Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

Vaiko teisių linijos konsultantai neretai sulaukia skambučių bei žinučių, kuriose vaikai atsiskleidžia, jog jiems trūksta artimo ryšio su artimaisiais. O už vaiko pasakymo „noriu išsikraustyti“ slypi liūdesys, nerimas, baimė, vienišumas ir kiti sunkūs jausmai. Tad vaiko noras atitolti neretai yra ženklas suaugusiesiems, jog vaikui reikalingas mūsų dėmesys, įsiklausymas, artumas ar pagalba.

Raktas į stiprų tarpusavio ryšį – pokalbis

„Pasitaiko situacijų, kai suaugusieji paskuba vaikui atsakyti griežtai ar įsakmiu tonu, o tai paskatina vaiko pyktį, norą atsitraukti ar kitas sunkias emocijas. Tad patariu pasistengti vaikui paaiškinti savo sprendimą ir, pavyzdžiui, vietoje „nes aš taip pasakiau“, verta pasakyti – „nerimauju dėl tavo saugumo“. Atviri, ramūs pokalbiai su tėvais – itin svarbūs emocinei ir psichologinei vaiko sveikatai“, – sako vaiko teisių gynėja.

Dažnai kompromisus sudėtinga rasti situacijose, kai vaikas nori daugiau laisvės bei savarankiškumo – važiuoti į gamtą, nakvoti pas draugus, ilgiau pabūti kieme ar pan. Tokiose situacijose vaiko teisių gynėjai tėvams rekomenduoja apgalvoti, kokie vaiko veiksmai leistų juo pasitikėti.

„Galbūt, kyla nerimas leisti vaikui vienam keliauti į koncertą. Tokiu atveju, galima su vaiku sutarti, kad po koncerto vaikas iš karto grįš namo, o apie kelionę informuos skambučiu. Arba renginio metu pasidalys akimirkomis – atsiųs nuotrauką, vaizdo įrašą. Padėkite vaikui įgyti jūsų pasitikėjimą, tai ne tik jums leis jaustis ramiau, bet ir vaikui suteiks erdvės būti savarankiškesniam“, – pataria G. Stankevičiūtė-Sidaravičienė.

Svarbu atminti, kad bręsdami vaikai vis smalsiau ir drąsiau tyrinėja pasaulį. O suaugusiųjų atsakomybė – ne tik užtikrinti vaiko saugumą, suteikti pagalbą, bet ir paskatinti, palaikyti ir patarti. Ryšys tarp vaikų ir tėvų atsiranda, kai kartu stengiamasi įveikti iššūkius ir kai abi pusės stengiasi ne tik būti išgirstos, bet ir išgirsti vieni kitus.

Svarbu bendrauti nurimus emocijoms

Vaiko teisių gynėjai atkreipia ir vaikų dėmesį – apie savo jausmus verčiau kalbėtis nurimus.

„Sunku palaikyti pokalbį, kai emocijos ima viršų. Todėl vaikams visuomet patariu kalbėtis su suaugusiaisiais, nurimus, o vietoje kaltinimų „tu manęs nesupranti“ ir panašiai, rinktis konkrečias „aš“ žinutes. Pavyzdžiui, „Aš jaučiuosi nusivylęs, kai mane pertrauki, man svarbu išsakyti savo jausmus“, „Aš jaučiuosi geriau, kai mes kalbamės, kai man ramiai paaiškini“ ir pan.“, – sako pašnekovė.

Taip pat vaiko teisių gynėjai vaikams primena, jog svarbu išgirsti ir suaugusiuosius. Dažnai už jų sprendimų slypi labai paprasta tiesa – suaugusiesiems labai svarbus vaikų saugumas.

Kalbėtis apie savo jausmus, ieškoti kompromisų gali būti sunku. Tokiose situacijose tiek vaikams, tiek suaugusiesiems gali padėti konsultacijos, skambinant į nemokamas emocinės paramos ar konsultacijų linijas, pavyzdžiui, Vaiko teisių liniją, Tėvų linija ir pan.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikino tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Kiekvienas turime agresijos

Agresija – natūrali žmogaus ir kitų gyvūnų emocija, pasireiškianti susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, dažniausiai tada, kai jaučiama grėsmė. Kalbant apie gyvūnus ir pirmykščius žmones, agresiją dažniausiai išprovokuodavo pavojus gyvybei. Tačiau evoliucionuojant ši emocija ėmė kilti ne tik dėl grėsmės gyvybei, bet ir dėl peržengtų asmeninių ribų, patirtos neteisybės, beviltiškumo jausmo, nusivylimo savimi ar kitais žmonėmis ir t. t.

Agresija pasireiškia kaip vidinio karščio ir jėgos antplūdis, kurį norisi čia pat fiziškai išreikšti. Paprastas pavyzdys – trenkti kumščiu į sieną ar sužeisti oponentą. Fizinė agresijos išraiška buvo priimtina ir įprasta skirtingais istorijos laikotarpiais – prisiminkime riterių dvikovas, užkariautas šalis ir masinio naikinimo ginklus. Tačiau dabar gyvename laikais, kai netinkamai išreikšta agresija gali užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, net jei kalbame tik apie piktus komentarus socialiniuose tinkluose.

Nuo netinkamų agresijos raiškos formų gali apsaugoti geresnis savęs pažinimas, suvokimas, kas mumyse pažadina agresiją ir kaip tinkamai tvarkytis su šia galinga jėga.

Pažinti savo agresiją

Norint atpažinti, kas įžiebia agresiją, verta stabtelėti, kai pajuntame, jog įsitempia kūnas. Įsivardykime fizinius požymius, tokius kaip padažnėjęs širdies plakimas ar sugniaužti kumščiai. Atkreipkime dėmesį ne tik į pyktį, bet ir į po juo slypinčius jausmus – baimę ar skausmą, taip pat užsirašykime konkrečius įvykius, sukėlusius tokią reakciją.

Agresiją išduoda įsitempęs ar sukąstas žandikaulis, sustingusios, į kumščius sugniaužtos rankos. Tuo pat metu padažnėja kvėpavimas ir širdies plakimas, užlieja karščio banga, atsiranda noras pakelti balsą. Tokios fizinės organizmo reakcijos nekyla be priežasties, todėl reikėtų paieškoti neatlieptų poreikių, peržengtų ribų ar prarastos kontrolės jausmo. Patikrinkime, ar jaučiamės įskaudinti, pavargę, ar su mumis elgiamasi nesąžiningai. Atpažinkime senas baimes, kurios verčia jaustis nesaugiai.

Siekiant agresiją nukreipti teigiama linkme, reikėtų užsirašyti kiekvienos pykčio akimirkos laiką ir vietą, o nusiraminus ieškoti pasikartojančių situacijų, žmonių ar temų. Ypač naudinga ne tik suprasti, bet ir garsiai įvardyti, koks konkretus veiksmas peržengė asmenines ribas.

Agresijos tipai

Nors skirtingiems žmonėms fiziniai agresijos požymiai gali būti panašūs, o juos sukelti – tos pačios priežastys, agresiją galime reikšti skirtingai. Psichologai išskiria tris pagrindinius agresijos tipus.

• Šio tipo žmones aplinkiniai gali laikyti tiesiog agresyviais, nes jų emocijų raiška yra žaibiška ir dažnai neapgalvota. Tokie žmonės įtemptose situacijose kelia balsą, o kartais gali pakelti ranką prieš kitą žmogų, mėtyti ar niokoti daiktus ir kt. Nors pasidavus agresijai ir ją iškart išreiškus intensyviausios emocijos atslūgsta ir pajuntamas palengvėjimas, netrukus jas gali pakeisti kaltė, nusivylimas, gėda ir kiti neigiami jausmai. Gali pasireikšti ir kitos pasekmės: nutrūkę santykiai, prarastas darbas, finansiniai nuostoliai, teistumas ir kt.

• Tai impulsyviajam priešingas agresijos reiškimo tipas, kai žmogus šios emocijos neparodo ir neišreiškia. Kylančią karščio ir pykčio bangą sulaiko viduje, neleidžia jai prasiveržti į paviršių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad taip žmogus apsaugo save ir aplinkinius nuo neigiamų pasekmių, tačiau iš tiesų taip nėra. Neišreikšdami agresijos neigiame savo emocijas, neleidžiame sau jų jausti, atimame iš savęs galimybę nusibrėžti ribas, todėl nepalankios situacijos gali kartotis vis dažniau. Be to, neparodydami kitam žmogui savo ribų, galime skatinti jo nederamą elgesį su mumis ir potencialiai su kitais žmonėmis. Ilgainiui pasyvusis agresijos reiškimo tipas gali virsti savidestrukciniu, kuris yra pavojingas.

• Šio tipo agresija nukreipiama ne į neigiamas emocijas sukėlusią situaciją ar žmones, bet į save. Kylanti agresija ne užgniaužiama, o išreiškiama įvairiais būdais žalojant save: fiziškai susižeidžiant, baudžiant save maistu ar skandinant emocijas priklausomybėse. Siekiant to išvengti, svarbu išmokti agresiją nukreipti teigiama linkme ir atrasti tokias jos raiškos formas, kurios būtų ne tik nežalingos, bet ir naudingos asmeniškai, aplinkiniams bei visuomenei.

Užsiimti sportu

Vienas paprasčiausių ir teigiamą poveikį turinčių būdų įgalinti agresiją – fizinis aktyvumas. Agresija yra emocija, evoliucijos eigoje susiformavusi tam, kad paruoštų kūną kovai, todėl ji gali sukelti staigų jėgos antplūdį. Būtent todėl šią energiją galima panaudoti siekiant fizinių tikslų. Pajutus kylančią agresiją, verta ją „išsportuoti“. Tinka bet kokie fiziniai pratimai: bėgimas, ypač klausantis raminančių gamtos garsų ar mėgstamos muzikos, joga, įvairios kovos menų šakos, bokso kriaušės daužymas. Mažiau tinka komandiniai žaidimai, nes siekis laimėti gali kelti papildomą įtampą, o pralaimėjimas – frustraciją. Todėl labiau tinka individualūs užsiėmimai.

Išreiškę agresiją per fizinę veiklą, paleisime susikaupusias neigiamas emocijas, paskatinsime vadinamųjų laimės ir motyvacijos hormonų gamybą, o ilgainiui pastebėsime ir teigiamus kūno pokyčius. Žinoma, ne visuomet yra galimybė tiesiog išbėgti į parką, todėl darbo stalo stalčiuje naudinga turėti streso kamuoliuką ar mini rankų treniruoklį. Sukilus agresijai, juos galima stipriai spaudinėti ir taip patirti emocinį palengvėjimą.

Spręsti sudėtingas užduotis

Tyrimai rodo, kad agresija gali didinti atkaklumą ir ištvermę sprendžiant kognityvines užduotis. Jungtiniame Teksaso ir Kalifornijos universitetų tyrime dalyvavusių žmonių buvo paprašyta išspręsti 21 penkių raidžių anagramą. Pirmosios septynios anagramos buvo neišsprendžiamos. Tyrėjai norėjo įvertinti tokių nesėkmių poveikį nuotaikai ir motyvacijai, todėl kiekviename testo etape klausė dalyvių apie jų emocijas ir fiksavo, kiek laiko jie skyrė kiekvienai užduočiai.

Į neišsprendžiamas anagramas kiekvienas dalyvis reagavo skirtingai: vieni po nesėkmės jautė nerimą, kiti – liūdesį, o kai kuriems tai visiškai nerūpėjo. Vis dėlto atkakliausiai užduotis atliko tie žmonės, kurie jautė didžiausią pyktį. Užuot privertęs pasiduoti, stiprus susierzinimas jiems suteikė energijos, todėl atkakliau sprendė kiekvieną kitą užduotį. Tai rodo, kad agresiją galime panaudoti teigiama linkme.

Kiekvieną dieną turime ir lengviau, ir sunkiau įveikiamų užduočių. Kilus agresijai, prisiminkime sudėtingiausias jų ir sugrįžkime prie jų su nauja jėga, tačiau, priešingai nei būtų galima tikėtis, – itin šaltu protu.

Įžiebti kūrybiškumą

Atliekant idėjų generavimo užduotis, pikti žmonės sugalvoja originalesnių ir įvairesnių sprendimų, palyginti su tais, kurie jaučiasi liūdni, emociškai neutralūs ar bejėgiai. Didesnis susijaudinimas tarsi perkrauna protą ir leidžia užmegzti ryšius, kurie esant kitoms emocinėms būsenoms gali būti sunkiau pasiekiami. Pradinis kūrybinės energijos pliūpsnis gana greitai išsenka, tačiau verta pasinaudoti šiais agresijos privalumais, kai darbe susiduriame su erzinančia kliūtimi. Nesvarbu, ar tai būtų netinkami kitų atsiliepimai ar nenumatytas techninis trikdis, nemalonūs nusivylimo jausmai gali paskatinti kūrybinį proveržį.

Beje, nemažai visiems puikiai žinomų meno kūrinių, tikėtina, buvo sukurti būtent agresijos fone. Emocijas žadinantys impresionistų darbai, širdį veriančios išsiskyrimo baladės ir net grafičiai ant pastatų sienų – visa tai gali būti stiprių emocijų išraiška. Žinoma, ne kiekvienas agresijos įkarštyje galime sukurti įsimintiną meno kūrinį, tačiau galime pasitelkti įvairias meno formas, kad palengvintume savo būseną. Agresiją galime išreikšti užsiimdami rankdarbiais, rašydami tekstus, grodami ir kt.

Pagerinti bendravimą

Agresija dažnai sutelkia žmogų ir įgalina jį mąstyti šaltakraujiškiau. Gebėjimas blaiviai vertinti situaciją ypač praverčia nusprendus išreikšti pyktį kitiems. Žinoma, visiškai pasiduoti pykčiui, demonstruoti atvirą agresiją ar priešiškumą nepatariama, tačiau kontroliuojama pykčio išraiška gali padėti pakeisti kitų nuomonę, geriau pasirodyti derybose ir konfliktinėse situacijose.

Tam tikras agresijos demonstravimas – mimika, gestais, pakeltu balsu ar greitesniu kalbėjimu – padeda oponentui suprasti, kad jo elgesys ar žodžiai peržengė tam tikrą ribą. Žinodami, gerbdami ir gindami savo ribas, aiškiai parodome kitam žmogui, kad jų nevalia peržengti. Taip apsisaugome nuo nepageidaujamų, o kartais ir pavojingų situacijų, kartu mokydami kitą žmogų, koks elgesys yra nederamas ir netoleruotinas.

Įdomu tai, kad atkakliai gindami savo ribas auginame savivertę. Tai svarbu bet kurioje gyvenimo srityje, nes aukšta savivertė siejama su geresniais asmeniniais santykiais, didesne profesine sėkme, aukštesniu pragyvenimo lygiu ir kitais teigiamais dalykais.

Imtis pokyčio

Jau minėjome, kad agresiją gali sukelti neteisybės, nusivylimo ar bejėgystės jausmai. Tačiau iš tiesų niekas nėra visiškai bejėgis, todėl savo agresiją galime nukreipti į tas sritis, kuriose jaučiame minėtas neigiamas emocijas, ir prisidėti prie jų gerinimo. Pavyzdžiui, agresiją gali sukelti Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje. Reaguoti galima keliais būdais. Lengviausia – piktintis komentaruose, tačiau tai nesuteikia jokios realios naudos, išskyrus galimybę išlieti neigiamas emocijas ir trumpam pajusti palengvėjimą. Daug konstruktyviau savo agresiją nukreipti į konkrečius veiksmus. Galima finansiškai prisidėti prie įvairių pagalbos fondų, padedančių Ukrainai. Galima užsiimti įvairiomis savanorystėmis, pavyzdžiui, pinti maskuojamuosius tinklus ar gaminti žvakes apkasams. Taip pat galima stiprinti savo šalį stojant į Lietuvos šaulių sąjungą ar Karo komendantūrų valdybos gretas.

Jei agresiją jaučiame dėl bet kurios kitos temos, taip pat nesunkiai galime rasti galimybių tapti teigiamo pokyčio dalimi.

Kaip suvaldyti?

Nukreipti agresiją teigiama linkme įmanoma tik tada, kai ją pripažįstame ir gebame suvaldyti, o ne pasiduodame jai ir tampame jos įkaitais. Svarbiausios yra pirmosios akimirkos, kai pajuntame agresiją. Neleiskime jai prasiveržti visa jėga, nes žala gali būti didesnė, nei galėjome numanyti. Tokiais atvejais puikiai tinka paprastas triukas – mintyse suskaičiuoti iki 10 prieš pradedant kalbėti ar imantis veiksmo. Tolesni žingsniai padės agresiją įgalinti teigiamiems dalykams.

• Pažvelgti į įvykį iš ateities perspektyvos. Kiek svarbi mums bus agresiją išprovokavusi situacija po kelių dienų, mėnesių ar metų? Tai padeda suprasti, kad emocijų įkarštyje svarbiausiu atrodantis dalykas iš tiesų gali būti tik smulkmena, todėl nereikėtų reaguoti pernelyg dramatiškai.
• Į agresiją sukėlusio žmogaus vietą įsivaizduoti artimą žmogų. Ar taip pat pyktume, jei taip pasielgtų ar kalbėtų mama, sesuo ar draugė? Tai padeda išvengti neapykantos ir agresijos konkrečiam žmogui, suvokiant, kad nepriimtinas buvo tam tikras jo elgesys ar žodžiai, tačiau dėl to nebūtina griebtis karo kirvio.
• Kalbėti arba galvoti apie save trečiuoju asmeniu. Kalbėjimas su savimi trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui, sakant „Deividas pyksta, nes…“, skatina konstruktyvesnį požiūrį į įvykius. Tarsi patartume, kaip elgtis kritinėje situacijoje draugui, o ne sau.
• Užrašyti jausmus ir juos sukėlusias priežastis. Daugybė tyrimų rodo, kad jausmų išreiškimas raštu gali padėti geriau suprasti skausmingus išgyvenimus ir juos sukėlusias aplinkybes. Tai suteikia galimybę į juos reaguoti racionaliau.
• Nukreipti tinkama linkme. Dar senovės graikų filosofas Aristotelis sakė, kad pyktis gali lemti teigiamus pokyčius gyvenime, tačiau tam reikia įveikti didžiausią iššūkį – pykti ant tinkamo žmogaus, tinkamu mastu, tinkamu laiku, dėl tinkamos priežasties ir tinkamu būdu.

Autorė Laima Samulė

Kai laikymasis tampa našta

Ne viskas, kas kadaise buvo svarbu ir prasminga, tokiais išlieka visą gyvenimą. Santykiai, darbas, draugystė ar net ilgai puoselėta svajonė gali nustoti teikti pasitenkinimą, tačiau tai ne visada pastebime iš karto. Pirmieji signalai būna gana tylūs: nuolatinis nuovargis, vis dažniau aplankantis nusivylimas ar sunkiai paaiškinamas jausmas, kad kažkas blogai.

Vienas ryškiausių ženklų – emocinis išsekimas. Jei veikla ar santykiai nuolat reikalauja didžiulių pastangų, o atgal gaunama vis mažiau džiaugsmo, palaikymo ar prasmės, ilgainiui atsiranda jausmas, kad gyvenama tarsi prieš srovę. Psichologai atkreipia dėmesį, kad sveiki ir tobulėti padedantys dalykai irgi reikalauja pastangų, tačiau jie paprastai suteikia ir energijos.

Dar vienas signalas – nuolatinis vidinis konfliktas. Žmogus gali nuolat svarstyti, ar yra ten, kur nori būti, vis dažniau fantazuoti apie kitokį gyvenimą arba ieškoti pateisinimų, kodėl turėtų likti esamoje situacijoje. Tokios abejonės savaime nėra problema, tačiau jeigu tampa nuolatinėmis palydovėmis, gali rodyti, kad vidiniai poreikiai ir kasdienybė ima skirtis.

Nemažai žmonių atpažįsta kitą būseną – gyvenimą iš pareigos. Sprendimai priimami ne todėl, kad jų norisi, tiesiog „taip reikia“, „jau per vėlu ką nors keisti“ arba „per daug investuota, kad būtų galima atsisakyti“. Tokiais atvejais žmogus virsta gyvenimo stebėtoju, o ne aktyviu kūrėju.

Svarbus rodiklis – smalsumo stoka. Tyrimai rodo, kad smalsumas glaudžiai susijęs su psichologine gerove ir asmeniniu augimu. Kai nebelieka noro mokytis, atrasti, planuoti ar svajoti, tai gali rodyti ne tik nuovargį, bet ir tai, kad tam tikras gyvenimo etapas artėja prie pabaigos.

Vis dėlto atpažinti šiuos ženklus nėra paprasta. Mūsų smegenys evoliuciškai linkusios vertinti stabilumą kaip saugumo garantą. Neuromokslininkai nustatė, kad netgi nepalankios, tačiau pažįstamos aplinkybės dažnai kelia mažiau nerimo nei nežinomybė. Kitaip tariant, žmogus gali ilgai likti situacijoje, kuri jo nebedžiugina, nes alternatyva atrodo neapibrėžta. Būtent todėl paleidimas prasideda ne nuo išorinių pokyčių, o nuo sąžiningo klausimo sau: ar tai, prie ko taip stipriai laikausi, vis dar padeda man augti? Jei atsakymas vis dažniau tampa neigiamas, galbūt atėjo metas svarstyti naują kryptį.

Santykiai: meilės pabaiga ar tik sunkesnis etapas?

Šiuolaikinėje savigalbos kultūroje dažnai galima susidurti su žinute, kad jei santykiai kelia sunkumų, juos reikia nutraukti. Realybė kur kas sudėtingesnė. Netgi stipriausi santykiai neišvengia krizių, nusivylimų, konfliktų ar laikotarpių, kai partneriai jaučiasi nutolę vienas nuo kito. Svarbiausias klausimas – ne tai, ar santykiuose yra problemų, o tai, kaip į jas reaguojama.

Priešingai nei manoma, konfliktai savaime nėra blogas ženklas. Psichologai pabrėžia, kad nesutarimai rodo, jog žmonėms rūpi santykiai ir jie vis dar stengiasi būti išgirsti. Kur kas didesnį nerimą kelia abejingumas. Kai nelieka noro kalbėtis, aiškintis, ieškoti kompromisų ar net ginčytis, ima nykti emocinis ryšys.

Vienas žymiausių santykių tyrėjų Johnas Gottmanas, dešimtmečius stebėjęs poras laboratorinėmis sąlygomis, padarė išvadą, kad santykių ateitį geriau prognozuoja ne konfliktų dažnumas, o partnerių gebėjimas po konflikto atkurti ryšį. Kitaip tariant, svarbiausia ne tai, kiek kartų susipyksta, o tai, ar po nesutarimų pavyksta sugrįžti vienam pas kitą.

Dar vienas ženklas, kad santykiai gali artėti prie pabaigos: dingstantis noras ieškoti sprendimų. Kai bent vienas partneris nustoja matyti prasmę kalbėtis apie problemas, planuoti bendrą ateitį ar investuoti į santykių gerinimą, atsiranda emocinė distancija. Kartais ji vystosi nepastebimai: mažiau pokalbių, bendrų planų, smulkių kasdienių dėmesio ženklų. Iš pirmo žvilgsnio viskas gali atrodyti įprasta, tačiau vidinis ryšys po truputį silpnėja.

Pavojingas signalas – nuolatinis savo poreikių atsisakymas dėl santykių išsaugojimo. Kompromisai yra neatsiejama partnerystės dalis, tačiau jei vienas žmogus ilgą laiką aukoja savo vertybes, tikslus, ribas ar emocinę gerovę vien tam, kad santykiai išliktų, ilgainiui kaupiasi nusivylimas ir įtampa. Tokie santykiai gali tęstis metų metus, tačiau žmogus juose vis labiau praranda save.

Įdomu tai, kad išėjimas iš santykių dažnai prasideda gerokai anksčiau, nei apie jį sužino aplinkiniai ar net partneris. Psichologai šį procesą kartais vadina emociniu atsitraukimu. Žmogus pamažu nustoja dalintis išgyvenimais, nebeieško artumo, mažiau domisi bendrais planais. Išoriškai pora gali gyventi kartu, laikytis nusistovėjusios rutinos, net atrodyti stabili, tačiau viduje vienas iš partnerių jau būna pradėjęs atsisveikinimo procesą.

Išaugtos draugystės

Ne visos draugystės skirtos visam gyvenimui. Sociologai ir psichologai pabrėžia, kad žmonių socialiniai ryšiai natūraliai kinta keičiantis esaties etapams. Studijų metais artimi žmonės gali nutolti sukūrę šeimas, pakeitę gyvenamąją vietą ar pasirinkę skirtingus gyvenimo būdus. Tai nebūtinai reiškia konfliktą ar išdavystę. Vis dėlto daugelis dėl tokių pokyčių jaučia kaltę. Ypač jei draugystė truko dešimtmečius. Atsiranda jausmas, kad ryšį būtina išlaikyti vien dėl bendros istorijos. Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad santykių vertė nepriklauso nuo jų trukmės. Kai kurios draugystės itin svarbios tam tikru laikotarpiu ir natūraliai pasitraukia, kai jų vaidmuo baigiasi. Brandus požiūris leidžia pripažinti, kad žmonės gali vienas kitam būti reikalingi skirtingais gyvenimo etapais, o nutolimas nebūtinai panaikina bendrų patirčių vertę.

Paleisti tenka ne tik žmones

Kalbėdami apie paleidimą dažniausiai galvojame apie romantinių santykių pabaigą, tačiau gyvenime atsisveikinti tenka su kur kas daugiau dalykų. Kartais paleidžiame darbą, kuris kadaise atrodė svajonių išsipildymu. Paradoksalu, tačiau būtent šis atsisveikinimas – vienas sunkiausių, nes verčia iš naujo atsakyti į klausimą: kas aš esu dabar?

Daugelis bent kartą gyvenime supranta, kad profesinis kelias, dėl kurio kadaise stengėsi, nekelia tokio pasitenkinimo kaip anksčiau. Tai nebūtinai reiškia, kad pasirinkimas buvo klaidingas. Dažnai keičiasi pats žmogus: vertybės, prioritetai, gyvenimo aplinkybės ir lūkesčiai.

Karjeros specialistai pastebi, kad šiuolaikinis profesinis gyvenimas tampa vis mažiau tiesinis. Jei ankstesnės kartos dažnai visą gyvenimą praleisdavo vienoje srityje ar net vienoje darbovietėje, šiandien profesinę kryptį žmonės keičia gerokai dažniau. Tai lemia ne tik sparčiai kintanti darbo rinka, bet ir didesnis dėmesys savirealizacijai bei psichologinei gerovei.

Vis dėlto sprendimą pasitraukti kartais apsunkina perdegimas. Žmogus gali manyti, kad problema – nepakankamas atsparumas ar motyvacija, nors iš tiesų jis tiesiog išaugo dabartinę profesinę aplinką. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad daugelis profesiją ima tapatinti su asmenybe. Kai darbas tampa pagrindiniu savivertės šaltiniu, mintis apie pokyčius gali atrodyti tarsi grėsmė pačiai tapatybei.

Sudie, svajonės

Daugelis užauga tikėdami, kad sėkmė reiškia atkaklų judėjimą viena kryptimi. Tačiau gyvenimas dažnai pasirodo esantis kur kas labiau vingiuotas. Psichologai kalba apie nepasiteisinusių planų gedėjimą – procesą, kai tenka atsisveikinti ne su tuo, kas buvo, o su tuo, ko niekada neįvyko. Tai gali būti neišsipildžiusi karjera, neįgyvendinta svajonė persikelti į kitą šalį, nepastatyti namai ar nesukurta šeima. Tokios netektys dažnai lieka nepastebėtos aplinkinių, tačiau emociškai gali būti labai reikšmingos. Tačiau būtent gebėjimas atsisakyti neaktualių tikslų laikomas vienu svarbiausių psichologinio lankstumo požymių. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie geba koreguoti savo planus pasikeitus aplinkybėms, dažniau išlaiko geresnę emocinę savijautą nei tie, kurie bet kokia kaina laikosi senų siekių. Kartais paleidimas nėra atsisakymas kovoti. Kartais tai gebėjimas pripažinti, kad pasikeitėte. O kai pasikeičia žmogus, natūralu, kad kartu keičiasi ir tai, ką jis renkasi neštis į ateitį.

Kas vyksta paskui?

Jei paleisti tai, kas jau seniai nedžiugina, atrodo logiška, kodėl tai taip dažnai skaudina? Atsakymo verta ieškoti ne tik emocijose, bet ir smegenų veikloje. Neuromokslininkai jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja, kaip žmogaus organizmas reaguoja į praradimus. Jų išvados rodo, kad smegenys ne visada skiria fizinį ir emocinį skausmą taip aiškiai, kaip norėtųsi. Smegenų tyrimai atskleidė, kad dėl socialinio atstūmimo, išsiskyrimo ar emocinės netekties aktyvuojamos tos pačios sritys, kurios reaguoja į fizinį skausmą. Kitaip tariant, kai sakome, kad „skauda širdį“, tai nėra vien poetinė metafora. Emocinis skausmas smegenims – reali patirtis. Dėl šios priežasties atsisveikinimas su svarbiu žmogumi, darbu ar gyvenimo etapu primena gedulą. Žmogus gali patirti liūdesį, pyktį, nerimą, ilgesį ar net abejonę, ar priimtas sprendimas buvo teisingas. Svarbu suprasti, kad tokios reakcijos nebūtinai reiškia klaidą. Psichologai pabrėžia, kad skausmas ir teisingas sprendimas nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Iš dalies taip yra todėl, kad net paleisdami tai, kas nebetinka, prarandame ne tik realybę, bet ir tai, ką ji simbolizavo. Nutraukus santykius netenkama ne tik partnerio, bet ir bendrų planų, įprastų ritualų, ateities vizijos. Palikus darbą atsisveikinama ne tik su pareigomis, bet ir su statusu, kolegomis ar dalimi tapatybės. Smegenims kiekvienas toks pokytis reiškia būtinybę kurti naujus orientyrus.

Nors iš pradžių pokyčiai gali būti skausmingi, daugelis po kurio laiko apibūdina panašų jausmą – tarsi nuo pečių būtų nukritusi ilgai nešta našta. Psichologai aiškina, kad vienas svarbiausių to veiksnių – sumažėjęs vidinis konfliktas. Kai žmogus ilgą laiką nepaiso savo poreikių, vertybių ar tikslų, nemažai psichologinės energijos sunaudojama vidinei kovai. Viena dalis nori pokyčių, kita bijo pasekmių. Toks nuolatinis prieštaravimas vargina net tada, kai sąmoningai jo nepastebime. Priėmus sprendimą ir nutraukus šią kovą, atsiranda daugiau emocinės erdvės. Tyrimai taip pat rodo, kad gerovė glaudžiai susijusi su psichologiniu lankstumu – gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir koreguoti savo elgesį pagal dabartinę situaciją, ne pagal praeities lūkesčius. Paleidimas tampa būtent tokio lankstumo išraiška. Jis leidžia nustoti investuoti energiją į tai, kas nebeveikia, ir nukreipti ją ten, kur atsiranda daugiau galimybių augti. Tad po sudėtingų sprendimų neretai atsiranda netikėtas energijos antplūdis. Žmogus ima dažniau domėtis naujomis veiklomis, lengviau priima sprendimus, vėl pradeda planuoti ateitį. Tai nereiškia, kad skausmas išnyksta akimirksniu. Tačiau kai nebereikia nuolat kovoti su savimi, atsiranda daugiau jėgų gyventi dabartyje.

Didžiausios klaidos

Paleidimas vaizduojamas kaip vienas ryžtingas sprendimas, po kurio prasideda naujas gyvenimo etapas. Praktikoje šis procesas retai būna toks paprastas. Psichologai pastebi, kad žmonės dažniausiai klysta ne tuomet, kai nusprendžia kažką paleisti, o tuomet, kai tai daro vedami kraštutinumų – arba pernelyg ilgai delsia, arba veikia impulsyviai.

Laukimas, kol situacija taps nebepakeliama. Daugelis nujaučia, kad santykiai, darbas ar kita svarbi gyvenimo sritis jų nebetenkina gerokai anksčiau, nei imasi pokyčių. Vis dėlto jie tikisi, kad situacija pagerės savaime, atsiras daugiau aiškumo arba ateis „tinkamas momentas“. Tyrėjai šį reiškinį sieja su natūraliu polinkiu vengti neapibrėžtumo. Net ir nepalanki, tačiau pažįstama situacija atrodo saugesnė už nežinomą ateitį. Be to, kuo daugiau laiko, emocijų ar pastangų į kažką investuojama, tuo sunkiau pripažinti, kad metas keisti kryptį. Delsimas turi savo kainą. Kai pokyčiai atidedami metų metus, žmogus išsenka emociškai, praranda pasitikėjimą savimi, o sprendimą galiausiai priima ne todėl, kad sąmoningai pasirinko, tiesiog nebeturi jėgų tęsti.

Emocijų pike priimti sprendimai. Kita kraštutinė klaida – skuboti sprendimai stiprių emocijų akimirkomis. Po skaudaus konflikto, nuoskaudos, nusivylimo ar didelio streso gali atrodyti, kad vienintelė išeitis – viską nutraukti nedelsiant. Neuromokslininkai aiškina, kad dėl stiprių emocijų smegenys linkusios susiaurinti dėmesį ir labiau koncentruotis į momentinį diskomfortą nei į ilgalaikes pasekmes. Todėl tai, kas atrodo akivaizdu pykčio, baimės ar nusivylimo akimirką, po kelių dienų gali būti vertinama visai kitaip. Tai nereiškia, kad emocijomis nereikia pasitikėti. Jos dažnai suteikia svarbios informacijos apie mūsų poreikius ir ribas. Tačiau dideli gyvenimo sprendimai paprastai tvirtesni tada, kai grįsti ne vien emociniu impulsu, bet ir ramesniu situacijos įvertinimu.

Bandymas viską nutraukti be gedėjimo. Šiuolaikinė kultūra mėgsta greitas transformacijų istorijas: priėmė sprendimą, uždarė duris ir nuėjo pirmyn. Tačiau žmogaus psichika veikia kitaip. Net tada, kai pokytis yra būtinas ir ilgainiui naudingas, prisitaikymas reikalauja laiko. Atsisveikinus su santykiais, darbu, gyvenimo etapu ar svajone, natūralu jausti liūdesį, ilgesį, abejones ar net nostalgiją. Šios emocijos nebūtinai reiškia, kad sprendimas buvo neteisingas. Dažniausiai jos rodo, kad tai buvo svarbu ir turėjo reikšmę. Psichologai pabrėžia, kad gedėjimas nėra tik reakcija į mirtį. Tai natūralus procesas, padedantis prisitaikyti prie reikšmingo praradimo ar pokyčio. Bandydami jį ignoruoti, žmonės dažnai užstringa tarp praeities ir ateities: išoriškai juda pirmyn, tačiau emociškai lieka ten, ką bandė palikti. Brandus atsisveikinimas reiškia ne tik gebėjimą uždaryti duris, bet ir skirti laiko suprasti, ką tas etapas davė, ko išmokė ir kodėl baigėsi. Tik tuomet atsiranda galimybė ne bėgti nuo praeities, o iš tiesų ją paleisti.

Autorė Jūratė Survilė

Kodėl jaučiame nerimą?

Nerimauti labiau linkę iš prigimties jautresni žmonės, taip pat nerimui įtakos turi įvairios aplinkybės, kurias ne visuomet galime sukontroliuoti. Pasak psichologų, viena dažniausių nerimo sutrikimo priežasčių yra neigiamos patirtys vaikystėje. Jei tėvai nepasitikėjo vaiko jėgomis, nuolat kritikavo, garsiai reiškė baimes dėl to, kaip vaikui klostysis gyvenimas, tikėtina, kad užaugęs jis jaus daugiau nerimo dėl įvairiausių dalykų. Ypač tų, apie kuriuos neigiamai girdėjo kalbant tėvus ar kitus autoritetingus asmenis. Pavyzdžiui, jei vaikui buvo nuolat kartojama, kad gyvenime jis nieko nepasieks, „eis gatvių šluoti“, būtent profesinėje srityje jis gali jausti daugiausia nerimo.

Iš vaikystės galime atsinešti ir konkrečią baimę ar nerimo priežastį: patekome į avariją – nerimausime dėl kelionių, bijosime vairuoti automobilį. Skendome – jausime nerimą net braidydami ir kt. Nerimą gali sukelti įtampa darbe ar šeimoje. Jei nesutariame su partneriu, sunkiai serga vaikas ar darbe vėluojame baigti svarbų projektą, nerimą galime jausti nepriklausomai nuo to, kur esame. Net jei įtampos šaltinis yra namuose, nerimas lydės ir darbe, ir atvirkščiai.

Nerimas gali būti visiškai natūrali reakcija į nepalankias gyvenimo aplinkybes. Pavyzdžiui, praradus darbą, normalu nerimauti dėl pragyvenimo. JAV statistikos duomenimis, net du trečdaliai žmonių didžiausią nerimą patiria dėl finansinio nestabilumo. Per mažai uždirbantis žmogus dažnai gyvena nuolatinėje įtampoje, nes baiminasi, kad nutikus nenumatytai situacijai (sugedus automobiliui, trūkus vandens vamzdžiui ar atsiradus kitoms netikėtoms išlaidoms) bus sunku finansiškai išsilaikyti. Nerimą stiprina ir kasdieniai skaičiavimai, kaip suderinti pajamas su būtiniausiomis išlaidomis, sumokėti mokesčius ir neįklimpti į skolas.

Dar viena dažna nerimo priežastis – nepasitikėjimas savo jėgomis. Jis neretai susiformuoja dar vaikystėje, tačiau gali atsirasti ir po skaudžių gyvenimo patirčių – nutrūkusių santykių, darbo netekties ar kitų nesėkmių. Natūralu, kad būtent toje srityje, kurioje patyrėte nesėkmę, ateityje jaučiatės pažeidžiamesni: ji kelia didžiausią nerimą, verčia nuolat abejoti savimi ir kartais net neleidžia ramiai užmigti.

Bendrą nerimo foną gali stiprinti ir nuolatinis lyginimasis su kitais. Atrodo, kad vienas uždirba daugiau, kitas dažniau keliauja, trečio šeima darnesnė, o ketvirtas socialiniuose tinkluose demonstruoja nepriekaištingą gyvenimą. Toks lyginimasis lengvai sukuria įspūdį, kad atsiliekate, nors dažniausiai matote tik kruopščiai atrinktą kitų gyvenimo pusę.

Planavimo nauda

Planavimas padeda mažinti nerimą, nes suteikia aiškumo, stiprina kontrolės jausmą ir mažina netikrumo baimę. Struktūruotas laiko ir užduočių planavimas smegenims siunčia signalą, kad situacija yra valdoma. Tai padeda išvengti chaoso, sumažina perdegimo riziką ir slopina nuolatinę įtampą.

Iš pirmo žvilgsnio planavimas gali atrodyti varginantis – juk reikia viską apgalvoti, pasižymėti ir laikytis numatyto grafiko. Tačiau iš tiesų kiekvienas gali atrasti sau tinkamiausią būdą planuoti. Vieniems patogiausia naudotis darbo knyga, kiti renkasi skaitmeninį kalendorių, o dar kiti svarbiausius darbus užsirašo ant spalvoto lipnaus lapelio ir priklijuoja jį prie kompiuterio ekrano. Svarbiausia ne pasirinkta priemonė, o pats planavimo procesas – mintyse susidėlioti prioritetus ir juos užsirašyti. Atliktų užduočių išbraukymas ar pažymėjimas suteikia pasitenkinimą ir stiprina pasitikėjimą savimi, nes su kiekvienu atliktu darbu mažėja ir priežasčių nerimauti.

Tam, kad planavimas netaptų dar vienu streso šaltiniu, svarbu nepamiršti, jog gyvenimą sudaro ne tik darbai ir pareigos. Į savo planus verta įtraukti ir malonias veiklas – atostogas, susitikimus su draugais, grožio procedūras, masažus, apsilankymus teatre ar kitus džiaugsmo teikiančius užsiėmimus. Specialistai taip pat rekomenduoja planuoti kasdienį poilsį, nes dažnas taip įsitraukia į darbus, kad pamiršta skirti laiko atsikvėpti. O nuolatinis pervargimas yra vienas veiksnių, stiprinančių nerimą. Todėl dienotvarkėje verta sąmoningai numatyti laiko poilsiui ir jėgoms atgauti.

Planavimas naudingas ir organizuojant ilgesnį poilsį. Kelionė į užsienį, stovyklavimas ar kitos išvykos paprastai reikalauja pasiruošimo, todėl išankstinis planas padeda išvengti paskutinės minutės skubos, leidžia geriau pasirengti ir sumažina su tuo susijusį stresą.

Užduočių skaidymas

Viena priežasčių, kodėl nerimas stiprėja, yra mūsų polinkis hiperbolizuoti. Nepasitikėjimas savimi, trauminės patirtys, nepalaikanti aplinka ir kiti veiksniai lemia, kad net ir nedidelė užduotis mintyse gali virsti kone neįveikiamu iššūkiu. Tokiais atvejais planavimas tampa puikia priemone didelę užduotį suskaidyti į mažesnius, lengviau įveikiamus etapus. Kai matote aiškius žingsnius, mažėja ir nerimas.

Pavyzdžiui, jei žinote, kad per dvi savaites turite išsikraustyti iš namų, iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip neįmanoma misija. Tačiau atsisėdę ir susirašę visus darbus bei paskirstę juos per turimą laiką situacija tampa daug aiškesnė. Pirmadienį galima iškraustyti drabužių spintas, antradienį – knygų lentynas, trečiadienį – virtuvės spinteles, o likusias dienas skirti kitiems kambariams ar daiktams. Staiga užduotis, kuri atrodė gąsdinanti, tampa konkrečių ir įgyvendinamų veiksmų seka. Tą patį principą verta taikyti ir darbo, ir asmeniniams tikslams. Tarkime, norite atsikratyti 20 kilogramų. Šis skaičius gali atrodyti toks didelis, kad net nesinorės pradėti. Tačiau jei šį tikslą išskaidote vieniems metams, vidutiniškai reikia numesti apie 1,7 kilogramo per mėnesį. Toks tikslas jau atrodo daug realesnis ir lengviau pasiekiamas.

Kovojant su nerimu verta prisiminti paprastą principą: kuo didesnė ir labiau gąsdinanti užduotis, tuo smulkiau ją reikėtų suskaidyti. Maži, aiškūs ir nuoseklūs žingsniai ne tik padeda lengviau pasiekti tikslą, bet ir suteikia daugiau ramybės bei pasitikėjimo savo jėgomis.

Kontrolė

Pasak psichologų, planavimas yra vienas veiksmingiausių būdų mažinti nerimą, nes padeda susigrąžinti kontrolės jausmą. Kai jaučiate nerimą, mintys ima blaškytis – nežinote, nuo ko pradėti, griebiatės vienos užduoties, jos neužbaigę pereinate prie kitos arba apskritai nebegalite imtis jokio veiksmo. Tuomet lengva pasijusti bejėgiais nerimo įkaitais.

Aiškus laiko ir užduočių planavimas padeda sumažinti įtampą, nes suteikia daugiau aiškumo ir struktūros. Jis leidžia išvengti paskutinės minutės skubėjimo, pamirštų darbų ir nuolatinio jausmo, kad kažko nespėjate. Kai užduotys užrašytos, suskirstytos pagal prioritetus ir paskirstytos dienomis ar net valandomis, jos atrodo gerokai lengviau įveikiamos.

Planavimas padeda ne tik nuosekliai judėti tikslo link, bet ir pasirengti netikėtoms situacijoms. Turėdami atsarginį planą – vadinamąjį planą B ar net planą C – jaučiatės saugiau ir labiau pasitikite savo gebėjimu susidoroti su iššūkiais. Pavyzdžiui, planuodami galite numatyti ne tik darbų atlikimo terminus, bet ir tai, ką darysite, jei kas nors nepavyks: iki kada vėliausiai galima nukelti susitikimą, kas galėtų perimti kolegos užduotis jam susirgus ar atsisakius dalyvauti, kokių kitų finansavimo šaltinių ieškosite, jei pagrindinis partneris atsisakys bendradarbiauti. Iš anksto apgalvoti alternatyvūs sprendimai suteikia daugiau ramybės, nes žinote, kad net susidūrę su netikėtomis aplinkybėmis turėsite veiksmų planą.

Specialistai taip pat pabrėžia, kad vien problemų užrašymas ant popieriaus gali padėti jas pamatyti kitaip. Tai, kas galvoje atrodo milžiniška ir sunkiai įveikiama, užrašius tampa konkrečiau ir aiškiau. Kartu atsiranda daugiau erdvės sprendimams ieškoti, o ne vien suktis nerimo rate.

Prioritetų nustatymas

Planuojant profesinį ir asmeninį gyvenimą, finansus ar kitus svarbius dalykus, svarbu patiems savęs neįsprausti į kampą ir nesusikurti dar daugiau nerimo bei įtampos. Vienai dienai pakanka numatyti 3–5 svarbiausias užduotis. Tai padeda išvengti nuolatinio spaudimo ir jausmo, kad nieko nespėjate.

Planus verta kurti kliaujantis ankstesne patirtimi, asmeninėmis savybėmis (gebėjimais, darbo tempu, energijos ištekliais) ir sveiku protu. Juk per vieną dieną neįmanoma atlikti savaitės ar mėnesio darbų – tam paprasčiausiai neužteks nei laiko, nei jėgų. Tas pats galioja ir planuojant finansus. Jei dabartinės galimybės neleidžia įsigyti brangaus pirkinio, neverta sau kelti nerealių lūkesčių. Žinoma, svajoti, kelti tikslus ir vizualizuoti norimą ateitį ne tik galima, bet ir naudinga. Tačiau svarbu, kad šie siekiai įkvėptų veikti, o ne taptų papildomu įtampos šaltiniu.

Dienos užduotis verta išdėstyti pagal svarbą – pirmiausia atlikti tai, ko negalima atidėti, ir tai, kas pareikalaus daugiausia pastangų. Atlikus sudėtingiausią darbą, likusios užduotys dažniausiai atrodo lengviau įveikiamos. Priešingu atveju mintys nuolat suksis apie svarbiausią neatliktą darbą, bus sunkiau susikaupti ir didės nerimas.

Taip pat verta prisiminti, kad svarbiausi gyvenimo prioritetai yra sveikata ir artimi žmonės. Todėl vizitas pas gydytoją ar pagalba šeimos nariui visuomet turėtų būti svarbesni už daugelį kitų darbų. Pasirūpinę savimi ir artimaisiais, lengviau susitelksite į profesines ar kasdienes užduotis, dirbsite produktyviau ir jausite mažiau nerimo bei kaltės.

Paskirti laiką nerimui

Gali skambėti paradoksaliai, tačiau psichologai rekomenduoja kasdien skirti 15–20 minučių specialiai nerimui. Tokia „nerimo valandėlė“ leidžia neslopinti emocijų, bet kartu neleidžia joms užvaldyti visos dienos ir trukdyti atlikti kasdienių užduočių. Jei nerimą keliančios mintys užplūsta kitu metu, verta jas trumpai pasižymėti ir sąmoningai atidėti tam numatytam laikui. Atėjus „nerimo valandėlei“, galima ramiai peržvelgti savo baimes, įvertinti, kiek jos pagrįstos, ir paieškoti galimų sprendimų. Specialistai pastebi, kad daugelis nerimą keliančių minčių atrodo didžiulės tik tą akimirką, kai jas išgyvename. Praėjus kuriam laikui jos sumenksta arba visai praranda svarbą. Todėl toks sąmoningas nerimo atidėjimas padeda ugdyti emocinį atsparumą. Pamažu įsitikinate, kad ne kiekviena baimė išsipildo, o daugelis nerimą keliančių scenarijų taip ir lieka tik mintimis.

Visgi svarbu tinkamai pasirinkti laiką. „Nerimo valandėlės“ nereikėtų planuoti prieš pat miegą, nes ji gali sunkinti užmigimą, taip pat iškart pabudus, kad dienos nepradėtumėte nuo neigiamų minčių. Svarbu prisiminti, kad planavimas yra tik vienas būdų mažinti nerimą. Ne mažiau veiksmingos kvėpavimo praktikos, meditacija, joga, reguliarus fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, prasmingas bendravimas su artimaisiais, kofeino vartojimo ribojimas, mėgstami hobiai ar kita atpalaiduojanti veikla. O jei nerimas tampa nuolatinis, ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, perauga į stiprias baimes ar panikos priepuolius, svarbu nelikti vieniems ir kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą.

Autorė Laima Samulė

Kodėl užsisklendžia?

Tėvams dažnai atrodo, kad vaikas nustojo pasakoti, nes nebenori su jais bendrauti. Tačiau psichologai pabrėžia, kad daugeliu atvejų priežastys yra kur kas sudėtingesnės, susijusios su natūraliais raidos procesais. Paauglystė – tai laikotarpis, kai žmogus pamažu atsiskiria nuo tėvų ir mokosi priimti savarankiškus sprendimus. Šis procesas būtinas sveikai asmenybės raidai. Noras turėti savo paslapčių ar nepasakoti visų dienos detalių nėra maištas prieš tėvus. Tai reiškia, kad paauglys mokosi pats tvarkytis su savo emocijomis, santykiais ir sprendimais. Jeigu penkiametis nori, kad mama žinotų beveik viską, tai penkiolikmetis jaučia stiprų poreikį turėti erdvę tik sau. Privatumas padeda formuotis tapatybei. Paauglys pradeda svarstyti, kas jis yra, kokios jo vertybės, kokių santykių nori. Šiuos procesus ne visada nori aptarti net su artimiausiais žmonėmis. Svarbu prisiminti, kad privatumas nėra tas pats, kas paslaptys. Noras nepasakoti visų smulkmenų savaime nereiškia, kad vaikas slepia kažką pavojingo.

Beje, daugelis paauglių prisipažįsta, kad nekalba ne todėl, jog neturi ką pasakyti: tiesiog bijo tėvų reakcijos. Jeigu kiekvienas pokalbis baigiasi kritika, moralizavimu arba ilga paskaita, vaikas greitai išmoksta, kad tylėti paprasčiau. Net ir geri tėvų ketinimai kartais turi priešingą efektą. Išgirdęs „aš juk sakiau“, „pats kaltas“, „tau reikėjo elgtis kitaip“, paauglys gali nuspręsti, kad kitą kartą geriau nieko nepasakoti.

Paauglystėje vyksta intensyvūs hormonų pokyčiai, aktyviai bręsta smegenų sritys, atsakingos už emocijų reguliavimą, planavimą ir sprendimų priėmimą. Dėl šios priežasties paaugliai neretai patys nesupranta, ką jaučia. Jei žmogui sunku įvardyti savo emocijas pačiam, dar sunkiau jas paaiškinti kitiems. Kartais tylėjimas reiškia ne nenorą kalbėti, o paprasčiausią negebėjimą išreikšti išgyvenimų.

Draugų nuomonė paauglystėje tampa itin svarbi. Konfliktai, simpatijos, nusivylimai ar nesutarimai tarp bendraamžių dažnai atrodo didžiuliai, tačiau apie juos kalbėti su tėvais ne visada norisi. Kai kurie paaugliai baiminasi, kad tėvai sureikšmins situaciją arba įsikiš ten, kur norėtų susitvarkyti patys.

Tylėjimas: kada normalu, o kada signalas?

Nors užsidarymas – natūrali paauglystės dalis, tėvams svarbu stebėti bendrą vaiko savijautą. Vien tai, kad paauglys mažiau kalba, dar nėra priežastis panikuoti. Specialistai ramina: jei paauglys bendrauja su draugais, domisi pomėgiais, lanko mokyklą, kartais juokiasi, planuoja ateitį, nors ir trumpai, bet palaiko ryšį su šeima, paprašytas gali pasikalbėti svarbiomis temomis, viskas gerai. Tokiais atvejais dažniausiai vyksta natūralus atsiskyrimo procesas.

Kada verta sunerimti? Didesnio dėmesio reikėtų, jei kartu su tylėjimu atsiranda kiti pokyčiai:

• vaikas visiškai atsiriboja nuo šeimos ir draugų,
• nebeišeina iš kambario,
• praranda susidomėjimą anksčiau mėgta veikla,
• smarkiai suprastėja mokymosi rezultatai,
• tampa neįprastai irzlus arba apatiškas,
• nuolat atrodo liūdnas,
• sutrinka miegas,
• labai pasikeičia apetitas,
• atsiranda savęs žalojimo požymių,
• kalba apie beprasmybę ar nenorą gyventi.

Tokiais atvejais delsti nereikėtų – kuo anksčiau suteikiama pagalba, tuo geresni rezultatai.

Didžiausios tėvų klaidos

Kai vaikas užsidaro, tėvams natūraliai kyla nerimas. Būtent nerimo vedami neretai dar labiau apsunkina bendravimą. Kokios klaidos pačios dažniausios?

Nuolatinis tardymas. „Kas atsitiko?“, „Kodėl nepasakoji?“, „Na, sakyk pagaliau!“. Toks klausinėjimas retai padeda. Paauglys jaučiasi spaudžiamas ir dar labiau atsitraukia.

Moralizavimas. Kartais vos išgirdę problemą tėvai pradeda aiškinti, ką reikėjo daryti kitaip. Vaikui tuo metu reikia ne sprendimo, o žmogaus, kuris ramiai išklausytų.

Skubėjimas taisyti situaciją. Suaugusieji dažnai nori kuo greičiau pašalinti problemą, bet paaugliui kartais svarbiau išsikalbėti, o ne iš karto gauti atsakymus. Jeigu vos išgirdę istoriją tėvai puola skambinti mokytojams arba kitų vaikų tėvams, kitą kartą paauglys gali nuspręsti tylėti.

Lyginimas. Frazės „tavo sesė visada viską papasakoja“, „kiti vaikai taip nesielgia“ tik didina atstumą. Lyginamas vaikas jaučiasi nepriimtas toks, koks yra.

Privatumo pažeidimas. Kartais tėvai slapta tikrina telefoną, skaito susirašinėjimus ar naršo socialiniuose tinkluose. Nors noras apsaugoti vaiką suprantamas, nepagrįstas privatumo pažeidimas gali labai susilpninti tarpusavio pasitikėjimą. Išimtys galimos tik tuomet, kai kyla pagrįstų įtarimų dėl realaus pavojaus vaiko sveikatai ar gyvybei.

Kaip paskatinti kalbėtis?

Nėra stebuklingo klausimo, po kurio vaikas staiga pradės pasakoti viską. Tačiau psichologai sutaria – ryšys kuriamas mažais kasdieniais žingsniais.

Rinktis tinkamą laiką. Vos grįžęs iš mokyklos paauglys gali būti pavargęs. Daug geresni pokalbiai vyksta vakare, važiuojant automobiliu, vaikštant ar gaminant vakarienę.

Kalbėti be spaudimo. Vietoj: „Sėsk, mums reikia rimtai pasikalbėti“, geriau: „Jeigu kada nors norėsi pasikalbėti, aš būsiu šalia.“ Tokia žinutė suteikia saugumo.

Daugiau klausyti. Aktyvus klausymasis reiškia ne tik tylėti, kol kitas kalba. Tai gebėjimas parodyti, kad girdite ir stengiatės suprasti. Kartais pakanka pasakyti: „Suprantu, kad tau buvo sunku“, „Skamba taip, lyg tai tave labai nuliūdino“, „Ačiū, kad papasakojai“. Tokios frazės skatina tęsti pokalbį.

Nebijoti tylos. Jeigu po klausimo stoja kelių sekundžių tyla, neskubėti jos užpildyti. Paaugliams reikia daugiau laiko surasti tinkamus žodžius.

Ryšys kuriamas ne tik pokalbiais

Daugelis tėvų įsivaizduoja, kad geras ryšys su paaugliu reiškia ilgus nuoširdžius pokalbius. Tačiau vaikų ir paauglių psichologai pastebi, kad šiame amžiuje artumas dažnai kuriamas visai kitaip. Paaugliai neretai lengviau atsiveria tada, kai pokalbis nėra pagrindinis tikslas. Važiuojant automobiliu nereikia palaikyti akių kontakto, vaikštant parke nejaučiama įtampos, o gaminant vakarienę dėmesys natūraliai pasiskirsto tarp veiklos ir pokalbio. Tokiose situacijose atsiranda daugiau laisvės, todėl ir kalbėti tampa paprasčiau. Net jei bendrų pokalbių nedaug, ryšį stiprina reguliarus buvimas kartu. Tam nebūtina planuoti didelių pramogų. Kartais pakanka kartu vakare išgerti arbatos, pasivaikščioti, pažiūrėti filmą, gaminti vakarienę, nuvažiuoti apsipirkti, drauge sportuoti ar žaisti stalo žaidimus. Svarbiausia – būti šalia ne todėl, kad norite išgauti informaciją: tiesiog malonu leisti laiką kartu. Psichologai pabrėžia, kad būtent tokie kasdieniai momentai ilgainiui tampa pasitikėjimo pagrindu. Paauglys mato, kad tėvai juo domisi ne tik tada, kai kyla problemų.

Autorė Jūratė Survilė

Pabėgimo planas

Remiantis tradiciniu Vakarų kultūros etiketu, išeinant iš renginio reikia atsisveikinti su organizatoriais, paliekant šventę – su sukaktuvininkais, pasisvečiavus namuose – su šeimininkais. Įprasta pagirti, padėkoti, aptarti galimybę susitikti ateityje ar bent pažadėti paskambinti. Bet koks pasišalinimas nepranešus laikomas socialiniu nusižengimu. Psichologų teigimu, vengimo elgesys nebūtai reiškia nemandagumą, grubumą ar nepagarbą. Tam tikrose situacijose dingimas gali būti sveikiausias vakaro pasirinkimas.

Atsisveikinimas pasibaigus ilgai trukusiam įvykiui, kai galva ūžia nuo triukšmo, linksta kojos ir merkiasi akys, gali tapti varginančiu ritualu. Jaučiamės išsekę ir be energijos, todėl sunkiau susidoroti su emocijomis. Sustiprėjus jausmui, kad esame stebimi, vertinami, stengsimės prisitaikyti prie aplinkinių lūkesčių, elgtis kuo normaliau. Kai kuriems žmonėms, linkusiems į nerimą, sergantiems depresija, introvertams, turintiems socialinių fobijų, asmenybės sutrikimų ir neurologinių skirtumų, sudėtinga atlikti vaidmenį, reikalaujantį bendravimo įgūdžių, empatijos, dėmesingumo.

Jeigu bendraujant reikia prisitaikyti, sveikiausia saugoti paskutinius energijos likučius ir pasirūpinti savimi, net jei vakaras patiko. Kartais norisi išeiti tyliai. Nesijaučiame svarbūs, nenorime sukelti šurmulio, vengiame trukdyti. Tikime, kad niekas nepasiges, jei išeisime neatsisveikinę, todėl nesureikšminame poelgio.

Pabėgimas apsaugo nuo diskomforto, tačiau moneta turi dvi puses. Verta paklausti savęs, ar tylus išvykimas palengvino savijautą ir kitą kartą susitiksime su tais pačiais žmonėmis be gėdos, kaltės, nepatogumo. O gal sustiprėjo nerimas, kuris tapo dar viena priežastimi vengti bendravimo.

Neteisti ir atleisti

Visada verda vidinė kova tarp noro priklausyti socialinei grupei ir troškimo likti savimi. Jei atsisveikinimas atrodo lyg spaudimas ir privalomas gestas, prarandant autentiškumo jausmą, santykiai kainuoja daugiau, nei yra verti. Su tam tikrais žmonėmis jaučiamės lyg chameleonai, nes įsitempiame, renkame žodžius, bijome suklysti ir nuvilti, tikimės neigiamos reakcijos. Tuomet natūralu sprukti netarus žodžio. Psichologai rekomenduoja atsisveikinti su artimiausiais draugais ir šeimos nariais, o likusią svitą – neinformuoti, jei nėra noro. Kanzaso universiteto (JAV) psichologų tyrimas atskleidė, kad tik būnant savimi įmanoma sukurti visaverčius ir sveikus santykius.

Jei asmuo serga depresija, nerimauja, nustatytas autizmas ar dėmesio trūkumo sutrikimas, patarimas atvirai papasakoti apie save skamba rizikingai. Tačiau tik garsiai įvardijus poreikius galima sulaukti priėmimo, palaikymo, supratimo. Aplinkiniai gali nežinoti ir nenujausti, kas vyksta, interpretuoti pasišalinimą netinkamai. Tokiais atvejais psichologai siūlo iš anksto ir asmeniškai pasakyti organizatoriams ar šeimininkams, jog išvyksite iš renginio neįspėję. Nebūtina detalizuoti asmeninių priežasčių ir motyvų, tačiau svarbu pabrėžti, kad išėjimas neturi nieko bendro su pačiu renginiu. Priešingu atveju kyla pavojus, kad žmonės pabėgimą supras kaip šaltumą, abejingumą ar net kritiką.

Mažiau yra daugiau

Populiarėja idėja, kad išrankumas socialiniuose santykiuose nėra blogybė ar asocialumo požymis. Kai kurie psichologai šią savybę vadina selektyviu bendravimu. Atsižvelgiant į visuomenės individualizaciją ir spartų gyvenimo tempą, nieko keisto, kad renkamės, su kuo ir kiek bendrauti. Įrodyta, kad jautrūs ir empatiški žmonės greitai pavargsta minioje, atgauna resursus būdami vieni. Tikslas – ne atsiriboti, o investuoti į gilesnius santykius, užuot gaišus energiją paviršutiniškiems pokalbiams. Žinodami savo ribas ir atvirai kalbėdami apie jas, nesusilpninsime santykių, atvirkščiai, kursime ryšius, kuriuose jausimės tikri ir autentiški. Jeigu draugai ir artimieji žino, kodėl dingome neatsisveikinę, nuoširdžiai rūpinasi ir palaiko, nekils papildomų klausimų. Laisvė tam tikrose socialinėse situacijose pasirinkti save atveria kelią prasmingai draugystei ir artumui.

Atsakomoji reakcija

Emocinis intelektas – dar ne viskas. Remiantis pagrindine hipoteze, žmonės, turintys aukštesnį emocinį intelektą, susidūrę su nemandagiu elgiasi ramiau, brandžiau, konstruktyviau. Nebrijos universiteto (Ispanija) tyrimai atskleidė, kad reakcija į netikėtą svečio dingimą labiau susijusi su morale, charakteriu ir socialinių normų laikymųsi. Vadovaujamės ne gebėjimais apdoroti emocijas, o savo sąžine, vertybėmis, etikos kodeksu. Žvelgiant iš socialinės ir kognityvinės perspektyvos, emocinis intelektas formuoja, kaip vertiname „nusikaltimą“, tačiau galiausiai socialinės normos ir asmeninė etika nulems, ką pasakysime.

Socialumas – individuali savybė. Introvertas ir ekstravertas reaguoja į nemalonias situacijas skirtingai. Mažiau bendraujantys žmonės linkę patylėti, net jei aplinkinių elgesys papiktino ar nuvylė. Labiau bendraujantys asmenys linkę aiškintis ir atkakliai gilintis į svečio poelgį. Pasirinkimas nereaguoti gali tapti būdu susidoroti su atstūmimu. Galbūt asmuo įsižeidė, bet nusprendė to nerodyti arba nenorėjo atvirai reikšti jausmų.

Nuotaika – stipriausias indikatorius. Jei neramu, kaip į dingimą reaguos šeimininkai, užtenka atkreipti dėmesį į nuotaiką esamuoju laiku. Suirzę, pavargę, nepatenkinti, ypač šventės pabaigoje, gali nepagailėti piktų komentarų. Gerai nusiteikę asmenys, sužinoję apie galimą išvykimą neįsibėgėjus renginiui, reaguoja ramiau ir pozityviau, nevertina to kaip nemandagumo. Tačiau realybėje scenarijus gali būti nenuspėjamas. Tyrimai rodo, kad įsižeidžia net geros nuotaikos žmonės, o komentarai būna tiesmuki ir aiškiai suformuluoti, palyginti su tais, kuriuos valdo emocijos. Šie modeliai sutampa su psichologiniais tyrimais, rodančiais, kad nuotaika lemia, kaip tiksliai atsižvelgiame į socialines taisykles.

Įdomu

Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) mokslininkai nustatė, kad atsisveikinimas su draugais vakarėliuose kainuoja brangiai. Tad pasišalinti nepastebėtiems nėra bloga idėja. Anot pagrindinio tyrėjo dr. Deano Hoddle, nuo momento, kai nusprendžiame išeiti, iki realaus išvykimo praeina apie 45 min. Kai kurie sugaišta dvigubai daugiau laiko, nes būna priversti aiškinti pasitraukimo priežastis. Kiti pasiduoda įkalbinėjimams pasilikti vakarėlyje, nors iš tikrųjų nori miegoti arba turi kitų planų. „Nepakliūkite į šiuos spąstus, – sako D. Hoddle. – Dauguma vakarėlių organizatorių yra per daug užsiėmę arba pavargę, kad rūpintųsi, jog išėjo vienas kitas svečias.“

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Plačiau žiūrėkite Vaiko teisių TV.

Paauglių bendravimas yra natūrali ir svarbi jų gyvenimo dalis, tačiau kartais grupėje gali atsirasti rizikingo elgesio. Vaiko teisių gynėjai gauna pranešimų, kai paaugliai buriasi apleistuose pastatuose, svaiginasi, smurtauja tarpusavyje ar prieš kitus žmones, trikdo viešąją rimtį.

Vaiko teisių gynėjas Marius Viltrakis pastebi, kad svarbiausia pabandyti suprasti, kas iš tiesų slypi už tokio rizikingo paauglio elgesio.

„Paauglystė – metas, kai vaikas palaipsniui atsiskiria nuo tėvų ir mokosi būti savarankiškas, todėl kartais jo elgesį gali lemti siekis daugiau spręsti pačiam. Kitais atvejais paaugliui gali būti svarbu jaustis priimtam tarp bendraamžių, todėl draugų nuomonė ir grupės sprendimai gali tapti itin reikšmingi. Tačiau ne visada už rizikingo elgesio slypi vien noras pritapti – tam įtakos gali turėti ir įtampa šeimoje, sunkumai mokykloje ar kiti vaiko išgyvenimai. Pati draugų kompanija savaime nėra problema. Tėvams svarbu būti dėmesingiems, domėtis vaiko kasdienybe, jo santykiais su draugais, puoselėti tarpusavio ryšį“, – sako M. Viltrakis.

Draudimas ne visada padeda – svarbu kalbėtis apie pasekmes

Vaiko teisių gynėjų teigimu, svarbu pastebėti jaunuolio elgesio pokyčius. Jeigu  paauglys tampa uždaresnis, daugiau laiko leidžia su draugais, ima ignoruoti šeimos susitarimus ar renkasi veiklas, kurios kelia nerimą, tėvų reakcija tokioje situacijoje gali būti noras kuo greičiau uždrausti, apriboti ar nubrėžti griežtesnes ribas.

Vis dėlto M. Viltrakis pataria eiti ne draudimų, o diskusijos keliu, kartu su paaugliu aptarti, konkrečias situacijas ir paaiškinti savo nerimą.

„Žodžiai “nedaryk, negalima, blogai baigsis”, tai ne prevencinis pokalbis. Jeigu paauglys atėjo pasikalbėti, svarbu išklausyti, suprasti, priimti ir patarti. Kartais jaunas žmogus neįžvelgia visų pavojų. Tad galima pakalbėti apie tai, kad pats pastatas gali būti nesaugus, senos, nestabilios konstrukcijos, ir panašiai“, – pastebi pašnekovas.

Tad tokie brandūs pokalbiai apie paauglių lankymąsi apleistuose pastatuose, statybvietėse, anot vaiko teisių gynėjo, padeda ne tik nustatyti ribas, bet ir ugdyti paties paauglio gebėjimą prisiimti atsakomybę.

Kai rizikingas elgesys kelia nerimą

Vis dėlto, jei rizikingas elgesys kartojasi, stiprėja ar kelia grėsmę paties vaiko ar kitų žmonių saugumui, svarbu nelaukti, kol situacija taps dar sudėtingesnė.

Kartais nuoširdus susidomėjimas, galimybė išsakyti savo mintis be baimės gali tapti svarbiu žingsniu į saugesnį elgesį. Tačiau jeigu paauglio elgesys kelia vis didesnį nerimą, pagalbos svarbu ieškoti nelaukiant kol problema taps labai rimta. Pasikalbėti gali padėti psichologas, socialinis darbuotojas, vaiko teisių gynėjas ar kitas vaikui ir šeimos poreikius geriausiai atliepiantis specialistas.

„Kartais vaikui reikia aiškesnių ribų, kartais – daugiau dėmesio ir ryšio, o kartais šeimai gali būti reikalinga specialistų pagalba. Net ir tada, kai vaiko elgesys kelia nerimą, labai svarbu, kad jis žinotų – suaugusieji nuo jo nenusisuks“, – sako pastebi M. Viltrakis.

Kai apleistuose pastatuose besiburiantis jaunimas triukšmauja, vartoja psichoaktyviąsiais medžiagas ar pan., gavę pranešimą vaiko teisių gynėjai pirmiausiai su policijos pagalba stengiasi identifikuoti jaunuolius. Tada aiškinasi, kas įvyko vaiko gyvenime, bendraujama su pačiu paaugliu, jo tėvais ar globėjais, vertinama situacija šeimoje, aiškinamasi, su kokiais sunkumais susiduriama ir kokia pagalba galėtų būti naudingiausia.

Prireikus vaikui ir šeimai gali būti teikiama kompleksinė pagalba – socialinės paslaugos, psichologo ar kitų specialistų konsultacijos, pagalba sprendžiant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemas.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Kodėl veikia savijautą?

Daug metų buvo manoma, kad namai – tiesiog vieta pailsėti po darbo dienos. Šiandien mokslininkai į juos žvelgia visai kitaip. Aplinkos psichologija – sritis, tirianti žmogaus ir jį supančios aplinkos ryšį – atskleidžia, kad gyvenamoji erdvė nuolat veikia mūsų smegenis, emocijas ir elgesį. Kitaip tariant, namai nėra pasyvus fonas – jie tampa aktyviu kasdienės savijautos dalyviu. Tai ypač svarbu žinant, kad šiuolaikinis žmogus didžiąją gyvenimo dalį praleidžia uždarose erdvėse. Įvairių tyrimų duomenimis, vidutiniškai net apie 90 % savo laiko būname patalpose: namuose, darbo vietoje, mokyklose, prekybos centruose. Tad kiekviena detalė – nuo natūralios šviesos kiekio iki triukšmo lygio ar net baldų išdėstymo – ilgainiui daro įtaką fizinei ir psichinei sveikatai.

Mūsų smegenys nuolat analizuoja aplinką, net jei to sąmoningai nepastebime. Jos vertina, ar erdvė yra saugi, ar joje lengva orientuotis, ar niekas nekelia įtampos. Kai aplinka perpildyta daiktų, triukšminga ar prastai apšviesta, smegenims tenka apdoroti daugiau informacijos. Dėl to greičiau pavargstame, sunkiau susikaupiame, tampame irzlesni, o nuolatinė įtampa ilgainiui gali prisidėti prie lėtinio streso.

Svarbiausi veiksniai

Vienas dažniausiai minimų aplinkos psichologijos tyrimų objektų – netvarka. Mokslininkai nustatė, kad nuolat matoma daiktų gausa didina vadinamąją kognityvinę apkrovą – smegenims tenka apdoroti daugiau vizualinės informacijos, todėl sunkiau susikaupti ir atsipalaiduoti. Taip pat ištirta, kad nuolatinis chaosas namuose siejamas su didesniu streso hormono kortizolio kiekiu organizme ir prastesne emocine savijauta.

Ne mažiau svarbi šviesa. Natūrali dienos šviesa reguliuoja mūsų biologinį laikrodį – cirkadinį ritmą, nuo kurio priklauso budrumas dieną ir kokybiškas miegas naktį. Šviesos trūkumas gali skatinti nuovargį, bloginti nuotaiką ir mažinti darbingumą, o vakare naudojamas pernelyg ryškus, šaltas apšvietimas slopina užmigti padedančio hormono melatonino gamybą.

Didelę reikšmę turi garsinė aplinka. Nuolatinis foninis triukšmas – intensyvus eismas, televizorius, buitinės technikos garsai ar kaimynų keliamas triukšmas – neleidžia nervų sistemai visiškai atsipalaiduoti. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis triukšmo poveikis siejamas ne tik su didesniu dirglumu ir prastesne miego kokybe, bet ir su padidėjusia kraujotakos ligų rizika.

Svarbus ir erdvės pojūtis. Žmogus geriausiai jaučiasi aplinkoje, kur aiškiai supranta jos struktūrą, gali laisvai judėti ir nejaučia nuolatinio vizualinio pertekliaus. Tad nedideli, bet gerai suplanuoti namai dažnai atrodo jaukesni bei patogesni nei didelės, tačiau chaotiškai įrengtos erdvės.

Visa tai leidžia daryti paprastą, bet svarbią išvadą – mūsų namai kiekvieną dieną veikia organizmą kur kas labiau, nei esame linkę manyti. Jie gali padėti atgauti jėgas po įtemptos dienos, skatinti kūrybiškumą ir gerą nuotaiką arba priešingai – nepastebimai didinti įtampą ir nuovargį. Jaukūs namai prasideda ne nuo brangių baldų ar naujausių interjero tendencijų, o nuo aplinkos, kuri palanki emocinei gerovei.

Namų planas formuoja mūsų elgesį

Dažnai manome, kad namų išplanavimą renkamės pagal savo poreikius. Tačiau aplinkos psichologai teigia priešingai – ilgainiui pati erdvė pradeda formuoti mūsų kasdienius įpročius. Architektūra ir baldų išdėstymas lemia, kiek bendraujame, kaip ilsimės, net kokias veiklas pasirenkame. Neatsitiktinai daugelio namų centru tampa virtuvė. Būtent čia šeimos nariai ir svečiai natūraliai susiburia, nes maisto ruošimas ir valgymas nuo seno yra viena svarbiausių socialinių veiklų. Todėl virtuvė dažnai tampa ne tik maisto gaminimo, bet ir bendravimo erdve. Pastaraisiais metais išpopuliarėjusios atviros erdvės skatina daugiau bendrauti, nes šeimos nariai dažniau mato vieni kitus. Tačiau specialistai pabrėžia, kad namuose būtinos ir ramesnės, privačios zonos, kurios leidžia jaustis komfortiškai.

Ne mažiau svarbu ir tai, į ką nukreipta svetainė. Jei visi baldai orientuoti į televizorių, jis tampa pagrindiniu vakaro „pašnekovu“, o gyvas bendravimas natūraliai traukiasi į antrą planą. Vis daugiau interjero specialistų rekomenduoja sėdimas vietas išdėstyti taip, kad žmonės pirmiausia matytų vieni kitus.

Svarbų vaidmenį išlaiko valgomojo stalas. Nors atskiri valgomieji šiandien įrengiami vis rečiau, bendras valgymas prie stalo, be ekranų, tebėra viena paprasčiausių kasdienių tradicijų, stiprinančių šeimos ryšį.

Netgi smulkūs sprendimai – aiškūs praėjimai, patogiai išdėstyti baldai ar erdvė pokalbiui – gali nulemti, ar namuose norėsis skubėti, ar sustoti ir pabūti kartu. Geras interjeras pirmiausia kuriamas ne akims, o žmonėms.

Kalba apie mus

Psichologai sako, kad namai – tarsi nebylus šeimininkų portretas. Interjeras atspindi ne tik estetinį skonį, bet ir gyvenimo būdą, vertybes, įpročius, o kartais – net emocinę būseną. Juk tam tikri pasirinkimai atspindi mūsų santykį su aplinka ir savimi.

Vieni renkasi minimalistinį interjerą, nes tvarkinga ir neapkrauta erdvė padeda susikaupti, suteikia ramybės. Kitiems svarbūs daiktai, primenantys keliones, artimuosius ar reikšmingus įvykius. Emocinis prisirišimas prie daiktų yra natūralus – jie tampa prisiminimų ir asmeninės istorijos dalimi.

Tad atsisveikinti su nereikalingais daiktais dažnai būna sunkiau, nei atrodo. Ištirta, kad žmonės linkę daiktams suteikti didesnę vertę vien todėl, jog priklauso jiems – šis reiškinys vadinamas nuosavybės efektu. Dėl to spintoje metų metus gali likti nenešiojami drabužiai, o lentynose – seniai nebenaudojami daiktai.

Vis dėlto netvarka ne visada reiškia chaosą. Vieniems ji kelia įtampą ir trukdo susikaupti, kitiems – tai kūrybinio proceso ar intensyvaus gyvenimo atspindys. Svarbiausia ne ideali tvarka, o tai, ar namų aplinka leidžia gyventojams jaustis patogiai, nevaržo kasdienybės.

Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir namai. Į juos ateina vaikų žaislai, vėliau – darbo vieta, o išlydėjus vaikus į savarankišką gyvenimą atsiranda daugiau erdvės naujiems pomėgiams. Interjeras nėra baigtinis projektas – jis nuolat kinta kartu su žmonėmis, kurie tuose namuose gyvena.

Nematomi nuotaikos kūrėjai

Mūsų savijautą namuose lemia ne tik baldai ar jų išdėstymas. Ne mažiau svarbūs pojūčiai – tai, ką matome, kokioje šviesoje leidžiame laiką, kokius kvapus jaučiame. Šie veiksniai nuolat veikia nervų sistemą, nors dažnai to nė nepastebime.

Spalvos gali keisti emocinę būseną. Švelnūs žemės atspalviai, žalia ar mėlyna siejami su ramybe ir atsipalaidavimu, todėl puikiai tinka poilsio zonoms. Ryškios spalvos, tokios kaip geltona ar oranžinė, suteikia energijos ir skatina aktyvumą, tačiau jų perteklius gali varginti. Svarbu prisiminti, kad spalvų poveikį lemia ne tik jų tonas, bet ir intensyvumas bei naudojamas kiekis.

Didelę reikšmę turi ir apšvietimas. Natūrali dienos šviesa padeda palaikyti normalų biologinį ritmą, gerina nuotaiką, didina darbingumą. Vakare specialistai rekomenduoja rinktis šiltą, prislopintą apšvietimą – ryški balta šviesa slopina melatonino gamybą, todėl organizmui sunkiau pasiruošti miegui.

Ne mažiau stipriai veikia kvapai. Uoslė tiesiogiai susijusi su smegenų sritimis, atsakingomis už emocijas ir atmintį, todėl tam tikri aromatai akimirksniu gali sugrąžinti prisiminimus arba pakeisti nuotaiką. Levandų, ramunėlių ar santalų kvapai siejami su atsipalaidavimu, o citrusinių vaisių, mėtų ar rozmarinų aromatai padeda išlaikyti budrumą ir susikaupimą.

Tinkamai parinktos spalvos, apšvietimas ir kvapai nepakeis namų išplanavimo, tačiau gali subtiliai sustiprinti jaukumo, saugumo ir ramybės pojūtį. Šios iš pirmo žvilgsnio nepastebimos detalės sukuria atmosferą, į kurią norisi sugrįžti.

Ryšys su gamta

Žmogaus ryšys su gamta yra pirmykštis, todėl nenuostabu, kad gamtos elementai namuose teigiamai veikia savijautą. Šia idėja grįstas biofilinis dizainas – interjero kryptis, siekianti į gyvenamąją aplinką įtraukti kuo daugiau natūralių elementų, kurie padėtų mažinti stresą ir gerintų emocinę būseną.

Moksliniai tyrimai rodo, kad kambariniai augalai mažina įtampą, gerina nuotaiką, net didina gebėjimą susikaupti. Nors jų poveikis oro kokybei įprastomis namų sąlygomis nėra toks didelis, kaip kartais teigiama, augalai neabejotinai suteikia erdvei gyvybės, jaukumo, leidžia sukurti artimesnį ryšį su gamta.

Ne mažiau svarbios natūralios medžiagos. Mediena, akmuo, linas, vilna ar medvilnė interjerui suteikia šilumos ir autentiškumo, o jų tekstūros bei spalvos suvokiamos kaip raminančios. Specialistai pastebi, kad net nedidelės natūralių medžiagų detalės padeda sukurti harmoningesnę aplinką.

Norint, kad namuose būtų gera gyventi, nebūtina jų paversti žaliuojančiu sodu. Dažnai pakanka kelių augalų, natūralių audinių, medinių paviršių ar vaizdo pro langą į medžius. Netgi nedidelis gamtos artumas leis lengviau atsipalaiduoti ir atkurti vidinę pusiausvyrą.

Fengšui: kur baigiasi filosofija ir prasideda mokslas?

Kalbant apie harmoningus namus, sunku nepaminėti fengšui – daugiau kaip prieš 3000 Kinijoje susiformavusios filosofijos, aiškinančios, kaip aplinka gali paveikti žmogaus savijautą ir gyvenimą. Iki šiol ši praktika turi milijonus sekėjų visame pasaulyje, nors mokslininkai ragina aiškiai atskirti kultūrinę tradiciją nuo moksliškai pagrįstų faktų.

Pagrindinės fengšui sąvokos – gyvybinė energija či, palankios kryptys, bagua žemėlapiai – nėra patvirtintos moksliniais tyrimais, todėl jų poveikio negalima laikyti įrodytu. Vis dėlto nemažai šios filosofijos principų sutampa su tuo, ką šiandien rekomenduoja aplinkos psichologai, architektai ir ergonomikos specialistai. Tiek fengšui, tiek šiuolaikinis interjero planavimas pabrėžia tvarkos svarbą, neužgriozdintus praėjimus, harmoningas proporcijas, natūralios šviesos gausą, aiškiai apibrėžtas funkcines zonas. Tokia aplinka padeda lengviau orientuotis erdvėje, mažina vizualinį triukšmą, kuria didesnį saugumo ir komforto jausmą. Galbūt būtent todėl fengšui išlieka populiarus ir šiandien. Net jei ne visi jo principai pagrįsti mokslu, daugelis praktinių patarimų skatina sąmoningiau pažvelgti į savo namus ir kurti aplinką, kurioje būtų daugiau tvarkos, pusiausvyros, ramybės.

Kas namus paverčia savais?

Net ir stilingiausias interjeras gali priminti viešbutį, jeigu jame nėra nieko asmeniško. Jaukumo pojūtį kuria ne vien dizaino sprendimai, bet ir istorijos, prisiminimai, daiktai, su kuriais sieja emocinis ryšys. Jie namams suteikia savitą charakterį. Šeimos nuotraukos, iš kelionių parsivežti suvenyrai, paveldėtas baldas ar rankų darbo kūrinys turi didesnę vertę nei brangūs dekoro elementai. Tokie daiktai primena svarbius žmones, įvykius ir gyvenimo etapus, todėl padeda kurti saugumo bei priklausymo jausmą.

Vis dėlto specialistai perspėja, kad sentimentalūs daiktai neturėtų užgožti pačios erdvės. Kai jų tampa per daug, namai atrodo perkrauti, o prisiminimų imame tiesiog nebematyti. Tad verta atsirinkti tik tai, kas iš tiesų kelia gerus jausmus ir turi asmeninę reikšmę.

Namai tampa savi ne todėl, kad atrodo lyg iš interjero žurnalo. Jie savi tada, kai atspindi mūsų gyvenimą, vertybes ir istoriją, kai kiekvienas daiktas turi ne tik vietą, bet ir prasmę.

10 pigių, bet efektingų pokyčių

Tam, kad namuose būtų gera gyventi, nebūtina imtis kapitalinio remonto ar investuoti į brangius baldus. Aplinkos psichologai ir interjero specialistai pabrėžia, kad didžiausią poveikį daro paprasti kasdieniai sprendimai, padedantys sukurti tvarkingesnę, ramesnę ir jaukesnę aplinką.

1. Atlaisvinti praėjimus. Kuo lengviau judėti namuose, tuo erdvė atrodo ramesnė ir patogesnė.

2. Rinktis šiltesnį apšvietimą. Vakare švelni, šilta šviesa padeda atsipalaiduoti ir pasiruošti miegui.

3. Įnešti daugiau žalumos. Net keli kambariniai augalai gali suteikti namams daugiau gyvybės ir jaukumo.

4. Paslėpti tai, ko nenaudojate kasdien. Mažiau matomų daiktų – mažiau vizualinio triukšmo.

5. Naudoti daugiau tekstilės. Kilimai, užuolaidos, pagalvėlės ar pledai ne tik puošia namus, bet ir sugeria garsą, todėl erdvė tampa jaukesnė.

6. Miegamajame atsisakyti ekranų. Kuo mažiau technologijų poilsio zonoje, tuo lengviau atsipalaiduoti.

7. Susikurti jaukų kampelį. Skaitymui, arbatos puodeliui ar tiesiog kelioms ramybės minutėms.

8. Pasitelkti kvapus. Mėgstamas aromatas gali tapti maloniu kasdieniu ritualu, padedančiu atsipalaiduoti.

9. Nepamiršti asmeniškumo. Kelios nuotraukos, meno kūrinys ar prisiminimus keliantis daiktas namams suteikia išskirtinumo.

10. Reguliariai peržiūrėti daiktus. Kartkartėmis atsisveikinus su tuo, kas nebereikalinga, namuose atsiranda daugiau erdvės ir lengvumo.

Jaukūs namai neatsiranda per vieną dieną. Jie kuriami iš daugybės mažų sprendimų, kurie, nors atrodo nereikšmingi, ilgainiui daro didelę įtaką savijautai. Kartais užtenka vos kelių pokyčių, kad namai taptų vieta, į kurią norisi sugrįžti.

Autorė Jūratė Survilė

Drama lygioje vietoje

Stresas kenkia ne visada. Trumpalaikiai protrūkiai mobilizuoja protinius ir fizinius resursus, padeda susidoroti su sunkumais. Ilgainiui tampame lankstūs, išmokstame prisitaikyti, perprantame įvykių dinamiką. Kitaip tariant, adekvati reakcija moko, kaip įveikti iššūkius ateityje. Tačiau ilgalaikis stresas, pavyzdžiui, skurdas, diskriminacija ar nedarbas, gali sekinti organizmą ir greitinti senėjimą. Neigiami socialiniai ryšiai veikia panašiai kaip ir kiti lėtiniai streso šaltiniai, todėl blogina sveikatą ir gerovę. „Kai žmonės reguliariai susiduria su kritika, konfliktais ar įtampa santykiuose, vis aktyvuojamos streso sistemos. Jos lemia pasikartojančias reakcijas, kurios alina emociškai, kognityviškai ir fiziologiškai“, – teigia Mičigano universiteto (JAV) psichologijos docentas Williamas Chopikas.

Niujorko universiteto (JAV) mokslininkai užsimojo ištirti, kas nutinka organizme, kai tenka dažnai bendrauti su sudėtingo būdo, konfliktiniais asmenimis, kurie kelia daug problemų ir apsunkina gyvenimą. Dalyvių paprašyta apibūdinti žmones, su kuriais leidžia laiką, kalbasi apie asmeninius ar sveikatos reikalus. Taip pat teirautasi, ar socialiniame rate yra asmenų, kurie nuolat kelia stresą; ar po bendravimo lieka nemalonus pojūtis, kartėlis, liūdesys, pyktis; ar prieš sutikimą kyla nerimas ir įtampa; ar atsisakytų bendrauti, jei turėtų pasirinkimą. Daugiau nei 2,3 tūkst. suaugusiųjų užpildė apklausą apie socialinius santykius, elgesio modelius, sveikatos būklę ir pateikė DNR mėginius biologinei analizei. Įvertinti senėjimo rodikliai – biologinis amžius, kuris palygintas su faktiniu amžiumi, ir amžėjimo greitis.

Rezultatai atskleidė, kad komplikuoti santykiai gali nuvaryti į kapus anksčiau laiko. Vienas varginantis draugas, kaimynas ar bendradarbis sutrumpina gyvenimą kone 9 mėnesiais. Beveik vienas iš trijų dalyvių (30 %) pripažino, kad yra priverstas nuolat bendrauti su konfliktiniu asmeniu. 10 % respondentų nurodė, kad savo aplinkoje sutinka mažiausiai du tokius žmones. Išvados patvirtina, kad įkyrios, piktavalės, erzinančios asmenybės yra gana dažnos, o neigiami ryšiai – socialinio pasaulio dalis.

Nesutarimai lemia lėtinį stresą, todėl kyla uždegimas, silpsta imuninė sistema, didėja širdies ligų rizika, pasireiškia kognityvinis nuosmukis. „Sunkūs artimi santykiai gali būti svarbus veiksnys tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai, – sako tyrimo autorius, Niujorko universiteto sociologijos profesorius Byungkyu Lee. – Kenčiantis žmogus nepasens per naktį tiesiogine prasme, tačiau laikui bėgant lėtinis socialinis stresas palieka biologinį pėdsaką.“ Neigiamas poveikis kaupiasi. Jeigu senėjimo tempas išlieka greitas visą likusį gyvenimą, sveikata pašlyja anksčiau, nei tikimasi.

Kas tie blogiukai?

Neigiamas konfliktų poveikis stipriausias, kai sudėtingi santykiai apima šeimos narius. Daug lengviau atsiriboti nuo mažai pažįstamo bendradarbio, vieno iš vaiko klasės tėvų, kaimyno, nei nutraukti bendravimą, kuris galbūt tęsiasi nuo gimimo. Be to, dauguma santykių nėra tik teigiami ar neigiami. Net streso kupini šeimos santykiai gali turėti pozityvių aspektų. Niujorko universiteto tyrimo atveju, tik 3,5 % draugysčių buvo priskirtos prie konfliktinių ir sudėtingų, palyginti su beveik 10 % tėvų ir vaikų santykių. Tai patvirtina mintį, kad sunku nutraukti ryšius, net jei yra nemalonūs, kai sieja šeiminiai saitai. Psichologų teigimu, santykiai su toksiškais šeimos nariais ir giminaičiais dažniausiai tęsiasi dėl įsipareigojimo, pripratimo, tradicijų, ne dėl stipraus artumo ir prisirišimo.

Įdomu tai, kad konfliktai su sutuoktiniu ir partneriu nesusiję su greitu senėjimu. „Antroji pusė gali išvesti iš proto, tačiau santykiuose paprastai yra daugiau abipusiškumo. Tai reiškia, kad vyras ar žmona, kurie retkarčiais nervina, taip pat rūpinasi, palaiko sunkmečiu, dalijasi finansine našta, augina bendrus vaikus, atlieka buities darbus, puoselėja intymumą“, – tvirtina Kolorado universiteto sociologijos profesorė Jennifer Ailshire. Vienas iš galimų paaiškinimų – retkarčiais kylantys konfliktai ar stresas kaitaliojami su psichologine parama, kuri gali sušvelninti neigiamas fiziologines barnių pasekmes.

Svarbu tai, kad sudėtingo būdo asmuo gali atlikti kelis vaidmenis skirtingose socialinėse situacijose. Tarkime, moteris kuria su vyru šeiminį verslą, todėl patiria konfliktų tiek namie, tiek darbe. Arba du tos pačios sporto komandos narius sieja bendra veikla ir draugystė, todėl barnių pasitaiko per rungtynes ir laisvalaikiu. Tokiais atvejais mokslininkai fiksuoja, kad gyvenime yra du įtempti santykiai, o žala sveikatai – dviguba. Sutuoktiniai, partneriai, tėvai, vaikai, artimi draugai, kurie elgiasi toksiškai, pavyzdžiui, narcizai, gali padidinti biologinį amžių ir pagreitinti senėjimą. Jei nėra socialinio ir emocinio palaikymo, konfliktai yra vienodai kenksmingi, nepriklausomai nuo asmens svarbos.

Išsigelbėjimo planas

„Kai kas nors gyvenime kelia problemas ar įtampą, subtiliai nuspalvina kasdienę patirtį pilkomis spalvomis. Auka gali nuolat galvoti apie konfliktą, jaustis budresnė, emociškai prislėgta, todėl net įprasti įvykiai sukels ūmų nerimą, darbai pareikalaus didesnių pastangų, o atsipalaiduoti bus sunkiau nei įprastai. Nuolatinis neigiamas emocinis fonas ilgainiui pasireiškia fiziniais simptomais“, – aiškina W. Chopikas. Kai santykiai tampa sudėtingi, žmonės gali palaipsniui mažinti bendravimo dažnį, pavyzdžiui, išsisukinėti ir meluoti apie priežastis, kodėl nepavyksta susitikti. Jeigu santykiai neišvengiami, pavyzdžiui, tarp bendradarbių ar giminaičių, išlieka paviršutiniškas, oficialus, mandagumu grįstas bendravimas, nesileidžiant į asmeniškumus. Kuo mažiau konfliktinis asmuo žino apie kitą, tuo mažesnė rizika, kad pasinaudos turima informacija.

„Jeigu įmanoma, apribokite bendravimą su tokiais žmonėmis. Jei turite susidurti, nustatykite aiškias ribas, – pataria Nevados universiteto socialinės ir elgesio sveikatos profesorius Manoj Sharma. – Kitas būdas sumažinti žalingą poveikį – sukurti palaikančių draugų grupę, kuri neutralizuotų šią įtaką. Įrodyta, kad meilė ir draugystė pasižymi gydomuoju poveikiu, priešingai nei toksiniai santykiai.“ Socialinio rato kokybė – tokia pat svarbi, kaip ir dydis.

Prieš atsisakant varginančių ryšių, verta apsvarstyti alternatyvų požiūrį. Greitas amžėjimas dėl streso priverčia jaustis prasčiau. Asmenys, išsekę nuo dramų, gali būti nervingi, impulsyvūs, pesimistiniai, nekantrūs, pikti. Taigi, yra didžiulė tikimybė, kad auka pati gali tapti konfliktiniu asmeniu, pavyzdžiui, vyras, patiriantis konfliktų darbe, namuose elgiasi ne geriau nei kolega. Lemiamą vaidmenį atlieka veidrodiniai smegenų neuronai, kurie nesąmoningai kopijuoja aplinkinių elgesį. Būnant tarp konfliktinių asmenų lengva užsikrėsti negatyvia mąstysena. „Jeigu artimas asmuo, kuris įprastai elgiasi teigiamai, staiga tampa irzlus ir priekabus, gali būti, jog kitoje socialinėje terpėje buvo priverstas sugerti blogas aplinkinių emocijas“, – aiškina J. Ailshire. Tokiu atveju būtina kalbėtis ir mokytis nuleisti garą sveikais būdais.

Depresija irgi gali paversti asmenį konfliktiniu. „Ne visi esame jautrūs socialiniam stresui. Ištirta, kad rizikos grupėje – moterys, rūkantys asmenys ir tie, kurie vaikystėje patyrė psichologinę traumą. Asmenys, kuriems sunku kurti ir palaikyti kokybiškus santykius, taip pat skundžiasi įvairiomis sveikatos problemomis, įskaitant antsvorį. Tai rodo, kad konfliktai kenksmingi abiem pusėms“, – pabrėžia W. Chopikas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Vaizdo įrašą su vaiko teisių gynėja Gabriele Kazilionyte galite rasti čia. 

Vaikai skatinami dalytis žaislais mokosi empatijos, bendradarbiavimo, kantrybės ir kt. Tačiau, pasak vaiko teisių gynėjos Gabrielės Kazilionytės,kai kuriose situacijose dalijimasis daiktais vaikui kelia pyktį, stresą ar kitas nemalonias emocijas. Neretai to priežastis – baimė prarasti saugumą.

„Mes, suaugusieji, dažnai žvelgdami į žaislus matome tik paprastus daiktus, tačiau vaikui jie gali reikšti kur kas daugiau. Pliušinis meškutis gali simbolizuoti saugumą situacijose, kai pasaulis atrodo didelis ir nenuspėjamas – pradėjus eiti į darželį, susipažįstant su vaikais žaidimų aikštelėje ar, pavyzdžiui, tėvų skyrybų metu. Tokiais atvejais mėgstamiausio žaislo perdavimas į kitas rankas vaikui gali reikšti kontrolės ir stabilumo paleidimą, o tai – gąsdina. Žinoma, kad tai suprastume ir galėtume padėti vaikui, visų pirma, turime su juo kalbėtis“, – teigia pašnekovė.

Vaiko teisių gynėjų rekomendacijos, kaip elgtis susidūrus su vaiko nenoru dalytis žaislais:

• Domėtis. Vaiko galima paklausti: „Kuo šis žaislas tau ypatingas?“, „Neprivalai dalytis šiuo žaislu, tačiau ar galėtum man papasakoti, kodėl nenori?“ ar pan. Tokie ir panašūs klausimai leidžia geriau suprasti vaiko jausmus ir tai, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje – galbūt žaislas primena svarbų žmogų ir todėl teikia saugumo jausmą. Supratę, kas vaikui kelia diskomfortą, galime jį nuraminti ir padėti jaustis geriau.
• Leisti nustatyti ribas. Vaikas gali mokytis dalintis daugeliu žaislų, tačiau turėti teisę pasirinkti vieną ar kelis ypatingus daiktus, kuriais dalintis nėra būtina. Erdvės suteikimas vaiko pasirinkimui padeda ugdyti jo savarankiškumą ir pagarbą savo poreikiams. Tai taip pat stiprina gebėjimą suprasti bei gerbti kitų žmonių ribas.
• Vengti gėdinimo. Tokie pasakymai kaip: „žiūrėk, kiti vaikai tai moka dalintis“, „tau ne gėda?“ ar „negražu taip elgtis“ ir pan. gali skaudinti, mažinti vaiko savivertę ar ugdyti įprotį dalytis žaislais iš baimės būti sukritikuotam. Todėl visuomet verta ramiai pasikalbėti su vaiku apie situaciją ir pasistengti suprasti jo jausmus.
• Įvertinti pastangas. Kalbėtis apie jausmus kartais sudėtinga net ir suaugusiesiems, todėl svarbu vaiką pagirti už jo pastangas kalbėtis ir ramiai paaiškinti savo emocijas. Taip skatinamas atvirumas, stiprinamas gebėjimas atpažinti jausmus ir ugdomas įprotis domėtis kitų savijauta.

Svarbu atminti, kad kiekvienas ramus pokalbis, pagarba vaiko jausmams ir noras suprasti jo vidinį pasaulį padeda kurti tvirtą ir pasitikėjimu grįstą vaikų ir tėvų tarpusavio ryšį.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą paruošė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Lėtas laikas greitame pasaulyje

Kasdienybėje, kur viskas vyksta vienu metu – žinutės, darbai, naujienos – gaminimas tampa viena iš nedaugelio veiklų, kuri natūraliai sulėtina tempą. Virtuvėje sunku multitaskinti (užsiimti daugiaveika) taip, kaip prie kompiuterio: reikia pjaustyti, maišyti, stebėti, laukti. Šis lėtesnis ritmas nėra trūkumas, priešingai, jis veikia kaip atsvara nuolatiniam skubėjimui.

Rankų darbas čia turi ypatingą reikšmę. Kai įsitraukia ne tik galva, bet ir kūnas, dėmesys persikelia iš minčių į veiksmą. Paprasti judesiai – daržovių pjaustymas, tešlos minkymas, sriubos maišymas – tampa tarsi inkaru, kuris grąžina į dabarties momentą. Tai ypač jaučiama po įtemptos dienos, kai galvoje dar sukasi neišspręsti klausimai.

Svarbus pasikartojimo efektas. Ritmiški veiksmai ramina nervų sistemą, panašiai kaip vaikščiojimas ar mezgimas. Kai nereikia nuolat priimti sprendimų, smegenys gauna retą progą pailsėti nuo intensyvaus mąstymo. Daugelis žmonių pastebi, kad gamindami ima aiškiau mąstyti arba netikėtai randa sprendimus problemoms, kurios prieš tai atrodė įstrigusios.

Neatsitiktinai gaminimas lyginamas su lengva meditacijos forma. Skirtumas tas, kad čia nereikia specialių įgūdžių ar tylos – pakanka susitelkti į tai, kas vyksta čia ir dabar: kaip keičiasi kvapas, spalva, tekstūra. Tai paprastas, bet veiksmingas būdas bent trumpam išjungti nuolatinį vidinį dialogą ir sugrįžti į ramesnį, lėtesnį ritmą.

Kontrolės jausmas

Kasdienybėje nemažai dalykų vyksta ne visai pagal planą – terminai spaudžia, aplinkybės keičiasi, o sprendimai ne visada priklauso tik nuo mūsų. Gaminimas šiuo požiūriu – išskirtinai aiški ir valdoma veikla: yra pradžia, procesas ir konkretus rezultatas.

Virtuvėje sprendimai maži, bet apčiuopiami. Kiek įberti druskos, kada sumažinti ugnį, ar dar palikti kelioms minutėms – tai paprasti pasirinkimai, kurie iš karto duoda grįžtamąjį ryšį. Būtent ši galimybė matyti savo veiksmų rezultatą čia ir dabar suteikia pasitenkinimą, sustiprina kontrolės jausmą.

Ypač tai svarbu stresiniu laikotarpiu, kai daug kas atrodo neapibrėžta. Netgi paprasto patiekalo paruošimas gali sugrąžinti jausmą, kad bent viena dienos dalis yra jūsų rankose, su aiškia eiga ir nuspėjama pabaiga. Ir kartais to visiškai pakanka, kad pasidarytų ramiau.

Kūrybiškumas be spaudimo

Virtuvė – viena iš nedaugelio erdvių, kur kūrybiškumas gali būti paprastas ir be didelio spaudimo. Čia nebūtina laikytis griežtų taisyklių ar siekti idealaus rezultato – galima keisti ingredientus, improvizuoti, bandyti naujus derinius. Net ir gaminant pagal receptą visada lieka vietos mažiems sprendimams, kurie leidžia jaustis kūrėju, ne tik vykdytoju.

Svarbu ir tai, kad nesėkmės virtuvėje dažniausiai nėra dramatiškos. Jei nepavyko, kitą kartą galima koreguoti, o kartais netgi netikėtas rezultatas tampa nauju atradimu. Toks požiūris mažina baimę klysti, kuri dažnai stabdo kūrybiškumą kitose gyvenimo srityse.

Skirtingai nei darbe ar socialiniuose tinkluose, čia beveik nėra išorinio vertinimo. Niekas neskaičiuoja patiktukų ir nelygina su kitais. Gaminimas gali tapti saugia erdve eksperimentuoti, atsipalaiduoti ir tiesiog leisti sau kurti be spaudimo būti tobuliems.

Sensorinė patirtis

Gaminimas įtraukia ne tik mintis, bet ir visus pojūčius. Kvapai, besikeičiančios tekstūros, garsai – čirškantis aliejus, verdančio vandens burbuliavimas – kuria apčiuopiamą patirtį. Tai viena iš priežasčių, kodėl virtuvėje lengviau sugrįžti į kūną.

Tokios sensorinės detalės natūraliai nukreipia dėmesį į dabarties momentą. Užuot galvojus apie tai, kas jau įvyko ar dar tik laukia, dėmesys susitelkia į tai, kas vyksta čia ir dabar: kaip kinta kvapas, kaip minkštėja daržovės, kaip tirštėja padažas. Tai paprastas, bet veiksmingas būdas sumažinti vidinį triukšmą.

Ypač tai naudinga tiems, kurie linkę į nerimą ar nuolatinį pergalvojimą. Kai dėmesys užimtas realiais, juntamais dalykais, mintys natūraliai sulėtėja, o kūnas gauna signalą, kad situacija yra saugi ir valdoma. Virtuvė tokiu atveju tampa ne tik vieta gaminti, bet ir erdve trumpam atsikvėpti.

Rūpinimosi savimi ir kitais forma

Maisto gaminimas gali būti labai paprastas, bet kartu stiprus rūpinimosi savimi gestas. Skirti laiko pasiruošti valgį sau – tai tylus signalas, kad jūsų savijauta yra svarbi. Ne tik „reikia pavalgyti“, bet ir „esu verta skanaus, kokybiško maisto“. Tokie kasdieniai veiksmai ilgainiui stiprina savivertę labiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Gaminimas kitiems turi dar vieną sluoksnį – jis kuria ryšį. Paruoštas patiekalas tampa būdu parodyti dėmesį, rūpestį, net jei apie tai garsiai nekalbama. Neatsitiktinai daugelis svarbių akimirkų – šventės, susitikimai, šeimos vakarienės – sukasi aplink stalą.

Šia prasme maistas – savotiška neverbalinė meilės kalba. Kartais paprasta sriuba ar iškeptas pyragas pasako daugiau nei žodžiai – apie laiką, kurį skyrėte, apie norą pasirūpinti, apie buvimą kartu.

Pasitelkti kasdienybėje

Tam, kad maisto gaminimas taptų ne tik būtinybe, bet ir savijautą gerinančia veikla, nereikia nei sudėtingų receptų, nei ypatingų įgūdžių. Svarbiausia – pats procesas. Net ir paprastas patiekalas gali suteikti daugiau nei greitai užsisakytas maistas, jei leidžiate sau į jį įsitraukti.

Verta bent kartais gaminti be foninio triukšmo – išjungti televizorių, padėti telefoną į šalį. Tai leidžia pilniau patirti visą procesą: kvapus, garsus, judesius. Būtent tada gaminimas ima veikti ne tik kaip užduotis, bet ir kaip būdas atsipalaiduoti.

Kepimas, maišymas, pjaustymas – paprasti, malonūs veiksmai, kuriems nereikia nuolatinio skubėjimo ar sudėtingų sprendimų. Kuo mažiau įtampos, tuo daugiau vietos pačiam procesui.

Ir galbūt svarbiausia – leisti sau gaminti netobulai. Ne kiekvienas patiekalas turi būti vertas nuotraukos ar įvertinimo. Kartais pakanka to, kad skyrėte laiko sau ir sukūrėte kažką savo rankomis.

Įdomu

• Ištirta, kad žmonės, kurie dažniau gamina namuose, jaučiasi labiau patenkinti mityba ir kasdienybe.
• Psichologai pastebi, kad pasikartojantys rankų judesiai (pvz., pjaustymas ar maišymas) gali mažinti streso hormonų lygį ir veikti panašiai kaip lengva meditacija.
• Maisto gaminimas įtraukiamas į kai kurias terapines veiklas, ypač dirbant su nerimu ar depresija, nes suteikia aiškią struktūrą ir greitą rezultatą.
• Žmonės, kurie reguliariai gamina namuose, dažniau patiria vadinamąją „flow“ būseną – kai visiškai įsitraukia į veiklą ir praranda laiko pojūtį.
• Apklausos rodo, kad po pandemijos padaugėjo žmonių, gaminančių namuose bent 4–5 kartus per savaitę. Daugeliui tai tapo ne tik įpročiu, bet ir savotišku atsipalaidavimo būdu.
• Net apie 70 % žmonių teigia, kad gaminimas padeda atsiriboti nuo darbo ir dienos streso.
• Šeimose, kur dažniau gaminama ir valgoma kartu, fiksuojamas stipresnis tarpusavio ryšys ir didesnis pasitenkinimas santykiais.

Autorė Jūratė Survilė

Šiek tiek istorijos

Transpersonalinės psichologijos ištakos siekia XX a. 6–7 dešimtmetį, kai JAV išplito humanistinė psichologija. A. H. Maslow knygoje „Būties psichologijos link“ iškėlė mintį, kad humanistinė psichologija transformuojasi į aukštesnę – transpersonalinę, kuri orientuojasi ne tik į žmogaus poreikius ir interesus, bet ir peržengia žmogaus bei jo sąmoningo suvokimo ribas. Vėliau šia psichologijos kryptimi susidomėta ir kitose šalyse – buvo kuriamos mokyklos, metodai, plėtojamos mokslinių tyrimų kryptys.

Vienas transpersonalinės psichologijos atstovų K. Wilberis pabrėžė, kad žmogaus sąmonei tirti būtina derinti įvairių meno ir mokslo sričių žinias bei Vakarų ir Rytų dvasines tradicijas. Jis sukūrė integralųjį metodą, kuriuo įvairios religinės ir psichoterapinės mokyklos papildo viena kitą žmogaus sąmonės tyrinėjimo būdais. Transpersonalinės psichologijos metodologijos formavimuisi įtakos turėjo ir šiuolaikiniai žmogaus smegenų bei kvantinės fizikos tyrimai. Jie atvėrė naujų žmogaus sąmonės tyrinėjimo galimybių pasinaudojant prielaida, kad mūsų suvokiama realybė gali būti tik nedidelė daug platesnės tikrovės dalis, kurios negalime iki galo pažinti dėl savo suvokimo ribotumo.

1969 m. JAV įkurta Tarptautinė transpersonalinės psichologijos asociacija, leidžianti žurnalą „The Journal of Transpersonal Psychology“, o 1984 m. Fribūre įkurta Europos transpersonalinės psichologijos asociacija.

Kada pasitelkiama?

Transpersonalinės psichologijos atstovų teigimu, ši psichologijos kryptis gali būti taikoma sprendžiant šiandien dažnai pasitaikančias būsenas – nerimą, depresiją, fobijas, priklausomybes. Ji taip pat pasitelkiama siekiant palengvinti ar geriau suprasti išgyvenimus, kurie ne visada telpa į įprastus medicininius ar psichologinius apibrėžimus.

• Egzistencinių krizių metu. Ieškant gyvenimo prasmės, išgyvenant netektį, profesinį perdegimą ar susidūrus su mirties baime.
• Dvasinio pabudimo procese. Kai žmogus patiria neįprastas sąmonės būsenas, gilias įžvalgas ar vienybės su visata potyrius, kuriuos sunku paaiškinti įprastais psichologijos metodais.
• Giluminėms traumoms transformuoti. Taikant netradicinius metodus, tokius kaip holotropinis kvėpavimas ar aktyvioji vaizduotė, siekiama padėti atpažinti ir transformuoti pasąmonėje glūdinčius vidinius blokus.
• Santykiui su savimi ir pasauliu gerinti. Siekiama padėti žmogui atrasti ir įtvirtinti vidines vertybes ir įtvirtinti dvasines savybes kasdieniame gyvenime.
• Asmenybės riboms išplėsti. Kai įprastų terapinių metodų nebeužtenka ir norisi pažvelgti į save iš viršasmeninės (transpersonalinės) perspektyvos.

Šiems tikslams pasitelkiamos įvairios technikos ir praktikos, kurias, ypač pradžioje, rekomenduojama taikyti prižiūrint specialistui.

Dėmesio valdymas

Mūsų gyvenimas taptų daug paprastesnis ir harmoningesnis, jei daugiau dėmesio skirtume mintims ir išmoktume sąmoningiau jas stebėti bei valdyti. Vienas būdų tai daryti – ugdyti dėmesingumą. Manoma, kad kuo daugiau dėmesio skiriame tam tikroms mintims ar vidiniams procesams, tuo didesnę įtaką jie gali turėti emocinei būsenai ir elgesiui. Mokėdami sąmoningai paskirstyti dėmesį, galime stiprinti tuos psichologinius procesus, kurie mums naudingi: skatina gerą savijautą, kūrybiškumą, vidinę pusiausvyrą ir padeda konstruktyviau reaguoti į kasdienius iššūkius. Norint geriau valdyti dėmesį, svarbu mokytis pažinti save, stebėti savo mintis, emocijas ir reakcijas. Tam gali padėti gebėjimas į save pažvelgti tarsi iš šalies – vertinant savo patirtis smalsiai ir atvirai, pernelyg nesivadovaujant išankstiniais įsitikinimais, baimėmis ar automatinėmis reakcijomis. Transpersonalinė psichologija skatina mažinti vidinį triukšmą – ribojančių minčių, įtampos ar nuolatinio minčių srauto poveikį. Manoma, kad tai gali padėti patirti platesnį emocinį spektrą, didesnį sąmoningumą ir gilesnį buvimo dabartyje jausmą. Toks vidinės pilnatvės išgyvenimas nėra siejamas su išorinėmis aplinkybėmis ar materialiais dalykais – jis labiau susijęs su vidine būsena, santykiu su savimi ir aplinka. Dėmesio valdymo bei sąmoningo buvimo ugdymui dažnai pasitelkiamos įvairios praktikos, tarp jų – meditacija.

Meditacija

Viena lengviausiai pritaikomų meditacijos formų yra kūno skenavimo meditacija. Ji padeda nurimti, atpalaiduoti susikaupusią įtampą ir ugdyti sąmoningesnį santykį su savimi. Praktikuojant šią meditaciją, dėmesys sutelkiamas ne tik į kvėpavimą, bet ir į kūno pojūčių stebėjimą. Pavyzdžiui, galima pradėti nuo kojų pirštų ir keletą akimirkų sutelkti dėmesį į tai, kaip jie jaučiasi remdamiesi į grindis. Tuomet dėmesys pamažu kreipiamas aukštyn – per pėdas, kojas, dubens sritį, krūtinę, rankas, pečius, kaklą ir galvą, stebint kiekvienos kūno dalies pojūčius be vertinimo ar siekio juos pakeisti. Tokiu būdu ugdomas gebėjimas geriau pajusti savo kūną, atpažinti emocijas, sumažinti išorinės aplinkos ir minčių srauto poveikį bei stiprinti ryšį su savimi. Įgijus daugiau patirties, galima išbandyti ir kitas meditacijos formas – sąmoningumo (mindfulness), meilės ir geranoriškumo (loving-kindness), transcendentinę ar vizualizacijos meditaciją.

Hipnozė

Hipnozė tiek tradicinėje, tiek transpersonalinėje psichologijoje gali būti taikoma kaip pagalbinis psichoterapijos metodas, padedantis pasiekti gilesnio atsipalaidavimo ir sutelkto dėmesio būseną bei aktyvinti vidinius žmogaus resursus. Šios procedūros metu siekiama sumažinti emocinį pasipriešinimą, kuris gali trukdyti saugiai tyrinėti sudėtingas patirtis ar su jomis susijusias emocijas. Per hipnozę žmogus paprastai būna sutelkęs dėmesį ir itin atsipalaidavęs. Tai padeda saugiau tyrinėti prisiminimus, vidinius išgyvenimus ar emocines reakcijas. Tokiame procese terapeutas gali gauti daugiau informacijos apie žmogaus patirtis ir parinkti tinkamesnius pagalbos būdus.

Hipnozė taip pat siejama su didesniu imlumu terapeuto siūlomoms įžvalgoms ar intervencijoms. Dėl to ji kartais taikoma siekiant padėti keisti tam tikrus elgesio modelius ar stiprinti psichologinius resursus. Dažniausiai hipnoterapija pasitelkiama siekiant mažinti nerimą, baimes, padėti valdyti stresą ar su nerimu susijusius simptomus. Taip pat pasitelkiama žalingų įpročių kontrolei: padeda gydyti priklausomybes (rūkymą, alkoholizmą) ir koreguoti mitybos įpročius. Padeda tvarkytis su trauminėmis patirtimis ar valdyti lėtinį skausmą.

Kai kuriais atvejais hipnoterapija padeda stiprinti pasitikėjimą savimi, gerinti savivertę ar mažinti vidinius psichologinius barjerus. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad hipnoterapija nėra universalus ar greitas problemų sprendimo būdas – tai procesas, kuriam svarbus žmogaus įsitraukimas, motyvacija ir bendradarbiavimas su specialistu. Siekiant saugumo ir veiksmingumo, rekomenduojama kreiptis į licencijuotus specialistus.

Sapnų analizė

Transpersonalinėje psichologijoje, kitaip nei kai kuriose tradicinėse psichologijos kryptyse, didelis dėmesys skiriamas sapnams, nes manoma, kad jie padeda geriau suprasti išgyvenimus, slopinamas baimes, neišreikštus troškimus ar vidinius konfliktus. Z. Froidas sapnus laikė keliu į pasąmonę. Jis teigė, kad sapnai gali būti neišpildytų norų (dažnai seksualinių ar agresyvių) išraiška. Šie norai sapnuose gali pasireikšti tiesiogiai arba simboline forma, kuri, anot jo, padeda apsaugoti sąmonę nuo pernelyg stipraus emocinio krūvio.

K. G. Jungas sapnus aiškino plačiau – jo požiūriu, jie nėra vien paslėptų troškimų išraiška, bet ir būdas psichikai atkurti vidinę pusiausvyrą. Jis pabrėžė simbolių svarbą ir tikėjo, kad sapnai gali atskleisti gilesnius žmogaus psichikos procesus. Geštalto terapijoje sapnai taip pat naudojami kaip savęs pažinimo priemonė. Ši kryptis kviečia žmogų įsikūnyti į sapno objektus ar veikėjus, pavyzdžiui, įsivaizduoti save sapnuotu medžiu, gyvūnu ar kitu simboliu ir kalbėti pirmuoju asmeniu. Manoma, kad tai padeda geriau suprasti ignoruojamas ar atstumiamas savo asmenybės dalis. Kognityvinė elgesio terapija (KET) sapnus dažniau vertina kaip emocinių išgyvenimų atspindį – juose gali atsispindėti dienos metu patiriamas stresas, nerimas ar pasikartojantys mąstymo modeliai.

Transpersonalinėje psichologijoje sapnai laikomi vienu būdų giliau pažvelgti į žmogaus vidinį pasaulį ir plėsti savęs suvokimą. Kai kuriais atvejais taikomos ir sąmoningo sapnavimo praktikos, kuriomis siekiama padėti žmogui geriau pažinti save, tyrinėti išgyvenimus ar saugioje aplinkoje dirbti su baimėmis bei sudėtingomis patirtimis.

Autorė Laima Samulė