Šiandien dažnai manoma, kad genų galia yra tokia stipri, jog nuo jų gali priklausyti beveik viskas – netgi likimas. Ar iš tikrųjų viskas paveldima per kraują iš tėvų ir protėvių – o gal daug kas palikta ir paties žmogaus valiai?

 

genai

Mitai apie genus

 

Šiandien mokslininkai jau žino, kuris genas atsakingas už gebėjimą skaityti ar įsiminti, kuris lemia žmogaus agresyvumą, asocialų elgesį, depresiją ir polinkį į dažną partnerių kaitą. Jei apžvelgtume visus per pastaruosius 20 m. atliktus tyrimus, kuriais buvo gilinamasi į paveldimas problemas, vargu ar pavyktų rasti bent vieną žmogaus charakterio bruožą ar sugebėjimą, už kurį neatsako joks genas. Jei anksčiau kokias nors išskirtines savybes (nuo pasipūtimo iki gabumų kalboms), būdingas keletui tos pačios šeimos kartų, žmonės apibūdinavo fraze: „Tai jų giminės kraujyje“, tai šiandien net ir bobutė iš gretimos laiptinės gali pasakyti, kad prastą 63 bute gyvenančių Stankevičių vyrų išvaizdą lemia vienoks ar kitoks genas…

 

Pirmasis genus tyrinėti pradėjo garsiojo gamtininko ir keliautojo Charleso Darwino pusbrolis mokslininkas Francisas Galtonas. Jis buvo eugenikos (mokslo apie žmonių biologinių savybių pagerinimą) pradininkas. Dėl jo ir jo pasekėjų darbų daugybę amžių gyvavusią sampratą, kad už viską pasaulyje yra atsakingas Viešpats Kūrėjas, pakeitė genų teorija. Būtent genai neva viską lemia, todėl žmogus lyg ir yra atleidžiamas nuo atsakomybės už savo elgesį ir gyvenimo įvykius. Tačiau psichogenetikai, tyrinėjantys paveldimumo ir aplinkos sąveikos įtaką žmogaus vystymuisi, tvirtina ką kita. Pasak jų, genai lemia tik polinkį kokiai nors charakterio savybei arba gabumui, tačiau ką su savo genų rinkiniu daryti – vystyti ar užgniaužti, priklauso nuo paties žmogaus.

 

Iš genetikų dabar tikimasi, kad jie, tarsi kokie aiškiaregiai, atsakytų į klausimus apie ateitį: ar kūdikis sirgs konkrečiomis ligomis; kokių gabumų turės; ar jis dažnai kilnos stikliuką, vartos narkotikus ir plėš bankus? Nors pastaruoju metu genetikai gana tiksliai nuspėja ligas (JAV moterims, kurios genetiškai linkusios sirgti krūties vėžiu, dažnai pasiūloma pieno liaukas pakeisti implantais – neseniai tokią operaciją patyrė viena žinomiausių pasaulio aktorių Angelina Jolie), tačiau kalbėti apie talentus ir ypač elgesį nėra taip paprasta. Visame pasaulyje atlikta daugybė tyrimų, bet jų rezultatai nėra vienareikšmiški. Pvz., JAV net 48 % gyventojų turi geną, jautrų dopaminui (natūraliam cheminiam junginiui, atsakingam už naujoves ir dažną įspūdžių kaitą), o Pietryčių Azijoje tokių gyventojų tėra 2 %. Viena vertus, tokie rezultatai tarsi rodo, kad į Valstijas nuo pat pradžių atsikraustė daugiausia žmonių, turinčių avantiūrizmo gyslelę, ir tas genas persidavė jų palikuonims, kita vertus, tai nereiškia, kad beveik pusė amerikiečių jaučia nuolatinį poreikį keisti gyvenamąją vietą ir nuolat trokšta nuotykių.

 

Užkoduotas asocialus elgesys?

 

Daugeliu psichogenetinių tyrimų, atliekamų tik su žmonėmis, stengiamasi išsiaiškinti genų arba aplinkos įtaką asocialiam elgesiui arba priklausomybėms. Norėdami tinkamai įvertinti aplinkos įtaką ir elgesio paveldimumą, mokslininkai lygina vienosdos biologinės ir socialinės aplinkos žmones: identiškus ir neidentiškus dvynius, tų pačių tėvų vaikus – brolius ir seseris, skirtingų tėvų, bet toje pačioje šeimoje augančius brolius ir seseris, įvaikintus ir biologinius vaikus. Tai, kad žmogaus genuose gali būti užkoduotas asocialus elgesys, yra faktorius, bauginančius potencialius įtėvius: savo šeimoje auginti vaiką, kada nors tapsiantį nusikaltėliu, nepaisant to, kiek dedama pastangų, bijo daugelis šeimų, ketinančių įsivaikinti kūdikius. Juk įvaikinami mažyliai dažniausiai būna biologinės asocialių tėvų atžalos. Švedų ir amerikiečių mokslininkams atlikus tyrimus paaiškėjo, kad patekę į aukšto socialinio statuso šeimą nuteistų tėvų vaikai beveik niekuomet nepažeidžia įstatymų ir nepatenka į teisėsaugos akiratį. Tačiau jei šeima, įvaikinusi mažylį, priklauso žemesniam socialiniam sluoksniui, nusikaltėlių biologinių vaikų asocialaus elgesio tikimybės rizika padidėja. Galima daryti išvadą, kad tikrai palanki aplinka, į kurią patenka įvaikintas mažylis, gali visiškai neutralizuoti genetinį polinkį nusikalsti.

 

Dar vienas įdomus tyrimas buvo atliktas Naujojoje Zelandijoje. Buvo tiriami berniukai, patyrę smurtą ir matę žiaurų elgesį šeimoje. Tie, kurie turėjo geną, užtikrinantį didesnį fermento MAO-A aktyvumą, buvo mažiau linkę į asocialų elgesį, nei tie, kurie turėjo kitokį geną. Tarp vaikų, augusių socialiai tvarkingose šeimose, ryšio tarp asocialaus elgesio ir geno, atsakingo už MAO-A, nepastebėta. Šis tyrimas privertė mokslininkus susimąstyti: ar tikrai galima kalbėti apie tai, kad asocialus elgesys paveldimas? Galbūt tikslingiau būtų manyti, kad genai gali turėti įtakos vaikų pažeidžiamumui dėl nepalankiai susiklostančių aplinkybių ar traumuojančių įvykių?

 

Svarus argumentas

 

Sunku paneigti, kad paveldimumas daro didelę įtaką žmogaus fiziniams duomenims. Tokios savybės kaip vikrumas, greiti judesiai ir lankstumas dažniausiai perduodamos iš kartos į kartą – dėl to treneriai labai džiaugiasi, kai šeimą sukuria du sportininkai. Jie tikisi, kad dviejų sportininkų kūdikis gali tapti pasaulio čempionu.

 

Ryšį tarp genetinio paveldimumo ir judesių pobūdžio nagrinėjo rusų mokslininkė Inna Ravich-Scherbo. Jos darbuose teigiama, kad įspūdingus, išskirtinius rezultatus šokių arba sporto srityse dažniausiai pasiekia žmonės, turintys įgimtų gabumų. Tačiau ir paprastas žmogus, neturintis ypatingų gabumų, gali šiose srityse išlavinti įgūdžius iki stulbinamų aukštumų. Juk viena iš svarbiausių tobulo judesio paslapčių –lavinimas. Savaime suprantama, yra žmonių, kuriems įgimtas talentas leidžia gana lengvai įsisavinti net pačius sudėtingiausius dalykus, tačiau istorijoje daug pavyzdžių, kai profesines aukštumas pasiekia ypatingų gabumų neturintys žmonės. Garsi XIX a. balerina Marie Taglioni buvo labai aukšta ir išskirtinai liesa. Pasak specialistų, dėl silpno raumenyno jai buvo neverta nė svajoti apie baletą. Tačiau mergaitės tėvo dukters fiziniai duomenys netrikdė – jis jai sukūrė sudėtingą mokymosi pratimų sistemą ir, kad raumenys visuomet būtų standūs, žadindavo ją net naktį treniruotis. Marie tapo viena iš garsiausių to laikmečio balerinų, jos šokis padarė didelę įtaką Europos klasikinio šokio raidai.

 

Genetinis polinkis į nutukimą – vienas iš labiausiai paplitusių mitų ir vienas iš dažniausiai minimų nutukusių žmonių pasiteisinimų. Savaime suprantama, kad jeigu visos giminės moterys yra plačių klubų ir didelės krūtinės, jų palikuonės niekada nebus panašios į Kate Moss, kad ir kiek stengtųsi. Tačiau jos tikrai gali išsaugoti dailias kūno linijas. Lygiai tokia pat galimybė nutukti ir tapti panašiai į Rubenso moterį yra merginai, kurios giminėje visos moterys liesos, o jų kaulai – smulkūs. Mokslininkai pripažįsta, kad kūno formas lemia genai. Tai ypač akivaizdu, kai peržvelgiamos nuotraukos, kuriose įamžinti giminės, fotografavimosi metu buvę panašaus amžiaus. Paprastai būna panašūs ne tik giminaičių veido bruožai, bet ir kūnai.

 

Polinkis į nutukimą gali būti paveldimas, tačiau ne visų nutukusių tėvų vaikai būtinai turi būti stambūs. Genai apie 70 % lemia žmogaus kūno masę ir turi įtakos kūno formoms, tačiau nereikėtų pamiršti ir aplinkos įtakos. Apie 60 % amerikiečių kenčia dėl per ddielės kūno masės, bet tai ne per daugiausia susiję su genais. Greitas maistas, nejudrus gyvenimo būdas, aiškaus dienos režimo nebuvimas – nuo šių veiksnių labai priklauso žmogaus išvaizda. Papildomi kilogramai, be kitų priežasčių, gali atsirasti ir po patirtos didelės psichologinės traumos. Kartais tam, kad tirptų nereikalingi kilogramai, pakanka profesionalaus psichoterapijos kurso.

 

Asmenybės faktorius

 

Mitas apie genų galią smarkiai prasilenkia su realybe. Tarp genetinių žmogaus duotybių ir jo elgesio visuomet plyti didžiulė erdvė, kurios centre – asmenybė. Genai – ne kompiuterinė programa, užprogramuota dirbti griežtai tik pagal vieną algoritmą. Net jei genetiškai nulemtas vienoks elgesys, žmogus visuomet gali pasirinkti kitokį elgesio modelį. Nuostata, kad dėl netinkamo elgesio kalti tik genai, dažnai padaro meškos paslaugą. Žmogus, nebandydamas ko nors pakeisti arba pasukti norima linkme, išsižada savasties ir autentiškumo. Nors pakeisti genotipo kol kas neįmanoma, tačiau tikrai galima teisingai pasirinkti savo kultūrinę ir socialinę aplinką bei vaikų auklėjimo būdą. Dažnai šie faktoriai būna svarbesni už įgimtą DNR.

 

Specialisto komentaras

Dr. Laimutis Kučinskas, LSMU Biologinių sistemų ir genetinių tyrimų instituto lektorius

 

Genai lemia daug, nors kai kam atrodo, kad genai atsakingi tik už tai, kas susiję su ligomis ir požymiais. Jei pažeistas genas tikrai sukelia ligą, tuomet ligų skaičius turi būti lygus genų skaičiui. Genų kinta, kadangi kinta suvokimas apie genų sandarą ir funkcijas. Šiuo metu nustatyta 25 000 genų. Pagal Gregoro Mendelio dėsnius, daugelio paveldimumo priežastys rastos. Bet ligi šiol yra ir ateityje bus sudėtingiausias toks klausimas – kokią įtaką ir kokie genai lemia daugiaveiksniams požymiams ar polinkiams? Tenka pripažinti, kad žmogui labi didelę įtaką daro aplinka. Tai, kokie mes esame ar būsime, lemia abu veiksniai: mūsų genų ir aplinkos sąveika.