Nebandyti sutalpinti visos vasaros

Artėjant rugsėjui daugelis tėvų pajunta norą atsigriebti už tai, ko nespėjo per vasarą: suplanuoti dar vieną išvyką, stovyklą, apsilankymą pramogų parke ar gausybę susitikimų. Tačiau specialistai ragina nepamiršti, kad vaikams poilsis nereiškia nuolatinio užimtumo. Priešingai – pernelyg intensyvus veiklų grafikas gali varginti ne mažiau nei įtempta mokslo metų rutina.

Vaikų psichologai pabrėžia, kad smegenims būtini ne tik nauji įspūdžiai, bet ir laikas juos apdoroti. Kai kiekviena diena užpildyta veiklomis, vaikas neturi galimybės atsipalaiduoti, todėl į rugsėjį gali žengti ne pailsėjęs, o emociškai išsekęs. Pasak specialistų, nuobodulys neturėtų gąsdinti – jis skatina kūrybiškumą, savarankiškumą ir moko patiems susigalvoti veiklos.

Vaikų psichologai taip pat pastebi, kad tėvai dažnai jaučia spaudimą sukurti vaikams tobulą vasarą, tačiau iš tiesų svarbiausia visai kas kita. Mažiesiems labiausiai įsimena ne brangios pramogos ar tolimos kelionės, o paprastos akimirkos su šeima – ledai parke, maudynės ežere, vakarinis pasivaikščiojimas ar stalo žaidimai namuose. Vaikams nereikia būti linksminamiems kiekvieną minutę.

Poilsis – ne tik kelionės

Daugelis tėvų mano, kad geriausios atostogos – kuo daugiau kelionių, ekskursijų ir įspūdžių. Tačiau vaikų gerovės specialistai primena, kad poilsio kokybę lemia ne nuvažiuotų kilometrų skaičius. Vaikams ne mažiau svarbios paprastos kasdienės veiklos, leidžiančios atsipalaiduoti, žaisti ir būti savimi.

Viena svarbiausių – laisvas žaidimas. Tai metas, kai vaikas pats kuria taisykles, pasirenka veiklą ir nėra nuolat vadovaujamas suaugusiųjų. Toks žaidimas lavina vaizduotę, moko priimti sprendimus, spręsti konfliktus, ugdo savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi. Psichologai pabrėžia, kad būtent laisvo žaidimo metu vaikai mokosi pažinti savo emocijas ir geriau susidoroti su kasdieniais iššūkiais.

Ne mažiau svarbus ir laikas gamtoje. Pasivaikščiojimai miške, maudynės ežere, uogavimas, vabzdžių stebėjimas ar tiesiog bėgiojimas basomis po pievą padeda sumažinti įtampą, gerina nuotaiką ir skatina fizinį aktyvumą. Tyrimai rodo, kad daugiau laiko gamtoje leidžiantys vaikai būna ramesni, geriau sutelkia dėmesį ir patiria mažiau streso.

Atostogos – puikus metas stiprinti santykius. Susitikimai su draugais, nakvynės pas senelius, bendri šeimos vakarai ar tiesiog ilgesni pokalbiai kuria saugumo jausmą ir stiprina emocinį ryšį. Vaikams svarbu jausti, kad jie nėra nuolat skubinami, turi laiko bendrauti ir būti išgirsti.

Vasarą verta skatinti ir kūrybinę veiklą be vertinimo. Piešimas, lipdymas, muzikavimas, konstravimas ar įvairūs rankdarbiai neturėtų tapti dar viena užduotimi, kurią reikia atlikti teisingai. Kai nėra pažymių, konkursų ar lyginimosi su kitais, vaikas drąsiau eksperimentuoja, atranda naujų pomėgių ir patiria kūrybos džiaugsmą.

Galiausiai nereikėtų bijoti ir nieko neveikimo. Suaugusiesiems gali atrodyti, kad vaikas veltui leidžia laiką, tačiau būtent ramybės akimirkos leidžia pailsėti ne tik kūnui, bet ir smegenims.

Kada laikas pradėti ruoštis mokyklai?

Nors atostogų nuotaiką norisi išlaikyti iki paskutinės dienos, specialistai pataria pasiruošimo mokyklai neatidėti rugpjūčio 31-ajai. Vaikui kur kas lengviau prisitaikyti prie artėjančių pokyčių, jei jie vyksta palaipsniui ir be streso.

Vienas svarbiausių žingsnių – miego režimas. Vaikų gydytojai rekomenduoja likus vienai ar dviem savaitėms iki mokslo metų pradžios pamažu ankstinti vakarinius miego ir rytinio kėlimosi laikus. Kas kelias dienas pakanka eiti miegoti 15–20 min. anksčiau – taip organizmas lengviau prisitaikys prie naujo ritmo, o pirmosios rugsėjo dienos nebus tokios varginančios.

Kartu verta po truputį grįžti ir prie įprasto dienos ritmo. Nebūtina iš karto griežtai planuoti visos dienos, tačiau naudinga vėl nusistatyti pastovesnį valgymo laiką, riboti labai vėlyvus vakarus ir skirti laiko ramesnėms veikloms namuose. Tokie nedideli pokyčiai padeda vaikui psichologiškai pasiruošti artėjančiai rutinai.

Svarbus ir emocinis pasiruošimas. Užuot nuolat priminus, kad „greitai baigsis atostogos“, geriau ramiai pasikalbėti apie tai, kas laukia rugsėjį. Galima kartu aptarti būrelius, prisiminti smagiausias praėjusių mokslo metų akimirkas, pasikalbėti apie draugus ar mokytojus. Jei vaikas jaučia nerimą, svarbu leisti jam išsakyti savo baimes ir parodyti, kad jos yra suprantamos.

Dar vienas būdas sumažinti įtampą – mokyklinių priemonių pirkimą paversti malonia šeimos veikla, o ne skubiu maratonu paskutinėmis rugpjūčio dienomis. Jei kuprinė, sąsiuviniai ar sportinė apranga išrenkami iš anksto, lieka daugiau laiko ramiai mėgautis paskutinėmis vasaros dienomis.

Specialistai primena, kad pasiruošimas mokyklai neturėtų užgožti pačių atostogų. Vaikui svarbu jausti, kad rugsėjis artėja natūraliai, be skubos ir papildomo streso. Tuomet naujų mokslo metų pradžia tampa ne varginančiu išbandymu, o sklandžiu perėjimu iš vasaros į kasdienę rutiną.

Atostogų užbaigimo ritualas

Paskutinės atostogų dienos – puikus metas sustoti ir gražiai atsisveikinti su vasara. Psichologai pastebi, kad šeimos ritualai vaikams suteikia saugumo jausmą, padeda lengviau priimti pokyčius ir kuria prisiminimus, kurie išlieka ilgiau nei pačios atostogos.

Tam nereikia didelių išlaidų ar sudėtingų planų. Galbūt tai bus paskutinė šios vasaros išvyka prie ežero ar jūros, diena miške, pasivažinėjimas dviračiais ar ramus vakaras mėgstamame parke. Svarbiausia – būti kartu ir neskubėti.

Jaukiu šeimos ritualu gali tapti ir piknikas gamtoje ar vakarienė terasoje, kieme arba balkone. Vaikai mėgsta, kai įprasti dalykai tampa šiek tiek ypatingi: vakarienė po atviru dangumi, žvakės ant stalo, mėgstami vasaros patiekalai ar kartu kepti zefyrai gali sukurti šventišką nuotaiką be didelių pastangų.

Dar viena graži tradicija – kartu peržiūrėti vasaros nuotraukas. Leiskite vaikams išrinkti mėgstamiausią atostogų kadrą, prisiminti smagiausius nuotykius ar net sukurti nedidelį vasaros albumą. Tokie pokalbiai padeda vaikams įprasminti patirtis ir užbaigti vieną etapą prieš pradedant kitą.

Prie vakarienės stalo ar vakarinio pasivaikščiojimo metu galima užduoti visai šeimai paprastą klausimą: „Ką labiausiai prisiminsime iš šios vasaros?“ Atsakymai dažnai nustebina – vaikai neretai prisimena ne didžiausias keliones, o mažus kasdienius džiaugsmus: ledus po lietaus, maudynes vakare, pas senelius praleistą savaitgalį ar kartu statytą smėlio pilį.

Tokie ritualai padeda vasarą užbaigti su dėkingumo ir pilnatvės jausmu. Tuomet rugsėjis tampa ne staigia pabaiga, o natūralia naujo etapo pradžia, į kurią vaikai žengia ne su liūdesiu, o su gražiais prisiminimais ir sukauptomis jėgomis.

Autorė Jūratė Survilė

Vaizdo įrašą su vaiko teisių gynėja Gabriele Kazilionyte galite rasti čia. 

Vaikai skatinami dalytis žaislais mokosi empatijos, bendradarbiavimo, kantrybės ir kt. Tačiau, pasak vaiko teisių gynėjos Gabrielės Kazilionytės,kai kuriose situacijose dalijimasis daiktais vaikui kelia pyktį, stresą ar kitas nemalonias emocijas. Neretai to priežastis – baimė prarasti saugumą.

„Mes, suaugusieji, dažnai žvelgdami į žaislus matome tik paprastus daiktus, tačiau vaikui jie gali reikšti kur kas daugiau. Pliušinis meškutis gali simbolizuoti saugumą situacijose, kai pasaulis atrodo didelis ir nenuspėjamas – pradėjus eiti į darželį, susipažįstant su vaikais žaidimų aikštelėje ar, pavyzdžiui, tėvų skyrybų metu. Tokiais atvejais mėgstamiausio žaislo perdavimas į kitas rankas vaikui gali reikšti kontrolės ir stabilumo paleidimą, o tai – gąsdina. Žinoma, kad tai suprastume ir galėtume padėti vaikui, visų pirma, turime su juo kalbėtis“, – teigia pašnekovė.

Vaiko teisių gynėjų rekomendacijos, kaip elgtis susidūrus su vaiko nenoru dalytis žaislais:

• Domėtis. Vaiko galima paklausti: „Kuo šis žaislas tau ypatingas?“, „Neprivalai dalytis šiuo žaislu, tačiau ar galėtum man papasakoti, kodėl nenori?“ ar pan. Tokie ir panašūs klausimai leidžia geriau suprasti vaiko jausmus ir tai, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje – galbūt žaislas primena svarbų žmogų ir todėl teikia saugumo jausmą. Supratę, kas vaikui kelia diskomfortą, galime jį nuraminti ir padėti jaustis geriau.
• Leisti nustatyti ribas. Vaikas gali mokytis dalintis daugeliu žaislų, tačiau turėti teisę pasirinkti vieną ar kelis ypatingus daiktus, kuriais dalintis nėra būtina. Erdvės suteikimas vaiko pasirinkimui padeda ugdyti jo savarankiškumą ir pagarbą savo poreikiams. Tai taip pat stiprina gebėjimą suprasti bei gerbti kitų žmonių ribas.
• Vengti gėdinimo. Tokie pasakymai kaip: „žiūrėk, kiti vaikai tai moka dalintis“, „tau ne gėda?“ ar „negražu taip elgtis“ ir pan. gali skaudinti, mažinti vaiko savivertę ar ugdyti įprotį dalytis žaislais iš baimės būti sukritikuotam. Todėl visuomet verta ramiai pasikalbėti su vaiku apie situaciją ir pasistengti suprasti jo jausmus.
• Įvertinti pastangas. Kalbėtis apie jausmus kartais sudėtinga net ir suaugusiesiems, todėl svarbu vaiką pagirti už jo pastangas kalbėtis ir ramiai paaiškinti savo emocijas. Taip skatinamas atvirumas, stiprinamas gebėjimas atpažinti jausmus ir ugdomas įprotis domėtis kitų savijauta.

Svarbu atminti, kad kiekvienas ramus pokalbis, pagarba vaiko jausmams ir noras suprasti jo vidinį pasaulį padeda kurti tvirtą ir pasitikėjimu grįstą vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą paruošė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Tvarkos pamokos nuo mažens

Žaidimų erdvės sutvarkymas glaudžiai susijęs su savarankiškumu, atsakomybe ir gebėjimu planuoti. Kuo anksčiau vaikas prisideda prie kasdienių namų ruošos darbų, tuo labiau jaučiasi reikalingas ir sumanus. Amerikos pediatrų akademijos tyrimai rodo, kad vaikai, kurie nuo mažens dalyvauja namų ruošoje, vėliau pasižymi geresne savikontrole, didesniu pasitikėjimu savimi ir gebėjimu bendradarbiauti. Vaikams tvarkymasis – tai ne tik žaislų sudėjimas į vietas ar drabužių sulankstymas, bet ir gebėjimas suvokti erdvę, prisiimti atsakomybę už joje vykstančius procesus, nuspręsti, ką pasilikti, kaip sutvarkyti, kada tai padaryti. Šis procesas moko planuoti, numatyti pasekmes, vertinti veiksmų rezultatus – visa tai yra kertiniai pažintinės raidos įgūdžiai.

Maža to, tvarkymasis padeda vaikui pajusti stabilumą. Kaip teigė žymi vaikų psichologė ir pedagogė Marija Montessori, vaikas, turintis galimybę palaikyti tvarką, išmoksta tvarkos ir savyje. Aplinkos struktūra jam suteikia aiškių orientyrų, o tai mažina nerimą, padeda geriau susikoncentruoti. Kembridžo universiteto atliktas tyrimas rodo, kad mažieji, augantys tvarkingesnėje aplinkoje, pasižymi aukštesniu gebėjimu susikaupti ir rečiau patiria emocinių protrūkių. Tvarka taip pat turi tiesioginį poveikį savivertei. Kai vaikas mato, kad jo pastangos turi rezultatą, kad daiktai savo vietoje, lova paklota, jis patiria pasididžiavimą. Tai sustiprina vidinę motyvaciją: jis ima tvarkytis ne dėl to, kad to nori tėvai, o dėl malonaus pasitenkinimo, kuris užplūsta atliktus netgi nedidelius veiksmus. Tokia patirtis padeda formuotis atsakomybei, kuri vėliau persikelia į kitas gyvenimo sritis – mokslus, santykius, darbą.

Skirtingas amžius – skirtingos galimybės

Vaiko gebėjimas tvarkytis priklauso nuo jo amžiaus, raidos etapo ir tėvų rodomo pavyzdžio. Noras būti savarankiškam atsiranda natūraliai, tačiau šį norą reikia tinkamai nukreipti. Vaikų raidos specialistai pabrėžia, kad ankstyvoji vaikystė, ypač iki 7 metų, yra laikotarpis, kai formuojasi įpročiai, susiję su atsakomybe, savitvarda ir savarankiškumu. Jei šiuo etapu atžalai suteikiama galimybė prisidėti prie kasdienės tvarkos palaikymo, tai tampa natūralios elgsenos dalimi.

2–4 m. mažyliai. Tokio amžiaus mažieji dar tik pradeda suvokti priežasties ir pasekmės ryšį, t. y., kad jų veiksmai daro įtaką aplinkai. Tvarkymasis jiems nėra savaime suprantamas, todėl svarbiausia, kad būtų trumpas, aiškus ir kupinas žaidimų. Jie gali sudėti žaislus į dėžę, sumesti nešvarius drabužius į skalbinių krepšį ar nunešti savo puodelį į virtuvę. Šio amžiaus vaikai geriausiai mokosi per veiksmą ir kartojimą, o įgūdžiai formuojasi per kasdienes rutinas, kurios teikia džiaugsmo. Žaidimo forma atliekami namų darbai stiprina tiek motorinius įgūdžius, tiek emocinį ryšį su tėvais. Tėvų tikslas – paversti tvarkymąsi natūraliu, maloniu ritualu, o ne privaloma užduotimi. Verta leisti vaikui pačiam užmigdyti žaislus, išmaudyti lėles ar surengti spalvų lenktynes, kai daiktai rūšiuojami pagal spalvą. Tokie žaidimai lavina ne tik poreikį tvarkai, bet ir savikontrolę, dėmesio koncentraciją, pasitikėjimą savo gebėjimais – savybes, kurios taps pagrindu visiems būsimiems savarankiškumo žingsniams.

5–7 m. mažieji. Vaikaijau geba suprasti užduoties tikslą ir pasekmes. Jie gali pasikloti lovą, sutvarkyti drabužius spintoje, išvalyti savo darbo vietą po piešimo ar konstravimo. Šio amžiaus vaikai mėgsta jaustis atsakingi, todėl tėvams verta įtraukti į kasdienius sprendimus: leisti patiems pasirinkti, kur laikyti žaislus ar drabužius, kaip dekoruoti savo kambarį. Psichologė Laura Markham pažymi – kai vaikai turi įtakos sprendimams, susijusiems su jų aplinka, labiau linkę ją gerbti ir palaikyti tvarką.

8–12 m. vaikai. Sulaukę šio amžiaus jau gali prisiimti didesnę atsakomybę: reguliariai tvarkyti savo kambarį, planuoti, kada tai daryti, prižiūrėti augintinį ar padėti su paprastesniais namų ruošos darbais. Ypač svarbu skatinti planavimo ir savikontrolės įgūdžius. Būtent šiuo laikotarpiu stiprėja vykdomosios funkcijos – gebėjimas planuoti, nustatyti prioritetus ir siekti tikslų. Tad vaikui naudinga turėti aiškų savaitės tvarkos grafiką arba kalendorių, kuriame pažymima, ką jis atliko savarankiškai.

Kaip nesitvarkyti už vaikus?

Vienas dažniausių tėvų iššūkių – kaip paskatinti vaiką tvarkytis, bet nesusigundyti visko padaryti patiems. Juk dažnam tėvui atrodo, kad greičiau padarys pats, tačiau toks požiūris, nors ir praktiškas, ilgainiui kenkia atžalos savarankiškumui. Psichologai pabrėžia, kad vaikas mokosi ne tada, kai stebi, kaip kiti tvarkosi, o kai pats dalyvauja procese. Net jeigu jo veiksmai netobuli, pvz., lova paklota kreivai ar žaislai ne visai tvarkingai sudėti, svarbiausia – patirtis ir pastangos. Vaiko motyvacijai ypač reikšmingas tėvų elgesio modelis. Tyrimai rodo, kad mažieji daugiausia mokosi stebėdami. Jei tėvai patys tvarkosi mėgaudamiesi procesu ir kiekviename žingsnyje nesiskundžia, vaikas natūraliai mėgdžioja jų elgesį. Tvarkymasis tada suvokiamas ne kaip prievolė, o kaip natūrali gyvenimo dalis. Tėvai, kurie pasitelkia humorą, žaidimą ar ritualus, pvz., kartu klausosi muzikos tvarkydamiesi, dažniau pastebi, kad vaikai įsitraukia noriau.

Svarbiausia – padėti vaikui, o ne jį kontroliuoti. Jei tėvai viską daro už atžalą arba nuolat taiso jo darbą, siunčiamas signalas: „Tu nesugebi.“ Tokia žinutė mažina pasitikėjimą savimi ir atima norą stengtis. Anot vaikų auklėjimo ekspertų, kai suaugusieji suteikia vaikui laiko ir erdvės pačiam susitvarkyti, ugdo jo atsakomybę. Pagyra ir paskatinimas atlieka daug svarbesnį vaidmenį nei kritika. Vietoj neigiamo vertinimo, kad ne taip padaryta, vertėtų sakyti: „Pastebėjau, kad pasistengei sudėti visus žaislus – puiku!“ Tokie teiginiai stiprina vaiko motyvaciją, padeda jam pasitikėti savo gebėjimais. Taip pat svarbu nubrėžti aiškias ribas ir suformuoti lūkesčius. Vaikai jaučiasi saugūs, kai žino, ko iš jų tikimasi. Todėl verta susitarti dėl konkrečių taisyklių, pvz., žaislai sutvarkomi prieš vakarienę, o ne kai bus tinkama nuotaika. Maži konkretūs tikslai veikia geriau nei bendros frazės, tokios kaip „susitvarkyk kambarį“. Specialistai pataria užduotis skaidyti į mažus žingsnius: „Sudėk kaladėles į dėžę“, „sulankstyk pižamą“, „nuvalyk stalą“. Taip vaikas aiškiai mato užduoties pabaigą, o tai suteikia pasitenkinimo.

Tvarkymasis neturi būti bausmė ar ginčo tema. Kai vaikas priešinasi, svarbu ieškoti priežasties – galbūt pavargęs, nusivylęs ar tiesiog nežino, nuo ko pradėti. Efektyviausia pradėti nuo mažų laimėjimų: kartu sudėti kelis daiktus, parodyti pavyzdį, o paskui palikti jį užbaigti savarankiškai. Tokia bendradarbiavimo strategija stiprina ryšį tarp vaiko ir tėvų, sykiu moko, kad tvarkymasis – ne prievolė, o bendras rūpestis namų jaukumu. Taip pat verta pagalvoti apie vidinę vaiko motyvaciją, ką jis jaučia pasiekęs rezultatą. Vietoj materialinių paskatų, tokių kaip lipdukai ar saldainiai, psichologai rekomenduoja akcentuoti emocinius laimėjimus: pagyrimus, pasidžiaugimą kartu, net paprastą padėką: „Kaip gera grįžti į švarų kambarį, kurį pats sutvarkei.“ Tokia emocinė grįžtamoji reakcija kuria tvirtą, ilgalaikę motyvaciją tvarkytis.

Autorė Monika Budnikienė

„Neodenta“ gydytoja odontologė Daiva Pociūtė.

„Vasarą vaikai daugiau laiko praleidžia lauke, tampa fiziškai aktyvesni, todėl didėja kritimų ir smūgių, o su jais – ir dantų traumų rizika. Dažniausios priežastys: važiavimas dviračiais, paspirtukais, riedlentėmis ar riedučiais, aktyvūs kontaktiniai žaidimai lauke, batutai ir žaidimų aikštelės, maudynės, šuoliai į vandenį, baidarės“, – vardija klinikos „Neodenta“ gydytoja odontologė Daiva Pociūtė. Kaip išvengti dantų traumų ir ką daryti joms nutikus?

Gydytoja pasakoja, kad dažniausiai vaikus tenka skubiai priimti dėl nuskeltų ar sumuštų nuolatinių ir pieninių dantų. „Paprastai vaikai patiria viršutinių priekinių dantų traumas, prasiskelia lūpas ar smakrą. Pieninių ir nuolatinių dantų traumų protokolas skiriasi. Išmuštą pieninį dantį reikėtų dėti po pagalve ir laukti dantukų fėjos, o nuolatinį dantį čiupti už vainiko, skubiai merkti į seiles, pieną ar kontaktinių lęšių skystį (galima įsigyti ir turėti vaistinėlėje specialią terpę, skirtą transportuoti) ir skubiai vykti pas odontologą, – pabrėžia gyd. D. Pociūtė.  Išmuštą nuolatinį dantį galima įstatyti atgal, dažnai jis prigyja ir toliau atlieka savo funkciją. Taip pat reikėtų elgtis ir su nuskeltu nuolatiniu dantimi – skubiai surasti lūžgalį, merkti į vieną iš minėtų skysčių ir vykti pas odontologą. Tinkamai išsaugotą ir paruoštą nuolatinio danties lūžgalį dažnai įmanoma vėl pritvirtinti prie danties.

Nesvarbu, ar dantis tik sumuštas, ar trauma buvo stipresnė, kas kelis mėnesius kviečiuosi pacientus stebėjimui, kontrolinėms rentgeno nuotraukoms, stebime danties gyvybingumą ir aplinkinių audinių pakitimus. Vieną iš galimų komplikacijų simptomų pacientai gali stebėti ir namuose – tai danties spalvos pakitimas (vainikas gali imti pilkėti). Laiku pastebėjus komplikacijas ir paskyrus tinkamą gydymą, didėja danties ilgaamžiškumo prognozės.“

Pieniniai dantyssvarbūs nuolatinių augimui

„Jei atrodo, kad vaikutis išsimušė pieninį dantį, tačiau jo surasti nepavyksta, būtinai reikia pasirodyti odontologui ir atmesti danties įmušimo diagnozę – kai didele jėga pieninis dantis įstumiamas gilyn į kaulą ir gresia tikimybė pažeisti nuolatinio danties užuomazgą, – įspėja medikė. – Sumuštus ir nuskeltus pieninius dantis vertinu individualiai, skiriu vizitus gyvybingumo stebėjimui, rentgeno kontrolei arba gydymui. Tėvams paaiškinu režimą namuose: kruopštus dantų valymas, dezinfekavimas paskirtais preparatais ir minkšto maisto dieta 14 dienų. Atsiradus sumušto pieninio danties komplikacijų, gydymo taktika priklauso nuo pažeidimo apimties, vaiko amžiaus ir jo elgesio odontologo kėdėje: vieniems pavyksta sugydyti, kitiems dantis šalinamas, prieš tai atlikus sedaciją.

Svarbu paminėti, kad pieniniai dantys išlaiko vietą nuolatiniams dantims, jog šie turėtų kur dygti ir nesigrūstų. Taip pat labai svarbu sugydyti pieninių dantų infekcijas, kurių kartais atsiranda po traumos, kad nebūtų pažeistos nuolatinių dantų užuomazgos ir nauji dantys išdygtų pilnaverčiai, taisyklingai išsivystę. Ankstyva ir tinkama priežiūra padeda užkirsti kelią tolesnėms problemoms.“

Kiti pavojai vaikų dantims

Gydytoja odontologė pasakoja, kad didžiąją jos darbo dalį užima karieso pažeisti pieniniai dantys, ypač tarpdančių srityse. „Dažniausia to priežastis – nepakankamai arba visiškai nevalomi vaikų tarpdančiai. Tėvams patariu kasdien valytimažylių tarpdančius naudojant siūlą ir tarpdančių šepetėlius, naudoti dantų pastą, turinčią 1000–1450 ppm fluorido (koncentraciją parenku individualiai pagal vaiko amžių ir ėduonies rizikos laipsnį). Taip pat parenkame patogiausią šepetėlį ar jų derinį, kuriuo tėvai galėtų pasiekti visų dantų visus paviršius. Svarbiausia žinutė, kurią noriu perduoti tėvams: vaikams turi padėti išsivalyti dantis ir tarpdančius iki 10–12 metų, –atkreipia dėmesį specialistė. – Kitas labai svarbus dalykas – vaiko mityba. Mažiesiems pacientams pasakoju, kad pavalgę dantukai turi ilsėtis mažiausiai 2 val. iki kito valgymo. Taip jie atgauna jėgas ir gali toliau kramtyti, o kol ilsisi, labai mėgsta vandenį. Iš tikrųjų ką tik pavalgius mūsų burnose vyrauja rūgštinė aplinka, iš dantų emalio šalinami mineralai. Tačiau kūnas žino, kaip atsigauti – per kelias valandas seilėse esančios įvairios medžiagos neutralizuoja rūgštis ir grąžina mineralus atgal į emalį. Dažnai užkandžiaujant, mineralų iš emalio pasišalina daugiau nei sugrįžta, dantų paviršiai susilpnėja ir gali pradėti gesti. Dažniausiai genda įgaubti paviršiai: vagelės, tarpdančiai ar sritys prie pat dantenų vagelių.“

Kalbėdama apie produktus, kurie gali kenkti dantims, gyd. D. Pociūtė pažymi, kad užrašas „be pridėtinio cukraus“ dar nereiškia, jog produkte jo nėra. „Džiovintuose vaisiuose, vaisių juostelėse, ekologiškuose ledinukuose cukraus dažniausiai būna tiek pat, kiek įprastuose saldainiuose, todėl jie gali sukelti ėduonį. Tėvelius raginu skaityti ne tik sudėtį, bet ir energinę produkto vertę, nepiktnaudžiauti saldžiais ir lipniais užkandžiais“, –sako pašnekovė.

Profilaktinės priežiūros svarba

„Profilaktinių vizitų planas turėtų būti parenkamas individualiai, atsižvelgiant į dantų valymą, ėduonies riziką, buvusias dantų traumas ir kitus svarbius veiksnius. Vieniems pacientams užtenka apsilankyti kas 6 ar 9 mėn., kitus kviečiuosi ir kas tris. Pirmas vizitas turėtų būti išdygus pirmajam dantukui, bet ne vėliau nei apie pirmąjį gimtadienį. Deja, vis dar atsiranda tėvų, kurie pirmą kartą atveda vaikutį jau su komplikuotu ėduonimi, kai skauda ar aplink dantuką jau susiformavęs pūlinukas. Tokiu atveju pirmoji pažintis nebūna maloni, dažnai toliau gydoma su sedacija ar narkoze, –apgailestauja gydytoja odontologė. – Per pirmą vizitą ne tik apžiūriu pirmuosius dantukus, bet ir su tėvais aptariame valymą, mitybą, žalingus įpročius. Vyresniems vaikučiams profilaktinių vizitų metu dantysnuvalomi, pagal poreikį silantuojami ar aplikuojamas fluorido lakas, stebima, kaip formuojasi sąkandis. Pieninių dantų emalis yra kiek plonesnis nei nuolatinių, o pulpos kamera, kurioje yra nervas, labai plati, todėl ėduonis progresuoja ir komplikuojasi greitai, kartais užtenka ir 3 mėn. nuo nedidelės skylutės iki danties nervo uždegimo. Laiku pastebėjus nedidelių pažeidimų, galima užbėgti dantų skausmui ar nemaloniam gydymui už akių, tereikia nepraleisti reguliarių profilaktinių vizitų.“

Vaiko teisių gynėjų ir Lietuvos policijos komentarą žiūrėkite čia.

„Saugumas – tai ne begaliniai draudimai, o vaikui suprantami susitarimai, tėvų dėmesys. Būtent vasarą, kai nebelieka mokyklos dienotvarkės, vaikams reikia ne mažiau, o kartais net daugiau taisyklių, suaugusiųjų dėmesio ir įsitraukimo“, – pastebi Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Žaneta Ginaitė.

Panevėžyje – vaikų traumos nuo elektrinių paspirtukų

Vien šiais metais Panevėžio mieste registruota 11 eismo įvykių, kuriuose sužaloti elektrinius paspirtukus vairavę vaikai. Dažniausiai susiduriama su pėsčiaisiais ar dviračiais. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, nuo traumų, važiuojant elektriniu paspirtuku, nukenčia 10-14 metų vaikai, kurie dar nė negali tokiomis priemonėmis naudotis.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininkė Rita Masalskienė primena, kad elektriniu paspirtuku Lietuvoje važiuoti galima ne jaunesniems kaip 16 metų asmenims, o 14-16 metų jaunuoliams – tik išklausiusiems Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą. Išimtis jaunesniems taikoma tik važinėjantis gyvenamojo namo kieme ir prižiūrimiems suaugusiųjų.

„Pastebime, kad vaikai ir paaugliai vis dažniau naudojasi itin galingais elektriniais paspirtukais, kurių techninės charakteristikos prilygsta mopedams, o kartais net motociklams. Šių transporto priemonių parametrai tokie, kur jau reikia turėti vairuotojo pažymėjimą, o jomis važinėja vaikai nuo 10 metų, kai šiuo metu galima geriausiu atveju teisę įgyti nuo 15 metų, o nuo šių metų lapkričio 1 d.  tik nuo 16 metų . Primename, kad transporto priemonėms, kurių konstrukcinis greitis yra didesnis nei 25 km/val. arba galingumas virš 1 kw, taikomi papildomi reikalavimai, tarp jų – būtinybė turėti atitinkamos kategorijos vairuotojo pažymėjimą“, – primena Panevėžio policija.

Kad paspirtukai netaptų traumų priežastimi

Viena populiariausių vaikų vasaros transporto priemonių išlieka paspirtukai. Tačiau Lietuvos policija primena, kad net trumpa kelionė kieme ar parke gali baigtis rimta trauma, jei nebus laikomasi saugumo taisyklių.

Pareigūnai ragina suaugusiuosius pasirūpinti, kad vaikai važiuodami paspirtukais visada dėvėtų šalmą, o esant galimybei – ir kelių bei alkūnių apsaugas. Taip pat svarbu įvertinti, ar paspirtukas atitinka vaiko amžių, ūgį ir gebėjimus. Saugumui reikšmingi kokybiški stabdžiai, neslystanti platforma bei stabili konstrukcija.

Ką verta prisiminti kiekvienai šeimai?

Vaiko teisių gynėjai kartu su Lietuvos policija rekomenduoja:

• visada pasirūpinti vaiko apsaugos priemonėmis važiuojant paspirtuku, dviračiu ar riedučiais;
• aptarti aiškias taisykles dėl buvimo lauke ir grįžimo laiko;
• žinoti, kur ir su kuo vaikas leidžia laiką;
• skatinti vaikus rinktis aktyvias, prasmingas ir saugias veiklas;
• priminti, kad pagalbos galima kreiptis bet kada, jei vaikas pasijuto nesaugiai ar susidūrė su problema.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad tėvams verta su vaikais aptarti ne tik saugaus elgesio principus, bet ir konkrečius veiksmus, kurių reikėtų imtis susižeidus ar pastebėjus, kad pagalbos reikia draugui.

Svarbu, kad vaikas žinotų, kur kreiptis, jei susižalos jis ar draugas, kaip susisiekti su tėvais ar kitais artimaisiais, kada būtina skambinti skubiosios pagalbos telefonu 112. Ne mažiau svarbu ugdyti vaikų gebėjimą padėti vieni kitiems. Vaikai turėtų žinoti, kad pamatę susižalojusį draugą pirmiausia turi pakviesti pagalbą, informuoti netoliese esančius suaugusiuosius arba paskambinti tėvams.

„Vasarą vaikai tampa savarankiškesni, todėl svarbu, kad jie būtų pasirengę ne tik smagiai leisti laiką, bet ir žinotų, kaip elgtis nutikus nelaimei. Pokalbiai apie tai, kur kreiptis pagalbos, ką pasakyti skambinant bendruoju pagalbos numeriu ar kaip padėti draugui, gali tapti žiniomis, kurios kritinėje situacijoje padės apsaugoti sveikatą ar net gyvybę“, – pabrėžia vaiko teisių gynėja Ž. Ginaitė.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Nauja realybė

Socialiniai tinklai veikia paprastu, bet labai paveikiu principu: įkeliamas turinys – gaunama reakcija. Patiktukai, komentarai, peržiūrų skaičius tampa greitu grįžtamuoju ryšiu, kuris, ypač jauname amžiuje, lengvai supainiojamas su asmenine verte. Kuo daugiau dėmesio – tuo stipresnis jausmas, kad esame matomi, priimti, svarbūs.

Šį procesą sustiprina biologija. Kiekvienas „patinka“ aktyvina atlygio sistemą smegenyse – išsiskiria dopaminas, sukeliantis malonumo ir pasitenkinimo jausmą. Ilgainiui smegenys ima laukti šio signalo, o jo trūkumas gali sukelti nusivylimą ar net nerimą. Taip formuojasi įprotis nuolat tikrinti reakcijas ir ieškoti patvirtinimo iš išorės.

Tyrimai rodo aiškią kryptį: kuo daugiau laiko praleidžiama socialiniuose tinkluose, tuo dažniau fiksuojamas žemesnis savęs vertinimas, ypač tarp mergaičių. Tai siejama su didesniu polinkiu lygintis, jautriau reaguoti į vertinimą ir labiau sieti savo vertę su išvaizda bei socialiniu priėmimu. Pamažu savivertė grindžiama ne tuo, kaip mergaitė jaučiasi su savimi, o tuo, kaip ją įvertina kiti. Vidinis „ar aš esu pakankama?“ pakeičiamas išoriniu „ar mane pakankamai įvertino?“.

Tobulumo iliuzija

Šiuolaikiniai socialiniai tinklai leidžia ne tik fiksuoti akimirkas, bet ir jas tobulinti – oda išlyginama, bruožai paryškinami, kūno linijos pakoreguojamos. Filtrai ir redagavimo įrankiai kuria idealų vaizdą, kuris dažnai neturi daug bendro su realybe, tačiau būtent jis tampa norma, prie kurios lyginamasi.

Čia įsijungia socialinio lyginimosi mechanizmas – natūralus žmogaus polinkis vertinti save kitų kontekste. Problema ta, kad lyginamasi ne su tikrais žmonėmis, o su kruopščiai atrinktomis, retušuotomis akimirkomis. Tai tarsi nuolatinis varžymasis su iliuzija, kurios neįmanoma pasiekti.

Svarbu, kad šiam poveikiui nėra visiškai atsparios net suaugusios moterys – jos taip pat patiria spaudimą atitikti vizualinius standartus, neretai redaguoja savo nuotraukas ar jaučia nepasitenkinimą išvaizda. Todėl vaikams, kurių savivertė dar tik formuojasi, šis poveikis tampa dar stipresnis ir sunkiau atpažįstamas. Ilgainiui tai gali lemti nuolatinį nepasitenkinimą savo kūnu, vadinamąją kūno gėdą ir didėjantį nerimą. Mergaitė pradeda matyti save ne kaip visumą, o kaip taisytinų detalių rinkinį, ir kiekviena nuotrauka tampa dar vienu bandymu priartėti prie nepasiekiamo standarto.

Kodėl mergaitės pažeidžiamesnės?

Mergaitės nuo mažens dažniau mokosi vertinti save per santykį su kitais – kaip jos atrodo, kaip yra priimamos, ar „tinka“ aplinkai. Jų socialinis jautrumas paprastai išryškėja anksčiau, todėl ir reakcija į vertinimą – tiek teigiamą, tiek neigiamą – būna stipresnė. Socialiniuose tinkluose, kur nuolatinis grįžtamasis ryšys tampa norma, ši savybė ima veikti ne jų naudai.

Prie to prisideda ir kultūriniai lūkesčiai. Mergaitėms vis dar tyliai siunčiama žinutė, kad būti gražiai, priimtai yra itin svarbu. Socialiniai tinklai šiuos standartus ne tik atspindi, bet ir sustiprina.

Paauglystė šį procesą dar labiau paaštrina. Tai laikotarpis, kai formuojasi tapatybė, stiprėja poreikis priklausyti, būti pastebėtiems ir įvertintiems. Kai šie natūralūs poreikiai susiduria su nuolatiniu viešu vertinimu, savivertė tampa ypač trapi ir lengvai pažeidžiama. Pasak psichologų, mergaitėms itin svarbu jausti, kad jos yra vertingos ne dėl to, kaip atrodo ar kiek dėmesio sulaukia, o dėl to, kas jos yra. Jei šis pagrindas nesusiformuoja, išorinis vertinimas gali tapti pagrindiniu ir dažnai nestabiliu savivertės šaltiniu.

Nematomas spaudimas

Socialiniai tinklai sukuria erdvę, kurioje beveik nėra pauzės. Net išjungus ekraną lieka jausmas, kad kažkas vyksta be mūsų. Nuolatinis „online“ buvimas tampa tylia norma, kartu ir nuolatiniu vertinimo fonu, nuo kurio sunku atsitraukti.

Šį jausmą stiprina vadinamoji FOMO – baimė praleisti. Ji pasireiškia ne tik nerimu, kad nepamatysite svarbios informacijos, bet ir gilesniu jausmu, kad liksite nuošalyje. Mergaitėms, kurioms ypač svarbus priklausymo jausmas, tai gali būti itin jautru. Prie to prisideda ir socialinių tinklų drama – kartais subtili, bet paveiki. Nepaspaustas „patinka“, neatsakytas komentaras, ignoravimas ar vadinamasis „ghosting“ gali būti išgyvenami kaip atstūmimas. Tai smulkūs epizodai, tačiau jie palieka pėdsaką. Tokios patirtys veikia kaip mikrotraumos – nedidelės, bet pasikartojančios emocinės žaizdos. Jos kaupiasi ir ilgainiui gali formuoti nuolatinį nepakankamumo jausmą.

Ką iš tikrųjų reikia stiprinti?

Dažnai kalbėdami apie vaikus sakome: reikia stiprinti pasitikėjimą savimi. Tačiau pasitikėjimas – tai labiau paviršius, kuris gali svyruoti atsižvelgiant į situaciją: šiandien pavyko – jaučiuosi gerai, nepavyko – abejoju savimi. Savivertė yra gilesnis pagrindas – vidinis jausmas, kad esame vertingi nepriklausomai nuo rezultatų ar kitų nuomonės. Socialinių tinklų aplinkoje šis skirtumas tampa ypač svarbus. Kai vertė grindžiama išoriniu patvirtinimu, ji tampa nestabili. Viena sėkminga nuotrauka gali pakylėti, o menkesnis dėmesys priversti akimirksniu suabejoti savimi. Vidinė savivertė veikia kitaip: ji leidžia išlaikyti stabilumą net tada, kai išorinis vertinimas kinta. Todėl svarbiausia kryptis – ne kurti pasitikėjimą iš išorės, o stiprinti vidinį pagrindą. Vaikui svarbu patirti, kad jis yra vertingas ne dėl išvaizdos ar kitų reakcijų, o dėl savo savybių, pastangų, būdo, santykio su kitais. Tai reiškia kasdienius, paprastus, bet reikšmingus dalykus: būti matomam, išgirstam, priimtam be sąlygų. Kai šis pagrindas tvirtas, socialiniai tinklai praranda galią apibrėžti savivertę.

Praktiniai patarimai tėvams

Nors socialinių tinklų įtakos visiškai išvengti neįmanoma, tėvai gali padaryti labai daug, kad mergaitės savivertė turėtų tvirtą pagrindą. Svarbiausia – ne kontrolė, o sąmoningas, nuoseklus santykis su vaiku ir jo kasdienybe.

Kalbėti apie realybę už ekranų. Atvirai aiškinti, kad socialiniuose tinkluose matomas vaizdas dažnai yra koreguotas: naudojami filtrai, apšvietimas, atrenkamos tik geriausios akimirkos. Vaikui svarbu suprasti, kad tai – ne pilnas gyvenimo vaizdas, o jo fragmentas.

Ugdyti kritinį mąstymą. Vietoj draudimų verta klausti ir diskutuoti: „Kaip manai, ar tai tikra?“, „Kodėl ši nuotrauka atrodo taip tobulai?“ Tokie klausimai padeda vaikui pačiam pradėti analizuoti turinį, o ne aklai jį priimti.

Riboti, bet ne drausti. Griežti draudimai dažnai sukelia priešingą efektą. Kur kas veiksmingiau – susitarti dėl aiškių, realistiškų naudojimo ribų: kada ir kiek laiko galima būti socialiniuose tinkluose, kokios yra beekranės zonos ar laikas.

Stiprinti savivertę kasdienybėje. Didžiausią įtaką turi ne pavieniai pokalbiai, o kasdienės žinutės. Girti ne išvaizdą, o pastangas, atkaklumą, gerumą, kūrybiškumą. Tai padeda vaikui suprasti, kad jo vertė slypi ne išorėje.

Būti pavyzdžiu. Vaikai mokosi stebėdami. Jei suaugusieji nuolat kritikuoja savo kūną, išvaizdą ar pernelyg sureikšmina išorinį įvaizdį, vaikas perima tą patį santykį. Todėl svarbu rodyti sveiką, priimantį požiūrį į save.

Šie žingsniai nėra sudėtingi, tačiau jų poveikis – ilgalaikis. Per kasdienius pokalbius ir pavyzdį formuojasi vidinis pagrindas, kuris vėliau leidžia atsilaikyti prieš išorinį spaudimą.

Autorė Jūratė Survilė

Gilus, kantrus informacijos apdorojimas

Dirbtinis intelektas iš esmės pakeitė pirmąjį mokymosi žingsnį – kelią iki atsakymo. Anksčiau vaikas turėdavo ieškoti, skaityti, lyginti ir tik tada suprasti, o šiandien vis dažniau gauna jau paruoštą išvadą. Kartu su šiuo patogumu nyksta vienas svarbiausių įgūdžių – gebėjimas išbūti su informacija pakankamai ilgai, kad ji taptų suprasta, o ne tik atpažinta.

Tyrėjai šį pokytį sieja su vadinamąja skimmingo kultūra: tekstas nebeskaitomas nuosekliai, o peržvelgiamas ieškant esmės. Problema ta, kad esmė retai būna paviršiuje. Ji atsiranda tik pereinant visą mąstymo grandinę – nuo klausimo iki atsakymo. Kai ši grandinė sutrumpinama, atsiranda žinojimas be gylio: vaikas gali pakartoti informaciją, bet sunkiau paaiškina, kodėl ji teisinga ir su kuo susijusi. Ilgainiui silpsta gebėjimas koncentruotis, jungti idėjas, išlaikyti sudėtingesnę mintį. Kitaip tariant, nyksta ne informacija, o santykis su ja. Todėl svarbiausia užduotis šiandien – ne riboti technologijas, o grąžinti vaiką į procesą: skatinti skaityti ilgesnius tekstus, kalbėtis, klausti „kodėl?“ ir „kaip žinai?“. Būtent šiuose klausimuose gimsta tikrasis supratimas.

Problemos sprendimo ištvermė

Vienas tyliausių, bet esminių pokyčių – silpnėjantis gebėjimas išbūti su problema tada, kai sprendimas neateina iš karto. DI šį procesą sutrumpina iki minimumo: užtenka suformuluoti klausimą ir atsakymas jau pateiktas. Dingsta laukimas, klaidos, bandymai – visa tai, kas anksčiau buvo natūrali mokymosi dalis.

Psichologijoje būtent šis užstrigimo momentas laikomas kritiniu. Jame formuojasi ne tik problemų sprendimo įgūdžiai, bet ir tolerancija frustracijai – gebėjimas išbūti neapibrėžtume, nepasiduoti, ieškoti toliau. Kai šis etapas praleidžiamas, vaikas pripranta prie greito rezultato ir vis sunkiau pakelia situacijas, kuriose reikia kantrybės. Ilgainiui tai atsispindi ir mąstyme: mažėja kūrybiškumas, nes originalūs sprendimai dažniausiai gimsta ne iš pirmo bandymo, o iš klaidų, korekcijų ir netikėtų posūkių. Jei kelias sutrumpinamas, dingsta ir galimybė atrasti.

Todėl labai svarbu leisti vaikui nežinoti, pabūti su neatsakytu klausimu, pabandyti dar kartą. Net jei tai užtrunka ilgiau ar baigiasi netobulu rezultatu. Būtent ši ištvermė, t. y. gebėjimas likti procese, ilgainiui tampa svarbesnė už patį atsakymą.

Savarankiškas mąstymas

DI pasižymi tuo, kas žmogui visada buvo sudėtingiausia – gebėjimu pateikti aiškiai struktūruotus, logiškus, iš pirmo žvilgsnio teisingus atsakymus. Būtent čia ir slypi rizika: kai atsakymas skamba įtikinamai, natūraliai mažėja poreikis jį kvestionuoti. Vaikas ima kliautis ne savo svarstymu, o pateikta versija. Taip pamažu silpnėja vienas svarbiausių intelektinių įgūdžių – gebėjimas formuoti nuomonę. Ne tik ją išsakyti, bet ir susikurti: pasverti argumentus, suabejoti, pamatyti alternatyvas. Ilgainiui tai veda į standartizuotą mąstymą. Atsakymai tampa panašūs, prognozuojami, teisingi, bet nebūtinai savi. Didžiausia rizika – ne klaidos, o jų nebuvimas: jei vaikas neklysta, jis dažnai ir negalvoja savarankiškai.

Esminė užduotis – ne atimti DI, o įterpti tarp jo ir vaiko kritinį atstumą. Paprasti klausimai čia veikia geriausiai: „Ar sutinki?“, „Kaip galėtų būti kitaip?“, „Ką pats manai?“. Jie grąžina vaiką į aktyvią poziciją. Ne vartotojo, o mąstytojo. Savarankiškas mąstymas neprasideda nuo teisingo atsakymo – jis prasideda nuo abejonės.

Kūrybos procesas

DI kūryboje pasiūlo tai, kas anksčiau buvo sunkiausia – greitą rezultatą. Tekstas, idėja, iliustracija gali atsirasti per kelias sekundes. Deja, taip iš šio proceso iškrinta tai, kas kūryboje svarbiausia – pats kūrimo kelias.

Kūryba nėra vien galutinis produktas. Ji formuojasi per bandymus, klaidas, neaiškumą, nusivylimą ir netikėtus atradimus. Būtent per šį netobulą etapą vaikas mokosi mąstyti originaliai, ieškoti savų sprendimų, išbūti su neaiškia idėja, kol ji įgauna formą. Kai rezultatas gaunamas iš karto, ši patirtis paprasčiausiai neįvyksta.

Paradoksas akivaizdus: vaikas turi gražų, tvarkingą rezultatą, bet neturi santykio su juo. Jis nežino, kaip prie jo priėjo, nes iš tikrųjų – nepriėjo. Ilgainiui tai mažina eksperimentavimą. Jei galima gauti gerai iš karto, kam bandyti kitaip? Būtent per bandymus atsiranda kūrybiškumas.

Svarbiausia čia – perkelti dėmesį nuo rezultato į procesą. Vertinti ne tik tai, kas sukurta, bet ir kaip: kiek buvo bandymų, kokie sprendimai išmėginti, kas nepavyko. Kūrybinėse užduotyse verta sąmoningai riboti DI naudojimą – ne todėl, kad jis blogas, o todėl, kad jis per greitai atima tai, kas kūryboje yra esminė vertė.

Atmintis kaip įgūdis

DI eroje atmintis pamažu praranda ankstesnę vertę. Jei bet kurią informaciją galima rasti per kelias sekundes, natūraliai kyla klausimas: kam ją laikyti galvoje? Būtent čia slypi vienas didžiausių nesusipratimų. Atmintis nėra tik faktų saugykla. Neuromokslas rodo, kad ji yra aktyvi mąstymo dalis – be jau turimų žinių neįmanoma nei analizuoti, nei kritiškai vertinti naujos informacijos. Kai informacija nuolat išorinė (telefone ar DI atsakymuose), silpnėja gebėjimas ją jungti. Vaikui tampa sunkiau matyti ryšius tarp skirtingų dalykų, nes tie ryšiai formuojasi būtent galvoje, o ne paieškos lange. Rezultatas – fragmentuotas žinojimas: daug pavienių faktų, bet mažiau supratimo, kaip jie susiję. Tai nereiškia, kad reikia grįžti prie mechaniško kalimo, bet tam tikras informacijos įsiminimas išlieka būtinas. Kai faktai įsitvirtina atmintyje, jie tampa medžiaga, iš kurios kuriamos įžvalgos. Todėl svarbu vaikus skatinti įsiminti esminius dalykus, sieti juos su kontekstu, aiškinti, kur ir kodėl ši informacija svarbi. Galimybė rasti atsakymą dar nereiškia gebėjimo jį suprasti.

Komunikacijos autentiškumas

DI šiandien gali suformuluoti beveik bet kokį tekstą – nuo trumpos žinutės iki argumentuoto atsakymo. Todėl vaikas vis rečiau pats ieško žodžių, vis dažniau juos pasiskolina. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip pagalba – tekstai tampa taisyklingesni, aiškesni, gražesni. Visgi kartu silpnėja gebėjimas formuluoti mintį savarankiškai. Kalba nėra tik išraiškos priemonė, ji yra mąstymo forma. Kai žodžiai yra tikslūs, bet ne savi, ilgainiui ima nykti asmeninis balsas. Vaikas gali parašyti teisingai, bet sunkiau pasako, ką iš tikrųjų galvoja. Komunikacija tampa techniškai gera, bet mažiau autentiška. Ilgainiui tai atsispindi ne tik rašyme, bet ir mąstyme: jei nuolat kliaunamasi išorine formuluote, silpnėja gebėjimas spontaniškai dėstyti mintis, argumentuoti, reaguoti gyvai. Svarbiausia čia – leisti kalbai būti netobulai. Leisti vaikui rašyti pačiam, ieškoti savų žodžių, net jei jie paprasti ar ne iki galo tikslūs. Vertinti ne vien gražumą, bet originalumą – tai, kas kyla iš paties vaiko.

Autorė Jūratė Survilė

Tinkamai parinkti

Išmanieji įrenginiai gali padėti vaikui mokytis, ne tik pramogauti, tapti pirmuoju pažinimo langeliu į pasaulį. Žinoma, tam reikia sąmoningai naudoti išmaniuosius įrenginius. Pasak specialistų, jie gali tapti puikiu pagalbininku mokantis, nes vaikai geriausiai mokosi per žaidimą, o interaktyvios programėlės leidžia jiems įsitraukti – spausti, klausyti, bandyti, klysti ir vėl bandyti. Taip mokymasis vyksta natūraliai, be spaudimo, o žinios įsisavinamos lengviau ir su džiaugsmu.

Renkantis programėlę vaikui, svarbiausia atkreipti dėmesį ne į tai, kiek ji graži, o kiek prasminga: ar atitinka vaiko amžių, ar turi aiškų mokymosi tikslą, ar skatina aktyviai dalyvauti. Taip pat labai svarbu, kad nebūtų perteklinės reklamos ar per daug dirgiklių – jie gali varginti ir mažinti dėmesio koncentraciją. Kokybiška programėlė ramiai veda vaiką pirmyn, neblaško.

Tam, kad programėlė būtų ir įdomi, ir naudinga, reikia atsižvelgti į vaiko amžių. „ALPAKids“ – 3–8 metų vaikams pritaikyti keturių sudėtingumo lygių mokomieji žaidimai, kurie gali būti derinami su veikla klasėse.

Mokytis gimtąja kalba

Vis dažniau iš ugdymo specialistų išgirstame, kad šiuolaikiniai vaikai turi sunkumų mokydamiesi lietuvių kalbos, nes daugelis veiklų išmaniuosiuose įrenginiuose yra anglų kalba. Visgi svarbu užtikrinti, kad mažylis augtų girdėdamas gimtąją kalbą, nes vaiko pasaulis pirmiausia kuriamas nuo jos, tai saugumo ir supratimo pagrindas. Mažiems vaikams ypač svarbu girdėti taisyklingą, natūralią lietuvių kalbą. Tai padeda ne tik plėsti žodyną, bet ir formuoja gebėjimą reikšti mintis, suprasti emocijas, bendrauti. Nors užsienio kalbos vertingos, ankstyvoje vaikystėje svarbiausia stiprus pagrindas gimtąja kalba.

„ALPAKids“ programėlės yra lietuvių kalba. Jos padeda vaikams pažinti raides, pradėti skaityti, susipažinti su skaičiais, lavinti loginį mąstymą, dėmesį ir atmintį. Taip pat stiprinamas kalbos suvokimas ir plečiamas žodynas lietuvių kalba. Visa tai pateikiama žaismingai, todėl vaikas mokosi su smalsumu, ne iš pareigos.

Socialinio raštingumo svarba

Vyksta sparti visų sričių skaitmenizacija, todėl svarbu, kad šiuolaikiniai vaikai nuo mažens lavintų skaitmeninį raštingumą. Tiek tėvų, tiek ugdytojų užduotis – padėti vaikams nepaklysti skaitmeniniame pasaulyje. Svarbu suvokti, kad skaitmeninis raštingumas – tai ne tik gebėjimas naudotis įrenginiais, bet ir supratimas, kas saugu, patikima, kaip atsirinkti turinį. Kuo anksčiau vaikas susiduria su kokybišku, tikslingu turiniu, tuo lengviau formuojasi sveiki įpročiai, kurie pravers ateityje.

Dažnai baiminamasi, kad daug laiko su ekranais praleidžiantys vaikai nebemoka bendrauti, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip ekranai naudojami. Jei vaikas ilgai pasyviai žiūri turinį vienas, tai gali turėti neigiamą įtaką. Tačiau jei tėvai įsitraukia – kalbasi, žaidžia kartu, aptaria – technologijos gali net skatinti bendravimą ir emocinį ryšį. Išmaniųjų įrenginių ekranai neturėtų pakeisti ryšio, bet gali jį papildyti.

„ALPAKids“ kūrėjai pabrėžia, kad jų programėlė gerina gebėjimą tikslingai naudotis skaitmeniniais įrenginiais ir sukuria įtraukiančią saugios savityros aplinką.

Leisti laiką kartu

Viena sudėtingiausių šiuolaikiniams tėvams tenkančių užduočių – riboti vaikų laiką prie ekranų. Kad ir kaip kartais tai būtų nepatogu, reikia įsisąmoninti, kad ribos vaikams suteikia saugumo. Netgi skaitmeniniame pasaulyje. Svarbu su vaikais susitarti dėl aiškaus laiko (kada ir kiek laiko jie gali leisti su išmaniaisiais įrenginiais), taip pat vengti ekranų prieš miegą, turėti šeimos erdvių ir ritualų be telefonų ar planšečių. Pavyzdžiui, jokių ekranų valgant. Specialistai pabrėžia, kad labai svarbu, jog tėvai patys rodytų pavyzdį, nes vaikai mokosi mus stebėdami.

Kita reikšminga užduotis tėvams – žinoti, ką atžala veikia prie ekranų. Tėvų dalyvavimas skaitmeniniame vaiko pasaulyje – ne pasirinkimas, o būtinybė. Svarbu domėtis, ką vaikas žiūri ar žaidžia, kartu išbandyti programėles, kalbėtis apie turinį. Taip pat verta naudoti tėvų kontrolės įrankius, tačiau jie nepakeis svarbiausio dalyko – ryšio su vaiku. Kai jis jaučiasi išgirstas ir suprastas, pats labiau linkęs dalintis tuo, ką patiria skaitmeninėje erdvėje.

Ką iš tikrųjų reiškia „neklauso“?

Žodis „neklauso“ dažnai skamba kaip nuosprendis. Tačiau daugeliu atvejų tai ne maištas, o raidos etapas. 2–3 m. mažylis atranda „aš pats“ fazę – jis pirmą kartą aiškiai suvokia save kaip atskirą žmogų. Paauglystėje tas pats procesas kartojasi kitu lygmeniu: jaunuolis ieško savo tapatybės, tikrina ribas, abejoja autoritetais.

Autonomijos formavimasis – būtina brandos dalis. Vaikas, kuris prieštarauja, iš tiesų mokosi atskirti: ko nori jis, o ko – suaugusieji. Jei visada paklustų be klausimų, būtų patogu, bet ar išmoktų spręsti savarankiškai?

Ribų tikrinimas – natūrali smegenų vystymosi dalis. Vaikai eksperimentuoja su pasekmėmis: „Kas bus, jei nepadarysiu?“, „Ar taisyklės galioja visada?“ Tai ne blogo charakterio ženklas, o bandymas suprasti pasaulio struktūrą. Tėvų užduotis – ne užgniaužti šį procesą, o suteikti saugias ribas augti.

Ką apie tai sako mokslas?

Ilgalaikiai psichologiniai tyrimai rodo, kad vaikai, kurie ankstyvame amžiuje pasižymi didesniu savarankiškumu ir gebėjimu ginčytis, suaugę dažniau demonstruoja aukštesnius profesinius pasiekimus. Tai nereiškia, kad sėkmė garantuota, tačiau ryšys pastebimas: stipri valia ir gebėjimas ginti savo poziciją vėliau tampa naudingu įrankiu darbo rinkoje.

Gebėjimas prieštarauti vaikystėje virsta gebėjimu derėtis suaugus. Vaikas, kuris mokosi argumentuoti, išsakyti „kodėl nesutinku“, treniruoja svarbius socialinius įgūdžius – komunikaciją, kritinį mąstymą, pozicijos išlaikymą spaudimo situacijoje. Tai savybės, reikalingos tiek lyderiams, tiek kūrėjams, tiek verslininkams.

Mokslininkai taip pat išskiria skirtumą tarp vidinės motyvacijos ir aklo paklusnumo. Vaikai, kurie viską daro tik tam, kad išvengtų bausmės ar pelnytų pagyrimą, dažniau vadovaujasi išoriniu vertinimu. Savarankiškesni vaikai dažniau mokosi dėl smalsumo, noro suprasti, išbandyti. Būtent vidinė motyvacija ilgainiui siejama su atkaklumu ir ilgalaikiais rezultatais.

Ryšys pastebimas ir su kūrybiškumu. Taisyklėmis abejojantis vaikas dažniau klausia „o kodėl taip?“, „ar galima kitaip?“. Šis klausimų kėlimas – inovacijų pradžia. Gebėjimas mąstyti savarankiškai ir nebijoti išsiskirti iš grupės laikomas viena svarbiausių lyderio savybių. Kitaip tariant, šiandienis „ne“ gali būti rytojaus gebėjimas pasakyti „aš manau kitaip“ ten, kur to reikia.

Kada „neklausymas“ yra stiprybė?

„Neklausymas“ tampa stiprybe tada, kai jis nėra aklas prieštaravimas, o sąmoningas pasirinkimas. Kai vaikas drįsta pasakyti „ne“, jis mokosi saugoti savo ribas. Tai ypač svarbu situacijose, kur jaučia spaudimą – tiek iš suaugusiųjų, tiek iš bendraamžių. Gebėjimas atsisakyti – viena svarbiausių savisaugos kompetencijų. Kai vaikas geba ginčytis argumentais, o ne vien emocijomis, tai rodo augantį kritinį mąstymą. Jis ne tik prieštarauja, bet ir bando pagrįsti poziciją. Tai jau ne maištas, o dialogo pradžia.

Stiprybė matoma ir tada, kai vaikas laikosi savo nuomonės net spaudžiamas bendraamžių. Grupės įtaka vaikystėje ir paauglystėje itin stipri, todėl gebėjimas nepasiduoti vien tam, kad pritaptum, yra brandos ženklas.

Galiausiai atsparumas autoritetų įtakai gali tapti apsauga. Vaikas, kuris aklai nepaklūsta vien todėl, kad taip pasakė suaugęs, turi daugiau šansų ateityje atpažinti neteisingą ar žalingą spaudimą. Svarbiausia, kad ši stiprybė būtų lydima pagarbos ir atsakomybės, taptų ne problema, o potencialu.

Kada tai jau signalas apie sunkumus?

Ne kiekvienas „ne“ yra brandos ženklas. Kartais pasikartojantis prieštaravimas gali rodyti, kad vaikui sunku susitvarkyti su emocijomis ar impulsais. Nuolatinė agresija, kai ginčas beveik visada perauga į rėkimą, daiktų mėtymą ar fizinį smurtą, jau nėra sveikos autonomijos išraiška. Tai signalas, kad vaikui trūksta emocijų reguliavimo įgūdžių arba jis patiria vidinę įtampą.

Empatijos stoka irgi svarbi. Jei atžala visiškai nepaiso kitų jausmų, nesidomi pasekmėmis ar sąmoningai skaudina, reikėtų atidžiau stebėti situaciją. Stipri valia neturi reikšti abejingumo kitų riboms.

Impulsyvumo kontrolės problemos, kai vaikas negeba sustoti net žinodamas taisykles, gali būti susijusios su raidos ypatumais ar emociniais sunkumais. Tokiu atveju svarbu ne tik griežtinti ribas, bet ir ieškoti priežasčių.

Esminis skirtumas – tarp stiprios valios ir ribų nepaisymo. Stiprios valios vaikas gali ginčytis, bet girdi argumentus, mokosi derėtis, geba prisiimti pasekmes. Ribų nepaisymas – tai elgesys, kai taisyklės ignoruojamos nuolat, be atsakomybės ir noro ieškoti sprendimo. Būtent čia verta stabtelėti ir ieškoti gilesnių priežasčių, o ne vien kovoti su elgesiu.

Ne „laužyti“, o nukreipti

Kai vaikas prieštarauja, natūrali reakcija – dar stipriau spausti. Valią galima palaužti, bet kartu palaužiama ir savivertė arba ryšys. Tėvų užduotis – ne kovoti dėl galios, o tapti saugiu orientyru.

Aiškios ribos ir pagarbus dialogas gali egzistuoti drauge. Vaikui reikia žinoti, kas (ne)leidžiama, tačiau sykiu svarbu, kad jaustųsi išgirstas. „Suprantu, kad pyksti, bet taisyklė galioja“ – tai žinutė, kuri išlaiko ir ribą, ir ryšį.

Reaguojant į prieštaravimą svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip sakome. Jei kiekvienas „ne“ sutinkamas su ironija ar pažeminimu, vaikas mokosi ne dialogo, o gynybos. Jei vietoj to klausiame: „Kodėl tau tai svarbu?“, atsiranda galimybė išmokti derėtis. Ginčas tampa mokymosi erdve, o ne mūšio lauku.

Atsakomybė turi augti kartu su savarankiškumu. Jei leidžiame rinktis, turime leisti patirti pasekmes. Pasirinkai nedaryti namų darbų – teks paaiškinti mokytojai. Tokia patirtis moko daugiau nei griežtas pamokslas. Autoritetas be autoritarizmo reiškia tvirtumą be baimės. Vaikas gali nesutikti su tėvais, bet turi jausti, kad suaugusysis išlieka stabilus, nuoseklus ir ramus. Būtent tokioje aplinkoje stipri valia neišauga į maištą, o virsta brandžia, kryptį turinčia jėga.

Psichologinis aspektas

Paradoksalu, bet vaikas dažniausiai drįsta ginčytis tada, kai jaučiasi saugus. Jei santykis su tėvais tvirtas, jei meilė nejungiama su sąlygomis, atžala gali rizikuoti nesutikti, nes pasitiki, kad ryšys dėl to nesugrius. Tai – emocinio saugumo ženklas.

Paklusnumas ne visada reiškia brandą. Kartais jis slepia baimę suklysti, nuvilti ar prarasti suaugusiojo palankumą. Vaikas, kuris niekada neprieštarauja, gali būti tiesiog išmokęs, kad nesutikti nesaugu. Iš pirmo žvilgsnio patogu, bet ilgainiui tai gali slopinti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi.

Sveika savivertė pasireiškia gebėjimu nesutikti neprarandant pagarbos. Vaikas gali pasakyti „aš manau kitaip“ ir kartu išgirsti kitą pusę. Toks dialogas ugdo ne tik kritinį mąstymą, bet ir vidinį stabilumą – jausmą, kad nuomonė turi vertę, net jei ne visada priimama.

Autorė Jūratė Survilė

„Vaikui svarbu jausti, kad abu tėvai yra šalia – ne tik ypatingomis akimirkomis, bet ir kasdienybėje. Kai vaikas mato, kad abu tėvai domisi jo kasdienybe, sveikata, mokymusi, išgyvenimais ir yra pasirengę išklausyti, patarti, būti šalia, jis jaučiasi saugesnis“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Anot vaiko teisių gynėjų, lygiavertė tėvystė nereiškia, kad visos užduotys turi būti padalytos matematiškai tiksliai. Kiekviena šeima gyvena savaip, todėl nėra vieno teisingo modelio, kaip pasidalyti atsakomybėmis. Svarbiausia, kad rūpestis vaiku netaptų vieno žmogaus atsakomybe.

Kasdienis pasirūpinimas vaiku dažnai susideda iš daugybės mažų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų dalykų. Pavyzdžiui, rūpinimasis vaiko sveikata – tai ne tik vizitas pas gydytoją, bet ir pasirūpinimas nupirkti reikiamus vaistus ir priminti, kad vaikas juos išgertų, vizitų pas gydytoją sekimas ir taip toliau.  Kai tokia rutina abu tėvai pasidalija, tarp suaugusiųjų atsiranda daugiau pasidalijimo ir mažiau įtampos.

Ne mažiau svarbu kalbėtis ne tik apie tai, ką dar reikia padaryti, bet ir apie tai, kaip jaučiasi kiekvienas iš tėvų. Dažnai didžiausi iššūkiai kyla ne dėl atsakomybių gausos, o dėl neišsakytų lūkesčių, nuovargio ar jausmo, kad viskuo tenka rūpintis vienam. Atviras pokalbis padeda geriau suprasti vienam kitą ir laiku suteikti reikalingą palaikymą.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad tėčio įsitraukimas į vaiko gyvenimą svarbus ne tik dėl lygiavertiško atsakomybių pasidalinimo poroje. Vaikui tai – galimybė kurti tvirtą ryšį su abiem tėvais, jausti palaikymą ir žinoti, kad ir mamai, ir tėčiui rūpi jo kasdienybė. Net mažos kasdienės akimirkos padeda vaikui jaustis labiau matomam, išgirstam, suprastam.

Juk stipriausias ryšys su vaiku dažniausiai kuriamas ne ypatingomis progomis, o paprastoje kasdienybėje – iš daugybės mažų akimirkų, kai vaikas jaučia, kad abu tėvai yra šalia.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Vaikai šiandien auga pasaulyje, kuriame didelė dalis bendravimo, pramogų ir informacijos persikelia į ekranus. Socialiniai tinklai ne tik formuoja vaikų pomėgius ar nuomonę, bet ir daro įtaką jų savivertei, emocinei būsenai bei pasaulio suvokimui. Kaip vaikus mokyti saugumo internete, vaiko teisių gynėjų forume kalbėjo „Mediaskopo“ duomenų strategė Vilūnė Kairienė pranešime

„Skaitmeninėje erdvėje vaikai šiandien praleidžia labai daug laiko, todėl svarbu ne tik rūpintis jų saugumu internete, bet ir ugdyti gebėjimą kritiškai vertinti matomą turinį. Mūsų suaugusiųjų atsakomybė – padėti vaikams suprasti, kad ne visa informacija internete yra patikima ar atspindi tikrovę“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

„Mediaskopas“ kasdien stebi ir analizuoja įvairius žiniasklaidos bei informacijos šaltinius internete. Pastebima, kad per pastarąjį dešimtmetį informacijos kiekis išaugo beveik 30 procentų.

Pasak „Mediaskopo“ atstovės V. Kairienės, tai reiškia, jog gyvename kur kas intensyvesniame informaciniame lauke – žmones kasdien pasiekia daugiau naujienų, vaizdų ir nuomonių nei bet kada anksčiau.

Pranešėja pastebi, kad vaikai šiandien socialinius tinklus dažnai naudoja kaip pagrindinį informacijos šaltinį, tačiau jų matomą turinį lemia ne atsitiktinumas, o algoritmai: „Algoritmai nusprendžia, ką mato mūsų vaikai – kur jie sustoja, ką spaudžia, kuo domisi. Dėl to dalis vaikų gali būti ilgam įtraukiami į žalingo ar klaidinančio turinio srautą.“

Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad nuolatinis socialiniuose tinkluose rodomas „tobulo gyvenimo“ vaizdas vaikams ir paaugliams gali formuoti iškreiptą realybės suvokimą. Lygindami save su retušuota ar specialiai kuriama interneto realybe, vaikai gali patirti nerimą, jaustis nepakankami, prasčiau vertinti save ar savo gyvenimą.

„Vaikui svarbu žinoti, kad socialiniuose tinkluose matomas turinys dažnai neatspindi tikrovės. Vaikas turi teisę augti aplinkoje, kurioje jis jaučiasi saugus ir priimtas, todėl suaugusiųjų atsakomybė – padėti vaikui kritiškai vertinti informaciją ir kalbėtis apie tai, ką mato internete“, – pabrėžia I. Skuodenė.

Vaiko teisių gynėjų forume „Mediaskopo“ atstovė V. Kairienė skaitė pranešimą „Kurioje pasaulio versijoje gyvena mūsų vaikai ir kas jas kuria?“. Pranešime pašnekovė akcentavo, kad medijų raštingumas šiandien tampa viena svarbiausių kompetencijų, kurią turime ugdyti vaikams nuo mažens.

Pasak V. Kairienės, apsaugoti vaikus nuo žalingo turinio internete gali padėti keli praktiniai žingsniai:

• sąmoningai rinktis pozityvų ir kokybišką turinį,
• ieškoti patikimų informacijos šaltinių,
• vengti emocijomis grįsto ar manipuliatyvaus turinio,
• reguliariai peržiūrėti ir išvalyti paieškų istoriją,
• skatinti vaikus domėtis įvairiomis temomis ir veiklomis, neapsiribojant vien algoritmų siūlomu turiniu.

Svarbiausia, anot ekspertų, ne drausti technologijas, o mokyti vaikus jomis naudotis saugiai ir atsakingai.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.

Jurgita Pocienė

Apie 10 % žmonių kenčia nuo skaitymo sutrikimų, kurie ne tik trukdo mokytis, bet ir gali turėti neigiamų pasekmių psichoemocinei sveikatai. Vilniuje įsikūrusio „DYSLEXIA centro“ vadovė Jurgita Pocienė atkreipia dėmesį, kad svarbu laiku diagnozuoti skaitymo sutrikimus ir gauti reikalingą pagalbą.

„Disleksija yra įvairiapusis mokymosi sutrikimas, kuris gali apimti ne tik skaitymo ir rašymo, bet ir atminties, dėmesio koncentracijos, teksto, erdvės suvokimo sunkumus. Kartais ji gali būti lydima ir kitų sutrikimų – ADHD, nerimo sutrikimo, autizmo spektro. Kiekvienam ji gali pasireikšti nevienodai, todėl labai svarbu į kiekvieno vaiko atvejį gilintis individualiai. Visgi pagrindinis disleksijos bruožas susijęs su tekstinės informacijos apdorojimu: gali būti sunku skaityti tekstą, kartais perskaityti sekasi neblogai, tačiau sudėtinga suprasti tai, ką perskaitei, – paaiškina pašnekovė. – Svarbu žinoti, kad disleksija yra genetinis sutrikimas, dažniausiai paveldimas iš tėvų arba artimų giminaičių. Liga jis nelaikomas, nes negalima išgydyti.

Dar prieš 20 metų apie skaitymo sutrikimus buvo žinoma mažai: jei žmogus su tuo susidurdavo, numodavo ranka – „ai, jam visada sunku buvo skaityti“, „kažkodėl visai neskaito knygų“. Iki šiol gajus mitas, kad disleksiją turintys žmonės yra žemesnio nei vidutinis intelekto, bet iš tiesų atvirkščiai – disleksija būdinga vidutinio iraukšto intelekto asmenims.

Jei žmogus turi žemesnį intelektą, tai negebėjimas skaityti atsiranda dėl bendrųjų sutrikimų, nulemtų raidos, o disleksija nulemta genetiškai. Tokių žmonių kairiojo smegenų pusrutulio sritys, atsakingos už skaitymą, veikia nepakankamai aktyviai, todėl visą darbą reikia atlikti tarsi per aplinkui: dėl to būna sudėtinga, kyla didelis nuovargis.“

Susigyventi su sutrikimu

Pasak J. Pocienės, vienas populiariausių mitų, lydinčių disleksiją, – kad ją galima išaugti. „Iš tiesų šis sutrikimas neišaugamas, bet dedant daug pastangų ir nuosekliai dirbant galima išmokti skaityti. Kaip minėjau, disleksija gali būti ne tik skaitymo problema, todėl egzistuoja terminas „disleksiškos smegenys“ – kai kairysis smegenų pusrutulis mažiau aktyvus nei dešinysis, kuris atsakingas už kūrybiškumą, emocijas, meniškąją gyvenimo pusę. Didžioji populiacijos dalis yra dešiniarankiai, tai reiškia, kad labiau įgalina kairįjį – pragmatiškąjį pusrutulį, kuriame skaičiai, raidės, planavimas. Gimus su mažiau aktyviu kairiuoju pusrutuliu, reikia pačiam ir aplinkai dėti daug pastangų. Svarbiausia – suprasti, kad vaikui tiesiog neišeina skaityti. Ne dėl to, kad jis nenori ar tingi, bet dėl to, kad jo foneminis suvokimas nėra išvystytas,jis nesuvokia raidės ir garso santykio, – pažymi specialistė. – Svarbu kuo anksčiau pastebėti, kad vaikui sunku, kad jis ne taip imliai priima raideles, negeba skaityti, kaip bendraamžiai (skiemenuoja, spėlioja žodžius). Geriausia tai padaryti, kol vaikas dar pradinėse klasėse, nes vėliau jau būsime praleidę visą etapą, kurio metu galėjome daug nuveikti: išmokyti skirti ir suvoktiraides, skiemenis, balses, priebalses, dvigarsius. Jei šių dalykų vaikas išmoksta iki ketvirtos klasės, jis gebės skaityti bent jau tai, kas privaloma. Nebūtinai taps puikiu skaitytoju, kuris mėgs knygas, bet perpras pačią skaitymo techniką. Žinoma, yra ir vaikų, kurie labai prasilaužia, bet daugeliui tėvų reikėtų priimti faktą, kad vaikui ateityje gali būti maloniau klausytis knygų, nes tai jam patogu ir nesukelia frustracijos. Skaitome tam, kad gautume vienokios ar kitokios informacijos, todėl knygų klausymasis nėra bėda, jei vaikas jau perpratęs skaitymo techniką. Visada rekomenduoju pamėgti garsines knygas, nes tai ne tik puiki alternatyva, bet ir puikus įprotis ateičiai. Turintys išvadą apie skaitymo sutrikimus vaikai gali nemokamai naudotis Lietuvos audiosensorinės bibliotekos garsinėmis knygomis, tereikia užsiregistruoti.“

Veikia ne tik gebėjimą mokytis

„DYSLEXIA centro“ vadovė pabrėžia, kad svarbiausia – ne pažymiai, o kaip vaikas jaučiasi. Deja, skaitymo sutrikimai gali paveikti daugelį gyvenimo sričių. „Jei aplinka nepastebi, kad vaikas patiria sunkumų, jis negauna pagalbos, pritaikytos mokymosi medžiagos, taip pat gali būti pašiepiamas bendraamžių, nes kažko nepavyksta perskaityti. Tokiais atvejais vaikas užsidaro, nebedrįsta bandyti. Jei toliau niekas nereaguoja, gali panirti į depresiją, kilti skirtingų agresijos išraiškų. Vienos jų yra matomos, nes nukreiptos į išorę, kitos – vidinės. Atrodo, ramus, tylus vaikas, bet iš tiesų save graužia, nekenčia. Paauglystėje tai gali lemti savižalą ir priklausomybes. Tyrimai rodo, kad mokymosi sunkumų patiriantys vaikai labiau linkę į priklausomybes, nes pripažinimo bando ieškoti ne per akademinius pasiekimus, bet įtartinose kompanijose ir užsiimdami rizikingais dalykais. Tokiais atvejais disleksija lemia nebe akademinius pasiekimus, bet vaiko gyvenimą ir ateitį, todėl labai svarbu pamatyti kuo anksčiau, – pabrėžia pašnekovė. – Dažnai tėvai klausia, ar pasakyti vaikui, kad jis turi disleksiją. Būtinai reikia apie tai kalbėtis, skaityti knygeles, žiūrėti filmus, kuriuose vaikas gali save atpažinti ir suprasti, kad nėra nevykėlis, tiesiog kitoks. Kai vaikas jaučiasi suprastas ir aplinka į jį reaguoja adekvačiai, jis gali puikiai atsiskleisti, juk visi turime savų trūkumų ir talentų. Beje, nemenka saujelė garsių menininkų, aktorių, muzikantų ir net rašytojų (!) turi skaitymo sutrikimų.“

Kaip padėti vaikui?

„Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar jis turi sutrikimą, o tam reikalingas specialistas. Lietuvoje šią diagnostiką atlieka Pedagoginė psichologinė tarnyba (PPT), tačiau disleksijos termino švietimo dokumentuose nėra – žymima „specifiniai mokymosi sutrikimai“ (skaitymas, rašymas arba abu). Nustačius, kad vaikas turi disleksiją, jam reikalinga speciali pagalba. Svarbu dirbti paisant rekomendacijų, kurioje vietoje kyla sunkumų: jei foneminis sutrikimas (pvz., negirdi, painioja „ie“ ar „ei“; „o“ ar „uo“),reikia lavinti foneminę klausą ir suvokimą, jei raidės mirga, juda, labiau kreipti dėmesį į regimąjį suvokimą ir parinkti atitinkamus tekstus: tam tikrą šriftą, dydį, tarpus tarp eilučių, pritaikyti specialią membraną, kuri padeda sumažinti mirgėjimą, – aiškina specialistė. – Svarbu ne tik nuosekliai dirbti, pradedant nuo vienos raidės, bet pasitelkti žaidimo formą, neversti skaityti ilgiausių tekstų. Kitaip darysime vaikui meškos paslaugą – jis pavargs, bus sunku, nemalonu, todėl nebenorės to daryti, gali atsirasti baimė.

Net jei vaikas neturi skaitymo sutrikimų, labai rekomenduoju skaityti kur kas ilgiau, nei jis tą gali daryti savarankiškai. Neužtenka paskaityti iki 1–2 klasės. Net pradinėse klasėse vaikams tenka skaityti gana ilgus tekstus, tačiau jie dar negeba apdoroti, suvokti, pajausti malonumo, kitaip nei to paties teksto klausydamiesi. Padedant vaikui mokytis skaityti, patarčiau tai daryti pakaitomis – vieną ar du sakinius perskaito mama, vieną ar du vaikas. Taip skaitymas bus malonus ir įdomus užsiėmimas. Jei vaikas turi skaitymo sutrikimų, svarbu parinkti tinkamo šrifto, dydžio, tarpų tarp eilučių tekstą.“

Informuoti mokytojus

Tam, kad disleksiją turintis vaikas patirtų kuo mažiau neigiamų emocijų ir mokymosi sunkumų, J. Pocienė ragina tėvus gauta išvada dalintis su mokytojais. „Vis dar susiduriu su atvejais, kai tėvai nelinkę informuoti mokytojų, nes bijo, kad vaikas bus išskirtas, gaus mažiau užduočių, nukentės jo lavinimas, tačiau būtina pranešti apie vienokį ar kitokį sutrikimą. Nepasidalindami informacija bloga darome savo vaikui, nes jis iš tiesų negali mokytis ta pačia eiga, kaip bendraklasiai. Nežinodamas situacijos mokytojas gali jį spausti, pykti, kad nespėja, tinkamai neatlieka užduočių, įtarinėti, kad tingi. Taip įstumiame vaiką į psichologiškai sudėtingą situaciją, – sako pašnekovė. – Labai rekomenduoju tėvams būti iniciatyviems ir nebijoti apie tai kalbėtis, nes kai mokytojas žino realią situaciją, gali reaguoti į ją adekvačiai. Pati vedu daug mokymų, susiduriu su mokytojais, kurie jau daug žino apie skaitymo sutrikimus, juolab kad įtraukusis ugdymas šiuo metu yra prioritetas, todėl visi stengiasi gauti kuo daugiau vertingų žinių, kaip padėti. Informuotas mokytojas gali tinkamai pasiruošti pamokoms, pavyzdžiui, pateikti informaciją didesnėmis raidėmis ir asmeniškai (o ne užrašant ant lentos, nes disleksiją turinčiam vaikui sunku žiūrėti į lentą).

Ypač svarbu bendradarbiauti su vaiko mokytojais po pradinės mokyklos, nes iki ketvirtos klasės vaikas turi vieną pagrindinę mokytoją, kuri dėsto daugelį dalykų, praleidžia su vaikais daug laiko, o nuo penktos klasės vaiką moko gal dešimt mokytojų. Ne visi gali patys pastebėti ir atliepti vaiko poreikius. Tėvų užduotis – sukviesti visus atžalos mokytojus ir vienu metu informuoti apie sutrikimus, išvadas, rekomendacijas. Kai mokytojai gauna informaciją iš pirmų lūpų, o ne soc. darbuotojų, nebegali sakyti, kad nežinojo, turi pritaikyti ir paruošti medžiagą specialiai tam vaikui. Taip užtikrinamas kokybiškas ugdymas ir nenukenčia vaiko psichoemocinė būsena.“

Autorė Laima Samulė