Pavojingi antrininkai

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atlikto tyrimo duomenimis, apie 80 % besivystančių šalių gyventojų pirminiam gydymui vartoja tradicinius augalinius preparatus. Pastaraisiais dešimtmečiais šis populiarumas sparčiai išaugo ir išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Šis masinis susidomėjimas atskleidžia tamsiąją natūraliosios medicinos pusę – mirtinas augalų supainiojimo klaidas, lėtinį toksiškumą organams ir pavojingą sąveiką su receptiniais vaistais. Didžiausias pavojus, tykantis savarankiškai žoleles renkančių entuziastų, yra vizualinis vaistinių ir mirtinai nuodingų augalų panašumas. Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos reguliariai atnaujina nuodingų augalų sąrašus ir įspėja, kad daugelis toksinių augalų rūšių auga tiesiog pamiškėse. Žmogus, neturintis botaninio pasirengimo, lengvai pasiduoda vizualinei iliuzijai. Vienas klasikinių pavyzdžių Lietuvoje – skėtinių šeimos augalų rinkimas. Paprastieji kmynai, laukinės morkos ar laukinės petražolės itin panašūs į dėmėtąją maudą (Conium maculatum) ar nuodingąją nuokaną (Cicuta virosa).

Dėmėtosiose maudose esantis alkaloidas koniinas ir nuodingųjų nuokanų cikutotoksinas pasižymi žaibišku poveikiu centrinei nervų sistemai. Toksikologų duomenimis, pakanka suvalgyti vos kelis gramus šių augalų dalių, supainiotų su laukinėmis petražolėmis, kad išsivystytų paralyžius ar net ištiktų mirtis. Kita dažna klaida – rudenį miškuose ieškoma vaistinės taukės (liaudyje dar vadinamos kaulažole, lot. Symphytum) šaknų, kurios vertinamos dėl teigiamo poveikio sąnariams. Deja, neretai vietoj jų iškasamos nuodingosios kurpaitės (Aconitum) šaknys. Ramunėlių žiedai dažnai painiojami su dirviniu bobramuniu (Anthemis arvensis) arba bekvapiu šunramuniu (Tripleurospermum inodorum), kurie gali sukelti stiprių alerginių reakcijų, odos dermatitą ir virškinimo trakto sutrikimus. Kaip rodo ilgametė Farmakologinio budrumo ir apsinuodijimų informacijos skyriaus praktika, suaugę asmenys dažniausiai nukenčia būtent vasarą ir ankstyvą rudenį, kai patys ruošia tariamai gydomąsias arbatas.

Milžiniška žala kepenims

Net jei vaistažolės surenkamos tinkamai, jų cheminę sudėtį sudaro sudėtingas įvairių aktyvių ingredientų mišinys. Mokslininkų teigimu, laukiniai augalai kaupia natūralias gynybines medžiagas – alkaloidus, glikozidus ir saponinus. Žmogaus organizmui šie junginiai didesnėmis dozėmis gali būti net labai pavojingi. Ypatingą susirūpinimą tarptautinėje medicinos bendruomenėje kelia pirolizidino alkaloidai (PA). Medicinos žurnale „Chestnut Herbs“ 2025 m. paskelbtame straipsnyje pabrėžiama, kad pirolizidino alkaloidai yra stipriai hepatotoksiški – jie negrįžtamai pažeidžia kepenų ląsteles ir sukelia sunkias kepenų ligas. Šių pavojingų junginių randama tokiuose populiariuose augaluose kaip taukė (Symphytum), ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara) ar vaistinė agurklė (Borago). Pavojingiausia tai, kad kepenų pažeidimo simptomai išryškėja ne iš karto, o reguliariai vartojant arbatas kelias savaites ar mėnesius, kai organas jau būna negrįžtamai paveiktas. Kitas ryškus pavyzdys, aptariamas JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) ataskaitose, yra svaigiojo pipiro (lot. Piper methysticum, angl. kava-kava) šaknies preparatų vartojimas nerimui malšinti. Nustatyta, kad net trumpalaikis šio augalo naudojimas gali sukelti staigų kepenų nepakankamumą. Nors Lietuvoje šis augalas neaptinkamas, jo gali būti užsienio el. parduotuvėse įsigytų maisto papildų sudėtyje.

Skaudi pasekmė – inkstų nepakankamumas

Inkstai – dar vienas organas, kuriam natūralioji medicina gali suduoti stiprų smūgį. Žurnale „MDPI“ publikuotoje mokslinėje apžvalgoje analizuojamas nefrotoksiškumas, sukeltas Europoje naudojamų augalų. Tyrimas rodo, kad tokie augalai kaip baltasis kietis (Artemisia alba), alavijas (Aloe) ar net paprastasis saldymedis (Glycyrrhiza glabra) dėl ilgalaikio vartojimo gali tiesiogiai pažeisti inkstų audinius. Saldymedyje esanti medžiaga glicirizinas trikdo kortizolio apykaitą, todėl organizme sulaikomas vanduo, didėja kraujospūdis ir išplaunamas kalis. Tai sukelia papildomą krūvį inkstų sistemai. Ši rizika drastiškai išauga asmenims, kurie jau turi lėtinių inkstų veiklos sutrikimų, tačiau apie tai nežino arba ignoruoja organizmo siunčiamus signalus. Taip pat mokslinėje literatūroje aprašyta aristolochinė rūgštis, randama kartuolėse (Aristolochia). Šie augalai sukelia negrįžtamą inkstų fibrozę, siejami su šlapimo takų vėžiu, todėl daugelyje šalių visiškai uždrausti.

Vaistažolių ir vaistų sąveika

Dar viena didžiulė problema – vaistažolių ir tradicinių receptinių vaistų sąveika. Šiuolaikiniai žmonės dažnai gydosi kompleksiškai: vartoja gydytojo paskirtus cheminius preparatus ir kartu geria pačių surinktas žolelių arbatas. Medicininiame leidinyje „Journal of Pharmacy“ šįmet paskelbti tyrimai įrodo, kad vaistažolės gali drastiškai pakeisti sintetinių vaistų koncentraciją kraujyje: sumažinti panaikinant gydomąjį poveikį arba pavojingai padidinti, sukuriant perdozavimo riziką. Štai plačiai paplitusi paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum) greitina kitų vaistų skaidymą, todėl kartu vartojami kontraceptikai, kraujospūdį mažinantys vaistai ar antidepresantai tiesiog nustoja veikti. Priešingu poveikiu pasižymi dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba) arba ženšenis – vartojami kartu su kraują skystinančiais vaistais (aspirinu, varfarinu) gali išprovokuoti stiprų vidinį kraujavimą. Gydytojai taip pat įspėja, kad intensyvus žolelių vartojimas iškreipia laboratorinių kraujo ir šlapimo tyrimų rezultatus, o tai lemia klaidingas diagnozes, mat tyrimų tikslumas sudaro net 70–80 % visos diagnozės sėkmės. Be to, raminamąjį poveikį turinčios žolės – vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), vaistinė melisa (Melissa officinalis) – pavojingai sustiprina migdomųjų vaistų ir alkoholio poveikį, slopindamos centrinę nervų sistemą.

Neišvengiama aplinkos tarša

Šalia kelių, pramoninių zonų ar intensyviai purškiamų ūkininkų laukų augančios žolelės veikia kaip kempinės – jos sugeria sunkiuosius metalus (šviną, kadmį) ir cheminių pesticidų likučius. Netgi giliai miške surinktoje žaliavoje išlieka rizika susidurti su mikrobiologine tarša, jei netoliese lankosi laukinių gyvūnų, pernešančių parazitų kiaušinėlius. Jei surinkta žaliava netinkamai išdžiovinama arba laikoma drėgnoje patalpoje, joje apsigyvena mikroskopinių pelėsinių grybų. Jie išskiria stiprius kancerogenus – mikotoksinus, kurie ilgainiui gali sukelti vėžinius susirgimus ir sunkius imuninės sistemos sutrikimus. Renkant vaistažoles būtinas sterilumas, gilus biologinis supratimas ir racionalus požiūris. Tad prieš pradedant užsiimti savarankiška fitoterapija būtina pasitarti su gydytoju arba kvalifikuotu vaistininku.

Naudingi patarimai

• Niekada neskinkite augalo, dėl kurio botaninės rūšies nesate tikri visu 100 %.
• Vaistažoles rinkite bent 200 metrų atstumu nuo greitkelių, geležinkelių ir pramoninių zonų.
• Žaliavą džiovinkite gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje, kur nepatenka tiesioginių saulės spindulių ir drėgmės.
• Gydomųjų arbatų negerkite kasdien ilgiau nei 2–3 savaites be pertraukos.
• Visada praneškite medicinos personalui apie vartojamus augalinius preparatus prieš atliekant kraujo tyrimus ar skiriant naujus vaistus.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

 Neramios žinios

Kalbėdamos apie menopauzės simptomus, moterys dažniausiai mini karščio bangas. Tačiau vargina daugybė kitų pokyčių, įskaitant smegenų rūką, psichikos sveikatos sutrikimus ir miego pablogėjimą. Remiantis nauju Kembridžo universiteto (JAV) tyrimu, menopauzės negalavimus paaiškina smegenyse vykstantys procesai.

Mokslininkai įvertino beveik 125 tūkst. moterų būklę. Maždaug 11 tūkst. dalyvių atliktas smegenų magnetinis rezonansas. Visos užpildė specialias anketas – pažymėjo patiriamus menopauzės simptomus, įvertino psichinę ir fizinę sveikatą, miego kokybę. Moterys suskirstytos į tris grupes: dar nepasiekusios menopauzės; sulaukusios postmenopauzės ir niekada nebandžiusios pakaitinės hormonų terapijos (PHT); postmenopauzės pacientės, kurioms taikyta PHT.

Išvadose, kurios pristatytos mokslo leidinyje „Psychological Medicine“ rašoma, kad prasidėjus menopauzei beveik visos moterys kreipėsi į medikus dėl nerimo, depresijos ar nervingumo, dažniau patyrė miego problemų. Magnetinio rezonanso tyrimas atskleidė, kad po menopauzės pastebimai sumažėjo pilkosios smegenų medžiagos tūris, nepriklausomai nuo to, ar (ne) taikyta PHT.

Smegenų struktūros pokyčiai

Pilkoji smegenų medžiaga atlieka svarbų vaidmenį apdorojant informaciją, kontroliuojant judesius, atmintį ir emocijas. Tyrėjai nustatė, kad menopauzės metu labiausiai pakinta trys sritys: 1) hipokampas, atsakingas už atmintį, prisiminimų formavimąsi ir saugojimą, gebėjimą susieti įvykius; 2) entorinalinė žievė, kuri jungia hipokampą ir kitas smegenų žievės sritis bei itin svarbi atminčiai, erdvės ir laiko suvokimui. Tai viena pirmųjų smegenų vietų, pažeidžiamų Alzheimerio ligos; 3) priekinė cingulinė žievė, atsakinga už kognityvinių procesų valdymą, dėmesio sutelkimą, emocijų reguliaciją, sprendimų priėmimą, gebėjimą atskirti tikrovę ir melą.

Manoma, kad smegenų pokyčius lemia hormonų disbalansas – estrogenų trūkumas nusilpus kiaušidžių funkcijai. Amerikiečių mokslininkai atkreipė dėmesį, kad neuronų nykimas, susijęs su menopauze, grėsmingai didina Alzheimerio ligos, kuria serga abi lytys, riziką. Šie atradimai paaiškina, kodėl senatvinė smegenų degeneracija (demencija) dvigubai dažniau pasireiškia moterims, palyginti su vyrais. Įvertinus ilgesnę dailiosios lyties gyvenimo trukmę, joms rizika susirgti Alzheimeriu yra 12 % didesnė.

Unikali fiziologija

Tai, kad moterų neuronai sensta greičiau, lemia genetinių, hormoninių ir socialinių veiksnių derinys. Alzheimerio ligos riziką didina genai, lemiantys, kaip smegenys apdoroja riebalus ir šalina kenksmingus baltymus. Manoma, kad prisideda ir antrosios X chromosomos genai. Svarbi reprodukcinė istorija (pirmųjų menstruacijų laikas, hormonai, policistinių kiaušidžių sindromas, nėštumų skaičius, kiaušidžių rezervo galimybės), nes šie veiksniai lemia poveikį smegenims, širdies ir kraujagyslių sistemai, medžiagų apykaitai ir bendrai sveikatai.

Menopauzės metu prasideda ypač drastiški hormonų pokyčiai. Pasibaigus menstruacijoms labai sumažėja estradiolio (pagrindinės estrogenų formos), tačiau padidėja folikulus stimuliuojančio hormono kiekis. Abu pokyčiai susiję su kognityviniu nuosmukiu ir Alzheimerio liga. Daugelis moterų patiria kasdienius menopauzės padarinius: užmaršumą, sunkumus susikaupti, lėtesnį mąstymą, prastą nuotaiką, dirglumą, jautrumą, sumažėjusią motyvaciją.

Vaisingame amžiuje estradiolis padeda smegenų ląstelėms efektyviai naudoti gliukozę. Kai hormono lygis sumažėja, neuronams trūksta greito energijos šaltinio, kinta ląstelių medžiagų apykaita, tačiau aprūpinimas nėra efektyvus. Tuomet pasireiškia vadinamasis smegenų rūkas. Estradiolis taip pat padeda reguliuoti riebalų pasiskirstymą ir cholesterolio kiekį. Kai jo koncentracija sumažėja, moterys dažnai priauga visceralinių riebalų (vystosi pilvinis nutukimas). Jie išskiria uždegiminių medžiagų, kurios gali pažeisti kraujagysles ir smegenis. Natūralaus estradiolio priešuždegiminio poveikio praradimas dar labiau didina aukšto kraujospūdžio, atsparumo insulinui, kognityvinio nuosmukio ir demencijos riziką.

Toronto universiteto (Kanada) tyrėjų darbai atskleidė, kad trumpesnis estrogenų poveikis per visą gyvenimą (vėlyvos pirmosios menstruacijos, ankstyva menopauzė nuo 45 m.) susijęs su didesne Alzheimerio ligos rizika ir atminties praradimu.

Hormonų terapija – ne panacėja

Iki 2000-ųjų milijonai moterų naudojosi hormonų terapija ir džiaugėsi nauda. 2002 m. pasirodė pirmieji pranešimai, kad taikant PHT didėja krūties vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų grėsmė. Kadangi gydymas vertinamas nevienareikšmiškai, daugelis vyresnio amžiaus moterų atsisakė hormonų. Vėliau pradėti tyrimai, kaip PHT galėtų atitolinti senatvinę demenciją ir kognityvinį nuosmukį.

Šiemet Kembridžo universiteto neuropsichologai paneigė teoriją, kad PHT gali visiškai sustabdyti menopauzės metu vykstančius procesus ir amžėjimą. Smegenų tūrio rezultatai buvo panašūs, nepriklausomai nuo to, ar moterys (ne)vartojo hormonų. Dalyvių, kurios išgyveno menopauzę ir nevartojo PHT, reakcijų laikas buvo lėtesnis, palyginti su kitomis grupėmis, tačiau atminties rodikliai nesiskyrė. Atvirkščiai, nustebino neigiami PHT aspektai. Moterys, kurios menopauzės metu vartojo hormonus, jautė didesnį nerimą ir nuovargį, skundėsi prastu miegu, palyginti su tomis, kurios nesigydė.

Mokslininkai sutinka, kad PHT nedaro įtakos smegenų struktūros pokyčiams. O poveikis simptomams labai priklauso nuo vartojamų preparatų sudėties ir dozės bei individualaus hormonų lygio organizme.

Amžėjimo priešnuodis

Gera naujiena – kiekviena moteris gali pasirūpinti smegenimis prieš menopauzę ir po jos. Optimalus gyvenimo būdas padeda sukurti kognityvinį rezervą ir atsparumą menopauzės poveikiui. Rekomenduojama reguliariai mankštintis ir palaikyti normalų KMI, sveikai maitintis, miegoti 7–8 val. per parą, palaikyti socialinius ryšius su šeimos nariais ir draugais, užsiimti aktyvia protine veikla mokantis naujų dalykų.

Amžėjant miego laikas trumpėja, tačiau labai svarbu ilsėtis naktį, kai smegenys apdoroja kasdienes patirtis, formuoja atsiminimus, šalina toksiškas medžiagų apykaitos atliekas. Nuotaika glaudžiai susijusi su žarnyno gerųjų bakterijų populiacija, kuri skatina laimės hormono serotonino gamybą. Palanku valgyti daugiau daržovių, vengti perdirbtų gaminių, atsisakyti alkoholio, nikotino, aštraus maisto. Manoma, kad menopauzės simptomus švelnina joga, derinama su kvėpavimo pratimais ir meditacija. Įrodyta, jog nerimą, depresiją, dirglumą, jautrumą padeda įveikti kognityvinio elgesio terapija (KET).

Jeigu domina pakaitinė hormonų terapija, glaudžiai bendradarbiauti su gydytoju ginekologu ieškant veiksmingos dozės. Nereikia tylėti, jei vargina menopauzės simptomai, nes pokyčiai yra realūs. Kaip kūnas keičiasi paauglystėje prasidėjus brendimui, taip persitvarko menopauzės metu pasibaigus vaisingam amžiui.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Nematoma kontrolė

Žmogaus organizme – daugiau kaip 50 skirtingų hormonų. Juos išskiria tam tikros liaukos, organai ir audiniai. Patekę į kraują cirkuliuoja, kol prisijungia prie konkrečių receptorių. Susijungimas veikia kaip rankos paspaudimas, kuris duoda signalą kūnui ką nors daryti. Pavyzdžiui, insulinas nurodo kepenims ir raumeninėms ląstelėms išsiurbti iš kraujo gliukozės perteklių bei kaupti glikogeno atsargas. Hormonai valdo šimtus kūno procesų, įskaitant augimą ir vystymąsi, lytinę funkciją, dauginimąsi, miego ir pabudimo ciklą ir, svarbiausia, psichinę savijautą.

Lengva pagalvoti, kad žmogus sąmoningai kontroliuoja savo nuotaiką ir emocijas. „Mokslas seniai įrodė, kad smegenis veikia cheminiai tarpininkai, vadinami neuromediatoriais, kurie pavaldūs hormonams, – sako psichologė prof. Nafissa Ismail iš Otavos universiteto (Kanada). – Hormonai sąveikauja su neuromediatoriais, kurie gaminami ir išsiskiriami tam tikrose smegenų srityse. Hormonai taip pat lemia sudėtingus procesus, tokius kaip ląstelių dalijimasis ir mirtis. Vadinasi, šios medžiagos atsakingos, kada ir kaip formuojasi nauji neuronų tinklai“.

Lyčių ypatybės

Psichikos sveikatos sutrikimai, tokie kaip depresija, nerimas ir potrauminio streso sindromas, paūmėja pagal hormoninį foną, ypač moterims. Vaikystėje bet kurios lyties vaikų depresijos rodikliai yra vienodi, tačiau paauglystėje mergaitės serga depresija dvigubai dažniau, o šis skirtumas išlieka visą gyvenimą. Ar dėl to kalti hormonai?

Kiekviena moteris jaučia, kad nuotaikų kaitai būdingi dėsningumai, susiję su lytinio ciklo stadija. Prieš menstruacijas organizme sumažėja estrogenų ir progesterono koncentracija, todėl didėja dirglumas, nuovargis, liūdesys ir nerimas. Kai kurios patiria priešmenstruacinį disforinį sutrikimą, kuris prasideda likus 2 savaitėms iki mėnesinių pradžios. Manoma, jog ekstremalūs nuotaikų svyravimai, nerimas, depresija ir kartais mintys apie savižudybę kyla dėl staigaus hormonų kiekio pasikeitimo. „Tai lėtinė ir varginanti problema, kuri pasireiškia kiekvieną mėnesį ir labai blogina gyvenimo kokybę“, – pritaria psichiatrė dr. Liisa Hantsoo iš Johnso Hopkinso universiteto (JAV). Ir atvirkščiai, didelis estrogenų lygis prieš ovuliaciją didina gerovės ir laimės jausmą. Hormonų pusiausvyra ir nuotaika keičiasi ne tik dėl lytinio ciklo. Svyravimai nėštumo, perimenopauzės ir menopauzės metu irgi gali pakenkti psichinei sveikatai. Iki 13 % neseniai pagimdžiusių moterų patiria depresiją, nes staiga sumažėja progesterono ir estrogeno. Artėjant menopauzei drastiškai keičiasi kiaušidžių funkcija ir hormonų sintezė, todėl slogutis kyla be jokios akivaizdžios priežasties. „Tikriausiai svarbus ne tikslus hormono kiekis. Lemiamą vaidmenį atlieka kritiniai lūžiai, t. y. pakilimai (perėjimas iš mažos koncentracijos į didelę) arba nuosmukiai (perėjimas iš didelės koncentracijos į mažą)“, – teigia psichiatrė prof. Liisa Galea iš Toronto universiteto (Kanada). Kai kurios moterys jautresnės hormonų svyravimams, todėl jaučia stipresnius simptomus.

Lytiniai hormonai veikia ir vyrus. Amžėjant organizme mažėja testosterono, bet pokyčiai prasideda palaipsniui ir įtaka nuotaikai nėra tokia akivaizdi, palyginti su moterimis. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad kai kuriems vyrams pakanka nedidelio hormonų disbalanso, dėl kurio blogėja nuotaika ir didėja pesimizmas. „Testosterono lygis keičiasi per visą gyvenimą ir tai lemia savijautą, darbingumą, pasitenkinimą kasdienybe. Skiriama per mažai dėmesio, kaip lytiniai hormonai paveikia vyrų psichinę sveikatą“, – įsitikinusi prof. N. Ismail.

Įtaka smegenims

Vienas iš būdų, kaip lytiniai hormonai lemia nuotaiką, yra padidėjęs neuromediatorių serotonino ir dopamino kiekis smegenyse. Mažas serotonino kiekis daug metų laikomas depresijos priežastimi. Dauguma šiuolaikinių antidepresantų padidina šios cheminės medžiagos kiekį smegenyse. Yra įrodymų, kad tam tikri estrogenai gali sustiprinti serotonino receptorių reagavimą ir padidinti dopamino receptorių skaičių smegenyse.

Kita teorija teigia, kad estrogenai saugo neuronus nuo pažeidimų, net skatina naujų smegenų ląstelių augimą hipokampe. Žinoma, kad žmonės, sergantys depresija ir Alzheimerio liga, netenka neuronų būtent hipokampe. Tuo tarpu, antidepresantai ir kai kurios psichotropinės medžiagos, pavyzdžiui, psilocibinas, randamas tam tikros rūšies grybuose, skatina neuronų augimą šioje dalyje.

„Estrogenai ilgina neuronų gyvavimo laiką ir skatina atsinaujinimą. Štai kodėl, kai moterys įžengia į menopauzę, pakinta ląstelių forma, anksčiau buvusi visą gyvenimą. Neuronų atšakos susitraukia ir jungtys susilpnėja. Menopauzės metu pasireiškia smegenų rūkas, suprastėja atmintis“, – aiškina prof. N. Ismail.

Atsakas į stresą

Neuronų praradimas hipokampe gali turėti pasekmių kitai hormonų sistemai, žinomai kaip pagumburio-hipofizės-antinksčių ašis, kuri reguliuoja organizmo reakciją į stresą. Jaučiant nerimą pagumburis – smegenų sritis, kontroliuojanti daugumos hormonų išsiskyrimą – siunčia signalą hipofizei, kuri gamina adrenokortikotropinį hormoną. Ši medžiaga stimuliuoja antinksčius išskirti kortizolį, o šis „liepia“ organizmui pumpuoti į kraują cukrų, kuris suteikia kūnui ir smegenims energijos. „Trumpam pagumburio-hipofizės-antinksčių ašis padeda prisitaikyti prie nestandartinių aplinkybių ir išgyventi stresą. Tačiau ilgai trunkanti kaskada itin žalinga“, – tvirtina dr. L. Hantsoo.

Paprastai kortizolio perteklius, užtvindęs kūną, sužadina neigiamą grįžtamąjį ryšį, po kurio hipokampas siunčia signalą pagumburiui nutraukti ryšį su hipofize. Reakcija į stresą baigiasi, būsena normalizuojasi. Jei žmogus patiria lėtinį stresą, pavyzdžiui, dėl bauginimo, prievartos ar smurto, nepaisant kortizolio pertekliaus, jo gamyba nesustoja. Ilgainiui šis hormonas skatina uždegiminius procesus smegenyse, naikina hipokampo, migdolinės liaukos ir prefrontalinės žievės neuronus. Silpnėja atmintis, dėmesio koncentracija, vargina prasta nuotaika. „Migdolinė liauka – smegenų sritis, atsakinga už emocijų kontrolę. Jos nykimas susijęs su padidėjusiu emocionalumu, dirglumu ir sunkumais susidoroti su neigiamais jausmais, – pabrėžia prof. N Ismail. – Prefrontalinės žievės atrofiją išduoda nesugebėjimas susikaupti, tinkamu laiku priimti teisingus sprendimus. Prasidėjus hipokampo irimui sunku įsiminti naują informaciją.“

Kortizolio priešingybė organizme – oksitocinas, vadinamas meilės hormonu. Jis ramina, suteikia saugumo, prisirišimo, bendrystės, didina pasitenkinimą ir pilnatvę. Oksitocinas išsiskiria gimdymo, žindymo, orgazmo metu, taip pat apsikabinant, glostant artimą žmogų ar augintinį. Šis hormonas skatina megzti artimus ryšius, todėl mažina vienišumo, apleistumo, beprasmybės jausmus. „Oksitocinas padeda kovoti su streso padariniais ir nutraukia kortizolio poveikį. Tyrimai rodo, kad naudojant oksitocino nosies purškalą nerimastingi pacientai tampa dosnesni, labiau empatiški, geriau bendradarbiauja, labiau pasitiki žmonėmis“, – teigia prof. N Ismail.

Skydliaukės vaidmuo

Psichologines problemas gali sąlygoti dviejų skydliaukės hormonų disbalansas. Trijodtironinas (T3) ir tiroksinas (T4) reguliuoja širdies ritmą ir kūno temperatūrą. Esant skydliaukės hiperaktyvumui ir hormonų pertekliui, dominuoja neigiamos emocijos, nerimas. Kita vertus, jei skydliaukė nusilpsta ir negamina užtektinai hormonų, vystosi depresija. Laimei, paskyrus gydymą ir normalizavus hormonų lygį, simptomai praeina. „Jeigu pacientas skundžiasi nuotaikos svyravimais, liūdesiu, baime, nerimu, vienas pirmųjų dalykų, kuriuos gali padaryti gydytojas, yra atlikti hormonų tyrimus. Atradus priežastį ir atstačius pusiausvyrą nuotaika pagerėja savaime“, – įsitikinusi N. Ismail. Kaip tiksliai skydliaukė veikia smegenis, nežinoma. Spėjama, kad trijodtironinas didina serotonino ir dopamino lygį smegenyse arba stimuliuoja receptorių jautrumą neuromediatoriams.

Pagalba – pakeliui

Ateityje žinios, kaip hormonai veikia smegenis ir nuotaiką, pravers kuriant naujus medikamentus. Jau sukurtas vaistas, kuris imituoja hormoną alopregnanoloną, veiksmingą gydant pogimdyminę depresiją. Keli moksliniai tyrimai patvirtino, kad vyresnio amžiaus vyrų depresija valdoma geriau kartu vartojant antidepresantus ir testosterono papildus. Estrogenų terapija gerina moterų, išgyvenančių perimenopauzę ir menopauzę, nuotaiką. Hormoninė kontracepcija gali padėti sergant priešmenstruaciniu disforiniu sutrikimu. „Aišku, kad dabartiniai antidepresantai, reguliuojantys serotonino kiekį, nėra veiksmingi visais atvejais. Kai kurie paaugliai yra atsparūs standartiniams gydymo protokolams. Svarbu sužinoti, kaip padėti pacientams kitais būdais“, – vilties teikia N. Ismail.

Patogiausia era istorijoje

Vos prieš šimtmetį dauguma kasdienių darbų reikalavo fizinių pastangų. Vanduo buvo nešamas kibirais, skalbiniai švarinami rankomis, malkos kapojamos kirviu, o apsipirkti tekdavo keliauti pėsčiomis arba važiuoti arkliu. Šiandien tam pakanka paspausti kelis mygtukus arba tiesiog sėsti į automobilį. Patogumas, apie kurį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti, tapo kasdienybe.

Žvelgiant į žmonijos istoriją, gyvename išskirtiniu laikotarpiu. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, medicinos pažanga, švarus geriamasis vanduo, kanalizacija, šildomi būstai ir saugesnės darbo sąlygos lėmė tai, kad vidutinė gyvenimo trukmė pasaulyje per pastarąjį šimtmetį pailgėjo daugiau nei dvigubai. Tai viena didžiausių civilizacijos pergalių. Tačiau kartu su ja atsirado naujas paradoksas – kasdienių fizinių pastangų paprasčiausiai nebeliko.

Skaičiuojama, kad suaugęs žmogus šiandien per dieną vidutiniškai sėdi 6–8 val., o biurų darbuotojai dar ilgiau. Ištirta, kad net reguliariai sportuojant ilgos nepertraukiamo sėdėjimo valandos didina širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo cukrinio diabeto, ankstyvos mirties riziką.

Dar vienas ryškus pokytis – kasdienis judėjimas tapo pasirinkimu, ne būtinybe. Anksčiau žmogus judėdavo, nes kitaip negalėjo: reikėjo eiti į darbą, parsinešti maisto, pasirūpinti ūkiu ar namais. Dabar daugeliui fizinis aktyvumas persikelia į sporto klubą arba vakarinius pasivaikščiojimus. Paradoksalu, tačiau pirmą kartą istorijoje turime sąmoningai planuoti judėjimą tam, kad kompensuotume technologijų sukurtą patogumą.

Ne mažiau pasikeitė mūsų namai. Šildymas, oro kondicionieriai, indaplovės, skalbyklės, džiovyklės, elektriniai paspirtukai, nuotoliniai pulteliai, siurbliai robotai – kiekvienas šių išradimų atskirai atrodo menkas patogumas. Tačiau sudėję juos visus gauname aplinką, kurioje organizmui tenka vis mažiau natūralių iššūkių. Mokslininkai šį reiškinį apibūdina kaip komforto burbulą – pasaulį, kuriame beveik nebejaučiame nei šalčio, nei karščio, retai nešame sunkesnius daiktus ir vis rečiau turime judėti vien tam, kad atliktume kasdienes užduotis.

Tai nereiškia, kad technologijos tapo mūsų priešais. Priešingai – jos išgelbėjo milijonus gyvybių, sumažino traumų skaičių, palengvino sunkų fizinį darbą, suteikė daugiau laiko poilsiui ir šeimai. Tačiau kartu jos sukūrė aplinką, kurios žmogaus organizmas evoliucijos eigoje niekada nebuvo patyręs. Tad prasideda didysis komforto paradoksas: kuo mažiau pastangų reikalauja kasdienis gyvenimas, tuo daugiau jų turime sąmoningai susikurti patys, jei norime išlikti sveiki.

Kūnas vis dar akmens amžiuje

Pirmykštį žmogų šiandien priblokštų ne tik išmaniosios technologijos. Dar labiau nustebintų tai, kad maistas pasiekiamas per kelias minutes, namuose visus metus vyrauja panaši temperatūra, o daugelis žmonių gali praleisti visą dieną beveik nepatirdami fizinių pastangų. Tačiau yra vienas netikėtas faktas – genetiškai nuo tolimų protėvių skiriamės visai nedaug. Per dešimtis tūkstančių metų žmogaus biologija keitėsi gerokai lėčiau, nei gyvenimo būdas. Kitaip tariant, gyvename XXI a., bet mūsų organizmas vis dar veikia pagal taisykles, susiformavusias tada, kai maisto reikėjo ieškoti, o ne užsisakyti į namus.

Didžiąją žmonijos istorijos dalį judėjimas buvo būtina išlikimo sąlyga: teko medžioti, rinkti maistą, statyti pastogę, rūpintis šeima. Energija buvo brangi, todėl organizmas išmoko ją taupyti. Šis evoliucinis palikimas išliko iki šiol – mūsų smegenys vis dar linkusios rinktis lengvesnį kelią. Todėl liftas atrodo patrauklesnis už laiptus, o automobilis – už pasivaikščiojimą. Tai ne tinginystė, o milijonus metų formuotas biologinis mechanizmas.

Panašiai ir su maistu. Kai saldūs ar riebūs produktai buvo retenybė, stiprus potraukis prie jų didino išgyvenimo galimybes. Šiandien tas pats mechanizmas veikia prekybos centre, kuriame kaloringo maisto gausu, nors realaus bado grėsmės nebėra.

Mokslininkai šią situaciją vadina evoliuciniu neatitikimu – organizmas prisitaikęs prie vienokios aplinkos, o gyvena visai kitokioje. Tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti pažangos. Tačiau primena svarbią tiesą: mūsų biologiniai poreikiai nepasikeitė taip greitai, kaip kito pasaulis. Todėl netgi patogiai gyvenant kūnui vis dar reikia judėti, patirti saikingų fizinių iššūkių ir kartais išeiti iš komforto zonos.

Komfortas, kuris silpnina

Žmogaus organizmas sukurtas pagal paprastą principą: tai, kas naudojama, stiprėja, o tai, kas nenaudojama, pamažu nyksta. Ši taisyklė galioja ne tik raumenims, bet ir kaulams, širdžiai, plaučiams, net pusiausvyros sistemai. Moksliniai tyrimai rodo, kad raumenų jėga ir masė pradeda mažėti stebėtinai greitai, jei jų neapkrauname. Vos per kelias savaites sumažėja ištvermė, silpnėja kojų raumenys, blogėja gliukozės apykaita. Organizmas tiesiog atsisako to, ko, jo manymu, nebereikia – juk kiekvienam raumeniui palaikyti būtina energija. Šiandien retas nešioja sunkius pirkinių krepšius, lipa laiptais aukštyn ar nueina kelis kilometrus vien tam, kad atliktų kasdienius reikalus. Net daugumą buities darbų, kurie anksčiau pareikalaudavo nemažai jėgų, perėmė buitinė technika. Patys to nepastebėdami, iš kasdienės dienos pašalinome daugybę mažų fizinių krūvių.

Paradoksalu, tačiau organizmui nėra didelio skirtumo, ar nejudame dėl ligos, ar dėl itin patogaus gyvenimo. Abiem atvejais jis prisitaiko prie mažesnio aktyvumo. Ekspertai pabrėžia, kad sveikatai svarbios ne tik treniruotės sporto salėje, bet ir nuolatinis judėjimas visą dieną: atsistoti nuo darbo stalo, paeiti pėsčiomis, rinktis laiptus vietoj lifto ar trumpam išeiti į lauką. Gera žinia ta, kad organizmas prisitaiko ne tik prie neveiklumo, bet ir prie aktyvumo. Net nedideli, tačiau reguliarūs kasdieniai judesiai ilgainiui stiprina raumenis, gerina širdies veiklą, padeda išsaugoti fizinį pajėgumą. Tad specialistai vis dažniau kalba ne apie intensyvų sportą, o apie aktyvesnę kasdienybę – tokią, kurioje judėjimas vėl tampa natūralia gyvenimo dalimi.

Kai nebejaučiame nei šalčio, nei karščio

Žiemą įsijungiame šildymą, vasarą – oro kondicionierių. Automobilyje, biure, prekybos centre ir namuose dažniausiai vyrauja panaši, maždaug 20–23 °C temperatūra. Nors toks komfortas malonus, mokslininkai pastebi, kad mūsų organizmas vis rečiau turi progą pasitelkti vieną svarbiausių gebėjimų – prisitaikyti prie temperatūros pokyčių. Žmogaus kūnas nuolat palaiko apie 37 °C temperatūrą. Kai sušąlame, susiaurėja kraujagyslės, pradedame drebėti, suaktyvėja medžiagų apykaita. Kai karšta, prakaituojame, išsiplečia kraujagyslės, kad kūnas galėtų atsivėsinti. Ši sudėtinga sistema, vadinama termoreguliacija, veikia lyg vidinis termostatas. Kaip ir raumenims, jai irgi reikia „treniruotės“.

Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukia rudasis riebalinis audinys. Skirtingai nei įprasti riebalai, jis energiją degina šilumai gaminti. Tyrimai rodo, kad trumpalaikis buvimas vėsesnėje aplinkoje gali suaktyvinti šio audinio veiklą ir pagerinti jautrumą insulinui bei medžiagų apykaitą. Tai nereiškia, kad reikia nuolat šalti, svarbiausia, kad organizmas retkarčiais patirtų natūralių temperatūros pokyčių.

Ne mažiau įdomus karščio poveikis. Šalyse, kur pirtis yra gyvenimo būdo dalis, pavyzdžiui, Suomijoje, ji vertinama ne tik kaip atsipalaidavimo vieta. Didelės apimties suomių tyrimai parodė, kad reguliariai pirtyje besilankantys žmonės rečiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, o mažesnė ankstyvos mirties rizika. Manoma, kad naudą lemia ne pati pirtis, o organizmo prisitaikymas prie karščio, geresnė kraujagyslių funkcija ir atsipalaidavimas.

Panašiai vertinamos ir maudynės šaltame vandenyje. Pastaraisiais metais jos išpopuliarėjo visame pasaulyje, tačiau mokslininkai ragina atskirti mokslo įrodymus nuo socialinių tinklų pažadų. Tyrimai rodo, kad reguliarus, saugus šalto vandens poveikis gali padėti organizmui geriau prisitaikyti prie šalčio, gerinti savijautą ir mažinti streso pojūtį. Vis dėlto kol kas trūksta įrodymų, kad tokios maudynės stiprina imunitetą ar gydo ligas.

Svarbiausia pamoka paprasta – mūsų organizmui nereikia nuolat gyventi nei šaltyje, nei karštyje. Visgi jam naudinga kartais išeiti iš nuolatinės komforto temperatūros. Trumpas pasivaikščiojimas vėsesniu oru, saikingas karštis pirtyje ar vasaros kaitra, jei laikomasi saugumo rekomendacijų, primena kūnui gebėjimus, kuriuos jis tobulino tūkstančius metų.

Maistas be pastangų

Dar niekada žmonijos istorijoje maistas nebuvo toks lengvai pasiekiamas. Tūkstančius metų žmonės didžiąją dienos dalį skirdavo tam, kad jo surastų: rinkdavo augalus, medžiodavo, žvejodavo, vėliau dirbdavo laukus, prižiūrėdavo gyvulius. Net ir prieš kelias dešimtis metų maisto gamyba namuose atimdavo gerokai daugiau laiko nei šiandien. Dabar dažnai pakanka kelių paspaudimų telefone – ir pietūs jau pakeliui.

Pasikeitė ne tik tai, kaip gauname maistą, bet ir jo sudėtis. Parduotuvių lentynose gausu itin perdirbtų produktų, jie sukurti taip, kad būtų ilgai išliekantys, patogūs vartoti ir ypač skanūs. Tokiuose produktuose gausu cukraus, druskos ir riebalų, kurie stipriai aktyvina smegenų atlygio sistemą. Dėl to suvalgyti daugiau, nei planavome, tampa gerokai lengviau.

Mokslininkai pabrėžia, kad mūsų sotumo mechanizmai evoliucionavo pasaulyje, kuriame kaloringas maistas buvo retenybė. Todėl organizmas vis dar linkęs kaupti energijos atsargas. Šiandien tai tampa iššūkiu – kalorijų gausu beveik visur, o jų gauti galima beveik be jokių pastangų.

Tai atspindi ir statistika. PSO duomenimis, nuo 1975 m. nutukimo paplitimas pasaulyje išaugo daugiau kaip tris kartus. Tyrimai taip pat rodo, kad daugelyje išsivysčiusių šalių žmonės kasdien suvartoja gerokai daugiau kalorijų nei prieš kelis dešimtmečius. Prie to prisideda ne tik didesnės porcijos, bet ir dažnesnis užkandžiavimas, itin perdirbto maisto gausa.

Paradoksalu, tačiau didžiausias iššūkis šiandien – ne rasti maisto, o laiku sustoti. Organizmas, tūkstančius metų mokytas nepraleisti progos pasisotinti, dar nespėjo prisitaikyti prie pasaulio, kuriame maisto netrūksta. Tad specialistai vis dažniau pabrėžia: svarbu ne tik tai, kiek valgome, bet ir kokį maistą renkamės. Kuo mažiau perdirbtas ir kuo ilgiau reikia kramtyti, tuo lengviau organizmui atpažinti, kada jau pasisotino.

Nepatogumai tapo nepakeliami?

Pamėginkite prisiminti, kada paskutinį kartą tiesiog laukėte. Be telefono rankoje. Be muzikos ausinėse. Be noro kas kelias sekundes patikrinti pranešimus. Daugeliui net penkios minutės eilėje parduotuvėje šiandien atrodo ilgesnės, nei pusvalandis laukimo prieš kelis dešimtmečius. Kodėl?

Atsakymo reikia ieškoti mūsų smegenyse. Kaskart gavę naują žinutę, pamatę įdomų vaizdo įrašą ar perskaitę naujieną, suaktyviname atlygio sistemą. Joje svarbų vaidmenį atlieka dopaminas – neuromediatorius, susijęs su motyvacija, smalsumu ir noru ieškoti naujų potyrių. Jis skatina tikėtis atlygio ir verčia jo ieškoti dar kartą. Problema ta, kad išmanieji telefonai, socialiniai tinklai ir daugelis skaitmeninių paslaugų sukurtos taip, jog nuolat pateiktų mažų, nenuspėjamų „apdovanojimų“ – naują pranešimą, patiktuką, vaizdo įrašą ar naujieną. Tokie trumpi malonumo impulsai lengvai tampa įpročiu. Smegenys pripranta prie nuolatinės stimuliacijos, todėl ramios akimirkos ima atrodyti neįprastos, kartais net varginančios.

Nuobodulys, kuris kadaise buvo natūrali kasdienybės dalis, tampa vis retesniu svečiu. Psichologai atkreipia dėmesį, kad būtent nuobodžiaudami dažniau sugalvojame naujų idėjų, geriau apmąstome problemas ar tiesiog leidžiame smegenims pailsėti. Kai kiekvieną laisvą minutę užpildome informacijos srautu, tokių progų lieka vis mažiau.

Tai nereiškia, kad telefonai ar technologijos kenkia savaime. Jie palengvina gyvenimą, padeda bendrauti ir dirbti. Visgi, kaip ir fiziniam kūnui, smegenims nenaudinga nuolatinė komforto būsena. Gebėjimas išbūti be išorinių dirgiklių, neskubėti iškart numalšinti nuobodulio ar nepatogumo tampa savotiška psichologine treniruote. Ir, pasak mokslininkų, ji gali būti ne mažiau svarbi nei kasdienis pasivaikščiojimas.

Kiek diskomforto mums reikia?

Gera žinia, kad organizmui nereikia ekstremalių išbandymų. Norint išsaugoti gerą savijautą, nebūtina bėgti maratonų, kasdien maudytis eketėje ar atsisakyti visų šiuolaikinių patogumų. Kur kas daugiau naudos duoda nedideli, bet reguliarūs iššūkiai, kurie natūraliai įsilieja į kasdienybę.

Specialistai vis dažniau kalba apie atsitiktinį judėjimą – fizinį aktyvumą, kuris nėra treniruotė, bet tampa dienos dalimi. Lipimas laiptais vietoj lifto, pasivaikščiojimas iki parduotuvės, sunkesnių pirkinių nešimas ar trumpesnės kelionės pėsčiomis padeda išjudinti organizmą ne prasčiau nei intensyvi treniruotė.

Panašiai yra ir su aplinka. Nebūtina visada palaikyti idealiai komfortiškos temperatūros. Dažniau pabūti gryname ore, trumpam pakęsti vasaros karštį ar gaivesnį orą, jei tai saugu ir nesukelia sveikatos problemų, – natūralus būdas palaikyti organizmo gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos.

Ne mažiau svarbios pertraukos nuo ekranų. Akimirkos be telefono, socialinių tinklų ar nuolatinio informacijos srauto leidžia pailsėti ne tik akims, bet ir smegenims. Tai padeda susigrąžinti gebėjimą susikaupti, ramiai išlaukti ir priimti tai, kad ne kiekviena laisva minutė turi būti užpildyta pramogomis.

Svarbiausia suprasti, kad technologijos nėra problema. Jos leidžia gyventi ilgiau, saugiau ir patogiau nei bet kada anksčiau. Tačiau neturėtų visiškai pakeisti judėjimo, buvimo gamtoje ar kitų natūralių kasdienybės pastangų. Didžiausia šiuolaikinio žmogaus užduotis – ne atsisakyti komforto, o sąmoningai palikti vietos tam, kas mūsų organizmui buvo įprasta tūkstančius metų.

Autorė Jūratė Survilė

Gijos Klinikų ortopedas-traumatologas Gintautas Pocius

Diskomforto priežastys

Pasak gydytojo ortopedo-traumatologo, dienos pabaigoje jaučiamas kojų nuovargis dažniausiai yra per visą dieną susikaupusio krūvio pasekmė. „Ilgai stovint, vaikštant kietu paviršiumi ar dirbant sėdimą darbą, nuo statinės padėties pavargsta pėdų ir blauzdų raumenys, o veninis kraujas sunkiau grįžta į širdį, todėl atsiranda tempimo, sunkumo ar tinimo pojūtis, – sako G. Pocius. – Pėda – tai sudėtinga atramos ir amortizacijos sistema. Kai yra plokščiapėdystė, čiurnos nestabilumas, sąnarių artrozė ar didžiojo piršto deformacija, apkrova pasiskirstoma netolygiai, todėl diskomfortas ryškėja greičiau, ypač vakare. Būtina pabrėžti, kad pasikartojantis kojų sunkumas ne visada yra tik ortopedinė problema – jei tinsta viena koja, atsiranda paraudimas ar šiluma, tai galima sieti su venų kraujotakos sutrikimu ar infekcija, tad reikia skubaus įvertinimo.“

Svarbu, ką avime kasdien

Daugelis žino, kad pėdų ir kojų sveikatai nemažą reikšmę turi tinkama avalynė bei pėdų atrama. Tik ne visi atsakytų, kokia konkreti avalynė palanki pėdų ir kojų sveikatai. Gyd. G. Pocius pabrėžia, kad avalynė nepakeičia gydymo ir neatstato jau susiformavusios pėdos deformacijos. Tačiau tai viena svarbiausių kasdienių priemonių, saugančių pėdas nuo perkrovos.

„Kiekvienas papildomas avalynės kulno centimetras vaikštant apie 10 % didina krūvį padikauliams ir pirštams. Aukštakulniai ir siauri, smailianosiai batai – viena dažniausių priežasčių, provokuojančių hallux valgus deformacijos progresavimą. Pėdų sveikatai palankūs batai turėtų būti gana platūs ir aukšti priekyje, kad pirštai nebūtų suspausti, turi stabilų kulno užkulnį ir žemą, platų kulną – ne aukštesnį nei 5 cm. Padas turėtų amortizuoti smūgį, bet negali būti visiškai minkštas ar nestabilus, nes tada pėdos ir čiurnos gali prarasti balansą. Tuomet gresia mikrotraumos ar minkštųjų audinių perkrovos, uždegimai“, – pažymi specialistas.

Reikia judėti

Anot gydytojo ortopedo-traumatologo, kasdieniai pasirinkimai padeda išlaikyti judėjimo komfortą. Svarbu įsidėmėti, kad sveikoms pėdoms ir kojoms geriausia profilaktika – ne poilsis, o taisyklingai dozuotas judėjimas. „Pėdoms ir čiurnoms reikia stiprių raumenų, gero prisitaikymo prie krūvio, todėl rekomenduoju vengti ilgai stovėti ar sėdėti. Būtina daryti trumpas aktyvias pertraukas, kasdien mankštinti ir stiprinti pėdų, čiurnų, blauzdų raumenis, – pataria medikas. – Sportinį krūvį reikia didinti palaipsniui – tai vienas dažniausių patarimų, kuriuo dalinuosi pacientams po traumų ar operacijų, nes staigus krūvio šuolis dažnai sugrąžina skausmą. Skausmo niekada nereikėtų vertinti kaip neišvengiamos aktyvaus gyvenimo dalies – tai signalas peržiūrėti krūvį, avalynę ar pasitikrinti pas specialistą.“

Kokios pagalbinės, profilaktinės priemonės praverstų?

Rinkoje siūloma įvairių pagalbinių ir profilaktinių priemonių pėdų sveikatai bei komfortui – ortopediniai įdėklai, kompresiniai gaminiai, įtvarai, silikoniniai tarpupirščiai ir kt. Pasak gyd. G. Pociaus, svarbiausia – suprasti, kokią konkrečią problemą sprendžiame. Vienam žmogui reikia sumažinti spaudimą priekinei pėdos daliai, kitam – koreguoti pėdos skliautą, trečiam – stabilizuoti čiurną po traumos.

„Mokslinė literatūra rodo, kad esant kulno skausmui dėl padų fascijos perkrovos individualūs ar standartiniai įdėklai gali padėti mažinti simptomus. Tačiau geriausias efektas pasiekiamas juos derinant su tempimo ir stiprinimo pratimais, o ne naudojant kaip vienintelę priemonę. Kompresiniai gaminiai gali sumažinti kojų sunkumo ir tinimo pojūtį, tačiau jų kompresijos laipsnis turi būti pritaikytas individualiai, ypač jei yra kraujotakos sutrikimų. Įtvaras naudingas laikinam sąnario stabilizavimui po traumos, tačiau ilgai nešiojamas be aiškios priežasties gali silpninti raumenų darbą, todėl turėtų būti reabilitacijos, ne nuolatinio gyvenimo dalimi“, – pažymi specialistas.

Konsultuotis su specialistu

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad kai kurias prevencines priemones galima įsigyti ir naudoti savo nuožiūra. Tačiau kitoms reikalingas individualus pritaikymas, o tai reiškia, kad jas paskirti turi specialistas. „Paprastus standartinius įdėklus, minkštus tarpupirščius ar profilaktinio spaudimo kompresines kojines galima išbandyti savarankiškai, jei simptomai nestiprūs ir nėra pavojaus ženklų – svarbiausias kriterijus, kad priemonė nedidintų skausmo, spaudimo ar tirpimo. Tačiau individualius įdėklus, stipresnės kompresijos ar ilgai nešiojamo įtvaro rinktis savarankiškai nerekomenduoju, nes tas pats skausmas gali turėti skirtingas priežastis: perkrova, streso lūžis, sąnario uždegimas ar deformacija. Be tikslios diagnozės priemonė gali net pakenkti. Ypač svarbu konsultuotis sergant cukriniu diabetu, turint kraujotakos sutrikimų ar neuropatiją, – pabrėžia G. Pocius. – Pas gydytoją ortopedą-traumatologą apsilankyti vertėtų ne tik po lūžio ar ūminės traumos. Konsultacija reikalinga, jei skausmas nepraeina per kelias savaites, kartojasi ar riboja įprastą veiklą, keičiasi eisena, formuojasi pėdos deformacija arba nuolat sunku rasti patogią avalynę. Geriau nelaukti, kol prasidės nuolatinis skausmas – kartais deformacija progresuoja be skausmo, matomi tik pėdos formos pasikeitimai, ir tuomet apsilankymas pas specialistą yra pagrįstas. Skubios pagalbos reikia jaučiant staigų stiprų skausmą po traumos, negalint remtis koja, pastebint pėdos šalimą, blyškumą ar staigų vienos kojos patinimą su paraudimu, nes tai gali reikšti kraujotakos sutrikimą.“

Profilaktiškai rūpintis pėdomis ir kojomis

Gydytojas ortopedas-traumatologas atkreipia dėmesį, kad pėdų ir kojų profilaktika neapsiriboja tinkamai parinkta avalyne, nes svarbų vaidmenį atlieka gyvensena. „Daug priklauso nuo kūno svorio – kiekvienas papildomas kilogramas didina mechaninę apkrovą pėdoms, čiurnoms, keliams ir klubams, todėl svorio kontrolė – tiesioginė investicija į sąnarių ilgaamžiškumą, – pažymi pašnekovas. – Taip pat svarbus reguliarus, palaipsniui didinamas fizinis aktyvumas, raumenų jėga, pusiausvyra, tinkama avalynė ir savalaikis reagavimas į pirmuosius nusiskundimus, ne jų ignoravimas. Galiausiai svarbi bendra sveikata – lėtinės ligos, tokios kaip cukrinis diabetas ar kraujotakos sutrikimai, reikšmingai veikia pėdų būklę, tad reikėtų atskiro dėmesio ir dažnesnės priežiūros.“

„Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgas dr. Paulius Mocevičius.

Prie kojų tinimo ir sunkumo neretai priprantama, o nemalonūs pojūčiai laikomi nuovargio pasekme. Tačiau numoti ranka į šiuos simptomus negalima. Plačiau apie venų varikozės diagnostiką ir gydymo metodus kalbamės su „Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgu dr. Pauliumi Mocevičiumi.

Dr. P. Mocevičius atkreipia dėmesį, kad kojų nuovargis ir tinimas nėra tik estetinė problema, nes šie simptomai gali rodyti veninės kraujotakos sutrikimus. Be to, kojos tiesiogiai susijusios su kitomis gyvybiškai svarbiomis organų sistemomis – širdimi, plaučiais ir kt. „Su metais daugelis žmonių jaučia didesnį ar mažesnį nuovargį kojose, bet to nereikėtų nurašyti amžiui. Patologinis kojų nuovargis ir tinimas yra sveikatos sutrikimas, kurį gali lemti venų varikaozė, širdies, kepenų ar inkstų funkcijos nepakankamumas, limfedema ir kt., – pažymi medikas. – Verta žinoti, kad net 40 % pacientų varikozinių mazgų ant kojų nematyti, stebimas tik pasikartojantis kojų nuovargis, sunkumas ir tinimas. Tad tik tyrimai gali parodyti, ar tikrai esama problemų su paviršinėmis kojų venomis.“

Dr. P. Mocevičius atskleidžia, kad echoskopinis tyrimas yra laikomas auksiniu standartu venų ligų diagnostikoje. „Tai paprastas ir nesudėtingas tyrimas, kurį atlieka kraujagyslių chirurgas. Tiesa, dabartinėje diagnostikoje taikomas kompleksinis paciento ištyrimas, apimantis ir daugiau metodų. Pasitaiko retesnių atvejų, kai pasitelkiama venografija ar kompiuterinė tomografija, bet pagrindinis yra echoskopijos tyrimas“, – sako pašnekovas.

Konservatyvusis gydymas tinka ne visiems

Nustačius venų varikozę, iš pradžių gali būti taikomas konservatyvusis gydymas kompresinėmis kojinėmis, kurios apspaudžia paviršines venas ir neleidžia kojoms tinti. „Gydant konservatyviuoju būdu, taip pat skiriami veninę kraujotaką gerinantys vaistai – cheminiai arba augaliniai, pavyzdžiui, pagaminti kaštonų ekstrakto pagrindu, kurie mažiau žaloja kepenis ir skrandį. Taip pat skiriami heparinizuoti tepalai arba geliai, kurių sudėtyje yra kraują skystinančio heparino: skystesnis kraujas lengviau prateka venomis, – paaiškina medikas. – Visuomet pacientams pažymiu, kad konservatyvusis metodas negydo ligos, tik mažina simptomus, be to, daliai pacientų jis gali netikti. Pavyzdžiui, mūvint kompresines kojines, kai kuriems atsiranda alerginių reakcijų nuo elastinės gumos. Taip pat gali būti sunkiau užsimauti vyresnio amžiaus žmogui, nes reikia nemažai jėgos dėl itin tampraus, gerai apspaudžiančio audinio. Kai kurie pacientai nori pagudrauti ir kompresines kojines pakeičia elastiniu bintu, kad ne taip spaustų, todėl kraujagyslės nėra tinkamai apspaudžiamos. Dalis pacientų netoleruoja konservatyviojo gydymo metu paskirtų cheminių vaistų, o heparinizuoti tepalai kainuoja nuo keliolikos iki keliasdešimt eurų, tūbelė sutepama per kelis kartus, tad toks gydymo būdas gali būti tiesiog per brangus.“

„Angioklinikos“ kraujagyslių chirurgas dr. Paulius Mocevičius.

Chirurginis gydymas taikomas itin retai

Dr. P. Mocevičius pasakoja, kad venų varikozė gali būti gydoma ir chirurginiu būdu. Tačiau gydymas su skalpeliu, kai pašalinama visa paviršinė kojos vena, jau yra pasenęs ir itin retai taikomas šiuolaikinėje angiochirurgijoje.

„Chirurgiškai pašalinant paviršinę kojos veną nuo pat kirkšnies iki čiurnos, pažeidžiamos aplink veną esančios struktūros, įskaitant nervus, todėl po tokios operacijos pacientas mažiausiai keliems mėnesiams netenka darbingumo. Be to, operuojant taikoma epidurinė nejautra arba bendroji narkozė, kurios medicinoje siejamos su tam tikrų komplikacijų rizika (kaip ir bet kuri kita intervencija į organizmą). Po chirurginės operacijos dažniausiai nebegalima taikyti lazerinės venų operacijos. Tad šiuolaikiniai kraujagyslių chirurgai renkasi kitus metodus, o ne chirurginį venos pašalinimą, nebent liga taip progresavusi, kad kiti metodai būtų neefektyvūs. Laimė, tai pasitaiko tik apie 5 % pacientų. Jei pirmos konsultacijos metu angiochirurgas arba chirurgas iškart siūlo tik chirurginį gydymą, galbūt vertėtų kreiptis į kitą specialistą, patartina į tokį, kurio specializacija – endovaskulinis venų gydymas, išgirsti dar vieną ar kelias nuomones apie galimą gydymą“, – pataria kraujagyslių chirurgas.

Gydymas lazeriu

Dr. P. Mocevičius per 17 darbo metų atliko daugiau kaip 20 tūkst. lazerinių venų operacijų. Tai endovaskulinių operacijų metodas, kai lazeriu blokuojama kraujotaka į paviršines kojų venas. „Alternatyva – kraujotakos blokavimas karščio, garų arba šalčio terapija, taip pat biologiniais klijais. Tačiau paskutiniu metu pasirodo vis daugiau straipsnių, kad biologiniai klijai siejami su tam tikromis komplikacijomis, – pažymi specialistas. – Kraujotakos į paviršines kojų venas blokavimas lazeriu yra laikomas auksiniu standartu gydant venų varikozę, nes atliekamas be narkozės ir pjūvių, operacija trunka 10–12 (kartais 15 min.) ir pacientas iškart gali grįžti į kasdienes veiklas. Žinoma, pooperacinis laikotarpis priklauso nuo individualių paciento organizmo savybių ir tolerancijos skausmui, bet 90 % pacientų sako grįžę jau tą pačią dieną. Po lazerinės venų operacijos savaitę reikia mūvėti kompresinę kojinę, ir tai visas diskomfortas.

Kartais pacientus gąsdina gydymo principas, kurio metu blokuojama kraujotaka. Tačiau svarbu žinoti, kad blokuojamos ne centrinės venos, tik paviršinės jų atšakos, smulkios venutės, kuriose veninis kraujas, vaizdingai sakant, „užpelkėja“.

Skleroterapija

Pasak dr. P. Mocevičiaus, tai Lietuvoje nepelnytai neįvertintas metodas, nes pasaulyje skleroterapija taikoma daugiau nei 40 metų. „Tai venų varikozės gydymo būdas, kai specialiomis medicininėmis putomis užblokuojamos paviršinės kojų venos. Skleroterapija – ypač geras metodas po chirurginių operacijų, kada nebegalima taikyti lazerinės operacijos. Taip pat turint žaizdų, opų, surandėjusių audinių. Skleroterapija atliekama ne ligoninėse, bet procedūriniuose kabinetuose, trunka 10–12 min., kol preparatai suleidžiami, užklijuojami pleistriukai ir užmaunama kompresinė kojinė (reikia mūvėti dvi savaites). Iškart galima grįžti prie įprastos veiklos, – atskleidžia kraujagyslių chirurgas. – Manau, kad skleroterapija ateityje taps populiari ir Lietuvoje, nes, pagal naujausius Sveikatos apsaugos ministerijos bei Valstybinės ligonių kasos nurodymus, pradinių venų varikozės stadijų gydymas nebebus kompensuojamas. Tai reiškia, kad reikės mokėti iš savo kišenės, jei pacientas nenorės laukti vėlyvosios ligos stadijos, o skleroterapija maždaug 10 kartų pigesnė nei lazerinė venų operacija.“

Anot dr. P. Mocevičiaus, skleroterapija suteikia didesnes kompleksinio gydymo galimybes specialistams – didžiausi mazgai pašalinami blokuojant kraujotaką lazeriu, o mažesniems mazgeliams galima taikyti skleroterapiją.

Svarbu koreguoti gyvenseną

Kraujagyslių chirurgas atkreipia dėmesį, kad, diagnozavus venų varikozę, vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti gyvensenos keitimas. „Viskas prasideda nuo gyvenimo būdo. Deja, daug žmonių rūko, vartoja alkoholį, kenčia nuo nutukimo. Žinoma, svarbus ir genetinis faktorius, nes polinkį į venų varikozę galime paveldėti iš mamos, tėčio ar močiutės, bet polinkis nebūtinai reiškia ligą, jei gebėsime kontroliuoti kitus rizikos faktorius. Vienas iš jų yra kūno svoris: dažniausiai moterims problemų su kojų venomis atsiranda būtent nėštumo metu, kai per gana trumpą laiką itin padidėja svoris. Kuo žmogus turi didesnį antsvorį, tuo didesnė tikimybė bet kurių ligų, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas, – pabrėžia dr. P. Mocevičius. – Sveikai gyvensenai turėtų būti dedamas didžiausias akcentas, nes mes, medicinos specialistai, tik gydome komplikacijas, tai, kas jau užgyventa. Moksliškai įrodyta, kad arterijų aterosklerozė yra rūkymo liga (rūkymas labiausiai kenkia arterijoms, taip pat silpnina venų sieneles), antro ar trečio laipsnio nutukimas tiesiogiai susijęs su venų varikoze. Judėjimo stygius ir antsvoris – pagrindiniai sveikatos priešai. Pakeitus gyvenimo būdą, viskas ima gerėti. Ne tik venų, bet ir visų žmogaus organizmo sistemų būklė.“

Nerimas ir nemiga – glaudžiai susiję

Nerimas ir miego sutrikimai dažnai eina koja kojon. Patiriant stresą ar nerimą organizmas suaktyvina vadinamąją „kovok arba bėk“ reakciją: padažnėja širdies ritmas, pakyla budrumo lygis, išsiskiria daugiau streso hormonų. Tokia būsena padeda reaguoti į pavojų, tačiau vakare ji tampa kliūtimi užmigti, nes smegenys ir toliau išlieka pasirengusios veikti, o ne ilsėtis. Ne veltui daugelis sako, kad sunkiausia dienos dalis prasideda vos atsigulus į lovą. Tuomet mintys ima suktis apie nebaigtus darbus, rūpesčius ar ateities planus, todėl užmigimas užtrunka, o miegas tampa paviršutiniškas. Mokslininkai nustatė, kad net viena prastai išmiegota naktis gali padidinti emocinį jautrumą ir sustiprinti nerimavimą kitą dieną.

Ilgainiui susiformuoja užburtas ratas: dėl nerimo sunkiau užmigti, o neišsimiegojus organizmas būna jautresnis stresui. Tyrimai rodo, kad net 70–80 % nerimo sutrikimų turinčių žmonių kartu patiria ir įvairių miego problemų. Kita vertus, ilgalaikė nemiga taip pat didina riziką išsivystyti nerimo sutrikimams, todėl specialistai ragina šių simptomų nelaikyti vien laikinu nepatogumu. Svarbu žinoti, kad jei miego sutrikimai tęsiasi ilgiau nei tris mėnesius ir vargina bent tris kartus per savaitę, jau laikomi lėtine nemiga.

Kaip atpažinti, kad organizmui trūksta poilsio?

Ne kiekviena prastai išmiegota naktis reiškia rimtą miego sutrikimą. Tačiau jei miego trūkumas kartojasi, organizmas anksčiau ar vėliau pradeda siųsti aiškius signalus. Vienas dažniausių požymių – sunku užmigti, miegas neramus, dažnai prabundama naktį arba pabundama gerokai anksčiau nei planuota ir nepavyksta vėl užmigti.

Net ir pramiegojus užtektinai valandų, ryte gali neapleisti jausmas, kad poilsio buvo per mažai. Specialistai pabrėžia, kad svarbi ne tik miego trukmė, bet ir jo kokybė. Suaugusiam žmogui paprastai rekomenduojama miegoti 7–9 val. per parą. Tačiau jei miegas dažnai nutrūksta, organizmas gali nespėti pereiti visų svarbių miego fazių, todėl ryte vis tiek jaučiamas nuovargis.

Miego stoka greitai atsispindi dienos savijautoje: sunkiau susikaupti, įsiminti informaciją, priimti sprendimus ar išlaikyti dėmesį. Dėl to didėja klaidų tikimybė darbe ar vairuojant, o įprastos kasdienės užduotys reikalauja daugiau pastangų nei įprastai.

Dar vienas požymis – padidėjęs jautrumas stresui ir emocijoms. Žmogus gali tapti dirglesnis, nekantrus, jautriau reaguoti į smulkius nesklandumus. Tyrimai rodo, kad net kelios iš eilės prastai išmiegotos naktys gali sustiprinti reakciją į stresą ir apsunkinti emocijų valdymą. Tad kokybiškas miegas laikomas viena svarbiausių geros fizinės ir emocinės sveikatos sąlygų.

Natūrali pagalba

Kai nerimas ir įtampa tampa kasdieniais palydovais, pirmiausia verta peržiūrėti savo įpročius. Specialistai pabrėžia, kad organizmas mėgsta pastovumą – einant miegoti ir keliantis tuo pačiu metu kasdien lengviau palaikomas natūralus biologinis ritmas. Netgi savaitgaliais siūloma pernelyg nenukrypti nuo įprasto miego grafiko, nes tai padeda lengviau pasiruošti poilsiui.

Ne mažiau svarbu tai, kaip praleidžiame paskutinę valandą prieš miegą. Telefonų, planšečių ar kompiuterių ekranai skleidžia mėlynąją šviesą, kuri gali slopinti užmigti padedančio hormono melatonino gamybą. Todėl specialistai rekomenduoja bent valandą prieš miegą atsisakyti ekranų ir rinktis ramesnę veiklą: paskaityti knygą, pasiklausyti ramios muzikos ar tiesiog pabūti tyloje.

Nurimti padeda lengvas fizinis aktyvumas. Vakarinis pasivaikščiojimas gryname ore, tempimo pratimai ar sąmoningo kvėpavimo technikos gali sumažinti susikaupusią įtampą ir padėti organizmui pereiti iš aktyvios dienos režimo į poilsį. Tyrimai rodo, kad lėtas, gilus kvėpavimas mažina streso hormonų aktyvumą ir skatina atsipalaidavimą.

Prireikus galima pasitelkti augalines priemones. Nuo seno nervinei įtampai mažinti ir ramesniam miegui skatinti naudojami įvairūs vaistiniai augalai – valerijonai, melisos, apyniai, pasifloros. Melisos vertinamos dėl švelnaus raminamojo poveikio, apynių spurgai tradiciškai vartojami atsipalaidavimui skatinti, o pasiflorų preparatai gali padėti sumažinti nervinę įtampą. Vieni geriausiai ištirtų ir ilgiausiai medicinoje naudojamų augalų yra valerijonai. Valerijonų šaknų preparatai tradiciškai vartojami nervinei įtampai mažinti ir gali padėti lengviau atsipalaiduoti bei pasiruošti miegui.

Jei miego problemos kartojasi dažnai arba kyla abejonių, kokia priemonė tinkamiausia, verta pasitarti su vaistininku arba gydytoju. Jie padės įvertinti situaciją ir parinks individualius poreikius atitinkantį sprendimą.

Kai augalinių priemonių nepakanka…

Nors gyvenimo būdo pokyčiai ir augalinės priemonės daugeliui gali padėti sumažinti nervinę įtampą ar lengviau užmigti, svarbu žinoti, kad jos nėra universalus sprendimas visais atvejais. Jei miego sutrikimai ar nerimas užsitęsia, reikėtų ieškoti gilesnių jų priežasčių ir kreiptis į specialistus.

Į gydytoją verta kreiptis tuomet, jei nemiga tęsiasi ilgiau nei mėnesį, nuolat kartojasi arba pastebimai blogina gyvenimo kokybę. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikis miego trūkumas gali turėti įtakos ne tik emocinei savijautai, bet ir fizinei sveikatai: didinti širdies ir kraujagyslių ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų, depresijos riziką.

Sunerimti reikėtų ir tuomet, jei nerimas ima trukdyti kasdieniam gyvenimui: sunku susikaupti darbe, mokytis, rūpintis šeima ar mėgautis anksčiau džiuginusia veikla. Tokiais atvejais svarbu nelaukti, kol simptomai dar labiau sustiprės.

Ypatingą dėmesį atkreipti į panikos priepuolius. Jie gali pasireikšti staigiu stipraus nerimo jausmu, širdies plakimu, dusuliu, prakaitavimu, galvos svaigimu ar baime prarasti kontrolę. Nors šie simptomai dažnai praeina per keliolika minučių, jie gali kartotis ir reikšmingai paveikti gyvenimo kokybę.

Laiku kreipiantis į šeimos gydytoją arba psichikos sveikatos specialistą galima nustatyti simptomų priežastį ir parinkti tinkamiausią pagalbą. Kuo anksčiau pradedama spręsti užsitęsusio nerimo ar nemigos problema, tuo didesnė tikimybė greičiau susigrąžinti kokybišką miegą ir gerą savijautą.

Autorė Jūratė Survilė

GJ Klinika – Genetika Jums gydytoja genetikė Rima Sereikienė

Kokią informaciją gali suteikti genetiniai tyrimai? Kokiais atvejais verta juos apsvarstyti?

Rima Sereikienė. Genetiniai tyrimai yra kitokie nei mums įprasti tyrimai, kuriuos atliekame dažniausiai. Genų pokyčiai (anksčiau vadinti mutacijomis), kuriuos nustatome, dar nereiškia, kad sergame arba būtinai susirgsime, tačiau pokyčiai vertinant įprastinius tyrimus paprastai susiję su jau prasidedančia ar esama liga.

Informacija, kurią suteikia genetiniai tyrimai, yra labai svarbi: pirmiausia – padeda nustatyti tikslią ligos diagnozę, o tada galima gilintis į kitus klausimus. Ar liga paveldima, jei taip – kokiu būdu: rizika tik berniukams ar tik mergaitėms, ar nepriklauso nuo lyties? Ar šią ligą galima gydyti? Jei gydymo nėra, gal įmanomas eksperimentinis gydymas (nuolat vyksta įvairūs tyrimai su retoms ligoms gydyti kuriamais vaistais). Kokia pasikartojimo rizika kitiems šeimos, giminės nariams? Kokios galimybės ligos išvengti? Taip pat genetiniai tyrimai padeda nustatyti ne tik ligos diagnozę, bet ir polinkį. Dabar jie skiriami ir individualaus jautrumo vaistams nustatymui. Genetinių tyrimų reikalingumą rekomenduojama aptarti su gydytoju genetiku visais atvejais, kai patiems kyla klausimų dėl paveldimų ligų šeimoje, dėl savo diagnozės, dėl šeimos planavimo arba kai klausimų kyla gydantiems gydytojams.

Kuo genetinis polinkis skiriasi nuo pačios ligos diagnozės?

R. S. Ligos diagnozė rodo jau įvykusį faktą – žmogus serga. Polinkis rodo riziką – nebūtinai žmogus jau serga (nebent yra ligos simptomai), tačiau jis turi didesnę ar mažesnę riziką, lyginant su kitais, susirgti ateityje. Polinkio sąvoka dažniausiai vartojama kalbant apie ligas, kurių atsiradimą nulemia ne vienas genas, o daug mažų genų pokyčių ir jų tarpusavio sąveika. Jos vadinamos daugiaveiksnėmis (arba multifaktorinėmis) ligomis: diabetas, dauguma onkologinių, autoimuninių, neurodegeneracinių ir kitų lėtinių ligų. Kai kalbama, kad 20 % ligų lemia genetika, o 80 % mūsų aplinka ir gyvenimo būdas, mintyje turimos būtent daugiaveiksnės ligos.

Su liga susiję (patogeniniai) nustatyti genų pokyčių variantai rodo ligos arba polinkio riziką. Jei nėra ligos simptomų, tikėtina, kad dabar žmogus yra sveikas ir turi galimybę toks išlikti, jei žinos ir naudosis ligos prevencijos priemonėmis (nuolat atliks reikalingus tyrimus, periodiškai konsultuosis su specialistais, vartos tinkamus papildus, koreguos mitybą, skirs laiko fiziniam aktyvumui, miegui ir pan.).

Kaip elgtis nustačius polinkį į tam tikras ligas?

R. S. Žinoti savo polinkį į ligas – jau labai svarbus žingsnis. Pats nesudėtingiausias genetinis tyrimas yra žinios apie giminės istoriją (ir mamos, ir tėčio) – reikia tik pasitikslinti nuo ko, kokio amžiaus mirė seneliai ar proseneliai, dėdės, tetos, kiti giminaičiai. Ir matysite – tai autoimuninės, kardiologinės, onkologinės ar kitos ligos? Tikėtina, kad polinkis galimas ir jums. Tuomet, kai suprantame, jog turime polinkį, galime konsultuotis su gydytoju genetiku dėl tyrimų reikalingumo arba patys, pasitarę su šeimos gydytoju, imtis profilaktikos priemonių. Atlikti biocheminius, imunologinius, ankstyvosios onkologinės diagnostikos ar kitus tyrimus, kurie parodytų – yra tik polinkis ar jau ligos pradžia; koreguoti mitybą, jei šeimoje dominuoja diabeto, podagros, lipdų apykaitos sutrikimai, pasirinkti tinkamą fizinį aktyvumą, darbo pobūdį, miego režimą, dažniau būti gamtoje. Šie pasirinkimai reikšmingi visų ligų atsiradimui.

Kartais gali prireikti specialių profilaktikos priemonių, pavyzdžiui, dėl autoimuninių ligų vengti didelių temperatūros svyravimų, drėgmės, alergenų aplinkoje; dėl odos vėžio atvejų saugotis aktyvios saulės. Dabar jau yra galimybė savo polinkį ligoms išsiaiškinti, atliekant atitinkamus genetinius tyrimus.

GJ Klinika – Genetika Jums gydytoja genetikė, medicinos mokslų daktarė Virginija Ašmonienė.

Kokias ligas dažniausiai paveldime?

R. S. Paveldimos monogeninės ligos, kurias dažniausiai sukelia patogeninis, su liga susijęs pokytis konkrečiame gene, sudaro 15–20 % visų ligų. Taip pat svarbu žinoti, kad vienas iš trijų žmonių turi vieną ar net keletą genų pokyčių, galinčių nulemti sunkią ligą būsimam vaikui, jei ir partneris (-ė) turės tokį patį, ir vaikas gaus abu ligos genus iš tėvų. Paprastai apie tai nežinome, nes turime sveiką geno kopiją, kuri kompensuoja pakitusio geno poveikį. Tačiau kai kurioms ligoms genų pokyčių nešiotojų dažnis yra gana didelis (1:10 alfa antitripsino deficitui, 1:50 spinalinei raumenų atrofijai ir kt.). Tad sutikti tokią antrąją pusę įmanoma, ypač giminystės atveju. Dažniausiai paveldime polinkį daugiaveiksnėms ligoms, kuris tampa liga, jei sudarome šiam polinkiui tinkamas sąlygas (mažai judame, neskiriame dėmesio reguliariai ir teisingai mitybai, būname kenksmingoje aplinkoje, rūkome, gyvename strese ir kt.). Todėl šių ligų turime daugiausiai.

Kam genetiniai tyrimai gali būti aktualūs planuojant šeimą?

Virginija Ašmonienė. Visiems, kas atsakingai planuoja nėštumą, rekomenduojama pagalvoti ir apie genetiką. Šių dienų medicininės genetikos galimybės leidžia atlikti „namų darbus“ ir pasiruošti būsimo vaikelio atėjimui. Aš, kaip gydytoja genetikė, ypač džiaugiuosi konsultacijomis prieš planuojamą nėštumą, nes galima aptarti visus rūpimus, taip pat nejaukius, emociškai sunkius klausimus, kurie nėštumo metu kelia išties daug streso. Turime didelį genetinių tyrimų arsenalą, todėl nuo individualios pacientų situacijos priklauso, kurį ar kuriuos genetinius tyrimus pasiūlys gydytojas genetikas. Patartina skirti laiko ir pirmiausia pasikalbėti su gydytoju genetiku.

Norisi paminėti svarbius genetinius tyrimus, kurie keičia nėštumo priežiūros taktiką: tai autosominiu recesyviniu būdu paveldimų ligų nešiotojų tyrimai. Šiuos genetinius tyrimus siūloma atlikti abiem tėvams, net ir tiems, kurie visiškai sveiki ir giminėje nėra asmenų, turinčių genetinių ligų. Gydytojui genetikui svarbu žinoti, ar pora yra tiriamų genetinių ligų nešiotoja, nors nei vyras, nei moteris gali to nei žinoti, nei jausti (paprastai autosominiu recesyviniu būdu paveldimų ligų nešiotojai klinikinių simptomų neturi arba simptomai minimalūs). Minėto genetinio tyrimo atlikimas užtrunka dėl didelės apimties, todėl patartina jį atlikti prieš planuojant nėštumą.

Kokiais atvejais reikėtų kreiptis į gydytoją genetiką dar iki tyrimo?

V. A. Visais atvejais prieš atliekant bet kokius genetinius tyrimus. Tokia rekomendacija ne veltui, iš patirties, nes būna situacijų, kai pacientai ne taip supranta ir vertina savo situaciją, kas iš esmės keičia genetinio ištyrimo taktiką. Ne paslaptis, kad pacientai mėgsta „pasitarti“ ir su dirbtiniu intelektu, tačiau kol kas ne visi klausimai atsakomi teisingai, įvertinant individualią situaciją.

Taip pat rekomenduojama konsultuotis su gydytoju genetiku, jei pacientui ir (ar) jo pirmos eilės giminėms, t. y. tėvams ir vaikams arba broliams ir seserims, yra patvirtinta genetinės ligos diagnozė; pacientui įtariama genetinė liga; esant įgimtų formavimosi ydų, anomalijų; esant neįprastai paciento išvaizdai; dėl psichomotorinio vystymosi atsilikimo, protinio atsilikimo, autizmo spektro sutrikimų ir genetinėms ligoms būdingų psichikos sutrikimų simptomų; esant pirmos, antros ar trečios eilės giminių santuokai; kai įtariami paveldimo vėžio sindromai. Pasireiškus įvairių organizmo sistemų (regos, klausos, nervų, judamojo aparato, kraujodaros, širdies, odos, urogenitalinės, virškinimo, kvėpavimo, endokrininės ir metabolinės) sutrikimams, indikuojantiems galimas genetines ar įgimtas medžiagų apykaitos ligas.

Išties daug indikacijų gydytojo genetiko konsultacijai. Tačiau taip yra ne veltui – aiški paciento negalavimų priežastis ir tiksli genetinė diagnozė atveria tiesius, individualizuotus kelius gydymo, profilaktikos ir prevencijos taktikos parinkimui.

Kada reikalinga atlikti genetinius tyrimus nėštumo metu?

V. A. Kai moteris yra vyresnio amžiaus (35 m. ir vyresnė), kai biologinis tėvas yra vyresnio amžiaus (42 m. ir vyresnis), kai ankstesnių nėštumų metu nustatyti vaisiaus chromosomų skaičiaus ar struktūros pokyčiai, kai buvę ne mažiau kaip du savaiminiai persileidimai ar nesivystantys nėštumai (pagal anamnezę), kai moteris arba biologinis tėvas ar jų pirmos eilės giminės serga paveldima liga, turi įgimtą vystymosi defektą, yra paveldimos ligos nešiotojai; kai ultragarsiniu tyrimu nustatoma vaisiaus ir (ar) nėštumo patologija arba chromosominės patologijos žymenys. Kai moters kraujo serume nustatomi biocheminiai chromosominių ligų ar nervinio vamzdelio defektų žymenys; kai moteris nėštumo metu perserga ar serga infekcine liga (raudonuke, toksoplazmoze, citomegalo virusine infekcija ar kt.), ar paveikiama žalingų cheminių ir (ar) fizinių veiksnių (radiacijos, chemoterapijos, aukštos temperatūros ar vaistų, galinčių turėti teratogeninį poveikį). Kai moteris pastojo po pagalbinio apvaisinimo in vitro (mėgintuvėlyje) procedūros. Kai vaisiaus biologiniai tėvai yra pirmos–trečios eilės giminės.

Kaip atliekami genetiniai tyrimai?

V. A. Genetiniai tyrimai atliekami specializuotose laboratorijose, kuriose turi būti įgyvendinti kokybės kontrolės reikalavimai, t. y. licencijos, akreditacija, aktyviai vykdomos vidinės ir išorinės kokybės kontrolės programos ir pan. Genetiniai tyrimai yra jautrūs, nuo jų rezultatų priklauso paciento diagnozė ir tolesnė ištyrimo, gydymo, priežiūros taktika. Prieš atliekant genetinius tyrimus specialaus pasiruošimo nėra, tačiau, priklausomai nuo paskirtų genetinių tyrimų, rekomenduojamas tinkamas ėminių (kraujo, burnos epitelio ląstelės ir kt.) paėmimo laikas, pvz., tik rytais, tik pirmadienį ar antradienį, nevalgius ir pan. Genetinių tyrimų atlikimo trukmė varijuoja nuo kelių dienų iki kelių savaičių, tai priklauso nuo paskirto genetinio tyrimo. Visais atvejais, prieš atliekant genetinius tyrimus, taip pat ir populiarius NIPT tyrimus, siūloma pasitarti su gydytoju genetiku.

Kodėl polinkis nėra nuosprendis?

V. A. Nustatytas genetinis polinkis tikrai nėra nuosprendis, o asmeninis indėlis į savo sveikatą – lemiamas veiksnys, nepriklausomai nuo turimo genetinio polinkio. Visi mes turime tam tikrą genetinių veiksnių rinkinį, dėl kurio vienų imunitetas stipresnis, kitų ne toks stiprus, vieni gali bėgti greitai trumpas distancijas, kiti – ilgas, vieni turi ligų, kiti neserga. Pasaulyje nerasi dviejų identiškų asmenų. Tai lemia asmeninis genetinių veiksnių rinkinys ir gyvenamoji aplinka. Tad ar genetinis polinkis yra nuosprendis – tikrai ne, bet žinodami asmeninį polinkį galite aktyviai prisidėti prie savo sveikatos išsaugojimo ir puoselėjimo, kurdami tinkamas sąlygas: pradedant maistu, fiziniu aktyvumu, miegu, streso valdymu ir t. t.

Ar visada geriau žinoti apie turimą polinkį?

R. S. Žmonių pažiūros ir nuomonės yra labai skirtingos: vieni renkasi žinoti kuo daugiau, kiti visada galvoja apie blogiausius variantus ir renkasi nežinoti. Tačiau genetiniai tyrimai gali pokyčių nenustatyti – dažniausiai (ne visada) tai reiškia, jog neturite didelės rizikos ar polinkio paveldimoms ligoms. Mūsų, medikų, pareiga – kiekvienu konkrečiu atveju paaiškinti, kokią naudą iš atlikto genetinio tyrimo pacientas gali turėti. Jei atsakymai nėra geri, tai leidžia susitelkti į klausimus, kuriuos aptarėme pradžioje, išvengti blaškymosi ieškant diagnozės ir galvojant, kad gal kažko nepadariau, gal esu kaltas (-a) dėl esamos situacijos.

Mūsų „GJ Klinika – Genetika Jums“– pagrindinė žinutė žmonėms: suvokimas, kad viską gali keisti, suteikia jėgų; žinojimas, ką gali pakeisti, veda link ilgaamžiškumo!

Autorė Laima Samulė

REGISTRACIJA IR KONTAKTAI

Telefonu +370 668 35 004
info@gjklinika.lt
Kęstučio g. 38, Kaunas, Lietuva

https://gjklinika.lt

Problema – ne vien skausmas

Menstruacinis diskomfortas neapsiriboja vienu simptomu. 2025 m. Prancūzijoje atliktas mokslinis tyrimas atskleidė, kad prieš menstruacijas moterys patiria vidutiniškai 8 skirtingus simptomus vienu metu, o per pačias menstruacijas – daugiau negu 9. Tarp dažniausių – nuovargis, pilvo apačios skausmas ar diskomfortas, pilvo spazmai, energijos stoka, nugaros ir galvos skausmai, emocinės savijautos pokyčiai.

Ypač dažnas nuovargis – prieš menstruacijas jį jautė 88 % tyrimo dalyvių, per mėnesines – net 92 %. Vertintu penkių dienų laikotarpiu įvairūs simptomai vidutiniškai truko nuo 2 iki 3,5 dienos, o jų intensyvumas siekė 5,5–6,5 balo iš 10. Tai rodo, kad moters savijautai šiuo etapu gali turėti įtakos ne vien skausmas, todėl ieškant sprendimo svarbus platesnis požiūris į fizinį ir emocinį komfortą.

Kompleksiškas požiūris

Vis aktualesni kompleksiniai sprendimai, skirti ne vienam atskiram simptomui, o bendrai moters savijautai prieš menstruacijas ir jų metu palaikyti. Vienas tokių sprendimų – maisto papildas „Vitavea Manhaé Confort Menstruel“. Jo sudėtyje derinami paprastųjų kraujažolių, vaistinių ramunių, šafrano ir imbiero ekstraktai, mikrokapsuliuoti nakvišų ir agurklių aliejai, vitaminai E, C ir B6 bei selenas.

Produktas tinkamas vartoti nuo 12 metų, todėl gali būti pasirinkimas tiek paauglėms, susiduriančioms su menstruacijų diskomfortu, tiek suaugusioms moterims. Jis vartojamas trumpu, konkrečiam ciklo laikotarpiui pritaikytu kursu – 5 dienas prieš menstruacijas ir 5 dienas jų metu.

Pagrįsta tyrimo duomenimis

Produkto vartojimo patirtis buvo vertinama 2025 m. „Expansion Consulteam“ atliktame realių vartojimo sąlygų tyrime, kuriame dalyvavo 100 18–35 metų moterų. Jų savijauta buvo vertinama pagal keturis savęs vertinimo klausimynus, lyginant kontrolinio ciklo ir maisto papildo vartojimo laikotarpio duomenis.

Po papildo vartojimo sumažėjusį diskomfortą ar skausmą priešmenstruaciniu laikotarpiu nurodė 70 % moterų, o menstruacijų metu – 89 %. Tyrimo rezultatų suvestinėje taip pat užfiksuoti pokyčiai vertinant nuovargį, energiją, bendrą savijautą ir emocinę pusiausvyrą. Dirglumo sumažėjimą nurodė 90 % dalyvių.

Vertinant konkrečius fizinius simptomus menstruacijų metu, pagerėjimą dėl apatinės pilvo dalies skausmų nurodė 90 % moterų, dėl galvos skausmų – 92 %, o dėl nugaros skausmų – 94 %.

Tyrimo metu taip pat vertinta, kaip greitai moterys pastebi savijautos pokyčius. 94 % dalyvių nurodė priešmenstruacinių simptomų sumažėjimą pajutusios greičiau nei per vieną valandą po produkto pavartojimo, o menstruacinių simptomų atveju tokį greitą poveikį nurodė 95 % moterų.

Mažesnis vaistų nuo skausmo poreikis

Susidūrusios su menstruacijų skausmu, daugelis moterų pirmiausia renkasi greitą sprendimą – vaistus nuo skausmo. Tačiau dažnesnis ar ilgalaikis kai kurių skausmą malšinančių vaistų vartojimas gali būti susijęs su didesne nepageidaujamo poveikio rizika, todėl vis daugiau dėmesio skiriama papildomoms priemonėms, galinčioms padėti palaikyti geresnę savijautą menstruacijų metu ir sumažinti poreikį dažnai vartoti vaistus nuo skausmo.

2025 m. Prancūzijoje atliktame realių vartojimo sąlygų tyrime sumažėjusį vaistų nuo skausmo vartojimo poreikį prieš menstruacijas nurodė 64 % moterų, o menstruacijų metu – 75 %. Nors maisto papildai nėra vaistų pakaitalas, šie duomenys rodo, kad daliai tyrimo dalyvių vaistų nuo skausmo reikėjo rečiau.

Produktas taip pat buvo gerai toleruojamas – 94 % tyrimo dalyvių nenurodė nepageidaujamo poveikio. Be to, 89 % moterų teigė ketinančios produktą įsigyti pakartotinai, 91 % rekomenduotų jį kitoms moterims, o 82 % įvertino kaip veiksmingesnį už anksčiau vartotus maisto papildus. Šie rezultatai ypač išsiskiria tuo, kad dalis tyrimo dalyvių jau buvo bandžiusios kitus produktus menstruacijų diskomfortui mažinti, tačiau 84 % jų ankstesniais pasirinkimais buvo nepatenkintos.

Vienas ryškiausių tyrimo rezultatų – reikšmingai sumažėjęs vienu metu jaučiamų simptomų skaičius. Teigiami pokyčiai pastebėti būtent tose srityse, kurios moterims dažnai kelia daugiausia diskomforto– skausmo ir spazmų, nuovargio, nuotaikų kaitos bei emocinės savijautos. Pagal Cohen’o d metodiką įvertinti tyrimo rezultatai parodė reikšmingą poveikį priešmenstruaciniams ir menstruaciniams simptomams, todėl „Manhaé Confort Menstruel“ galima vertinti kaip kompleksinį sprendimą gerai moters savijautai ciklo metu palaikyti.

Produktą galite įsigyti internetinėje parduotuvėje slamutis.lt, www.gintarine.lt, www.farmaplius.lt ir kitose elektroninėse prekybos vietose.

Autorė Jūratė Survilė

Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytoja otorinolaringologė, surdologė ir otoneurologė Marija Lebedeva

Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytoja otorinolaringologė, surdologė ir otoneurologė Marija Lebedeva

Kasdien konsultuojame daug jauno ir vyresnio amžiaus žmonių, turinčių klausos aparatus. Kartais reikia gydyti ausų infekciją, išvalyti sieros kamščius, neretai siunčiame pas ausų chirurgus. Tačiau dažnai atlikus klausos tyrimus tenka konstatuoti, kad klausos neurosensorinės ląstelės, perduodančios garsą nervų sistemai – smegenims – nebeatlieka pilnavertės funkcijos. Neurosensorinis prikurtimas paprastai neatsiranda staiga – jis vystosi lėtai. Dažniausios priežastys – natūralus senėjimas, genetinės ligos ir paveldėjimas, darbas triukšme, cukrinis diabetas ir kitos ligos.

Tam, kad suprastume, kaip silpsta klausa, reikia suvokti, kaip veikia mūsų ausis ir girdėjimo procesai. Ausis sudaryta iš trijų dalių – išorinės (ausies kanalas ir kaušelis), vidurinės (būgnelis, būgninė ertmė ir 3 mažiausi klausos kauliukai) ir vidinės (prieangis, sraigė, 3 pusratiniai kanalai). Mus domina vidinės ausies struktūra – sraigė, nes joje išdėstytos klausos neurosensorinės ląstelės, skalaujamos endolimfos skysčio. Dėl suvirpinto oro gūsio endolimfoje kyla mechaninė bangos jėga, kurią tos ląstelės verčia nerviniu impulsu ir toliau neša neuronais į galvos smegenyse esančius garsų apdorojimo centrus. Neurosensorinės ląstelės sraigėje išsidėsčiusios tam tikra tvarka, o viena grupė ląstelių registruoja ir perduoda tik vieno dažnio garsus, apimant diapazoną nuo 16 kHz iki 20 000 kHz. Mūsų fiziologija lemia, kad jautriausiai būna pažeidžiama sraigės ląstelių grupė, atsakinga už aukštų dažnių garsų diapazoną. Vadinasi, su laiku žmogui aukšto dažnio garsai (k, s, š, t, p) turi būti tariami garsiau, kad juos išgirstų. Tačiau dažniausiai žmogus nesąmoningai ima spėlioti, kokių garsų neišgirdo žodyje pagal kontekstą (iš čia kilo priežodis „aš apie batus, jis apie ratus“, nes batai ir ratai tariami panašiai). Tuomet įvyksta daug nesusipratimų, gali apimti gėdos jausmas, vengiama bendrauti, nes reikia vis pakartoti. Dažnas pacientas jaučiasi pasimetęs: gerai girdėdamas žemo dažnio garsus nesupranta, kodėl kalba jam skamba taip neaiškiai.

Deja, šiandien mokslo pasaulis negali pasiūlyti būdo, kaip atgaivinti pažeistas klausos ląsteles. Lieka viena išeitis – nešioti klausos aparatus. Išrasti 1898 metais, jie praėjo daugybę modifikacijų ir technologijų, kol tapo tokie patogūs, kokie yra šiandien. Jų privalumas – tai galėjimas pritaikyti kiekvieno paciento klausai individualiai, kai kiekvienas dažnių ruožas pagarsinamas tik tiek, kiek reikia, o girdima kalba tampa ne garsesnė, o aiški ir ryški. Nebelieka perteklinio poreikio įsitempti bandant atspėti, kokį žodį – „batas“ ar „ratas“ žmogus girdi.

Dar blogiau – mūsų fiziologija taip sudėta, kad nenaudojamos dalys ima atrofuotis. Vadinasi, jei ilgą laiką žmogaus neurosensorinės ląstelės pilnavertiškai neperduoda garsų klausos centrams, esantiems smegenyse, juose esančių garsų analizatorių sugebėjimas suvokti aukšto dažnio garsus (k, s, š, t, p) ima silpti. Tyrimai rodo, kad žmonės, per vėlai ėmę naudoti klausos aparatus, vėliau kalbą ir žodžius supranta blogiau nei tie, kurie klausos aparatus pradėjo nešioti laiku.

KO VENGTI NEŠIOJANT KLAUSOS APARATUS?

Triukšmo. Triukšmas nuo 85 dB be klausos aparatų jau gali pradėti kenkti klausos ląstelėms. Vadinasi, nešiojant klausos aparatus triukšmo perdavimas yra dar didesnis.

Infekcijos. Ausų landų ir klausos aparatų lietimas nešvariomis rankomis – itin dažna ausies kanalo infekcijos priežastis. Taip pat derėtų vengti nešioti klausos aparatus, kai po dušo ar vonios ausų landose lieka drėgmės.

KAS REKOMENDUOJAMA NEŠIOJANT KLAUSOS APARATUS?

• Nešioti kasdien ir ilgą laiką. Klausos aparatų technologija žmogui leidžia atkurti tuos garsus, kuriuos jis turėtų girdėti turėdamas sveiką klausą, taip pat padeda smegenyse esantiems klausos centrams juos be didelių pastangų apdoroti.
• Naudoti tinkamas priemones. Drėgmės poveikis ir nešvarumai gali sutrumpinti klausos aparatų naudojimo trukmę.
• Bendrauti su jūsų klausos specialistu. Dažni apsilankymai leis greičiau adaptuotis prie klausos aparatų ir padės kilus nesklandumų (užsikimšus vamzdeliui, atsiradus gedimų).

Socialinis lūžis: kaip viena tabletė perrašė visuomenės taisykles

Hormoninės kontracepcijos atsiradimas tapo ne tik reikšmingu medicinos laimėjimu, bet ir vienu svarbiausių XX a. socialinių bei ekonominių pokyčių, iš esmės pakeitusių moters vietą visuomenėje. Suteikusi galimybę kontroliuoti savo vaisingumą, ši priemonė sukėlė tikrą revoliuciją darbo rinkoje ir švietimo sistemoje. Ekonominiai tyrimai, įskaitant Nobelio premijos laureatės Claudios Goldin darbus, rodo, kad kontraceptinių tablečių prieinamumas lėmė 12–20 % padidėjusį moterų stojimą į universitetus ir sudarė apie 15 % moterų dalyvavimo darbo rinkoje augimo 1970–1990 m. Be to, galimybė planuoti motinystę prisidėjo prie to, kad moterų, baigusių ketverių ar daugiau metų aukštojo mokslo studijas, skaičius, palyginti su laikotarpiu iki kontracepcijos legalizavimo, išaugo net šešis kartus. Mokslininkų vertinimu, kontraceptinės tabletės prieinamumas tiesiogiai lėmė daugiau nei 30 % moterų skaičiaus augimą kvalifikuotose ir prestižinėse profesijose, tokiose kaip medicina, teisė ar vadovavimas.

Dabar daugiau nei 300 mln. moterų visame pasaulyje naudoja hormoninę kontracepciją. Ji ne tik suteikė daugiau galimybių siekti finansinės nepriklausomybės, bet ir neatpažįstamai pakeitė šeimos modelį – santuoka ir pirmojo vaiko gimimas buvo nukelti į vėlesnį, labiau sąmoningai pasirinktą gyvenimo etapą.

Biologinė revoliucija

Norint suprasti, kaip hormoninė kontracepcija veikia moters organizmą, būtina pažvelgti į jos veikimo principą, kuris iš esmės grindžiamas natūralių reprodukcinių procesų slopinimu. Sintetiniai hormonai – estrogenai ir progestinai (arba vien progestinai, naudojami kai kuriose kontraceptinėse priemonėse) – veikia smegenų ir kiaušidžių tarpusavio signalus, taip slopindami ovuliaciją. Jie taip pat tirština gimdos kaklelio gleives, todėl spermatozoidams tampa sunkiau patekti į gimdą, o kai kurios priemonės keičia gimdos gleivinę.

Nors šis mechanizmas itin veiksmingas ir patikimai apsaugo nuo nėštumo, jis kartu keičia natūralią hormonų kaitą. Natūralaus ciklo metu moters organizme nuolat svyruoja hormonų koncentracija: prieš ovuliaciją padidėja estradiolio ir testosterono lygis, o šie pokyčiai gali būti susiję su didesne energija, pasitikėjimu savimi ir lytiniu potraukiu. Vartojant hormoninius kontraceptikus, šie natūralūs hormonų pikai nuslopinami, o organizme palaikomas stabilesnis, dirbtinai reguliuojamas hormoninis fonas.

Moksliniai tyrimai, kuriuose taikoma magnetinio rezonanso tomografija (MRT), rodo, kad natūralaus ciklo metu kai kurių smegenų sričių, pavyzdžiui, hipokampo, struktūra ir aktyvumas gali kisti priklausomai nuo ciklo fazės. Pradėjus vartoti hormonines kontraceptines tabletes, dalis šių natūralių svyravimų gali pakisti arba susilpnėti. Tai rodo, kad hormoninė kontracepcija veikia ne tik reprodukcinę sistemą, bet ir gali turėti įtakos centrinės nervų sistemos veiklai.

Libido mįslė

Vienas dažniausių ir diskutuojamiausių galimų hormoninės kontracepcijos šalutinių poveikių – sumažėjęs lytinis potraukis, kurį kai kurios moterys apibūdina kaip emocinį ir fizinį atšalimą. Biologinis šio reiškinio paaiškinimas siejamas su testosterono – hormono, turinčio reikšmės abiejų lyčių lytiniam potraukiui, – poveikio pokyčiais.

Sintetiniai estrogenai, esantys kombinuotosiose kontraceptinėse tabletėse, gali skatinti kepenis gaminti daugiau lytinius hormonus surišančio globulino (SHBG). Šis baltymas kraujyje prisijungia laisvąjį testosteroną, todėl sumažėja jo dalis, prieinama organizmo audiniams. Vis dėlto mokslinių tyrimų rezultatai šiuo klausimu nevienareikšmiai: dalis moterų nepastebi jokių lytinio gyvenimo pokyčių, kai kurios teigia jaučiančios didesnį lytinį potraukį, nes sumažėja nepageidaujamo nėštumo baimė ir su ja susijęs stresas, tačiau kitos susiduria su sumažėjusiu libido ar kitais seksualinės funkcijos pokyčiais.

Seksualinio gyvenimo kokybės suprastėjimas, makšties sausumas ir sunkumai patiriant orgazmą gali tapti priežastimis, dėl kurių moterys nusprendžia nutraukti hormoninės kontracepcijos vartojimą. Paradoksalu, tačiau priemonė, sukurta tam, kad moterys galėtų laisviau ir ramiau mėgautis intymiu gyvenimu, kartais pati gali tapti kliūtimi visaverčiam intymumui.

Naujausi tyrimai atskleidžia poveikį psichikai

Psichikos sveikata – dar viena sritis, kurioje pastaraisiais metais itin aktyviai tiriamas hormonų poveikis. Dešimtmečius moterų skundai dėl liūdesio, prislėgtos nuotaikos ar staiga kilusio nerimo, pradėjus vartoti kontraceptines tabletes, neretai buvo siejami su asmeninėmis savybėmis ar gyvenimo aplinkybėmis. Vis dėlto pastarųjų metų didelės apimties populiaciniai tyrimai, ypač atlikti Danijoje ir Švedijoje, paskatino medicinos bendruomenę daugiau dėmesio skirti galimam hormoninės kontracepcijos poveikiui psichikos sveikatai.

Tyrimai rodo, kad hormoninę kontracepciją vartojančioms moterims depresijos diagnozavimo ar antidepresantų vartojimo tikimybė kai kuriais atvejais gali būti statistiškai didesnė nei jos nevartojančioms. Vis dėlto tokie duomenys neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, nes nuotaikai ir psichikos sveikatai įtakos turi daugybė biologinių, psichologinių bei socialinių veiksnių. Kai kuriuose tyrimuose didesnė rizika nustatyta paauglėms, tačiau šie rezultatai taip pat vertinami atsargiai.

Paauglystė – svarbus smegenų vystymosi laikotarpis, kai intensyviai bręsta už emocijų reguliavimą atsakingos sistemos. Todėl galimas išorinių hormonų poveikis šiuo gyvenimo etapu yra svarbi tolesnių mokslinių tyrimų sritis. Sintetiniai progestinai, priklausomai nuo jų rūšies ir savybių, gali skirtingai sąveikauti su įvairiais organizmo receptoriais. Manoma, kad kai kurie jų gali turėti įtakos neurosteroidų veiklai ir emocijoms, tačiau šie mechanizmai dar nėra iki galo išaiškinti.

Kas vyksta nutraukus vartojimą?

Hormoninės kontracepcijos vartojimo nutraukimas organizmui gali tapti reikšmingu prisitaikymo laikotarpiu, tačiau jo eiga kiekvienai moteriai yra individuali. Populiariojoje literatūroje ir socialiniuose tinkluose vis dažniau vartojamas terminas „pokontraceptinis sindromas“, apibūdinantis įvairius simptomus, kurie gali pasireikšti nutraukus hormoninės kontracepcijos vartojimą. Vis dėlto tai nėra oficialiai pripažinta medicininė diagnozė.

Pirmieji mėnesiai nutraukus tablečių vartojimą gali būti permainingi: gali paūmėti aknė, pakisti menstruacinio ciklo reguliarumas ar pobūdis. Kai kurioms moterims gana greitai atsistato ovuliacija ir įprastas ciklas, kitų organizmui prisitaikyti gali prireikti daugiau laiko. Emociniai ir seksualinės savijautos pokyčiai taip pat skiriasi: vienos moterys gali pastebėti sustiprėjusį lytinį potraukį ar didesnį emocinį jautrumą, o kitos ryškių pokyčių nejaučia.

Nutraukus hormoninės kontracepcijos vartojimą, organizme palaipsniui atsikuria natūrali hormonų kaita. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad visoms moterims per kelis mėnesius būtinai atsistato libido, padaugėja energijos ar išnyksta emocinio bukumo jausmas. Šie pokyčiai priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vartotos kontracepcijos rūšį, individualią organizmo reakciją ir sveikatos būklę.

Svarbiausia suprasti, kad hormoninė kontracepcija nėra nei universalus blogis, nei universalus gėris – tai veiksminga medicininė priemonė, kurios nauda ir galimi nepageidaujami poveikiai kiekvienai moteriai gali skirtis. Todėl tinkamiausią kontracepcijos metodą reikėtų rinktis ne pagal draugių patirtį ar vyraujančias tendencijas, o pasitarus su gydytoju ir įvertinus individualius poreikius, sveikatos būklę bei organizmo siunčiamus signalus.

Ateities kontracepcija krypsta ir į vyrus

2026 m. diskusijos apie hormoninę kontracepciją įgauna naują pagreitį – jų epicentru tampa ne tik socialiniai tinklai, bet ir modernios mokslo laboratorijos. „TikTok“ ir „Instagram“ platformose tūkstančiai moterų dalijasi asmenine patirtimi apie galimą nepageidaujamą kontraceptinių tablečių poveikį emocinei savijautai. Tai skatina daugiau diskutuoti apie hormoninės kontracepcijos alternatyvas ir ieškoti individualiems poreikiams labiau pritaikytų sprendimų.

Tuo pat metu mokslo bendruomenė intensyviai ieško naujų kontracepcijos metodų, kurie būtų veiksmingi, saugūs ir sukeltų kuo mažiau nepageidaujamų poveikių. Viena svarbiausių pastarųjų metų krypčių – vyriškos kontracepcijos plėtra, siekiant, kad atsakomybę už šeimos planavimą galėtų aktyviau dalytis abu partneriai.

Šiuo metu kuriamas NES/T gelis – kasdien ant pečių ir žastų tepama hormoninė priemonė, skirta laikinai slopinti spermatozoidų gamybą, kartu palaikant fiziologinį testosterono lygį organizme. Taip pat kuriami nehormoniniai metodai, pavyzdžiui, bendrovės „Contraline“ vystomas ADAM hidrogelis. Jis suleidžiamas į sėklinius latakus ir sudaro laikiną barjerą, neleidžiantį spermatozoidams patekti į spermą. Ankstyvieji klinikinių tyrimų rezultatai teikia vilčių, tačiau priemonės veiksmingumas, ilgalaikis saugumas ir grįžtamumas dar turi būti išsamiai įvertinti.

Laboratorijose mokslininkai taip pat ieško molekulinių mechanizmų, kurie leistų laikinai sutrikdyti spermatozoidų judrumą ar jų brendimą. Nors kai kurie potencialūs junginiai jau išbandyti laboratorinėmis sąlygomis, iki praktinio jų pritaikymo dar reikia atlikti daug papildomų tyrimų.

Visiškai rizikos neturinčios kontracepcijos priemonės kol kas nėra, tačiau šios inovacijos rodo, kad ateities kontracepcija gali tapti labiau individualizuota, įvairesnė ir labiau orientuota į abiejų partnerių poreikius bei gerovę.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Veikia raminamai

Kasdien daug laiko praleidžiame uždarose erdvėse, apsupti ekranų, triukšmo ir informacijos srauto. Tai aktyvina streso reakciją: didėja kortizolio kiekis, greitėja širdies ritmas, kyla kraujospūdis, o smegenys dirba didesnio budrumo režimu. Ilgainiui toks fonas sekina organizmą ir blogina savijautą.

Ištirta, kad buvimas gamtoje padeda slopinti šią reakciją. 20–30 min. žaliojoje aplinkoje gali sumažinti kortizolio lygį ir kraujospūdį, sulėtinti širdies ritmą. Tai susiję ir su autonomine nervų sistema: streso metu dominuoja simpatinė sistema, o gamtoje aktyviau veikia parasimpatinė, atsakinga už poilsį ir atsigavimą. Tad žmogus jaučiasi ramesnis, lengviau kvėpuoja, atsipalaiduoja raumenys. Smegenų vaizdinimo tyrimai, atlikti MRT ir fMRT metodais, rodo, kad gamta mažina migdolinio kūno aktyvumą – šis smegenų centras svarbus baimės ir streso reakcijoms. Tuo pat metu geriau veikia prefrontalinė žievė, atsakinga už dėmesį, sprendimų priėmimą ir emocijų kontrolę. Mokslininkai taip pat pastebi, kad gamtoje smegenys pailsi nuo ištisinio dirgiklių filtravimo. Natūralūs vaizdai ir garsai nukreipia dėmesį švelniai, be pastangų, todėl lengviau atsistato protinis pajėgumas. Gamta nėra tik maloni aplinka poilsiui – ji padeda sumažinti streso poveikį ir atkurti smegenų pusiausvyrą, netgi mažina depresijos, nerimo sutrikimų riziką.

Padeda susikaupti

Ar pastebėjote, kad pasivaikščiojus gamtoje lengviau susikaupti, aiškiau mąstyti ir greičiau rasti sprendimus? Mokslininkai tai aiškina dėmesio atkūrimo teorija. Kasdien smegenys nuolat naudoja valingą dėmesį – dirbame, skaitome, sprendžiame problemas, filtruojame gausybę informacijos. Ilgainiui šie ištekliai išsenka. Gamtoje dėmesį patraukia medžių ošimas, paukščių giesmės ar vandens tėkmė, tačiau tam nereikia didelių protinių pastangų. Dėl to smegenys gali pailsėti ir atkurti gebėjimą susikaupti. Tyrimai su studentais ir biurų darbuotojais rodo, kad pasivaikščiojus žaliosiose erdvėse geriau veikia darbinė atmintis, lengviau sprendžiamos užduotys. Trumpa pertrauka gamtoje – ne laiko švaistymas, o veiksmingas būdas atgauti protinį darbingumą.

Skatina kūrybiškumą

Būti gamtoje naudinga ne tik dėmesiui, bet ir kūrybiškumui. Kai smegenys pailsi nuo nepertraukiamo informacijos srauto ir kasdienių dirgiklių, joms lengviau kurti naujas idėjas ir ieškoti nestandartinių sprendimų. Tyrimai rodo, kad pabuvę žaliosiose erdvėse žmonės geriau atlieka kūrybinio mąstymo užduotis, o jų idėjos būna originalesnės. Manoma, kad natūrali aplinka sumažina protinį nuovargį ir leidžia smegenims laisviau jungti skirtingą informaciją. Neatsitiktinai daugelis pripažįsta geriausias mintis sugalvojantys ne prie darbo stalo, o vaikščiodami parke, miške ar pajūriu.

Kiek laiko reikia praleisti gamtoje?

Gera žinia ta, kad teigiamą gamtos poveikį galima pajusti greičiau, nei daugelis įsivaizduoja. Nustatyta, kad vos 10 min. žaliojoje erdvėje gali pagerinti nuotaiką ir sumažinti įtampą, o ryškesni fiziologiniai pokyčiai – mažesnis kortizolio kiekis ir ramesnė širdies veikla – fiksuojami po 20–30 min. Ilgalaikę naudą atskleidė didelės apimties tyrimai. Įrodyta, kad žmonės, kurie gamtoje praleidžia bent 120 min. per savaitę, dažniau savo sveikatą ir emocinę savijautą vertina kaip gerą. Šios dvi valandos nebūtinai turi būti praleistos iš karto – jas galima paskirstyti per visą savaitę. Svarbiausia – reguliarumas. Net trumpi, bet dažni pasivaikščiojimai gamtoje gali tapti paprastu būdu mažinti kasdienį stresą ir palaikyti gerą psichologinę savijautą.

Miškas, parkas, o gal pajūris?

Nors didžiausią poveikį paprastai siejame su mišku, moksliniai tyrimai rodo, kad teigiamai veikia beveik visos natūralios aplinkos. Miškas padeda geriausiai atsiriboti nuo miesto triukšmo ir kasdienių dirgiklių, todėl jame žmonės dažniausiai patiria didžiausią atsipalaidavimą. Tačiau ir miesto parkai, sodai ar kitos žaliosios erdvės mažina stresą, gerina nuotaiką, padeda atgauti dėmesio koncentraciją.

Vis daugiau dėmesio sulaukia vadinamosios mėlynosios erdvės – jūros, ežerai, upės. Ištirta, kad buvimas prie vandens siejamas su geresne emocine savijauta, mažesniu nerimu ir didesniu atsipalaidavimu. Manoma, kad prie to prisideda ne tik vaizdas, bet ir ritmingi bangų ar tekančio vandens garsai, kurie padeda sumažinti protinę įtampą.

Kalnų aplinka taip pat siejama su geresne psichologine savijauta, nors mokslininkai mano, kad dalį šio poveikio lemia ne vien kraštovaizdis, bet ir didesnis fizinis aktyvumas. Vis dėlto svarbiausia išvada paprasta – didžiausią naudą suteikia ta gamtos vieta, kurioje žmogus jaučiasi gerai ir kurią gali lankyti reguliariai. Net netoliese esantis parkas ar nedidelis sodas gali būti vertingesnis nei retai aplankomas tolimas miškas.

Įtraukti į kasdienybę

Norint pajusti teigiamą gamtos poveikį, nebūtina planuoti ilgos išvykos į mišką ar kalnus. Netgi nedideli reguliarūs įpročiai padeda mažinti stresą, gerina nuotaiką ir suteikia smegenims daugiau poilsio.

• Pradėti dieną trumpu pasivaikščiojimu. 20 min. ryte lauke padės lengviau įsivažiuoti į dieną.
• Išeiti į lauką per pietų pertrauką. Bent dalį pietų laiko praleisti parke, kieme ar prie žaliosios erdvės.
• Rinktis maršrutą per parką ar skverą. Einant į darbą ar grįžtant namo, rinktis kelią, kuriame daugiau žalumos.
• Savaitgaliais skirti laiko ilgesniam pasivaikščiojimui. Tai gali būti žygis miške, pasivaikščiojimas prie ežero ar laikas pajūryje.
• Dirbti ar skaityti lauke, jei tik įmanoma. Kartais užtenka persikelti į balkoną, sodą ar artimiausią parką.
• Įsileisti daugiau augalų į namus ir darbo vietą. Nors jie nepakeičia buvimo gamtoje, padeda kurti jaukesnę ir ramesnę aplinką.
• Planuoti laiką gamtoje iš anksto. Jei pasivaikščiojimai taps įprasta dienotvarkės dalimi, juos bus lengviau išlaikyti.

Svarbiausia – ne tobulumas, o reguliarumas. Kuo dažniau gamta tampa kasdienybės dalimi, tuo daugiau galimybių suteikiame sau pailsėti ir atgauti jėgas.

Autorė Jūratė Survilė