Vėlinės arba Ilgės yra mirusiųjų pagerbimo šventė, kurią pradėjo švęsti pagonys, o vėliau šią tradiciją perėmė krikščionys. Bažnyčia lapkričio 2-ąją skatina apsilankyti šv. Mišiose ir pasimelsti už mirusiuosius, kenčiančius skaistykloje. Į skaistyklą patenka tos sielos, kurios mirties metu nebuvo tinkamai apsivaliusios nuo nedidelių nuodėmių arba kurių kaltė už praeities nusikaltimus nebuvo atpirkta. Tikintieji Žemėje gali padėti šioms sieloms skaistykloje patekti į aukštesnio lygio pomirtinę erdvę – Rojų, melsdamiesi, darydami gerus darbus ir paaukodami šv. Mišiose.

 

velines

Anksčiau Bažnyčia paskeldavo tikintiesiems mirusiųjų vardus už kuriuos reikėtų pasimelsti, kad visa bendruomenė galėtų įsitraukti į bendrą maldą. VI amžiuje benediktinų vienuolynai surengdavo iškilmingą mirusiųjų minėjimą kelias dienas prieš Sekmines. Ispanijoje šv. Izidorius (miręs 636 m.) šią dieną pradėjo minėti antrą sekmadienį po Pelenų dienos (per Kristaus atsimainymą). Vokietijoje Vidukindas (miręs 807 m.), Korvėjaus abatas, pradėjo specialią ceremoniją mirusiems tikintiesiems spalio 1 dieną. Šventasis Odilas (miręs 1048 m.), Kliuni abatas, nutarė visuose Kliuni vienuolynuose pradėti kalbėti maldas už mirusiuosius, kenčiančius skaistykloje, lapkričio 2 dieną arba, kitaip tariant, dieną po Visų Šventųjų. Benediktikai ir kartaziniečiai perėmė šią tradiciją ir netrukus lapkričio 2-ąją pradėjo minėti Vėlines visa katalikų bažnyčia.

 

Per Vėlines žmonės tradiciškai lankosi kapuose, valo ir blizgina paminklus, pamerkia arba pasodina gėlių, kai kurie padeda negyvų gėlių, uždega žvakučių, nugrėbia nukritusius medžių lapus ir kitaip sutvarko artimųjų kapus ir kapinių teritoriją. Vėlinių popietę parapijos kunigas eina per kapines, laimindamas kapus ir kalbėdamas rožinį. Žvakės uždegamos dažniausiai, kai prasideda sutemos. Rekomenduojama uždegti po vieną žvakelę kiekvienam mirusiajam. Vėlinių dieną paprastai Bažnyčioje vyksta specialios šv. Mišios.

 

Vėlines arba Ilges baltų gentys, tarp jų ir lietuviai, minėjo taip pat, kaip ir šiais laikais, lankydamiesi kapuose, bet kai kurie papročiai gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Pavyzdžiui, tada ant kapų pagonys nešdavo juodai arba raudonai dažytų kiaušinių, kurie, tikėta, padės kitais metais sulaukti gero derliaus. Grįžus namo, prie stalo atsirado paprotys pasakoti šiurpias istorijas apie vėles arba sielas. Tikėta, kad Vėlinių naktį sutiktas kareivis yra vėlių pasiuntinys, todėl jį reikia gražiai priimti. Per Vėlines taip pat būdavo pagerbiamos sielos, nerandančios sau vietos ir pasmerktos klajoti po Žemę. Tikėta, kad po Žemę klajoja mirusių nekrikštytų kūdikių vėlės.

 

Tačiau ne visur Vėlinės minimos taip kaip Lietuvoje. Štai, pavyzdžiui, Meksikoje mirusiųjų giminaičiai šią dieną gamina girliandas, vainikus ir kryžius iš pačių įvairiausių spalvų tikrų arba popierinių gėlių ir juos deda ant mirusiųjų kapų, minėdami Mirusiųjų dieną. Šeima praleidžia visą dieną kapinėse. Kunigas arba pastorius lankosi kapinėse, sako pamokslus ir kalba maldas už mirusiuosius, o paskui palaimina kiekvieną kapą. Vaikams duodama saldainių, primenančių griaučius.

 

Viduramžiais Vakarų Europoje gyvavo prietarai, vis dar išlikę iš keltų pagonių tradicijos, kad sielos, pasirodančios per Mirusiųjų dieną, Žemėje pasirodo rupūžių, raganų, goblinų ir kitų baisių būtybių pavidalu. Norėdami atbaidyti šias nežemiškas būtybes, žmonės aukodavo jiems maisto. Šios praktikos yra išlikusios iš senoviškos keltų Samhaino šventės.