Gruodžio 21 dieną prasideda astronominė žiema, žiemos saulėgrįža arba pagonių lietuvių švęsta Elnio devyniaragio šventė. Tikriausiai jau nedaugelis žino, kad Elniu devyniaragiu senovės lietuviai vadino 9 parų Mėnulio pereinamąją fazę nuo priešpilnio iki pilnaties arba jį laiko Saulės simboliu, nešančiu ant ragų saulę. Tikima, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą ir atbėga iki Kalėdų, todėl ir žiemos saulėgrįža švenčiama iki pat Kalėdų.

 

"žiemos saulėgrįža"

Per žiemos saulėgrįžą Šiaurės pusrutulyje diena būna trumpiausia, o naktis ilgiausia per visus metus. Dienos trukmė – tik 7 val. 14 min. Šis laikotarpis tradiciškai skirtas ruoštis Kalėdoms, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės ir dainos, žaidžiami žaidimai, spėjami kitų metų orai, vieniši jaunuoliai burdavosi, ar pavyks kitais metais ištekėti (vesti) ir t. t. Mažojoje Lietuvoje per žiemos saulėgrįža ne vieną porą piršliai supiršdavo, įvykdavo net vestuvės. Namus puošdavo šiaudiniais sodais ir obuoliais, vėliau atėjo mada puošti ir Kalėdų eglutes.

 

Nuo žiemos saulėgrįžos pradedama laukti dienų ilgėjimo. Sakoma, kad nuo Kalėdų iki Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį. Nuo tada dienos šviesos bus vis daugiau ir atrodys, kad jau pavasaris nebe už kalnų.

 

Gruodžio mėnesį Saulė įžengia į Šaulio žvaigždyną. Metų laikas, kai Saulė keletą dienų pakyla žemiausiame horizonto taške, vadinamas Žiemos saulėgrįža. Visame pasaulyje senovėje žmonės garbino Saulę, nes žinojo, kad tik nuo jos priklauso visų gyvų būtybių gyvenimas Žemėje. Mūsų protėviams šios dienos buvo dieviškasis stebuklas, šviesos pergalė prieš tamsą. Vaikai ir suaugusieji šokinėdavo per laužus, šokdavo ratu, vyrai ir berniukai varžydavosi, kuris yra stipresnis ir gudresnis.

 

Įvedus krikščionybę Europoje šv. Kalėdos sutapatintos su pagoniškomis žiemos saulėgrįžos šventėmis, žymėjusiomis naujo gyvenimo pradžią ir gamtos atsinaujinimą. Dėlto daugelyje šalių šis laikotarpis, persipynęs su senoviniais ritualais ir liaudies prietarais. Kūčių vakarą per kai kuriuos kaimus kartais vis dar pražygiuoja šventinės procesijos, priekyje nešdamos spindinčią žvaigždę ir giedodamos kalėdines giesmes. Tradiciškai per Kūčių vakarienę ant stalo patiekiama 12 patiekalų be mėsos. Iki šiol gyvuoja tradicija palikti šiek tiek maisto artimųjų vėlėms. O jeigu šv. Kalėdų rytą į namus pirmas įžengia linksmas žmogus, tai ir visi metai bus pilni džiaugsmo.

 

Škotijoje žiemos saulėgrįžą gyvuoja paprotys pradėti Kalėdų saulės ratą (Saulės grąžinimo ritualą) – degutu išteptos statinės deginamos tiesiog gatvėje. Ratas – tai Saulės simbolis. Rato stipinai – tai lyg šviesos spinduliai, o stipinų sukimasis rate – tai saulės sistemos judėjimas. Saulės rato simbolių rasta ne tik kalnuotoje Škotijoje, bet ir Senovės Egipte, Indijoje, Meksikoje, Galijoje, Skandinavijoje, budistų vienuolynuose.

 

Garsūs lietuvių kalbininkai dar XIX amžiaus pradžioje D. Poška ir K. Būga Kalėdų pavadinimą kildino iš lotynų kalbos žodžio „calandae“, kuris reiškė kiekvieno mėnesio pirmą dieną, kurią reikėdavo susimokėti nuošimčius nuo skolos. Tačiau gali būti, kad Kalėdos kilo iš slavų kalbos žodžio „коляда“, sudaryto iš žodžio „коло“ (liet. ratas). Kalėda – taip pat dažnas lietuvių liaudies kalendorinių dainų priežodis, garsažodis, kildinamas iš žodžio „kaltis, dygti, sprogti“. Taigi Kalėdos reiškia gamtos atsinaujinimą.

 

Kai kuriose Šiaurės Europos šalyse Kalėdos vadinamos „Yule“ arba „Iul“ – tai taip pat reiškia Saulės ratą, sukimąsi, o gruodis vadinamas grįžtuvių mėnesiu.

 

Prancūzijos provincijose prasidėjus žiemos saulėgrįžai rengiami spalvingi festivaliai, o miestuose – karnavalai, gatvėmis žygiuoja spalvingos muzikantų ir orkestrų procesijos. Legendose pasakojama, kad Galijos klestėjimo laikais vietiniai eidavo į miškus prisikirsti amalų šakelių ir po to surengdavo triukšmingas šventes.

 

Žiemos saulėgrįža tradiciniame kinų kalendoriuje taip pat minima pirmoje vietoje (kinų kalendorių sudaro 24 metų laikai). Senovėje kinai tikėjo, kad nuo jos atgyja vyriškoji energija ir prasideda naujas ciklas. Žiemos saulėgrįža buvo laikoma laiminga diena. Diena, kurią verta švęsti. Šventė pradėta minėta Hanų dinastijos laikais (206 m. pr. Kr. – 220 m.) ir buvo ypač populiari Tangų dinastijos laikais (619 – 907 m.). Šią dieną visi, nuo imperatoriaus iki paprastų žmonių, išeidavo atostogų. Kariuomenė ramiai laukdavo valstybės vadovų įsakymų, buvo uždaromos tvirtovės, sustabdoma prekyba turguje. Žmonės lankydavo vieni kitus, keisdavosi dovanomis. Kinai aukodavo dievams ir protėvių dvasioms pupas ir ryžius, tikėdami, kaip taip apsisaugos nuo piktųjų dvasių ir ligų. Iki šiol Žiemos saulėgrįža laikoma viena iš tradicinių Kinijos švenčių.

 

Taivane gyvuoja tradicija paaukoti protėvių dvasioms devynis gyvūnėlių arba žmogeliukų formų ryžių paplotėlius. Artimieji žiemos saulėgrįžos vakarą susirinkdavo kartu, norėdami prisiminti mirusiuosius. Po ritualinių apeigų prasidėdavo šventė.

 

Kaip reikėtų pasiruošti žiemos saulėgrįžai? Šią dieną reikėtų pasistengti atsikratyti nerimo jausmo, streso, atsipalaiduoti ir pasiruošti naujam gyvenimo ciklui. Reikėtų grąžinti skolas, užbaigti pradėtus darbus, susitaikyti su tais, su kuriais susipykote per šiuos metus. Galima deginti žvakes, klausytis kalėdinių giesmių arba dainų ir apgalvoti viską, kas įvyko per šiuos metus.