Kai kalbos tampa patyčiomis

Apkalbant aptarinėjamas nedalyvaujantis žmogus, o gandais perduodama nepatikrinta informacija. Vis dėlto žeisti gali ir tiesa: be leidimo papasakota apie šeimos sunkumus, paviešinta simpatija ar išduota patikėta paslaptis. Pasiteisinimas „bet aš nieko neišgalvojau“ nepanaikina padarytos žalos.

Ne kiekvienas neatsargus pasakymas yra patyčios. Joms būdingas pasikartojantis agresyvus elgesys arba tikimybė, kad jis kartosis, taip pat jėgų persvara. Ji gali būti grindžiama populiarumu, turima asmenine informacija ar grupės palaikymu. Kai gandais nuolat menkinama vaiko reputacija ir kiti kurstomi su juo nebendrauti, tai gali būti socialinės patyčios. Tačiau net ir vieną kartą paviešinta paslaptis gali labai įskaudinti. Vaikui nereikia laukti, kol situacija pasikartos, jis turi teisę prašyti pagalbos.

Baimė likti už draugų rato

Vaikystėje draugystė suteikia kasdienį saugumo jausmą: yra su kuo atsisėsti, žaisti, pasidalyti įspūdžiais. Paauglystėje bendraamžių vertinimas tampa dar svarbesnis. JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas aiškina, kad šiuo laikotarpiu vykstantys smegenų raidos pokyčiai susiję su didesniu dėmesiu socialiniams santykiams. Todėl stiprios reakcijos nereikėtų nurašyti perdėtam jautrumui.

Jaunesniam vaikui gali būti sunku suprasti, kodėl vakar kartu žaidę draugai šiandien nusisuka. Paaugliui itin jautrūs tampa išvaizdos, simpatijų ir privatumo klausimai. Kol savęs vertinimas dar formuojasi, bendraamžių klijuojama etiketė gali pradėti atrodyti kaip tiesa apie save: „Jeigu jie taip kalba, gal su manimi kažkas negerai?“

Gandai skaudina ir dėl nežinomybės. Neaišku, kas juos girdėjo, kas patikėjo, ar draugo šypsena neslepia pašaipos. Norisi gintis, tačiau ne visada net žinoma, nuo kokios istorijos. Ypač skaudu, kai asmeninę informaciją paskleidžia artimas draugas: kartu su paslaptimi prarandamas ir pasitikėjimas juo. O suaugusiųjų pažadas „po metų nė neprisiminsi“ mažai paguodžia, kai po savaitgalio vėl reikės sėsti į tą patį suolą.

Gandai pasiekia ir namus

Klasėje ištartą sakinį išgirsta keli žmonės, o žinutė per kelias minutes gali pasiekti gerokai platesnį ratą. Privačiame pokalbyje parašyti žodžiai ištraukiami iš konteksto, ekrano kopijos persiunčiamos, prie jų pridedama naujų komentarų. Vaikas gali nežinoti, kiek žmonių tai matė. UNICEF pabrėžia, kad elektroninės patyčios pasiekia vaiką ir namuose, todėl gali atrodyti, jog nuo jų nėra kur pasitraukti.

2024 m. paskelbtoje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono HBSC ataskaitoje pateikiami 2022 m. 44 šalyse ir regionuose atliktos apklausos duomenys. Joje nurodoma, kad apie 15 % 11–15 metų paauglių patyrė elektronines patyčias. Tai duomenys apie įvairias jų formas, ne vien gandus. Patarimas išjungti telefoną gali suteikti trumpą atokvėpį, tačiau nesustabdo persiunčiamų žinučių ir nepakeičia santykių mokykloje.

Apie skausmą praneša elgesys

Apkalbas patiriantis vaikas nebūtinai iškart apie jas papasakos. „Vaikų linija“ atkreipia dėmesį, kad kai kurie vaikai bijo nuliūdinti tėvus, nesulaukti jų palaikymo ar išgirsti raginimą nekreipti dėmesio. Kiti nerimauja, kad tėvai supykę viešai aiškinsis situaciją ir apie nemalonią istoriją sužinos dar daugiau žmonių.

Susirūpinti verta, jei vaikas ima vengti mokyklos, atsitraukia nuo draugų, prasčiau miega ar sunkiau susikaupia. Gali kartotis galvos ar pilvo skausmai, dingti noras užsiimti mėgstama veikla. Šie požymiai savaime neįrodo, kad vaikas patiria patyčias, o fizinių negalavimų nereikėtų automatiškai priskirti įtampai. Vis dėlto pasikeitusi savijauta yra priežastis pasidomėti, kas vyksta. Patyčių patyrimas siejamas su didesne nerimo, depresijos ir mokymosi sunkumų rizika, tačiau tai nereiškia, kad tokie padariniai neišvengiami.

Pokalbį galima pradėti nuo paprasto pastebėjimo: „Matau, kad pastaruoju metu po mokyklos būni nuliūdęs. Kas tau sunkiausia?“ Jei vaikas dar nenori kalbėti, svarbu parodyti, kad prie pokalbio galima grįžti vėliau.

Pagalba prasideda nuo ramaus pokalbio

Išgirdus apie paskleistą gandą natūralu supykti. Tačiau pirmiausia vaikui reikia erdvės papasakoti, kas nutiko, nebijant jūsų reakcijos. Padėkokite už pasitikėjimą ir patikinkite, kad žeminantis elgesys nėra jo kaltė. Net jeigu jis suklydo, parašė neapgalvotą žinutę ar pasitikėjo netinkamu žmogumi, tai nesuteikia kitiems teisės jo žeminti.

Ramiai išsiaiškinkite, kur plinta kalbos, kiek laiko tai tęsiasi, kas dalyvauja ir ar vaikas jaučiasi saugus. Aptarkite, į kurį suaugusįjį mokykloje jam būtų lengviausia kreiptis. Vaiko nuomonė svarbi, tačiau atsakomybė organizuoti pagalbą tenka suaugusiesiems. Nereikėtų žadėti niekam nieko nesakyti, jei gali tekti pasirūpinti vaiko saugumu.

Su klasės vadovu, socialiniu pedagogu ar mokyklos psichologu kalbėkite konkrečiai: kas įvyko, kada ir kaip tai veikia vaiką. Sutarkite, kokių veiksmų bus imtasi ir kada aptarsite, ar situacija gerėja. Vienkartinis pokalbis negarantuoja, kad gandai liovėsi. Internetinių patyčių atveju išsaugokite žeidžiančių žinučių įrodymus, praneškite apie jas platformai ir prireikus blokuokite paskyras. Įrodymų neplatinkite tėvų grupėse.

Padėkite vaikui išlaikyti ryšį su patikimais draugais ir tęsti mėgstamą veiklą. Svarbu, kad jis patirtų: vienos grupės nuomonė neapibrėžia visų jo santykių. Jei išgyvenimai stiprūs, užsitęsia ar trukdo kasdienybei, verta kreiptis į psichologą. Jei vaikas kalba apie savęs žalojimą ar nenorą gyventi, į tai būtina reaguoti rimtai ir pagalbos ieškoti nedelsiant.

Kai gandą paskleidžia savas vaikas

Sužinojus, kad kitą vaiką apkalbinėja jūsų sūnus ar dukra, gali norėtis jį teisinti: gal tik pakartojo, ką girdėjo? Tačiau ir persiųsta žinutė prisideda prie gando sklaidos. Ramiai išsiaiškinkite, kas nutiko, ir įvardykite konkretaus elgesio žalą. Noras pritapti ar sulaukti dėmesio gali paaiškinti tokį poelgį, bet jo nepateisina.

Svarbu padėti vaikui prisiimti atsakomybę: sustabdyti gando sklaidą, paneigti paskleistą netiesą tiems, kuriems ji buvo perduota, ir atsiprašyti. Nukentėjęs vaikas neprivalo iškart atleisti ar atkurti draugystės. Verta aptarti ir stebėtojo vaidmenį. Gando neperduoti toliau, privačiai palaikyti atstumtą bendraklasį ar kreiptis į patikimą suaugusįjį gali ir tas, kuris nedrįsta prieštarauti visai grupei. Vaikui, apie kurį kalbama, toks palaikymas padeda pajusti, kad jis neliko vienas.

Autorė Jūratė Survilė

Nepatogi realybė

Visame pasaulyje depresija – rimta visuomenės sveikatos problema. Manoma, kad Vakarų šalyse serga kas dešimtas suaugęs žmogus ir 1 iš 5 paauglių. Tai fiziškai ir emociškai sekinanti liga, kuri didina širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, diabeto, nutukimo ir savižudybės riziką.

Tikrosios priežastys nežinomos, tačiau yra tvirtų įrodymų, jog minėtą ligą lemia genetiniai ir išoriniai (gyvensena) veiksniai. Miegas, mityba, fizinis aktyvumas – pagrindinės sritys, kurios keičiasi sergant depresija ir kurias galima koreguoti norint apsisaugoti nuo ligos ar pasveikti. Atliekama vis daugiau tyrimų, kaip pridėtinio cukraus vartojimas susijęs su psichinėmis būklėmis, o rezultatai nedžiugina. Akivaizdu, kad mityba, kurioje gausu saldumynų ir saldintų gazuotų gėrimų, neigiamai veikia fizinę sveikatą ir lemia nutukimą, II tipo diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, onkologinius susirgimus, taip pat didina ankstyvo mirtingumo riziką. Atrastas glaudus ryšys tarp pridėtinio cukraus vartojimo ir depresijos suaugusiems žmonėms. Jau po 5 metų netinkamos mitybos psichikos sutrikimų tikimybė padidėja 25 %.

Garsioji triada

Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkai pirmieji paaiškino ryšį tarp cukraus vartojimo ir depresijos, o pagrindine jungtimi įvardijo stresą, t. y. individualius mechanizmus, kaip žmogus įveikia nemalonias ir sunkias emocijas. Įrodyta, kad asmenys, patyrę stresą ankstyvame amžiuje, labiau linkę susirgti depresija iki 18 m. Neigiamos vaikystės patirtys gali lemti smegenų pokyčius, kurie išlieka visą gyvenimą.

Nekontroliuojamas stresas susijęs su pakitusiais valgymo įpročiais, ypač dažnesniu saldumynų vartojimu norint greitai nusiraminti. Emocinis valgymas arba priklausomybė nuo cukraus formuojasi vaikystėje, sustiprėja paauglystėje ir išduoda, kaip suaugęs žmogus įveikia sunkumus. Paguodos maistas aktyvuoja neuronų tinklus, susijusius su dopamino sinteze, todėl pakelia nuotaiką, tačiau vėliau kyla kaltė ir nepasitenkinimas. Formuojasi uždaras ciklas: stresas veda prie emocinio valgymo, šis skatina nutukimą ir medžiagų apykaitos ligas, o galiausiai didėja įtampa.

Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad ne visi asmenys, kuriems būdingas emocinis valgymas, renkasi saldumynus. Tie, kurie genetiškai jautriau jaučia saldumą, linkę vartoti daug cukraus, palyginti su tais, kurie noriau valgo sūrų ar aštrų maistą. Itin svarbus vaikystėje matytas šeimos elgesio modelis – saldumynų normavimas ar laisva prieiga.

Įdomu, kad egzistuoja abipusis ryšys tarp cukraus ir depresijos. Esant prastai nuotaikai didėja saldumynų vartojimas, tačiau per didelis gliukozės kiekis kraujyje susijęs su lėtiniu uždegimu ir neuromediatorių sintezės pokyčiais.

Istorinė galimybė

Naujausi Surėjaus universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrimai rodo, kad cukraus normavimas per pirmąsias 1000 gyvenimo dienų gali sumažinti ne tik lėtinių susirgimų riziką, ypač diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, hipertenzijos, bet ir depresijos tikimybę suaugus.

Cukraus normavimas Jungtinėje Karalystėje buvo įvestas Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikais (1940–1953 m.). Vienam suaugusiajam per dieną skirdavo tik apie 40 g cukraus. Mokslininkai ištyrė, kaip tai paveikė kartą, kuri vystėsi įsčiose ir pirmuosius dvejus metus augo be saldumynų. Iš viso įtraukta apie 46,5 tūkst. dalyvių. Jie suskirstyti į grupes pagal tai, kaip ilgai neturėjo prieigos prie cukraus. Vėliau atsižvelgta, kaip tai paveikė suaugusiųjų gyvenimą, taip pat nerimo, depresijos riziką, KMI, rūkymą, alkoholio vartojimą. Atlikus magnetinio rezonanso tyrimus, ištirtas pilkosios smegenų medžiagos tūris.

Nustatyta, kad sumažinus saldumynų vartojimą pastojus, laukiantis ir pirmuosius 24 gyvenimo mėnesius, nerimo ir depresijos rizika mąžta 23 %. Esant tokioms aplinkybėms, šie susirgimai pasireiškė atitinkamai 5,5–6,3 % ir 6–7,2 %. Įdomu, kad atsisakius cukraus nėštumo metu, suaugus būdingas mažesnis potraukis prie saldaus maisto. Saldainiai, bandelės ir tortai teikia mažesnį malonumą, todėl lengviau išvengti persivalgymo. Vaikai, kurių besilaukiančios mamos vartojo daug cukraus, jautė didesnį skanėstų potraukį. Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad organizmo pripratimas prie gliukozės šuolių kraujyje gali atsirasti vaisiui vystantis gimdoje ir per pirmus gyvenimo metus. Mergaitės yra labiau paveikios, palyginti su berniukais. Magnetinio rezonanso tyrimai patvirtino, kad cukraus normavimas ankstyvoje vaikystėje susijęs su smegenų struktūros pokyčiais, kurie galimai didina atsparumą depresijai ir senatvinei demencijai.

Nuodija protą

Cukraus šuoliai. Kai vaikai vartoja saldų maistą ir gėrimus, cukraus kiekis kraujyje staigiai pakyla, suteikdamas greitą energijos pliūpsnį. Tėvai dažnai sako, kad atžala tapo hiperaktyvi. Netrukus cukraus kiekis sumažėja. Šie svyravimai lemia dirglumą, nuotaikų svyravimus. Sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį, vargina lėtinis nuovargis ir vangumas.

Mitybos sutrikimai. Didelis cukraus kiekis veikia ne tik energiją ir nuotaiką, bet ir gali sutrikdyti bendrą mitybą, nes mažina būtinų maistinių medžiagų suvartojimą. Vaikai per greitai pasijunta sotūs, todėl atsisako daržovių, mėsos ir košių. Taip jie negauna smegenų veiklą stiprinančių medžiagų: omega-3 riebalų rūgščių, geležies, magnio, cinko ir B grupės vitaminų, kurie būtini dėmesiui, mokymuisi ir nuotaikos reguliacijai. Per didelis cukraus kiekis gali sutrikdyti žarnyno bakterijų pusiausvyrą ir paveikti maistinių medžiagų įsisavinimą.

Dopamino dozė. Cukrus skatina dopamino – geros savijautos neuromediatoriaus išsiskyrimą. Gali vystytis priklausomybė, kai vaikas nori vis daugiau cukraus, kad patirtų tą patį malonumą. Laikui bėgant perdirginamas smegenų atlygio mechanizmas. Tuomet didėja impulsyvus valgymas, sutrinka savireguliacija, pavyzdžiui, sunkiau nusiraminti, išauga valgymo sutrikimų rizika.

Smegenų uždegimas. Aptinkama duomenų, kad gausus cukraus vartojimas susijęs su smegenų uždegimu, ypač tose srityse, kurios atsakingos už atmintį ir mokymąsi. Džordžijos universiteto (JAV) mokslininkai skelbia, kad cukrus suardo natūralią žarnyno mikrobiotą ir skatina bakterijų Parabacteroides dauginimąsi. Lėtinis uždegimas prisideda prie kognityvinių sunkumų, apsunkina naujos informacijos įsiminimą ir susikaupimą.

Nelengva užduotis

Vaikai pradeda rinktis mėgstamus produktus maždaug nuo 3 metukų, tačiau cukraus priklausomybė atsiranda gerokai anksčiau. Pitsburgo universiteto (JAV) mokslininkai skelbia, kad 85 % kūdikių ir mažų vaikų su maistu gauna daug pridėtinio cukraus.

Pradėjus primaitinti meniu atsiranda vaisių tyrelių, arbatų, sulčių. Nors cukraus yra vaisiuose, kai kuriose daržovėse, pieno produktuose, duonoje, kruopose, tėvai gardina namuose ruoštus patiekalus džemu, uogiene, sirupu, kurių neturėtų būti vaikų mityboje. Pridėtinio cukraus gali būti kūdikiams skirtuose sausainiuose, jogurte ir kituose užkandžiuose. Nuo gimimo iki 2 metukų vaikai suvalgo palyginti nedideles porcijas, kuriose turėtų būti medžiagų, būtinų augimui ir vystymuisi. Saldus maistas suteikia tuščių kalorijų, tačiau lieka mažiau vietos tikrai vertingiems produktams.

Žmonės trokšta cukraus, nes jis padeda kaupti riebalų atsargas, kurios leido protėviams išgyventi ir nemirti iš bado. Gera žinia, kad vaikus galima išmokyti priimti kartų skonį, kuris būdingas daržovėms. Sveikos mitybos įpročiai, įdiegti ankstyvoje vaikystėje, užtikrina kokybiškesnį gyvenimą suaugus.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

Pasak Lietuvos psichologų sąjungos atstovės, lektorės, projekto „Dideli vaikai“ įkūrėjos Agnės Laskytės, svarbiausia suaugusiųjų užduotis – ne apsaugoti vaiką nuo natūralių praradimų ar slėpti nuo jo žinią apie mirtį, o būti šalia, padėti suprasti, kas įvyko bei palaikyti.

„Pati geriausia apsauga nuo gilesnės netekties traumos – tinkamai parengti vaiką pokyčiui bei padėti jam suvokti, kas jo gyvenime nutiko ir kaip viskas bus toliau. Svarbu suprasti, kad vaikui netektis – ne vien žmogaus mirtis. Vaikas pametė mylimą žaislą, pradėjo lankyti naują mokyklą, iš kaimynystės išsikraustė jo draugas – visa tai galima vadinti vaiko netektimi, kuri neišvengiamai jį paveiks ir apie kurią svarbu kalbėtis“, – sako pašnekovė.

Svarbu pasirinkti tinkamus žodžius

Manoma, kad žodžių „mirtis“, „netektis“ ir į juos panašių sąvokų reikšmę vaikas pradeda suprasti tik apie šeštuosius savo gyvenimo metus. Tokio amžiaus vaikas dažniausiai jau gali suvokti mirtį kaip negrįžtamą procesą, tad, prireikus, tėvams su juo kalbėtis gali būti lengviau. Vis dėlto, apie artimojo mirtį svarbu pasakyti ir jaunesniems vaikams, kadangi anksčiau ar vėliau jie pasiges mirusio žmogaus ir klaus, kur jis dingo.

„Svarbu atminti, kad vaikai pasaulį supranta remdamiesi dar nedidele savo gyvenimo patirtimi. Tai, kas suaugusiajam atrodo paprasta, vaikui gali kelti nerimą ar atrodyti visai kitaip. Pavyzdžiui, jei keturmečiui pasakome, kad mylima močiutė „išėjo ir niekada nebegrįš“, jis gali išsigąsti išgirdęs, kad tėvai „išeina“ į darbą. Todėl geriau rinktis aiškius žodžius: „Turiu tau pasakyti liūdną žinią – tavo močiutė mirė“, – teigia psichologė.

Vaiko teisių gynėjai pastebi, kad ne mažiau svarbu ir tai, kokioje aplinkoje vaikui pranešama apie netektį. Geriausia pasirinkti ramią, saugią vietą, kurioje būtų galima skirti vaikui visą dėmesį. Kad vaikas jaustųsi saugesnis, prieš pranešant skaudžią žinią, galima pasisodinti jį ant kelių, apkabinti.

Kaip padėti vaikui išbūti gedėjimo laikotarpį?

Vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad vien pasakius „neliūdėk“, „neverk“, „tai praeis“ – vargiai vaikui padėsime. Liūdesys – natūrali būsena, kai praradus labai svarbius dalykus, jaučiama sunki emocija. Vaikui bus lengviau, jei jis žinos, kad visi jausmai yra normalūs, reikalingi, vienodai svarbūs ir jis turi teisę jausti tai, ką jaučia.

„Pokalbiai šeimoje apie emocijas labai reikalingi visais atvejais. Kai į augančio vaiko jausmus, abejones ar klausimus reaguojama, užaugęs jis bus laisvas kalbėti apie savo jauseną, o taip išvengs užgniaužtų emocijų ir jų sukeltų reakcijų, lengviau susiras draugų, ras savo rolę gyvenime“, – atskleidžia A. Laskytė.

Svarbu paskatinti vaiką užduoti visus jam rūpimus klausimus, bet nespausti. Į klausimus derėtų atsakyti kantriai ir ramiu tonu, o baigti pokalbį tik įsitikinus, kad neaiškumų ar abejonių mažajam pašnekovui neliko. Taip pat pravartu po kelių dienų  pasitikrinti, ar vaikas turi daugiau klausimų. Vaikų fantazija labai laki, tad suprantamo atsakymo į savo klausimus nesulaukęs mažylis, dalykus gali suprasti savaip. Pasitaiko situacijų, kad mažesnį vaiką aplanko kaltės jausmas, pavyzdžiui, kad močiutės ar senelio nebėra dėl jo elgesio.

Gedėdamas vaikas gali išgyventi įvairius jausmus – neigimą, pyktį, liūdesį ar kaltę. Tad šiuo laikotarpiu ypač reikšmingas ramus, jautrus ir palaikantis suaugusiojo buvimas šalia – pasirengimas išklausyti, atsakyti į klausimus ir padėti vaikui suprasti bei priimti savo jausmus.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius. 

Daugiau patarimų – „Vaiko teisių TV“.

Prasidėjus mokslo metams dažniau į Vaiko teisių liniją  kreipiasi vaikai, manantys, kad tėvai jų prašo per daug padėti namuose ir tėvai, norintys pasitarti, kada darbų vaikams jau per daug. Tokiose situacijose svarbu prisiminti, kad šeimoje visi turi ne tik teises, bet ir atsakomybes.

Vaiko teisių linijos vadovė Jolanta Griškonienė pastebi, kad svarbiausia tarp teisių ir atsakomybių atrasti aukso viduriuką: vaiko atsakomybės namuose turėtų būti pritaikytos jo amžiui, gebėjimams ir neužgožtų galimybės ilsėtis, žaisti, mokytis ar leisti laiką su draugais.

„Nuo mažens vaikai gali mokytis prisidėti prie bendrų šeimos darbų: išnešti šiukšles, išplauti indus ar padėti tvarkytis namuose. Ir labai svarbu, kad vaikas suvoktų, jog šie du dalykai – neatsiejami.  Namuose konfliktai dažnai kyla, kai nėra aiškių ribų arba užduotys atrodo per sunkios“, – sako vaiko teisių gynėja.

Pašnekovė pastebi, kad itin svarbu suaugusiems aiškiai susitarti su vaiku , kokios yra jo atsakomybės namuose ir kokios jo pagalbos reikia kitiems šeimos nariams.  Galima visai šeimai susėsti ir pasikalbėti, kokių darbų namuose reikia, kas ką galėtų padaryti pagal savo amžių ir galimybes. Pavyzdžiui, mažesni vaikai gali sudėti savo žaislus ar padengti stalą, vyresni – padėti ruošti valgį ar išvesti augintinį. Kai vaikas pats dalyvauja sprendžiant, ką ir kada darys, jam lengviau suprasti atsakomybės prasmę ir laikytis susitarimų.

Žinoma, vaikams noras žaisti ar susitikti su draugais kartais nugali atsakomybės jausmą – ir tai taip pat natūralu. Tokiais atvejais vaiko teisių gynėjai ragina ieškoti kompromisų. Pavyzdžiui, galima tartis pirmiausia atlikti sutartą darbą, o tada skirti laiko laisvalaikiui. Tokie susitarimai padeda išvengti bereikalingų ginčų ir moko planuoti savo laiką.

Tiesa, vaiko teisių gynėja J. Griškonienė pastebi, kad geriausia pamoka vaikui – ne žodžiai, o suaugusiųjų pavyzdys. Matydami, kad tėvai laikosi savo pažadų, rūpinasi namais ir vieni kitais, vaikai natūraliai mokosi atsakomybės. Kartu jie geriau supranta, kad tvarkingi namai, pagamintas maistas ar kiti kasdieniai dalykai neatsiranda savaime – prie jų prisideda visi šeimos nariai.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad svarbiausias tikslas nėra idealiai sutvarkyti namai. Kur kas svarbiau, kad šeimoje būtų girdimas kiekvieno balsas, o atsakomybės padėtų stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, pagarbą ir bendrystę.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius. 

Verta susimąstyti

Nuo mažens vaikus supa superherojų atributika. Jie mato šiuos personažus ekranuose, žaislų lentynose, ant drabužių ir raštinės reikmenų, o kartais patys persirengia mėgstamais herojais per karnavalus. Išgalvoti personažai dažnai turi bendrų savybių: teisingumo jausmą, fantastinių gebėjimų, ryžto ir drąsos įveikti sunkumus. Jie neretai pabrėžia komandinio darbo svarbą, kuria teigiamus santykius su kitais ir padeda nuskriaustiesiems. Visos šios savybės gali būti geras pavyzdys.

Tačiau daugelis fiktyvių superherojų taip pat elgiasi agresyviai ir pasitelkia smurtą, kai gina nekaltuosius ar siekia teisingumo, sąžiningumo, laisvės ir socialinės lygybės. Psichologai atkreipia dėmesį, kad smurto vaizdavimas gali būti žalingas vaikams ir nustelbti teigiamas herojų savybes. Tyrimai rodo, kad stipresnis tapatinimasis su mėgstamais veikėjais gali būti susijęs su didesniu agresyviu elgesiu ir polinkiu rizikuoti.

Todėl svarbu nepamiršti, kad vaikai iš superherojų istorijų gali perimti ne tik drąsą, empatiją ar norą padėti kitiems, bet ir tam tikrus konfliktų sprendimo būdus. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikai supranta ir vertina smurtą, kai jis vaizduojamas kaip priemonė ginti savo interesus ar siekti teisingumo. Neramina tai, kad populiarioji kultūra vaikų pasaulėžiūrą gali pradėti veikti itin anksti – jau nuo maždaug 2,5 metų.

Įtraukos mechanizmas

Vaikų tapatinimasis su kitais žmonėmis yra vienas svarbiausių vystymosi ir socializacijos veiksnių, nes leidžia pamatyti pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos ir įgyti naujų įgūdžių. Psichologų teigimu, vaikai labiau linkę mėgdžioti realius ar išgalvotus asmenis, kuriais žavisi. Mažieji, prisirišę prie komiksų, filmų ar knygų veikėjų, gali patirti artumo, draugystės, panašumo ir simpatijos iliuziją. Tapatinimasis skatina kopijuoti mėgstamų personažų elgesį.

Naujausi duomenys, paskelbti mokslo žurnale „Frontiers in Psychology“, rodo, kad superherojų įvaizdis dažnai romantizuojamas ir hiperbolizuojamas, pabrėžiant jų išorinį patrauklumą ir antžmogiškas galias. Vaikai nori į juos panašėti, o šis troškimas gali stiprėti augant ir vis labiau suvokiant jėgą bei didvyriškumą kaip vertybes.

Žaislų, su kuriais vaikai žaidžia, pasirinkimas atspindi jų pomėgius ir raidos etapą. Superherojų figūrėlės, ginklai ir kiti atributai naudojami įvairioms socialinėms situacijoms atkurti. Jose gali kartotis agresijos, puolimo ir gynybos scenos. Anot psichologų, vaikams augant ir keičiantis jų prioritetams, žaislų vaidmuo mažėja ir mokykliniame amžiuje dažniausiai išnyksta. Visgi poreikis naudoti superherojų atributiką – mokymosi reikmenis, drabužius ir indus su aplikacijomis ar karnavalinius kostiumus – gali išlikti iki 8–9 metų. Vėliau svarbiausia įtakos zona tampa socialinė medija.

Nuo mažens vaikai susiduria su filmais ir televizijos laidomis, kuriose vaizduojami įvairūs herojai. Pirmiausia jų dėmesį patraukia paprasti, pamokomojo pobūdžio komerciniai projektai, pavyzdžiui, Kakės Makės personažas ar animacinis filmas „Ratai“. Vėliau dėmesys krypsta į kino filmų superherojus, kurie gali lydėti vaiką iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą. „Marvel“ studija sukūrė visame pasaulyje žinomus personažus: žmogų vorą, geležinį žmogų, kapitoną Ameriką, Torą, Halką ir kitus. „DC Comics“ leidykla pasauliui pristatė Betmeną ir Supermeną. Tėvai taip pat gali sustiprinti vaikų susidomėjimą fantastiniais veikėjais, jei patys lankosi kine ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Albertos universiteto (Kanada) psichologai perspėja, kad vaikui augant ilgėja laikas, praleidžiamas socialinėje medijoje.

Poveikis psichikai

Agresija ankstyvoje vaikystėje apibrėžiama kaip fizinis elgesys, kuriuo siekiama pakenkti kitiems, pavyzdžiui, mušant, spardant ar kandžiojant. Ji gana dažna kūdikystėje ir pasiekia piką ankstyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu, o vėliau, vaikui augant, palaipsniui mažėja. Superherojai, siekdami išgelbėti ar padėti kitiems, dažnai elgiasi agresyviau nei piktadariai, todėl gali formuoti įsitikinimą, kad smurtas savaime nėra blogybė. Tyrimai rodo, kad stipresnis tapatinimasis su mėgstamais veikėjais gali būti susijęs su dažnesniu agresyviu elgesiu. Maži vaikai dar ne visada geba atskirti, kada jėga naudojama siekiant gero, o kada – blogo tikslo.

Pagal socialinio mokymosi teoriją, vaikai elgesio modelių mokosi stebėdami ir mėgdžiodami kitus žmones, kuriuos laiko stipriais ar autoritetingais. Superherojai gali būti itin įtaigūs, o tapatinimasis su jais gali didinti tikimybę smurtą laikyti priimtinu elgesiu. Įvairios veiklos, įskaitant žaidimus su figūrėlėmis ar karnavalinius kostiumus, suteikia vaikams galimybę perkelti matomus elgesio modelius į žaidybines socialines situacijas. Superherojų vaizdavimas taip pat gali sustiprinti lyčių stereotipus, esą vyrai turi būti raumeningi, stiprūs ir ryžtingi, o savo tikslų gali siekti naudodami jėgą.

Daugelyje scenarijų superherojai siekia padėti ar išgelbėti kitus, todėl žiūrovams gali atrodyti, kad tokie filmai ugdo teigiamas savybes: rūpinimąsi aplinkiniais, norą ginti silpnesnius, dalijimąsi, bendradarbiavimą, kovą už lygias teises ir pasipriešinimą priespaudai. Anot Kanados psichologų, moralinės vertybės ir su jomis susijęs elgesys pradeda formuotis nuo maždaug trejų metų, tačiau didžiausią įtaką tam daro ne išgalvoti personažai, o artimiausia vaiko aplinka.

Superherojų istorijos nebūtinai padeda vaikams suprasti, kas yra priimtina sveikuose socialiniuose santykiuose ar kaip tarpasmenines problemas spręsti be smurto. Vaikai, kurie žiūri daug turinio, kuriame vaizduojamos kovos ir konfliktai, gali tapti budresni ar gynybiški, nes ima manyti, kad pasaulis nėra saugus. Vis dėlto tai nereiškia, kad žaislinės figūrėlės savaime yra kenksmingos. Jos naudingos vaiko raidai, ypač jei skatina kūrybiškumą, vaizduotę ir vaidmenų žaidimus.

Ilgalaikė žala

Tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje susižavėjimas superherojais gali būti dažnesnis tarp berniukų nei mergaičių. Mergaitės dažniau tapatinasi su princesėmis, o tai taip pat gali stiprinti tradicinius lyčių stereotipus. Dauguma populiariųjų superherojų yra vyrai ir dažnai demonstruoja tradiciškai vyriškam elgesiui priskiriamas savybes – jėgą, galią ir fizinį ryžtą, todėl berniukai gali norėti su jais tapatintis ir juos mėgdžioti.

Kai kurie specialistai atkreipia dėmesį ir į tai, kad itin raumeningas superherojų kūno vaizdavimas gali daryti įtaką vaikų bei paauglių požiūriui į savo išvaizdą. Ištreniruotas kūnas filmuose dažnai siejamas su galia, pasitikėjimu savimi ir herojiškumu, todėl jauni žiūrovai gali imti manyti, kad toks išvaizdos standartas yra siektinas. Nuolatinis lyginimasis su išgalvotais personažais gali neigiamai veikti savijautą ir požiūrį į savo kūną.

Raumenų dismorfijai būdingas perdėtas susirūpinimas savo kūno raumeningumu ir išvaizda. Psichologai atkreipia dėmesį, kad vaikams ir paaugliams ypač svarbu kritiškai vertinti žiniasklaidoje pateikiamus kūno idealus. Superherojų kostiumai su papildomais paminkštinimais ties bicepsais ar pilvo presu taip pat gali sustiprinti įsivaizdavimą, kad vyro kūnas turėtų atrodyti būtent taip.

Tėvams verta atkreipti dėmesį į ryškius vaiko elgesio pokyčius, pavyzdžiui, pernelyg didelį susirūpinimą sportu ar savo išvaizda, nuolatinį lyginimąsi su kitais, griežtą maisto pasirinkimą, vengimą bendrauti su draugais ar dažną susirūpinimą savo kūnu. Atsiradus tokiems pokyčiams, svarbu ne kritikuoti vaiką, o ramiai pasikalbėti ir, jei reikia, kreiptis į specialistą.

Ekstremalus elgesys, susijęs su noru pakeisti savo kūną, gali kelti pavojų fizinei ir emocinei sveikatai. Todėl vaikams ir paaugliams svarbu suprasti, kad kino herojų išvaizda yra sukurta ir dažnai neatspindi realių žmonių kūno įvairovės. Superherojų istorijos gali būti smagios ir įkvepiančios, tačiau jos neturėtų tapti matu, pagal kurį vaikas turėtų vertinti save ar savo išvaizdą.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

DI iliustracija.

Atsakomybės – normalu ir būtina

Ne kiekviena atsakomybė vaikui yra našta. Šeimoje natūralu padėti. Vaikas mokosi rūpintis kitais ir suprasti, kad namai nėra vieta, kur kiekvienas gyvena tik sau. Todėl visiškai normalu, jei susitvarko kambarį, iškrauna indaplovę, padeda tėvams buityje ar trumpam prižiūri jaunesnį brolį ar sesę. Lygiai taip pat vaikas gali apkabinti liūdną mamą, paklausti, kaip ji jaučiasi, paguosti tėtį. Rūpestis artimu žmogumi savaime nėra problema, atvirkščiai, empatija – vienas esminių gyvenimo įgūdžių. Svarbiausia – kas slypi už pagalbos, kad ir kokiu pavidalu ji išreiškiama. Jei vaikas žino, kad tai tik pagalba, kuri turi pradžią ir pabaigą, kad jis gali eiti žaisti, susitikti su draugais, ilsėtis ir rūpintis savais reikalais, viskas yra savo vietoje. Vaikas prisideda prie šeimos gyvenimo, bet nėra už jį atsakingas.

Kas kita, kai pagalba neatitinka vaiko amžiaus, kai dėl jos nukenčia mokslai, poilsis ar draugystės. Ir ypač tada, kai vaikui perduodama tai, ko jis neturėtų nešti: atsakomybė už suaugusio žmogaus emocijas, problemas ar visos šeimos gerovę.

Sveika pagalba vaiką moko savarankiškumo. Per didelė atsakomybė įdiegia, kad kitų poreikiai visada svarbesni už jo paties. Būtent čia ir prasideda riba, kurios suaugusiesiems svarbu neperžengti.

Kai riba peržengiama…

Riba tarp pagalbos ir per didelės atsakomybės ne visada matoma iš karto. Ji gali prasidėti nuo visai paprasto dalyko: vaikas paguodžia mamą, pabūna su mažesne sese ar atsisako išeiti su draugais, nes namuose tuo metu reikia pagalbos. Vienas kartas – nieko baisaus, bet kai tokios situacijos kartojasi, vaikas pamažu pradeda jaustis ne paprastu šeimos nariu, kuris prisideda, o žmogumi, nuo kurio priklauso, ar namuose viskas bus gerai.

Štai kelios dažnos situacijos, rodančios, kad vaikas verčiamas per anksti suaugti:

Virsta tėvų emociniu ramsčiu. Kai mama ar tėtis liūdi, vaikas juos apkabina – tai visiškai natūralu. Visai kas kita, kai jis pradeda nuolat stebėti tėvų nuotaiką, stengtis jų nesuerzinti, pralinksminti, kai šie liūdi, ir galvoti: „Jeigu mama ar tėtis blogai jaučiasi, turiu kažką padaryti.“ Tuomet vaikas prisiima tai, kas nėra jo atsakomybė – suaugusio žmogaus emocinę savijautą.

Tampa pagrindiniu jaunesnių vaikų prižiūrėtoju. Vieną vakarą pabūti su jaunesniu broliu ar sese, kol mama nueina į parduotuvę, nėra problema. Tačiau jei vyresnis vaikas nuolat turi pasirūpinti, kad jaunėliai pavalgytų, nueitų miegoti, atliktų namų darbus, būtų saugūs ar elgtųsi tinkamai, jo vaidmuo šeimoje pradeda keistis. Jis jau ne tik padeda mamai ar tėčiui, o atlieka dalį tėvų darbo.

Ima spręsti suaugusiųjų problemas. Kartais vaikas tampa šeimos rūpesčių liudininku. Jis girdi kalbas apie pinigų trūkumą, tėvų konfliktus, skyrybas, santykių problemas. Žinoti, kad šeimai sunku, savaime nėra blogai. Problema prasideda tada, kai vaikas ima jaustis turįs kažką dėl to padaryti: taupo savo norams skirtus pinigus, kad užtektų būtiniausiems šeimos poreikiams. Bando sutaikyti besipykstančius tėvus. Galvoja, kaip sumažinti šeimos išlaidas. Arba tyli apie savo problemas, nes supranta, kad tėvams ir taip sunku.

Pradeda atsisakyti savo poreikių. Galbūt nebeina į draugo gimtadienį, nes reikia prižiūrėti jaunesnį brolį. Praleidžia būrelį, nes mama dirba. Atsisako išvykos, nes šeima neturi pinigų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip supratingumas ir brandumas. Visgi jei vaikas nuolat atsitraukia nuo savo gyvenimo tam, kad šeimai būtų lengviau, verta sustoti ir paklausti: kiek vietos kasdienybėje dar liko jam pačiam?

Jaučiasi kaltas, kai renkasi save. Tai vienas svarbiausių ženklų. Vaikas gali būti savo kambaryje, žaisti, žiūrėti filmą ar susitikti su draugais, tačiau jaustis taip, lyg tuo metu turėtų būti kažkur kitur ir padėti. Jis gali galvoti: „Kaip galiu linksmintis, jeigu mama pavargusi?“ arba „Jeigu išeisiu, kas pasirūpins sese?“. Kai vaikas ima manyti, kad jo poilsis, norai ar džiaugsmas yra mažiau svarbūs už kitų žmonių poreikius, tai jau nebe vien graži atsakomybė. Sveika pagalba šeimai palieka vaikui teisę būti vaiku. Per didelė atsakomybė tą teisę pamažu atima.

Kas vyksta su per anksti užaugusiu vaiku?

Matydami, kad vaikas elgiasi itin atsakingai, girdime: „Jis labai brandus pagal savo amžių.“ Nors skamba kaip komplimentas, kartais už šio brandumo slypi ne vien stiprus charakteris, o gyvenimas, kuriame vaikui per dažnai teko susitvarkyti su tuo, su kuo neturėjo būti paliktas vienas.

Kai vaikas nuolat jaučia, kad turi stebėti, kas vyksta namuose, ar mamai šiandien gera nuotaika, ar tėtis nesupyks, ar jaunesniam broliui viskas gerai, jo kasdienybėje gali atsirasti nuolatinis budrumas ir įtampa. Jis mokosi greitai pastebėti kitų žmonių emocijas, tačiau tuo pat metu vis sunkiau išgirsti savąsias. Ilgainiui sunku atsakyti net į paprastą klausimą: „O ko nori tu?“ Vaikas gerai žino, ko reikia mamai, broliui ar sesei, tačiau savus poreikius nustumia į šalį. Poilsis gali atrodyti kaip laiko švaistymas, o malonumai – tarsi kažkas, ko dar nėra užsitarnavęs.

Ne mažiau svarbu tai, kad tokiam vaikui sudėtinga pačiam paprašyti pagalbos. Jis įpratęs būti tuo, kuris padeda kitiems, todėl pripažinti, kad nesusitvarko, gali atrodyti nejauku ar net kelti gėdą. Kartais vaikas išmoksta būti tuo, kuris viską iškenčia tyliai.

Kita rizika – stiprus atsakomybės jausmas. Vaikas gali manyti, kad jo vertę šeimoje parodo tai, kiek jis padaro: kuo daugiau padedu, kuo mažiau trukdau, kuo geriau susitvarkau, tuo esu vertingesnis. Tada meilė ir pripažinimas gali būti pradėti painioti su naudingumu.

Šis modelis gali persikelti ir į vėlesnius santykius. Užaugęs žmogus gali pernelyg lengvai prisiimti kitų problemas, sunkiai nustatyti ribas, bijoti nuvilti, jaustis atsakingas už partnerio ar draugų savijautą. Tačiau tai nėra neišvengiama vaikystės pasekmė. Daug kas priklauso nuo to, kiek laiko vaikas taip gyveno, kokia buvo situacija šeimoje, ar šalia buvo palaikančių suaugusiųjų, ar vėliau atsirado galimybė išmokti sveikai pasirūpinti savimi.

Pagalba būtina

Pastebėjus, kad vaikas šeimoje prisiima per daug, pirmiausia nereikėtų savęs kaltinti. Svarbiau sustoti ir grąžinti vaidmenis į vietas. Vaikui turi būti aišku: suaugusiųjų problemos yra suaugusiųjų atsakomybė, o pagalba šeimai vertinama, tačiau nėra pareiga išgelbėti namus.

Kartais užtenka paprastų dalykų. Pasakyti: „Ačiū, kad padedi, bet tau nereikia tuo rūpintis.“ Leisti vaikui pasakyti „ne“ nebijant, kad nuvils tėvus. Pasirūpinti, kad jo gyvenime liktų laiko draugams, būreliams, žaidimams ir tiesiog nieko neveikti. Jei šeimoje yra jaunesnių vaikų, jų priežiūrą svarbu organizuoti taip, kad vyresnysis vaikas netaptų nuolatiniu prižiūrėtoju.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas girdi namuose. Suaugusiųjų santykių konfliktai, finansinės problemos ar kiti sunkūs rūpesčiai neturėtų būti perkeliami ant vaiko pečių taip, kad pasijustų turįs juos išspręsti. Net jei vaikas atrodo supratingas ir brandus, jam nereikia žinoti visko, ką žino suaugusieji.

Svarbu stebėti ne tik tai, kiek vaikas padeda, bet ir kaip jis dėl to jaučiasi. Jeigu vaikas nuolat jaučia kaltę, tampa nerimastingas, sunkiai atsiskiria nuo tėvų, stengiasi kontroliuoti viską, kas vyksta namuose, neleidžia sau ilsėtis, atsiranda ryškūs elgesio ir emocijų pokyčiai, verta į tai žiūrėti rimčiau. Ypač tuomet, kai šeimos situacija tokia sudėtinga, kad tėvams patiems sunku perskirstyti atsakomybes. Tokiu atveju naudinga vaikų psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Specialistas padės suprasti, kur vaikas prisiėmė tai, kas jam nepriklauso, ir kaip nuimti šią naštą, kartu nesumenkinant jo pagalbos šeimai. Tikslas – vaikas turi išmokti padėti kitiems neprarasdamas savęs.

Autorė Jūratė Survilė

Informacinius filmukus žiūrėkite Vaikoteisių TV.

Verbavimo rizika nėra vaiko charakterio ar auklėjimo šeimoje klausimas. Verbuotojai gali pasinaudoti labai natūraliais paauglystės poreikiais – priklausyti, būti pripažintam, turėti savo pinigų, jaustis savarankiškam.

„Kalbėdami apie vaikų verbavimą, turime klausti, kaip galime padėti vaikui atpažinti situacijas, kuriose jo pasitikėjimu ar natūraliu noru būti priimtam gali būti pasinaudota. Vaikui nereikia užaugti bijančiam žmonių. Jam reikia žinoti, kad gali sustoti, suabejoti, pasitarti ir, svarbiausia, kad suklydęs jis vis tiek turės į ką kreiptis pagalbos. Todėl mūsų užduotis – kurti aplinką, kurioje vaikas žinotų: net ir susidūręs su sudėtinga situacija, sulauks pagalbos“, – pastebi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

„Rusijos tarnybos, taip pat su jomis susiję tarpininkai, vis aktyviau ieško žmonių, kuriuos galėtų panaudoti prieš Lietuvą ir kitas Vakarų valstybes. Deja, tarp taikinių atsiranda ir vaikai bei paaugliai. Svarbiausia, ką turime labai aiškiai pasakyti: vaikai tokiose situacijose yra aukos. Jie, pirmiausia, yra taikinys. Vaikus bandoma paveikti dėmesiu, tariamu pasitikėjimu, pinigais, o vėliau – baime, gėda, šantažu ir grasinimais. Todėl itin svarbi informacija, padedanti vaikams laiku suprasti, kad jais bandoma pasinaudoti ir dar svarbiau vaikams reikia žinoti, kaip tokiose situacijose elgtis“ – pažymi NKVC vadovas Vilmantas Vitkauskas.

Septynių filmukų serijoje kartu su vaiko teisių gynėjais įžvalgomis dalijasi Lietuvos policijos, Paramos vaikams centro, „Vaikų linijos“, Valstybės saugumo departamento, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto ir kitų sričių ekspertai.

Pašnekovai atsakė į klausimus, kodėl vaikai tampa verbuotojų taikiniu, kaip sumažinti verbavimo riziką, kokį apsauginį vaidmenį gali turėti prasminga veikla ir saugi aplinka, kodėl vaikai užmezga kontaktą su nepažįstamais žmonėmis ir kodėl kartais nutyli apie patiriamą manipuliaciją. Taip pat aptariama, kaip elgtis tėvams, įtarusiems, kad jų vaikas gali būti verbuojamas, ir kokios pagalbos vaikui gali reikėti jau pašalinus pavojų.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad susidūrus su galimu verbavimu pirmiausia reikėtų vaiką išklausyti, padėkoti už pasitikėjimą ir vengti kaltinimų. Jei kyla įtarimų dėl verbavimo, verta išsaugoti susijusią informaciją ir kreiptis pagalbos. Kilus realiai grėsmei, reikėtų skambinti skubiosios pagalbos numeriu 112, o dėl galimo verbavimo į priešišką veiklą galima pranešti Valstybės saugumo departamentui telefonu +370 700 70 007 arba el. paštu pranesk@vsd.lt.

Pagalba vaikui gali būti reikalinga ir pavojui jau praėjus. Po tokios patirties vaikas gali jausti baimę, gėdą, nerimą, abejoti savimi ir savo sprendimais. Jei vaikas tampa uždaresnis, sunkiau miega, vengia bendravimo ar nuolat grįžta prie išgyventos situacijos, verta kreiptis profesionalios pagalbos. Konsultacijos galima kreiptis ir į Vaiko teisių liniją telefonu 0 800 10 800.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius. 

Klausyti ir išgirsti

Garso knyga – tai garsiai skaitomos knygos įrašas, leidžiantis vaikui klausytis istorijos, o ne sekti tekstą akimis. Jos galima klausytis įvairiais įrenginiais: išmaniuoju telefonu, kompiuteriu ar planšete. Garso knygos vaikams tampa vis populiaresnės, nes jas patogu pasiekti bet kada ir beveik bet kur.

Kaip ir knygų skaitymas, jų klausymasis gali prisidėti prie kalbos raidos, dėmesio sutelkimo, žodyno plėtimo ir teksto suvokimo. Nuo mažens girdima taisyklinga, raiški kalba padeda vaikui geriau pažinti kalbos struktūrą, o klausomos istorijos supažindina su naujais žodžiais, temomis ir pasauliu. Todėl garso knygos gali atlikti ne tik pramoginę, bet ir ugdomąją funkciją.

Skeptikus labiausiai neramina tai, kad vaikas pats neskaito, o tik klauso. Vis dėlto toks klausymasis tam tikra prasme primena situaciją, kai suaugusysis garsiai skaito vaikui, pavyzdžiui, pasaką prieš miegą. Žinoma, popierinė knyga turi savų privalumų: vaikas gali matyti tekstą, sekti žodžius, tyrinėti iliustracijas, vartyti puslapius ir geriau susieti tariamus žodžius su jų rašytine forma. Garso knygoje šios galimybės nėra.

Tačiau tai nereiškia, kad vieną formatą būtina rinktis kito sąskaita. Garso knyga gali tapti puikiu papildymu įprastam skaitymui, ypač tada, kai kūrinys vaikui dar per sudėtingas savarankiškai perskaityti. Svarbiausia ne tai, kokiu būdu vaikas susipažįsta su istorija, o kad knygos apskritai taptų jo kasdienybės dalimi.

Odė garso knygoms

Gerina teksto suvokimą. Klausydamiesi garso knygų vaikai gali susitelkti į istorijos turinį: sekti siužetą, veikėjų poelgius, jų tarpusavio santykius ir aplinką. Tai padeda ugdyti teksto suvokimo įgūdžius, kurie vėliau praverčia skaitant savarankiškai.

Plečia žodyną ir padeda pažinti kalbą. Klausydami knygų vaikai girdi naujus žodžius, posakius, vaizdingus palyginimus ir skirtingas sakinių konstrukcijas. Raiškus pasakotojo kalbėjimas taip pat padeda geriau pajusti kalbos skambesį, intonaciją ir ritmą. Kuo įvairesnė vaiko girdima kalba, tuo daugiau galimybių praturtinti jo žodyną.

Moko sklandaus skaitymo. Klausydamas profesionalaus pasakotojo vaikas girdi taisyklingą tarimą, sakinių intonaciją ir natūralų kalbėjimo tempą. Tai gali būti ypač naudinga vaikams, kurie dar tik mokosi skaityti arba mokosi kitos kalbos. Dar didesnę naudą galima gauti klausymą derinant su tekstu ir kartu sekant skaitomus žodžius.

Papildo žinių bagažą. Pradedančiam skaitytojui sudėtingesnė knyga gali iššūkiu, nes daug pastangų tenka įdėti patiems žodžiams atpažinti. Klausydamas vaikas gali lengviau susitelkti į turinį, todėl atsiveria platesnis temų ir žanrų pasirinkimas. Istorijos, gamtos, geografijos ar mokslo populiarinimo knygos gali tapti įdomiu būdu sužinoti ką nors naujo.

Padidina knygų prieinamumą. Ne kiekvienas vaikas gali savarankiškai perskaityti norimą knygą. Ilgesnis ar sudėtingesnis kūrinys pradedančiam skaitytojui gali būti pernelyg didelis iššūkis. Garso knygos leidžia susipažinti su tokiais kūriniais anksčiau ir patirti skaitymo malonumą net tada, kai skaitymo įgūdžiai dar tik formuojasi.

Lavina vaizduotę. Klausydamas istorijos vaikas pats kuria jos vaizdinius: įsivaizduoja veikėjus, vietas ir įvykius. Skirtingai nei žiūrint ekraną, čia nėra paruošto vaizdo, todėl vaizduotė turi daugiau erdvės veikti. Klausantis galima ir piešti, konstruoti ar žaisti, susiejant girdimą istoriją su savo kūrybine veikla.

Ugdo mąstymo gebėjimus. Įdomus siužetas skatina vaikus kelti klausimus, numatyti, kas nutiks toliau, ieškoti priežasčių ir pasekmių, daryti išvadas bei pastebėti veikėjų elgesio motyvus. Tokie įgūdžiai svarbūs ne tik skaitant, bet ir mokantis įvairių dalykų.

Skatina domėjimąsi literatūra. Garso knygos gali būti ypač patrauklios vaikams, kuriems skaitymas dar nėra mėgstama veikla. Klausantis lengviau atrasti skirtingus žanrus ir autorius, o pamėgta istorija vėliau gali paskatinti atsiversti ir popierinę knygą. Taip knygos gali tapti ne prievole, o malonia laisvalaikio dalimi.

Gerina raštingumą. Nors vien klausymasis nepakeičia mokymosi skaityti ir rašyti, garso knygos gali būti vertingas šių įgūdžių papildymas. Klausydamasis vaikas susiduria su sudėtingesniu žodynu, taisyklingomis sakinių konstrukcijomis ir įvairiomis kalbos raiškos priemonėmis.

Padeda sutelkti dėmesį į turinį. Kai nereikia vienu metu stengtis iššifruoti kiekvieno žodžio, vaikui lengviau sekti pasakojimą ir įsigilinti į jo prasmę. Tai ypač aktualu pradedantiems skaitytojams ar vaikams, kuriems savarankiškas skaitymas reikalauja daugiau pastangų.

Skatina emocinį ir socialinį vystymąsi. Knygose vaikai susiduria su įvairiomis situacijomis, veikėjų išgyvenimais, pasirinkimais ir tarpusavio santykiais. Aptardami išgirstą istoriją jie gali mokytis atpažinti emocijas, suprasti kitų žmonių požiūrį, svarstyti apie atsakomybę, drąsą, sąžiningumą ir pagalbą kitiems.

Padeda atsipalaiduoti. Ramiai skaitoma ar pasakojama istorija gali tapti jaukiu vakaro ritualu. Garso knygos patogios ir tada, kai norisi pailsėti nuo ekranų ar tiesiog ramiai pasiklausyti istorijos.

Lavina kritinį mąstymą. Sudėtingesni pasakojimai suteikia progą svarstyti apie veikėjų sprendimus, jų motyvus ir pasirinkimų pasekmes. Po klausymo su vaiku galima aptarti, kodėl veikėjas pasielgė vienaip ar kitaip, ar jo sprendimas buvo tinkamas ir kaip istorija galėjo baigtis kitaip.

Nevargina akių. Garso knygų galima klausytis nežiūrint į ekraną ar knygos puslapius. Tai patogu keliaujant, vaikštant, ilsintis ar tiesiog norint padaryti pertrauką nuo ekranų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad garso knyga turėtų papildyti, o ne visiškai pakeisti įprastą skaitymą – vaikui taip pat svarbu matyti tekstą, pažinti raides ir mokytis savarankiškai skaityti.

Pagalba turintiems disleksiją

Vaikams, turintiems skaitymo ir rašymo sunkumų, pavyzdžiui, disleksiją, gali būti sunku atpažinti raides, susieti jas su garsais, sklandžiai skaityti ir taisyklingai rašyti. Dėl šių iššūkių skaitymas neretai tampa varginantis, todėl vaikas gali vengti tekstų ir nenoriai įsitraukti į literatūrą. Garso knygos gali pakeisti šią patirtį – suteikti galimybę mėgautis istorijomis ir kartu stiprinti pasitikėjimą savo gebėjimais.

Disleksiją turintiems moksleiviams grožinių kūrinių klausymasis naudingas įvairiais būdais. Jie gali išgirsti, kaip skamba sklandi ir raiški kalba, susipažinti su sudėtingesniais tekstais ir daugiau dėmesio skirti jų turiniui. Klausantis nereikia vienu metu analizuoti kiekvieno žodžio, todėl lengviau sekti siužetą, suprasti veikėjų poelgius ir įsigilinti į pagrindinę mintį. Tai leidžia vaikui susipažinti su kūriniais, kuriuos savarankiškai perskaityti dar būtų sudėtinga.

Garso knygos taip pat praplečia pasirinkimo galimybes. Vaikas gali vienas knygas skaityti pats, o kitų klausytis, atsižvelgdamas į jų sudėtingumą ar savo savijautą. Patirdamas mažiau su skaitymu susijusio nusivylimo, gali išlaikyti didesnę motyvaciją domėtis literatūra ir mokytis.

Sėkminga klausymosi patirtis gali paskatinti drąsiau naudotis ir kitomis įgarsinto turinio formomis – klausytis tinklalaidžių, radijo spektaklių, audiogidų muziejuose ar mokomosios medžiagos. Be to, daugelyje įrenginių ir programų galima pasitelkti teksto įgarsinimo funkciją, leidžiančią išgirsti internete ar dokumentuose pateiktą tekstą.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

Vaiko teisių linijos konsultantai dažnai sulaukia vaikų skambučių ir žinučių, kuriose jie dalijasi savo išgyvenimais. Vaikai įvardija, kad jaučiasi vieniši ir liūdni dėl augintinio netekties, patiriamų patyčių, dėl mažai praleidžiamo laiko su artimaisiais ir pan.

„Visuomet skatiname vaikus apie savo jausmus pasikalbėti su tėvais. Žinoma, atsiverti gali būti sunku, todėl pasiūlome kelias frazes, kurios padėtų atkreipti dėmesį ir pradėti pokalbį. Pavyzdžiui, „Jaučiuosi vienišas, ar galėtume pabūti kartu?“, „Man sunku susirasti draugų, norėčiau, kad man padėtumėte“, ir panašiai“, – sako G. Kajutytė.

Kaip pastebėti, jog vaikas jaučiasi vienišas?

Apie tai, kad vaikas galimai jaučiasi vienišas, gali išduoti jo elgesio pokyčiai. Pavyzdžiui, vaikas dažniau renkasi būti vienas, mažiau pasakoja apie bendravimą su bendraamžiais, vengia mokyklos, būrelių ar pan.

Vis dėlto, anot G. Kajutytės, vieno bruožo, kuriuo remiantis būtų galima tvirtai pasakyti, jog vaikas išgyvena vienatvę nėra. Tad suaugusiems svarbu būti rūpestingiems bei atkreipti dėmesį į ženklų, liudijančių vaiko emocinę savijautą, visumą.

„Visi vaikai skirtingi, tad, jei vaikas dažniau renkasi būti vienas nei su draugais, tai dar nebūtinai reiškia, kad jis jaučiasi vienišas. Vis dėlto visuomet verta ramiai pasikalbėti, pasidomėti jo kasdienybe, draugystėmis ir tuo, kaip jis jaučiasi tarp kitų vaikų. Net ir trumpi, nuoširdūs pokalbiai gali padėti geriau suprasti, ar vaikui pakanka artumo ir bendrystės. O svarbiausia – toks bendravimas kuria stiprų tarpusavio ryšį“, – dalijasi pašnekovė.

Kaip padėti vaikui, kuris jaučiasi vienišas?

Vaiko teisių gynėjai pastebi, jog labai svarbu suprasti vaiko vienišumo priežastį. Galbūt vaikas sunkiai išgyvena augintinio netektį ir jam reikia pagalbos priimant savo jausmus, o galbūt jam trūksta bendravimo su bendraamžiais. Tokiu atveju gali padėti užklasinė veikla, kur vaikas turėtų galimybę susipažinti su bendraminčiais, stiprinti pasitikėjimą savimi ir pan.

Pasitaiko situacijų, kai vaikui trūksta artimiausių žmonių dėmesio. Tad verta peržvelgti savo dienotvarkę ir pagalvoti, galbūt joje atsirastų laiko naujiems šeimos ritualams. Pavyzdžiui, vakare prieš miegą drauge paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, išgerti arbatos ir pasikalbėti, dėlioti dėlionę ar pan.

„Išgirdę, kad vaikas susiduria su iššūkiais, dažniausiai skubame ieškoti sprendimų, kaip jam padėti. Tačiau labiau nei veiksmų plano, pirmiausia, vaikui reikia mūsų dėmesio. Todėl tėvams visuomet patariame leisti vaikui išsikalbėti, pabūti su jo tyla ir nerimu bei užtikrinti: jei tau manęs reikia, aš visuomet šalia“, – pataria pašnekovė.

Verta sunerimti, jei vaiko savijauta ilgą laiką nesikeičia, o jis vis dažniau save nuvertina ar itin kritiškai apie save kalba, nenori eiti į mokyklą ar į anksčiau mėgtus užsiėmimus, tampa apatiškas, pasikeičia jo miego ritmas, valgymo įpročiai.

„Pastebėjus, kad vaikas jaučiasi prastai, jį prakalbinti gali būti sudėtinga. Tad, jei vaikas labai sunkiai atsiveria apie savo išgyvenimus, nuolat nerimauja ar liūdi, svarbu išdrįsti kreiptis pagalbos į specialistus, pavyzdžiui, psichologą. Net ir vienas susitikimas su tinkamu specialistu gali padėti vaikui pasijusti kur kas geriau“, – sako G. Kajutytė.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad kreiptis pagalbos – drąsu. Jei nesate įsitikinę, ar vaikui reikalinga pagalba, sunku suprasti jo siunčiamus ženklus –  kreipkitės konsultacijos į Vaiko teisių liniją. Čia dirbantys specialistai yra visuomet pasirengę jus išklausyti ir padėti.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių aspaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Santykių atšalimo krizė

Jaunimo psichinė sveikata – viena esminių šių laikų krizių. Remiantis Amerikos psichologų asociacijos apklausa, daugiau kaip 40 % paauglių patiria nuolatinį liūdesį ir beviltiškumą. Klinikinis psichologas prof. Kennethas Barishas įsitikinęs, kad problemos prasideda ankstyvoje vaikystėje ir labiausiai išryškėja sulaukus 12–13 m. amžiaus. Specialistas kaltina visuomenės individualizaciją, skaitmenizaciją ir šeimos santykių atšalimą. Jauni tėvai orientuoti siekti asmeninių pergalių, todėl nėra dėmesingi vaikų emociniams poreikiams.

„Evoliucija nenumato, kad atžalas augintų tik du žmonės. Mes vystėmės šeimose, kurias sudarė kelios kartos, tad gavome svarią bendruomenės paramą. Vaikams reikia senelių, kaip reikėjo ankstesniais laikais. Tačiau šiuolaikiniams mažamečiams vyresnių žmonių palaikymas reikalingas labiau nei bet kada“, – teigia prof. K. Barishas.

Savo naujoje knygoje „The Art and Science of Parenting and Grandparenting“ autorius remiasi 40 metų klinikine patirtimi, taip pat neuromokslų, vaikų raidos studijų ir švietimo programų išvadomis, kad įrodytų, jog seneliai gali reikšmingai palengvinti tėvystę. Anot psichologo, vyresnieji, priešingai nei Y (gimę 1981–1996 m.) ir Z (gimę 1997–2012 m.) kartų atstovai, turi daugiau patirties, įžvalgų ir psichologinių resursų.

Seneliai gali tapti anūkų emocinės sveikatos sergėtojais didėjančio nerimo, depresijos ir vienatvės eroje. Jie taip pat gali ugdyti meilę mokymuisi be baimės suklysti. Seneliai skiepija ne tik mandagumą, bet ir bendruomeniškumą, kad vaikams rūpėtų kažkas daugiau nei jie patys. Vyresnioji karta gali parodyti, kaip spręsti kasdienius konfliktus, kurie ardo šeimos idilę, kol jie netapo įsišaknijusiais modeliais.

Individualizacijos pasekmės

Pasak prof. K. Barisho, seneliai padeda kovoti su kultūrine tendencija, kuri vis labiau pabrėžia individualius pasiekimus, ne bendruomenę ir santykius. „Per kelis dešimtmečius Vakarų pasaulis tapo „aš“, o ne „mes“ visuomene. Daugelio šeimų ir bendruomenių susitelkimas į individualius pasiekimus suardė gerumo ir rūpesčio vieni kitais vertybes“, – aiškina jis. Moksliniai tyrimai atskleidžia sąsajas tarp spaudimo patirti sėkmę, pirmauti, atitikti standartus ir nerimo, depresijos, priklausomybių, psichotropinių medžiagų vartojimo, ypač pasiturinčiuose visuomenės sluoksniuose.

Tačiau vaikams reikia stipresnio gyvenimo tikslo, viršijančio asmeninius pasiekimus. „Vien individualios pergalės yra trapus motyvacijos ir pastangų šaltinis, turintis didelę kainą – nerimą ir stresą, – savo knygoje rašo prof. K. Barishas. – Empatija, draugiškas elgesys su aplinkiniais, sveiki socialiniai santykiai skatina didesnę emocinę pusiausvyrą.“ JAV Viskonsino-Madisono universiteto psichologės prof. Jane Piliavin tyrimai rodo, kad pagalba kitiems siejama su aukštesne saviverte, mažesniu depresijos lygiu, pagerėjusia imunine sistema ir net ilgesne gyvenimo trukme.

Siekiant vystyti šeimoje socialines kompetencijas, rekomenduojama kurti savanorystės ir labdaros tradicijas, nuo mažens kalbėti su vaikais apie gerumą, empatiją, aplinkinių jausmų ir poreikių supratimą. „Bendra veikla stiprina ryšius tarp žmonių, parodo, kad bendravimas ir rūpinimasis svarbūs ne mažiau, nei gramatikos taisyklės ar matematikos uždaviniai, gal net daugiau“, – pabrėžia prof. K. Barishas.

Senelių vaidmuo anūkų gyvenime

Seneliai ne tik pavaduoja tėvus fiziškai, aprūpina dovanomis ir pramogomis. Pasak klinikinio psichologo, jie perduoda „emocinės sveikatos molekules“ – padrąsina, apgobia dėmesiu ir supratimu, kurie padeda stiprinti psichinį atsparumą.

„Vaiko pasitikėjimas savimi ir žinojimas, kad kažkas išklausys ir supras, yra geriausia apsauga nuo emocinių patogenų, su kuriais jis susidurs visą vaikystę. Bendraamžiai gali būti negailestingi. Nepaisant prevencinių priemonių, patyčios vis dar klesti mokyklose, – aiškina prof. K. Barishas. – Labiausiai reikia žmogaus, kuris išklausytų, padėtų jaustis ne tokiam vienišam ir mokytų, kad problemas galima išspręsti, santykius – atkurti, o blogi jausmai netrunka amžinai“.

Ne mažiau prasmingas senelių vaidmuo – nuoširdus įsitraukimas į bendras veiklas, pavyzdžiui, judrius ir stalo žaidimus, džiaugsmingos akimirkos, nuolatinis domėjimasis anūko interesais ir tikslais. Šios teigiamos sąveikos ugdo emocinį atsparumą ir stiprina šeimos santykius.

Meilė vietoj kritikos

Viena dažniausių problemų, būdinga šiuolaikinei tėvystei, yra pagyrimų stoka ir reikalavimų perteklius. Prof. K. Barishas pastebėjo, kad net geranoriškose ir pozityvius auklėjimo metodus taikančiose šeimose nuvertinamas neigiamas kritikos poveikis. „Jeigu tėvai kreipiasi dėl vaiko elgesio ar emocinių problemų, galiausiai paaiškėja, kad jie dažniau peikia, nei palaiko. Sunku rasti šeimą, kuri girtų vaiką per daug. Didesnė tikimybė, kad atžalai bus keliami itin aukšti reikalavimai ir lūkesčiai, tačiau gailima gero žodžio“, – atkreipia dėmesį ekspertas. Kritika nemotyvuoja labiau stengtis, priešingai – skatina nepasitenkinimą ir maištą, menkina vaiko iniciatyvą ir pastangas.

Tačiau ne visi pagyrimai vienodai naudingi. Remiantis Stanfordo universiteto (JAV) psichologės prof. Carol Dweck mąstysenos ugdymo koncepcija, suaugusieji turėtų akcentuoti pastangas ir mokymosi procesą. Rekomenduojama girti ne intelektą ar talentą, o motyvaciją siekti užsibrėžtų tikslų, nepasiduoti patyrus nesėkmę, gebėjimą savarankiškai priimti sprendimus, ieškoti kompromiso ir bendradarbiauti. Naudinga girti vaiko pastangas mokytis, ne gautus pažymius.

Jeigu tėvai itin orientuoti į atžalos sėkmę ir rezultatus, seneliai neturėtų auklėti suaugusių vaikų, badyti į klaidas ar patarinėti. Pasak K. Barisho, veiksmingiau suteikti anūkams tai, ko, jų manymu, trūksta: supratimo, besąlyginio priėmimo, teigiamo atspindėjimo ir palaikymo visose situacijose. „Mažamečius vaikus turėtų auklėti tėvai. O senelių užduotis – mylėti“, – reziumuoja knygų autorius.

Pasitikėjimo savimi ugdymas

Tėvystė neatsiejama nuo sudėtingų situacijų, kai tenka apsišarvuoti kantrybe ir suvaldyti vaikų elgesį. Psichologas siūlo įtraukti atžalas į bendradarbiavimą sprendžiant problemas ir suteikti galimybę pasitaisyti, nes tai veikia geriau nei bausmė.

„Tėvai linkę apriboti prieigą prie resursų, pavyzdžiui, uždraudžia žaisti kompiuteriu ar eiti pas draugus. Seneliai, kurie negyvena kartu, gali pažvelgti į situaciją iš šalies. Juos mažiau veikia emocijos, todėl mąsto racionaliau. Tad gali pasiūlyti anūkui erdvę siekiant aptarti problemas ir jausmus, pačiam nuspręsti, ką daryti, kad situacija nepasikartotų“, – pataria K. Barishas. Vaiko gebėjimas priimti iššūkius priklauso ne nuo to, kiek turėjo pamokų, o nuo emocinės stiprybės, pasitikėjimo savimi ir prasmingų santykių.

„Norint, kad vaikai ir anūkai būtų sėkmingai klestintys, laimingi, susikurtų svajonių gyvenimą, reikia mažiau galvoti apie įgūdžių formavimą, o tiesiog daug kalbėtis. Mažiesiems turėtų rūpėti ne tai, kaip užsidirbti apdovanojimą, o kaip susidoroti su skausmingais jausmais. Suaugusiųjų tikslas – ne apsaugoti nuo klaidų, atsakomybių, nesėkmių, o ugdyti vaiko vidinį pasitikėjimą ir pasididžiavimą savimi. Tuomet užaugę jie stengsis labiau, greičiau atsities po negandų, išreikš daugiau empatijos, rūpinsis silpnesniais, įsitrauks į bendruomenes. Savo tikslų sieks su didesniu entuziazmu ir atsidavimu“, – vardija prof. K. Barishas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė 

Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

Vaiko teisių linijos konsultantai neretai sulaukia skambučių bei žinučių, kuriose vaikai atsiskleidžia, jog jiems trūksta artimo ryšio su artimaisiais. O už vaiko pasakymo „noriu išsikraustyti“ slypi liūdesys, nerimas, baimė, vienišumas ir kiti sunkūs jausmai. Tad vaiko noras atitolti neretai yra ženklas suaugusiesiems, jog vaikui reikalingas mūsų dėmesys, įsiklausymas, artumas ar pagalba.

Raktas į stiprų tarpusavio ryšį – pokalbis

„Pasitaiko situacijų, kai suaugusieji paskuba vaikui atsakyti griežtai ar įsakmiu tonu, o tai paskatina vaiko pyktį, norą atsitraukti ar kitas sunkias emocijas. Tad patariu pasistengti vaikui paaiškinti savo sprendimą ir, pavyzdžiui, vietoje „nes aš taip pasakiau“, verta pasakyti – „nerimauju dėl tavo saugumo“. Atviri, ramūs pokalbiai su tėvais – itin svarbūs emocinei ir psichologinei vaiko sveikatai“, – sako vaiko teisių gynėja.

Dažnai kompromisus sudėtinga rasti situacijose, kai vaikas nori daugiau laisvės bei savarankiškumo – važiuoti į gamtą, nakvoti pas draugus, ilgiau pabūti kieme ar pan. Tokiose situacijose vaiko teisių gynėjai tėvams rekomenduoja apgalvoti, kokie vaiko veiksmai leistų juo pasitikėti.

„Galbūt, kyla nerimas leisti vaikui vienam keliauti į koncertą. Tokiu atveju, galima su vaiku sutarti, kad po koncerto vaikas iš karto grįš namo, o apie kelionę informuos skambučiu. Arba renginio metu pasidalys akimirkomis – atsiųs nuotrauką, vaizdo įrašą. Padėkite vaikui įgyti jūsų pasitikėjimą, tai ne tik jums leis jaustis ramiau, bet ir vaikui suteiks erdvės būti savarankiškesniam“, – pataria G. Stankevičiūtė-Sidaravičienė.

Svarbu atminti, kad bręsdami vaikai vis smalsiau ir drąsiau tyrinėja pasaulį. O suaugusiųjų atsakomybė – ne tik užtikrinti vaiko saugumą, suteikti pagalbą, bet ir paskatinti, palaikyti ir patarti. Ryšys tarp vaikų ir tėvų atsiranda, kai kartu stengiamasi įveikti iššūkius ir kai abi pusės stengiasi ne tik būti išgirstos, bet ir išgirsti vieni kitus.

Svarbu bendrauti nurimus emocijoms

Vaiko teisių gynėjai atkreipia ir vaikų dėmesį – apie savo jausmus verčiau kalbėtis nurimus.

„Sunku palaikyti pokalbį, kai emocijos ima viršų. Todėl vaikams visuomet patariu kalbėtis su suaugusiaisiais, nurimus, o vietoje kaltinimų „tu manęs nesupranti“ ir panašiai, rinktis konkrečias „aš“ žinutes. Pavyzdžiui, „Aš jaučiuosi nusivylęs, kai mane pertrauki, man svarbu išsakyti savo jausmus“, „Aš jaučiuosi geriau, kai mes kalbamės, kai man ramiai paaiškini“ ir pan.“, – sako pašnekovė.

Taip pat vaiko teisių gynėjai vaikams primena, jog svarbu išgirsti ir suaugusiuosius. Dažnai už jų sprendimų slypi labai paprasta tiesa – suaugusiesiems labai svarbus vaikų saugumas.

Kalbėtis apie savo jausmus, ieškoti kompromisų gali būti sunku. Tokiose situacijose tiek vaikams, tiek suaugusiesiems gali padėti konsultacijos, skambinant į nemokamas emocinės paramos ar konsultacijų linijas, pavyzdžiui, Vaiko teisių liniją, Tėvų linija ir pan.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikino tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Pamiršti leistinų valandų skaičių

„Kiek laiko šiandien jau žaidei kompiuteriu ar telefonu?“ – vienas dažniausių tėvų klausimų vaikams. Visgi vien minučių skaičius neatsako į svarbiausią klausimą: ką vaikas tuo metu veikė ir ką ekranas išstūmė iš jo dienos?

2026 m. Amerikos pediatrų akademijos (AAP) rekomendacijose daugiau dėmesio skiriama ne vien ekranų naudojimo trukmei, bet ir turinio kokybei, vaiko įsitraukimui bei poveikiui kasdienybei. Vertinama, ar skaitmeninė veikla netrukdo miegui, fiziniam aktyvumui, mokymuisi, laisvam žaidimui ir santykiams. Kitaip tariant, dvi valandos prie ekrano nebūtinai yra vienodos.

Įsivaizduokime du vaikus. Vienas dvi valandas automatiškai slenka nuo vieno trumpo vaizdo įrašo prie kito. Kitas tiek pat laiko kuria virtualų pasaulį, sprendžia užduotis, planuoja ar žaidžia komandoje. Laikrodis abiem rodys 120 minučių, tačiau jų veikla ir įsitraukimas bus visiškai skirtingi.

Svarbu ne „kiek“, bet ir ką ekranas pakeičia. Tėvams verta pažvelgti į visą vaiko dieną. Ar jis išsimiega? Ar juda, būna lauke, bendrauja su šeima ir draugais? Ar lieka laiko mokslams ir kitoms mėgstamoms veikloms? Problema prasideda ne tada, kai vaikas apskritai žaidžia, o tada, kai ekranas ima išstumti tai, ko vaikui reikia augant. AAP taip pat pabrėžia, kad skaitmeninės veiklos poveikį svarbu vertinti platesniame vaiko gyvenimo kontekste, ne vien skaičiuoti ekrano minutes.

Kuo skiriasi pasyvus ekranas nuo aktyvaus žaidimo?

Ne kiekviena veikla prie ekrano reikalauja vienodo vaiko įsitraukimo. Vienu atveju jis daugiausia stebi ir priima jau paruoštą turinį, kitu – pats priima sprendimus, ieško sprendimų ir kuria. Būtent ši skirtis tampa svarbi vertinant, ar skaitmeninė veikla gali turėti ugdomąją vertę. AAP pabrėžia, kad skaitmeninių medijų nauda priklauso ne tik nuo laiko, bet ir naudojimo būdo, turinio, interaktyvumo kokybės.

Pasyvus ekranas – kai vaikas daugiausia stebi: žiūri vaizdo įrašus, slenka turinį, spaudo be aiškaus tikslo ar tiesiog seka tai, kas jam pateikiama. Tokia veikla gali būti smagi, tačiau nereikia ilgai planuoti, spręsti ar priimti sudėtingesnių sprendimų.

Aktyvus žaidimas veikia kitaip. Vaikas pats renkasi, ką daryti, sprendžia užduotis, planuoja kelis žingsnius į priekį, eksperimentuoja ir mokosi iš nesėkmių. Komandiniai žaidimai dar gali reikalauti tartis, pasidalyti vaidmenimis ir bendradarbiauti. Kai kuriuose žaidimuose vaikai netgi gali kartu kurti virtualius pasaulius. Žinoma, vien tai, kad žaidimas yra interaktyvus, dar nereiškia, kad jis lavina. Jei vaikas daugiausia spaudinėja ekraną dėl nuolatinių apdovanojimų, reklamų ar greitai besikeičiančio turinio, interaktyvumas gali būti labiau skirtas išlaikyti jo dėmesį, nei ugdyti gebėjimus. Todėl renkantis žaidimą verta klausti ne „ar jis interaktyvus?“, o „ką jis skatina vaiką daryti ir apie ką galvoti?“

Ko vaikas gali išmokti žaisdamas?

Gerai parinktas žaidimas vaikui gali tapti nedidele laboratorija, kurioje jis nuolat kelia hipotezes, priima sprendimus, klysta ir iš naujo bando pasiekti tikslą. Kitaip tariant, mokymasis vyksta ne sėdint prie vadovėlio, o sprendžiant konkrečią žaidimo situaciją. Tinkamai parinkti kompiuteriniai žaidimai gali lavinti šiuos įgūdžius:

• Problemų sprendimą. Žaidime ne visada pateikiamas vienas teisingas kelias. Vaikas turi išsiaiškinti, ką daryti, išbandyti skirtingas strategijas ir suprasti, kodėl vienas sprendimas suveikė, o kitas – ne.
• Loginį mąstymą. Sekos, taisyklės, priežasties ir pasekmės ryšiai – visa tai gali būti lavinama tuomet, kai žaidimas verčia vaiką numatyti, kas nutiks atlikus vieną ar kitą veiksmą.
• Planavimą ir sprendimų priėmimą. Kai kuriuose žaidimuose neužtenka reaguoti čia ir dabar. Reikia planuoti kelis žingsnius į priekį, paskirstyti turimus išteklius ir nuspręsti, kuri strategija naudingiausia.
• Kūrybiškumą. Konstravimo ir kūrybiniai žaidimai leidžia vaikui ne tik vykdyti užduotis, bet ir pačiam sugalvoti, kaip atrodys jo pasaulis, personažas ar sprendimas. Čia ekranas tampa ne tik turinio vartojimo, bet ir kūrybos priemone.
• Bendradarbiavimą. Komandiniai žaidimai moko tartis, komunikuoti, pasidalyti vaidmenimis ir siekti bendro tikslo. Tai ypač įdomu tuomet, kai pergalei neužtenka vien individualių gebėjimų.
• Gebėjimą nepasiduoti. Žaidžiant nesėkmė dažniausiai nėra pabaiga – galima bandyti dar kartą. Vaikas mokosi analizuoti klaidą, keisti strategiją ir ieškoti kito kelio. Toks kartojamas bandymo ir klaidos ciklas – vertinga mokymosi patirtis.

Svarbu nepamiršti vieno „bet“: ne kiekvienas žaidimas lavina visus šiuos gebėjimus ir ne kiekvienas žaidimas apskritai turi reikšmingą ugdomąją vertę. Ištirta, kad skaitmeniniai žaidimai gali būti siejami su pažintiniais ir socialiniais gebėjimais, tačiau poveikį lemia žaidimo turinys, jo naudojimo būdas, vaiko amžius ir tai, kas vyksta už ekrano ribų.

Kaip atpažinti gerą žaidimą?

Kompiuterinių žaidimų pasirinkimas šiandien toks didelis, kad užrašo „edukacinis“ ar gražios grafikos nepakanka. Geras žaidimas turėtų ne tik išlaikyti vaiko dėmesį, bet ir suteikti jam ką nors veikti, atrasti bei išbandyti. Svarbu vertinti ne tik amžiaus rekomendaciją, bet ir turinio kokybę, reklamas, pirkimus, dizaino elementus, kurie skatina žaisti ilgiau. Renkantis žaidimą verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus:

• Ar aiškus tikslas? Vaikas žino, ko siekia, ir turi pats ieškoti, kaip to pasiekti.
• Ar skatina galvoti, ne tik spaudyti mygtukus? Žaidimas skatina spręsti problemas, planuoti, rinktis iš kelių galimybių ir mokytis iš savo sprendimų.
• Ar leidžiama eksperimentuoti? Ar vaikas gali išbandyti skirtingus veikimo būdus, klysti ir keisti strategiją? Nesėkmė čia tampa žaidimo dalimi, o ne priežastimi viską pradėti iš naujo.
• Ar yra erdvės kūrybai? Konstravimas, pasaulių kūrimas, istorijų ar personažų sugalvojimas leidžia vaikui būti ne tik žaidimo dalyviu, bet ir jo kūrėju.
• Ar žaidimas leidžia sustoti? Verta būti atsargiems su žaidimais, kuriuose nuolat siūloma „dar viena užduotis“, skiriami dažni apdovanojimai ar naudojami kiti būdai kuo ilgiau išlaikyti vaiko dėmesį. Tokie sprendimai gali apsunkinti atsitraukimą nuo žaidimo.
• Kiek yra reklamos ir spaudimo pirkti? Jeigu vaikas nuolat raginamas įsigyti papildomų daiktų, nepraleisti riboto pasiūlymo ar grįžti kasdien dėl atlygio, tai jau svarbus signalas tėvams. AAP tokius manipuliatyvius dizaino elementus priskiria prie žemos kokybės skaitmeninės aplinkos požymių.

Geriausias būdas įvertinti žaidimą – patiems bent trumpai jį išbandyti arba paprašyti vaiko parodyti, kaip žaidžia. Jei atsakymas apsiriboja „renku taškus“, verta paieškoti kito varianto. Jei vaikas pasakoja, kaip sprendė užduotį, ką sukūrė, kodėl pasirinko vieną ar kitą strategiją – jau turime kur kas įdomesnį žaidimą.

Autorė Jūratė Survilė