Tikriausiai dauguma žino pagrindines dantų priežiūros taisykles. Tačiau kartais dėl įvairių priežasčių dailią šypseną bjauroja nepataisomai sugedę ar iškritę dantys. Vis dėlto šiais laikais tai – menka problema. Technologijų raida ir neįtikėtini atradimai lėmė, kad dabar išrautą dantį galima pakeisti implantu!

 

dantys

Šiek tiek istorijos

 

Dantų implantų evoliucijos istorija išties turtinga. Archeologai ir mokslininkai teigia, kad dantų implantus žmonės naudojo bene nuo civilizacijų atsiradimo pradžios. Maždaug 2500 m. pr. Kr. egiptiečiai, norėdami labiau sutvirtinti dantis, juos apjuosdavo iš aukso pagaminta specialia viela. Apie 500 m. pr. Kr. etruskai naudojo gyvūnų dantis. Praėjus dar 200 m. finikiečiai prireikus dantis keisdavo drožiniais iš dramblio kaulo ir sutvirtindavo juos specialia auksine viela.

 

Vis dėlto teigiama, kad dantų implantus išrado majų ir inkų civilizacijos. Sumanūs Amerikos žemynų gyventojai implantus gamino iš kriauklių, akmens, aukso, netgi inkrustuodavo juos deimantais.

 

Šiurpieji viduramžiai

 

XVII a. viduryje iškritę dantys prie žandikaulio būdavo tvirtinami įvairiomis priemonėmis ir medžiagomis. Bėgant laikui pirmieji implantai pamažu pradėjo panašėti į tikrus dantis, t. y. žmonėms, kurie pageidaudavo pakeisti iškritusius dantis, būdavo implantuojami kitų asmenų dantys. Tokią praktiką išpopuliarino Johnas Hunteris. Gydytojas mielai naudodavosi kapų plėšikų paslaugomis. Šie naktimis ne tik iš kapų grobstydavo vertingus daiktus, bet ir už papildomą mokestį ištraukdavo mirusiųjų dantis. Taip mirusio žmogaus dantys vėliau būdavo implantuojami tiems, kuriems jų reikėdavo. J. Hunteris pasiūlė dantų transplantacijos idėją. Jis taip buvo šia mintimi susižavėjęs, kad eksperimentuodamas netgi transplantavo dantį į gaidžio skiauterę. Nors dantis prigijo, tokia metodika bėgant laikui buvo atmesta. Medikai pastebėjo, kad svetimo žmogaus danties implantas tapo užkrečiamų ligų ir infekcijų šaltiniu, galinčiu sukelti netgi mirtį.

 

Pirmieji žingsniai šiuolaikinių implantų link

 

XIX a. pradžioje J. Maggiolo sugalvojo vietoj danties šaknies panaudoti auksinį cilindro formos vamzdelį, ant kurio vėliau buvo uždėta ir karūnėlė. Deja, pacientui prasidėjo dantenų uždegimas, todėl tokia dantų implantacija buvo nesėkminga. Vis dėlto pamažu vietoj aukso pradėtos naudoti kitos medžiagos: specialios sidabrinės kapsulės, porcelianas, platina, alavas, mediena ar iridis. Dar vėliau implantai pradėti gaminti iš įvairių lydinių, pavyzdžiui, iridžio ir platinos. Labai dažnai tokius lydinius papildydavo prilituojamu auksu. Spėjama, kad implantų medžiagas pacientai rinkdavosi atsižvelgdami į savo pajamas.

 

1930 m. broliai Alvinas ir Mosesas Strockai ėmė eksperimentuoti su ortopedine sraigtine armatūra, pagaminta iš kobalto ir chromo lydinio. Gydytojai matė, kaip sėkmingai naudojami klubų implantai, todėl nutarė tuo pasinaudoti. Beje, jie taip pat pasiūlė pacientus gydyti antibiotikais, kurie leistų išvengti infekcijų rizikos.

 

Vėliau cilindrinius implantus pakeitė spiralės formos konstrukcija, kuri buvo pradėta gaminti iš nerūdijančio plieno. Teigiama, kad gydytojai žmonėms galėdavo pasiūlyti jau bene 10 m. puikiai tarnaujančius dantų implantus.

 

Implantologijos lūžis

 

Chirurgą P. Brånemarką galima laikyti implantologijos lūžio iniciatoriumi. 1978 m. jis pristatė iš titano pagamintus šaknies formos implantus. Švedas atidžiai tyrinėjo kaulo gijimo ir regeneracijos procesus. Galiausiai suvokė, kad daugelis implantų yra neveiksmingi tik dėl to, kad organizmas juos identifikuoja kaip svetimkūnius ir bando pašalinti. Šis atradimas paskatino gydytoją ieškoti tokios medžiagos, kurios žmogaus kūnas neatmestų. Po ilgų eksperimentų su gyvūnais P. Brånemarkas nustatė, kad geriausiai prie žandikaulio prigyja iš titano pagaminti dantų implantai. Galiausiai gydytojas ryžosi tokį implantą implantuoti žmogui. Sėkmė buvo stulbinanti – pacientui titano implantas tarnavo iki gyvenimo pabaigos, t. y. apie 40 metų. Tad bėgant laikui populiariausiais tapo titaniniai dantų implantai. Nors pastaruoju metu intensyviai tyrinėjamos ir kitų medžiagų pritaikymo galimybės.

 

Inovacijų raida

 

Šiuolaikinės technologijos dabar suteikia daugiau galimybių turėti tobulą šypseną visiems to trokštantiems. Šiuo atveju kalbama apie nenuimamų protezų estetinį protezavimą. Jis gelbsti norint pakoreguoti priekinių dantų formą, spalvą ar siekiant užpildyti tarpelius. Paprastai šiai procedūrai atlikti naudojama metalo keramika arba keramika be metalo. Pirmoji – bene populiariausia protezų rūšis. Ji skirta pavienių dantų ir didelių dantų eilių defektams koreguoti. Šie protezai yra patvarūs ir ilgalaikiai. Dažniausiai šios konstrukcijos naudojamos krūminiams dantims koreguoti.

 

Konstrukcijos be metalo naudojamos priekinių dantų defektams koreguoti. Šie protezai neturi metalinio karkaso ir dėl to puikiai praleidžia šviesą, o po korekcijos atrodo labai natūraliai. Be to, dantenos niekada neatrodo melsvos, kaip neretai nutinka metalo keraminiams protezams. Priekinių dantų estetiniam protezavimui neretai siūloma keramiką be metalo sustiprinti cirkonio oksido pagrindu.

 

Estetinio protezavimo rezultatas – nepriekaištinga dantų forma, visiškai natūralią dantų spalvą atitinkantis atspalvis ir tobula šypsena.

 

Specialisto komentaras

Dantų technikas Justinas Margevičius

 

Kuo vieni nuo kitų skiriasi šiuolaikiniai dantų implantai?

 

Šiuolaikiniai dantų implantai skiriasi konstrukcija, kokybe, ilgaamžiškumu. Implantus gaminančios firmos naudoja skirtingus implantų paviršius, konstrukcijas.

 

Kokie skirtingų dantų implantų privalumai?

   

Visi yra beveik vienodi ir nesvarbu, kokia firma juos pagamino. Gali skirtis konstrukcijos – prisukami, cementuojami implantai ir t. t. Bet ir šiuo atveju yra sunku juos lyginti, nes kiekviena paciento situacija individuali. Vieną kartą gali tikti viena konstrukcija, kitą – daugiau privalumų gali turėti kita. Apskritai implantai gali būti naudojami išimamiems protezams, t. y. plokštelėms, ir neišimamiems dantims, kurie pagaminami kaip natūralūs. Vis dėlto implantai dažniau naudojami neišimamiems protezams gaminti.

 

Lyginant skirtingus implantus ne visada lemiamą vaidmenį atlieka jų kaina. Nei pigesni, nei brangesni implantai nėra ilgaamžiai. Pavyzdžiui, net patys brangiausi protezai, kurie yra neprižiūrimi, gali ilgai nelaikyti, o pigesni gali tarnauti ilgiau už brangesnius. Tačiau tokie dalykai paaiškėja tik po ilgų tyrimų, kurie užtrunka maždaug tiek, kiek tarnauja implantai, – daugiau nei 10–15 m.

 

Dantų implantais galima atkurti įvairius dantų defektus – nuo vieno prarasto danties iki visiškai bedančio žandikaulio. Kiekviena klinikinė situacija individuali ir jai tinkantys implantai bei restauracija parenkama implantuojančiam chirurgui bendradarbiaujant su odontologu bei dantų techniku. Protezai gali buti įvairūs. Dažniausiai renkamasi tarp neišimamų prisukamų arba cementuojamų keraminių, kompozitinių dantų vainikėlių bei tarp išimamų plokštelinių ir fiksuojamų prie dantų implantų. Naudojamos šiuolaikinės medžiagos padeda pasiekti aukštų estetinių rezultatų.

 

Kaip prižiūrėti implantuotus dantis?

   

Siekiant užtikrinti dantų implantų ilgaamžiškumą, svarbu tinkamai juos prižiūrėti. Būtina reguliariai lankytis pas odontologą ir laiku atlikti profesionalią burnos higieną.