Antrojo pasaulinio karo metu žmonės beprasmiškai žūdavo ne tik mūšio lauke. Jie būdavo kankinami iki mirties, išniekinami, verčiami gyventi nežmoniškomis sąlygomis. Pasibaigus karui, žmonės, vykdę karo nusikaltimus, buvo viešai pasmerkti ir nuteisti. Tačiau kai kuriems pavyko išvengti žmonių teismo. Jie mirė anksčiau nei pateko į teisėsaugininkų rankas.

 

Antrojo pasaulinio karo gydytojo Ariberto Heimo nusikaltimai buvo tokie žiaurūs, kad jis pelnytai vadinamas „daktaru Mirtimi“.

 

Aribertas Heimas gimė 1914 metų birželio 28-ąją Austrijoje, Radskerburgo mieste. 1935 metais, likus trims metams iki Austrijos prijungimo prie nacistinės Vokietijos žemių, įstojo į vietinę nacių partiją. Vėliau tapo vienos SS kariuomenės (Waffen SS) divizijos nariu.

 

Šiurpią pravardę gydytojas įgijo dėl protu nesuvokiamo sadizmo Mauthauzeno koncentracijos stovykloje Austrijoje.

 

Heimas nebuvo apkaltintas baisiais nusikaltimais iškart po karo. Iki 1962 metų Baden Badeno mieste jis dar vertėsi gydytojo praktika. Apkaltintas iškart pabėgo iš šalies. Net keletą dešimtmečių buvo paskelbta tarptautinė buvusio SS medicinos darbuotojo paieška. Buvo spėjama, kad vyras galėjo slapstytis Urugvajuje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Brazilijoje ir Čilėje. Ilgą laiką buvo manoma, kad paskutiniuosius metus praleido netoli dukters pietų Čilėje arba Argentinos Patagonijos regione tarp Andų kalnų ir pietų Atlanto.

 

Galų gale, paaiškėjo, kad A. Heimas gyveno Egipte, pasivadinęs slapyvardžiu ir netgi atsivertęs į islamą. Mirė jis 1992 metais. Tačiau tik 2009 metų vasario mėnesį išsiaiškinta, kad karo nusikaltėlis jau nebegyvas.

 

Vokietija austrų gydytoją, pravarde „daktaras Mirtis“ apkaltino daugybės kalinių Mauthauzeno koncentracijos stovykloje nužudymu II pasaulinio karo metu.

 

Jis buvo apkaltintas tuo, kad naudojo nepaprastai žiaurius metodus žudyti žydams. Holokausto liudytojai pasakojo, kad „daktaras Mirtis“ atlikdavo operacijas ir amputacijas be nuskausminamųjų, norėdamas pažiūrėti, kiek aukos gali iškęsti.

 

Pasakojama, kad jam labiausiai patikdavo žudyti, suleidžiant tiesiai į širdį benzino, vandens ar nuodų. Kai tokie metodai atsibosdavo, nuspręsdavo, kada kalinys mirs, žiūrėdamas į chronometrą.

 

Vienas buvęs koncentracijos stovyklos kalinys pasakojo, kad A. Heimas nupjovė nužudyto žydo galvą ir ją išvirė, kad atsiskirtų mėsa nuo kaulo. Švarią kaukolę pastatė viešoje ekspozicijoje.

 

Panašių istorijų – ne viena. Dar vienas liudininkas pasakoja, kad siaubingasis gydytojas nudyrė vienam tatuiruotam kaliniui odą ir iš jos pasigamino kėdės uždangalą.