DI iliustracija.

Nepaprastas talentas

Prince (tikrasis vardas Prince Rogersas Nelsonas) gimė 1958 m. birželio 7-ąją Mineapolyje, Minesotos valstijoje, muzikantų šeimoje: tėvas buvo džiazo pianistas, o motina – dainininkė. Tėvas sūnui suteikė savo sceninį pseudonimą Prince Rogers, tikėdamasis, kad berniukas pasieks viską, ko nepavyko jam pačiam. Visgi ankstyvoji būsimos žvaigždės vaikystė nebuvo rožėmis klota – namuose nuolat tvyrojo įtampa, o kai Prince buvo 10 metų, tėvai išsiskyrė. Berniukas liko gyventi su motina ir patėviu. Deja, nauji romantiniai motinos santykiai nesusiklostė, todėl jam teko nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus, o paauglystėje kurį laiką glaudėsi draugo André Andersono (vėliau tapusio žinomu muzikantu André Cymone) šeimos rūsyje. Mokydamasis vidurinėje mokykloje puikiai žaidė krepšinį, lankė klasikinio baleto pamokas. Tačiau tikroji paguoda ir aistra buvo muzika. Septynmetis tėvo pianinu sukūrė pirmąją melodiją „Funk Machine“. Jis buvo visiškas savamokslis vunderkindas: netrukus be jokios pagalbos meistriškai įvaldė gitarą, būgnus ir bosinę gitarą. Dar mokyklos suole neeilinį talentą pastebėjo vietos prodiuseriai, kai Prince grojo paauglių grupėje „Grand Central“, kurioje jau tada formavosi unikalus, eksperimentinis muzikinis braižas.

Kelias į šlovę

Profesionalios karjeros pradžia – 8-ojo dešimtmečio pabaiga, kai 17-metis pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Warner Records“. Svarbiausia sąlyga, kurios Prince griežtai reikalavo, buvo visiška kūrybinė laisvė – pats norėjo prodiusuoti savo kūrinius. 1978 m. pasirodęs debiutinis albumas „For You“ nustebino kritikus, nes jaunas vaikinas vienas pats studijoje sugrojo net 27 skirtingų instrumentų partijas. Žingsnis po žingsnio, su tokiais albumais kaip „Prince“ (1979 m.) ir „Dirty Mind“ (1980 m.), atlikėjas pradėjo formuoti vadinamąjį „Mineapolio skambesį“ (Minneapolis sound), kuriame susijungė energingas funkas, pankrokas, ritmenbliuzas ir elektroninė naujosios bangos muzika. Tikruoju proveržiu į popmuzikos olimpą tapo 1982 m. dvigubas albumas „1999“, kurio titulinis kūrinys ir hitas „Little Red Corvette“ pavertė jį tarptautine žvaigžde, taip pat vienu pirmųjų juodaodžių atlikėjų, kurio vaizdo klipus pradėjo transliuoti MTV. Kelias į pasaulinę šlovę buvo atviras, o visuomenė liko sužavėta gebėjimu suderinti neįtikėtiną muzikinį profesionalumą su provokuojančiais tekstais.

Didžiausi pasiekimai ir nuopuoliai

Prince karjeros viršūnė buvo pasiekta 1984-aisiais išleidus pusiau autobiografinį filmą ir to paties pavadinimo albumą „Purple Rain“. Šis šedevras visame pasaulyje parduotas daugiau nei 20 mln. tiražu, o daina „When Doves Cry“ ir pati titulinė baladė pelnė „Oskaro“ ir „Grammy“ apdovanojimus. Po šios triumfo bangos sekė kiti sėkmingi albumai, pavyzdžiui, kritikų šedevru laikomas „Sign o‘ the Times“ (1987 m.). Tačiau 10-ajame dešimtmetyje atlikėjo karjeroje prasidėjo rimti neramumai. Prince įsivėlė į ilgą ir alinantį teisinį karą su įrašų kompanija „Warner Bros“ dėl autorinių teisių valdymo. Protestuodamas prieš, jo nuomone, vergovės įteisinimui prilygstančias sutarties sąlygas, ant veido viešai užsirašė žodį „Slave“ (vergas) ir atsisakė Prince vardo. Šiuo laikotarpiu žiniasklaida jį vadino „artistu, anksčiau žinomu kaip Prince“. Nors šis radikalus žingsnis buvo finansiškai rizikingas, kuriam laikui sumažino jo albumų pardavimus ir komercinę sėkmę, jis įrodė nepalaužiamą principingumą ginant menininkų teises. Į muzikos elitą triumfuodamas grįžo 2004 m. su albumu „Musicology“ ir įspūdingu pasirodymu amerikietiškojo futbolo „Super Bowl“ finalo koncerte.

Išskirtinis stilius

Muzikanto asmeninis gyvenimas buvo toks pat dramatiškas ir paslaptingas, kaip ir jo kūryba. Prince garsėjo romanais su žymiomis moterimis, tarp kurių buvo Madonna, Carmen Electra ir Kim Basinger. 1996 m. jis vedė šokėją Mayte Garcia. Jų santuoką sukrėtė baisi tragedija – naujagimis sūnus Amiras gimė su reta genetine liga (Pfeiferio sindromu) ir mirė praėjus vos savaitei. Ši netektis paliko gilią žaizdą atlikėjo širdyje, netrukus pora išsiskyrė. Antroji santuoka su verslininke Manuela Testolini irgi baigėsi skyrybomis. Šalia audringo asmeninio gyvenimo neatsiejama Prince dalis buvo androginiškas, ekscentriškas stilius scenoje ir kasdienybėje. Muzikantas drąsiai avėjo aukštakulnius, mėgo nėrinius, ryškų makiažą, aptemptus purpurinius kostiumus ir šilkinius marškinius, provokuodamas visuomenėje nusistovėjusias lyčių normas. Nors buvo žemo ūgio (apie 160 cm), tačiau charizma, pasitikėjimas savimi ir gebėjimas vulgarumą transformuoti į aukštąją madą pavertė jį pasauline stiliaus ikona.

Gerbėjų armija ir nemirtingumas

57 m. Prince netikėtai mirė 2016 m. balandžio 21-ąją savo namuose-studijoje „Paisley Park“. Mirties priežastis – atsitiktinis stipraus vaisto nuo skausmo perdozavimas. Fentanilį vartojo siekdamas numalšinti lėtinius klubų skausmus, atsiradusius po dešimtmečius trukusių aktyvių šokių scenoje ant aukštakulnių. Atlikėjo mirtis sukrėtė milijonus gerbėjų visame pasaulyje, o teisėsaugininkams teko aiškintis, kas dainininkui nelegaliai parūpino vaistų, pasiglemžusių jo gyvybę. Tyrimas truko net 2 metus, bet kaltininkai nesurasti. Tačiau gerbėjams labiau rūpėjo tai, ko pasaulis neteko mirus Prince. Jis paliko milžinišką kūrybinį palikimą – daugiau nei 150 mln. parduotų įrašų visame pasaulyje, dešimtys „Grammy“ apdovanojimų ir vieta Rokenrolo šlovės muziejuje. Prince gerbėjų armija, vadinama „Purple Army“ (Purpurine armija), ir šiandien jungia milijonus žmonių visame pasaulyje: nuo tų, kurie užaugo su jo 9-ojo dešimtmečio hitais, iki jaunosios kartos. Jis vis dar intensyviai klausomas, nes unikalus falcetas ir virtuoziškos gitaros partijos skamba moderniai net ir praėjus dešimtmečiui po mirties. Muzikos genijus išlieka gyvas kaip bekompromisės kūrybinės laisvės ir autentiškumo simbolis.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Akiplėšos prisistatymas

Camilla Rosemary Shand gimė 1947 m. aukštuomenės šeimoje, kurioje nuo mažens buvo ugdomos ne tik manieros, bet ir tvirtas pasitikėjimas savimi. Nors neatitiko klasikinio grožio etalono, Camilla išsiskyrė ypatingu žavesiu, humoro jausmu ir gebėjimu išklausyti – savybėmis, kurios vėliau patraukė sosto įpėdinio dėmesį. Jų pirmoji pažintis 1970 m. polo rungtynėse tapo kone legenda: jauna ir drąsi Camilla pati priėjo prie tuometinio princo Čarlzo ir priminė, kad jos proprosenelė Alice Keppel buvo jo proprosenelio, karaliaus Edvardo VII, meilužė. Šis tiesmukas ir kiek įžūlus pastebėjimas tapo kibirkštimi, įžiebusia ilgus dešimtmečius trukusį jų ryšį. Tuo metu karališkoji šeima Camillą laikė netinkama nuotaka sosto įpėdiniui dėl jos „patirties“ ir laisvesnio gyvenimo būdo. Princas Čarlzas išvyko tarnauti į laivyną, o Camilla ištekėjo už Andrew Parkerio Bowleso. Tačiau net ir sukūrę atskiras šeimas ryšio nenutraukė. 1993 m. paviešintos skandalingosios „Camillagate“ garso juostos atskleidė intymius jų pokalbius, kurie šokiravo visuomenę ir dar labiau sustiprino Camillos, kaip gundytojos, įvaizdį. Tuo metu ji tapo vienu pagrindinių bulvarinės spaudos taikinių, o kiekvienas jos žingsnis buvo lydimas kritikos, nes visuomenė nuoširdžiai palaikė „širdžių princesę“ Dianą. Viename garsiausių interviu Diana yra pasakiusi: „Mūsų santuokoje buvome trise, todėl buvo šiek tiek ankšta.“

Nekenčiama, bet neliečiama

Po tragiškos princesės Dianos žūties 1997 metais Camilla tapo bene nekenčiamiausia moterimi Didžiojoje Britanijoje. Žmonės prie rūmų nešė gėles Dianai, o Camillai skyrė įžeidžiančius laiškus ir net viešus užgauliojimus gatvėje. Buvo laikotarpis, kai ji negalėjo išeiti į parduotuvę be apsaugos – pasitaikydavo atvejų, kai į ją būdavo svaidomi net duonos kepalai. Tačiau būtent tada išryškėjo stipriausia Camillos charakterio savybė – stoiškumas. Ji pasirinko tylą. Kol žiniasklaida mirgėjo nuo antraščių apie jos tariamus „kėslus“ užimti Dianos vietą, Camilla nesiteisino, nedalijo interviu ir kantriai laukė. Ši „ilgo žaidimo“ strategija, formuojama kartu su patyrusiais viešųjų ryšių specialistais, pamažu pradėjo duoti rezultatų. Ji suprato, kad kova su Dianos kultu yra beviltiška, todėl pasirinko kitą kelią – tiesiog būti šalia Čarlzo ir rodyti, kad jų ryšys nėra trumpalaikė aistra, o gilus ir brandus ryšys, gal net neišvengiamas likimas.

Pirmieji jų vieši pasirodymai buvo kruopščiai suplanuoti: 1999 m. buvo pastebėti išeinantys iš „Ritz“ viešbučio, vėliau Camilla pamažu įsiliejo į viešąjį gyvenimą ir labdaringą veiklą. Visuomenė ėmė pastebėti, kad šalia jos dabar jau karalius Karolis III atrodo laimingesnis, labiau atsipalaidavęs ir nebe toks melancholiškas. Tai buvo tylioji transformacija, kurios metu „piktadarė“ pamažu virto lojalia partnere. Net karalienė Elžbieta II, ilgai nepritarusi šiai sąjungai, galiausiai davė palaiminimą jų santuokai 2005 metais. Šis sprendimas rodė, kad monarchė pripažino Camillos vaidmenį užtikrinant šeimos stabilumą.

Nestabilus karališkas autoritetas

Susituokusi su princu Čarlzu, Camilla gavo Kornvalio kunigaikštienės titulą, tačiau iš pagarbos Dianai atsisakė Velso princesės vardo. Tai buvo apgalvotas ir taktiškas sprendimas, pelnęs jai papildomų simpatijų visuomenės akyse. Pradėjusi oficialų karališkąjį gyvenimą būdama beveik 60-ies, ji į pareigas kibo su įspūdinga energija. Camilla pasirinko temas, kurios kitiems karališkosios šeimos nariams atrodė pernelyg „nepatogios“ ar nepakankamai reprezentatyvios. Ji tapo aktyvia moterų, patyrusių smurtą šeimoje ir seksualinę prievartą, rėmėja. Lankydamasi krizių centruose ji ne tik formaliai sveikindavosi, bet ir skirdavo daug laiko išklausyti aukų istorijoms. Jos veikla buvo plačiai nušviečiama žiniasklaidoje, o Camillos aistra skaitymui virto „Karalienės skaityklos“ iniciatyva, skatinančia raštingumą visame pasaulyje. Ši kryptinga veikla padėjo formuoti naują jos įvaizdį – už formalaus statuso slypinčios empatiškos ir žemiškos asmenybės. Artimi aplinkos žmonės ją apibūdina kaip šiltą, turinčią humoro jausmą ir pagarbiai su personalu bendraujančią moterį. Nors iššūkių netrūko, sudėtingesnes situacijas dažnai padėdavo suvaldyti patyrusi jos komanda. Skirtingai nei kai kurie kiti karališkosios šeimos nariai, Camilla nebijo paprastumo – ji gali drąsiai įsitraukti į kaimišką veiklą ar pasijuokti iš savęs, kai kas nors nepavyksta.

Bėgant laikui jos įvaizdis iš esmės pasikeitė: iš skandalingai vertintos aristokratės ji tapo artimesne, šiltesne figūra, t. y. „mylima močiute“, mėgstančia savo šunis, sodininkystę ir laiką, praleistą „Ray Mill House“ rezidencijoje. Būtent šis (ne)suvaidintas žmogiškumas tapo raktu į visuomenės palankumą, kuris ilgainiui ėmė augti. Visgi kai kurie karališkosios šeimos biografai atsargiai užsimena, kad ilgainiui nuosekliai kartojamas naratyvas gali tapti priimta tiesa.

Monarchijos krizės akivaizdoje

Camillos svarba ypač išryškėjo britų monarchijai susidūrus su rimtais iššūkiais: princo Harry pasitraukimu iš aktyvios karališkosios veiklos, princo Andrew skandalais, karalienės Elžbietos II mirtimi ir paties Karolio III sveikatos problemomis. Šiuo sudėtingu laikotarpiu ji išliko viena stabiliausių figūrų šeimoje. Camilla ne tik atlaikė spaudimą, bet ir perėmė dalį pareigų tuo metu, kai karalius buvo priverstas daugiau dėmesio skirti gydymui. Jos ramybė ir gebėjimas išlaikyti santūrumą tapo svarbiu stabilumo ženklu monarchijai. Įdomu, kad princas Harry savo memuaruose „Atsarginis“ ją apibūdino kaip sudėtingą ir strategiškai mąstančią asmenybę, siekusią stiprinti savo įvaizdį. Vis dėlto būtent šis atkaklumas ir atsparumas kritikoms prisidėjo prie to, kad institucija išliko stabili net krizių metu. Camilla tapo artimiausia karaliaus Karolio III atrama – žmogumi, padedančiu jam išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir susidoroti su valdovo pareigų našta. Ji parodė, kad karalienės vaidmuo nėra vien simbolinis: tai nuosekli tarnystė, ypač svarbi tuomet, kai institucija susiduria su išbandymais. Jos įvaizdžio transformacija – iš prieštaringai vertintos asmenybės į gerbiamą karalienę – dažnai minima kaip vienas įdomesnių viešojo įvaizdžio pokyčių pavyzdžių. Ši istorija neretai aptariama ir komunikacijos bei viešųjų ryšių kontekste kaip pavyzdys, jog nuosekli strategija ir laikas gali pakeisti visuomenės požiūrį.

Šiandien Camilla užima tvirtą vietą karališkojoje institucijoje – tai ilgo ir sudėtingo kelio rezultatas. Jos priėmimą lėmė ne vien strateginiai sprendimai, bet ir gebėjimas prisitaikyti, išlaikyti nuoseklumą bei atitikti tam tikrus britų visuomenės lūkesčius, susijusius su tradicija ir aristokratija.

(Ne)patrauklus ateities monarchijos veidas

Nors Camilla jau įžengė į aštuntąją dešimtį, jos darbotvarkė išlieka intensyvi. Ji puikiai supranta, kad moderni monarchija turi būti artima žmonėms, todėl nevengia kalbėti apie amžėjimą, sveikatą ir kasdienius džiaugsmus. Manoma, kad jos įtaka Karoliui III taip pat prisidėjo prie to, jog jis tapo atviresnis ir labiau prieinamas visuomenei. Karalienė Camilla drąsiai laužo kai kurias tradicijas. Pavyzdžiui, savo karūnacijai ji pasirinko ne naujai pagamintą, o jau naudotą karalienės Marijos karūną, taip pabrėždama tvarumo idėją. Taip pat atsisakė tradicinių rūmų damų-palydovių, jas pakeisdama „karalienės kompanionėmis“ – artimomis bičiulėmis, neformaliai padedančiomis oficialiuose renginiuose. Tai rodo jos pastangas modernizuoti ilgainiui nusistovėjusias struktūras. Camilla išlieka ir šiek tiek paslaptinga figūra. Ji turi savo asmeninius namus už Londono ribų – erdvę, kur gali atsitraukti nuo viešo gyvenimo, leisti laiką su vaikais Tomu ir Laura bei anūkais. Šis gebėjimas išlaikyti asmeninę erdvę ir nepriklausomybę dar labiau sustiprina jos, kaip savitos ir savarankiškos asmenybės, įvaizdį. Galiausiai Camillos istorija rodo, kad viešasis įvaizdis nėra statiškas – jis gali keistis kartu su žmogaus veiksmais, kantrybe ir nuoseklumu. Iš kadaise itin kritikuotos figūros ji tapo asmenybe, keliančia susidomėjimą ir pagarbą – moterimi, sugebėjusia įveikti vieną sudėtingiausių išbandymų karališkosios šeimos istorijoje.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Sandra Lebrikaitė, asm. arch. nuotrauka.

KAIP prasidėjo jūsų muzikinis kelias?

Augant senelis grodavo akordeonu, mes kartu dainuodavome. Pastebėjęs, kad mėgstu ir galiu dainuoti, jis nuoširdžiai su manimi užsiimdavo. Dažnai dainuodavome liaudies dainas dvibalsiu. Senelis mokė, kaip nepasimesti, ir toliau vesti melodiją, jam pradėjus tūravoti antru balsu. Visi tokie muzikiniai pažaidimai buvo labai smagūs ir sykiu naudingi.

KOKIUS žingsnius savo karjeroje laikote svarbiausiais?

Kaip kiekvieno kelyje, pasitaikė ir pakilimų, ir duobių. Visų jau nepamenu, nes gana ilgas laikotarpis nuo 18 iki 35 metų. Gal išskirčiau „Dainų dainelėje“ pelnytą laureato vardą, buvimą toje didelėje scenoje – tai uždegė norą toliau dainuoti ir būti tokiose gražiose scenose. Žinoma, noras nebūtinai yra visko garantas, svarbiausia – nuoseklus darbas. Esu labai kritiška sau. Tai ir mano silpnybė, ir stiprybė. Po pasirodymų neliaupsinu savęs, kaip nuostabiai padainavau – visada randu, ką galėčiau pakeisti, patobulinti. Man patinka mokytis dainuoti. Tai mano raktas į sėkmę.

KUR dainuosite artimiausiu metu?

Neseniai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko miuziklo „Mamma Mia!“ premjera. Tai istorinis įvykis Lietuvai, nes toli gražu ne kiekviena šalis gali nusipirkti šio miuziklo teises: reikia atitikti daugybę reikalavimų, įgyvendinti visas sutarties sąlygas, kas ir kaip turi būti padaryta. Labai didžiuojuosi, kad esu tokio istorinio įvykio dalis – miuzikle atlieku Sophie Sheridan vaidmenį. Ir ruošiuosi vykti į Čikagą, dainuosiu XVII Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje.

Į KĄ lygiuojatės muzikos pasaulyje?

Į visus žiūriu kaip į kolegas, iš kurių galiu kažko pasimokyti, bet negalėčiau pasakyti, kad norėčiau būti į kažką panaši. Aš esu aš, mano balsas yra mano balsas, mano buvimas scenoje – mano buvimas scenoje. Noriu išlikti savita.

KOKIE projektai su kitais kūrėjais lig šiol paliko didžiausią įspūdį?

Kiekvienas projektas į gyvenimą atveda žmonių, su kuriais ir toliau palaikau ryšį arba saugau šiltą prisiminimą. Žinoma, kai kurie palieka gilesnį įspaudą. Klaipėdos valstybiniame teatre dirbanti režisierė Evelina Šimelionė yra nuostabi. Tiesiog į širdį deduosi laiką ir darbą kartu. Miuziklo „Lituanica“ režisierius Mantas Verbiejus pakeitė mano mąstymą apie miuziklą, vaidybą. Dėstytojas, režisierius Nerijus Petrokas manimi patikėjo ir suteikė pirmą pagrindinį vaidmenį miuzikle „Muzikos garsai“. Ir, žinoma, prof. Sigutė Stonytė, kurios palaikymas man užaugino sparnus. Iš tiesų kiekvienas susitikimas reikšmingas, nes prisideda prie mano kelionės šiuo keliu.

KOKIA muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

Bėgdama klausausi Bad Bunny – visiškai kitokia muzika, nei pati dainuoju, bet man patinka visokia. Dažnai muzikos pasirinkimą padiktuoja projektas ir pasirodymas, kuriam tuo metu ruošiuosi, nes norisi geriau pajausti energiją. Vairuodama ar bėgdama klausiausi ir operos „Rigoletas“, ir grupės „ABBA“ repertuaro, ir kt.

KODĖL muzika žmogui turi tokį didelį poveikį?

Melodija, skambesys, tekstas, o labiausiai – balsas pasakoja istorijas. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sutikau solistę Editą Bodrovaitę. Jos balsas tiesiog pasakoja istorijas, kad man net ašaros ima kauptis… Jeigu ji dainuotų apie tai, kaip ryte gamina sumuštinį, esu tikra, kad verkčiau (šypsosi). Muzika – universali kalba, nereikia suprasti žodžių, apie ką kūrinys. Kaip man viešint Afrikoje: dainavau itališkai ir lietuviškai, vietiniai – savo kalbomis, ir mes puikiai supratome intuityviai, apie ką yra toji muzika.

AR grojate kokiu nors instrumentu?

Aš galiu sau pritarti fortepijonu, bet dažniausiai pianinu arba gitara pritaria mano vyras Ignas Andriukevičius. Šeimoje taip jau esame pasiskirstę – jis groja, o aš dainuoju.

KOKIŲ slaptų talentų, gebėjimų turite?

Aš esu bėgikė. Jaučiuosi turinti supergalią – galiu nubėgti maratoną (šypsosi). Labai dėl to savimi didžiuojuosi ir, jei kas paklausia, visada pasidžiaugiu šiuo faktu, o ne dainavimu „Žalgirio“ arenoje (juokiasi).

KOKIOS savybės labiausiai padeda, o ką norėtumėte pakeisti?

Esu labai fanatiška. Jei ateinu į repeticiją, esu maksimaliai pasiruošusi, užsidegusi ir to paties tikiuosi iš kolegų. Jei kažkas labiau atsipalaidavęs, mane tai pradeda erzinti (šypteli). Kai pasineriu į kūrybinį procesą, man nereikia nei pertraukų, nei maisto. Norėčiau šiek tiek sumažinti tą fanatizmą ir atsipalaiduoti. Mano reiklumas kyla iš didžiulės meilės darbui. Jei ko imuosi – tai 150 proc. Dėl fanatizmo gerai pasiruošiu vaidmeniui, surandu gražių spalvų, bet sykiu pasibaigus projektui suprantu, kad galėjau juo labiau pasimėgauti. Taigi, ši savybė – dviprasmiška.

KOKIAS kasdienes rutinas laikote svarbiomis?

Rytinis kavos puodelis ir trumpas pasivaikščiojimas su šunimi – privalomas. Pastaruoju metu kas rytą kartojuosi tekstus ir peržiūriu mizanscenas. Kasdien turiu bent kelias minutes paskirti pokalbiui su mama ir sese. Eidama miegoti stengiuosi užsimerkti ir pagalvoti, kas įvyko dieną, kuo galiu pasidžiaugti. Ne tik tuo, kas įvyko gero, bet ir kas gali tapti vertinga gyvenimo pamoka. Kai pradėjau praktikuoti dėkingumą, jaučiu, kad labiau įvertinu, ką veikiu ir kodėl, jaučiu didesnę prasmę.

AR turite baimių?

Kaip ir kiekvienas žmogus, bijau, kad kas nors baisaus nenutiktų artimiesiems. Taip pat bijau vorų ir didelių vandens telkinių. Maudytis jūroje ar ežere nelabai patinka, plaukioju tik ten, kur kojomis galiu pasiekti dugną.

KUR paskutinį kartą keliavote?

Slidinėjome Norvegijoje. Su vyru stengiamės derinti poilsį su aktyviomis veiklomis. Jei važiuojame į Milaną bėgti pusmaratonio, kartu aplankome ir meno galeriją, nueiname į spektaklį. Mūsų gyvenimo tempas gana įtemptas, daug veiksmo, sporto, todėl visai patinka atostogauti, porą dienų mėgautis saule, pasimaudyti, o paskui jau kopti į kalnus, slidinėti ar kitaip aktyviai leisti laiką.

KOKIAME koncerte neseniai lankėtės?

Buvau operos „Vasarvidžio sapnas“ premjeroje. Man labai patinka eiti į spektaklius. Koncertus irgi mėgstu, bet man juose būna šiek tiek per garsu. Be to, popmuzikos prisiklausau per radiją ir „Spotify“ programėlę, o štai gyvo orkestro pasiilgstu, todėl patinka eiti į koncertus, kur groja orkestras.

KOKIA vieta pati mėgstamiausia pasaulyje?

Mano namai. Kai uždarau namų duris, atrodo, jog persikeliu į mažą mūsų trijų (mano, Igno ir mūsų šuns Bramso) pasaulėlį, kur mane myli, kur man saugu, kur galiu būti visiškai savimi su dvejonėmis ir džiaugsmais. Man labai svarbu gera atmosfera namuose, patinka, kai čia tvarkinga. Tai vieta, kurioje pailsiu, įsikraunu ir vėl drąsiai galiu žengti į savo veiklas.

KAS jus geriausiai pažįsta?

Manau, geriausiai pažįsta vyras, sesė ir mama. Vyras geriausiai, nes kartu gyvename, todėl jis pirmas pamato visus, net mažiausius išgyvenimus ir vidinius virsmus. Drauge esame jau 10 metų, abu pasikeitėme daugybę kartų ir man taip gera, kad vėl ir vėl pamilstame vienas kitą iš naujo.

AR lengvai įsileidžiate į gyvenimą naujus žmones?

Sakyčiau, per lengvai, dėl to kartais nukenčiu, nes pasitaiko visokių žmonių. Bet noriu gyventi atvira širdimi, manau, kuo daugiau žmonių sutinki, tuo turtingesnis tampi, nes kiekvienas kažką atneša į tavo gyvenimą.

KO sau linkėtumėte?

Ramybės. Esu lyg nerami jūra, man visko norisi daug. Tad kartais save stabdau ir primenu, kad viskas yra gerai, kad dirbu mėgstamą darbą, kad sutinku žmonių, kurie mane augina, kad myliu ir esu mylima. Tiesiog dažniau reikia pasidžiaugti.

Autorė Laima Samulė

Žygimantas Gečas, V.Raupelio ir J. Stacevičiaus nuotrauka.

KAIP darbas radijuje ir TV papildo vienas kitą?

Radijas man davė labai daug – greitį, improvizaciją, reakciją, gebėjimą kalbėti gyvai ir jausti žmogų net jo nematant. O televizijoje visa tai persikėlė į vaizdą: atsirado kūno kalba, kameros, didesnė komanda, daugiau struktūros. Nors šiuo metu radijuje nebedirbu, jaučiu, kad jis buvo stiprus pagrindas tam, ką dabar darau televizijoje ir renginiuose.

Dabar draugystė vyksta tarp darbo renginiuose ir televizijoje. Džiaugiuosi, kad prie „Spėk ir atspėk“ žmonės jau priprato ir tokį patį konceptą galiu integruoti renginiuose. Būtent privačiuose renginiuose žmonės nori pajusti, ką reiškia būti laidos dalyviu, tad jiems suteikiu tokią galimybę ir visiškai puikiai kartu leidžiame laiką.

AR visada laisvai jautėtės prieš kameras, ar teko įveikti jaudulį?

Jaudulys ir darbas prieš kameras man yra neatsiejami dalykai. Tik tas jaudulys dažniausiai būna trumpalaikis – prieš filmavimą visada aplanko malonus virpuliukas. Man tai net patinka, nes primena, kad man rūpi: kad laida pavyktų, kad žmonės gerai jaustųsi, kad viskas būtų gyva.

Puikiai prisimenu „Spėk ir atspėk“ atrankas. Jaudulys tada buvo milžiniškas. Žinojau, kad atėjau į vietą, kuriai jaučiuosi sukurtas, bet kūnas vis tiek reagavo savaip – per bandomąjį filmavimą pulsas buvo pakilęs iki 140. Labiausiai nudžiugino tai, kad po filmavimo komanda pasakė, jog jokio jaudulio nematė. Tada supratau: viduje gali virti sriuba, bet jei išorėje vis tiek atrodai ramus – vedėjui tai visai nemažas pliusas.

KOKIE projektai iki šiol padarė didžiausią įspūdį, poveikį?

„X Faktoriaus“ iš mano atminties turbūt niekas neištrins. 2014 m. vasario 2 d. tapau šio projekto nugalėtoju, ir tai buvo vienas didžiausių mano gyvenimo posūkių. Jis mane supažindino su televizija iš vidaus ir pirmą kartą aiškiai pajutau, kad ši erdvė man gali būti sava.

O dabar tokią vietą mano gyvenime užima „Spėk ir atspėk“. Tai pirmasis mano vedėjo darbas televizijoje, todėl jis man ypatingas. Mėgaujuosi šiuo etapu – jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti.

KĄ laikote didžiausiu nuotykiu / avantiūra savo gyvenime?

Turbūt mūsų su Anžela išvyką į Europą be didesnio plano. Tuo metu dar tik draugavome, dar nebuvome net susižadėję. Pamenu, buvau savo karjeros klystkeliuose ir nežinojau, ko noriu gyvenime, reikėjo prasiblaškyti. Šokome į automobilį, pasiėmėme didelę nešiojamą kolonėlę, mikrofoną ir keliavome po Europos miestus, kur dainuodavome ten, kur širdis pasakydavo, jog verta sustoti.

Kitas mano nuotykis, gyvenimo vingis – kai visiškai neplanuotai atsidūriau „X Faktoriuje“, pelniau ten pergalę, suradau savo gyvenimo meilę Anželą, būdamas 25-erių tapau vedusiu vyru, 26-erių – tėčiu. Visas mano gyvenimas malonus nuotykis su pakilimais ir nuopuoliais.

KAIP sekasi po vienu stogu gyventi dviem ryškioms, kūrybiškoms asmenybėms?

Prisipažinsiu, kartais nelengva, nes nuomonių nesutapimo tikrai būna. Bet kartu tai yra ir didelė dovana. Mes vienas kitą suprantame profesine prasme, žinome scenos kainą, žinome, ką reiškia jaudulys, pasiruošimas, kūrybiniai ieškojimai. Juokingiausia, kad turbūt sunkiausia mums sutarti dėl muzikos namuose – mūsų skoniai skiriasi, todėl muzika namuose skamba rečiau, nei žmonės įsivaizduotų. Abu dainuojame, bet dažniausiai tada, kai tai susiję su darbu, repeticijomis ar kūryba. Kitaip tariant, namuose turime tylos sutartį. Ir ji visai nebloga.

KOKS tėtis esate?

Esu įvairus tėtis. Švelnus, įsitraukęs, bet kartu mokausi ir daugiau kantrybės – kartais per greitai užsidegu, o tai nėra mano mėgstamiausias bruožas. Turbūt tėvystė tuo ir stipri: ji aiškiai parodo, kur dar turi augti pats. Esu atviras sūnaus pomėgiams, jo norams, jo saviraiškai. Daug su Anžela kalbamės apie auklėjimą ir per laiką nugludinome savo, kaip tėvų, savybes. Stengiamės nebarti sūnaus už tai, ką jis padaro, stengiamės parodyti, kad iš klaidų reikia mokytis. Nesakome jam „ne“, o einame į diskusiją. Tikime, kad tai ateityje jam padės pačiam lengviau manevruoti gyvenime.

KOKIAS svarbiausias vertybes norite perduoti vaikui?

Buvimas savimi yra dovana. Šeima – vertybė ir vieta, kur gali papasakoti viską, nes mes neteisime, mes kartu ieškosime sprendimų visoms įmanomoms situacijoms. Meilė, apkabinimai, šiluma.

KOKS vaikas pats buvote?

Manau, kad buvau geras vaikas. Nekeldavau daug problemų, nesirinkdavau blogų kelių. Gana gerai mokiausi, turėjau draugų, kuriais mano tėvai taip pat galėjo pasitikėti. Aišku, velniaudavome taip pat, bet niekam nekenkdami. Taip pat nuo vaikystės turėjau svajonę – profesionaliai žaisti krepšinį, tad daug mano laiko, meilės, koncentracijos ir energijos iškeliaudavo į krepšinio aikštelę.

KOKIAS gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

Didžiąją vaikystės / paauglystės dalį praleidau siekdamas krepšinio svajonės – nepavyko, užklupo traumos. Nors durys ten užsidarė, bet gyvenimas prieš akis visada buvo paruošęs daugiau durų, kurias atvėręs atradau daugiau svajonių ir siekių.

KO šiuo metu mokotės?

Jau keletą metų mokausi nekreipti dėmesio į tai, ką apie mane pagalvos kiti. Sunku, bet dėl to ir tenka ilgai mokytis. Pabėgant nuo asmenybės temos, taip pat mokausi DI subtilybių – labai noriu sėdėti tuose traukinio vagonuose, kuriuose važiuojame pirmiau kitų.

KĄ laikote savo autoritetais?

Tėtį, mamą, žmoną Anželą. Na… ir Lebroną Jamesą (juokiasi).

KOKĮ geriausią / blogiausią patarimą esate gavęs?

Man niekada nelipo pasakymas: „Svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti“. Suprantu jo prasmę, bet pagal mane sveikesnė versija būtų: svarbiausia dalyvauti, stengtis laimėti, o jei nelaimi – suprasti, kodėl nepavyko. Manau, toks požiūris ugdo ne tik ambicingumą, bet ir atsakomybę.

KAM niekada negaila pinigų?

Sūnui. Manau, niekada ir negailėsiu. Jo svajonės, norai yra mano ir žmonos prioritetas. Sūnui nuo pirmos dienos kartojome „tu svajok, tų svajonių siek, o mes pasistengsime padaryti viską, kad tik tą svajonę pavyktų pasiekti“.

KAIP bėga jūsų laisvalaikis?

Šiais metais uždariau savo ir mėgėjų krepšinio etapą. Pasivijo traumos iš paauglystės. Sunku suprasti, kad mano laisvalaikio užsiėmimuose jo nebeliko. Na, bent jau stebėti rungtynes galiu su didele aistra, tą ir darau. Taip pat laisvalaikiu mėgstame padrybsoti ir žiūrėti filmus su šeima. Asmeniškai vis tiek mėgstu sportuoti, nors ir ne kontaktinį sportą, tačiau konkrečios sporto šakos dar ieškau. Ieškau to, kas pakeistų krepšinį.

Nedažnai, bet mėgaujuosi kelionėmis – nors ir trumpomis, bet būtent kelionėse išsijungia įtampos režimas ir galiu visiškai atsipalaiduoti. Dievinu leisti laiką ir su draugais – turime stiprų draugų branduolį, su kuriais niekada nenuobodu.

KUR paskutinį kartą keliavote (kas patiko, nepatiko, ką veikėte, pamatėte)?

Paskutinė mūsų kelionė buvo žiemą į Vietnamą. Mėnesiui išvykome nuo žiemos šalčių į karštą klimatą, kur tikrai kėlėme pavydą draugams žinutėmis: „kiek ten pas jus dabar – minus 30? Pas mus +34“. Išmaišėme dalį Vietnamo, pakeliavome, susipažinome su visiškai kita kultūra. Savaitę vien tinginiavome prie jūros ir gaudėme saulę bei mėgavomės šiltu vandeniu. Nuostabus buvo laikas, po kurio patys pajutome, kad sūnus lyg pasikeitė, lyg per mėnesį labiau užaugo – matyt, tai duoda ilgos kelionės toli nuo namų.

AR turite kasdienių ritualų, rutinų, kurių stengiatės nepraleisti?

Stengiuosi rytais nepamesti sporto, prie kurio mano kūnas dar tik pratinasi. Darau tai dėl geresnės savijautos, na, ir kad gražiau atrodyčiau (šypsosi). Taip pat vienas ritualų yra mano vienas kavos puodelis per dieną. Daugiau ritualais nesivadovauju, nebent to pats net nepastebiu.

KOKIOJE šalyje norėtumėte ilgėliau pagyventi ir kodėl?

Niekada nebuvau JAV. Su mielu noru išmaišytume su šeima visą Šiaurės Ameriką. Norėčiau aplankyti ir Dalasą ar kitus Teksaso užkampius, kur galėčiau pajusti kaubojų kultūrą. Man patinka kantri muzika, noriu pajusti, kokia ji būtent ten.

KOKIOS socialinės problemos jums rūpi labiausiai?

Vaikai be šeimų. Man, kaip tėčiui, apie tai vien pagalvoti skaudu. Onkologinėmis ligomis sergantys vaikai taip pat daužo širdį, bet tuo pačiu savo stiprybe ir kovomis suteikia supratimą, kad turime vertinti tai, kas mus supa. Savanoriavau ir pažadėjau sugrįžti į „Maisto banką“, taip pat reikėtų grįžti ir prie pagalbos nepasiturinčioms šeimoms. Turėjome įprotį retkarčiais ką nors padovanoti nepasiturinčioms šeimoms.

Labai sušildo atsiminimas, kai sūnus dar buvo mažesnis, rodėme jam, kaip per Kalėdas galime dalinti džiaugsmą. Sužinojome apie vieną šeimą, kuri Kalėdoms nesulauks dovanų, tad nupirkome įvairiausių dovanų ir Kalėdų išvakarėse nukeliavome iki jų namų, padėjome maišą dovanų, paskambinome į duris ir pabėgome. Nenorėjome, kad jie jaustųsi nepatogiai, tad anonimiškai palikome dovanas. Vien tikėjimas, kad galbūt jie labai džiaugėsi, suteikia laimės ir mums. Reikėtų tai pakartoti, nes gera dalintis gerumu.

KOKIŲ pokyčių norėtumėte visuomenėje?

Mažiau patyčių. Man atrodo, kad dabar jos normalizuotos labiau, nei bet kada anksčiau. Daugiau supratimo vieni kitiems. Mes visi skirtingi: vienam patinka X, kitam Y, ir tai neturėtų būti priežastis pyktis. Aišku, yra baziniai dalykai – pagarba žmogui, šeimai, valstybei, laisvei. Dėl jų man norisi aiškumo, bet kasdienybėje norėčiau mažiau pykčio dėl smulkmenų.

Norėčiau mūsų visuomenėje daugiau tikrumo ir mažiau feiko. Pats jį dažnai matau, kai žmonės šypsosi į akis, nes jiems naudinga, o aš žinau, kad už akių kalba ar daro visai ką kita. Būkite tikri sau ir kitiems.

UŽ KĄ esate dėkingas?

Už laisvę, be kurios nebūčiau tuo, kas esu dabar. Už gyvenimą ir gražią vaikystę mamai, tėčiui, broliui, sesei. Už galimybes aplinkiniams, kurie mano gyvenime atsidūrė tyčia ar netyčia. Už atsitiktinumą, kuris mane suvedė su Anžela. Už sūnų, kurį man padovanojo Anžela. Už žinutes, kurių buvo ne viena: „Žygimantai, sveikinu, tu patekai į kitą etapą“. Už daug ką, ko neįvardinsiu, nes dėkingas esu tiesiog gyvenimui už visas galimybes, kurias man suteikia.

KO sau linkėtumėte?

Ramybės. Mažiau streso. Daugiau meilės sau. Sulėtėjimo. Mėgavimosi mažais dalykais, apie kuriuos kartais pamirštu. Atminties, kurioje tilptų visos akimirkos su sūnumi, kol jis dar toks jaunutis. Žinau, kad atsiminimai blunka, kad ir kokie jie, bet palinkėsiu viską įsidėti giliai į širdį ir vertinti dar labiau.

Autorė Laima Samulė

Gerūta Griniūtė, nuotraukos autorius Edvardas Blažys.

Kaip prasidėjo jūsų muzikinis kelias?

Nuo mažens girdėjau muziką, nes kaimynė skambino pianinu. Vėliau vaikų darželyje muzikos pamokėlėse negalėdavau atitraukti akių nuo pianinu grojančios mokytojos rankų. Man kaip stebuklas atrodė gebėjimas groti instrumentu. Su mama lankėmės klasikinės ir kitokios muzikos koncertuose ir, žinoma, kaip visi vaikai užsilipusi ant kėdės koncertuodavau giminaičiams (šypsosi). Pati tėvų paprašiau, kad man nupirktų pianiną ir leistų į muzikos mokyklą, nors dažnai būna atvirkščiai – tėvai paskatina lankyti įvairius būrelius. Buvo sudėtingesni laikai, Nepriklausomybės pradžia, bet tėvai rado galimybių ir nupirko pianiną. Iki šiol atsimenu, kaip sunkiai tėtis su bendradarbiais jį nešė į aštuntą aukštą. Kai užnešė, pasakė, kad jei negrosiu, tai išneš jį nebent dalimis (juokiasi).

Visgi dalinti pianino neprireikė…

Ne. Muzikos mokykloje gerai sekėsi, puikiai pasirodydavau įvairiuose konkursuose. Baigusi septynmetę Vilniaus muzikos mokyklą „Lyra“, svarsčiau stoti į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę mokyklą, bet mokytoja paragino bandyti jėgas Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur greta vidurinio išsilavinimo įgyčiau ir stiprų meninį. Nors buvo nelengva, bet pavyko įstoti ir tie penkeri metai praėjo tiesiog fantastiškai. Tada stojau į LMTA studijuoti fortepijono specialybės, nors paskutiniuose bakalauro kursuose jau pradėjau svarstyti ir apie kitus kelius.

Kas patraukė jūsų dėmesį?

Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje puikiai sekėsi kalbos, itin žavėjo istorija ir filosofija. Galvojau pabandyti komunikacijos mokslus, bet visgi baigiau klasikinio fortepijono bakalauro studijas, o tada įstojau į VU Analitinės žurnalistikos magistrantūrą. Studijų metu atlikau praktiką LRT portale, tiesa, tada jis dar nebuvo toks išplėtotas, kaip šiandien. Greta atsirado ir radijas bei televizija. Taip prasidėjo mano aktyvus gyvenimas LRT, kuris sėkmingai tęsiasi iki šiol. Teko save išbandyti nemažai amplua, o dabar labai koncentruojuosi į kultūros aktualijų laidas, taip pat laidoje „Eurovizijos savaitė“ su kolega D. Užkuraičiu pristatome „Eurovizijos“ dalyvius, tinklalaidėje „Eurodiena“ irgi su D. Užkuraičiu ir J. Buivydu bandome prognozuoti, kas pateks į finalą, kas laimės. Dar teisėjauju „Dainų dainelėje“, vedu skirtingus renginius. Trumpai tariant, gyvenu aktyviai (šypsosi).

Kas jūsų veiklose labiausiai žavi, skatina judėti pirmyn?

Mano variklis yra žinojimas, kad tai, ką darau, yra prasminga veikla. Taip pat – galimybė sužinoti, išmokti ką nors naujo, plėsti savo kompetencijas. Žurnalistui svarbu smalsumas, domėjimasis, ieškojimas, stebėjimas, kas ir kodėl vyksta pasaulyje, gilinimasis į problemas. Pavyzdžiui, dirbdama kultūros lauke stengiuosi sekti viską, kas jame vyksta, kelti klausimus, ieškoti problemų sprendimo būdų. 2024 m. pabaigoje džiaugiausi galimybe išvykti į Taivaną ir nušviesti mūsų kamerinio orkestro gastroles. Labai patinka dirbti tai, kas įdomu ir kelia iššūkių.

Ar įdomūs darbo pasiūlymai patys jus suranda, ar aktyviai jų ieškote?

Jei nieko nedarysi, vargu ar kas pasibels į duris su pasiūlymu (šypsosi). Aktyvus domėjimasis, buvimas tarp žmonių yra labai svarbus. Be abejo, pasitaiko ir laimingų atsitiktinumų, kai kokia nors galimybė atsiranda tarsi iš dangaus. Svarbu išlikti budriam, stebėti aplinką ir pastebėti galimybes. O tada belieka pasverti ir sakyti „taip“ arba „ne“.

Kaip atrodo jūsų gyvenimas už darbo ribų? Kas svarbu kuriant asmeninius santykius?

Mokausi išlaikyti balansą, daugiau laiko skirti asmeniniam gyvenimui, laisvalaikio veikloms. Manau, jei netobulėsi asmeniniame gyvenime, negalėsi tobulėti ir profesinėje srityje. Ir vienur, ir kitur svarbus buvimas čia ir dabar. Šiandien yra tiek dirgiklių, išbalansuojančių mūsų dėmesį, kad svarbu sau priminti būti dabartinėje akimirkoje. Pavyzdžiui, kai kalbiesi su artimu žmogumi, draugais, pašnekovais, turi sutelkti dėmesį į tai, ką darai tą akimirką, būti tame veiksme pilna koja. Manau, tai veikia visose srityse.

Kur paskutinį kartą keliavote? Kokios šalys, kultūros jus labiausiai žavi?

Kelionių pastaruoju metu būta nemažai. Kalbant apie atostogas, paprastai man užtenka vieną dieną pabūti ramiai, o tada jau smalsu pažinti, patirti, atrasti. Matyt, taip ragina aktyvi prigimtis. Patinka atrasti naujas vietas, pažinti kitas kultūras. Jei noriu šiek tiek pailsėti, traukia Pietų Europa – Italija, Prancūzija. Bet labai įdomu buvo su geriausia drauge pakeliauti po Šri Lanką, patiko ir Taivanas: abiejose kelionėse turėjau galimybę pažinti visai kitą kultūrą.

Paskutinė kelionė buvo su geriausia drauge į Egiptą. Sausį savaitei vykome į labai gražią vietą, kur nardėme, žvejojome ir kitaip aktyviai leidome laiką. Prablaškantis, nuo visko atplėšiantis malonus poilsis. Kita vertus, malonu atrasti nepažintas vietas ir Lietuvoje. Dažnas blaškomės po pasaulį, o savo šalies nelabai pažįstame. Džiaugiuosi, kad kolega ir bičiulis, radijo laidos „Už Vilniaus“ vedėjas Edvardas Kubilius kartais pasiima į savo keliones po Lietuvą, nes kai kuriuose miesteliuose nesu buvusi. Visada įdomu keliauti ir pamatyti naujų dalykų.

Kiek jūsų gyvenime yra planavimo, o kiek erdvės lieka spontaniškumui?

Spontaniškumas svarbus, bet be planavimo sunkiai pavyktų visavertiškai dėlioti gyvenimo dėlionę, susitvarkyti su darbinėmis užduotimis. Tikrai nemažai planuoju, bet stengiuosi palikti vietos spontaniškumui ir improvizacijai – tai dovanoja netikėtų patirčių. Pavyzdžiui, būdama santykiuose turėjau keletą spontaniškų kelionių, o dabar, kurdama gyvenimą iš naujo, jaučiuosi laisvesnė priimti sprendimus ir galiu leistis į spontaniškumą tiek, kiek noriu.

Kaip sekasi puoselėti santykį su savimi? Kodėl tai svarbu?

Turbūt visą gyvenimą ieškome to tikrojo santykio su savimi. Kol jis nėra iki galo geras, sunku ir su aplinkiniais kurti prasmingus santykius. Ieškoti santykio su savimi – nelengvas darbas, nes daugelis esame įpratinti pateisinti kitų lūkesčius ir kartais nubraukti savo poreikius. Mokausi ieškoti balanso. Man patinka pasitelkti skrydžio pavyzdį: lėktuve, nelaimės atveju, deguonies kaukę pirmiausia reikia užsidėti sau, nes tik tada galėsi padėti ir kitam. Kai buvau nedidelė, nesuprasdavau kodėl, bet dabar žinau, kad neturėdamas asmeninės pilnatvės mažai galėsi duoti kitam.

Kas labiausiai jus išmuša iš vėžių, o kas padeda nurimti, įsižeminti?

Nėra lengva mane išmušti iš vėžių (šypsosi). Bet kas tikrai stebina blogąja prasme – tai ciniškumas, abejingumas, pavyzdžiui, kvestionavimas, ar verta remti besiginančią Ukrainą, padėti bėdos ištiktam žmogui. Regis, turėtų būti savaime suprantami dalykai, bet ne visiems.

Įsižeminti padeda vertybinio paveikslo susidėliojimas, asmeninės atsakomybės suvokimas. Imkime kad ir paprasčiausius veiksmus – atliekų rūšiavimą. Kitas žmogus gal nerūšiuoja, nes galvoja, kad jo veiksmai neturi prasmės – juk daug žmonių nerūšiuoja. Bet man atrodo, kad kiekvienas turime pradėti nuo savęs ir kreipti žvilgsnį, veiksmus į didesnį paveikslą. Kiekvienas dalykas prasideda nuo mūsų pačių požiūrio. Jei žmonės pilietiški, jautrūs aplinkai, žinantys, kokios ateities nori sau, savo valstybei, tuomet maži žingsneliai ir kiekvieno prisiimama atsakomybė gali kurti didelius ir gražius dalykus. Tada ir valstybės ateitis graži.

Apie ką svajojate? Ko trūksta iki visiškos laimės, jei tokia egzistuoja?

Visi laimę įsivaizduojame skirtingai. Kartais vaikomės tuščių dalykų, pamiršdami pasižiūrėti į tai, ką turime, ir būti už tai dėkingi. Tai nereiškia, kad reikia nieko nebesiekti, bet kartais įsivertinimas to, ką jau turi, gali tapti paspirtimi naujiems siekiams, kūrybai. Mes Lietuvoje tikrai daug turime, nors kartais ir atrodo, kad ir tas galėtų būti geriau, ir ten kažko dar trūksta… Visgi šiandien turime visas galimybes mokytis, augti kultūriškai, kurti, siekti svajonių, turime taikų dangų virš galvos. O tai jau itin daug. Ko gero, svarbiausia yra atrasti balansą tarp suvokimo, kad jau esi laiminga, ir naujų svajonių siekimo.

Autorė Laima Samulė

Laima Povilaitytė, fotografė Mažena Kušlevič.

Ar iškart drąsiai jautėtės kalbėdama su žmonėmis anapus telefono ekrano?

Šioje vietoje man problemų nebuvo. Nors dabar, pažiūrėjus senus įrašus, matau, kad kalbėjau lėčiau ir sunkiau dėliojau sakinius, tuo metu kalbėti į ekraną tikrai nebuvo sunku. Matyt, buvau taip motyvuota, kad viskas buvo dzin (juokiasi). Kur kas keisčiau buvo tai, kad žmonės pradėjo mane atpažinti gatvėje – prieidavo, apsikabindavo, dalindavosi savo istorijomis. Pasakodavo, kaip kartu su mano instagramo turiniu išgyveno sunkius santykius, rado motyvacijos pradėti kažką naujo, daugiau rūpintis savimi. Tas buvo netikėta ir faina! Dabar to dėmesio gerokai mažiau, bet tai buvo išties įdomus etapas.

Kaip jus pakeitė ši veikla?

Ši veikla įpūtė nemažai drąsos. Kaip minėjau, kalbėti į ekraną problemos neturėjau, tačiau vėliau pradėjau gauti kvietimų į laidas ir tinklalaides, o ten jau reikėjo ir pasiruošimo, ir drąsos. Viskas buvo nauja. Per tą laiką sukaupiau daug patirties, kuri mane labai užaugino. Visuomet sau kartojau, kad net jei suklysiu, tai vis tiek bus žingsnis tobulėjimo link. Todėl stengiausi į viską žiūrėti ramiai, tiesiog būti savimi. Dabar, po tiek metų, galiu patvirtinti, kad atsipalaidavimas, gebėjimas priimti savo klaidas ir tikėjimas tuo, ką darai, yra pagrindiniai varikliai siekiant tikslų. Visi mes žmonės, visi klystame. Visada bus tų, kurie mus palaikys, ir tų, kurie kritikuos, todėl svarbiausia – išlikti savo kelyje nepaisant to, kas vyksta aplink.

Ar nepavargstate nuo soc. tinklų? Gal darote sąmoningas pertraukas?

Visai neseniai išgyvenau keistą laikotarpį. Spėlioju, jis atėjo tada, kai dėmesys iš žmonių prislopo. Mane apėmė baimė: „O kas bus, jeigu nieko nekelsiu? Ar mane pamirš? O gal jau pamiršo? Ar tapsiu niekam nebeįdomi?“ Šios mintys nuolat sukosi galvoje ir tas labai vargino. Galiausiai nusprendžiau atsigręžti į tą baimę ir patikrinti, kas nutiks, jei mėnesį nekelsiu jokio turinio. Ir žinote ką? Nieko nenutiko. Sekėjai paklausdavo, kur dingau, rašė, kad labai pasiilgo, o tas mėnuo prabėgo labai greitai. Buvo ir tokių, kurie net papriekaištavo, sakė, kad taip elgtis negalima, nes mano turinys jiems kasdien suteikdavo geros nuotaikos, o dabar jie tarsi palikti likimo valiai. Tai tik parodė, kaip greitai tampame vieni nuo kitų priklausomi ir kaip lengvai pradedame tikėti, kad be kitų patys esame silpni. Tačiau taip nėra, nes atsitraukusi nuo ekranų galėjau aiškiai pamatyti, kas man iš tikrųjų svarbu ir kas kuria vertę mano gyvenime.

Man patinka kurti turinį, dalintis gera nuotaika, pozityvumu ir savo augimu per sąmoningumą. Tačiau jei nenoriu nieko filmuoti, tai ir nefilmuoju. Leidžiu sau būti laisvai ir dėl to nebejaučiu kaltės. Visgi tam, kad pasiekčiau šią būseną, turėjau pažiūrėti savo baimei į akis. Neturiu įsipareigojimų partneriams, todėl reklamuoju tik tai, ką noriu ir kada noriu. Tai sąmoningas pasirinkimas, nes noriu išlikti nepriklausoma ir kurti tikrą, autentišką turinį.

Kaip reaguojate į neigiamus komentarus, kritiką, jei tokios pasitaiko?

Žinoma, pasitaiko, o kaip kitaip! Juk visi ekspertai sėdi kitoje ekrano pusėje ir, pasitaikius progai, o kartais ir be jos, išsako savo „labai laukiamą“ nuomonę (juokiasi). Anksčiau, gavusi neigiamą komentarą, atrašydavau kažką malonaus, norėjosi parodyti, kad galima bendrauti ir be pykčio. Tačiau ilgainiui supratau, kad mano energija nėra beribė, todėl pradėjau juos blokuoti. Savo laiką noriu skirti tiems, kuriems manęs iš tikrųjų reikia. Tad jeigu sulaukiu įžeidžiančių ar žeminančių žinučių, tiesiog tą žmogų užblokuoju. Esu užblokavusi jau daugiau nei 2000 žmonių, ir nuo to mano profilis tik švaresnis. Negatyvo dabar sulaukiu retai, nes aiškiai komunikuoju: už nepagarbų bendravimą laukia blokavimas. Tikėtina, kad dalis žmonių tiesiog susilaiko, žinodami pasekmes. Taip pat savo socialiniuose tinkluose esu užblokavusi visus dienraščius, be to, ir pati neskaitau jokių straipsnių ar komentarų po jais, tad ten rašomi komentarai manęs paprasčiausiai nepasiekia. Kalbant apie kritiką, visada įsivertinu, kas ir kaip ją išsako. Nemaža dalis mano augimo įvyko būtent per konstruktyvią kritiką, tad manau, kad ji yra reikalinga, bent jau man.

Kas pačiai lengviau – pagirti, padrąsinti ar sukritikuoti?

Jei šio klausimo būtumėte paklausę prieš kokius dešimt metų, būčiau nedvejodama atsakiusi, kad lengviau sukritikuoti. Tuo metu pasakyti gerą žodį kitam man buvo labai sunku. Nors buvau pozityvi ir gyvenime netrūko juoko, dalintis komplimentais ar gerais žodžiais buvo ypač sunku, tarsi viduje kažkas stabdytų! Dabar mano mąstymas visiškai pasikeitęs. Sąmoningai su tuo dirbau, ir rezultatai džiugina. Šiandien man natūralu pagirti ar pasakyti komplimentą net nepažįstamiems žmonėms. Pavyzdžiui, kartą poliklinikoje mane aptarnavo moteris su labai gražiais žiedais – iškart jai tai pasakiau. Kitą sykį, skrendant lėktuvu, šalia sėdėjusi moteris nepaprastai gražiai juokėsi. Prieš išlipant ją pagyriau ir paskatinau kuo dažniau juoktis. Kartais žmonės sutrinka, nežino, kaip reaguoti, bet tikiu, kad nuoširdus, geras žodis visada pasiekia širdį.

Kokias gyvenimo pamokas laikote svarbiausiomis? Kas suformavo jūsų asmenybę?

Mano asmenybę formavo visas gyvenimas, ir tikiu, kad dar laukia ne viena transformacija bei pokytis (šypteli). Tačiau įsimintiniausios pamokos dažniausiai ateina per skaudžiausias patirtis. Didžiausia mano gyvenimo pamoka buvo dukros liga. Ji sugriovė mano ego statytas pilis ir parodė, kad nuoširdumas yra gražiausias žmaogaus bruožas. Anksčiau buvau atšiauri, turėjau aukštą ego, maniau, kad esu kažkuo aukščiau už kitus. Kai dukrai buvo kiek daugiau nei dveji metukai ir ji susirgo kraujo vėžiu, gyvenimas mane greitai nuleido ant žemės. Iki šiol pamenu gydytojos žodžius, kai paprašėme atskiros palatos, tarsi mums ji priklausytų labiau nei kitiems. Ji ramiai pasakė, kad visi čia yra lygūs ir visų gyvybė vienodai verta. Esu dėkinga šiai patirčiai, nes ji mane iš esmės pakeitė. Dabar mano dukrai jau 16 metų, ir jaučiu didžiulį dėkingumą gyvenimui, kad ji yra šalia.

Ko šiuo metu mokotės?

Šiuo metu nesimokau nieko konkretaus, nors, jei gerai pagalvoju, pats gyvenimas yra didžiausia mokykla (šypsosi). Visai neseniai baigiau LSU – dirbu trenere, todėl į savo veiklą žiūriu atsakingai ir norėjau sustiprinti turimas žinias. Taip pat neseniai dviem mėnesiams buvau išvykusi į Tailandą, kur baigiau garsų terapijos mokymus. Vedu sąmoningojo kvėpavimo sesijas, o klientai vis užsimindavo, kad norėtų ir gongų ar dubenų sesijų, tad jų paskatinta nusprendžiau tai įgyvendinti.

Būnant Tailande įvyko ir viena paskutinių įsimintinų pamokų. Kiekvieną rytą vaikščiodavau paplūdimiu ir vis sutikdavau tą patį senuką. Prasilenkdami pasisveikindavome, nusišypsodavome, ir per beveik du mėnesius užsimezgė nebylus ryšys – toks, kai ryte jau lauki to žmogaus, kad pamotum jam ranka ir palinkėtum geros dienos. Priešpaskutinę dieną galvojau, kad rytoj pasakysiu, jog išvykstu, palinkėsiu sveikatos ir padėkosiu už tas šypsenas. Net buvo kilusi mintis tai padaryti iškart, bet nusprendžiau palaukti. Deja, paskutinę dieną jis nepasirodė. Ši patirtis man priminė, kad jei nori kažką gražaus pasakyti ar padaryti, nereikia laukti rytojaus, nes jis gali būti visai kitoks, nei tikiesi. Esu dėkinga už šią pamoką – ji man davė tikrai labai daug.

Kas jums svarbiausia gyvenime? Kokiomis taisyklėmis / vertybėmis vadovaujatės?

Visai neseniai mačiau vaizdo įrašą, kuriame vienas senyvo amžiau žmogus pasakė: „Myliu visus, bet save labiausiai.“ (Šypsosi.) Man itin patiko šie žodžiai, nes jie labai daug pasako. Gyvenime svarbiausi turime būti mes patys, nes jeigu nebus mūsų, nebus ir to, kas aplink mus. Rūpinuosi savo sveikata sportuodama, sveikai maitindamasi, medituodama ir stengdamasi gyventi pozityviai bei nuoširdžiai, nes taip ne tik pati jausiuosi gerai savo kūne, bet ir su kitais galėsiu dalintis turima meile, nuoširdumu ir energija. Mano gyvenimo pagrindas – disciplina. Žinau, kad kažkam tai gali atrodyti kaip katorga, tačiau mane tai veža. Keliuosi anksti, einu pasivaikščioti, išjudinu ir pažadinu kūną, tuomet sportuoju, vėliau medituoju, ir visa tai leidžia savo kūne jaustis kaip jaukiuose, saugiuose namuose. Sveikata – viena mano gyvenimo vertybių, todėl tikrai nemažai laiko skiriu sportui, maistui ir vidinei būsenai. Kartą sekėja paklausė, kokios mano gyvenimo vertybės? Pasakiau, kad tai sveikata. Ji nustebo, nes manė, jog man, einančiai sąmoningumo keliu, svarbiausia turėtų būti šeima. Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad kiti man svarbesni už mane. Jei būsiu nepailsėjusi, emociškai ir psichologiškai išsitaršiusi bei fiziškai silpna, klausimas, kiek gerumo galėsiu duoti šalia esantiems. Mano vertybės grįstos tuo, kad dalinčiausi su kitais iš pilnatvės, o ne iš trūkumo.

Kokia yra naminė, gyvenimiška Laima? Ar ji skiriasi nuo jūsų įvaizdžio socialiniuose tinkluose?

Mėgstu nuoširdumą, tikrumą ir paprastumą, todėl tai natūraliai atsispindi ir mano kasdienybėje. Socialiniuose tinkluose sekėjai mato tik dalį mano gyvenimo, tačiau tiek ten, tiek realybėje esu paprasta, nuoširdi ir tikra. Man tai didelė vertybė. Dažnai sulaukiu komentarų, kad gyvai esu tokia pati, kokią mane mato ekranuose. Žinoma, esu ne tik nuomonės formuotoja, bet ir mama, darbuotoja, turiu dar daug kitų vaidmenų, kurių sekėjai nemato. Tačiau, nepaisant visų šių skirtingų gyvenimo pusių, mano esmė išlieka ta pati.

Kas jus daro laimingą?

Laimė man siejasi su vidine ramybe. Suvokiu, kad laimė yra mūsų veiksmų ir įdėto darbo pasekmė, tad visa tai, ką darau dėl savo būsenos, man teikia džiaugsmą. Laimė man nėra momentas ar emocijos banga, tai būsena, kurią kuriu kasdien mažais pasirinkimais. Discipliną, rūpestį savimi bei gebėjimą sustoti ir išgirsti save. Kuo stipresnis mano ryšys su savimi, tuo mažiau man reikia išorinio patvirtinimo, kad esu pakankama, ir tuo daugiau galiu duoti kitiems.

Autorė Laima Samulė

Paulius Morkūnas, TV3 archyvo nuotrauka.

Pauliau, kodėl pasirinkote gydyti gyvūnus, ne žmones?

Kiek save atsimenu, man visada rūpėjo visi gyvūnai: nuo šuniukų, kačiukų iki skruzdėliukų. Gyvenime nekilo klausimas, kuo turėčiau užsiimti, kokiu keliu eiti – nuo mažų dienų norėjau būti veterinarijos gydytoju, ir svajonė išsipildė. Manau, kad meilė gyvūnams buvo įgimta, o ją dar labiau sustiprino tai, jog tėvų namuose visuomet buvo gyvūnų. Gana anksti supratau, ką reiškia netekti augintinio, kai skausmas toks stiprus, jog atrodo, kad daugiau niekada nebeturėsi, bet… gyventi be gyvūno tiesiog neišeina – vėl atveri namus ir širdį naujam.

Kiek augintinių šiuo metu turite namuose? Kaip nepasiduodate silpnybei priimti vis daugiau?

Yra namiškių, kurie pristabdo (šypteli). Šiuo metu pas mus namuose gyvena žuvyčių, vienas kačiukas (deja, vieno netekome), šuniukas, gyvalazdžių, vėžlys. Kartkartėmis turime laikinų gyventojų, nes būna, kad parsivežu pacientų į namus. Jie su mano šeima sutiko ne vienas Kalėdas, nes kai kuriais atvejais reikalingas tęstinis gydymas, o per šventes niekas nenori dirbti, todėl parsivežu pas save.

Kas, jūsų nuomone, yra geras gyvūno šeimininkas? Kas įeina į šią sąvoką?

Geras yra tas, kuris užsiima su gyvūnu, o ne tas, kuris nuperka brangiausią ėdalą ar pastato prabangų guolį. Gyvūnui šimtus kartų svarbiau dėmesys ir judėjimas kartu. Tai daug naudingiau už bet kokį ėdalą, nes kiekvienas ėjimas į lauką šunims suteikia daugybę džiaugsmo. Pats matau, kaip pasakius, kad eisime į lauką, mano šuniui nušvinta akys, kaip iš laimės pradeda lakstyti po visus namus. Visai nesvarbu, ar lauke plius ar minus 30, lyja ar audra, jis nori eiti su tavimi į lauką ir viskas.

Kokių didžiausių šeimininkų klaidų pastebėjote per ilgametę praktiką?

Viena didžiausių klaidų – netinkamai parinkta veislė, kai įsigyja nežinodami, kiek fizinio aktyvumo ir erdvės reikės gyvūnui. Pati didžiausia – neįsivertinti, ar apskritai reikia augintinio. Pandemija aiškiai parodė, kad gyvūno įsigijimas ne visada yra geras sprendimas. Kai dėl karantino žmonės buvo uždaryti namuose, visi prisipirko ar iš prieglaudų pasiėmė augintinių, o kai reikėjo grįžti į darbus ir įprastą aktyvumą, prieglaudos vėl ėmė pildytis… Prieš įsigyjant gyvūną, reikia dešimt kartų pergalvoti, ar apskritai jo reikia, ar galėsime atliepti visus jo poreikius ir užtikrinti tinkamas sąlygas. Mityba yra pasirinkimo dalykas: vieni šeria sausu maistu, kiti šlapiu, treti vien mėsa, tačiau fizinis aktyvumas visiems privalomas. Dar vienas itin svarbus aspektas – finansinės galimybės. Jei žmogus iš paskutiniųjų įsigyja tam tikros veislės šunį, nes labai gražus, ištikus nelaimei ir, pavyzdžiui, gyvūnui susižeidus raiščius, šeimininkas negalės skirti kelių tūkstančių jo gydymui. Būtina suvokti, kad gyvūnas yra ilgalaikis (net iki 20 metų) įsipareigojimas ir apsvarstyti, kur per šį laikotarpį jis bus, kai dirbsime, atostogausime, vyksime į komandiruotes ir kt. Vaikus taip pat nuo mažens reikėtų mokyti, kad gyvūnas nėra užgaida ar žaislas, bet didelė atsakomybė.

Gyvūnai tikriausiai nėra lengviausiai sukalbamiausi pacientai. Kaip pavyksta susitarti?

Su gyvūnais kaip su vaikais – kaip išauklėsi, taip ir bus. Beveik visi sukalbami, su tam tikromis išimtimis, kurios gali priklausyti nuo veislės ar individualių charakterio bruožų. Mes laikome šiba inuveislės šuniuką, kuris pasižymi stipriai išreikštu laisvės pojūčiu. Jis myli šeimininkus, bet jei pamatys pravertas duris, gali rinktis bėgti ne pas mus, o pro duris. Aišku, po 20 min. jis sugrįš, bet tam tikrą akimirką, suveikus instinktams, šeimininkai atsiduria ne pirmoje vietoje.

Kalbant bendrai, su visais gyvūnais nesunkiai pavyksta susitarti, bet tam reikia, kad gydytojas neskubėtų, suteiktų gyvūnui ramybės, lėtą priėjimą prie jo. Skirtų laiko nuraminti, gražiai pabendrautų. Jei pažįsti gyvūnus, juos supranti – problemų nekyla. Per tiek metų nepasitaikė, kad kažkas įkąstų, na, katės kažkiek pasibraižo, ir viskas. Kita vertus, jei kažkas žmonėms suteikia skausmo, irgi netylime dantų sukandę, taip ir gyvūnai, tik jie emocijas rodo veiksmais.

Kas jūsų darbe sudėtingiausia?

Eutanazija. Kad ir kaip gaila būtų, tai neišvengiama mano darbo dalis, nes esu veterinaras onkologas. Beveik visi mano pacientai gyvena trumpiau negu nesergantys onkologinėmis ligomis. Gydymas gali tęstis mėnesius ar net keletą metų, o per tą laiką labai susibendraujame. Vieną savaitę visi kartu džiaugiamės, kitą liūdime, trečią vėl džiaugiamės. Kai galiausiai tenka atsisveikinti su tuo gyvūnu, taip pat sunku, kaip su savo augintiniu, nes viską apie jį žinai: kur keliavo, kuri močiutė prižiūrėjo, ką ėdė per atostogas… Nors apsilankymai pas veterinarą gyvūnų nedžiugina, jie jau mane pažįsta, duoda leteną. Būna sunku, kai tenka išlydėti: liūdna ir dėl šeimininkų, ir dėl paties gyvūno.

Ar gyvūnų onkologinės ligos dažnėja?

Visuomet būdavo gyvūnų onkologinių susirgimų, bet nebuvo tiek galimybių, o ir žmonės gyvūnams neskirdavo tiek dėmesio ir rūpesčio. Dabar mylintys šeimininkai nori suteikti augintiniams geriausia, ką gali. Sunku pasakyti, kodėl gyvūnai serga onkologinėmis ligomis, juk neturi žalingų įpročių, kurie galėtų jas nulemti. Visgi net žmonių medicinoje neįmanoma tiksliai pasakyti, kodėl ląstelės mutuoja ir organizme susiformuoja tai, kas neturėtų. Telieka kova.

Ar pastebite, kad požiūris ir elgesys su gyvūnais iš tiesų keičiasi, gerėja?

Didžiuosiuose miestuose – taip, bet priemiesčiuose dar pasitaiko visko. Tačiau nemanau, kad dėl to, jog ten gyvena blogi žmonės ir riša šunis prie būdos. Tiesiog žmonėms trūksta informacijos ir gerosios patirties, koks galėtų būti santykis su gyvūnu. Turiu ne vieną gražią istoriją, kai man atveža prie būdos ar voljere laikytą šunį, kuriam reikalinga operacija. Sakau, kad operuosiu su sąlyga, jog mėnesį po operacijos gyvūnas gyvens namuose, nes pasveikti lauke (ypač žiemą) būtų sudėtinga. Jie sutinka, parsiveda į namus ir, kai atvažiuoja išimti siūlų ar pakartotinei apžiūrai, ima rodyti nuotraukas, kaip tas šuo kartu miega lovoje (šypsosi). Žmonės dalinasi geromis emocijomis ir prisipažįsta nežinoję, kad šuo kambaryje gali būti toks draugas, taip gražiai bendrauti, suteikti tiek džiaugsmo, nes visada matė jį tik kaip sargą, kuris loja lauke. Taip paprašydamas mėnesį paturėti gyvūną namuose, parodau visai kitą santykį ir gyvenimo būdą. Gavę informacijos ir geriau susipažinę su gyvūnu, žmonės pamato, kad jis gali būti šeimos narys.

Vis garsiau kalbama apie tai, kad žmonės renkasi laikyti gyvūnus, o ne kurti šeimą, auginti vaikus. Ką manote apie šią tendenciją?

Žmonių populiacija vis tiek reikalinga – kas pensijas uždirbs, jei niekas vaikų negimdys (juokiasi). Kalbant rimtai, reikėtų ieškoti aukso viduriuko, nes kuo puikiausiai galima suderinti šeimą, vaikus ir augintinius. Be to, gyvūnas namuose vaikams yra puiki edukacija, nes jie kasdien mokosi švelnumo, atjautos, rūpesčio.

Kas jūsų darbe teikia daugiausia džiaugsmo?

Kai pacientai pasveiksta, kai pavyksta operacija. Kiekvienąkart prieš narkozę jaudinuosi, kad tik tai nebūtų paskutinės gyvūno akimirkos. Kai po operacijos jis pabunda, stojasi, būnu be galo laimingas. Tiesiog trypiu kojomis iš džiaugsmo, kaip mažas vaikas, kad viskas pavyko. Labai smagu ir po kurio laiko netikėtai gauti vaizdo įrašų iš šeimininkų su linkėjimais nuo Rikio ar Tobio, kurie toliau puikiai gyvena. Tai glosto širdį, suteikia daug džiaugsmo gyvenime ir veda pirmyn.

Kaip ilsitės po darbų?

Tiesą sakant, laisvo laiko būna labai mažai, ypač darbo dienomis, bet puikus būdas išvalyti mintis – sportas. Einu į sporto salę, taip pat mokausi kovos menų. Su vienu vaiku vykstame žvejoti, su kitu keliaujame po kikbokso varžybas. Visai neseniai grįžome iš čempionato Moldovoje.

Kalbant apie kitas šalis, ar turime ko pasimokyti, ką pakeisti, kad gyvūnų situacija Lietuvoje būtų geresnė?

Labai geras sprendimas visoje ES nebeleisti rišti šunų. Visgi draudimais ne visada pavyksta pasiekti norimų rezultatų. Manau, kad svarbiausia – keisti žmonių požiūrį, suteikti informacijos, kaip užtikrinti augintinių gerovę, kaip kurti gražų santykį su jais. Lietuvoje tikrai matau didelę pažangą. Štai Moldovoje – kaip pas mus prieš 20–30 metų: pilnos gatvės gerų, draugiškų benamių gyvūnų, į kuriuos gaila žiūrėti. Šiandien pas mus situacija kur kas geresnė – stengiamės tinkamai pasirūpinti augintiniais, dėl gyvūnų dažnas atsisako planų. Pavyzdžiui, suplanuota dviejų savaičių kelionė į Dubajų, bet augintiniui reikalingas gydymas, tad atšaukia kelionę. Tai rodo, kad augintiniai vis labiau yra šeimos nariai. Ir tai džiugina.

Autorė Laima Samulė

Vaizduotės dovana

Joanne Rowling, visame pasaulyje geriau žinoma J. K. Rowling pseudonimu, gimė 1965 m. liepos 31 d. Jeito mieste, Glosteršyro grafystėje, Anglijoje, inžinieriaus Peterio Jameso Rowlingo ir laboratorijos technikės Anne Rowling šeimoje. Tikrasis jos vardas – tiesiog Joanne, o raidė „K“ (reiškianti močiutės vardą Kathleen) vėliau buvo pridėta leidėjų pageidavimu, siekiant sukurti paslaptingesnį įvaizdį.

Rašytojos vaikystė prabėgo nedideliame Winterbourne’o kaimelyje, o vėliau šeima persikėlė į vaizdingą Tutshillo gyvenvietę netoli Velso sienos. Nuo pat mažumės Joanne pasižymėjo lakia vaizduote ir pomėgiu pasakoti istorijas – pirmąją pasaką apie triušį, sergantį tymais, parašė būdama vos šešerių. Santykiai šeimoje nebuvo lengvi, ypač paauglystėje, kai jos motinai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Ši skaudi patirtis ir ankstyva motinos netektis paliko gilų pėdsaką autorės gyvenime, vėliau atsispindėjusį Hario Poterio personažo išgyvenimuose netekus tėvų.

Mokykloje buvo gabi mokinė, tačiau neretai jautėsi nepritampanti prie bendraamžių, todėl paguodą rasdavo literatūroje ir svajonėse apie magiškus pasaulius. Baigusi vidurinę mokyklą studijavo prancūzų kalbą ir klasikinę filologiją Ekseterio universitete. Po studijų dirbo įvairius darbus, tačiau visą tą laiką slapta užrašų knygelėse kūrė būsimų kūrinių juodraščius, kurie vėliau tapo pamatu jos pasaulinei šlovei ir literatūrinei revoliucijai.

Lemtingas traukinys

Karjeros pradžia ir kelias į literatūros olimpą J. Rowling buvo itin duobėtas, kupinas nepritekliaus ir asmeninių tragedijų. Lemtingas posūkis įvyko 1990 m., kai vėluojant traukiniui iš Mančesterio į Londoną jos vaizduotėje staiga iškilo akiniuoto berniuko, net nenujautusio, kad yra burtininkas, vaizdinys. Ateinančius kelerius metus praleido kurdama ir detalizuodama magiškąjį pasaulį, tačiau tuo pat metu jos asmeninis gyvenimas ėmė byrėti. Išvykusi į Portugaliją mokyti anglų kalbos, trumpai ir nesėkmingai ištekėjo, o po skyrybų grįžo į Edinburgą būdama vieniša mama, neturinti darbo ir gyvenanti iš socialinių pašalpų. Tuo sunkiu laikotarpiu J. K. Rowling sirgo klinikine depresija, kuri vėliau jos kūryboje materializavosi kaip šiurpūs dementoriai – būtybės, išsiurbiančios visą žmogaus džiaugsmą. Nepaisydama slegiančio skurdo, ji valandų valandas praleisdavo kavinėse su vežimėlyje miegančia dukra, rašydama pirmąjį romaną sena rašomąja mašinėle.

Pabaigusi rankraštį susidūrė su dar viena kliūtimi: net dvylika leidyklų atmetė „Harį Poterį ir Išminties akmenį“ manydamos, kad istorija per ilga ar per sudėtinga šiuolaikiniams vaikams. Tik nedidelė „Bloomsbury“ leidykla sutiko surizikuoti, nes jos vadovo aštuonmetė dukra perskaitė pirmąjį skyrių ir iškart pareikalavo tęsinio. Šis rizikingas sprendimas ne tik išgelbėjo J. K. Rowling nuo skurdo, bet ir pradėjo reiškinį, kuris visiems laikams pakeitė vaikų literatūros rinką, paskatindamas skaityti visą kartą, kuri iki tol labiau domėjosi televizija ir vaizdo žaidimais.

Milijardinė sėkmė

Didžiausi J. K. Rowling pasiekimai sunkiai suvokiami savo mastu: septynios „Hario Poterio“ knygos išverstos į daugiau nei 80 kalbų ir parduotos daugiau kaip 600 mln. egzempliorių tiražu. Ji tapo pirmąja rašytoja pasaulyje, kuri vien iš savo kūrybos uždirbo milijardą dolerių, nors didelę dalį šių lėšų vėliau paaukojo labdarai ir taip savo noru neteko milijardierės statuso.

Be komercinės sėkmės, autorė pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų, tarp jų – Britų imperijos ordiną už nuopelnus literatūrai. Pasiekus karjeros viršūnę, jos asmeninis gyvenimas tapo stabilesnis ir laimingesnis. 2001 metais ji ištekėjo už gydytojo Neilo Murray’aus, su kuriuo susilaukė dar dviejų vaikų – sūnaus Davido ir dukters Mackenzie.

Šeima gyvena Edinburge, kur rašytoja stengiasi išlaikyti kuo didesnį privatumą, nors tai padaryti, būnant tokio lygio žvaigžde, beveik neįmanoma. J. K. Rowling taip pat sėkmingai išbandė save suaugusiųjų literatūros žanre, išleisdama romaną „Socialinė spraga“ bei itin populiarią detektyvų seriją apie Kormoraną Straiką, pasirašytą Roberto Galbraitho pseudonimu.

Jos sukurta franšizė išsiplėtė į milžinišką magišką visatą su vaidybiniais filmais, teminiais parkais, teatro spektakliais ir vaizdo žaidimais, o pati autorė tapo įtakinga visuomenės veikėja, kurios nuomonė politiniais ar socialiniais klausimais akimirksniu tampa svarbiausių naujienų portalų antraštėmis. Svarbi ir jos filantropinė veikla. Per fondą „Lumos“ ji padėjo tūkstančiams vaikų išeiti iš globos namų ir rasti saugią šeimos aplinką, o klinika, pavadinta motinos vardu, tapo reikšmingu išsėtinės sklerozės tyrimų centru.

Neišvengusi skandalų

Šiomis dienomis J. K. Rowling išlieka viena aktyviausių ir labiausiai aptariamų visuomenės veikėjų, tačiau jos vardas dažnai minimas ne tik dėl literatūrinių nuopelnų, bet ir dėl aštrių viešų diskusijų. Pastaraisiais metais autorė sulaukė daug dėmesio dėl savo pasisakymų apie translyčių asmenų teises ir biologinės lyties sampratą, o tai sukėlė ryškų susiskaldymą jos gerbėjų bendruomenėje. Kritikai, taip pat kai kurie „Hario Poterio“ filmų aktoriai, apkaltino ją transfobija, o socialiniuose tinkluose kilo vadinamosios „atšaukimo kultūros“ (cancel culture) kampanijos. Dalis buvusių skaitytojų viešai atsiribojo nuo autorės kūrybos. Nepaisant to, J. K. Rowling tvirtai laikosi savo pozicijos teigdama, kad gina moterų teises ir biologinę tikrovę.

Tuo pat metu ji išsaugojo didelę ištikimų gerbėjų auditoriją, kuri ją vertina kaip žodžio laisvės gynėją. Kiti ją laiko pasenusių pažiūrų atstove. Šis vertinimų kontrastas rodo, kokia poliarizuojanti figūra ji tapo šiuolaikinėje viešojoje erdvėje.

Šiuo metu rašytoja aktyviai prisideda prie naujo „Hario Poterio“ televizijos serialo kūrimo, kurį prodiusuoja „HBO“, taip pat tęsia savo detektyvinių romanų ciklą. Jos įtaka populiariajai kultūrai išlieka labai stipri, o finansinė nepriklausomybė leidžia jai veikti savarankiškai, nepaisant išorinio spaudimo.

Nors šiandien J. K. Rowling yra viena prieštaringiausiai vertinamų viešų asmenybių, jos palikimas literatūros istorijoje išlieka reikšmingas. Ji paskatino milijonus jaunų žmonių vėl atrasti skaitymo džiaugsmą, o jos gyvenimo istorija – nuo sunkiai besiverčiančios vienišos motinos iki pasaulinio masto rašytojos – tebėra įkvėpimas daugybei žmonių visame pasaulyje.

Įdomu

• Platforma 9¾ gimė iš tėvų meilės istorijos. Rašytoja pasirinko Karaliaus Kryžiaus (King’s Cross) stotį Londone neatsitiktinai – būtent traukinyje, išvykstančiame iš šios stoties, pirmą kartą susitiko jos tėvai.
• Hario Poterio gimtadienis sutampa su autorės gimtadieniu.
• Kvidičo taisyklės gimė po kivirčo. Autorė yra pasakojusi, kad šio sporto idėja kilo po didelio konflikto su tuometiniu vaikinu. Ji juokavo, kad galbūt pasąmoningai norėjo sukurti žaidimą, kuriame vyrai būtų daužomi muštukais.
• Hermiona Įkyrėlė turi autobiografinių bruožų. J. K. Rowling yra pripažinusi, kad Hermiona iš dalies primena ją pačią paauglystėje – viską žinančią, šiek tiek erzinančią, tačiau viduje nesaugią mergaitę.
• Daugelis burtų pavadinimų turi reikšmę. Jie nėra atsitiktiniai garsai. Pavyzdžiui, Expecto Patronum lotyniškai reiškia „laukiu gynėjo“, o Expelliarmus siejamas su žodžiais „išmušti“ ir „ginklas“.
• Pirmoji knyga buvo kuriama itin kukliomis sąlygomis. Nors šiandien sunku tuo patikėti, pirmąjį romaną J. K. Rowling rašė paprasta rašomąja mašinėle. Neturėdama pinigų kopijavimo paslaugoms, apie 90 000 žodžių rankraštį ji kelis kartus perrašė ranka, kad galėtų išsiųsti skirtingiems leidėjams.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Šeimos muzikinis paveldas

Bruno Marso, kurio tikrasis vardas yra Peteris Gene’as Hernandezas, kelias į šlovę prasidėjo egzotiškuose Havajuose, kur jį supo itin muzikali, triukšminga ir daugiakultūrė šeima. Jo tėvas Brooklynas Hernandezas, turintis puertorikiečių ir žydų kraujo, buvo talentingas perkusininkas. Motina Bernadette San Pedro Bayot, emigrantė iš Filipinų, garsėjo kaip puiki dainininkė ir šokėja.

Augdamas tokioje kūrybiškoje aplinkoje, Bruno nuo pat mažens matė scenos gyvenimą iš arti – užkulisių kvapas ir prožektorių šviesa jam buvo kasdienybė. Vos ketverių jis pelnė „jauniausio pasaulyje Elvio Presley imitatoriaus“ vardą, o paauglystėje meistriškai įsikūnydavo į Michaelą Jacksoną. Ši unikali ankstyva patirtis suformavo jo išskirtinę sceninę plastiką, nepajudinimą pasitikėjimą savimi ir aistrą vintažiniam stiliui, vėliau tapusiam jo vizitine kortele. Mokykloje tęsė muzikinius ieškojimus su draugų grupe „The School Boys“, atlikdamas klasikinius „Motown“ eros hitus, kurie tapo jo būsimo skambesio pagrindu. Baigęs Teodoro Ruzvelto vidurinę mokyklą Havajų sostinėje Honolulu, paskatintas sesers ir tėvų palaikymo, jis priėmė lemtingą sprendimą – palikti gimtuosius namus ir vykti užkariauti negailestingo Los Andželo pramogų pasaulio.

Sunkūs pirmi žingsniai

Atvykęs į žemyninę JAV dalį, jaunasis talentas greitai susidūrė su rūsčia realybe ir pramogų industrijos atšiaurumu. Nors jam pavyko pasirašyti sutartį su prestižine „Motown Records“ įrašų kompanija, po metų buvo atleistas, nespėjęs išleisti nė vieno oficialaus kūrinio. Tai buvo didžiulis smūgis jaunam atlikėjui, tačiau ši nesėkmė tapo esminiu postūmiu ieškoti naujų saviraiškos formų.

2006 m. likimas jį suvedė su dainų autoriumi ir prodiuseriu Philipu Lawrence’u, su kuriuo užsimezgė neįtikėtina ilgametė kūrybinė partnerystė. Kartu su dar vienu muzikos prodiuseriu Ariu Levine’u jie įkūrė dainų rašymo ir prodiusavimo kompaniją „The Smeezingtons“. Trijulė pradėjo kurti hitus, skambėjusius visose radijo stotyse, tačiau ne savo vardu – jie dirbo kitiems atlikėjams, pavyzdžiui, CeeLo Greeno dainai „Fuck You“ ir Travie McCoy kūriniui „Billionaire“. Tai leido B. Marsui ne tik išgyventi finansiškai, bet ir pelnyti industrijos pagarbą. Kai pamatai jau buvo padėti, tereikėjo leisti pasauliui išgirsti jo balsą. 2010 m. pasirodė debiutinis albumas „Doo-Wops & Hooligans“ su singlais „Just the Way You Are“ ir „Grenade“. Jie akimirksniu iškėlė atlikėją į pasaulines aukštumas. Jo gyvo garso grupė „Hooligans“ tapo neatsiejama įspūdingų, energija trykštančių pasirodymų dalimi, be kurios šiandien sunku įsivaizduoti Bruno Marso koncertus.

Finansinė imperija

B. Marso finansinė sėkmė yra tokia pat įspūdinga, kaip ir jo muzikiniai pasiekimai. Skaičiuojama, kad atlikėjo grynoji turto vertė 2024–2025 m. siekė apie 175–200 mln. JAV dolerių, o šis suma nuolat auga dėl sėkmingų albumų pardavimų ir rekordinių perklausų skaičiaus.

Tačiau didžiausią pajamų dalį B. Marsas generuoja iš gyvų pasirodymų. Jis laikomas vienu brangiausiai apmokamų atlikėjų pasaulyje – už privatų koncertą ar pasirodymą verslo renginiuose jo honoraras gali siekti nuo 3 iki 10 mln. dolerių. Atlikėjas yra sudaręs ilgalaikę partnerystę su „MGM Grand“ viešbučių kompleksu Las Vegase. Pasirodymai čia garantavo pasakiškas pajamas: teigiama, kad už kiekvieną šou gaudavo po kelis šimtus tūkstančių dolerių, o bendros metinės pajamos iš šios veiklos siekdavo dešimtis milijonų. Bilietų kainos į B. Marso koncertus atspindi milžinišką paklausą. Standartiniai bilietai stadionuose dažniausiai kainuoja nuo 150–200 Eur, tačiau geresnės vietos ar VIP paketai, suteikiantys galimybę būti arčiau scenos, lengvai pasiekia 500–1000 Eur ribą. Antrinėje rinkoje, ypač prieš išparduotus koncertus tokiose vietose kaip Vemblio stadionas, kainos neretai išsipučia iki kelių tūkstančių eurų.

Meilė, diskretiškumas ir skandalai

Nors Bruno muzika spinduliuoja atvirumu ir emocingumu, savo asmeninį gyvenimą jis saugo itin rūpestingai, vengdamas skandalų. Nuo 2011 m. jis puoselėja santykius su modeliu ir aktore Jessica Caban. Susipažinę viename Niujorko restorane, jiedu tapo viena stabiliausių ir gražiausių porų pramogų pasaulyje. Būtent Jessica tapo pagrindine mūza ir įkvėpimo šaltiniu jo jautriausioms baladėms, tokioms kaip „When I Was Your Man“. Prieš šiuos ilgalaikius santykius atlikėjęs buvo siejamas su dainininke Rita Ora, tačiau jų keliai išsiskyrė, nes jie vienas kitą laikė konkurentais.

Visgi Bruno ne angelas ir ne šventasis. 2010 m. Las Vegase įvykęs suėmimas dėl narkotinių medžiagų laikymo buvo rimtu sukrėtimu kylančiai žvaigždei. Jis viešai pripažino kaltę, nuoširdžiai gailėjosi ir šią patirtį pavertė svarbia gyvenimo pamoka, padėjusia subręsti ir atsakingiau vertinti savo reputaciją bei įtaką milijonams gerbėjų. Šis incidentas liko vieninteliu ryškiu kluptelėjimu jo viešoje biografijoje. Po jo atlikėjas dar labiau susitelkė į kūrybą. Beje, žurnalistai iki šiol mėgina išsiaiškinti jo asmenines pažiūras – klausia apie šeimą, religiją ar socialinius klausimus. Tačiau Bruno renkasi išlikti santūrus ir vengia viešų pasisakymų šiomis temomis.

Dėkingumo galia

Į įvairius klausimus Bruno paprastai neatsako. Išimtį daro tik kalbėdamas apie labdarą. Už politinį neutralumą ir „švarų“ viešą įvaizdį atlikėjas yra garsiai giriamas. Visgi B. Marso karjeroje netrūko ir kritikos: kai kurios visuomenės grupės kaltino jį kultūrine apropriacija teigdamos, kad jis perima juodaodžių muzikinius stilius, tokius kaip fankas, soulas ar ritmenbliuzas (R&B), pats nebūdamas afroamerikietis. Tačiau muzikos bendruomenė, įskaitant tokias legendas kaip Stevie Wonderis, stojo jo pusėn pabrėždama, kad Bruno Marsas ne „vagia“, o meistriškai tęsia tradicijas ir visada viešai dėkoja savo įkvėpėjams. Galbūt būtent dėkingumas yra viena svarbiausių jo sėkmės priežasčių.

Jis tapo pirmuoju atlikėju istorijoje, peržengusiu 150 mln. mėnesinių klausytojų ribą platformoje „Spotify“. Naujausi darbai, tokie kaip singlas „I Just Might“ ir bendradarbiavimas su K-pop žvaigžde Rosé kūrinyje „APT“, rodo, kad jo kūrybinis variklis dirba visu pajėgumu. Kūrinys „APT“ oficialiai pripažintas vienu perkamiausių singlų pasaulyje, o pats atlikėjas savo kolekcijoje jau turi 16 „Grammy“ statulėlių iš 36 nominacijų. Neseniai išleistas ketvirtasis studijinis albumas „The Romantic“ dar kartą įtvirtino jo, kaip vieno ryškiausių šių laikų romantinės popmuzikos kūrėjo, statusą.

Žvilgsnis į ateitį

Įpusėjęs antrąjį savo karjeros dešimtmetį, B. Marsas nerodo jokių nuovargio ar kūrybinio išsisėmimo ženklų. Artėjantis pasaulinis turas „The Romantic Tour“ žada tapti vienu techniškai sudėtingiausių ir vizualiai įspūdingiausių muzikos industrijos renginių. Jo ilgametis kūrybinis partneris Philipas Lawrence’as pabrėžia, kad jų bendradarbiavimas vis dar pasižymi tuo pačiu entuziazmu kaip ir 2006-aisiais. Bruno išlieka itin atsidavęs kūrybiniam procesui – studijoje jis praleidžia valandų valandas, kol kiekviena nata skamba nepriekaištingai.

Būdamas „Record Store Day“ ambasadoriumi, jis aktyviai skatina gyvos muzikos ir vinilo kultūrą, taip dar kartą pabrėždamas pagarbą muzikiniam paveldui. Kiekvienas naujas jo žingsnis, nesvarbu, ar tai būtų bendras projektas su Lady Gaga kūrinyje „Die with a Smile“, ar solo pasirodymas, rodo, kad jis kuria ne tik dainas, bet ir vientisą muzikinį palikimą.

Šis palikimas jungia kartas, žanrus ir kultūras visame pasaulyje, palikdamas ryškų pėdsaką populiariosios muzikos istorijoje. Be to, Bruno yra vienas pirmųjų atlikėjų, viešai stojusių į kovą su dirbtinio intelekto generuojama muzika ir neteisėtu balso panaudojimu, taip dar kartą patvirtindamas savo, kaip įtakingos ir atsakingos muzikos industrijos figūros, vaidmenį.

Įdomu

• Slapyvardį „Bruno“ suteikė tėvas, nes mažas ir putlus sūnus jam priminė garsų to meto imtynininką Bruno Sammartiną. Pavardę „Marsas“ atlikėjas pridėjo vėliau, nes merginos sakydavo, kad jis „ne iš šio pasaulio“, tad jis nusprendė, jog bus iš Marso.
• 1992 m., būdamas vos 6-erių, pasirodė populiariame Holivudo filme „Medaus mėnuo Las Vegase“, kuriame suvaidino mažąjį Elvį Preslį.
• Garsėja kaip parfumerijos mėgėjas. Kurdamas studijoje dažnai naudoja kvapiąsias žvakes, kad sukurtų reikiamą atmosferą. Bruno mėgstami aromatai pasižymi vintažinėmis muskuso ir medienos natomis, atspindinčiomis jo retro įvaizdį.
• Mėgsta rengti prabiangias gimtadienio vakarienes. Kasmet spalio 8 d. pakviečia draugus pasipuošti vintažiniais rūbais ir dalyvauti išskirtinėse vakarienėse skambant gyvai muzikai.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

„Graži ir ta galinga“, Monikos Penkutės nuotr.

KAIP susibūrė jūsų kolektyvas?

Rugilė. Esame bendrakursės, baigusios vaidybos studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar LMTA), režisieriaus Valentino Masalskio kurse. Teatro studijos buvo intensyvios, kartais netgi šiek tiek dramatiškos. Galbūt būtent tai mus įkvėpė kurti teatralizuotą koncertą, kuriame atsirastų daugiau erdvės lengvumui, moterų temoms, grožiui, galiai ir gyvenimui. Baigusios studijas nebuvome labai užsiėmusios teatre ir sumanėme sukurti grupę, kurioje darysime tai, kam studijų metais neatsirado vietos, leisime sau pakvailioti.

KODĖL pasirinkote būtent tokį pavadinimą?

Ieva. Pavadinimo ieškojome ilgai. 2016 m. pradėjome savo veiklą su projektu „Graži ir ta kita“, jame dainavome apie įvairius stereotipus, su kuriais susiduria moterys, todėl pavadinime panaudojome sparnuotą frazę apie dvi merginas: viena graži ir dar ta kita. Tuomet 2018 m., Lietuvai švenčiant Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, nusprendėme kurti koncertą apie ryškiausias, galingiausias Lietuvos istorijos moteris – taip „Graži ir ta kita“ tapo „Graži ir ta galinga“. Tai turėjo būti mūsų koncerto-spektaklio pavadinimas, tačiau sulaukėme vis daugiau dėmesio ir pradėjome veikti kaip grupė, o pavadinimas liko, dabar jis jau neatsiejama mūsų dalis.

KAS jums yra galinga moteris?

Vaiva. Pirmas žodis, atėjęs į galvą, yra „laisvė“. Būti taip, kaip norisi būti, nieko neslepiant, nebandant niekam įtikti. Garsiai juoktis, šokti, mylėti visa širdimi, verkti nesislepiant, pykti nebijant būti nepatogiai, nežinoti ar būti pasimetusiai ir tai pripažinti. Galia, manau, slypi laisvoje sieloje. Ir laisva moteris yra tokia graži. Ji visada įkvėps, prie tokios moters norisi būti ir patirti tą laisvę kartu. Ir įsivaizduokite, tokios moterys vienoje vietoje gali sukurti stiprią energiją, ja pasidalinti su kitais.

KOKIOS asmenybės įkvėpė programą „Lietuvos moterys“?

Ieva. „Lietuvos moterų“ dainos skirtos garsiausioms, keisčiausioms ir įkvepiančioms Lietuvos moterims – tiek iš praeities, tiek iš dabarties. Tarp jų įtraukėme ir dainą, kurią lageryje dainuodavo Vaivos močiutė. Taip norime skatinti mintį, kad kasdienos herojės yra ir mūsų mamos, močiutės, draugės: kartais visai nereikia vartyti istorijos vadovėlių, jog įsikvėptum gyventi. Beje, Vaivos močiutė atsiminė tik pusantros romanso eilutės, kitas sukūrėme pačios – taip atgijo gyvo romanso tradicija, kai jo tekstą kuria liaudis.

KODĖL koncertus baigiate dainuodamos ukrainietiškai?

Rugilė. „Lietuvos moterų“ pasirodymo pabaigoje nuo karo Ukrainoje pradžios skamba ukrainietiška daina, kuria norime priminti, jog kaip Lietuvos moterys kovojo už savo laisves, taip visai netoliese Ukraina kovoja už savo teisę būti laisviems. To negalima pamiršti. Ši tradicija gimė, nes tą dieną, kai rusija pradėjo karą Ukrainoje, turėjome pasirodyti Vilniaus knygų mugėje. Visa mugė tais metais buvo kaip nesava, žmonės pasimetę, įsitempę, pačios jautėmės absurdiškai pristatinėdamos savo kūrybą, kai šalia vyksta karas. Norėdamos bent kažkiek įsijausti į temą pasirinkome dainuoti ukrainietiškai ir nuo tada visada taip baigiame pasirodymą.

KOKIAM žiūrovui skirta jūsų kūryba, kokia jos misija?

Marija. Mūsų kūryba skirta kiekvienam žmogui, nuo paties jauniausio iki vyriausio. Kartais publikoje gali sutikti šešiametę mergaitę, kuri mūsų gerbėja, o kartais garbaus amžiaus žmones, švenčiančius, pavyzdžiui, 85-ąjį gimtadienį mūsų koncerte. Labai skirtingų kartų moterys ir vyrai. Bet, žinoma, moterų publikoje daugiau (šypsosi). Ir būtent tas publikos nevientisumas, man atrodo, yra mūsų kūrybos grožis. Tai erdvė, kurioje susitinka labai skirtingo amžiaus, patirčių ir požiūrių žmonės. Jie susirenka ne tik klausytis, bet ir įsikrauti gyvos, stiprios energijos, kuri leidžia būti, reikštis, jausti, juoktis! Visada džiaugiamės, kai iš žiūrovų išgirstame, kad įgavo tiek daug energijos, jog po koncerto keliasi į šokių aikšteles ir barus tęsti gyvenimo šventę.

KAS pasikeitė nuo veiklos pradžios?

Asta. Pačiuose pirmuosiuose grupės pasirodymuose „Graži ir ta kita“ scenoje buvo bosinė gitara, kontrabosas, valtorna, violončelė, būgnai, akordeonas, pianinas, melodika, metalofonas, fleita, kanklės. Darėme viską, ką norėjome, net jeigu tai buvo nelogiška ir sunku įgarsinti. Žinoma, vėliau reikėjo tapti racionalesnėms, tad dabartinėse programose šitokios krūvos instrumentų nebėra (šypsosi). Aš iki dabar groju bosine gitara, pasiskolinta iš savo vaikino, kuri nuo kolektyvo atsiradimo laikų vadinama „makaronu“.

AR gastrolėse pasitaiko nuotykių?

Marija. Gastrolių Amerikoje metu pasaulis įpuolė į kovido pandemiją, tad grupė vargais negalais, vos ne vos, grįžo į tėvynę. Teko atšaukti kelis pasirodymus. Vienas jų turėjo vykti Sinsinatyje, ten ketino dalyvauti ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, apie ją netgi sukurta daina „Lietuvos moteryse“, kurią ir turėjome atlikti.

AR draugės esate tik scenoje ir kūrybiniame procese?

Rugilė. Mūsų tarpusavio ir draugystės santykius apibūdinčiau kaip šeiminius. O šeimoje santykiai būna labai spalvingi. Mes tiek daug metų esame kartu, kad tiek išgyvenus, praėjus ugnį ir ledą, mylint ir nekenčiant viena kitą galime suprasti iš vieno žvilgsnio. Visgi mums labai svarbi grupės sinergija: repeticijas dažniausiai pradedame ne nuo vokalo apšilimo pratimų ar muzikinių klausimų sprendimo, o nuo juoko, naujienų, istorijų pasakojimo. Mums svarbu apsijungti ir gerai vienai kitą jausti kūrybiniame darbe. Turbūt esame viena retų grupių, kuri neleidžia laisvo laiko kartu. Tai, manyčiau, mūsų stiprybė, nes iš skirtingų patirčių, veiklų galime atnešti išskirtinių kūrybinių sprendimų ir pasiūlymų.

KĄ veikiate, kai nemuzikuojate ir nekuriate?

Asta. Mus vienija bendra profesija – visos esame aktorės. Kai nekuriame ir nemuzikuojame kartu, tą darome atskirai kituose darbuose, spektakliuose. Be aktorystės teatre ir kine, Vaiva, Marija ir aš esame aktorės klounės asociacijoje „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, kur pasitelkiame humorą kaip galingą įrankį emocinei sveikatai. Nuolat giliname žinias šioje srityje.

Ieva dirba ugdant jaunimą teatro studijoje, nuostabiai rašo projektus. Rugilė dėsto Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje. Visos esame labai skirtingos, tad ir mūsų laisvalaikis skiriasi. Tačiau visos vienareikšmiškai mėgsta keliauti ir atostogauti: vienos į kalnus, kitos – po vandenynus, vienos ieško nuotykių žygiuose, kitos – nepažintose kultūrose ir t. t.

KUR artimiausiu metu galima jus pamatyti? 

Ieva. Muzikinės veiklos dešimtmetį švęsime keliuose ypatinguose koncertuose: balandžio 23 ir 25 d. Vilniuje, muzikiniame klube „Tamsta“, o gegužės 22 d. Klaipėdoje, bare „Herkus Kantas“. Taip pat jau gegužę pradėsime naują etapą – gastroles su akustine programos „Lietuvos moterys“ versija. Ją kuriame tam, kad galėtume aplankyti mažesnes bendruomenes. Tad gegužės 15 d. Kudirkos Naumiestyje, o birželio 18 d. Joniškyje dainos apie svarbiausias Lietuvos istorijos moteris nuskambės naujai.

Autorė Laima Samulė

Elena Puidokaitė, nuotrauka Martyno Stankaičio.

Netrukus pakviesite į koncertą. Kuo jis bus ypatingas tiek žiūrovams, tiek jums pačiai?

Man koncertas ypatingas, nes po labai ilgos pertraukos sugrįžtu į sceną, be to, pati jį organizuoju. Šv. Kotrynos bažnyčią pasirinkau neatsitiktinai – tai išskirtinė erdvė, kurioje muzika skamba ypatingai, o klausytojai jaučiasi pakylėti. Manau, kad jau subrendau tokiam formatui. Kai Šv. Kotrynos bažnyčioje filmavome vaizdo klipą, dar labiau sustiprėjo jausmas, kad vietą koncertui pasirinkau teisingai. Koncertas vyks jau gegužės 3 dieną.

Kodėl priėmėte sprendimą po pertraukos sugrįžti į muzikinę padangę?

Manau, visiems dalykams gyvenime turi ateiti savas laikas, ir jis turi būti neprimestas, nepritemptas, nesurežisuotas, neišprašytas aplinkos. Žmogus turi viduje pajusti, kad atėjo laikas. Niekada nesakiau, kad daugiau gyvenime nelipsiu į sceną, tiesiog gyvenau etapą, kai kasdienybę dalinau motinystei, verslui, renginių organizavimui. Užsiėmiau tuo, kas man tuo metu patiko, kur mačiau prasmę. Žinoma, darbai ir šeima niekur nedingsta, tik greta atsiranda ir dainavimas. Na, o impulsą davė bendras darbas su didžėjumi Jonu Nainiu. Tuo metu galvojau, kad nauja kūrinio „Mergaitės nori mylėti“ versija ir vaizdo klipas tebus vienkartinis nuotykis, bet paskui naujai suskambo ir „Man patinka taip gyventi“. Kai jos išplito tarp jaunimo, socialiniuose tinkluose ir muzikos platformose, ir visokie didžėjai nelegaliai pradėjo kurti mano dainų versijas, kantrybė trūko (šypsosi). Supratau, kad tai aš turiu nuspręsti, kaip tos dainos turi skambėti, taip viskas ir įsisuko: greta laikui atsparių superhitų įrašinėju naujas dainas, filmuoju vaizdo klipus, rengiu koncertą.

Koks jausmas žinoti, kad klausytojai tiek metų jūsų kūrinių nepamiršo?

Jausmas įdomus – tarsi apsisuko laiko ratas. Mano bendraamžiams, bendramoksliams šios dainos dovanoja sentimentų pliūpsnį, nes jų klausėsi paauglystėje, jaunystėje, joms skambant vyko reikšmingi įvykiai, išgyvenimai. O dabar matau, kaip tie žmonės pasiklausyti dainų ateina su savo vaikais. Jaunimas jų mielai klausosi, ir ne tik naujų versijų. Manau, mano muzika aktuali ir mūsų kartai, ir jaunimui, nes yra sentimentali – juk niekam nesvetimi jautrūs išgyvenimai, gilios emocijos.

Ar per šiuos metus pasikeitė jūsų santykis su muzika?

Mano svajonė visada buvo atlikti savo kūrinius gyvai akompanuojant muzikantams. Kai buvau labai jauna, nebuvo mados popmuzikos atlikėjams turėti gyvai grojančių muzikantų grupę. Nebent grupė tokiu sąstatu susikūrė. Priklausiau tai dainininkų kategorijai, kuri po koncertus važinėdavo su šokėjais, o ne muzikantais. Džiaugiuosi, kad dabar turiu galimybę koncertuoti su gyva grupe, išgirsti gerai pažįstamus kūrinius suskambančius kitaip ir dar labiau paliečiančius žmonių širdis.

Kokia muzika skamba jūsų namuose, automobilyje?

Namuose dažnai skamba vinilinės plokštelės, kurių turime sukaupę nemažą kolekciją. Mėgstu klausytis Amy Winehouse, Andriaus Mamontovo, Lino Adomaičio. Turiu gražią Monikos Liu plokštelę su orkestru. Lietuviškų vinilų vis daugėja ne tik dėl to, kad noriu palaikyti mūsų atlikėjus, bet ir dėl to, kad man nuoširdžiai patinka jų kūryba. Dar mielai klausausi lengvo džiazo, ritmenbliuzo. Tiesa, dažnai repertuarą tiek namuose, tiek automobilyje padiktuoja vaikai (šypsosi).

Kokia mama esate?

Tikiu, kad esu gera mama. Būti geriausia negaliu ir nesistengiu tokia būti. Man atrodo, kad mamos nejučia nuolat balansuoja ant perdegimo ribos, nes nori būti geriausios, auginti šauniausius vaikus. Galbūt su mamos vaidmeniu ateina toks noras? Visgi suprantu, kad vaikams geriausia turėti pakankamai gerą, o ne tobulą mamą. O mama gali turėti laiko sau ir saviraiškai. Mano atveju, tai yra dainavimas, nesu vien atsidavusi mama, kuri nuo ryto iki vakaro užsiima su vaikais. Manau, kiekvienas žmogus turi teisę užsiimti tuo, kas jam malonu. Žinoma, šeima ir vaikai visuomet lieka pirmoje vietoje, mano prioritetai tvirtai sudėlioti ir jų eiliškumas nesikeičia.

Ko mokotės iš savo vaikų? Kuo ypatingi dabartiniai vaikai?

Manau, jie drąsesni, nuoširdesni, laisvesni. Jų vaikystė visai kitokia nei buvo mūsų. Net sunku būtų išvardinti didžiausius skirtumus, nes atrodo, kad nuo mūsų vaikystės praėjo šviesmečiai (šypsosi). Man buvo įdomu auginti pirmąją dukrą, kuriai tuoj bus devyniolika, tai pat įdomu auginti dvynukes, kurioms jau penkeri. Tarp vaikų gana didelis amžiaus skirtumas, todėl jų pomėgiai ir veiklos skiriasi, ką jau kalbėti apie tai, kaip mes augome, kuo užsiėmėme. Aišku, tėvų meilė, rūpestis, šiluma, atjauta yra laikui nepavaldūs dalykai, visais laikais tėvai tai turi suteikti vaikams.

Kaip jaučiatės šalia savęs matydama jau beveik suaugusią dukterį?

Geras, ypatingas jausmas. Saulei jau tuoj devyniolika, šiemet ji baigs mokyklą ir pradės studijuoti. Labai ja džiaugiuosi, didžiuojuosi, palaikau. Kartais žiūriu į ją ir galvoju „wow, aš tai padariau, čia mano vaikas“. Tokios sąmoningos akimirkos dar kartą primena, kad laikas bėga nepaprastai greitai. Atrodo, mūsų dvynukės ką tik gimė, o jau penkeri.

Kaip tarp motinystės, darbų nepametate savęs?

Man svarbu skirti laiko saviraiškai: dainavimui, koncertams. Žinoma, tai atima daug energijos, laiko, pastangų. Visas veiklas reikia derinti prie šeimos ritmo, todėl kažkas turi mane išleisti, o išleidžia vyras arba mama. Jei tai būtų kaprizas ar nereikšmingi dalykai, nežinau, ar artima aplinka taip palaikytų, bet kai mato, kaip man tai svarbu, prisitaiko, tariasi, padeda. Man tai itin svarbu. Jei nebūtų palaikymo, nieko nebūtų įvykę. Vyras visada skatino sugrįžti į muzikinę veiklą, o aš gąsdinau, kad tada manęs visai nebematys (šypsosi). Man gera, kad vaikai mato, kaip aš stengiuosi, kiek daug darbo įdedu. Apskritai su vyru esame darboholikai – kad ir ko imamės, viską stengiamės atlikti kuo geriau. O be darbų, renginių, koncertų, dar reikia ir pasportuoti, ir gražiai atrodyti, ir draugų nepamiršti… Nėra taip, kad vieną dalyką atlieki, o tada imiesi kito – viskas vyksta vienu metu, todėl tikrai pasitaiko, kad kažko nespėju arba pernelyg išeikvoju vidinius resursus. Norėčiau turėti daugiau progų išvykti su šeima, nuo visko atsiriboti ir pasidžiaugti kitomis patirtimis, ne tik darbinėmis.

Kokiomis pagrindinėmis gyvenimo tiesomis vadovaujatės?

Man patinka tikri ir sąžiningi žmonės, kurie su manimi bendrauja iš nuoširdžių paskatų, o ne turėdami užslėptų siekių. Turiu gerą nuojautą tokiems dalykams, todėl pavyksta save apsupti žmonėmis, su kuriais gera bendrauti, kurie dovanoja gerą energiją. Anksčiau norėdavau įtikti ir patikti: ne dėl įvaizdžio, bet todėl, kad nemokėjau pasakyti „ne“. Nors viduje jausdavau, kad kažko nenoriu daryti, vis tiek sutikdavau. Dabar jau moku atsisakyti kai kurių pasiūlymų, kartais net tų, kurie atkeliauja iš draugų. Jaučiu, kad dabar esu sąžiningesnė pati su savimi ir dėl to viduje lengva. Esu už tikrus santykius – tegul jų būna nedaug, bet kokybiški. Nors esu empatiškas, bendrauti mėgstantis žmogus, bet nemėgstu švaistyti laiko be reikalo ir stengiuosi tą daryti kuo mažiau.

Kaip įveikiate sunkumus, nesėkmes, jei tokių pasitaiko?

Visiems gyvenime visko pasitaiko. Kartais mano dienos – kaip sūpynės: viena diena kupina džiaugsmo ir laimės, kitą jaučiuosi nepasitikinti savimi, pritrūkstu motyvacijos. Esu paprastas žmogus, todėl ir man ne visada viskas gerai sekasi. Kai pats ne kaip jautiesi, klaidingai atrodo, kad kitam taip nebūna, tačiau būna tikrai daugeliui. Svarbiausia, ką su tuo darai. Jei tai vienos dienos reikalas – tiesiog nėra nuotaikos, užklumpa liūdesys ar kitos ne itin malonios emocijos, visas jas priimu ir leidžiu su jomis išbūti. Jei prastos nuotaikos ar sunkumų etapas užsitęsia, tada jau reikia atkreipti dėmesį ir ieškoti sprendimo. Kartais užtenka save palepinti, pailsėti. Svarbu gyvenime išlaikyti balansą.

Kaip manote, kiek gyvenime lemia sėkmė, o kiek pačių pastangos?

Be pastangų niekas nevyksta. Geri rezultatai, sėkmė yra tų pačių nuobodžių veiksmų sekos kartojimas. Žurnalų viršeliai, koncertai, renginiai yra tik nedidelė gyvenimo dalis, nors kartais žmonėms atrodo, kad tu nuolat ten esi. Kiekvienas gyvename įprastą gyvenimą, o jo kokybė didele dalimi priklauso nuo asmeninių pastangų.

Už ką esate dėkinga?

Gyvenimui esu dėkinga už tai, kad šalia turiu artimiausius žmonės: močiutę, kuriai tuoj bus 92 metai ir vis dar galime gražiausias metų šventes sutikti pas ją, tėvelius, nuostabų vyrą ir geriausius pasaulyje vaikus. Tikrai nieko daugiau negaliu norėti, tik kad viskas liktų taip, kaip yra dabar.

Autorė Laima Samulė

Vilija Pilibaitytė, Gedimino Žilinsko nuotrauka.

Per savo karjerą esate dalyvavusi daugelyje TV projektų. Kurie įsiminė labiausiai?

Visi projektai įsimena. Žinoma, „Muzikinė kaukė“ – vienas įsimintinesnių. Taip pat „Žvaigždžių duetai“. Televizinė patirtis scenos žmogui labai daug suteikia. Pavyzdžiui, „Muzikinė kaukė“ kartais atskleidžia balso galimybes, kurių net nežinojai turintis. Asmeniškai čia atradau daug naujų atlikėjų su nuostabiais balsais ir didžiausia charizma. Smagu dalyvauti, pažinti naujus žmones.

Scenoje esate jau daugiau nei du dešimtmečius. Kaip bėgant metams keičiasi santykis su muzika?

Jis tik tvirtėja. Jei anksčiau pasitaikydavo minčių, kad galbūt reikėtų pailsėti nuo muzikos ar imtis naujos veiklos, bėgant metams suvokiu, kad muzika gyvena manyje, kad nuo jos pabėgti nelabai galiu (šypsosi). Be galo myliu muziką, myliu savo darbą (jei taip galima pavadinti). Jau atėjo tas laikas, kai nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos, ji yra mano antroji „aš“.

Kaip scena jus suformavo? Kokias savybes padėjo išsiugdyti?

Keitė ir formavo ne tik scena, muzika, bet ir žmonės, kurie mane supo ir tebesupa. Su metais tikrai įvyko transformacija: sutvirtėjo stuburas, atsirado vidinė ramybė, išmokau į viską žiūrėti paprasčiau. Visada buvau empatiška, bet muzika dar labiau sustiprino šią savybę. Daugelis pameta save tarp darbų, rūpesčių, santykių, o scena mane išmokė tvirtai stovėti ant kojų ir nepasiduoti, kad ir kas nutiktų gyvenime. Jei atvirai, muzika man davė labai daug. Dėl jos sutikau daug gražių, gerų žmonių. Džiaugiuosi, kad likimas mane veda būtent šiuo keliu.

Jei dabar reikėtų pradėti karjerą iš naujo, kaip manote, ar būtų sunkiau?

Manau, dabar kaip tik yra lengviau. Reikia įdėti mažiau pastangų, kad tave pastebėtų, nes turime socialinius tinklus, taip pat daug muzikinių projektų pradedantiems dainininkams. Kai aš pradėjau dainuoti, Lietuvoje buvo vienintelis rimtas muzikinis projektas-konkursas „Super Star“. Man tada buvo aštuoniolika metų.

Ar tikrai anuomet šou pasaulis buvo laukinis, be aiškų taisyklių, saugumo garantų?

Niekas už mus nekovojo ir mūsų nesaugojo (šypsosi). Nebuvo jokių taisyklių, bet tuo tas laikas ir buvo žavus, įdomus. Tuometinis šou verslas priminė Holivudą, o dabar visi visur atsargūs. Atrodo, mes tada gyvenome iš tikrųjų. Nieko nebijojome, kūrėme, dainavome, mylėjome, draugavome, skyrėmės. Visada prisimenu su šiluma, nes šou verslas tada buvo gyvas. Kad ir kas ką sakytų, anuomet žmonės turėjo apie ką kalbėti ir ką skaityti (juokiasi). Dabar jaunimas rezervuotas, prisibijantis, žinantis savo teises. Mes irgi jas žinojome, bet numodavome į viską ranką, įjungdavome „durniaus mygtuką“ ir galvokit jūs ką norit (šypsosi). Tiesiog smagiai gyvenome, kūrėme, dainavome.

Koks jūsų santykis su gerbėjais?

Myliu savo gerbėjus ir vertinu kiekvieną jų. Nežinau, ar tik man taip atrodo, bet jie ypatingi, kitokie. Mano gerbėjai pagarbūs, empatiški, mandagūs. Jei atvirai, per visą mano karjerą nė karto koncerte nebuvo muštynių. Manau, tai daug pasako apie mano gerbėjus. Esu laiminga, kad sugebėjau suburti aplink tokį ratą žmonių, kurie yra verti pagarbos.

Kaip priimate nesėkmes, klaidas, jei tokių pasitaiko?

Žinoma, kad pasitaiko, juk esu žmogus. Kiekvienam pasitaiko nesėkmių ir klaidų, bet to nelaikau klaidomis ir nesėkmėmis, tai gyvenimo pamokos, kurias turi išmokti ir nebekartoti. Kiekviena tokia pamoka labai naudinga, o mokomės visą gyvenimą. Manau, klysti žmogiška. Neklysta tik tie, kurie jau nebegyvena.

Kokiomis pagrindinėmis gyvenimiškomis tiesomis vadovaujatės?

Mano gyvenimo moto – elkis su žmonėmis taip, kaip nori, kad jie elgtųsi su savimi ir nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų kitas. Taip pat visuomet stengiuosi įsijausti į tų žmonių vietą ir jų akimis pažiūrėti į situaciją. Apskritai man svarbiausia gyvenime yra santykis su žmonėmis. Galiu prarasti visus pinigus ir vėl juos uždirbti, pamesti daiktus ar būti apvogta, bet iš manęs niekas neatims santykio su žmonėmis.

Nekenčiu melo. Esu gana atviras žmogus ir nemėgstu meluoti pati bei kai man meluoja. Vadovaujuosi posakiu, kad geriau karti tiesa nei saldus melas.

Šiuo metu pastebiu daug žmonių, kurie socialiniuose tinkluose puikuojasi prabangiais daiktais, išpakuoja naujus pirkinius. Aš jų irgi turiu, bet man juos rodyti yra didžiulė tuštybė ir kvailas elgesys. Begalė žmonių negali sau to leisti ir man nepatinka puikuotis prieš juos, neva „pažiūrėk, aš galiu tai sau leisti“. Gal ir klystu, bet tai nebrandu ir nesolidu.

Kas jus geriausiai pažįsta? Su kuo galite būti savimi?

Mano draugai ir šeima. Su jais esu visiškai atvira ir nuoširdi. Per laiką atsijojau draugus, išmokau atskirti, kas yra mano pažįstami, bičiuliai, o kas – draugai. Labai vertinu savo artimą ratą ir jį esu susimažinusi iki minimumo, nes vadovaujuosi principu, kad geriau skirti daugiau laiko brangiausiems žmonėms, negu visiems po truputį ir niekam iki galo. Dėl to ramiai jaučiuosi, žinau, kad galiu pasitikėti tais žmonėmis, nesuku galvos, kad galbūt kažką pasakiau ne taip, galbūt kažkas kažkam pasakys, išduos mane ir pan. Manau, kuo mažesnis aplinkos ratas, tuo ramiau miegi.

Kokias kasdienes rutinas laikote svarbiomis? Kas padeda atkurti vidines ir fizines jėgas?

Po daugelio metų vėl atradau sportą ir dabar sportuoju kasdien. Tai man suteikia daug jėgų, stabilumo, palankų režimą: pradėjau anksčiau keltis, sveikai maitintis. Atidžiai renkuosi, ką valgau, stengiuosi neužkandžiauti. Žinoma, kartais nepavyksta (šypteli), kaip ir visiems. Labiausiai džiugina dėl sporto atsiradęs kasdienis ritmas: žinau, kada ryte atsikelsiu, padirbsiu, tada važiuosiu sportuoti, vėliau vėl padirbsiu. Toks režimas man labai tinka, o sportas dar ir padeda visapusiškai augti.

Kai pradėjau daugiau domėtis sveika gyvensena, supratau, kad reikia žiūrėti ne tik ką dedame į savo kūną, bet ir kuo jį tepame, prausiame. Sužinojau, kad daug produktų (kremai, prausikliai, šampūnai, kvepalai ir kt.) kenkia mūsų organizmui per odą. Reikia atsirinkti, ką perkame. Atsirinkusi produktus nusprendžiau atidaryti savo el. parduotuvę, kur dalinuosi sveikatai palankiais pasirinkimais.

Įprasta manyti, kad scenos žmonės yra ekstravertai, kurie nuolat nori būti dėmesio centre. Kaip yra jūsų atveju?

Kartais galvoju, kad esu visiška ekstraverte, o kartais pajuntu, kad noriu atsitraukti nuo visų. Tai priklauso nuo nuotaikos ir aplinkybių. Visada dainuoju gyvai, net jei esu užkimusi, nes kitaip tai nebūčiau aš, nevyktų energetiniai mainai su žiūrovais. Dainuodama atiduodu daug vidinės energijos, todėl po koncertų dažnai noriu pabūti viena, su niekuo nekalbėti. Tačiau kartais būna, kad nulipus nuo scenos ir nuėjus į persirengimo kambarėlį kažkas ateina pasikalbėti. Atrodo, pabendrauji, atsakai į klausimus, bet paskui net neprisimeni, apie ką kalbėjaisi (šypteli). Tiesiog labai reikia pabūti vienumoje.

Man ir kasdien norisi bent poros valandų pabūti vienai. Tai naudinga kūrybai ir vidinėms jėgoms atsikurti. Bent kartą per metus stengiuosi išvykti į kelionę viena, pabūti aplinkoje, kur niekas manęs nepažįsta – visapusiškai atsigaunu.

Kas jums teikia laimę?

Laimė susideda iš akimirkų, o kartais ji ir trunka tik akimirką. Manau, kiekvienas žmogus yra kažkiek laimingas ir kažkiek nelaimingas. Žiūrint asmeniškiau, galvoju, jei šiandien pabudau – jau esu laiminga. Jei pabudo ir mano artimieji – dešimt kartų laimingesnė. Laimingas tas, kuriam nereikia verkti dėl savęs ir artimųjų.

Autorė Laima Samulė