1410 metų liepos 15 dieną netoli Griunvaldo ar Žalgirio miesto Prūsijos teritorijoje (dabar Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Ostrudos apskrityje, Lenkijos šiaurinėje dalyje) įvyko vienas didžiausių mūšių Viduramžių istorijoje tarp Teutonų Ordino kryžiuočių ir jungtinių Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei samdytų moldovų, totorių ir čekų pajėgų. Šis istorinis įvykis turi ilgą istoriją.

 

Žalgirio mūšis

Du šimtmečius vokiečių riteriai kariavo prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Iš viso jie keliavo į baltarusių ir lietuvių žemes net 140 kartų. Tačiau tik pergalė Žalgirio mūšyje padėjo sustabdyti kryžiuočių agresiją.

 

2000 metais buvo minima 590 metų po Žalgirio mūšio sukaktis – tai svarbus istorinis įvykis ne tik lietuvių ir lenkų, bet ir baltarusių bei ukrainiečių žmonėms.

 

Liepos 15 dieną jungtinė kariuomenė pasiekė Logdavo (Lagdovos) ir Faulen (Ulnowo) miestelius, kus sustojo pailsėti. Tuo pačiu metu, tik kitoje pusėje vokiečių Ordino kariuomenė pasiekė Fraginavos miestą. Nuo tada liko kelios valandos iki didžiojo mūšio pradžios. Mūšis vyko vadinamajame trikampyje – vietovėje tarp Žalgirio (Griunvaldo), Tanenbergo ir Liudvigsdorfo (maždaug 4 kvadratinių kilometrų plote).

 

Prieš prasidedant mūšiui sąjungininkų armija stovėjo trimis mūšio linijomis, iš kurių kiekviena mūšio linija turėjo apie 15 – 16 vėliavų. Jogailė įsikūrė ant aukštumos, o Vytautas tiesiogiai per visą mūšį vadovavo kariuomenei. Vokiečių kariuomenei vadovavo Friedrichas von Wallenrode. Jis įsikūrė netoli Tanenbergo miesto. Pasakojama, kad kryžiuočiai žygiavo iki mūšio vietos visą naktį, todėl buvo pavargę. Tuo norėjo pasinaudoti LDK kunigaikštis Vytautas ir pradėjo puolimą tuojau pat, bet Lenkijos karalius Jogaila delsė. Manoma, kad tiek Jogaila, tiek Teutonų Ordinas delsė pulti dėl skaisčiai šviečiančios saulės. Jogaila meldėsi ir tikėjosi, kad saulė apakins kryžiuočius, todėl sąjungininkų kariuomenei kovoti ir išplėšti pergalę bus lengviau. Tik tada, kai kryžiuočiai atsiuntė du savo pasiuntinius, raginančius pradėti kovą, Jogaila davė ženklą, kad mūšis prasidėtų.

 

Kryžiuočiai kurį laiką manė, kad pergalę išplėš lengvai ir ja džiaugėsi per anksti. Lietuvos didysis kunigaikštis turėjo gudrų planą, kuris padėjo išplėšti pergalę. Jis ketino kryžiuočius pulti iš užnugario, šiek tiek pailsėti, kad galėtų pulti dviguba jėga, apsupti priešo kariuomenę ir ją nugalėti. Pergalę iškovoti lietuviams ir lenkams padėjo atsitraukimo taktika. Lietuviams atsitraukus, kryžiuočiai užtraukė pergalės giesmę, bet giedoti dar buvo per anksti… Nėra gerai žinoma, ar Vytauto ir Jogailos kariuomenė nusprendė specialiai trauktis ar tiesiog buvo priversta tą daryti. Bet kokiu atveju, tai jiems išėjo į naudą.

 

Laimėjus Žalgirio mūšį buvo sudarytos paliaubos tarp kryžiuočių ir lietuvių bei lenkų. Po mūšių Lietuva ir Lenkija į nelaisvę paėmė daug žmonių iš priešų stovyklos. Kilmingieji laisvę galėjo išsipirkti, tačiau tie, kurie neturėjo pinigų, buvo prievarta apgyvendinti Lietuvos – Lenkijos teritorijoje. 1411 metų vasario 1 dieną buvo oficialiai užbaigtas Žalgirio mūšis, pasirašant Torunės taikos sutartį, pagal kurią Lietuva atgavo Žemaitiją iki Vytauto mirties, Lenkijai atiteko Dobrynė ir Kryžiuočių Ordinas buvo priverstas sumokėti Lietuvai ir Lenkijai šešis milijonus grašių. 1422 metais prireikė sudaryti dar vieną sutartį su Livonijos Ordinu. Melno taikos sutartis nustatė vakarinę Lietuvos sieną, kuri Užnemunėje nepakito iki šių laikų.