Jau buvote atostogose, miegojote ilgiau nei įprastai, tačiau energijos vis tiek nėra? Ryte sunku atsikelti, po pietų merkiasi akys, o vakare užmigti nepavyksta?

Galvojate, kad kaltas stresas, amžius ar fizinio aktyvumo trūkumas? O jeigu tikroji priežastis slypi visai kitur? Pabandykime kartu išspręsti šį gyvenimišką detektyvą.

7:15

Žadintuvas suskamba trečią kartą. Nors miegojote beveik aštuonias valandas, atrodo, lyg būtumėte ilsėjęsi vos kelias.

Pirma mintis:

• Reikia stipresnės kavos.
• Savaitgalį tikrai išsimiegosiu.
• Gal vakar nereikėjo tų traškučių.
• Kažko trūksta organizmui atsigauti…

10:30

Jau antras kavos puodelis. Tą patį laišką perskaitote trečią kartą ir vis tiek sunku susikaupti.

Kas galėtų būti priežastis?

• Stresas.
• Vitamino B12 stoka.
• Skydliaukės veiklos pokyčiai.
• Fizinio aktyvumo trūkumas.

13:30

Po pietų energija visai dingsta. Norisi saldumynų, bet kartu jaučiamas pilvo pūtimas ir mieguistumas.

Ką pirmiausia įtartumėte?

• Nesubalansuotus pietus.
• Miego trūkumą.
• Gliukozės reguliacijos pokyčius.
• Virškinimo sistemos sutrikimus.

17:00

Darbo dienos pabaigoje nuovargį pakeičia irzlumas. Veidrodyje pastebite pavargusią odą ir silpnesnius plaukus.

Kur slypi priežastis?

• Mikroelementų stoką.
• Hormonų pokyčius.
• Per daug kavos.
• Per mažai poilsio.

18:00

Užkopti laiptais darosi vis sunkiau, sportuoti nebenorisi, o atsistatymas po fizinio krūvio trunka ilgiau.

Ką apkaltintumėte?

• Amžių.
• Dienotvarkę.
• Disciplinos stoką.
• Organizmo pokyčius.

22:30

Pagaliau lova, tačiau užmigti nepavyksta.

Galvoje sukasi mintys:

• Kažkas turi pasikeisti.
• Rudenį vėl pradėsiu sirgti.
• Nuo pirmadienio gersiu kavą be kofeino.
• Mano kūnas prašo pagalbos.

Kas iš tikrųjų gali vogti jūsų energiją?

1. Bazinių organizmo resursų stoka

Baltymų, geležies ir kitų svarbių medžiagų stoka gali lemti rytinį nuovargį, koncentracijos sunkumus, plaukų slinkimą, raumenų silpnumą ir dusulį fizinio krūvio metu.

2. Skydliaukės veiklos pokyčiai

Skydliaukė reguliuoja energijos apykaitą. Jos veiklos sutrikimai gali pasireikšti nuovargiu, svorio, nuotaikos, miego, odos ir plaukų pokyčiais.

3. Gliukozės reguliacijos sutrikimai

Mieguistumas po valgio, saldumynų noras ir energijos svyravimai gali būti pirmieji gliukozės reguliacijos pokyčių požymiai.

4. Vitaminų ir mineralų stoka

Nuovargį gali lemti vitamino B12, vitamino D, homocisteino ar kitų mikroelementų pokyčiai.

5. Lėtinis uždegimas

Ne kiekvienas uždegimas pasireiškia temperatūra. Kartais jis vystosi tyliai ir ilgainiui tampa nuovargio priežastimi.

6. Susivienijusi gauja

Dažniausiai ilgalaikį nuovargį sukelia ne viena priežastis, o kelių veiksnių visuma – miego stoka, stresas, prasta mityba, mažas fizinis aktyvumas ir medžiagų trūkumas.

Kokius kraujo tyrimus verta atlikti?

Jeigu nuovargis nepraeina, verta pasitarti su gydytoju dėl išsamesnių tyrimų. Dažniausiai vertinami:

• Bendras kraujo tyrimas
• Hemoglobinas
• Feritinas
• Vitaminas B12
• Vitaminas D
• Homocisteinas
• TTH ir FT4
• Gliukozė nevalgius
• HbA1c
• Insulinas

Svarbu: vienas pakitęs rodiklis dar nėra diagnozė. Tyrimus visada reikia vertinti kartu su simptomais ir kitais rezultatais.

Byla dar nebaigta

Tikroji nuovargio priežastis paaiškėja ne spėliojant, o įvertinus visą organizmo būklę. Jei nuovargis tęsiasi ilgiau, verta atlikti tikslingus tyrimus ir pasitarti su gydytoju.

Bylos pastabos

• Nepulkite kaltinti pirmo įtariamojo.
• Simptomas nėra diagnozė.
• Papildai be tyrimų dažnai tėra spėlionės.
• Kraujo tyrimai padeda rasti pirmuosius įkalčius, tačiau juos reikia vertinti kompleksiškai.

Pastaraisiais metais ši tema Europoje tapo dar aktualesnė. Klimato kaita lemia vis dažnesnes ir intensyvesnes karščio bangas, o jų poveikį sveikatai jau stebi daugelio valstybių visuomenės sveikatos institucijos. 

Europos aplinkos agentūra pažymi, kad vis daugiau Europos šalių kuria specialias stebėsenos sistemas, skirtas karščio sukeliamoms sveikatos problemoms sekti, nes ekstremalios temperatūros tampa vis didesniu iššūkiu gyventojams. 

Troškulys – tik vėlyvas organizmo perspėjimas

Vienas didžiausių mitų, kad gerti reikia tik tada, kai pajuntamas troškulys. Medicinoje troškulys laikomas jau vienu iš organizmo atsako į prasidėjusį skysčių trūkumą. Kitaip tariant, kūnas pirmiausia pradeda taupyti vandenį, o tik vėliau siunčia signalą, kad jo ima stigti. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms. Senstant troškulio pojūtis silpnėja, todėl žmogus gali net nepastebėti, kad per dieną išgėrė gerokai mažiau skysčių, nei reikėtų. Dėl šios priežasties vyresni pacientai dažniau hospitalizuojami dėl dehidratacijos sukeltų komplikacijų.

Lietuvoje ši problema taip pat tampa vis aktualesnė vasaros mėnesiais, kai oro temperatūra vis dažniau viršija 30 laipsnių. Tokiomis dienomis organizmas prakaituodamas netenka ne tik vandens, bet ir mineralų, todėl vien troškulio ignoravimas gali baigtis rimtais sveikatos sutrikimais.

Nuovargis lengva supainioti su perdegimu

Ne vienas žmogus, pajutęs energijos stoką, pirmiausia kaltina įtemptą darbo grafiką, prastą miegą ar stresą. Vis dėlto viena iš dažniausių priežasčių gali būti paprasčiausias skysčių trūkumas. Net ir nedidelė dehidratacija blogina smegenų aprūpinimą deguonimi, todėl žmogui tampa sunkiau susikaupti, ilgiau atlikti įprastas užduotis ar priimti sprendimus. Dėl to atsiranda mieguistumas, dirglumas, sulėtėja reakcija.

Įdomu tai, kad moksliniai tyrimai rodo, jog nemaža dalis europiečių kasdien neišgeria rekomenduojamo skysčių kiekio. Europos maisto saugos tarnyba rekomenduoja suaugusioms moterims per parą gauti apie 2 litrus vandens, o vyrams – apie 2,5 litro, įskaitant skysčius iš maisto. Visgi, vertinama, kad maždaug 60 proc. vyrų ir 40 proc. moterų iš gėrimų negauna tiek skysčių, kiek rekomenduojama. 

Tamsus šlapimas gali parodyti daugiau nei atrodo

Vienas paprasčiausių būdų įvertinti organizmo hidrataciją – atkreipti dėmesį į šlapimo spalvą. Šviesiai gelsvas šlapimas dažniausiai rodo pakankamą skysčių kiekį organizme. Tuo tarpu ryškiai geltona ar gintarinė spalva gali reikšti, kad inkstai stengiasi sulaikyti kuo daugiau vandens.

Žinoma, spalvą kartais pakeičia vitaminai ar tam tikri vaistai, tačiau jei tamsesnis šlapimas kartu pasireiškia nuovargiu, galvos svaigimu ar burnos sausumu, tai jau signalas, kurio ignoruoti nereikėtų.

Kai pradeda svaigti galva, problema jau gali būti rimtesnė

Sumažėjęs skysčių kiekis organizme reiškia ir mažesnį cirkuliuojančio kraujo tūrį. Dėl to širdžiai tenka dirbti intensyviau, o smegenys trumpam gali gauti mažiau deguonies. Žmogus tai pajunta atsistojęs nuo kėdės ar lovos: akyse aptemsta, ima svaigti galva, kartais atsiranda net trumpalaikis silpnumo jausmas. Karštomis vasaros dienomis tokie simptomai pasitaiko gerokai dažniau, todėl medikai rekomenduoja nelaukti, kol organizmas pradės siųsti tokius ryškius signalus.

Burnos sausumas nėra vienintelis požymis

Nors išsausėjusi burna dažniausiai siejama su dehidratacija, organizmas siunčia ir kitų ženklų. Dažnai sausėja lūpos, sumažėja seilių kiekis, pasunkėja rijimas. Kai kuriems žmonėms atsiranda nemalonus burnos kvapas, nes dėl mažesnio seilių kiekio sparčiau dauginasi bakterijos. Ilgainiui gali sausėti ir oda. Svarbu suprasti, kad odos elastingumas nėra pats tiksliausias dehidratacijos rodiklis, ypač vyresniame amžiuje.

Širdis pradeda dirbti greičiau

Kai organizme sumažėja skysčių, širdis siekia kompensuoti sumažėjusį kraujo tūrį. Dėl to gali padažnėti pulsas, atsirasti širdies plakimo pojūtis ar dusulys lipant laiptais. Šie simptomai ypač pavojingi žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis.

Neatsitiktinai Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad karščio bangos Europoje kasmet tampa vis didesniu iššūkiu sveikatos sistemoms. Skaičiuojama, kad vien 2022 metų vasarą Europoje buvo užfiksuota daugiau kaip 61 tūkst. perteklinių mirčių, susijusių su karščiu. 

Vaikai ir senjorai – dvi jautriausios grupės

Lietuvoje vasaros metu dažniausiai į gydymo įstaigas dėl dehidratacijos kreipiasi būtent maži vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Vaikai skysčių netenka greičiau dėl aktyvaus judėjimo ir mažesnio kūno svorio, o senjorai dažnai tiesiog nejaučia troškulio. Be to, kai kurie vartojami vaistai, pavyzdžiui, šlapimą varantys preparatai, dar labiau didina skysčių netekimą. Dėl šios priežasties šeimos gydytojai rekomenduoja šių grupių žmonėms reguliariai gerti vandenį net tada, kai nesinori.

Kada delsti negalima?

Jeigu žmogus tampa vangus, negali aiškiai kalbėti, sutrinka orientacija, labai sumažėja šlapimo kiekis ar jis visai nesišlapina, atsiranda stiprus silpnumas, aukšta kūno temperatūra arba sąmonės sutrikimų, reikėtų nedelsiant kreiptis medicininės pagalbos. Tokiais atvejais paprasto stiklinės vandens jau gali nepakakti. Kartais būtinas gydymas gydymo įstaigoje ir intraveniniai skysčiai.

Prevencija turi prasidėti dar prieš pajuntant troškulį

Pakankamas skysčių vartojimas nėra vien vasaros rekomendacija. Tai kasdienis įprotis, nuo kurio priklauso ne tik gera savijauta, bet ir daugelio organizmo sistemų veikla. Dar svarbiau prisiminti, kad vandens poreikis nėra vienodas. Jis priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, oro temperatūros, sveikatos būklės ir vartojamų vaistų.

Pastebėjus pasikartojančius dehidratacijos simptomus ar abejojant, ar jie nėra susiję su kitomis ligomis, verta kreiptis į gydytoją. Privati šeimos klinika gali padėti įvertinti bendrą sveikatos būklę, nustatyti skysčių trūkumo priežastis ir pasiūlyti individualias rekomendacijas, padedančias išvengti rimtesnių komplikacijų.

Kodėl atsiranda?

Nėštumas ir gimdymas moters organizmui – didžiulis išbandymas. Viena labiausiai apkraunamų sričių – dubens dugno raumenys. Jie palaiko šlapimo pūslę, gimdą ir kitus mažojo dubens organus, todėl po gimdymo nusilpus šiems raumenims gali sutrikti šlapimo sulaikymas.

Didelę įtaką turi hormonų pokyčiai. Nėštumo metu pakitęs hormonų balansas veikia audinių elastingumą, o po gimdymo organizmui reikia laiko atsigauti. Gimdant taip pat gali būti tempiami nervai ir audiniai, atsakingi už šlapimo pūslės kontrolę, todėl kai kurioms simptomai išlieka ilgiau.

Klaidinga manyti, kad po Cezario pjūvio ši problema negresia. Nors natūralus gimdymas riziką didina labiau, nėštumas stipriai apkrauna dubens dugną, todėl šlapimo nelaikymas gali pasireikšti ir po Cezario operacijos.

Riziką didina papildomi veiksniai: antsvoris, lėtinis kosulys, vidurių užkietėjimas, sunkus fizinis darbas ar dažnas sunkių daiktų kilnojimas. Visa tai didina spaudimą pilvo ertmėje ir silpnina dubens dugno struktūras.

Laikina ar rimta?

Pirmosiomis savaitėmis po gimdymo lengvas šlapimo nelaikymas laikomas natūralia organizmo reakcija į patirtą fizinį krūvį. Dubens dugno raumenys ir audiniai po nėštumo bei gimdymo būna nusilpę, todėl organizmui reikia laiko atsigauti. Daliai moterų simptomai palaipsniui sumažėja per pirmuosius mėnesius, ypač jei skiria dėmesio poilsiui, dubens dugno stiprinimui ir bendram organizmo gijimui.

Įspėjamaisiais ženklais laikoma, kai šlapimo nelaikymas nepraeina po 3–6 mėnesių, simptomai stiprėja arba pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui. Nerimą turėtų kelti ir deginimas, skausmas, dažni šlapimo takų infekcijų požymiai ar staigus, sunkiai suvaldomas noras šlapintis.

Tokiais atvejais rekomenduojama kreiptis į gydytoją. Specialistai gali įvertinti dubens dugno būklę, parinkti tinkamus pratimus ar kitus gydymo būdus. Kuo anksčiau pradedama spręsti problema, tuo geresni rezultatai pasiekiami ir tuo didesnė tikimybė visiškai atkurti gyvenimo kokybę.

Kas iš tiesų padeda?

Daugeliu atvejų šlapimo nelaikymo simptomus galima reikšmingai sumažinti ar net visiškai panaikinti, jei pagalba pradedama laiku ir taikomi tinkami metodai.

Vienas svarbiausių pagalbos būdų – dubens dugno raumenų stiprinimo (Kėgelio) pratimai. Jų esmė – stiprinti raumenis, atsakingus už šlapimo pūslės kontrolę. Reguliariai atliekami gali pagerinti raumenų tonusą ir sumažinti nevalingą šlapimo pratekėjimą kosint, juokiantis ar sportuojant. Nemažai moterų šiuos pratimus atlieka netaisyklingai, todėl rezultatai būna menki. Dėl šios priežasties naudinga konsultuotis su dubens dugno kineziterapeutu, kuris padeda tiksliai įvertinti raumenų būklę ir parodo, kaip pratimus atlikti taisyklingai.

Svarbi gyvenimo būdo korekcija. Antsvoris didina spaudimą dubens dugnui, todėl net nedidelis svorio sumažinimas gali palengvinti simptomus. Taip pat patartina riboti kofeiną ir alkoholį, nes jie dirgina šlapimo pūslę ir gali skatinti dažnesnį norą šlapintis. Ne mažiau svarbi vidurių užkietėjimo prevencija – nuolatinis stanginimasis silpnina dubens dugno raumenis ir gali dar labiau pabloginti būklę. Rekomenduojama reguliari, bet neintensyvi fizinė veikla: vaikščiojimas, plaukimas, lengvi tempimo ar stabilumo pratimai.

Dar vienas veiksmingas metodas – šlapimo pūslės treniravimas. Jo esmė – palaipsniui mokyti šlapimo pūslę ilgiau išlaikyti šlapimą ir mažinti staigų poreikį skubėti į tualetą. Tam taikomas planuojamas šlapinimasis, kai tualetas lankomas nustatytais intervalais, net jei stipraus noro nėra. Vėliau intervalai tarp šlapinimosi palaipsniui ilginami.

Galiausiai veiksmingi laiko patikrinti augalai:

• Meškauogės. Pasižymi antiseptinėmis savybėmis, padeda palaikyti šlapimo takų švarą ir naudingos vis pasikartojant diskomfortui. Tradiciškai vartojamos trumpais kursais, siekiant palaikyti šlapimo takų higieną.
• Dirviniai asiūkliai. Šis augalas vertinamas dėl švelnaus diuretinio poveikio ir gebėjimo padėti pašalinti skysčių perteklių iš organizmo. Tradiciškai siejami su audinių stiprinimu, todėl dažnai įtraukiami į įvairius žolinius mišinius.
• Dilgėlės. Manoma, kad jos gali prisidėti prie bendros šlapimo sistemos funkcijos palaikymo, taip pat palaikyti skysčių pusiausvyrą organizme.
• Moliūgų sėklos. Nuo seno vartojamos šlapimo pūslės funkcijai palaikyti. Jose esantys junginiai siejami su teigiamu poveikiu raumenų tonusui, todėl rekomenduojamos kaip kasdienės mitybos dalis.
• Spanguolės. Plačiai žinomos dėl poveikio šlapimo takams. Jos padeda apsaugoti šlapimo pūslės ir šlapimo takų gleivinę, gali sumažinti bakterijų prisitvirtinimą. Dėl šios priežasties spanguolės dažnai pasirenkamos kaip natūrali profilaktinė priemonė.
• Ceiloninis cinamonas. Mažina šlapimo pūslės audinių randėjimą, padeda išlaikyti pūslės raumenų (detruzoriaus) elastingumą ir struktūrą, taip mažinant spazmus ir nevalingą šlapimo ištekėjimą.
• Apynių spurgai. Švelnina nervinę įtampą, gali sumažinti stresinį šlapimo nelaikymą, kai šlapimas nevalingai išteka dėl staiga padidėjusio spaudimo pilvo ertmėje, pavyzdžiui, fizinio krūvio, kosint ar čiaudint.

Autorė Jūratė Survilė

Apie sąvoką

Žodis „somatinis“ kilęs iš graikų kalbos žodžio soma, reiškiančio kūną. Somatinis dvasingumas – tai požiūris, kad žmogaus vidinis gyvenimas, emocijos ir dvasinė patirtis neatsiejami nuo fizinio kūno. Kitaip tariant, kūnas laikomas svarbia emocinės ir psichologinės patirties dalimi.

Ilgą laiką dvasingumas daugiausia buvo siejamas su malda, meditacija ar savirefleksija. Somatinis dvasingumas grįstas platesne samprata – emocinė ir dvasinė patirtis neatsiejama nuo kūno, todėl svarbus kvėpavimas, raumenų įtampa, širdies ritmas ir kiti fiziologiniai signalai.

Pastaraisiais metais ši kryptis sulaukė daug dėmesio. Viena to priežasčių – spartus neuromokslų vystymasis ir vis daugiau tyrimų, atskleidžiančių glaudų ryšį tarp smegenų, nervų sistemos ir viso organizmo. Žmonės vis dažniau domisi autonominės nervų sistemos veikla, streso poveikiu organizmui, kvėpavimo praktikomis ir būdais, kaip reguliuoti emocinę būseną.

Pastaraisiais dešimtmečiais išaugęs susidomėjimas psichologinėmis traumomis paskatino daugiau kalbėti apie tai, kad stiprūs išgyvenimai gali ilgam paveikti ne tik emocinę savijautą, bet ir miegą, virškinimą, raumenų įtampą ar kitus fiziologinius procesus. Būtent iš čia kilo populiari mintis, kad emocijas svarbu ne tik suprasti ar įvardyti, bet ir išjausti per kūno pojūčius.

Mokslas patvirtina, kad emocijos ir stresas sukelia apčiuopiamų fiziologinių pokyčių organizme. Tačiau teiginys, jog traumos tiesiogine prasme kaupiasi konkrečiose kūno vietose, iki šiol nėra įrodytas. Todėl somatinis dvasingumas šiandien vertinamas kaip įvairių idėjų visuma, kurioje persipina moksliškai pagrįstos žinios apie kūno ir proto ryšį bei populiaresnės, tačiau ne visuomet įrodymais paremtos teorijos.

Ar emocijos iš tiesų kaupiasi?

Teiginys, kad emocijos ir traumos kaupiasi kūne, šiandien dažnai girdimas socialiniuose tinkluose, tinklalaidėse ar saviugdos literatūroje. Mokslininkai ragina to nesuprasti pažodžiui. Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad emocijos daro didelę įtaką organizmo veiklai, tačiau nėra įrodymų, jog jos metų metus fiziškai daro įtaką konkretiems raumenims ar vidaus organams.

Patyrus stresą, baimę ar pyktį, organizme akimirksniu suaktyvėja autonominė nervų sistema. Tai nevalingai veikianti nervų sistemos dalis, reguliuojanti širdies ritmą, kvėpavimą, kraujospūdį, virškinimą ir daug kitų gyvybiškai svarbių funkcijų. Reaguodamas į grėsmę organizmas išskiria streso hormonus – adrenaliną ir kortizolį. Dėl to padažnėja pulsas, kvėpavimas tampa paviršutiniškesnis, įsitempia raumenys, pakyla kraujospūdis, o energijos atsargos mobilizuojamos greitai reakcijai. Jei stresas trumpalaikis, šie pokyčiai yra natūrali apsauginė reakcija. Tačiau ilgai trunkantis emocinis krūvis gali sutrikdyti organizmo pusiausvyrą. Nuolat padidėjusi kortizolio koncentracija siejama su miego sutrikimais, silpnesniu imuniniu atsaku, lėtiniais uždegiminiais procesais, didesne širdies ir kraujagyslių ligų, depresijos rizika. Ilgainiui gali atsirasti nuolatinė raumenų įtampa, galvos, kaklo ar nugaros skausmai.

Būtent taip aiškinami psichosomatiniai sutrikimai – būklės, kai psichologiniai veiksniai prisideda prie fizinių simptomų radimosi ar jų paūmėjimo. Tai nereiškia, kad skausmas ar kiti negalavimai įsivaizduojami. Priešingai, simptomai realūs, bet juos lemia sudėtinga nervų, hormonų, imuninės sistemos ir smegenų sąveika.

Vis dėlto populiarūs teiginiai, kad pyktis kaupiasi kepenyse, baimė – inkstuose, o liūdesys – pečiuose, nėra pagrįsti moksliniais įrodymais. Taip pat nepatvirtinta, kad konkreti trauma daug metų fiziškai išlieka tam tikrame raumenyje ir gali būti išlaisvinta vien masažu ar specialiais pratimais. Nors daugelis žmonių stresą jaučia panašiose kūno vietose – pečiuose, kakle, žandikaulyje ar pilve, šios reakcijos yra individualios ir priklauso nuo nervų sistemos veiklos, ankstesnių patirčių, bendros sveikatos būklės, gyvenimo būdo. Tikslesnis teiginys – ne tai, kad emocijos kaupiasi kūne, o tai, kad jos keičia organizmo veiklą. Jei stresas užsitęsia, šie pokyčiai gali tapti ilgalaikiai ir paveikti tiek fizinę, tiek psichikos sveikatą. Būtent šį glaudų kūno ir emocijų ryšį šiandien vis aktyviau tyrinėja neuromokslai ir psichologija.

Kodėl kūnas prisimena stresą?

Po stiprių emocinių išgyvenimų organizmas gali dar ilgai išlaikyti padidėjusio budrumo būseną. Taip nutinka, nes stresas paveikia ne tik mintis, bet ir autonominę nervų sistemą, kuri reguliuoja kvėpavimą, širdies ritmą, kraujospūdį, virškinimą ir kitus gyvybiškai svarbius procesus.

Autonominę nervų sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys – simpatinė ir parasimpatinė. Simpatinė nervų sistema mobilizuoja organizmą veikti: dažnina širdies ritmą, greitina kvėpavimą, nukreipia kraujotaką į raumenis ir paruošia kūną susidoroti su pavojumi. Parasimpatinė sistema atlieka priešingą funkciją – sulėtina širdies plakimą, skatina virškinimą, padeda atsipalaiduoti ir atkurti energijos atsargas. Sveikame organizme šios dvi sistemos nuolat keičia viena kitą, leisdamos prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkos sąlygų.

Susidūręs su grėsme žmogus paprastai patiria vadinamąją „kovok–bėk–sustink“ reakciją. Tai evoliuciškai susiformavęs išgyvenimo mechanizmas, padėjęs mūsų protėviams greitai reaguoti į pavojų. Šiandien tikrų fizinių grėsmių pasitaiko gerokai rečiau, tačiau organizmas panašiai reaguoja ir į psichologinį stresą: konfliktus, finansinius sunkumus, darbo krūvį ar net nuolatinį informacijos srautą.

Didžiausia problema kyla tuomet, kai grėsmės signalas neišsijungia. Jei stresas tęsiasi savaites ar mėnesius, nervų sistema gali veikti padidėjusio budrumo režimu. Tokiu atveju žmogų gali varginti nuolatinė raumenų įtampa, sutrikęs miegas, padidėjęs dirglumas, jautrumas garsams, sunkumai susikaupti ar nuovargis. Mokslininkai šį reiškinį sieja su organizmo prisitaikymu prie ilgalaikio streso – nuolat aktyvuojamos streso sistemos ilgainiui pačios tampa fiziologinių pokyčių priežastimi.

Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė polivagalinė teorija, kurią pasiūlė amerikiečių neuromokslininkas Stephenas Porgesas. Jo teigimu, klajoklis nervas atlieka itin svarbų vaidmenį reguliuojant emocijas, socialinį bendravimą ir organizmo reakciją į saugumą ar grėsmę. Ši teorija tapo itin populiari tarp psichoterapeutų ir traumų specialistų, nes padeda aiškinti, kodėl saugumo jausmas, kvėpavimo pratimai ar socialinis ryšys padeda nusiraminti. Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje polivagalinė teorija vertinama nevienareikšmiškai. Nors neabejojama klajoklio nervo reikšme autonominės nervų sistemos veiklai, dalis teorijos teiginių iki šiol nėra patvirtinti eksperimentiniais tyrimais. Tad specialistai ragina ją vertinti kaip įdomų ir perspektyvų modelį, bet ne kaip galutinai įrodytą žmogaus emocijų veikimo paaiškinimą.

Šiuolaikinis mokslas vis labiau sutaria dėl vieno – ilgalaikis stresas gali pakeisti nervų sistemos veiklą ir paveikti tai, kaip organizmas reaguoja į aplinką. Po sunkių išgyvenimų žmogui kartais prireikia nemažai laiko, kol kūnas vėl ima jaustis saugus, net jei pavojus jau seniai praėjęs.

Įsiklausyti į organizmą

Raginimas klausytis savo kūno neretai skamba miglotai ar net mistiškai, tačiau moksliniu požiūriu jis turi konkretų pagrindą. Tai reiškia gebėjimą pastebėti organizmo siunčiamus signalus ir į juos atsižvelgti, užuot nuolat ignoravus. Kasdienybėje tai gali būti visai paprasti dalykai: pastebėti, kad po įtemptos darbo dienos pečiai nevalingai pakilę, žandikaulis stipriai sukąstas, o kvėpavimas paviršutiniškas. Suprasti, kad nuolatinis nuovargis nėra tinginystės požymis, o signalas, jog organizmui reikia poilsio. Ne mažiau svarbu išmokti atskirti fiziologinį alkį nuo emocinio valgymo, kai maistas tampa būdu nusiraminti, sumažinti įtampą ar nuslopinti nemalonias emocijas. Šį gebėjimą mokslininkai vadina interocepcija – tai vidinių kūno signalų jutimas ir jų interpretavimas. Interocepcija leidžia pajusti ne tik alkį ar troškulį, bet ir širdies plakimą, kvėpavimo pokyčius, raumenų įtampą, sotumą, skausmą, net pirmuosius nerimo požymius. Tyrimai rodo, kad geresnė interocepcija siejama su didesniu emociniu sąmoningumu ir veiksmingesniu streso valdymu.

Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad įsiklausyti į kūną nereiškia nuolat analizuoti kiekvieną pojūtį ar ieškoti paslėptų ligų ženklų. Taip pat nereikėtų manyti, kad kiekvienas fizinis pojūtis turi gilią emocinę ar dvasinę prasmę. Kartais įsitempę pečiai reiškia tiesiog ilgą darbo dieną prie kompiuterio, o nuovargis – miego trūkumą.

Kūno signalai vertingiausi tuomet, kai vertinami visapusiškai – atsižvelgiant į gyvenimo būdą, emocinę būseną ir bendrą sveikatą. Jie gali tapti naudingu priminimu sulėtinti tempą, pailsėti, daugiau judėti ar pasirūpinti emocine savijauta. Tačiau neturėtų pakeisti profesionalaus medicininio įvertinimo, jei simptomai nepraeina ar stiprėja.

Naudingos praktikos

Nors stebuklingų būdų akimirksniu atsikratyti streso nėra, kasdienės praktikos gali padėti nervų sistemai greičiau grįžti į pusiausvyros būseną. Jų poveikis nėra mistinis – jis grindžiamas fiziologiniais procesais.

Viena paprasčiausių priemonių – sąmoningas, lėtas kvėpavimas. Lėčiau ir giliau kvėpuojant aktyvinama parasimpatinė nervų sistema, atsakinga už atsipalaidavimą. Sulėtėja širdies ritmas, mažėja kraujospūdis, o smegenys gauna signalą, kad tiesioginio pavojaus nėra. Tyrimai rodo, kad net kelios minutės ramaus kvėpavimo gali sumažinti nerimo pojūtį.

Ne mažiau naudingas lėtas vaikščiojimas, ypač gamtoje. Ritmingas judėjimas padeda mažinti streso hormonų kiekį, gerina nuotaiką ir skatina endorfinų – natūralių geros savijautos medžiagų – išsiskyrimą. Be to, vaikščiojimas leidžia nukreipti dėmesį nuo įkyrių minčių ir mažina psichinę įtampą.

Vis daugiau mokslinių įrodymų sukaupta ir apie jogą, kuri jungia judesį, kvėpavimą, dėmesio sutelkimą. Reguliari joga gali mažinti nerimo simptomus, gerinti miego kokybę, padėti lengviau reguliuoti emocijas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad ji neturėtų būti laikoma psichikos sutrikimų gydymo pakaitalu.

Paprasti tempimo pratimai irgi naudingi, ypač jei dėl streso kaupiasi raumenų įtampa. Tempimas gerina kraujotaką, didina judrumą, padeda sumažinti kaklo, pečių ir nugaros raumenų įsitempimą, kuris dažnai lydi ilgalaikį stresą.

Dar viena gerai ištirta technika – progresuojantis raumenų atpalaidavimas. Jo metu paeiliui įtempiamos ir atpalaiduojamos skirtingos raumenų grupės. Toks pratimas padeda aiškiau pajusti skirtumą tarp įtampos ir atsipalaidavimo, sykiu mažina nervų sistemos aktyvumą. Ši metodika rekomenduojama kenčiantiems nuo nerimo ar nemigos.

Plačiai tiriami dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) pratimai. Jie moko stebėti savo mintis, emocijas ir kūno pojūčius, bet jų nevertinti. Reguliari praktika siejama su geresniu emocijų valdymu, mažesniu streso lygiu, gebėjimu susidoroti su kasdieniais sunkumais.

Svarbiausias organizmo atsigavimo procesas vyksta miegant, todėl kokybiškas miegas – viena veiksmingiausių priemonių nervų sistemai atkurti. Miegant normalizuojasi hormonų pusiausvyra, vyksta smegenų atsigavimo procesai, o emociniai išgyvenimai integruojami ir apdorojami. Nuolatinis miego trūkumas didina dirglumą, nerimą ir jautrumą stresui.

Ne mažiau svarbus reguliarus fizinis aktyvumas. Spartus ėjimas, plaukimas, važiavimas dviračiu ar jėgos pratimai – bet koks judėjimas padeda mažinti kortizolio koncentraciją, gerina nuotaiką, stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, didina atsparumą stresui. Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda ne intensyvios, retkarčiais atliekamos treniruotės, o reguliarus, ilgalaikis fizinis aktyvumas.

Visos šios praktikos veikia skirtingai, tačiau jų tikslas tas pats – padėti organizmui greičiau pereiti iš nuolatinio budrumo į ramybės būseną. Nors jos negali panaikinti visų sunkumų, reguliariai taikomos gali tapti svarbia emocinės ir fizinės sveikatos stiprinimo dalimi.

Kai prireikia daugiau…

Nors aptarti pratimai ir metodai leidžia mažinti kasdienę įtampą ir stiprinti emocinį atsparumą, jie nėra universalus sprendimas visoms psichikos sveikatos problemoms. Specialistai pabrėžia, kad šios priemonės veiksmingiausios kaip bendros savijautos gerinimo ar gydymo papildymo būdas, tačiau negali pakeisti profesionalios pagalbos.

Sergant depresija vien kūno praktikos paprastai nepašalina pagrindinių ligos simptomų – nuolatinio prislėgtumo, motyvacijos stokos, beviltiškumo ar susidomėjimo gyvenimu praradimo. Panašiai ir potrauminio streso sutrikimo atveju vien atsipalaidavimo pratimų nepakanka įveikti pasikartojančių prisiminimų, emocinio sustingimo ar padidėjusio budrumo. Tokiais atvejais veiksmingiausios moksliškai pagrįstos psichoterapijos metodikos, o prireikus ir medikamentinis gydymas.

Profesionali pagalba būtina ir panikos sutrikimo, stipraus nerimo ar valgymo sutrikimų atvejais. Nors kvėpavimo pratimai švelnina panikos priepuolio simptomus, jie neišsprendžia sutrikimo priežasties. Dėl valgymo sutrikimų emocinis santykis su maistu yra gerokai sudėtingesnis nei vien streso valdymo klausimas, todėl dažniausiai reikalinga kelių specialistų – gydytojų, psichologų, dietologų – pagalba.

Svarbu prisiminti, kad psichikos sutrikimai nėra valios ar motyvacijos stoka, todėl jų neįmanoma įveikti vien meditacija, joga ar kitomis savigalbos priemonėmis. Šios praktikos gali sumažinti įtampą, pagerinti miego kokybę, padėti geriau pažinti kūno signalus ir sustiprinti gydymo poveikį, tačiau jos neturėtų tapti alternatyva moksliškai pagrįstam gydymui.

Jei prislėgta nuotaika, nerimas ar kiti emociniai sunkumai tęsiasi kelias savaites, trukdo dirbti, mokytis, palaikyti santykius, verta kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo didesnė tikimybė greičiau atgauti emocinę pusiausvyrą ir gyvenimo kokybę.

Autorė Jūratė Survilė

Lina Kalnikaitė

Vis dažniau kalbama apie tai, kad fizinė savijauta glaudžiai susijusi su emocine būsena, patiriamu stresu ir vidiniais išgyvenimais. Kur baigiasi medicininiai paaiškinimai ir prasideda gilesni savęs pažinimo ieškojimai? Į šiuos ir kitus klausimus atsako energetinių praktikų specialistė Lina Kalnikaitė.

Vis dažniau kalbama apie kūno ir emocinės būsenos ryšį. Kaip jį aiškinate ir kokią vietą jis užima jūsų veikloje?

Mano požiūriu, kūnas ir emocinė būsena yra glaudžiai susiję. Per savo praktiką ne kartą įsitikinau, kad ilgalaikis stresas, slopinamos emocijos, vidiniai konfliktai ar nuolatinis savo poreikių ignoravimas anksčiau ar vėliau atsispindi ir fizinėje savijautoje.

Todėl mano darbe šis ryšys užima labai svarbią vietą – visada ieškau ne tik to, kas vyksta, bet ir kodėl tai vyksta. Man svarbu suprasti visą žmogaus istoriją – jo išgyvenimus, emocinę būseną ir tai, kas galėjo turėti įtakos dabartinei savijautai. Tik tada galiu dirbti ne su pasekmėmis, o su tuo, kas slypi giliau.

Kada fizinis skausmas gali būti ne tik medicininė, bet ir emocinė ar dvasinė problema? Kokie ženklai tai išduoda?

Pirmieji pokyčiai prasideda ne fiziniame kūne, o žmogaus energetiniame lauke. Jame atsiradęs disbalansas kurį laiką gali būti nejaučiamas, tačiau ilgainiui ima keistis savijauta – atsiranda energijos stoka, vidinis sunkumas, nuolatinė įtampa, dingsta gyvenimo džiaugsmas, o kartais ir aiškus krypties pojūtis.

Jei šie signalai ilgą laiką ignoruojami, kūnas pradeda kalbėti garsiau. Ir fizinis skausmas dažnai tampa ne pradžia, o pasekme – ženklu, kad žmogus per ilgai nepaisė vidinės būsenos. Tai nereiškia, kad kiekvienas skausmas yra emocinės ar dvasinės kilmės. Tačiau tokiais atvejais verta pažvelgti plačiau ir ieškoti ne tik fizinių, bet ir emocinių bei energetinių priežasčių.

Kaip atskirti, kada verta ieškoti emocinių ar dvasinių negalavimo priežasčių, o kada svarbiausia nedelsti ir kreiptis į gydytoją?

Jeigu skausmas yra ūmus, intensyvus, lydi aukšta temperatūra, kraujavimas, staigus organų veiklos sutrikimas ar kiti pavojingi simptomai – pirmenybė visada tenka tradicinei medicinai. Gydytojai suteikia būtinąją pagalbą, suvaldo ūminę būklę ir apsaugo gyvybę.

Dvasinės ir emocinės paieškos niekada neturi pakeisti būtinojo gydymo – jos turi jį papildyti. Geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kai veikiama išvien: medicina sutvarko fizines pasekmes kūne, o energetinės ir dvasinės praktikos padeda pašalinti šaknį – priežastį, kodėl ta liga ar skausmas apskritai atsirado.

Kokios gyvenimo situacijos ar išgyvenimai dažniausiai atsispindi fizinėje savijautoje?

Dažniausiai fizinėje savijautoje atsispindi ilgalaikis stresas, netektys, skyrybos, konfliktai šeimoje ar darbe, finansinis nesaugumas, perdegimas, neišsakytos emocijos, ilgą laiką slopinamas pyktis, baimė, kaltė. Taip pat situacijos, kai žmogus nuolat ignoruoja savo poreikius, palaiko toksiškus santykius, dirba nemėgstamą darbą arba ilgą laiką gyvena nuolatinėje įtampoje.

Tačiau iš savo praktikos matau dar vieną dalyką – daugelis žmonių pripranta prie tokios savijautos. Jie ima manyti, kad nuolatinis nuovargis, įtampa ar skausmas yra natūrali gyvenimo dalis arba neišvengiama amžiaus pasekmė. Mano požiūriu, kūnas taip siunčia signalą, kad kažkas gyvenime ar vidinėje būsenoje reikalauja dėmesio ir pokyčių.

Jeigu žmogų nuolat vargina skausmai ar nuovargis, tačiau medicininiai tyrimai rimtų sutrikimų nerodo, nuo kokių pokyčių rekomenduotumėte pradėti?

Jeigu medicininiai tyrimai rimtų sutrikimų nerodo, pirmiausia rekomenduočiau nenumoti į tai ranka ir nesusitaikyti su mintimi, kad „taip tiesiog yra“. Nuolatinis nuovargis ar skausmas nėra būsena, prie kurios reikėtų priprasti.

Tokiu atveju siūlyčiau pradėti nuo konkrečių dalykų – įvertinti miego kokybę, fizinį aktyvumą, mitybą, kasdienius įpročius ir rutiną. Ar normaliai ilsitės? Ar skiriate laiko atsipalaidavimui ir kokybiškam poilsiui? Taip pat verta atkreipti dėmesį į ilgalaikį stresą ir jo šaltinius, nes jie daro didelę įtaką savijautai.

Svarbiausia – ne kuo greičiau nuslopinti simptomą, o suprasti, kodėl jis apskritai atsirado ir tik radus priežastį galima tikėtis ilgalaikių pokyčių.

Jūsų praktikoje turbūt netrūksta istorijų, kai pasikeitęs žmogaus santykis su savimi pakeitė ir jo savijautą. Koks atvejis labiausiai įsiminė?

Per savo praktiką mačiau ne vieną istoriją, kai pasikeitus žmogaus požiūriui į save keitėsi ir jo savijauta. Vienas labiausiai įsiminusių atvejų buvo klientas, kuris ilgą laiką gyveno nuolatinėje įtampoje, visų poreikius kėlė aukščiau už savuosius ir nekreipė dėmesio į siunčiamus kūno signalus.

Didžiausias lūžis įvyko ne per vieną dieną. Jis prasidėjo tada, kai žmogus leido sau sustoti, pažvelgti į savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę už vidinę būseną. Nuo to momento pradėjo keistis ne tik jo emocinė būsena, bet ir fizinė savijauta. Tokios istorijos man primena, kad kūno pokyčiai dažnai prasideda nuo vidinių pokyčių.

Kaip bėgant metams keičiasi emocinės ir dvasinės sveikatos suvokimas?

Manau, kad iš esmės žmonės labai nepasikeitė. Daugelis vis dar pirmiausia ieško greito sprendimo – kaip kuo greičiau atsikratyti nemalonių pojūčių ar problemos. Tik tada, kai įprasti būdai nepadeda, dalis jų pradeda ieškoti gilesnių priežasčių ir domėtis savo emocine ar dvasine būsena.

Tačiau pastebiu ir kitą tendenciją – vis daugiau žmonių nesigėdija apie tai kalbėti. Temos, kurios anksčiau buvo laikomos tabu, šiandien aptariamos daug atviriau. Tai padeda žmonėms lengviau ieškoti pagalbos ir daugiau dėmesio skirti ne tik fizinei, bet ir vidinei savijautai.

Jeigu šio interviu skaitytojas prisimintų tik vieną jūsų mintį apie kūno ir vidinės savijautos ryšį, kokia ji būtų?

Nereikėtų laukti, kol kūnas pradės kalbėti skausmu. Kuo anksčiau išmokstame pastebėti savo emocinę, fizinę ir energetinę būseną, tuo daugiau galimybių turime pasirūpinti savimi laiku.

Autorė Jūratė Survilė

Pagrindiniai kaltininkai – hormonai

Perimenopauzės laikotarpiu, kuris gali prasidėti dar likus keleriems metams iki paskutinių menstruacijų, estrogenų gamyba organizme tampa nepastovi, o vėliau reikšmingai sumažėja. Šie hormonai atlieka svarbų vaidmenį palaikant odos struktūrą ir jos gebėjimą išsaugoti drėgmę. Tyrimai rodo, kad estrogenai skatina kolageno sintezę, padeda išlaikyti odos elastingumą ir dalyvauja reguliuojant natūralių lipidų gamybą. Kai jų sumažėja, oda plonėja, silpnėja jos apsauginis barjeras, o drėgmė išgaruoja greičiau. Mokslininkų duomenimis, per pirmuosius 5 metus po menopauzės moterys gali netekti iki trečdalio odoje esančio kolageno. Oda darosi ne tik sausesnė, bet ir trapesnė, jautresnė aplinkos poveikiui.

Nors estrogenų sumažėjimas – pagrindinė priežastis, jis nėra vienintelis veiksnys. Bėgant metams natūraliai lėtėja odos ląstelių atsinaujinimas, mažėja riebalų liaukų aktyvumas. Situaciją dar labiau apsunkina ilgalaikis ultravioletinių spindulių poveikis, kuris spartina odos senėjimą. Sausumą gali sustiprinti ir kasdieniai įpročiai. Karštas vanduo nuplauna apsauginį lipidų sluoksnį, o šildymo sezonu sumažėjusi oro drėgmė skatina vandens garavimą iš odos paviršiaus. Tam tikri vaistai, įskaitant kai kuriuos kraujospūdžiui reguliuoti skirtus preparatus, antihistamininius vaistus ar gydymą nuo aknės, taip pat gali didinti odos sausumą. Tad menopauzė dažnai tampa ne vienintele priežastimi, o veiksniu, kuris išryškina jau vykstančius procesus.

Ne tik sausesnė, bet ir jautresnė

Sausumas nėra vienintelis pokytis. Daugelis moterų pastebi, kad oda ima jautriai reaguoti į priemones, kurias anksčiau naudojo be jokių problemų. Taip nutinka, nes susilpnėjus odos apsauginiam barjerui dirginančios medžiagos lengviau prasiskverbia į paviršinius dermos sluoksnius. Dėl to gali atsirasti paraudimas, tempimo jausmas, perštėjimas ar niežulys. Dermatologai pabrėžia, kad menopauzės laikotarpiu oda taip pat lėčiau atsigauna po pažeidimų. Net nedideli išsausėjimai ar sudirgimai gali užsitęsti ilgiau nei anksčiau. Kai kurios moterys šiuo gyvenimo etapu pirmą kartą susiduria su itin jautrios odos problema, nors jaunystėje tokių nusiskundimų neturėjo.

Ką rekomenduoja dermatologai?

Specialistai pabrėžia, kad menopauzės laikotarpiu odos priežiūra turėtų būti orientuota į apsauginio barjero stiprinimą. Pirmiausia rekomenduojama rinktis švelnius prausiklius, kurie nepažeidžia natūralaus odos lipidų sluoksnio. Stipriai putojančios priemonės gali dar labiau skatinti sausumą. Taip pat patariama vengti karšto vandens. Trumpesnės ir vėsesnės maudynės padeda išsaugoti daugiau drėgmės.

Dermatologai siūlo drėkinamąsias priemones naudoti iškart po dušo, kai oda dar drėgna. Tokiu metu veikliosios medžiagos efektyviau padeda sulaikyti vandenį odoje. Vertėtų atkreipti dėmesį į priemones, kurių sudėtyje yra keramidų, glicerolio, hialurono rūgšties, šlapalo ar augalinių aliejų. Šios medžiagos padeda atkurti apsauginį odos sluoksnį ir mažina tempimo jausmą.

Nepaisant amžiaus, svarbi išlieka apsauga nuo saulės. Ultravioletiniai spinduliai spartina kolageno irimą ir dar labiau silpnina odos apsaugines funkcijas.

Kada verta konsultuotis su gydytoju?

Nors sausumas – dažnas natūralus menopauzės palydovas, kartais jis gali įspėti apie kitas sveikatos problemas. Jeigu oda staiga tampa itin sausa, atsiranda stiprus niežulys, bėrimai ar įtrūkimai, verta kreiptis į gydytoją. Panašūs simptomai gali būti susiję su skydliaukės veiklos sutrikimais, cukriniu diabetu, atopiniu dermatitu ar kitomis ligomis. Specialisto konsultacija ypač svarbi tuomet, kai odos būklė blogėja nepaisant tinkamos priežiūros.

Autorė Jūratė Survilė

Kas iš tiesų yra biohakingas?

Biohakingas – Jungtinėse Valstijose išpopuliarėjęs terminas, apibūdinantis pastangas pasitelkti mokslo žinias, technologijas ir gyvenimo būdo pokyčius žmogaus savijautai bei organizmo veiklai gerinti. Pats žodis sudarytas iš dviejų dalių: „bio“, reiškiančios gyvybę, ir „hakingas“, informacinių technologijų pasaulyje siejamas su sistemų optimizavimu. Šiandien biohakingu dažniausiai vadinamos strategijos, padedančios gerinti energijos lygį, miego kokybę, koncentraciją, fizinį pajėgumą ir bendrą savijautą.

Vis dėlto po šiuo skambiu terminu slepiasi skirtingi dalykai. Vienoje pusėje – moksliškai pagrįsti įpročiai: kokybiškas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas, rytinė dienos šviesa, streso valdymas ir visavertė mityba. Kitoje – socialiniuose tinkluose populiarinami „stebuklingi“ maisto papildai, ekstremalios procedūros ar brangūs prietaisai, kurių veiksmingumas dažnai nėra patvirtintas patikimais moksliniais tyrimais.

Pastaraisiais metais vis daugiau ekspertų ragina kritiškiau vertinti patį biohakingo terminą. Žmogaus organizmas nėra kompiuteris, kurį galima „nulaužti“ ar akimirksniu optimizuoti vienu triuku. Kur kas tikslesnis požiūris – sudaryti organizmui sąlygas veikti taip, kaip jis evoliuciškai prisitaikęs: laikytis reguliaraus miego režimo, pakankamai judėti, kasdien būti natūralioje dienos šviesoje ir skirti užtektinai laiko poilsiui. Todėl šiuolaikinėje mokslinėje diskusijoje vis dažniau kalbama ne apie organizmo „nulaužimą“, o apie biologinių ritmų ir natūralių fiziologinių procesų palaikymą.

Miegas – svarbiausias ir dažniausiai nuvertinamas „biohakas“

Miegas – vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių energijos lygį ir bendrą savijautą. Jo metu smegenys apdoroja dienos informaciją, organizmas atkuria audinius, reguliuoja hormonų veiklą ir stiprina imuninę sistemą. Net pažangiausi biohakingo metodai negali kompensuoti nuolatinio miego trūkumo.

Norint geriau išsimiegoti, pirmiausia verta pasirūpinti tamsa. Žmogaus organizmas itin jautriai reaguoja į šviesą – net silpnas apšvietimas vakare gali slopinti miego hormono melatonino gamybą. Kai akys fiksuoja šviesą, smegenys gauna signalą, kad diena dar nesibaigė, todėl pasiruošimas miegui sulėtėja. Tyrimai rodo, kad miegojimas apšviestoje aplinkoje gali būti susijęs ne tik su prastesne miego kokybe, bet ir su medžiagų apykaitos pokyčiais. Net nedidelis šviesos kiekis naktį gali paveikti gliukozės reguliaciją, širdies ritmą ir kitus organizmo procesus. Nors vienkartinis poveikis greičiausiai nepadarys žalos, ilgainiui nuolatinis miegas šviesioje aplinkoje gali trikdyti natūralius biologinius ritmus. Todėl prieš miegą rekomenduojama riboti ekranų naudojimą, uždengti ar išjungti šviečiančius elektronikos indikatorius, o prireikus naudoti užtemdančias užuolaidas. Kuo tamsesnis miegamasis, tuo lengviau organizmui suprasti, kad atėjo laikas poilsiui.

Ne mažiau svarbi ir kambario temperatūra. Artėjant miegui kūno temperatūra natūraliai mažėja – tai vienas pagrindinių signalų, padedančių užmigti. Jei miegamajame per karšta, šis procesas sutrinka, todėl užmigti gali būti sunkiau, o miegas tampa ne toks gilus. Dauguma specialistų rekomenduoja miegamajame palaikyti maždaug 16–19 °C temperatūrą. Nors individualūs poreikiai skiriasi, vėsesnė aplinka dažniausiai yra palankesnė kokybiškam poilsiui nei pernelyg šilta.

Trečias svarbus veiksnys – reguliarus miego režimas. Daugelis darbo dienomis miega trumpiau, o savaitgaliais bando atsigriebti. Tačiau biologinis laikrodis tokį ritmą vertina nepalankiai. Dideli miego laiko svyravimai gali sutrikdyti cirkadinius ritmus, kurie reguliuoja ne tik miegą, bet ir hormonų išsiskyrimą, energijos lygį, apetitą bei medžiagų apykaitą. Kai kasdien gulamasi ir keliamasi panašiu metu, organizmas tiksliau žino, kada gaminti melatoniną, kada palaikyti budrumą ir kada ruoštis poilsiui. Dėl to dažnai pagerėja ne tik miego kokybė, bet ir dėmesio koncentracija, nuotaika bei energija dienos metu.

Rytinė šviesa – natūralus signalas smegenims pabusti

Jei reikėtų išskirti vieną paprastą įprotį, galintį pagerinti miegą, energijos lygį ir bendrą savijautą, daugelis miego specialistų paminėtų rytinę šviesą. Nors dažnai daugiau dėmesio skiriama tam, kaip lengviau užmigti vakare, ne mažiau svarbu ir tai, ką darome pirmosiomis valandomis po pabudimo. Būtent rytinė natūrali šviesa padeda organizmui nustatyti dienos pradžią ir suderinti vidinį biologinį laikrodį.

Į akis patenkanti šviesa aktyvina tinklainės šviesai jautrias ląsteles, kurios perduoda signalus į smegenų biologinį laikrodį. Tai padeda reguliuoti cirkadinius ritmus – nuo hormonų gamybos ir kūno temperatūros iki budrumo bei miego ciklo. Rytinė šviesa taip pat skatina natūralų kortizolio padidėjimą. Nors kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, ryte jis atlieka svarbią funkciją – didina budrumą, gerina dėmesio koncentraciją ir padeda pasiruošti aktyviai dienai. Kai šis ritmas veikia sklandžiai, vakare organizmui lengviau pradėti melatonino gamybą ir pasiruošti poilsiui.

Tyrimai rodo, kad žmonės, reguliariai gaunantys užtektinai rytinės natūralios šviesos, dažniau pasižymi geresne miego kokybe, stabilesniu energijos lygiu ir geresne nuotaika. Specialistai rekomenduoja per pirmąsias valandas po pabudimo bent 10–30 minučių praleisti lauke. Debesuotomis dienomis ar žiemą šio laiko gali prireikti daugiau, nes natūralios šviesos intensyvumas būna gerokai mažesnis. Svarbu žinoti, kad buvimas prie lango nėra visiškai lygiavertis buvimui lauke – langų stiklai dalį šviesos filtruoja, todėl organizmas gauna silpnesnį biologinį signalą.

Tamsiuoju metų laiku, kai natūralios rytinės šviesos trūksta, alternatyva gali būti šviesos terapijos lempos. Tyrimai rodo, kad jos gali būti naudingos žmonėms, sergantiems sezoniniu afektiniu sutrikimu (vadinamąja žiemos depresija), o kai kuriais atvejais – padėti sumažinti mieguistumą, pagerinti budrumą ir nuotaiką. Tačiau sveikiems žmonėms šviesos terapija neturėtų pakeisti natūralios dienos šviesos – jei tik yra galimybė, rytinį pasivaikščiojimą lauke verta rinktis kaip pirmąjį pasirinkimą.

Kontrastinis dušas – mada ar reali nauda?

Šalti dušai, ledo vonios ir kontrastinės vandens procedūros pastaraisiais metais tapo neatsiejama biohakingo kultūros dalimi. Socialiniuose tinkluose dažnai teigiama, kad vos kelios minutės po šaltu vandeniu gali padidinti energijos lygį, sustiprinti imunitetą ir pagerinti savijautą. Tačiau moksliniai duomenys piešia kur kas nuosaikesnį vaizdą.

Šiltas vanduo atpalaiduoja raumenis ir išplečia kraujagysles, o šaltas sukelia priešingą reakciją – paviršinės kraujagyslės susitraukia, suaktyvėja simpatinė nervų sistema, padažnėja širdies ritmas. Dėl šios priežasties po šalto dušo daugelis žmonių trumpam jaučiasi žvalesni ir budresni. Kontrastinio dušo metu šiltas ir šaltas vanduo kaitaliojami kelis kartus, siekiant sukelti pakaitines organizmo reakcijas į temperatūros pokyčius.

Tyrimai rodo, kad šalto vandens procedūros gali trumpam padidinti budrumą, pagerinti subjektyvų energijos pojūtį ir sumažinti nuovargio jausmą. Taip pat yra duomenų, kad jos gali padėti sportininkams greičiau atsigauti po intensyvaus fizinio krūvio. Vis dėlto kol kas nėra pakankamai patikimų įrodymų, jog kontrastinis dušas reikšmingai stiprina imuninę sistemą, gerina ilgalaikę sveikatą ar padeda įveikti lėtinį nuovargį. Dauguma atliktų tyrimų vertino trumpalaikį poveikį, todėl ilgalaikė nauda išlieka ne iki galo aiški.

Svarbu nepamiršti, kad kontrastinis dušas nėra pakaitalas kokybiškam miegui, reguliariam fiziniam aktyvumui ar subalansuotai mitybai. Jei žmogus nuolat neišsimiega ar patiria didelį stresą, kelių minučių šalto vandens procedūra šių problemų neišspręs. Nors daugumai sveikų žmonių kontrastinis dušas yra saugus, staigus šalto vandens poveikis gali reikšmingai pakelti kraujospūdį, padažninti širdies ritmą bei padidinti širdies ir kraujagyslių sistemos apkrovą. Todėl žmonėms, sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, nekontroliuojama arterine hipertenzija, turintiems širdies ritmo sutrikimų ar kitų rimtų sveikatos problemų, prieš pradedant reguliariai taikyti tokias procedūras rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Judėjimo pertraukos – pamirštama formulės dalis

Žmogaus organizmas sukurtas judėti, todėl ilgos valandos, praleistos sėdint prie kompiuterio, automobilyje ar ant sofos, jam nėra natūrali būsena. Tyrimai rodo, kad ilgas nepertraukiamas sėdėjimas siejamas ne tik su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, II tipo cukrinio diabeto ir nutukimo rizika, bet ir su mažesniu budrumu bei didesniu nuovargiu. Sulėtėja raumenų aktyvumas, prasčiau cirkuliuoja kraujas, mažėja energijos sąnaudos, o po kelių valandų kai kuriems žmonėms ima prastėti ir dėmesio koncentracija.

Mokslininkai nustatė, kad net labai trumpos aktyvumo pertraukos gali duoti apčiuopiamos naudos. Kelios minutės vaikščiojimo, lengvo tempimo ar lipimo laiptais padeda suaktyvinti kraujotaką, sumažinti raumenų sustingimą ir palaikyti stabilesnį energijos lygį. Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad reguliarios judėjimo pertraukos gali pagerinti gliukozės kontrolę po valgio ir sumažinti neigiamą ilgo sėdėjimo poveikį medžiagų apykaitai.

Specialistai rekomenduoja vadovautis paprastu principu: kas 30–60 minučių atsistoti ir bent trumpai pajudėti. Kartais pakanka nueiti iki kito kambario, atlikti kelis tempimo pratimus, atsinešti stiklinę vandens ar keletą minučių pasivaikščioti. Nors tokios pertraukos atrodo nereikšmingos, per visą dieną jos gali sukaupti dešimtis papildomo aktyvumo minučių ir padėti jaustis žvaliau.

Kofeinas – daugiau naudos, mažiau žalos

Kava daugeliui žmonių yra ne tik rytinis ritualas, bet ir vienas populiariausių būdų padidinti budrumą. Saikingai vartojamas kofeinas gali pagerinti dėmesio koncentraciją, reakcijos greitį, budrumą ir net fizinį pajėgumą. Tačiau specialistai pabrėžia, kad svarbu ne tik jo kiekis, bet ir vartojimo laikas. Nuo to gali priklausyti, ar kofeinas taps pagalbininku, ar nepastebimu miego priešu.

Kofeinas veikia blokuodamas adenozino – medžiagos, kuri dienos metu kaupiasi smegenyse ir didina mieguistumą – receptorius. Po nakties miego adenozino koncentracija būna sumažėjusi, todėl organizmas natūraliai pereina į budrumo būseną. Dėl šios priežasties dalis miego ir cirkadinių ritmų specialistų rekomenduoja pirmojo kavos puodelio neskubėti gerti vos atsikėlus, o palaukti maždaug 60–90 minučių. Manoma, kad taip organizmas pirmiausia pasinaudoja natūraliais budrumo mechanizmais, o kofeinas pradeda veikti tada, kai energijos lygis ima natūraliai mažėti. Vis dėlto moksliniai įrodymai, kad toks laikas reikšmingai pranoksta kavos gėrimą iš karto po pabudimo, kol kas nėra vienareikšmiai.

Kur kas tvirtesni moksliniai duomenys susiję su kofeino vartojimu antroje dienos pusėje. Nors budrumą skatinantis poveikis juntamas kelias valandas, organizmas kofeiną skaido gerokai ilgiau. Vidutiniškai pusė suvartoto kofeino organizme išlieka apie 5–6 valandas, tačiau šis rodiklis priklauso nuo genetinių ypatumų, amžiaus, vartojamų vaistų ir kitų veiksnių. Vieni žmonės gali išgerti kavos vakare ir užmigti be didesnių sunkumų, o kitiems net popietinis puodelis pablogina miego kokybę.

Tyrimai rodo, kad kofeinas gali ne tik pasunkinti užmigimą, bet ir sutrumpinti gilaus miego trukmę. Dėl to žmogus gali išmiegoti pakankamai valandų, tačiau ryte vis tiek jaustis prasčiau pailsėjęs. Todėl dauguma specialistų rekomenduoja kofeino nevartoti bent 6–8 valandas iki planuojamo miego, o jautresniems žmonėms – dar anksčiau.

Kvėpavimas ir streso valdymas – nemokamas įrankis

Kai kalbama apie energijos stoką, dažniausiai ieškoma fizinių priežasčių – miego trūkumo, netinkamos mitybos ar per mažo aktyvumo. Tačiau ne mažiau svarbi ir psichologinė būsena. Nuolatinis stresas organizmui yra didelė našta, todėl net pakankamai išsimiegojęs žmogus gali jaustis pavargęs, išsiblaškęs ir sunkiau susikaupti.

Patiriant stresą suaktyvėja simpatinė nervų sistema – vadinamoji „kovok arba bėk“ reakcija. Padažnėja širdies ritmas, pakyla kraujospūdis, padidėja raumenų įtampa, organizmas išskiria daugiau streso hormonų. Trumpalaikėje perspektyvoje ši reakcija padeda greitai reaguoti į iššūkius, tačiau užsitęsęs stresas ima eikvoti organizmo resursus. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis stresas blogina dėmesio koncentraciją, darbinę atmintį, sprendimų priėmimą ir miego kokybę. Taip susidaro uždaras ratas – stresas trikdo poilsį, o prastesnis poilsis dar labiau didina jautrumą stresui.

Vienas paprasčiausių būdų padėti organizmui nusiraminti – lėtas, sąmoningas kvėpavimas. Tyrimai rodo, kad jis gali suaktyvinti parasimpatinę nervų sistemą, atsakingą už atsipalaidavimą ir atsistatymą. Vienas geriausiai ištirtų metodų – kvėpuoti maždaug 5–6 kartus per minutę. Toks ritmas gali padėti sulėtinti širdies ritmą, stabilizuoti kraujospūdį ir pagerinti širdies ritmo variabilumą – rodiklį, siejamą su geresniu organizmo gebėjimu prisitaikyti prie streso.

Tam nereikia sudėtingų technikų. Pakanka lėtai įkvėpti per nosį maždaug 4 sekundes ir iškvėpti apie 6 sekundes. Tokį pratimą galima atlikti beveik bet kur – namuose, darbe ar prieš svarbų susitikimą. Tyrimai rodo, kad net 5–10 minučių lėto kvėpavimo gali sumažinti įtampos pojūtį ir padėti organizmui pereiti iš budrios, įtemptos būsenos į ramesnį režimą.

Autorė Jūratė Survilė

Europoje registruojama vis daugiau atvejų

2025 m. rudenį Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad Europos ligoninėse sparčiai plinta patogeninis grybelis Candidozyma auris. „Per dešimtmetį daugiausia atvejų užregistruota penkiose šalyse – Ispanijoje, Graikijoje, Italijoje, Rumunijoje ir Vokietijoje“, – teigiama ECDC pranešime. C. auris, anksčiau vadintas Candida auris, yra mieliagrybis, pirmą kartą atrastas Japonijoje 2009 m. Nuo to laiko išplito keliuose pasaulio regionuose, ypač ligoninėse. Šis grybelis atsparus daugeliui vaistų ir pažeidžiamiems pacientams gali sukelti sunkių infekcijų. Jis geba išgyventi ant įvairių paviršių ir medicininių prietaisų bei per tepinėlius būti perduodamas nuo žmogaus žmogui, todėl ypač sunku kontroliuoti. Tačiau, priešingai nei koronavirusas, oru neplinta. Ištirta, kad Europos Sąjungoje ir Europos ekonominėje erdvėje sparčiai daugėja pranešimų apie mielių infekcijos atvejus. Nuo 2013–ųjų iki 2023 m. regione užregistruota daugiau kaip 4000 atvejų, iš jų 1346 – vien 2023 m. Per analizuotą laikotarpį Vokietijoje iš viso užfiksuota 120 atvejų, iš jų 77 – 2023 m. ECDC ataskaitoje rašo, kad šie skaičiai – tik „ledkalnio viršūnė“, nes daugelis šalių užsikrėtimo grybeliu atvejų sistemingai neregistruoja.

Grėsmingiausia situacija JAV

C. auris grėsmę puikiai suvokia JAV mokslininkai. Šioje šalyje pavojingas grybelis plinta itin sparčiai ir dabar juo užsikrėsti gresia ne tik ligoninėse. Lynn Rosa, epidemiologijos specialistė iš Konektikuto, mano, kad C. auris – viena blogiausių šiuo metu žinomų atspariausių infekcijų. 2018 m. gegužę vyresnio amžiaus vyras iš Bruklino atgabentas į Niujorko ligoninę dėl skrandžio operacijos. Gydytojai, prapjovę jo skrandį, atrado stipriai išplitusią grybelinę infekciją. Ligoninė kuo skubiau izoliavo vyrą. Deja, jis po 90 dienų mirė. Ligoninė atliko tyrimus mirusio vyro palatoje. Paaiškėjo, kad grybelis buvo pasklidęs visur – ant sienų, stalo, lubų. Tam, kad palatą būtų galima naudoti, ligoninės personalas privalėjo naudoti ypatingas valymo priemones, pakeisti grindų plyteles ir dalį lubų. Šiuo metu tokios priemonės – bene vienintelis būdas efektyviai kovoti su C. auris paplitimu. Mokslininkai mėgina sukurti veiksmingus vaistus, tačiau tai itin sudėtingas procesas. Kovojant su grybelinėmis infekcijomis naudojamos vos trys vaistų rūšys. Kadangi grybų ir žmogaus ląstelės panašios, keblu sukurti vaistus, kurie paveiktų tik grybelines ląsteles. Kita rimta problema, lėtinanti vaistų kūrimo procesą: iki šiol dar neišsiaiškinta, iš kur kilęs C. auris.

Pavojingiausi pasaulyje

Dar 2023 m. PSO pranešė, kad reikia kuo skubiau ir išsamiau tirti ne tik C. auris, bet ir kitus 11 patogeninių grybelių. Pagyvenę žmonės, sunkiai sergantys ligoniai ir asmenys, kurių imuninė sistema nusilpusi, ypač pažeidžiami grybelinių infekcijų, kurios gali būti tokios pat mirtinos, kaip tuberkuliozė ir maliarija. Nepaisant didėjančio susirūpinimo šiomis infekcijomis, joms skiriama mažiau dėmesio ir lėšų nei kitoms ligoms. Tačiau artimiausiu metu tai turėtų pasikeisti. Tam pasitarnaus šis sąrašas, kuriame aukšto prioriteto grybeliais įvardijami šie:

• Cryptococcus neoformans. Natūraliai paplitęs mielių patogenas, sukeliantis kriptokokozę, plaučių infekciją, kurios simptomai – plaučių uždegimas, meningitas, odos, kaulų ar vidaus organų pažeidimai. Mirtingumas siekia 41–61 %.
• Candidozyma auris. Visame pasaulyje paplitęs mielių patogenas, sukeliantis invazinę kandidozę – infekciją, pasireiškiančią odos ir gleivinės pažeidimais, kartais židininėmis infekcijomis, apimančiomis įvairius organus. Mirtingumas 29–53 %.
• Aspergillus fumigatus. Gali sukelti invazines infekcijas, pažeisti kvėpavimo sistemą ir kitus organus. Mirtingumas, kai atsparus priešgrybeliniams vaistams, siekia 47–88 %.
• Candidozyma albicans. Šios patogeninės mielės gali sukelti invazinę kandidozę. Mirtingumas 20–50 %.

Vidutinės svarbos grybeliai:

• Nakaseomyces glabratus. Šios patogeninės mielės gali sukelti invazinę kandidozę. Mirtingumas 20–50 %.
• Histoplasma spp. Gamtoje ir žmonių organizmuose aptinkamas dimorfinis grybelis, sukeliantis plaučių ligą histoplazmozę. ŽIV ir AIDS sergančių pacientų mirtingumas siekia 21–53 %.
• Eumicetoma patogenai. Dirvožemyje ir vandenyje randami grybai gali sukelti giliųjų audinių infekcijas, dėl kurių amputavimo rizika siekia 39–60 %.
• Mucorales. Didelė grupė patogeninių pelėsių, galinčių sukelti mukormikozę – lėtinę ligą, kurią lydi opos, nekrozės, hemoraginiai infarktai virškinimo trakte, plaučiuose. Mirtingumas 23–80 %.
• Fusarium spp. Atogrąžų regionuose aptinkamų patogeninių pelėsių grupė gali sukelti invazinę fuzariozę. Ši liga dažnai pažeidžia įvairius augalus, tačiau gali sukelti komplikacijų žmonėms. Mirtingumas siekia 43–67 %.
• Candida tropicalis. Mielės, plačiai paplitusios žmonių ir gyvūnų mikrobiotoje, gali sukelti invazinę kandidozę, nuo kurios suaugusiųjų mirtingumas siekia 55–60 %.
• Candida parapsilosis. Mielių grybelis, sukeliantis invazinę kandidozę. Ypač kritiškai pavojingas imunosupresyviems pacientams. Mirtingumas 20–45 %.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Šiek tiek istorijos

Transpersonalinės psichologijos ištakos siekia XX a. 6–7 dešimtmetį, kai JAV išplito humanistinė psichologija. A. H. Maslow knygoje „Būties psichologijos link“ iškėlė mintį, kad humanistinė psichologija transformuojasi į aukštesnę – transpersonalinę, kuri orientuojasi ne tik į žmogaus poreikius ir interesus, bet ir peržengia žmogaus bei jo sąmoningo suvokimo ribas. Vėliau šia psichologijos kryptimi susidomėta ir kitose šalyse – buvo kuriamos mokyklos, metodai, plėtojamos mokslinių tyrimų kryptys.

Vienas transpersonalinės psichologijos atstovų K. Wilberis pabrėžė, kad žmogaus sąmonei tirti būtina derinti įvairių meno ir mokslo sričių žinias bei Vakarų ir Rytų dvasines tradicijas. Jis sukūrė integralųjį metodą, kuriuo įvairios religinės ir psichoterapinės mokyklos papildo viena kitą žmogaus sąmonės tyrinėjimo būdais. Transpersonalinės psichologijos metodologijos formavimuisi įtakos turėjo ir šiuolaikiniai žmogaus smegenų bei kvantinės fizikos tyrimai. Jie atvėrė naujų žmogaus sąmonės tyrinėjimo galimybių pasinaudojant prielaida, kad mūsų suvokiama realybė gali būti tik nedidelė daug platesnės tikrovės dalis, kurios negalime iki galo pažinti dėl savo suvokimo ribotumo.

1969 m. JAV įkurta Tarptautinė transpersonalinės psichologijos asociacija, leidžianti žurnalą „The Journal of Transpersonal Psychology“, o 1984 m. Fribūre įkurta Europos transpersonalinės psichologijos asociacija.

Kada pasitelkiama?

Transpersonalinės psichologijos atstovų teigimu, ši psichologijos kryptis gali būti taikoma sprendžiant šiandien dažnai pasitaikančias būsenas – nerimą, depresiją, fobijas, priklausomybes. Ji taip pat pasitelkiama siekiant palengvinti ar geriau suprasti išgyvenimus, kurie ne visada telpa į įprastus medicininius ar psichologinius apibrėžimus.

• Egzistencinių krizių metu. Ieškant gyvenimo prasmės, išgyvenant netektį, profesinį perdegimą ar susidūrus su mirties baime.
• Dvasinio pabudimo procese. Kai žmogus patiria neįprastas sąmonės būsenas, gilias įžvalgas ar vienybės su visata potyrius, kuriuos sunku paaiškinti įprastais psichologijos metodais.
• Giluminėms traumoms transformuoti. Taikant netradicinius metodus, tokius kaip holotropinis kvėpavimas ar aktyvioji vaizduotė, siekiama padėti atpažinti ir transformuoti pasąmonėje glūdinčius vidinius blokus.
• Santykiui su savimi ir pasauliu gerinti. Siekiama padėti žmogui atrasti ir įtvirtinti vidines vertybes ir įtvirtinti dvasines savybes kasdieniame gyvenime.
• Asmenybės riboms išplėsti. Kai įprastų terapinių metodų nebeužtenka ir norisi pažvelgti į save iš viršasmeninės (transpersonalinės) perspektyvos.

Šiems tikslams pasitelkiamos įvairios technikos ir praktikos, kurias, ypač pradžioje, rekomenduojama taikyti prižiūrint specialistui.

Dėmesio valdymas

Mūsų gyvenimas taptų daug paprastesnis ir harmoningesnis, jei daugiau dėmesio skirtume mintims ir išmoktume sąmoningiau jas stebėti bei valdyti. Vienas būdų tai daryti – ugdyti dėmesingumą. Manoma, kad kuo daugiau dėmesio skiriame tam tikroms mintims ar vidiniams procesams, tuo didesnę įtaką jie gali turėti emocinei būsenai ir elgesiui. Mokėdami sąmoningai paskirstyti dėmesį, galime stiprinti tuos psichologinius procesus, kurie mums naudingi: skatina gerą savijautą, kūrybiškumą, vidinę pusiausvyrą ir padeda konstruktyviau reaguoti į kasdienius iššūkius. Norint geriau valdyti dėmesį, svarbu mokytis pažinti save, stebėti savo mintis, emocijas ir reakcijas. Tam gali padėti gebėjimas į save pažvelgti tarsi iš šalies – vertinant savo patirtis smalsiai ir atvirai, pernelyg nesivadovaujant išankstiniais įsitikinimais, baimėmis ar automatinėmis reakcijomis. Transpersonalinė psichologija skatina mažinti vidinį triukšmą – ribojančių minčių, įtampos ar nuolatinio minčių srauto poveikį. Manoma, kad tai gali padėti patirti platesnį emocinį spektrą, didesnį sąmoningumą ir gilesnį buvimo dabartyje jausmą. Toks vidinės pilnatvės išgyvenimas nėra siejamas su išorinėmis aplinkybėmis ar materialiais dalykais – jis labiau susijęs su vidine būsena, santykiu su savimi ir aplinka. Dėmesio valdymo bei sąmoningo buvimo ugdymui dažnai pasitelkiamos įvairios praktikos, tarp jų – meditacija.

Meditacija

Viena lengviausiai pritaikomų meditacijos formų yra kūno skenavimo meditacija. Ji padeda nurimti, atpalaiduoti susikaupusią įtampą ir ugdyti sąmoningesnį santykį su savimi. Praktikuojant šią meditaciją, dėmesys sutelkiamas ne tik į kvėpavimą, bet ir į kūno pojūčių stebėjimą. Pavyzdžiui, galima pradėti nuo kojų pirštų ir keletą akimirkų sutelkti dėmesį į tai, kaip jie jaučiasi remdamiesi į grindis. Tuomet dėmesys pamažu kreipiamas aukštyn – per pėdas, kojas, dubens sritį, krūtinę, rankas, pečius, kaklą ir galvą, stebint kiekvienos kūno dalies pojūčius be vertinimo ar siekio juos pakeisti. Tokiu būdu ugdomas gebėjimas geriau pajusti savo kūną, atpažinti emocijas, sumažinti išorinės aplinkos ir minčių srauto poveikį bei stiprinti ryšį su savimi. Įgijus daugiau patirties, galima išbandyti ir kitas meditacijos formas – sąmoningumo (mindfulness), meilės ir geranoriškumo (loving-kindness), transcendentinę ar vizualizacijos meditaciją.

Hipnozė

Hipnozė tiek tradicinėje, tiek transpersonalinėje psichologijoje gali būti taikoma kaip pagalbinis psichoterapijos metodas, padedantis pasiekti gilesnio atsipalaidavimo ir sutelkto dėmesio būseną bei aktyvinti vidinius žmogaus resursus. Šios procedūros metu siekiama sumažinti emocinį pasipriešinimą, kuris gali trukdyti saugiai tyrinėti sudėtingas patirtis ar su jomis susijusias emocijas. Per hipnozę žmogus paprastai būna sutelkęs dėmesį ir itin atsipalaidavęs. Tai padeda saugiau tyrinėti prisiminimus, vidinius išgyvenimus ar emocines reakcijas. Tokiame procese terapeutas gali gauti daugiau informacijos apie žmogaus patirtis ir parinkti tinkamesnius pagalbos būdus.

Hipnozė taip pat siejama su didesniu imlumu terapeuto siūlomoms įžvalgoms ar intervencijoms. Dėl to ji kartais taikoma siekiant padėti keisti tam tikrus elgesio modelius ar stiprinti psichologinius resursus. Dažniausiai hipnoterapija pasitelkiama siekiant mažinti nerimą, baimes, padėti valdyti stresą ar su nerimu susijusius simptomus. Taip pat pasitelkiama žalingų įpročių kontrolei: padeda gydyti priklausomybes (rūkymą, alkoholizmą) ir koreguoti mitybos įpročius. Padeda tvarkytis su trauminėmis patirtimis ar valdyti lėtinį skausmą.

Kai kuriais atvejais hipnoterapija padeda stiprinti pasitikėjimą savimi, gerinti savivertę ar mažinti vidinius psichologinius barjerus. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad hipnoterapija nėra universalus ar greitas problemų sprendimo būdas – tai procesas, kuriam svarbus žmogaus įsitraukimas, motyvacija ir bendradarbiavimas su specialistu. Siekiant saugumo ir veiksmingumo, rekomenduojama kreiptis į licencijuotus specialistus.

Sapnų analizė

Transpersonalinėje psichologijoje, kitaip nei kai kuriose tradicinėse psichologijos kryptyse, didelis dėmesys skiriamas sapnams, nes manoma, kad jie padeda geriau suprasti išgyvenimus, slopinamas baimes, neišreikštus troškimus ar vidinius konfliktus. Z. Froidas sapnus laikė keliu į pasąmonę. Jis teigė, kad sapnai gali būti neišpildytų norų (dažnai seksualinių ar agresyvių) išraiška. Šie norai sapnuose gali pasireikšti tiesiogiai arba simboline forma, kuri, anot jo, padeda apsaugoti sąmonę nuo pernelyg stipraus emocinio krūvio.

K. G. Jungas sapnus aiškino plačiau – jo požiūriu, jie nėra vien paslėptų troškimų išraiška, bet ir būdas psichikai atkurti vidinę pusiausvyrą. Jis pabrėžė simbolių svarbą ir tikėjo, kad sapnai gali atskleisti gilesnius žmogaus psichikos procesus. Geštalto terapijoje sapnai taip pat naudojami kaip savęs pažinimo priemonė. Ši kryptis kviečia žmogų įsikūnyti į sapno objektus ar veikėjus, pavyzdžiui, įsivaizduoti save sapnuotu medžiu, gyvūnu ar kitu simboliu ir kalbėti pirmuoju asmeniu. Manoma, kad tai padeda geriau suprasti ignoruojamas ar atstumiamas savo asmenybės dalis. Kognityvinė elgesio terapija (KET) sapnus dažniau vertina kaip emocinių išgyvenimų atspindį – juose gali atsispindėti dienos metu patiriamas stresas, nerimas ar pasikartojantys mąstymo modeliai.

Transpersonalinėje psichologijoje sapnai laikomi vienu būdų giliau pažvelgti į žmogaus vidinį pasaulį ir plėsti savęs suvokimą. Kai kuriais atvejais taikomos ir sąmoningo sapnavimo praktikos, kuriomis siekiama padėti žmogui geriau pažinti save, tyrinėti išgyvenimus ar saugioje aplinkoje dirbti su baimėmis bei sudėtingomis patirtimis.

Autorė Laima Samulė

Kada vaistas yra pagalba, o kada – problemos maskavimas?

Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Sigitos Korbutaitės, dalis pacientų raminamuosius arba migdomuosius vaistus vis dar vertina atsainiai, ypač jeigu jie kadaise buvo paskirti gydytojo. „Pastebime, kad žmonės šiuos vaistus kartais laiko nekalta pagalba. Dalis pacientų galvoja, kad jei vaistas paskirtas gydytojo, vadinasi, savaime saugus, ir nebesvarsto, kiek laiko jį galima vartoti. Ypač vyresni pacientai, kuriems migdomieji pirmą kartą buvo paskirti prieš 10 ar daugiau metų, neretai jau nebegali užmigti be jų pagalbos. Organizmas pripranta prie poveikio, atsiranda tolerancija, o nutraukti vartojimą tampa vis sudėtingiau“, – sako vaistininkė.

Klinikos „Lotus Medica“ gydytoja psichiatrė Laura Andriuškevičienė pabrėžia, kad raminamieji vaistai nėra savaime blogi. Tam tikrose situacijose jie reikalingi, tačiau tai turi būti gydymo plano dalis, o ne ilgalaikis būdas užtildyti nerimą ar nemigą. „Esant ūmiam nerimo sutrikimui, panikos atakai ar situaciniam nerimui dėl asmeniškai reikšmingos, traumuojančios situacijos, raminamieji vaistai gali būti reikalingi. Jei nerimas atsirado staiga, trikdo kasdienį funkcionavimą ir neleidžia atlikti įprastų pareigų, svarbu laiku sustabdyti panikos ataką ar intensyvaus nerimo epizodą. Tai gali padėti išvengti sutrikimo progresavimo ir suteikti jėgų ieškoti tolesnės pagalbos“, – aiškina psichiatrė. Anot jos, vartojimo trukmė priklauso nuo žmogaus būklės, simptomų intensyvumo, ankstesnių psichikos sveikatos sutrikimų, priklausomybių istorijos ir bendradarbiavimo su gydytoju. „Svarbu suprasti, kad vaistas turi turėti aiškų tikslą, vartojimo terminą ir būti derinamas su kitomis pagalbos priemonėmis“, – pabrėžia L. Andriuškevičienė.

Priklausomybės požymiai primena nerimo simptomus

Riba tarp paskirto gydymo ir psichologinio prisirišimo prie vaisto gali būti nepastebima. Psichiatrė sako, kad priklausomybės požymiai neretai primena tuos pačius simptomus, dėl kurių žmogus iš pradžių kreipėsi pagalbos. „Po kelių savaičių reguliaraus vartojimo gali atsirasti nuolatinės mintys apie vaisto turėjimą, stiprus nerimas pagalvojus, kad medikamento gali pritrūkti, baimė, jog be jo nepavyks tęsti įprastos veiklos. Taip pat svarbus ženklas – vaisto vartojimas ne pagal gydytojo rekomendacijas arba stiprus psichologinis diskomfortas bandant jo atsisakyti“, – vardija ji.

„Gintarinės vaistinės“ vaistininkė S. Korbutaitė atkreipia dėmesį, kad net vartojant vaistą taip, kaip nurodyta, svarbu įvertinti kasdienes veiklas ir kitas sveikatos rizikas. Benzodiazepinai gali veikti reakciją, koordinaciją, atmintį ir budrumą. „Tai ypač aktualu žmonėms, kurie vairuoja, dirba su mechanizmais ar jau vartoja kitų centrinę nervų sistemą veikiančių preparatų. Vyresniems pacientams šie vaistai gali didinti griuvimų riziką, o tai pavojinga tiems, kurie gyvena vieni arba turi judėjimo sunkumų. Atsargūs turėtų būti ir sergantys plaučių ligomis, miego apnėja, turintys kepenų funkcijos sutrikimų arba priklausomybių istoriją“, – akcentuoja vaistininkė.

Pavojingiausias derinys – su alkoholiu

Viena dažniausių klaidų – manyti, kad nedidelis alkoholio kiekis vartojant raminamuosius ar migdomuosius vaistus nėra pavojingas. „Alkoholis kartu su raminamaisiais ar migdomaisiais gali paveikti kvėpavimą, reakciją ir budrumą. Žmogus gali apsnūsti, sutrikti koordinacija, sąmonė, o sunkiais atvejais – ir kvėpavimas. Nėra saugaus alkoholio kiekio vartojant tokius vaistus, nes netgi nedidelis jo kiekis gali reikšmingai sustiprinti vaisto poveikį“, – įspėja S. Korbutaitė. Pasitaiko ir situacijų, kai neįvertinama sąveika su kitais vaistais. Viena pacientė, pradėjusi vartoti gydytojo paskirtą vaistą nuo nemigos, kitą dieną prabudo tik vidurdienį ir stebėjosi, kad poveikis toks stiprus.

„Paaiškėjo, kad ji pagal poreikį vartojo opioidinius vaistus nuo skausmo, o kartu su migdomaisiais jų slopinamasis poveikis sustiprėjo. Tokios situacijos primena, kodėl vaistinėje svarbu pasakyti ne tik apie naujai paskirtą vaistą, bet ir apie visus kitus vartojamus preparatus“, – pažymi vaistininkė.

Nutraukti staiga – pavojinga

Jei raminamieji ar migdomieji vaistai buvo vartojami ilgą laiką, jų nevalia nutraukti savarankiškai ir staiga. Psichiatrė pirmiausia pataria įsivertinti, ar žmogui jau susiformavo priklausomybė nuo vaisto, ar jis nori keisti gydymo kryptį ir emocinę sveikatą gerinti kitais būdais. „Saugus būdas mažinti reguliarų raminamojo vaisto vartojimą – veikliosios medžiagos mažinimas ketvirčiu kas keturias dienas, tačiau tai turi būti sprendžiama su gydytoju. Svarbu laikytis kitų kasdien vartojamų vaistų režimo, gauti psichologinę pagalbą. Gydytojas gali padėti suvaldyti nutraukimo simptomus, jei jų atsiranda, ir pasiūlyti nerimo gydymo planą priklausomybės nesukeliančiais vaistais bei gyvenimo būdo priemonėmis“, – sako L. Andriuškevičienė.

Staigus nutraukimas gali išprovokuoti nemigą, sustiprėjusį nerimą, drebulį, prakaitavimą, o sudėtingesniais atvejais – traukulius. Todėl vienas svarbiausių žingsnių – nesiimti eksperimentų su dozėmis. S. Korbutaitė priduria, kad kartojantis nemigai ar nerimui pirmiausia verta peržiūrėti kasdienius įpročius – laikytis reguliaraus miego režimo, vakare riboti ekranus, vengti kofeino likus 6–8 val. iki miego, dieną būti fiziškai aktyviems. „Kai kuriems padeda kvėpavimo pratimai arba meditacija. Galima pasitarti dėl melatonino, augalinių preparatų su levandomis, valerijonu, melisomis ar pasifloromis, magnio, tačiau esant rimtai problemai šios priemonės gali nepadėti“, – teigia vaistininkė.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Išmanieji tvarsčiai: diagnostika ir aktyvi terapija

Skaitmeninės sveikatos eroje pleistro vaidmuo kinta. Paprastas apsauginis sluoksnis virsta aktyviu medicinos prietaisu, gebančiu aptikti, reaguoti ir pranešti apie gijimo eigą. Šiuolaikiniai išmanieji tvarsčiai integruoja tradicines gydomąsias medžiagas ir lanksčius, biologiškai suderinamus jutiklius, kurie nuolat skenuoja žaizdos mikroklimatą. Jutikliai stebi temperatūros svyravimus dėl uždegiminių procesų, pH pusiausvyrą (rodo gijimo stadiją) ir specifines bakterijas (įspėja apie prasidedančią infekciją). Toks nuotolinis stebėjimas leidžia gydytojams gauti duomenis realiuoju laiku ir intervencijos imtis dar prieš pasireiškiant matomiems audinių pažeidimams. Be diagnostikos, vystomi pleistrai su mechaninėmis inovacijomis, pavyzdžiui, pasižymintys užtrauktuko funkcija („ZipStitch“, „Clozex“), kuri leidžia namų sąlygomis be siūlių ir adatų sujungti žaizdos kraštus, taip minimizuojant randus ir mažinant audinių traumą. Pažangiausi prototipai žengia dar toliau. Nauji išradimai naudoja elektrostimuliaciją ir šviesos terapiją tiesiogiai po tvarsčiu. Žmogaus odos ląstelės – keratinocitai ir fibroblastai – jautrios elektriniams laukams, tad kontroliuojama mikrosrovių stimuliacija pagreitina jų migraciją į pažeistą vietą. Tai ne tik paspartina regeneraciją, bet ir efektyviai slopina patogeninių bakterijų bioplėvelės susidarymą, kuri dažnai tampa pagrindine kliūtimi gydant lėtines opas. Nors šie prietaisai kol kas susiduria su gamybos kaštų iššūkiais, jų savybė savarankiškai dozuoti vaistus ir optimizuoti drėgmę iš esmės keičia gijimo prognozes tiems pacientams, kurie susiduria su pažeistų audinių ar net galūnių nekroze.

Lietuvos mokslininkų proveržis: polimerų karkasai ir audinių inžinerija

Lietuvos mokslas taip pat aktyviai dalyvauja transformuojant žaizdų priežiūrą. Kauno technologijos universiteto (KTU) tyrėjai kuria naujos kartos tvarsčius, kurie iš esmės skiriasi nuo rinkoje dominuojančių produktų. KTU Polimerų chemijos ir technologijos katedros mokslininkai, vadovaujami patyrusių tyrėjų, suformavo unikalius karkasus, pasižyminčius akyta kempinės pavidalo struktūra. Šis rezultatas pasiekiamas taikant liofilizacijos, arba džiovinimo šaltyje, metodą. Medžiaga užšaldoma, o vanduo pašalinamas sublimacijos būdu žemame slėgyje, taip išsaugant polimero mikroarchitektūrą ir sukuriant idealią terpę ląstelėms skverbtis bei daugintis. Pagrindine medžiaga pasirinkta hialurono rūgštis – natūralus polisacharidas, esantis kiekvieno žmogaus organizme. Nors medicinoje ji seniai naudojama sąnarių injekcijoms ar ragenai drėkinti, KTU tyrėjams pavyko sukurti stabilius erdvinius tinklus, kurie neištirpsta žaizdoje akimirksniu. Ši „kempinė“ užpildo gilias žaizdas, veikia kaip antimikrobinis barjeras ir sykiu tarnauja kaip aktyviųjų junginių (antioksidantų ar priešuždegiminių vaistų) nešiklis. Bendradarbiaujant su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto specialistais, atliekami in vitro tyrimai su įvairiomis ląstelių linijomis patvirtino, kad šie lietuviški karkasai ne tik nesukelia atmetimo reakcijos, bet ir aktyviai stimuliuoja audinių gamybą. Tai kritiškai svarbu gydant įsisenėjusias žaizdas, kurių priežiūra gali trukti iki 6 metų ir kainuoti milžiniškas sumas. Toks mokslinis pasiekimas – ne tik prestižo reikalas, bet ir realus įrankis mažinant valstybės sveikatos apsaugos išteklius bei gelbstint pacientus nuo neįgalumo.

Technologiniai iššūkiai

Nepaisant spartaus technologinio vystymosi, kelias nuo laboratorinio prototipo iki masiškai prieinamo išmaniojo pleistro grįstas sudėtingais techniniais ir sisteminiais iššūkiais. Didžiausias inžinerinis uždavinys išlieka sukurti tokį nešiojamą įrenginį, kuris būtų atsparus vandeniui, gana lankstus, nevaržytų judesių, kartu išliktų ekonomiškai įperkamas. Jutiklių tikslumas ir duomenų perdavimo saugumas reikalauja nuolatinio tobulinimo užtikrinant, kad paciento sveikatos duomenys būtų perduodami be trikdžių ir apsaugoti nuo kibernetinių grėsmių. Be to, šiuolaikinė medicinos infrastruktūra vis dar stipriai grįsta konservatyviu metodu – subjektyviu vizualiniu žaizdos vertinimu. Norint į kasdienę klinikinę praktiką įdiegti išmaniuosius tvarsčius ar sudėtingus lietuvių sukurtus hialurono karkasus, reikia suprasti, kad nors pradinė inovatyvaus tvarsčio kaina didesnė nei paprasto marlės tvarsčio, ilgainiui jis padės sutaupyti lėšų. Mat reikės rečiau keisti tvarsčius, mažės vizitų pas specialistus skaičius ir neprireiks brangių hospitalizacijų. Ateities žaizdų priežiūra neabejotinai remsis personalizuota medicina, kurioje Lietuvos mokslininkų išradimai ir skaitmeniniai jutikliai susijungs į vientisą ekosistemą. Tai bus ateitis, kurioje pleistras aktyviai užtikrins greitą ir kokybišką audinių regeneraciją net sudėtingiausiais klinikiniais atvejais.

Įdomu

• Prieš tūkstančius metų egiptiečiai žaizdas tvarstydavo medumi išteptomis drobės skiautėmis (veikia kaip natūralus antiseptikas) ir supelijusia duona. Pelėsis išskirdavo medžiagų, panašių į šiuolaikinius antibiotikus.
• 1920 m. „Johnson & Johnson“ darbuotojas Earle‘as Dicksonas pastebėjo, kad žmona vis įsipjauna gamindama maistą. Tam, kad jai nereikėtų kaskart prašyti pagalbos, jis ant lipniosios juostos gabalėlio pritvirtino marlę – taip gimė pirmasis „Band-Aid“ prototipas.
• Kai kurie modernūs tvarsčiai gaminami iš jūrų dumblių (alginato) arba krabų šarvų (chitozano). Šios medžiagos sugeba sugerti 20 kartų daugiau skysčio, nei pačios sveria, ir ant žaizdos suformuoja apsauginį gelį.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Širdies ir kraujagyslių prevencinė programa

Higienos instituto duomenimis, pernai Lietuvoje mirė 37 453 žmonės. Pagrindine mirties priežastimi vis dar išlieka kraujotakos sistemos ligos, sudarančios daugiau negu pusę (50,8 %) mirčių atvejų. Priešlaikinis mirtingumas nuo išeminės širdies ligos ir insulto Lietuvoje – vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Statistika rodo, kad širdies ir kraujagyslių ligomis dažniau serga moterys, tačiau darbingo amžiaus vyrų miršta net tris kartus daugiau. Pasak specialistų, didelę ligos naštą patiria ne vien ligonis ar jo šeima, bet ir valstybė: prarandami darbingo amžiaus gyventojai, daug išlaidų pareikalauja sveikatos priežiūra ir socialinės išmokos. Norint užbėgti širdies ir kraujagyslių ligoms už akių, gydytojai ragina jau nuo 20-ies kas 5 metus tirtis cholesterolio kiekį kraujyje, kad pavyktų laiku koreguoti gyvenseną. Pirmiausia sumažinti druskos, sočiųjų riebalų ir cukraus kiekį, vartoti daugiau daržovių, vaisių, skaidulinių medžiagų. Palaikyti normalų kūno svorį ir fizinį aktyvumą – 150–300 min. vidutinio intensyvumo aerobinės veiklos per savaitę. Taip pat svarbu atsikratyti žalingų įpročių. Kenkia tiek rūkymas, tiek alkoholio vartojimas, ypač kai šie abu faktoriai veikia ilgą laiką.

Sulaukus 40 m., gydytojai vyrus skatina kartą per metus kreiptis į šeimos gydytoją dėl dalyvavimo širdies ir kraujagyslių prevencinėje programoje. Atliekami kraujo tyrimai, lipidograma, kardiograma, žiūrimi cholesterolio, gliukozės rodikliai, matuojamas kraujo spaudimas, liemens apimtis, kūno masės indeksas. Jei vyras priklauso didesnės rizikos grupei (dėl antsvorio, paveldimumo, ankstesnių širdies ligų), jis gali būti siunčiamas į kardiologijos prevencijos poskyrį išsamesniems tyrimams.

Verta žinoti. Apie širdies negalavimus gali pranešti skausmai, atsiradę širdies plote, už krūtinkaulio, tarpumentyje fizinio krūvio metu. Susirūpinti reikėtų, jei pritrūkstate kvapo lipdami į kalną, laiptais.

Prostatos vėžio prevencinė programa

Prostatos vėžys – dažniausia vyrų onkologinė liga Lietuvoje. Kasmet nustatoma 2000–2500 naujų atvejų. Lietuva pirmauja pagal sergamumą prostatos vėžiu Europos Sąjungoje, kasmet nuo jo miršta 500–600 vyrų. Gydytojai pažymi, kad prostatos vėžys progresuoja lėtai, ilgą laiką gali nesukelti jokių simptomų, todėl neretai diagnozuojamos jau vėlyvosios stadijos. Norint išvengti šios ligos, reikšmingiausias vaidmuo tenka profilaktiniams tyrimams.

Nuo 50-ies visi vyrai kviečiami profilaktiškai pasitikrinti prostatą. Jei šeimoje būta prostatos vėžio atvejų (sirgo tėtis ar brolis), tikrintis reikėtų nuo 45 m. Medikai pažymi, kad prevenciniai prostatos vėžio tyrimai yra paprasti ir neskausmingi, todėl jų bijoti visiškai nereikia. Prevencinės programos metu atliekamas kraujo tyrimas, kuriuo nustatomas PSA (prostatos specifinio antigeno) lygis. Jei PSA neviršija normos, daugiau tyrimų atlikti nereikia, pacientas kviečiamas dalyvauti programoje po 2 ar 5 metų, tai priklauso nuo amžiaus ir PSA tyrimo rezultato. Jei PSA kiekis viršija normą, šeimos gydytojas siunčia pacientą pas urologą, o šis atlieka priešinės liaukos biopsiją ligos diagnozei patvirtinti arba paneigti.

Verta žinoti. Apie prostatos negalavimus gali išduoti pakitęs šlapinimasis (dažnesnis, nesulaikomas, naktinis). Jiems atsiradus metas konsultuotis su specialistu. Vėlyvosios stadijos prostatos vėžio simptomai, kartu su pakitusiu šlapinimusi, yra skausmai nugaroje ir dubens srityje.

Storosios žarnos vėžio prevencinė programa

Storosios žarnos vėžys Lietuvoje – viena dažniausių onkologinių ligų. Kasmet diagnozuojama 1500–1700 naujų storosios žarnos vėžio atvejų. Nuo šios ligos kiekvienais metais miršta 800–1000 žmonių. Specialistai pastebi, kad sergamumas šia onkologine liga didėja 4–6 %. Pastebima ir jaunėjimo tendencija – daugėja atvejų jaunesniems nei 50–55 m. asmenims. Verta žinoti, kad storosios žarnos vėžiu vyrai serga apie 1,8 karto dažniau nei moterys.

Storosios žarnos vėžys labai klastingas, dažniausiai diagnozuojamas jau vėlyvojoje stadijoje, nes prasideda nuo polipų, kurių nejuntame. Pakitimus aptikti galima tik atliekant slapto kraujavimo išmatose tyrimą IFOB. Dėl nemokamo tyrimo į šeimos gydytoją galima kreiptis nuo 50-ies iki 74 m. (imtinai) kartą per 2 metus.

Tyrimas atliekamas specifiniu būdu. Pacientui duodamas mėgintuvėlis su lazdele, kuria reikia pabadyti į kelias skirtingas išmatų vietas ir nunešti į laboratoriją. Nustačius, kad išmatose yra kraujo pėdsakų, siunčiama atlikti kolonoskopijos tyrimą, kurio metu atidžiai apžiūrimas žarnynas, ieškoma vėžinių ar priešvėžinių pakitimų, polipų. Jų aptikus gali būti paskirta operacija. Svarbu paminėti, kad teigiamas slapto kraujo testas nebūtinai reiškia, kad žmogus serga storosios žarnos vėžiu. Tik keletui procentų žmonių, kuriems atliekama kolonoskopija dėl nustatyto teigiamo slapto kraujavimo išmatose, iš tiesų diagnozuojamas storosios žarnos vėžys.

Kalbant apie prevenciją, įsidėmėtina, kad neigiamą įtaką daro rūkymas, alkoholio vartojimas, gausus raudonos mėsos kiekis mityboje. Taip pat vėžio riziką didina menka fizinė veikla, vidurių užkietėjimas. Tad pakoregavus gyvenseną mąžta riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.

Verta žinoti. Storosios žarnos vėžio simptomai: varginantis pilvo skausmas, kiti virškinimo sutrikimai, staigus svorio kritimas, neišsituštinimo jausmas, kraujas išmatose.

Bendrieji tyrimai

Be minėtų prevencinių programų, visi suaugę vyrai (ir moterys) kartą per metus turėtų pasitikrinti sveikatą profilaktiškai. Patikros metu matuojamas kraujo spaudimas, svoris, ūgis, atliekama elektrokardiograma, burnos apžiūra, regėjimo patikrinimas (kartą per metus reikėtų pamatuoti akispūdį, kurio padidėjimas gali pranešti apie aklumu galinčią baigtis glaukomą). Taip pat atlikti bendrą kraujo tyrimą, šlapimo tyrimą, nustatyti gliukozės ir cholesterolio kiekį kraujyje.

Bendras kraujo tyrimas turi būti atliekamas ryte, nevalgius 3 val.

Prieš gliukozės ir cholesterolio kiekio nustatymą reikia nevalgyti 12 val.

Šlapimo tyrimui tinkamiausias rytinis šlapimas, surinktas į sterilų vienkartinį indelį. Prieš šį tyrimą 24 val. nevartoti vitamino C preparatų.

Reguliarūs tyrimai ir jų rodiklių fiksavimas suteikia galimybę šeimos gydytojui pastebėti net mažiausius pokyčius, kurie gali pranešti apie besiformuojančias ligas. Laiku diagnozavus ligą, gydymą galima pradėti ankstyvojoje stadijoje, kai didžiausia tikimybė visiškai pasveikti. Kalbant apie sveikatą, visuomet derėtų įsivertinti gyvenimo būdą. Be netinkamos mitybos, antsvorio, per menko judėjimo. žalingų įpročių, bendrai savijautai ir sveikatai itin reikšmingas kokybiškas miegas ir streso valdymas. Dėl savęs ir artimųjų reikėtų išlaikyti dermę tarp darbo ir poilsio, vengti ilgalaikio streso. Sąmoningas rūpestis sveikata – viso gyvenimo užduotis, o ne gelbėjimosi ratas susirgus.

Įdomu

• Ligonių kasų duomenimis, 83 % Lietuvos gyventojų yra girdėję apie Ligonių kasų finansuojamas prevencines programas.
• Pusė apklaustųjų dalyvavo kurioje nors iš jų.
• Po 60 % respondentų teigė girdėję apie širdies ir kraujagyslių ligų, 59 % – priešinės liaukos (prostatos) vėžio, 58 % – storosios žarnos vėžio prevencinę programą.
• Dauguma (76 %) šalies gyventojų norėtų būti informuoti apie ligų prevencijos programas apsilankę pas gydytoją.
• 40 % pageidautų būti informuoti telefonu, 33 % – elektroniniu paštu, 26 % – SMS žinute.

Autorė Laima Samulė

Projektą „Vyrų sveikata: kas lemia atsainų požiūrį ir kaip jį pakeisti?“ iš dalies finansuoja „Medijų rėmimo fondas“ (4000 Eur).