Kai 22 metų išmintingas ir šmaikštus Fransua Mari Arujė Volteras (1694 – 1778) pateko į kalėjimą už satyrą apie Orleano hercogą, vargu, ar kas manė, kad tuomet Bastilijoje kali vienas iš įtakingiausių žmonių pasaulio istorijoje. Jam teko būti daugybę kartų ištremtam iš gimtosios šalies, tačiau jis niekada nenustojo kovoti už žodžio laisvę ir tikėti gražesne žmonijos ateitimi.

 

Volteras

Vienas įtakingiausių istorijoje

 

Volteras – prancūzų rašytojas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų. Kovojo už žodžio laisvę, žmogaus teises bei religinę toleranciją. Jis nepripažino metafizikos ir misticizmo, buvo artimas empirizmui, abejojo valios laisve, smerkė absoliutizmą, religinį fanatizmą.Volteras nebuvo labai originalus filosofas. Dažniau atkartojo ir populiarino kitų idėjas, tačiau būtent per jo raštus Prancūzijoje, o vėliau ir didžiojoje Europos dalyje paplito demokratijos, religinės tolerancijos ir intelektualinės laisvės idėjos. Jo kandus literatūrinis stilius, produktyvumas  ir ilgas amžius užtikrino kur kas gausesnę auditoriją, negu kitų rašytojų, todėl jį drąsiai galima vadinti Prancūzijos švietimo lyderiu. XVIII amžiuje itin išpopuliarėjo novatoriškos Voltero idėjos, nuo kurių ir prasidėjo Prancūzijos revoliucija.

 

Gyvenimas Anglijoje

 

1726 metais Volterą, kaip išmintingą žmogų ir puikų pašnekovą, kviesdavo aukščiausių socialinių sluoksnių atstovai. Tačiau prie pretenzingų aristokratų nepritapo, nes jam trūko kuklumo, kuris, prancūzų aristokratų nuomone, yra privalomas paprastam žmogui. Kartą tarp Voltero ir ševaljė de Rogano kilo viešas ginčas, per kurį Volteras pasišaipė iš didiko: „Pone, mano vardo laukia garbė, o jūsų – užmarštis“. Manoma, kad netrukus po incidento gauja plėšikų Volterą primušė ševaljė įsakymu. Vėliau dėl tos pačios priežasties jis buvo uždarytas Bastilijoje, tačiau greitai paleistas, su sąlyga, kad išvyks iš Paryžiaus. Volteras nusprendė išvykti į Angliją, kur gyveno beveik 2,5 metų.

 

Ten jis išmoko anglų kalbą ir susipažino su šalies klasikų (Dž. Loko, F. Bekono, I. Niutono ir V. Šekspyro) kūriniais. Daug bendravo su tų laikų mąstytojais. Anglijos demokratija ir asmens laisvė, nebūdinga Prancūzijai, pakerėjo filosofą. Čia joks lordas negalėjo tiesiog įsakyti Volterą suimti ir įmesti į kalėjimą. Net jeigu dėl kokios nors priežasties su juo būtų pasielgta netinkamai, Anglijos įstatymai jį vis tiek būtų apgynę.

 

1734 m. grįžęs į tėvynę Volteras parašė pirmąjį svarbų kūrinį „Filosofiniai laiškai”. Galima būtų teigti, kad nuo jos Prancūzijoje prasidėjo švietimo amžius. Knygoje Volteras palankiai aprašė britų politinę sistemą, Dž. Loko ir kitų britų mąstytojų idėjas. Knyga sukėlė Prancūzijos valdžios įtūžį ir buvo pavadinta kaip nukreipta prieš Prancūziją. Volterui vėl teko išvykti iš Paryžiaus.

   

Protų sąjunga volteras2

 

Po skandalo beveik penkiolika metų Volteras praleido Cirėjuje, Rytų Prancūzijoje, kur jį pasikvietė intelektualė Emilė du Šatelet. Moteris buvo gerai susipažinusi su Voltero darbais ir laikė jį vyriškumo įsikūnijimu. Volterą taip pat susižavėjo du Šatelet skonis, rafinuotos manieros. Užsimezgęs meilės romanas įkvėpė Volterą produktyviam darbui.

 

Tuo metu Volterui buvo 39-eri, o du Šatelet – 28-eri. Volteras jau buvo nemažai pasiekęs poetas, dramaturgas ir verslininkas. Trijų vaikų motina Du Šatelet buvo labiau išsilavinusi nei daugelis to meto moterų. Ji turėjo dvi silpnybes: mokslą ir vyrus. Teigiama, kad Volteras nebuvo vienintelis jos meilužis.

 

Nepaisydami visuomenės nuomonės meilužiai kartu lankėsi operose, restoranuose, net karaliaus rūmuose. Neaišku kodėl, bet 15 metų vyresnis jos teisėtas vyras tam neprieštaravo. Galbūt taip buvo dėlto, kad jis buvo skolingas Volterui 40 tūkstančių frankų už dvaro renovaciją ir už tai, kad jis apmokėdavo visas Emilės išlaidas, kol jis būdavo išvykęs į medžioklę.

 

Beveik visus Cirėjuje parašytus kūrinius Volteras skyrė Emilei, girdamas jos genialumą. Nepaisant to, idilė vieną dieną baigėsi, kai Emilė susirado 10 metų jaunesnį meilužį. Volteras, kaip tikras prancūzas, su tuo susitaikė ir pasiūlė likti draugais. Netrukus po jos mirties Volteras rašė savo draugui: „Aš ne meilužę praradau, o dalį savęs. Sielą, kuri atrodė skirta man“.

 

Vokietija,  Šveicarija ir vėl Paryžius

 

Praėjus metams po du Šatelet mirties Prūsijos valdovas Frydrichas Didysis pakvietė Volterą į Vokietiją. Trejus metus jis dirbo teisme Potsdame, tačiau galiausiai susipyko su Frydrichu ir buvo priverstas išvykti.

 

1754 m. atvyko į Šveicariją, kur galėjo jaustis saugus ir nuo Prancūzijos, ir nuo Prūsijos karalių. Nusipirko dvarą prie Ženevos. Susipažino su enciklopedijos sudarinėtojais Didro ir D`Alamberu. Tačiau liberalios pažiūros ilgainiui pradėjo gąsdinti net tolerantiškos šveicarus, todėl 1758 m. jis nusipirko antrą dvarą Fernėjuje, prie Prancūzijos ir Šveicarijos sienos, kur, iškilus grėsmei, galėtų pasitraukti.

 

Volteras buvo ne tik geras filosofas, bet ir puikus finansininkas. Per visą gyvenimą jis susikrovė įspūdingą kapitalą ir tapo vienu iš turtingiausių Prancūzijos žmogumi. Jis net įkūrė Voltero kunigaikštystę, kurią sąžiningai ir garbingai valdė dvidešimt metų. Įtakingas turtuolis mezgė pažintis su Europos valdovais ir pelnė jų pasitikėjimą. Vėl galėjo atvykti į Prancūziją ir Paryžių. Čia ir mirė 1778 metais gegužės 28 d., sulaukęs 83-ejų. Dėl pasisakymų prieš katalikų bažnyčią nebuvo palaidotas krikščioniškai. Tik praėjus 13 metų po Prancūzijos revoliucijos jis buvo perlaidotas Paryžiaus panteone.

 

Kūryba

 

Volteras buvo itin produktyvus rašytojas – suskaičiuota, kad parašė daugiau nei 30000 puslapių. Tai epinės poemos, lyriniai eilėraščiai, satyros, romanai, apsakymai, dramos bei istorinės ir filosofinės knygos. Visų nė neįmanoma išvardyti. Kūriniuose jis akcentavo žodžio ir spaudos laisvės būtinybę. Jam dažnai priskiriama tokia sentencija: „Aš nepritariu tam, ką tu sakai, bet ginsiu iki mirties tavo teisę tai sakyti”. Iš tiesų tai nėra jo mintis, nors ir atspindi jo požiūrį.

 

Religija

 

Volteras kovojo už skirtingų religinių bendruomenių teises. Kai Prancūzijoje prasidėjo siaubingi protestantų persekiojimai, Volteras ėmė kovoti su religiniu fanatizmu. Jis parašė politinių satyrų seriją, kurioje kritikavo religinę netoleranciją. Volteras buvo tikintis, bet jam labai nepatiko daugelis religinių dogmų. Teigė, kad religija – tai veidmainystė ir neigė, kad karaliai turi dievišką teisę. Įdomu tai, kad Voltero siūlyta demokratija neatitinka šiuolaikinės. Jis tiesiog norėjo, kad šalyje gyvuotų tvirta, bet ne pernelyg griežta monarchija. Tačiau daugelis jo idėjų buvo nukreiptos prieš paveldimą valdžią, tai ir sužavėjo demokratiškos santvarkos ištroškusius žmones.

 

Istorija

 

1744 m. Volteras pradėjo tarnauti karaliui kaip Prancūzijos istoriografas. Po kelių metų buvo išrinktas į Prancūzijos akademiją, tačiau santykiai su karališkąja šeima buvo įtempti. 1745 m. jam buvo suteiktas Prancūzijos istoriografo mokslinis laipsnis. Tada priimtas į Prancūzų akademiją. Bene svarbiausias viso gyvenimo darbas – „Visuotinės istorijos ir tautų papročių bei dvasios tyrimas”. Jame Volteras pripažino, kad Europa – tik maža pasaulio dalis, todėl didžiąją knygos dalį skyrė Azijos istorijai. Be to, kultūros istorija yra  daug svarbesnė už politikos istoriją.

 

Įdomios mintys

 

  • „Darbas dažnai esti malonumo tėvas.“
  • „Meilė – gamtos audeklas, siuvinėtas vaizduote.“
  • „Pažanga – gamtos dėsnis.“
  • „Pakako, kad vienas vyras įsimylėtų moterį, ir pasaulis tapo toks, koks yra.“
  • „Kuo daugiau skaitote nemąstydami, tuo tvirčiau įsitikinate, kad daug žinote, o kuo daugiau mąstote skaitydami, tuo aiškiau matote, kad žinote labai mažai.“
  • „Niekam tikęs tas, kuris tinka tik sau pačiam.“
  • „Rojus ten, kur aš esu.“
  • „Tėvynė – tai šalis, kurioje įkalinta siela.“
  • „Vedybos – vienintelis nuotykis, kurį gali patirti netgi bailiai.“