Tarp kai kurių pastatų nutiesti takeliai, skirti pasivaikščioti turistams ir iš išorės apžiūrėti istorinius pastatus. Į vidų eiti griežtai draudžiama, nes tai dėl avarinės statinių būklės itin pavojinga. Žinoma, visuomet atsiranda įspėjimų nepaisančių smalsuolių. Pastarieji pasakoja, kad lankytis apgriuvusiuose pastatuose pavojinga ne tik dėl jų fizinės būklės. Esą ten dar ir vaidenasi. Vaikštant apleistais gydyklos koridoriais ir palatomis, kuriose likę kadaise naudotų baldų ir net instrumentų, tuo patikėti visai nesunku. Didžiuliame komplekse yra įvykęs ir ne vienas nelaimingas atsitikimas, būta savižudybių ir net žudynių, tad šios apleistos sanatorijos reputacija tikrai ne itin šviesi. Vietą pamėgę paranormalių reiškinių tyrinėtojai. Esą čia fiksuota įvairiausių ano pasaulio apraiškų, pradedant keistais šešėliais ir baigiant nepaaiškinamais garsais bei temperatūrų anomalijomis.

 

Autorius Jūratė Survilė