Kokiam kažkada gyvenusiam žmogui priklauso oficialus ilgaamžiškumo rekordas? Kol kas dar niekam nepavyko pralenkti prancūzės Žanos Luizos Kalman (pranc. Jeanne Louise Calment), gimusios 1875 metų vasario 21 dieną ir mirusios 1997 metų rugpjūčio 4 dieną. Moteris savo akimis regėjo Vincentą van Gogą, išgyveno dvejus pasaulinius karus ir savo namų gaisrą.

 

atsiminimas

Daugelis prancūzų iš kitų tautų išsiskiria žaismingu charakteriu ir bendravimo lengvumu. Šalies pietuose gyvenantys prancūzai pasižymi nerūpestingumu, o šiaurėje – susimąstymu. Žinoma, visur būna įvairių žmonių. Gal kiek sunku patikėti, kad oficialus ilgaamžiškumo rekordas priklauso prancūzams, tiksliau prancūzei, tačiau tai yra neginčijamas faktas. Pamatyti, kaip moteris atrodė 1895 ir 1995 metais galite PASPAUDĘ ČIA.

 

Ši įspūdinga moteris sugebėjo ilgai išsaugoti ne tik gerą sveikatą, bet ir savo gimimo liudijimą, kuris būtinas, norint užregistruoti rekordą. Galbūt dėlto, kad ji gimė Pietų Prancūzijos mieste Arlyje, ji galėjo gyventi gana ramų gyvenimą, kai aplink siautė stichinės nelaimės ir politinė suirutė.

 

Šiame mieste Žana Luiza gyveno visą, nelabai trumpą gyvenimą ir mirė. Gyvenimo gija nutrūko, kai moteriai sukako 122 metai ir 164 dienos.

 

Dvylikametė Žana dažnai padėdavo tėvui šeimos parduotuvėje, prekiaujančioje dažais. Čia ji pirmą kartą sutiko Vincentą van Gogą. Ž. Kalman jį apibūdino taip: „bjaurus kaip nuodėmė, baisaus charakterio ir nuo jo nuolatos trenkė alkoholiu“. Mergaitė net nenorėjo šio vyro aptarnauti, bet įveikusi pasišlykštėjimą, prisivertė tai padaryti. 1990 metais Žana pasirodė trumpame epizode kanadiečių filme „Vincentas ir aš“, kuriame vaidino save. Tada ji tapo vienu iš seniausių žmonių pasaulyje, nusifilmavusiu kine. Sulaukusi 120 metų viso gyvenimo prisiminimus įrašė šokių muzikos stiliumi ir 1996 metais išleido kompaktinį diską „Laiko šeimininkė“ (pranc. „Maîtresse du temps“).

 

Tam, kad taptų įžymybe, Žanai Luizai reikėjo laukti šimtą metų! Per savo gyvenimą ji niekada oficialiai nedirbo, mėgo saldumynus, ypač šokoladą, raudonąjį vyrą, žąsų kepenų paštetą ir cigaretes. Jos gyvenimo būdas tikrai neatitinka to, kas rašoma sveikos gyvensenos vadovėliuose! Kai Žanai sukako 117 metų, gydytojai bandė ją įtikinti, kad mestų rūkyti. Po metų ji vis dar neatsisakydavo užtraukti dūmo, bet tai jai netrukdė minti dviračio pedalų! Šios moters atvejis yra išskirtinis, todėl norėtųsi priminti, kad visiems kitiems toks gyvenimo būdas greičiausiai būtų pražūtingas.

 

Dviratis nuo vaikystės buvo mėgstamiausia Žanos Luizos transporto priemonė. Taip pat ji su malonumo važinėjo su riedučiais beveik iki šimto metų. 85-erių metų žvitrioji senutė pradėjo mokytis fechtuotis.

 

Vietiniai ilgaamžę kartais lygindavo su bendravarde Orleano mergele. Nors ji nepadarė per savo gyvenimą nieko ypatingo, tiesiog labai ilgai gyveno. Ji net nepaliko palikuonių ir nuo 110 metų gyveno senelių slaugos namuose, į kuriuos pateko, kai ruošdama maistą, netyčia sukėlė gaisrą. Be to, jai reikėjo daugiau nei paprastai priežiūros dėl padidėjusio kaulų trapumo. Nepaisant to, kad buvo beveik akla ir kurčia, mėnesį prieš natūralią mirtį ji jautėsi pakankamai gerai.

 

115 metų senolė nukrito nuo laiptų ir susilaužė klubą. Nuo tada judėti galėjo tik invalido vežimėlyje. Kas pusę metų gydytojai tikrindavo Žanos Kalman psichiką ir nustatė, kad ji išsaugojo šviesų protą iki pat mirties. Jai patikdavo deklamuoti vaikystėje įsimintas eiles arba spręsti nesudėtingus aritmetinius galvosūkius.

 

Žana Luiza Kalman tik dėlto, kad buvo ilgaamžė, tapo pelninga verslininke. Ji sudarė sutartį su teisininku Andrė Fransua Rafrei (pranc. Andre Francois Raffray). Sutartyje 47-erių metų teisininkas pasižadėjo kiekvieną mėnesį Ž. Kalman mokėti po 2500 frankų, kol ji mirs ir jam atiteks jos butas. Tačiau moteris gyveno taip ilgai, kad suma, kurią A. Rafrei paklojo buvo daugiau nei dvigubai didesnė nei jos buto vertė. Kai sulaukęs 77-erių A. Rafrei mirė nuo vėžio, mokėjimus senolei toliau vykdė jo žmona iki Ž. Kalman mirties. Stebina, kad su tuo teisininku Žana labai gerai sutarė. Jis visada apie senolę gražiai atsiliepdavo.

 

Žana iki gyvenimo galo buvo nepataisoma optimistė. Jos gimtadienio dieną seneliuose namuose kiekvienais metais aplankydavo būrys žurnalistų. Vienas iš jų kartą atsisveikindamas pasakė: „Iki kitų metų. Galbūt“. Į tai Žana ironiškai atsakė: „Kodėl gi? Jūs neatrodote taip blogai!“. Galbūt geras humoro jausmas ir buvo jos ilgaamžiškumo paslaptis?