Trumpiausia metų naktis. Magiški paparčio žiedo ieškojimai. Jaunų merginų burtai apie būsimą širdies išrinktąjį. Šokiai aplink laužą. Vainikėlių plukdymas upe. Pievos svaigiai kvepiančios žolynais. Pranašiški sapnai ir vaizdiniai. Ko gero, nėra nieko, kas negalėtų įvykti šią naktį. Visa tai – Joninės, žinomos kiekvienam lietuviui. Tačiau tik retas žino, kad šios stebuklingos nakties vaišės turėtų būti ne ant grotelių lauke kepta mėsa, o sūris ir pienas.

 

varskes suris

Anuomet gyvavo tradicija vidurnaktį pamelžti esą stebuklingu šią naktį tampančio pieno. Jaunuoliai vainikuodavo karvę ir pamelždavo tiek, kad visiems susirinkusiems užtektų po gurkšnelį. Nuo šio papročio tikriausiai ir atsirado posakis: „Šventas Jonas – pieno ponas“.

 

Kaip ir pienas, taip ir sūris magišką burtų ir linksmybių naktį įgaudavo sakralią reikšmę. Pienui ir jo produktams dargi būdavo suteikiama tokia didelė reikšmė, nes šiuo metu laukuose, pievose ir miškuose suveši visa augalija. Gyvuliams maisto netrūksta, todėl ir primilžis būna didelis. Tradiciškai po Joninių prasidėdavo šienapjūtė, o su ja sumažėdavo ir pieno kiekis. Senovėje žmonės sūrį per šventę valgydavo tarsi auką, kad jo visus metus nepritrūktų, kad pienas būtų kokybiškas ir ilgai nerūgtų, o karvės išvengtų ligų.

 

Tikėta, kad šią naktį raganos siekia pagerinti savo gyvulių pieną, o iš kitų – atimti. Piktavalės rytą, tekant Saulei, išeidavo į lauką ir pievoje, kurioje ganosi karvės, vilkdavo apynasrį, prijuostę, paklodę arba virvę. Kai baigdavo ritualą, grįždavo namo ir iš to daikto, kurį vilko per pievą, pradėdavo bėgti pienas. Nuo to, kiek jo pribėgdavo, priklausė, kiek karvių tais metais užtrūkdavo.

 

Prie sūrio, dažniausiai nesaldaus su kmynais, ant vaišių stalo patiekdavo namuose brandinto alaus. Jis, tikima, suteikdavo žmogui Saulės energijos. Senovėje būdavo tikima, kad pavaišinti svečią su sūriu ir alumi, tai palinkėti derlingų metų ir laimės. Pačios darbščiausios šeimininkės sūrių pateikdavo kelių rūšių: šviežių, keptų, rūkytų.

 

Kad Joninės, Rasos arba Kupolės būtų iš tikrųjų lietuviškos, išbandykite kepto varškės sūrio su kmynais receptą. Tikėkite, kad pasidalinus juo su artimaisiais ir draugais, jūsų laukia laimė netolimoje ateityje. Ji kažkur visai šalia.

 

Keptas varškės sūris su kmynais

 
  • 250 g varškės sūrio
  • 30 ml augalinio aliejaus
  • 2 skiltelės česnako
  • Šaukštas kmynų
  • Svogūnų laiškų puošti
  • Druskos, maltų, juodųjų pipirų, džiovintų bazilikų pagal skonį
 

Gaminimas

 

Sūrį aptepti aliejumi. Tada įtrinti druska, pipirais, bazilikais, kmynais ir smulkintais česnakais arba jų sultimis. suvynioti į foliją. Kepti orkaitėje, įkaitintoje iki 200 laipsnių, apie 30 – 40 minučių. Baigiant kepti, atidengti sūrio viršų, kad jis gražiai pagelstų. Iškepusį sūrį papuošti smulkintais svogūnų laiškais ir supjaustyti riekelėmis.

 

100 g apie 205 kcal

Paruošimo laikas: 60 min

4 – 5 porcijos

Spausdinti