Lyčių stereotipai

Istoriškai lyčių šališkumas aiškiai apibrėžia, kad valdingumas, kovingumas, dominavimas yra neva natūraliai vyriškos savybės. Toks elgesys laikomas tvirto charakterio ir valios įrodymu. Jeigu moterys pasiekia panašių rezultatų, pavyzdžiui, užima generalinio direktoriaus postą, vadinamos vyrais su sijonais. Lygiai taip pat moterims automatiškai priskiriamos tokios savybės kaip rūpestingumas, empatija, atjauta. Jeigu taip elgiasi vyrai, jie laikomi silpnais.

Tiesa ta, kad empatija nepriklauso nuo lyties. Ją formuoja auklėjimas, emocinis intelektas, socializacija. Deja, lyčių stereotipai įsigalėję ugdymo įstaigose, įmonėse ir organizacijose, net politikoje. Mergaitės vis dar mokomos prisitaikyti ir būti patogiomis, o berniukai gėdinami dėl ašarų. Psichologų teigimu, stereotipai lemia išankstinius lūkesčius, kokie turėtų būti žmonės, todėl reikšmingai riboja asmenybių laisvę. Neatitinkantys lyčių nuostatų jaučiasi atstumti, o visuomenė netenka galimybės priimti empatiškų vyrų ir veržlių moterų.

Hormonų indėlis

Pirmieji empatijos tyrimai rėmėsi hipoteze, kad jautrumą ir gebėjimą suprasti savo bei kitų jausmus lemia hormonai (estrogenai, oksitocinas, prolaktinas). Teoretikai aiškino, kad tam tikros savybės susiformavo moterims evoliucionuojant, nes jos rūpinasi palikuonimis. „Moterys yra labiau empatiškos, nes jų smegenys užprogramuotos apsaugoti vaikus. Vyrų smegenys skirtos analizuoti ir kurti sistemas“, – teigė Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) psichologas prof. Simonas Baronas-Cohenas. Tyrimai atskleidė, kad, nepriklausomai nuo vaisiaus lyties, didesnis testosterono lygis gimdoje susijęs su geresniais gebėjimais suprasti taisykles ar modelius, o estrogenai didina empatiją tiek berniukams, tiek mergaitėms. Kita mokslinė studija patvirtino, jog testosterono poveikis vaisiaus stadijoje buvo atvirkščiai proporcingas empatijai. Duomenys leidžia kelti prielaidą, kad hormonų pusiausvyra nėščios moters organizme gali nulemti vaiko asmenybės bruožus, nepriklausomai nuo lyties. Vis dėlto autorius neatmetė socialinių veiksnių, ypač vaikystės patirčių.

Genetikos paslaptys

Neuromokslininkė prof. Gina Rippon iš Astono universiteto (Jungtinė Karalystė) sukritikavo hormonų teoriją. „Idėja, kad visos moterys natūraliai yra empatiškesnės, yra dalis mito, esą skirtingų lyčių smegenys yra kitokios“, – sakė ji. Ekspertė laikėsi nuomonės, kad empatiją lemia aplinka, pavyzdžiui, kultūriniai aspektai. Kalifornijos universiteto (JAV) tyrimai parodė, kad moterys yra empatiškesnės tik 36-iose iš 57 tirtų šalių, o 21-oje valstybėje rezultatai buvo panašūs į vyrų.

Dažnai sakoma, kad moterys subtiliai perpranta jausmus vien iš veido išraiškos, ir tai svarbus empatijos įgūdis. Tačiau 2025 m. Rosalindos Franklin medicinos ir mokslo universiteto (JAV) mokslininkai įrodė, kad ši savybė nėra paveldima. Ištyrę 1 mėn. kūdikių reakcijas į skirtingas mimikas, jie nepastebėjo, jog tokio amžiaus mergaitės yra sąmoningesnės ar gali skirti emocijas.

2018 m. Kembridžo universiteto tyrėjai atliko didelio masto empatijos tyrimus, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 46 tūkst. žmonių. Nustatyta, kad šią asmenybės savybę lemia genai, tačiau jie nesusiję su lytimi. „Nuo genetikos priklauso tik dešimtadalis empatijos skirtumo tarp individų. Tai reiškia, kad kur kas svarbesnį vaidmenį atlieka aplinka, kurioje žmogus auga ir gyvena“, – teigė prof. Varunas Warrieris.

Socializacijos įtaka

Daugelis akademinės bendruomenės narių pritaria, kad moterys empatiškesnės ne todėl, kad ši savybė yra įgimta: mergaitės nuo ankstyvo amžiaus mokomos suprasti emocijas ir patenkinti kitų poreikius. Štai minkšti pliušiniai žaislai skatina glausti, globoti, maitinti, migdyti ir rūpintis. „Mažoms mergaitėms sakoma būti malonioms, nepykti, nevartoti grubių žodžių, dažniau šypsotis, todėl tai palaipsniui tampa jų dalimi“, – sako G. Rippon. Tuo metu berniukai žaidžia kietais plastikiniais ginklais, įrankiais ir mašinytėmis, konstruoja arba varžosi tarpusavyje, o suaugusieji neakcentuoja patiriamų jausmų.

Daugelis tyrimų įrodė, kad galia ir valdžia iškreipia empatiją, tad trukdo žmonėms jausti. Knygos „Breadwinners“ autorė Melissa Hogenboom rašo, kad vyrai istoriškai visada turėjo daugiau galios nei moterys, o šiandien dominuoja tiek versle, tiek politikoje. Jie rečiau būna empatiški. Kita vertus, mažiau finansiškai apsirūpinę asmenys geriau supranta emocijas. Britų Kolumbijos universiteto (Kanada) psichologai atrado, kad žmonės, priskiriantys save vidutiniam ir žemesniam socialiniam sluoksniui, reiškia daugiau empatijos ir palaiko glaudesnius socialinius santykius. Ši ypatybė gali būti susijusi su pastangomis įtikti tiems, kurių rankose susitelkusi galia ir pinigai. Jei vyras išlaiko moterį, ji elgiasi švelniau ir jautriau, palyginti su sutuoktiniu. Tačiau porose, kuriose dirba abu partneriai, empatijos skirtumas tarp lyčių nėra žymus.

Lanksti savybė

„Svarbiausia tai, kad empatijos galima išmokti, – teigia neurologas Nathanas Sprengas iš Makgilio universiteto (Kanada). – Kuo geriau suprantame savo jausmus, kuo daugiau patirties įgauname, tuo geriau jaučiame aplinkinius ir galime būti empatiški. Tai dinamiškas procesas, trunkantis visą gyvenimą.“

2023 m. Pekino universiteto (Kinija) neurologai atskleidė, kad žvelgiant į skausmo išraišką veide tiek vyrų, tiek moterų smegenys reaguoja vienodai. Tyrėjai iškėlė prielaidą, jog atsakas įvyksta automatiškai ir nesąmoningai. Tačiau apklausus tuos pačius dalyvius ir atlikus empatijos testus, vyrų rodikliai buvo prastesni. Manoma, kad jie stereotipiškai nuvertino savo galimybes suprasti ir atjausti. Įdomu, kad dalį vyriškosios lyties atstovų pagyrus už empatiją, o vėliau pakartojus testą, jų rezultatai nesiskyrė nuo moterų. Taigi, reiškiant empatiją didžiulį vaidmenį atlieka lūkesčiai ir motyvai. „Moterys linkusios būti empatiškesnės, kai žino, kad jų empatijos lygis yra vertinamas, – sako G. Rippon. – Tai socialiai priimtinas bruožas, todėl jos nori pasirodyti kuo geriau. Jeigu vyrus dažniau girtų už jautrumą, jie irgi labiau stengtųsi.“

Oregono universiteto (JAV) tyrimas patvirtino, kad moterys tiksliau supranta kito žmogaus jausmus, jei prieš tai susitelkia ties savijauta. Kito eksperimento metu dalyviams pažadėjo pinigų už atspėtas emocijas, o tikslumas pagerėjo abiem lytims. Dalyviai lengvai išmoko būti empatiški, nes už tai gaudavo atlygį. „Moterys tiksliau nustato, kada parodyti empatiją, tačiau ne dėl įgimto tikslumo, o dėl visuomenės lūkesčių, – įsitikinusi psichologė Sara Hodges. – Užuot laikę empatiją pastovia savybe, turėtume ją matyti kaip procesą, kuris remiasi įvairiais informacijos šaltiniais, įskaitant kūno padėtį, kalbą, stereotipus, asmenines patirtis ir praeities sąveikas. Kai žmogus yra motyvuotas sužinoti, ką galvoja ar jaučia kiti, pasitelkia daugiau šaltinių.“

Šališkumo pasekmės

Empatija nėra tik minkštasis įgūdis, naudojamas geriems tikslams. Ji gali būti taikoma siekiant manipuliuoti ir išnaudoti žmones. Tarkime, geras derybininkas visada parodo jautrumą oponentui, kad palenktų į savo pusę. Galiausiai empatijos ir išankstinių lūkesčių stereotipai gali prisidėti prie nelygybės visuomenėje bei turėti skaudžių pasekmių tiek moterims, tiek vyrams.

Moterys nebijo pasirodyti silpnos ir dažniau, palyginti su vyrais, ieško emocinės paramos savo socialiniame rate. Tuo metu vadinamoji stiprioji lytis slepia savo jautrumą, vengia atvirauti apie jausmus, todėl jaučiasi vieniši. Socialinė atskirtis, ankstyva mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų, suicidiniai atvejai – žemo emocinio intelekto pasekmės.

„Laimei, informacijos sklaida apie emocinių įgūdžių svarbą vyrams ir moterims pamažu keičiasi, – teigia sociologas prof. Niallas Hanlonas iš Dublino technologijos universiteto (Airija). – Plačiąja prasme berniukai ir vyrai nėra mokomi tapti pagrindiniais savo vaikų globėjais, tačiau progresas – akivaizdus.“ Visuomenė keičiasi ir vis dažniau pritaria, kad vyrai prisiimtų atsakomybę, atvirai reikštų jausmus ir empatiją. Apklausos rodo, kad vyrai praleidžia su vaikais daugiau laiko nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje. „Keičiantis požiūriui formuojasi naujas vyriškumo modelis, kuriame dominuoja ne galia, autonomija ir fizinė jėga, o sveika priklausomybė tarp partnerių, empatija, bendradarbiavimas. Tai geriausia visiems – vyrams, moterims ir vaikams“, – pabrėžia prof. N. Hanlonas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Kai kalbos tampa patyčiomis

Apkalbant aptarinėjamas nedalyvaujantis žmogus, o gandais perduodama nepatikrinta informacija. Vis dėlto žeisti gali ir tiesa: be leidimo papasakota apie šeimos sunkumus, paviešinta simpatija ar išduota patikėta paslaptis. Pasiteisinimas „bet aš nieko neišgalvojau“ nepanaikina padarytos žalos.

Ne kiekvienas neatsargus pasakymas yra patyčios. Joms būdingas pasikartojantis agresyvus elgesys arba tikimybė, kad jis kartosis, taip pat jėgų persvara. Ji gali būti grindžiama populiarumu, turima asmenine informacija ar grupės palaikymu. Kai gandais nuolat menkinama vaiko reputacija ir kiti kurstomi su juo nebendrauti, tai gali būti socialinės patyčios. Tačiau net ir vieną kartą paviešinta paslaptis gali labai įskaudinti. Vaikui nereikia laukti, kol situacija pasikartos, jis turi teisę prašyti pagalbos.

Baimė likti už draugų rato

Vaikystėje draugystė suteikia kasdienį saugumo jausmą: yra su kuo atsisėsti, žaisti, pasidalyti įspūdžiais. Paauglystėje bendraamžių vertinimas tampa dar svarbesnis. JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas aiškina, kad šiuo laikotarpiu vykstantys smegenų raidos pokyčiai susiję su didesniu dėmesiu socialiniams santykiams. Todėl stiprios reakcijos nereikėtų nurašyti perdėtam jautrumui.

Jaunesniam vaikui gali būti sunku suprasti, kodėl vakar kartu žaidę draugai šiandien nusisuka. Paaugliui itin jautrūs tampa išvaizdos, simpatijų ir privatumo klausimai. Kol savęs vertinimas dar formuojasi, bendraamžių klijuojama etiketė gali pradėti atrodyti kaip tiesa apie save: „Jeigu jie taip kalba, gal su manimi kažkas negerai?“

Gandai skaudina ir dėl nežinomybės. Neaišku, kas juos girdėjo, kas patikėjo, ar draugo šypsena neslepia pašaipos. Norisi gintis, tačiau ne visada net žinoma, nuo kokios istorijos. Ypač skaudu, kai asmeninę informaciją paskleidžia artimas draugas: kartu su paslaptimi prarandamas ir pasitikėjimas juo. O suaugusiųjų pažadas „po metų nė neprisiminsi“ mažai paguodžia, kai po savaitgalio vėl reikės sėsti į tą patį suolą.

Gandai pasiekia ir namus

Klasėje ištartą sakinį išgirsta keli žmonės, o žinutė per kelias minutes gali pasiekti gerokai platesnį ratą. Privačiame pokalbyje parašyti žodžiai ištraukiami iš konteksto, ekrano kopijos persiunčiamos, prie jų pridedama naujų komentarų. Vaikas gali nežinoti, kiek žmonių tai matė. UNICEF pabrėžia, kad elektroninės patyčios pasiekia vaiką ir namuose, todėl gali atrodyti, jog nuo jų nėra kur pasitraukti.

2024 m. paskelbtoje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono HBSC ataskaitoje pateikiami 2022 m. 44 šalyse ir regionuose atliktos apklausos duomenys. Joje nurodoma, kad apie 15 % 11–15 metų paauglių patyrė elektronines patyčias. Tai duomenys apie įvairias jų formas, ne vien gandus. Patarimas išjungti telefoną gali suteikti trumpą atokvėpį, tačiau nesustabdo persiunčiamų žinučių ir nepakeičia santykių mokykloje.

Apie skausmą praneša elgesys

Apkalbas patiriantis vaikas nebūtinai iškart apie jas papasakos. „Vaikų linija“ atkreipia dėmesį, kad kai kurie vaikai bijo nuliūdinti tėvus, nesulaukti jų palaikymo ar išgirsti raginimą nekreipti dėmesio. Kiti nerimauja, kad tėvai supykę viešai aiškinsis situaciją ir apie nemalonią istoriją sužinos dar daugiau žmonių.

Susirūpinti verta, jei vaikas ima vengti mokyklos, atsitraukia nuo draugų, prasčiau miega ar sunkiau susikaupia. Gali kartotis galvos ar pilvo skausmai, dingti noras užsiimti mėgstama veikla. Šie požymiai savaime neįrodo, kad vaikas patiria patyčias, o fizinių negalavimų nereikėtų automatiškai priskirti įtampai. Vis dėlto pasikeitusi savijauta yra priežastis pasidomėti, kas vyksta. Patyčių patyrimas siejamas su didesne nerimo, depresijos ir mokymosi sunkumų rizika, tačiau tai nereiškia, kad tokie padariniai neišvengiami.

Pokalbį galima pradėti nuo paprasto pastebėjimo: „Matau, kad pastaruoju metu po mokyklos būni nuliūdęs. Kas tau sunkiausia?“ Jei vaikas dar nenori kalbėti, svarbu parodyti, kad prie pokalbio galima grįžti vėliau.

Pagalba prasideda nuo ramaus pokalbio

Išgirdus apie paskleistą gandą natūralu supykti. Tačiau pirmiausia vaikui reikia erdvės papasakoti, kas nutiko, nebijant jūsų reakcijos. Padėkokite už pasitikėjimą ir patikinkite, kad žeminantis elgesys nėra jo kaltė. Net jeigu jis suklydo, parašė neapgalvotą žinutę ar pasitikėjo netinkamu žmogumi, tai nesuteikia kitiems teisės jo žeminti.

Ramiai išsiaiškinkite, kur plinta kalbos, kiek laiko tai tęsiasi, kas dalyvauja ir ar vaikas jaučiasi saugus. Aptarkite, į kurį suaugusįjį mokykloje jam būtų lengviausia kreiptis. Vaiko nuomonė svarbi, tačiau atsakomybė organizuoti pagalbą tenka suaugusiesiems. Nereikėtų žadėti niekam nieko nesakyti, jei gali tekti pasirūpinti vaiko saugumu.

Su klasės vadovu, socialiniu pedagogu ar mokyklos psichologu kalbėkite konkrečiai: kas įvyko, kada ir kaip tai veikia vaiką. Sutarkite, kokių veiksmų bus imtasi ir kada aptarsite, ar situacija gerėja. Vienkartinis pokalbis negarantuoja, kad gandai liovėsi. Internetinių patyčių atveju išsaugokite žeidžiančių žinučių įrodymus, praneškite apie jas platformai ir prireikus blokuokite paskyras. Įrodymų neplatinkite tėvų grupėse.

Padėkite vaikui išlaikyti ryšį su patikimais draugais ir tęsti mėgstamą veiklą. Svarbu, kad jis patirtų: vienos grupės nuomonė neapibrėžia visų jo santykių. Jei išgyvenimai stiprūs, užsitęsia ar trukdo kasdienybei, verta kreiptis į psichologą. Jei vaikas kalba apie savęs žalojimą ar nenorą gyventi, į tai būtina reaguoti rimtai ir pagalbos ieškoti nedelsiant.

Kai gandą paskleidžia savas vaikas

Sužinojus, kad kitą vaiką apkalbinėja jūsų sūnus ar dukra, gali norėtis jį teisinti: gal tik pakartojo, ką girdėjo? Tačiau ir persiųsta žinutė prisideda prie gando sklaidos. Ramiai išsiaiškinkite, kas nutiko, ir įvardykite konkretaus elgesio žalą. Noras pritapti ar sulaukti dėmesio gali paaiškinti tokį poelgį, bet jo nepateisina.

Svarbu padėti vaikui prisiimti atsakomybę: sustabdyti gando sklaidą, paneigti paskleistą netiesą tiems, kuriems ji buvo perduota, ir atsiprašyti. Nukentėjęs vaikas neprivalo iškart atleisti ar atkurti draugystės. Verta aptarti ir stebėtojo vaidmenį. Gando neperduoti toliau, privačiai palaikyti atstumtą bendraklasį ar kreiptis į patikimą suaugusįjį gali ir tas, kuris nedrįsta prieštarauti visai grupei. Vaikui, apie kurį kalbama, toks palaikymas padeda pajusti, kad jis neliko vienas.

Autorė Jūratė Survilė

Proto žaidimai

Dažnai kalbama, kad laikas tapo šiuolaikinio pasaulio valiuta. Nuolat patiriame stresą, kad nespėjame. Todėl atšaukti planai, ypač susitikimas darbe, gali atrodyti kaip didžiulė dovana. Smagu sulaukti žinios, kad į įtemptą tvarkaraštį netikėtai įsiterpė laisvas laiko tarpas. Apima pasitenkinimas, dingsta įtampa, o mintys ima kurti naują dienos scenarijų. Tačiau mokslininkai teigia, kad netikėta pauzė ir atsilaisvinęs tvarkaraštis gali iškreipti mūsų laiko suvokimą, todėl keičiasi ir elgesys.

JAV, Kanados ir Kinijos tyrėjų komanda atliko apklausą, kurioje dalyvavo daugiau nei 2,3 tūkst. respondentų. Tyrėjai išsiaiškino, kad netikėtai atsiradęs laisvas laikas keičia mūsų lūkesčius. Palyginti su pradine situacija, kai laisvo laiko nėra, bet koks papildomas laikas subjektyviai atrodo ilgesnis. Toks įsitikinimas skatina užduotis atlikti lėčiau, rinktis ilgesnes veiklas ir netiksliai įvertinti, kiek iš tikrųjų turime laiko. Štai kodėl, gavę netikėtai laisvo laiko, kartais pavėluojame į kitus susitikimus ar nebespėjame įvykdyti anksčiau prisiimtų įsipareigojimų.

„Aš laikau laimėtą laiką ir palaima, ir prakeiksmu. Jei nuolat jaučiame spaudimą visur suspėti, pusvalandis atrodo puikiai. Galbūt net naudinga šiek tiek sulėtinti tempą. Tačiau atsipalaidavę ir praradę laiko nuovoką galime vėl papulti į bėdą“, – sako vienas tyrimo autorių, psichologas prof. Samas Maglio iš Toronto universiteto (Kanada).

Endorfinų jūra

Tyrimas atskleidė pagrindinius mąstymo aspektus, susijusius su mūsų vidiniu laikrodžiu. Pirmoje projekto dalyje dalyviai lygino netikėtai laimėtą laiką, pavyzdžiui, atšaukus susitikimą, su kitais tokios pat trukmės laisvo laiko tarpais. „Gauta valanda atrodo ilgesnė nei 60 minučių, o šis nukrypimas nuo lūkesčių sukuria unikalų galimybių pojūtį“, – aiškina Rutgerso universiteto (JAV) ekspertė prof. Gabriela Tonietto. Kitaip tariant, jei apie pertrauką tarp susitikimų žinome iš anksto, ji atrodo įprastos trukmės. Tačiau sužinoję apie ją netikėtai, tą patį laiko tarpą suvokiame kaip ilgesnį, nei jis yra iš tikrųjų.

Psichologų teigimu, tokį pojūtį sukelia kontrastas tarp to, kiek laiko turėjome anksčiau, ir to, kiek jo tarsi netikėtai nukrito iš dangaus. Šis efektas priklauso nuo atskaitos taškų, kuriuos pasirenka mūsų smegenys. Palyginti su situacija, kai neturėjome jokio atokvėpio, bet koks laisvas laiko tarpas atrodo labai ilgas. Prof. S. Maglio siūlo prisiminti jausmą, apimantį seniai dėvėto švarko kišenėje netikėtai radus pamirštą pinigų kupiūrą. „Prieš kelias minutes neturėjote nieko, o dabar staiga atsirado galimybė kažką įsigyti“, – sako psichologas.

Džiaugsmo pojūtis taip pat priklauso nuo to, kaip stipriai anksčiau trūko laiko. „Dieną žvakės šviesos vertė gali būti maža, tačiau jos reikšmė labai padidėja sutemus“, – primena prof. S. Maglio.

Uždelsto veikimo bomba

Subjektyvus laiko pailgėjimo pojūtis nepriklauso nuo emocinės būsenos, nes jį lemia kognityvinis kontrastas. Nesvarbu, ar dėl netikėtai atšauktų planų jaučiame palengvėjimą, ar nusivylimą, atsiradusią pauzę greičiausiai išnaudosime panašiai. Antroje tyrimo dalyje mokslininkai atskleidė, kaip neefektyviai smegenys užpildo netikėtai atsiradusį laisvą laiką.

„Atsilaisvinę žmonės veiklas planuoja kitaip, nes mano turintys daug laiko. Pavyzdžiui, biuro darbuotojas, gavęs neplanuotą pusvalandį, gali imtis 45 minučių trukmės užduoties. Jeigu vietoj 5 minučių pavyko išpešti 15 minučių pertrauką, gali užsukti į kavinę, užuot pavalgęs biuro virtuvėlėje. Gausos jausmas leidžia atlikti tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma, tačiau dėl iškreipto laiko suvokimo kyla rizika nesuspėti ir pavėluoti“, – perspėja prof. G. Tonietto.

Prof. S. Maglio priduria, kad suderinti laimę ir laiko stoką nėra paprasta. Štai kodėl, gavę papildomas kelias minutes, norime jomis pasimėgauti, apdovanoti save ir trumpam pamiršti rūpesčius. Tačiau netikėtai įgytas laikas gali tapti spąstais. „Pradedame elgtis ne savo interesų labui. Rizikuojame manyti, kad per tą laiką galime nuveikti daugiau smagių dalykų, nei iš tikrųjų spėjame. Tradicinis pavyzdys – prekybos centrai, kuriuose laikas tarsi sustoja. Jeigu turite mažiau nei valandą, nerekomenduoju eiti į parduotuves“, – sako psichologas.

Liūdnos pasekmės

Nesugebėjimas tinkamai planuoti laiko gali turėti pasekmių tiek asmeniniams, tiek darbiniams santykiams. Įrodyta, kad netikėtos pertraukos, ypač esant dideliam užimtumui, gali sujaukti tvarkaraštį, o grįžti į įprastą ritmą tampa sunkiau. Kyla rizika, kad visa diena nueis šuniui ant uodegos. Visų pirma, žmonės prisigalvoja naujų užduočių, kurių nespėja atlikti iki kito susitikimo. Taigi, uolus bandymas išnaudoti laisvą laiką kuo efektyviau gali duoti priešingą rezultatą. Visų antra, per didelis atsipalaidavimas gali sumažinti aktyvumą ir darbingumą. Atsiranda nepageidaujamas elgesys: delsimas, atidėliojimas, vilkinimas, planų atšaukimas paskutinę minutę. Smunka motyvacija ir produktyvumas. Pavyzdžiui, žmogus, gavęs papildomas 30 minučių, tikėtina, jas suplanuos racionaliau nei tas, kuriam netikėtai atsilaisvino dvi valandos. Trečias dalykas, laisvas laikas gali skatinti pernelyg dažnai griebtis ekranų. Daugeliu atvejų jis išnaudojamas ne poilsiui, o naršymui internete.

Prof. S. Maglio siūlo didinti sąmoningumą ir pasitelkti išorinius priminimus. „Jeigu negalite patys kontroliuoti laiko, perduokite šią funkciją artimiesiems, kolegoms arba savo telefonui. Išorinis signalas padės sugrįžti į realybę ir apsaugos nuo nuolatinio vėlavimo. Taip išvengsite konfliktų ir išsaugosite gerą reputaciją. Jeigu statymai ypač dideli, pavyzdžiui, nukėlė lėktuvo skrydį ir kyla rizika jį praleisti, o žinote, kad lengvai prarandate laiko nuovoką, paprašykite, kad kas nors jums paskambintų sutartu metu. Šis triukas – kitų žmonių įtraukimas – gali būti itin naudingas, nes didina atsakomybę už savo elgesį. Tikėtina, nenorėsite trukdyti draugo, todėl greičiau susigrąžinsite savo laiko pojūčio kontrolę“, – aiškina psichologas.

G. Tonietto įsitikinusi, kad geresnis supratimas, kaip darbuotojus veikia netikėtos pertraukos, gali padėti organizacijoms sudaryti lankstesnius tvarkaraščius, sumažinti atidėliojimo riziką ir padidinti produktyvumą. „Kai kitą kartą atšauks suplanuotą susitikimą, priimkite laiko dovaną ir išnaudokite ją kuo geriau. Nuveikite ką nors naudingo savo psichinei ar fizinei gerovei ir nepasiduokite socialinių tinklų pagundai“, – linki žmogiškųjų išteklių specialistė.

Svarbiausi faktai

• Vidinio laikrodžio disbalansas. Netikėtai įgytas laisvas laikas subjektyviai atrodo ilgesnis nei tiek pat iš anksto suplanuoto laisvo laiko, nes ryškiai kontrastuoja su pradiniu lūkesčiu neturėti jokio laisvo laiko.
• Gumos tempimas. Dingus spaudimui skubėti, galime sulėtėti iki nepageidaujamos ribos. Psichologiniai tyrimai atskleidė, kad studentai, paskaitos pabaigoje netikėtai gavę 10 laisvų minučių, iš pastato išėjo 14 % vėliau, palyginti su tais, kurių užsiėmimas baigėsi numatytu laiku ir kurie turėjo sparčiai susirinkti daiktus.
• Apžioti kuo daugiau. Netikėtai gavę laisvo laiko, žmonės nuosekliai renkasi ilgesnes užduotis ir veiklas, nei realiai gali atlikti. Pavyzdžiui, važiuoja 10 % ilgesnį atstumą, nei įmanoma įveikti per turimą laiką. Arba bando į laisvą tarpą sutalpinti per daug veiklų, kurias seniai planavo, bet vis atidėliojo: apmokėti sąskaitas, paskambinti, užsakyti prekių, užsiregistruoti pas gydytoją ir pan.
• Atlygio ir kontrasto efektas. Išplėstas laiko suvokimas pasireiškia neatsižvelgiant į emocinę būseną. Pertrauka subjektyviai atrodo ilgesnė abiem atvejais: tiek tada, kai pasikeitus planams pajuntame palengvėjimą, tiek tada, kai netikėtos permainos nuvilia. Lūkesčiai nuveikti ką nors ypatingo ir tarsi gauti atlygį už anksčiau patirtą diskomfortą didėja kartu su laisvo laiko trukme.
• Priešnuodis. Norint išsaugoti adekvatų laiko suvokimą ir apsisaugoti nuo vėlavimo, rekomenduojama kliautis ne vien vidiniu laiko pojūčiu, o išoriniais signalais. Telefone galima nustatyti priminimą arba žadintuvą, kad garsinis signalas apie pertraukos pabaigą perspėtų 5–10 min. anksčiau.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Verta susimąstyti

Nuo mažens vaikus supa superherojų atributika. Jie mato šiuos personažus ekranuose, žaislų lentynose, ant drabužių ir raštinės reikmenų, o kartais patys persirengia mėgstamais herojais per karnavalus. Išgalvoti personažai dažnai turi bendrų savybių: teisingumo jausmą, fantastinių gebėjimų, ryžto ir drąsos įveikti sunkumus. Jie neretai pabrėžia komandinio darbo svarbą, kuria teigiamus santykius su kitais ir padeda nuskriaustiesiems. Visos šios savybės gali būti geras pavyzdys.

Tačiau daugelis fiktyvių superherojų taip pat elgiasi agresyviai ir pasitelkia smurtą, kai gina nekaltuosius ar siekia teisingumo, sąžiningumo, laisvės ir socialinės lygybės. Psichologai atkreipia dėmesį, kad smurto vaizdavimas gali būti žalingas vaikams ir nustelbti teigiamas herojų savybes. Tyrimai rodo, kad stipresnis tapatinimasis su mėgstamais veikėjais gali būti susijęs su didesniu agresyviu elgesiu ir polinkiu rizikuoti.

Todėl svarbu nepamiršti, kad vaikai iš superherojų istorijų gali perimti ne tik drąsą, empatiją ar norą padėti kitiems, bet ir tam tikrus konfliktų sprendimo būdus. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikai supranta ir vertina smurtą, kai jis vaizduojamas kaip priemonė ginti savo interesus ar siekti teisingumo. Neramina tai, kad populiarioji kultūra vaikų pasaulėžiūrą gali pradėti veikti itin anksti – jau nuo maždaug 2,5 metų.

Įtraukos mechanizmas

Vaikų tapatinimasis su kitais žmonėmis yra vienas svarbiausių vystymosi ir socializacijos veiksnių, nes leidžia pamatyti pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos ir įgyti naujų įgūdžių. Psichologų teigimu, vaikai labiau linkę mėgdžioti realius ar išgalvotus asmenis, kuriais žavisi. Mažieji, prisirišę prie komiksų, filmų ar knygų veikėjų, gali patirti artumo, draugystės, panašumo ir simpatijos iliuziją. Tapatinimasis skatina kopijuoti mėgstamų personažų elgesį.

Naujausi duomenys, paskelbti mokslo žurnale „Frontiers in Psychology“, rodo, kad superherojų įvaizdis dažnai romantizuojamas ir hiperbolizuojamas, pabrėžiant jų išorinį patrauklumą ir antžmogiškas galias. Vaikai nori į juos panašėti, o šis troškimas gali stiprėti augant ir vis labiau suvokiant jėgą bei didvyriškumą kaip vertybes.

Žaislų, su kuriais vaikai žaidžia, pasirinkimas atspindi jų pomėgius ir raidos etapą. Superherojų figūrėlės, ginklai ir kiti atributai naudojami įvairioms socialinėms situacijoms atkurti. Jose gali kartotis agresijos, puolimo ir gynybos scenos. Anot psichologų, vaikams augant ir keičiantis jų prioritetams, žaislų vaidmuo mažėja ir mokykliniame amžiuje dažniausiai išnyksta. Visgi poreikis naudoti superherojų atributiką – mokymosi reikmenis, drabužius ir indus su aplikacijomis ar karnavalinius kostiumus – gali išlikti iki 8–9 metų. Vėliau svarbiausia įtakos zona tampa socialinė medija.

Nuo mažens vaikai susiduria su filmais ir televizijos laidomis, kuriose vaizduojami įvairūs herojai. Pirmiausia jų dėmesį patraukia paprasti, pamokomojo pobūdžio komerciniai projektai, pavyzdžiui, Kakės Makės personažas ar animacinis filmas „Ratai“. Vėliau dėmesys krypsta į kino filmų superherojus, kurie gali lydėti vaiką iš paauglystės į suaugusiųjų gyvenimą. „Marvel“ studija sukūrė visame pasaulyje žinomus personažus: žmogų vorą, geležinį žmogų, kapitoną Ameriką, Torą, Halką ir kitus. „DC Comics“ leidykla pasauliui pristatė Betmeną ir Supermeną. Tėvai taip pat gali sustiprinti vaikų susidomėjimą fantastiniais veikėjais, jei patys lankosi kine ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Albertos universiteto (Kanada) psichologai perspėja, kad vaikui augant ilgėja laikas, praleidžiamas socialinėje medijoje.

Poveikis psichikai

Agresija ankstyvoje vaikystėje apibrėžiama kaip fizinis elgesys, kuriuo siekiama pakenkti kitiems, pavyzdžiui, mušant, spardant ar kandžiojant. Ji gana dažna kūdikystėje ir pasiekia piką ankstyvuoju ikimokykliniu laikotarpiu, o vėliau, vaikui augant, palaipsniui mažėja. Superherojai, siekdami išgelbėti ar padėti kitiems, dažnai elgiasi agresyviau nei piktadariai, todėl gali formuoti įsitikinimą, kad smurtas savaime nėra blogybė. Tyrimai rodo, kad stipresnis tapatinimasis su mėgstamais veikėjais gali būti susijęs su dažnesniu agresyviu elgesiu. Maži vaikai dar ne visada geba atskirti, kada jėga naudojama siekiant gero, o kada – blogo tikslo.

Pagal socialinio mokymosi teoriją, vaikai elgesio modelių mokosi stebėdami ir mėgdžiodami kitus žmones, kuriuos laiko stipriais ar autoritetingais. Superherojai gali būti itin įtaigūs, o tapatinimasis su jais gali didinti tikimybę smurtą laikyti priimtinu elgesiu. Įvairios veiklos, įskaitant žaidimus su figūrėlėmis ar karnavalinius kostiumus, suteikia vaikams galimybę perkelti matomus elgesio modelius į žaidybines socialines situacijas. Superherojų vaizdavimas taip pat gali sustiprinti lyčių stereotipus, esą vyrai turi būti raumeningi, stiprūs ir ryžtingi, o savo tikslų gali siekti naudodami jėgą.

Daugelyje scenarijų superherojai siekia padėti ar išgelbėti kitus, todėl žiūrovams gali atrodyti, kad tokie filmai ugdo teigiamas savybes: rūpinimąsi aplinkiniais, norą ginti silpnesnius, dalijimąsi, bendradarbiavimą, kovą už lygias teises ir pasipriešinimą priespaudai. Anot Kanados psichologų, moralinės vertybės ir su jomis susijęs elgesys pradeda formuotis nuo maždaug trejų metų, tačiau didžiausią įtaką tam daro ne išgalvoti personažai, o artimiausia vaiko aplinka.

Superherojų istorijos nebūtinai padeda vaikams suprasti, kas yra priimtina sveikuose socialiniuose santykiuose ar kaip tarpasmenines problemas spręsti be smurto. Vaikai, kurie žiūri daug turinio, kuriame vaizduojamos kovos ir konfliktai, gali tapti budresni ar gynybiški, nes ima manyti, kad pasaulis nėra saugus. Vis dėlto tai nereiškia, kad žaislinės figūrėlės savaime yra kenksmingos. Jos naudingos vaiko raidai, ypač jei skatina kūrybiškumą, vaizduotę ir vaidmenų žaidimus.

Ilgalaikė žala

Tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje susižavėjimas superherojais gali būti dažnesnis tarp berniukų nei mergaičių. Mergaitės dažniau tapatinasi su princesėmis, o tai taip pat gali stiprinti tradicinius lyčių stereotipus. Dauguma populiariųjų superherojų yra vyrai ir dažnai demonstruoja tradiciškai vyriškam elgesiui priskiriamas savybes – jėgą, galią ir fizinį ryžtą, todėl berniukai gali norėti su jais tapatintis ir juos mėgdžioti.

Kai kurie specialistai atkreipia dėmesį ir į tai, kad itin raumeningas superherojų kūno vaizdavimas gali daryti įtaką vaikų bei paauglių požiūriui į savo išvaizdą. Ištreniruotas kūnas filmuose dažnai siejamas su galia, pasitikėjimu savimi ir herojiškumu, todėl jauni žiūrovai gali imti manyti, kad toks išvaizdos standartas yra siektinas. Nuolatinis lyginimasis su išgalvotais personažais gali neigiamai veikti savijautą ir požiūrį į savo kūną.

Raumenų dismorfijai būdingas perdėtas susirūpinimas savo kūno raumeningumu ir išvaizda. Psichologai atkreipia dėmesį, kad vaikams ir paaugliams ypač svarbu kritiškai vertinti žiniasklaidoje pateikiamus kūno idealus. Superherojų kostiumai su papildomais paminkštinimais ties bicepsais ar pilvo presu taip pat gali sustiprinti įsivaizdavimą, kad vyro kūnas turėtų atrodyti būtent taip.

Tėvams verta atkreipti dėmesį į ryškius vaiko elgesio pokyčius, pavyzdžiui, pernelyg didelį susirūpinimą sportu ar savo išvaizda, nuolatinį lyginimąsi su kitais, griežtą maisto pasirinkimą, vengimą bendrauti su draugais ar dažną susirūpinimą savo kūnu. Atsiradus tokiems pokyčiams, svarbu ne kritikuoti vaiką, o ramiai pasikalbėti ir, jei reikia, kreiptis į specialistą.

Ekstremalus elgesys, susijęs su noru pakeisti savo kūną, gali kelti pavojų fizinei ir emocinei sveikatai. Todėl vaikams ir paaugliams svarbu suprasti, kad kino herojų išvaizda yra sukurta ir dažnai neatspindi realių žmonių kūno įvairovės. Superherojų istorijos gali būti smagios ir įkvepiančios, tačiau jos neturėtų tapti matu, pagal kurį vaikas turėtų vertinti save ar savo išvaizdą.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Atsakymų ieškota šimtmečius

Žodis „fobija“ kilo iš senovės graikų kalbos žodžio phóbos, reiškiančio liguistą baimę. Graikų mitologijoje Fobas buvo baimės dievybė, karo dievo Arėjaus sūnus ir Deimo, įkūnijusio siaubą, brolis. Tačiau prireikė daugybės šimtmečių, kol šis žodis įgavo šiandien mums pažįstamą medicininę reikšmę.

Štai Antikos medicinoje baimė pirmiausia buvo aiškinama per žmogaus kūną. Hipokratas, gyvenęs V–IV a. pr. Kr., psichikos ir emocinius sutrikimus siejo su keturių organizmo skysčių: kraujo, gleivių, geltonosios ir juodosios tulžies pusiausvyros sutrikimais. Vėliau romėnų gydytojas Galenas šią teoriją plėtojo, žmogaus emocinę būklę siedamas ne tik su organizmo skysčiais, bet ir su smegenų veikla. Tačiau jau ankstyvaisiais Viduramžiais atsirado gerokai šiuolaikiškesnių idėjų. IX–X a. gyvenęs persų mokslininkas ir gydytojas Abu Zaydas al-Balkhi vienas pirmųjų fobijas susiejo su psichologine būsena. Viename savo veikale jis aprašė ne tik stiprią baimę, bet ir jos kūniškus požymius: pavyzdžiui, išblyškimą ar rankų drebėjimą. Dar įdomiau tai, kad A. Z. al-Balkhi siūlė žmogui palaipsniui susidurti su tuo, ko jis bijo, ir mokytis ištverti nemalonius pojūčius.

Vakarų pasaulyje tuo metu žvelgta kita kryptimi. Viduramžiais dalis psichikos sutrikimų buvo siejama su religinėmis ir antgamtinėmis priežastimis – demonišku apsėdimu ar dieviška bausme. Tokie baimę lydintys simptomai kaip drebulys ar išblyškimas galėjo būti priskiriami fizinei ligai, ne emocinei būsenai. Net XVI–XVII a., didėjant susidomėjimui žmogaus smegenimis ir nervų sistema, psichikos negalavimai glaudžiai sieti su kūnu. Juos gydydavo nuleidžiant kraują, valant organizmą ir atliekant kitas procedūras, kurios buvo grįstos įsitikinimu, kad emocinius sutrikimus lemia vien fizinė pusiausvyra. Tačiau 1786 m. amerikiečių gydytojas Benjaminas Rushas satyriniame tekste apie skirtingas fobijų rūšis pavartojo šį terminą liguistoms baimėms apibūdinti. XIX a. naujų fobijų pavadinimų sparčiai daugėjo – prie graikišką ar lotynišką baimės objektą nusakančio žodžio imta jungti galūnę „fobija“.

Galime išmokti bijoti?

Tikras lūžis įvyko XIX a., kai gydytojai ir neurologai vis dažniau pradėjo ieškoti ne fizinių, o psichologinių stiprios baimės priežasčių. Prancūzų neurologas Jeanas-Martinas Charcot tyrinėjo psichikos ir nervų sistemos ryšį, o XX a. pradžioje Sigmundas Freudas fobijas jau aiškino kaip vidinių, dažnai nesąmoningų konfliktų išraišką. Jo 1909 m. aprašytas mažojo Hanso atvejis tapo vienu garsiausių psichoanalizės istorijoje. 5-erių berniukas taip bijojo arklių, kad nenorėjo eiti į gatvę. Z. Freudas manė, kad tikrasis šios baimės šaltinis – ne arkliai, o berniuko pasąmonė. Vėliau psichologijoje įsitvirtino visiškai kitoks klausimas: gal baimės galima paprasčiausiai išmokti? 1920 m. psichologas Johnas B. Watsonas ir jo kolegė Rosalie Rayner atliko vieną garsiausių psichologijos eksperimentų. 11 mėnesių kūdikiui, istorijoje likusiam mažojo Alberto vardu, buvo rodoma balta žiurkė, o jos pasirodymas sietas su staigiu labai garsiu garsu. Eksperimentas dešimtmečius pateiktas kaip klasikinis įrodymas, kad baimę galima suformuoti. Tiesa, tyrime dalyvavo vos vienas vaikas, jo reakcijos vertintos subjektyviai, o pats eksperimentas vėliau ne kartą buvo pagražintas psichologijos vadovėliuose. 2021 m. paskelbta išlikusios filmuotos medžiagos analizė ir netgi padaryta išvada, kad B. Watsono ir R. Rayner pastangos suformuoti stiprią baimę greičiausiai buvo gerokai mažiau sėkmingos, nei ilgai manyta.

Populiariausios fobijos

Vorų baimė. Arachnofobija vargina 3,5–6,1 % pasaulio gyventojų.Žmonės, kenčiantys nuo šios fobijos, jaučiasi nejaukiai bet kokioje vietoje, kurioje, jų manymu, gali būti vorų arba matomi voratinkliai. Pamatę vorą vengia artintis prie tos vietos, kol įveiks panikos priepuolį, dažnai lydintį šią fobiją. Kai kuriems žmonėms atsidūrus šalia vorų ar voratinklių pasireiškia tokios reakcijos kaip riksmas, verksmas, emocijų protrūkiai, kvėpavimo sutrikimai, prakaitavimas ir padažnėjęs širdies plakimas. Kraštutiniu atveju stiprią baimę gali sukelti net voro nuotrauka, žaislas ar tikroviškas piešinys.

Aukščio baimė. Akrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama aukščio baimė – gali varginti maždaug 3,1–6,4 % žmonių. Ji gali pasireikšti ne tik stovint ant aukšto pastato ar skardžio, bet ir lipant laiptais, važiuojant liftu, būnant balkone, ant tilto ar apžvalgos aikštelėje. Kai kuriems žmonėms užtenka pažvelgti žemyn iš didesnio aukščio, kad atsirastų svaigimo pojūtis, drebulys, prakaitavimas, padažnėtų širdies plakimas ar kiltų stiprus noras kuo greičiau pasitraukti į saugesnę vietą. Sunkesniais atvejais žmogus pradeda pradėti sąmoningai vengti aukštų pastatų, kelionių kalnuose ar net situacijų, kai tektų lipti kopėčiomis. Mokslininkai aukščio baimę skiria nuo vadinamojo vizualinio aukščio netoleravimo – daug dažnesnio reiškinio, kai aukštis sukelia nestabilumo ar nejaukumo pojūtį, bet reakcija nėra tokia stipri, kad būtų laikoma fobija.

Uždarų erdvių baimė. Klaustrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama uždarų ar ankštų erdvių baimė. Manoma, kad šią fobiją per gyvenimą patiria apie 2,2 % žmonių, nors atskiruose tyrimuose nustatomi didesni skaičiai. Baimę gali sukelti liftai, tuneliai, rūsiai, maži užrakinti kambariai, metro vagonai, lėktuvai ar magnetinio rezonanso tomografijos aparatai. Klaustrofobiją turintį žmogų dažnai gąsdina ne pati maža erdvė, o pojūtis, kad iš jos nepavyks greitai išeiti, pritrūks oro ar bus prarasta situacijos kontrolė. Tuomet ima trūkti oro, padažnėja širdies plakimas, atsiranda prakaitavimas, drebulys, svaigulys, krūtinės spaudimas ir stiprus noras kuo greičiau pasišalinti. Ypač ryškiai ši fobija pasireiškia atliekant magnetinio rezonanso tyrimus.

Skrydžio baimė. Aviofobija, dar vadinama aerofobija, – stipri ir sunkiai kontroliuojama baimė skristi lėktuvu. Skrydžio fobiją per gyvenimą patiria apie 1,3 % žmonių. Ši baimė gali būti jaučiama dar gerokai prieš kelionę – vien nuo minties apie artėjantį skrydį arba atvykimą į oro uostą. Nerimą gali sustiprinti lėktuvo kilimas, turbulencija, neįprasti garsai, uždara salono erdvė ar jausmas, kad situacijos neįmanoma kontroliuoti. Baimės apimtam žmogui gali padažnėti širdies plakimas, pradėti trūkti oro, prakaituoti delnai, atsirasti drebulys, pykinimas ar panikos priepuolis. Kai kurie dėl šios fobijos apskritai atsisako skristi arba renkasi gerokai ilgesnes keliones sausuma.

Kraujo, adatų ir sužalojimų baimė. Ši specifinė fobija gali varginti 3–4,5 % žmonių. Baimę gali sukelti kraujo vaizdas, adatos, injekcijos, žaizdos, operacijos ar net pasakojimai ir vaizdai apie sužalojimus. Žmogui gali svaigti galva, pykinti, prakaituoti delnai, atsirasti silpnumas ar stiprus noras kuo greičiau pasitraukti iš situacijos. Kai kuriems ši baimė būna tokia stipri, jog vengia skiepų, kraujo tyrimų, odontologinių ar kitų medicininių procedūrų.

Neįprastos fobijos

Vėmimo baimė. Emetofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama baimė vemti pačiam ar matyti vemiantį kitą žmogų. 2025 m. paskelbta 31 tyrimą apėmusi metaanalizė parodė, kad emetofobijos paplitimas gali siekti apie 5 %. Fobija dažniausiai prasideda vaikystėje.

Klounų baimė. Koulrofobija – stipri ir sunkiai kontroliuojama klounų baimė. Klounų baimę gali sukelti ne vien jų išvaizda. 2023 m. tyrimas parodė, kad svarbų vaidmenį atlieka keli veiksniai: ryškus makiažas apsunkina tikrųjų veido emocijų atpažinimą, perdėti bruožai gali atrodyti grėsmingi, o nenuspėjamas elgesys kelia nejaukumą. Prie baimės prisideda ir bauginantys klounų vaizdiniai filmuose, knygose.

Sagų baimė. Koumpounofobija – reta specifinė fobija, kai stiprią baimę ar pasišlykštėjimą sukelia sagos. Jos paplitimas nėra tiksliai žinomas, nes medicinos literatūroje aprašomi pavieniai atvejai. Žmogui nemalonu ne tik liesti sagas, bet ir jas matyti ant drabužių, laikyti rankose ar net įsivaizduoti. Kai kuriems ypač stiprią reakciją sukelia tam tikros sagų rūšys – pavyzdžiui, plastikinės.

Balionų baimė. Globofobija – reta specifinė fobija, kai stiprų nerimą sukelia balionai. Baimę gali sukelti pats baliono vaizdas, prisilietimas prie jo ar mintis, kad bet kurią akimirką gali sprogti. Dėl to žmogus gali vengti gimtadienių, švenčių ar kitų vietų, kuriose tikisi pamatyti balionų.

Autorė Monika Budnikienė

DI iliustracija.

Atsakomybės – normalu ir būtina

Ne kiekviena atsakomybė vaikui yra našta. Šeimoje natūralu padėti. Vaikas mokosi rūpintis kitais ir suprasti, kad namai nėra vieta, kur kiekvienas gyvena tik sau. Todėl visiškai normalu, jei susitvarko kambarį, iškrauna indaplovę, padeda tėvams buityje ar trumpam prižiūri jaunesnį brolį ar sesę. Lygiai taip pat vaikas gali apkabinti liūdną mamą, paklausti, kaip ji jaučiasi, paguosti tėtį. Rūpestis artimu žmogumi savaime nėra problema, atvirkščiai, empatija – vienas esminių gyvenimo įgūdžių. Svarbiausia – kas slypi už pagalbos, kad ir kokiu pavidalu ji išreiškiama. Jei vaikas žino, kad tai tik pagalba, kuri turi pradžią ir pabaigą, kad jis gali eiti žaisti, susitikti su draugais, ilsėtis ir rūpintis savais reikalais, viskas yra savo vietoje. Vaikas prisideda prie šeimos gyvenimo, bet nėra už jį atsakingas.

Kas kita, kai pagalba neatitinka vaiko amžiaus, kai dėl jos nukenčia mokslai, poilsis ar draugystės. Ir ypač tada, kai vaikui perduodama tai, ko jis neturėtų nešti: atsakomybė už suaugusio žmogaus emocijas, problemas ar visos šeimos gerovę.

Sveika pagalba vaiką moko savarankiškumo. Per didelė atsakomybė įdiegia, kad kitų poreikiai visada svarbesni už jo paties. Būtent čia ir prasideda riba, kurios suaugusiesiems svarbu neperžengti.

Kai riba peržengiama…

Riba tarp pagalbos ir per didelės atsakomybės ne visada matoma iš karto. Ji gali prasidėti nuo visai paprasto dalyko: vaikas paguodžia mamą, pabūna su mažesne sese ar atsisako išeiti su draugais, nes namuose tuo metu reikia pagalbos. Vienas kartas – nieko baisaus, bet kai tokios situacijos kartojasi, vaikas pamažu pradeda jaustis ne paprastu šeimos nariu, kuris prisideda, o žmogumi, nuo kurio priklauso, ar namuose viskas bus gerai.

Štai kelios dažnos situacijos, rodančios, kad vaikas verčiamas per anksti suaugti:

Virsta tėvų emociniu ramsčiu. Kai mama ar tėtis liūdi, vaikas juos apkabina – tai visiškai natūralu. Visai kas kita, kai jis pradeda nuolat stebėti tėvų nuotaiką, stengtis jų nesuerzinti, pralinksminti, kai šie liūdi, ir galvoti: „Jeigu mama ar tėtis blogai jaučiasi, turiu kažką padaryti.“ Tuomet vaikas prisiima tai, kas nėra jo atsakomybė – suaugusio žmogaus emocinę savijautą.

Tampa pagrindiniu jaunesnių vaikų prižiūrėtoju. Vieną vakarą pabūti su jaunesniu broliu ar sese, kol mama nueina į parduotuvę, nėra problema. Tačiau jei vyresnis vaikas nuolat turi pasirūpinti, kad jaunėliai pavalgytų, nueitų miegoti, atliktų namų darbus, būtų saugūs ar elgtųsi tinkamai, jo vaidmuo šeimoje pradeda keistis. Jis jau ne tik padeda mamai ar tėčiui, o atlieka dalį tėvų darbo.

Ima spręsti suaugusiųjų problemas. Kartais vaikas tampa šeimos rūpesčių liudininku. Jis girdi kalbas apie pinigų trūkumą, tėvų konfliktus, skyrybas, santykių problemas. Žinoti, kad šeimai sunku, savaime nėra blogai. Problema prasideda tada, kai vaikas ima jaustis turįs kažką dėl to padaryti: taupo savo norams skirtus pinigus, kad užtektų būtiniausiems šeimos poreikiams. Bando sutaikyti besipykstančius tėvus. Galvoja, kaip sumažinti šeimos išlaidas. Arba tyli apie savo problemas, nes supranta, kad tėvams ir taip sunku.

Pradeda atsisakyti savo poreikių. Galbūt nebeina į draugo gimtadienį, nes reikia prižiūrėti jaunesnį brolį. Praleidžia būrelį, nes mama dirba. Atsisako išvykos, nes šeima neturi pinigų. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip supratingumas ir brandumas. Visgi jei vaikas nuolat atsitraukia nuo savo gyvenimo tam, kad šeimai būtų lengviau, verta sustoti ir paklausti: kiek vietos kasdienybėje dar liko jam pačiam?

Jaučiasi kaltas, kai renkasi save. Tai vienas svarbiausių ženklų. Vaikas gali būti savo kambaryje, žaisti, žiūrėti filmą ar susitikti su draugais, tačiau jaustis taip, lyg tuo metu turėtų būti kažkur kitur ir padėti. Jis gali galvoti: „Kaip galiu linksmintis, jeigu mama pavargusi?“ arba „Jeigu išeisiu, kas pasirūpins sese?“. Kai vaikas ima manyti, kad jo poilsis, norai ar džiaugsmas yra mažiau svarbūs už kitų žmonių poreikius, tai jau nebe vien graži atsakomybė. Sveika pagalba šeimai palieka vaikui teisę būti vaiku. Per didelė atsakomybė tą teisę pamažu atima.

Kas vyksta su per anksti užaugusiu vaiku?

Matydami, kad vaikas elgiasi itin atsakingai, girdime: „Jis labai brandus pagal savo amžių.“ Nors skamba kaip komplimentas, kartais už šio brandumo slypi ne vien stiprus charakteris, o gyvenimas, kuriame vaikui per dažnai teko susitvarkyti su tuo, su kuo neturėjo būti paliktas vienas.

Kai vaikas nuolat jaučia, kad turi stebėti, kas vyksta namuose, ar mamai šiandien gera nuotaika, ar tėtis nesupyks, ar jaunesniam broliui viskas gerai, jo kasdienybėje gali atsirasti nuolatinis budrumas ir įtampa. Jis mokosi greitai pastebėti kitų žmonių emocijas, tačiau tuo pat metu vis sunkiau išgirsti savąsias. Ilgainiui sunku atsakyti net į paprastą klausimą: „O ko nori tu?“ Vaikas gerai žino, ko reikia mamai, broliui ar sesei, tačiau savus poreikius nustumia į šalį. Poilsis gali atrodyti kaip laiko švaistymas, o malonumai – tarsi kažkas, ko dar nėra užsitarnavęs.

Ne mažiau svarbu tai, kad tokiam vaikui sudėtinga pačiam paprašyti pagalbos. Jis įpratęs būti tuo, kuris padeda kitiems, todėl pripažinti, kad nesusitvarko, gali atrodyti nejauku ar net kelti gėdą. Kartais vaikas išmoksta būti tuo, kuris viską iškenčia tyliai.

Kita rizika – stiprus atsakomybės jausmas. Vaikas gali manyti, kad jo vertę šeimoje parodo tai, kiek jis padaro: kuo daugiau padedu, kuo mažiau trukdau, kuo geriau susitvarkau, tuo esu vertingesnis. Tada meilė ir pripažinimas gali būti pradėti painioti su naudingumu.

Šis modelis gali persikelti ir į vėlesnius santykius. Užaugęs žmogus gali pernelyg lengvai prisiimti kitų problemas, sunkiai nustatyti ribas, bijoti nuvilti, jaustis atsakingas už partnerio ar draugų savijautą. Tačiau tai nėra neišvengiama vaikystės pasekmė. Daug kas priklauso nuo to, kiek laiko vaikas taip gyveno, kokia buvo situacija šeimoje, ar šalia buvo palaikančių suaugusiųjų, ar vėliau atsirado galimybė išmokti sveikai pasirūpinti savimi.

Pagalba būtina

Pastebėjus, kad vaikas šeimoje prisiima per daug, pirmiausia nereikėtų savęs kaltinti. Svarbiau sustoti ir grąžinti vaidmenis į vietas. Vaikui turi būti aišku: suaugusiųjų problemos yra suaugusiųjų atsakomybė, o pagalba šeimai vertinama, tačiau nėra pareiga išgelbėti namus.

Kartais užtenka paprastų dalykų. Pasakyti: „Ačiū, kad padedi, bet tau nereikia tuo rūpintis.“ Leisti vaikui pasakyti „ne“ nebijant, kad nuvils tėvus. Pasirūpinti, kad jo gyvenime liktų laiko draugams, būreliams, žaidimams ir tiesiog nieko neveikti. Jei šeimoje yra jaunesnių vaikų, jų priežiūrą svarbu organizuoti taip, kad vyresnysis vaikas netaptų nuolatiniu prižiūrėtoju.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas girdi namuose. Suaugusiųjų santykių konfliktai, finansinės problemos ar kiti sunkūs rūpesčiai neturėtų būti perkeliami ant vaiko pečių taip, kad pasijustų turįs juos išspręsti. Net jei vaikas atrodo supratingas ir brandus, jam nereikia žinoti visko, ką žino suaugusieji.

Svarbu stebėti ne tik tai, kiek vaikas padeda, bet ir kaip jis dėl to jaučiasi. Jeigu vaikas nuolat jaučia kaltę, tampa nerimastingas, sunkiai atsiskiria nuo tėvų, stengiasi kontroliuoti viską, kas vyksta namuose, neleidžia sau ilsėtis, atsiranda ryškūs elgesio ir emocijų pokyčiai, verta į tai žiūrėti rimčiau. Ypač tuomet, kai šeimos situacija tokia sudėtinga, kad tėvams patiems sunku perskirstyti atsakomybes. Tokiu atveju naudinga vaikų psichologo ar psichoterapeuto pagalba. Specialistas padės suprasti, kur vaikas prisiėmė tai, kas jam nepriklauso, ir kaip nuimti šią naštą, kartu nesumenkinant jo pagalbos šeimai. Tikslas – vaikas turi išmokti padėti kitiems neprarasdamas savęs.

Autorė Jūratė Survilė

Nuobodulys nelygu poilsis

Nuobodulį ir poilsį lengva supainioti. Abiem atvejais nieko ypatingo nevyksta: nereikia skubėti, nieko atlikti. Visgi šios būsenos jaučiamos visai kitaip. Poilsis gali būti malonus ir sąmoningas pasirinkimas. Žinote, kad norite atsikvėpti, todėl skaitote knygą, geriate kavą, klausotės muzikos, žiūrite pro langą ar tiesiog nieko nedarote. Nuobodulys – kitoks. Jis dažniausiai atsiranda tada, kai dabartinė veikla ar aplinka neįtraukia, bet dar nežinote, kuo ją pakeisti. Štai kodėl galite visą sekmadienio popietę gulėti ant sofos, skaityti romaną ir jaustis puikiai, o kitą vakarą lygiai taip pat gulėti ir po pusvalandžio pagalvoti: „Na, ką čia dar nuveikus?“ Svarbu ne tai, kiek mažai veikiate, o kaip jaučiatės tuo metu.

Nuobodulys dažnai atsineša nedidelį nerimą. Laikas slenka per lėtai, dėmesys blaškosi, norisi kažko imtis, bet nė viena mintis neatrodo įdomi. Telefonas tampa beveik automatiniu gelbėjimosi ratu: patikrinate jį, padedate, po minutės vėl paimate. Tarsi kažko trūktų, tik neaišku – ko.

Mokslininkai nuobodulį vis dažniau aiškina ne vien kaip stimulų trūkumą. Jis susijęs su dėmesiu, įsitraukimu, prasmingumu ir tuo, ar dabartinė veikla iš tiesų atrodo įdomi. Kitaip tariant, nebūtinai reikia daugiau veiklos, kartais tiesiog norisi kažko kitokio. Tad galite nuobodžiauti net perpildytame kambaryje. Galite sėdėti susitikime, kuriame kalba žmonės, telefone turėti dešimt naujų laiškų, galvoje – pilną dienotvarkę ir vis tiek galvoti: „Kada visa tai baigsis?“ Užimtumas nuo nuobodulio ne visada apsaugo, kartais tik jį maskuoja. O štai kartais visai nenuobodu nieko neveikti. Sekmadienio rytą geriate kavą prie lango, stebite lietų, vartote žurnalą, klausotės mėgstamo albumo. Veiklos beveik nėra, tačiau nuo jos pabėgti nesinori. Gal todėl, kad tai nėra priverstinis laukimas…

Ne visas vienodas

Pasirodo, žodžiai „man nuobodu“ gali įkūnyti visai skirtingas patirtis. Kartais nuobodu, nes veikla per lengva. Viskas jau aišku, niekas nebestebina, kyla jausmas: „Kiek dar galima tai kartoti?“ Kitą kartą priešingai – užduotis tokia sudėtinga, kad negebate išlaikyti dėmesio. Atrodo, kad neįmanoma pajudėti iš vietos, todėl kyla nerimas, frustracija ir noras daryti ką nors kita. Tai svarbi detalė: nuobodulį gali sukelti ne tik stimulų trūkumas, bet ir netinkamas iššūkio lygis. Psichologiniuose tyrimuose aprašoma, kad dėmesį sunku išlaikyti tiek tada, kai užduotis pernelyg lengva, tiek tada, kai ji viršija turimus kognityvinius išteklius. Pagalvokite apie kasdienybę. Jeigu darbe visą dieną atliekate tą pačią paprastą užduotį, gali būti nuobodu, bet lygiai taip pat sunku, jeigu visą dieną sprendžiate sudėtingas problemas, nuolat jaučiate, kad nespėjate, o nė viena užduotis neturi aiškios pabaigos. Abiem atvejais norisi pabėgti nuo veiklos, tačiau priežastys skirtingos. Todėl pajutę nuobodulį galite paklausti ne tik „ką čia nuveikus?“, bet ir „kas šioje situacijoje man netinka?“ Atsakymas gali būti daug naudingesnis už dar vieną pramogą.

Kodėl taip sunku pakelti?

Pabandykite prisiminti paskutinį kartą, kai teko ilgai laukti be telefono. Eilė poliklinikoje. Stotelė. Laukimas stovint automobilių spūstyje. Penkiolika minučių iki susitikimo. Kiek laiko užtrunka, kol ranka pati siekia telefono? Nuobodulys nėra tiesiog noras turėti, ką veikti. Jis gali būti gana nemalonus: viduje neramu, laikas juda lėtai, o dėmesys ieško, prie ko prisikabinti. Todėl pajutę nuobodulį beveik instinktyviai bandote jį nutraukti – atsiverčiate knygą, įsijungiate televizorių, pradedate tvarkyti namus arba griebiatės telefono.

Visgi nuobodulys turi ir kitą pusę. Mokslininkai jį sieja su motyvacija pakeisti esamą situaciją – ieškoti naujos veiklos, kitokio tikslo ar stipresnio įsitraukimo. Jis gali veikti tarsi vidinis signalas: „Tai, ką dabar darau, man nebėra įdomu ar prasminga.“ Nuobodulys kartais sako ne „susiraskite, ką veikti“, o klausia: „Ar iš tikrųjų patinka tai, kuo užpildytas jūsų gyvenimas?“ Šis klausimas ir atsakymas į jį ne visada malonūs. Galite turėti pilną darbo kalendorių, dešimt reikalų per dieną, nuolat skambantį telefoną ir vis tiek jausti keistą tuštumą. Būti labai užsiėmusiam dar nereiškia būti įsitraukusiam. Taigi kartais nuobodulys – ne problema, kurią reikia kuo greičiau panaikinti, o maža pauzė, leidžianti pastebėti tai, ko kasdienybėje nebenorite matyti.

Laiko paradoksas

Yra viena vieta, kur nuobodulys ypač gerai išsiduoda: laiko pojūtis. Laukiant pas gydytoją penkios minutės gali atrodyti kaip dešimt. O įdomiai kalbantis su draugu valanda prabėga taip greitai, kad išeinant norisi pasakyti: „Negi jau tiek laiko praėjo?“ Nors laikrodis abiem atvejais rodo tą patį, mūsų smegenys suvokia kitaip. 2024 m. atliktame eksperimente, kuriame dalyvavo 66 žmonės, skirtingos virtualios laukimo situacijos sukėlė nevienodą nuobodulio lygį. Tyrėjai nustatė: kuo stipresnis buvo nuobodulys, tuo lėčiau dalyviams atrodė prabėgantis laikas. Kodėl? Vienas svarbiausių veiksnių – dėmesys. Kai veikla įdomi, dėmesys nukreiptas į tai, kas vyksta, todėl apie laiką galvojame mažiau. Kai nuobodu, nelabai yra į ką susitelkti. Tuomet pradedame pastebėti kiekvieną minutę. Laikrodžio paspartinti negalime, tačiau galime pastebėti, kaip stipriai laiko pojūtį keičia tai, ką tuo metu išgyvename. Galbūt todėl nuobodulys toks sunkus: jis ne tik palieka be veiklos, bet ir aiškiai leidžia pajusti kiekvieną prabėgančią minutę.

Kas nutinka galvoje nieko neveikiant?

Kai nereikia skubiai atsakyti į laišką, išspręsti problemos ar susitelkti į konkrečią užduotį, mintys gali vaikščioti savais keliais. Staiga prisimenate vakarykštį pokalbį. Galvoje iškyla seniai atidėliotas darbas. Pradedate galvoti apie savaitgalį. O kartais visiškai netikėtai ateina sprendimas, kurio ilgai ieškojote. Psichologijoje tai vadinama minčių klajojimu – būsena, kai dėmesys trumpam atsitraukia nuo to, ką darome čia ir dabar, ir nukrypsta į prisiminimus, ateities planus, mintis ar įvairius scenarijus. Tai nėra vien išsiblaškymas. Minčių klajojimas – įprasta žmogaus mąstymo dalis. Įdomu tai, kad kartais sprendimas ateina tada, kai nustojame problemą spręsti tiesiogiai. Moksliniuose tyrimuose keliama inkubacijos idėja: po darbo padaryta pertrauka gali sudaryti sąlygas apdoroti informaciją ir padėti į užduotį pažvelgti kitu kampu. Tačiau nedera padaryti pernelyg gražios išvados, kad nuobodulys automatiškai daro mus kūrybiškesnius. 2024 m. apžvelgus 27 empirinius tyrimus nustatyta, kad nuobodulio ir kūrybiškumo ryšys nėra vienareikšmis – skirtinguose tyrimuose gauti nevienodi rezultatai. Aiškaus priežastinio ryšio tarp nuobodulio ir didesnio kūrybiškumo šiuo metu mokslas nepatvirtina. Vis dėlto viena mintis išlieka neginčijama: ne kiekvieną tylos minutę būtina kuo nors užpildyti. Galbūt būtent tai bus momentas, kai pagaliau išgirsime save…

Telefonas – pagalbininkas ar priešas?

Anksčiau nuobodulį dažnai tekdavo tiesiog ištverti. Vaikas laukdavo, kol suaugusieji baigs pokalbį. Laukiant eilėje buvo galima stebėti žmones. Šiandien beveik kiekvieną tokią spragą galime užpildyti per kelias sekundes. Tai savaime nėra blogai. Telefonas padeda susisiekti, susirasti informaciją, mokytis, dirbti ir pramogauti. Tačiau atsiranda įdomus įprotis: vos tik pajuntame menkiausią diskomfortą, iš karto ieškome naujo dirgiklio. Laukiate lifto – telefonas. Sėdate į automobilį – telefonas. Atsigulate į lovą – telefonas. Laukiate, kol užvirs vanduo – telefonas. Taip per dieną lieka vis mažiau tarpų, kai nieko nereikia daryti. Viename moksliniame tyrime nustatyta, kad net 89 % telefono sąveikų inicijuotos paties žmogaus, net nesulaukus jokio pranešimo. Tad verta savęs paklausti ne tik kiek laiko praleidžiate telefone, bet ir kada jo griebiatės. Galbūt įdomiausia akimirka – būtent ta, kai pajuntate nuobodulį, bet dar neatrakinote ekrano… Ta „tuščia“ akimirka suteikia galimybę atitraukti dėmesį nuo nenutrūkstamo informacijos srauto ir atsigręžti į tai, kas svarbiausia – save.

Atskleidžia tikrąjį trūkumą

Nuobodulys ne visada rodo, kad gyvenime per mažai veiklos. Kartais jis atspindi, kad trūksta visai ko kito: gal naujumo, gal iššūkio, prasmingumo, o gal žmonių, su kuriais iš tiesų norite būti. Kai įprasta veikla nebedomina, nuobodulys skatina ieškoti naujos patirties, kitokio tikslo ar didesnio įsitraukimo. Čia svarbus ir smalsumas. 2024 m. tyrimas apie nuobodulio ir smalsumo ryšį parodė, kad abi būsenos gali paskatinti žmogų ieškoti naujos informacijos, tačiau jų motyvacija skiriasi. Nuobodžiaudami norime pakeisti tai, ką patiriame, o smalsumas kyla tada, kai norime sužinoti tai, ko dar nežinome. Todėl pajutę nuobodulį galite išbandyti kitą klausimą: ne „Ką čia nuveikus?“, o „Ko man dabar iš tikrųjų trūksta?“ Šis klausimas gali nuvesti gerokai toliau nei dar viena pramoga.

O jeigu nuobodu net nuo to, kas turėtų patikti?

Tai dar viena svarbi nuobodulio pusė. Kartais nuobodžiaujame ne todėl, kad veikla objektyviai neįdomi. Galime skaityti gerą knygą, būti su mylimais žmonėmis, dirbti mėgstamą darbą ir vis tiek jausti: „Nenoriu.“ Tai nebūtinai reiškia, kad knyga bloga, žmonės neįdomūs ar darbas netinkamas. Dėmesio ir energijos galimybės nėra begalinės. Jeigu visą dieną buvote užversti informacija, sprendimais, pranešimais ir užduotimis, vakare net maloni veikla nesugebės įtraukti. Todėl kartais prieš sprendžiant, ką pakeisti, verta paklausti, ar apskritai liko energijos kuo nors domėtis. Tai dar viena priežastis neskubėti kiekvieno nuobodulio vertinti kaip ženklo, kad kažkas negerai. Kartais nuobodu, nes norisi pokyčio, o kartais tiesiog reikia atsikvėpti.

Kada tampa problema?

Trumpalaikis nuobodulys – įprasta žmogaus patirtis. Tačiau yra skirtumas tarp „šiandien nuobodu“ ir jausmo, kad beveik niekas nebedomina, o dienos atrodo beprasmės. Mokslinėje literatūroje skiriamas situacinis nuobodulys ir didesnis polinkis nuobodžiauti. Pastarasis reiškia, kad žmogus dažniau ir intensyviau patiria nuobodulį skirtingose situacijose. Tyrėjai šį reiškinį nagrinėja įvairiose srityse – nuo mokymosi ir darbo iki psichologinės gerovės. Verta atkreipti dėmesį, ar nuobodulys yra tik tam tikros dienos, veiklos ar aplinkos problema, ar pradeda lydėti beveik visur.

Jeigu žmogus nuolat niekuo nesidomi, praranda malonumą užsiimti anksčiau patikusiomis veiklomis, jaučiasi prislėgtas ar išsekęs, vien patarimo „susiraskite hobį“ per maža. Tokiu atveju nuobodulys gali būti platesnės savijautos dalis, o ne vien laisvalaikio problema.

Nuobodulio eksperimentas

Norite patikrinti, ką jums reiškia nuobodulys? Pasirinkite vieną įprastą dienos momentą, kurį paprastai automatiškai užpildote telefonu. Tai gali būti laukimas prie gydytojo kabineto, kelionė autobusu, kavos pertraukėlė ar kelios minutės prieš miegą. Toliau atlikite šiuos veiksmus:

1. Dešimt minučių – be ekrano. Nieko specialaus daryti nereikia. Neskaitykite naujienų, neatsakinėkite į žinutes, nejunkite muzikos ar tinklalaidės. Tiesiog pabūkite ten, kur esate.

2. Pastebėkite pirmą impulsą. Kai pasidarys nuobodu, neskubėkite panaikinti šio jausmo. Stebėkite, ko norisi pirmiausia. Patikrinti telefoną? Ką nors sužinoti? Parašyti kam nors? Imtis darbo?

3. Užrašykite vieną sakinį. „Kai nieko nedariau, labiausiai norėjosi…“. Tada atsakykite į dar du klausimus: „Kokia mintis dažniausiai grįždavo?“; „Ar po dešimties minučių norėjosi grįžti prie telefono, ar daryti ką nors kita?“

Pakartokite eksperimentą tris skirtingas dienas. Tikslas nėra išmokti kuo ilgiau nuobodžiauti. Daug įdomiau sužinoti, kas iškyla tada, kai įprastai tuščią minutę nustojame kuo nors užpildyti. Gal prisiminsite žmogų, kuriam seniai norėjote paskambinti. Gal į galvą ateis mintis, kurią vis atidėliojote. Gal paaiškės, kad esate tiesiog pavargę. O gal pirmą kartą aiškiai pastebėsite, kad veiklos netrūksta – trūksta tik tos, kuri iš tiesų patinka. Nuobodulys nebūtinai turi būti priešas, kartais tai tyli pauzė, kai pagaliau tampa girdima tai, ką kasdienybės triukšme nustumiame į šalį.

Autorė Jūratė Survilė

Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

Vaiko teisių linijos konsultantai dažnai sulaukia vaikų skambučių ir žinučių, kuriose jie dalijasi savo išgyvenimais. Vaikai įvardija, kad jaučiasi vieniši ir liūdni dėl augintinio netekties, patiriamų patyčių, dėl mažai praleidžiamo laiko su artimaisiais ir pan.

„Visuomet skatiname vaikus apie savo jausmus pasikalbėti su tėvais. Žinoma, atsiverti gali būti sunku, todėl pasiūlome kelias frazes, kurios padėtų atkreipti dėmesį ir pradėti pokalbį. Pavyzdžiui, „Jaučiuosi vienišas, ar galėtume pabūti kartu?“, „Man sunku susirasti draugų, norėčiau, kad man padėtumėte“, ir panašiai“, – sako G. Kajutytė.

Kaip pastebėti, jog vaikas jaučiasi vienišas?

Apie tai, kad vaikas galimai jaučiasi vienišas, gali išduoti jo elgesio pokyčiai. Pavyzdžiui, vaikas dažniau renkasi būti vienas, mažiau pasakoja apie bendravimą su bendraamžiais, vengia mokyklos, būrelių ar pan.

Vis dėlto, anot G. Kajutytės, vieno bruožo, kuriuo remiantis būtų galima tvirtai pasakyti, jog vaikas išgyvena vienatvę nėra. Tad suaugusiems svarbu būti rūpestingiems bei atkreipti dėmesį į ženklų, liudijančių vaiko emocinę savijautą, visumą.

„Visi vaikai skirtingi, tad, jei vaikas dažniau renkasi būti vienas nei su draugais, tai dar nebūtinai reiškia, kad jis jaučiasi vienišas. Vis dėlto visuomet verta ramiai pasikalbėti, pasidomėti jo kasdienybe, draugystėmis ir tuo, kaip jis jaučiasi tarp kitų vaikų. Net ir trumpi, nuoširdūs pokalbiai gali padėti geriau suprasti, ar vaikui pakanka artumo ir bendrystės. O svarbiausia – toks bendravimas kuria stiprų tarpusavio ryšį“, – dalijasi pašnekovė.

Kaip padėti vaikui, kuris jaučiasi vienišas?

Vaiko teisių gynėjai pastebi, jog labai svarbu suprasti vaiko vienišumo priežastį. Galbūt vaikas sunkiai išgyvena augintinio netektį ir jam reikia pagalbos priimant savo jausmus, o galbūt jam trūksta bendravimo su bendraamžiais. Tokiu atveju gali padėti užklasinė veikla, kur vaikas turėtų galimybę susipažinti su bendraminčiais, stiprinti pasitikėjimą savimi ir pan.

Pasitaiko situacijų, kai vaikui trūksta artimiausių žmonių dėmesio. Tad verta peržvelgti savo dienotvarkę ir pagalvoti, galbūt joje atsirastų laiko naujiems šeimos ritualams. Pavyzdžiui, vakare prieš miegą drauge paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, išgerti arbatos ir pasikalbėti, dėlioti dėlionę ar pan.

„Išgirdę, kad vaikas susiduria su iššūkiais, dažniausiai skubame ieškoti sprendimų, kaip jam padėti. Tačiau labiau nei veiksmų plano, pirmiausia, vaikui reikia mūsų dėmesio. Todėl tėvams visuomet patariame leisti vaikui išsikalbėti, pabūti su jo tyla ir nerimu bei užtikrinti: jei tau manęs reikia, aš visuomet šalia“, – pataria pašnekovė.

Verta sunerimti, jei vaiko savijauta ilgą laiką nesikeičia, o jis vis dažniau save nuvertina ar itin kritiškai apie save kalba, nenori eiti į mokyklą ar į anksčiau mėgtus užsiėmimus, tampa apatiškas, pasikeičia jo miego ritmas, valgymo įpročiai.

„Pastebėjus, kad vaikas jaučiasi prastai, jį prakalbinti gali būti sudėtinga. Tad, jei vaikas labai sunkiai atsiveria apie savo išgyvenimus, nuolat nerimauja ar liūdi, svarbu išdrįsti kreiptis pagalbos į specialistus, pavyzdžiui, psichologą. Net ir vienas susitikimas su tinkamu specialistu gali padėti vaikui pasijusti kur kas geriau“, – sako G. Kajutytė.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad kreiptis pagalbos – drąsu. Jei nesate įsitikinę, ar vaikui reikalinga pagalba, sunku suprasti jo siunčiamus ženklus –  kreipkitės konsultacijos į Vaiko teisių liniją. Čia dirbantys specialistai yra visuomet pasirengę jus išklausyti ir padėti.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių aspaugos ir įvaikinimo tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Kodėl žaidimai ramina?

Žaidimai turi raminantį, nerimą mažinantį poveikį, nes jie suteikia galimybę atitraukti dėmesį, sukuria saugią erdvę emocijoms reikšti ir padeda atpalaiduoti kūną bei protą. Tinkamai parinkta žaidimų veikla veikia kaip veiksminga pagalbos priemonė keliais būdais:

• Nukreipia dėmesį: vaizdo ar stalo žaidimai reikalauja susikaupimo, todėl padeda mintims pabėgti nuo rūpesčių bei baimių, kurie ir yra nerimo šaltiniai.
• Sukuria kontrolės jausmą: žaidimo pasaulis turi aiškias ribas ir taisykles, o tai suteikia kontrolės jausmą, kurio dažnai trūksta jaučiant nerimą.
• Padeda išreikšti emocijas: vaidmenų ar judrūs žaidimai leidžia saugiai išreikšti susikaupusią įtampą, pyktį ar baimę per veiksmą.
• Kuria socialinį ryšį: komandiniai ar bendri stalo žaidimai mažina vienatvės jausmą ir stiprina ryšį su kitais žmonėmis.

Nerimo apimtas žmogus dažnai blaškosi, neranda vietos, tarsi neturi kur dėti rankų, nesuvaldo minčių, o kai rankos ir mintys užimtos malonia veikla, nerimas pamažu atsitraukia. Svarbu tinkamai pasirinkti žaidimus, nes koviniai ar į tikslą orientuoti žaidimai gali sukelti papildomą stresą.

Dėlionės

Vienas patikimiausių būdų nuraminti mintis, nes skatina sutelkti dėmesį į mažas problemas – surasti tinkamą detalę, todėl lengviau pamiršti didelius rūpesčius. Patogiai įsitaisius ir susitelkus į dėlionę, sulėtėja kvėpavimas ir pulsas, nurimsta mintys, atsipalaiduojama. Po keliolikos minučių sumažėja kortizolio lygis, dėl to visos organizmo funkcijos grįžta į normalų ritmą.

Dėlionės – puikus pasirinkimas, nes galima žaisti vienam ir bet kur, be to, yra daugybė elektroninių jų versijų. Visgi tikrosios dėlionės turi didesnį teigiamą poveikį, nes ne tik sutelkiame dėmesį ir mintis į malonią veiklą, bet tuo pat metu stimuliuojama ir smulkioji motorika: pirštų galiukuose esantys nervai siunčia raminančius signalus į smegenis. Raminamai veikia ir monotoniška dėliojimo veikla, kai iš dėžutės imame po detalę ir glaudžiame ją prie dėlionės, matuodami, ar tinka.

Verta žinoti, kad dėlionės gali būti ne tik tradicinės, bet ir 3D – jas sudėliojus gaunamos įvairios figūros, net su pritaikomu apšvietimu. Jei kiekvienos sudėliotos dėlionės ant sienos nekabinsite, tai vieną figūrėlę galite kur nors pastatyti – ji primins apie įveiktą sudėtingesnį etapą bei didins (pasi)tikėjimą, kad savigalba įmanoma ir maloni.

Stalo žaidimai

Stalo žaidimų gausa yra milžiniška, todėl kiekvienas žmogus gali pasirinkti jam labiausiai tinkantį. Statistika rodo, kad įvairiausi stalo žaidimai pasaulyje išgyveno renesansą pandemijos laikotarpiu. Juos mielai žaidė ir vaikai, ir suaugusieji. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja detektyviniai galvosūkiai, pagal TV laidas išleisti intelektualūs stalo žaidimai. Pasak psichologų, stalo žaidimai veikia raminamai, nes asocijuojasi su teigiamomis emocijomis, suteikia bendrystės jausmą, leidžia pabėgti nuo rūpesčių, atsipalaiduoti drauge su artimais žmonėmis.

Nerimą stalo žaidimai veikia per taisykles, ribų suvokimą, kontrolę. Nerimo kamuojami žmonės dažniausiai jaučiasi nekontroliuojantys situacijos, kažko nesuprantantys, nežinantys, ko griebtis, todėl ir kyla ši neigiama būsena. Žinodami žaidimo taisykles ir žaisdami pagal jas, bent kurį laiką galite jaustis kontroliuojantys situaciją, o tai ramina, didina pasitikėjimą savo jėgomis. Būtent todėl stalo žaidimai naudingi bet kurio amžiaus žmogui. Negana to, galite jausti bendrystę su kitais žaidėjais, o socialiniai ryšiai taip pat mažina nerimą.

Tapyba pagal skaičius

Dar vienas efektyvus kovos su nerimu būdas. Tapyba padeda atsipalaiduoti, nurimti, pasijusti laimingesniems. Tai vienas paprasčiausių būdų sumažinti nerimą ir stresą, bent trumpam pamiršti rūpesčius. Šią savigalbos priemonę siūlo vis daugiau psichoterapeutų. Daugybė tyrimų rodo, kad tapyba, terapija spalvomis teigiamai veikia psichoemocinę sveikatą, bet atsisėsti, pasiimti baltą popieriaus lapą ir ką nors nupiešti geba tikrai ne kiekvienas. Tapyba pagal skaičius išsprendžia šią problemą, nes spalvingas paveikslas išskirstytas į atskirus gabalėlius, kurie sužymėti konkrečią spalvą nurodančiais skaičiais. Reikia tik paimti teptuką ir spalvinti, kaip nurodyta. Taip patirti tapybos teikiamą naudą gali kiekvienas. Be to, patiriama naudą per smulkiąją motoriką, monotoniškus veiksmus ir aiškiai apibrėžtas ribas. Spalvinti galite vieni, taip pat su artimaisiais ar net visa grupe.

Alternatyva tapybai pagal skaičius yra spalvotų kristaliukų klijavimas pagal skaičius. Tai dar daugiau susitelkimo reikalaujantis paveikslų kūrimo būdas, kuris veikia raminamai.

Konstruktoriai

Konstravimas mažina nerimą, nes sutelkia dėmesį, įdarbina smulkiąją motoriką ir suteikia aiškų bei greitą rezultatą. Tai veiksminga terapinė priemonė tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Konstravimas veikia raminamai, nes smegenys susitelkia į detalių formas, spalvas ir instrukcijas, todėl nelieka vietos stresą keliančioms mintims. Kūrybinis procesas suteikia kontrolės jausmą, nes pažingsniui nurodyta, kokią detalę ir kur dėti, bei leidžia pasiekti matomą ir apčiuopiamą rezultatą. Šių dalykų kasdieniame gyvenime dažnai pritrūksta, o kontrolės ir rezultatų stygius ilgainiui gali sukelti nerimą.

Dažnas konstravimą laiko vaikams tinkamu užsiėmimu, tačiau jo nauda suaugusiesiems yra tokia pati. Be to, konstruoti galima ne tik mašinėles ar animacinių filmų herojus – specialiai suaugusiesiems leidžiamos atskiros serijos, kuriose galima sukonstruoti įspūdingus, realiai atrodančius pastatus, augalus, automobilius ir kt. Tai puikus būdas atsipalaiduoti po darbų ir neleisti nerimui apsigyventi namuose.

Kortų / kortelių žaidimai

Sukurta įvairiausių kortų bei kortelių žaidimų, kuriuos galima žaisti su draugais ar vieniems. Kalbame ne tik apie tradicinius „Vežimą“, „Karą“, „Tūkstantį“, „Karuselę“ ar „Asilą“, bet ir apie specialius kortų žaidimus, skirtus atminčiai lavinti, išspręsti detektyvą, geriau pažinti artimą ir t. t. Grupiniai ar poriniai kortų žaidimai veikia raminamai per taisyklių žinojimą bei bendravimą, o skirti žaisti vienam – per smulkiąją motoriką, monotoniškus judesius ir dėmesio koncentraciją.

Pavyzdžiui, pasjansas („Solitaire“) yra klasikinis vieno žaidėjo žaidimas, kai kortos dėliojamos mažėjančia tvarka ir pagal spalvas. Arba kortų namelis, kai iš turimų kortų stengiamasi pastatyti kuo stabilesnę ir aukštesnę konstrukciją. Šio žaidimo metu lavinama smulkioji motorika ir rankų bei akių koordinacija, reikalingas visiškas susikaupimas ir ramybė, todėl visi rūpesčiai ir nerimas išgaruoja iš galvos. Kortų žaidimai gali padėti mokytis įvairių dalykų, pavyzdžiui, užsienio kalbų, botanikos ar zoologijos, istorijos ir kt.

Zen sodeliai

Jau pavadinime užkoduota, kad ši veikla suteiks nusiraminimą. Zen sodeliai (japoniškai karesansui) yra miniatiūriniai sauso kraštovaizdžio rinkiniai, skirti namų interjerui, meditacijai ir stresui mažinti. Juos dažniausiai sudaro nedidelis medinis ar keraminis padėklas, smėlis, akmenys bei mažas grėbliukas. Smėlis simbolizuoja vandenį ar vandenyno bangas. Akmenys reiškia kalnus, salas ar žemę. Gali būti papildomų detalių, pavyzdžiui, nedidelių statulėlių, samanų kuokštelių ar smilkalinių. Svarbiausias dalykas čia yra grėbliukas, kurio vedžiojimas per smėlį sukuria ir vėl išlygina įvairius raštus.

Zen sodeliai veikia raminamai, nes sutelkia dėmesį į ranka atliekamus judesius, primenančius laiką paplūdimyje, kai šiltame smėlyje pirštu išrašote ar išpiešiate norimus elementus, o paskui juos išlyginate delnu ir viską pradedate iš naujo. Šis užsiėmimas ne tik ramina, bet ir pasąmoningai moko, kad visada galite atversti naują gyvenimo lapą ir kurti savo piešinį, kitą realybę, kurioje nebus neigiamų emocijų, kur gebėsite viską geriau kontroliuoti. Tokių Zen sodelių galite turėti ne tik namuose, bet ir darbo vietoje, kur dažnas patiria nemažai streso ir nerimo.

Aktyvūs žaidimai

Aktyvi veikla visuomet yra puikus pasirinkimas siekiant susitvarkyti su nerimu, nes sutelkia dėmesį į judesius, koordinaciją, pusiausvyrą. Be to, dėl fizinio aktyvumo išsiskiria hormonai, kurie mažina stresą, gerina nuotaiką ir suteikia motyvacijos. Bėgiojimas, mankštos pratimai, joga ir kt. visuomet yra puikus pasirinkimas siekiant susitvarkyti su nerimu.

Jei renkatės ne įprastą sportą, bet aktyvius komandinius žaidimus, prisideda ir socialinių ryšių teikiama nauda – keičiatės emocijomis, bendraujate, kartu švenčiate pergalę ar paliūdite dėl pralaimėjimo, mokotės dirbti komandoje, dalytis atsakomybe ir kt. Net nedidelėse erdvėse galima žaisti aktyvius žaidimus, pavyzdžiui, muzikines kėdes ar „Twisterį“. Jei turite galimybių aktyviai leisti laiką lauke, patirsite ir gryno oro bei gamtos teikiamą naudą.

Įvairių aktyvių, stalo, kortų ir kitų žaidimų, kuriuos galima žaisti tiek gyvai, tiek išmaniaisiais prietaisais, yra daugybė – reikia tik išsirinkti, kas asmeniškai veikia geriausiai, ir tuo pasinaudoti.

Autorė Laima Samulė

Daugiau informacijos – Vaiko teisių TV.

Vaiko teisių linijos konsultantai neretai sulaukia skambučių bei žinučių, kuriose vaikai atsiskleidžia, jog jiems trūksta artimo ryšio su artimaisiais. O už vaiko pasakymo „noriu išsikraustyti“ slypi liūdesys, nerimas, baimė, vienišumas ir kiti sunkūs jausmai. Tad vaiko noras atitolti neretai yra ženklas suaugusiesiems, jog vaikui reikalingas mūsų dėmesys, įsiklausymas, artumas ar pagalba.

Raktas į stiprų tarpusavio ryšį – pokalbis

„Pasitaiko situacijų, kai suaugusieji paskuba vaikui atsakyti griežtai ar įsakmiu tonu, o tai paskatina vaiko pyktį, norą atsitraukti ar kitas sunkias emocijas. Tad patariu pasistengti vaikui paaiškinti savo sprendimą ir, pavyzdžiui, vietoje „nes aš taip pasakiau“, verta pasakyti – „nerimauju dėl tavo saugumo“. Atviri, ramūs pokalbiai su tėvais – itin svarbūs emocinei ir psichologinei vaiko sveikatai“, – sako vaiko teisių gynėja.

Dažnai kompromisus sudėtinga rasti situacijose, kai vaikas nori daugiau laisvės bei savarankiškumo – važiuoti į gamtą, nakvoti pas draugus, ilgiau pabūti kieme ar pan. Tokiose situacijose vaiko teisių gynėjai tėvams rekomenduoja apgalvoti, kokie vaiko veiksmai leistų juo pasitikėti.

„Galbūt, kyla nerimas leisti vaikui vienam keliauti į koncertą. Tokiu atveju, galima su vaiku sutarti, kad po koncerto vaikas iš karto grįš namo, o apie kelionę informuos skambučiu. Arba renginio metu pasidalys akimirkomis – atsiųs nuotrauką, vaizdo įrašą. Padėkite vaikui įgyti jūsų pasitikėjimą, tai ne tik jums leis jaustis ramiau, bet ir vaikui suteiks erdvės būti savarankiškesniam“, – pataria G. Stankevičiūtė-Sidaravičienė.

Svarbu atminti, kad bręsdami vaikai vis smalsiau ir drąsiau tyrinėja pasaulį. O suaugusiųjų atsakomybė – ne tik užtikrinti vaiko saugumą, suteikti pagalbą, bet ir paskatinti, palaikyti ir patarti. Ryšys tarp vaikų ir tėvų atsiranda, kai kartu stengiamasi įveikti iššūkius ir kai abi pusės stengiasi ne tik būti išgirstos, bet ir išgirsti vieni kitus.

Svarbu bendrauti nurimus emocijoms

Vaiko teisių gynėjai atkreipia ir vaikų dėmesį – apie savo jausmus verčiau kalbėtis nurimus.

„Sunku palaikyti pokalbį, kai emocijos ima viršų. Todėl vaikams visuomet patariu kalbėtis su suaugusiaisiais, nurimus, o vietoje kaltinimų „tu manęs nesupranti“ ir panašiai, rinktis konkrečias „aš“ žinutes. Pavyzdžiui, „Aš jaučiuosi nusivylęs, kai mane pertrauki, man svarbu išsakyti savo jausmus“, „Aš jaučiuosi geriau, kai mes kalbamės, kai man ramiai paaiškini“ ir pan.“, – sako pašnekovė.

Taip pat vaiko teisių gynėjai vaikams primena, jog svarbu išgirsti ir suaugusiuosius. Dažnai už jų sprendimų slypi labai paprasta tiesa – suaugusiesiems labai svarbus vaikų saugumas.

Kalbėtis apie savo jausmus, ieškoti kompromisų gali būti sunku. Tokiose situacijose tiek vaikams, tiek suaugusiesiems gali padėti konsultacijos, skambinant į nemokamas emocinės paramos ar konsultacijų linijas, pavyzdžiui, Vaiko teisių liniją, Tėvų linija ir pan.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Vaiko teisių gynėjų interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Tekstą parengė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikino tarnybos Ryšių su visuomene skyrius.

Kiekvienas turime agresijos

Agresija – natūrali žmogaus ir kitų gyvūnų emocija, pasireiškianti susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, dažniausiai tada, kai jaučiama grėsmė. Kalbant apie gyvūnus ir pirmykščius žmones, agresiją dažniausiai išprovokuodavo pavojus gyvybei. Tačiau evoliucionuojant ši emocija ėmė kilti ne tik dėl grėsmės gyvybei, bet ir dėl peržengtų asmeninių ribų, patirtos neteisybės, beviltiškumo jausmo, nusivylimo savimi ar kitais žmonėmis ir t. t.

Agresija pasireiškia kaip vidinio karščio ir jėgos antplūdis, kurį norisi čia pat fiziškai išreikšti. Paprastas pavyzdys – trenkti kumščiu į sieną ar sužeisti oponentą. Fizinė agresijos išraiška buvo priimtina ir įprasta skirtingais istorijos laikotarpiais – prisiminkime riterių dvikovas, užkariautas šalis ir masinio naikinimo ginklus. Tačiau dabar gyvename laikais, kai netinkamai išreikšta agresija gali užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, net jei kalbame tik apie piktus komentarus socialiniuose tinkluose.

Nuo netinkamų agresijos raiškos formų gali apsaugoti geresnis savęs pažinimas, suvokimas, kas mumyse pažadina agresiją ir kaip tinkamai tvarkytis su šia galinga jėga.

Pažinti savo agresiją

Norint atpažinti, kas įžiebia agresiją, verta stabtelėti, kai pajuntame, jog įsitempia kūnas. Įsivardykime fizinius požymius, tokius kaip padažnėjęs širdies plakimas ar sugniaužti kumščiai. Atkreipkime dėmesį ne tik į pyktį, bet ir į po juo slypinčius jausmus – baimę ar skausmą, taip pat užsirašykime konkrečius įvykius, sukėlusius tokią reakciją.

Agresiją išduoda įsitempęs ar sukąstas žandikaulis, sustingusios, į kumščius sugniaužtos rankos. Tuo pat metu padažnėja kvėpavimas ir širdies plakimas, užlieja karščio banga, atsiranda noras pakelti balsą. Tokios fizinės organizmo reakcijos nekyla be priežasties, todėl reikėtų paieškoti neatlieptų poreikių, peržengtų ribų ar prarastos kontrolės jausmo. Patikrinkime, ar jaučiamės įskaudinti, pavargę, ar su mumis elgiamasi nesąžiningai. Atpažinkime senas baimes, kurios verčia jaustis nesaugiai.

Siekiant agresiją nukreipti teigiama linkme, reikėtų užsirašyti kiekvienos pykčio akimirkos laiką ir vietą, o nusiraminus ieškoti pasikartojančių situacijų, žmonių ar temų. Ypač naudinga ne tik suprasti, bet ir garsiai įvardyti, koks konkretus veiksmas peržengė asmenines ribas.

Agresijos tipai

Nors skirtingiems žmonėms fiziniai agresijos požymiai gali būti panašūs, o juos sukelti – tos pačios priežastys, agresiją galime reikšti skirtingai. Psichologai išskiria tris pagrindinius agresijos tipus.

• Šio tipo žmones aplinkiniai gali laikyti tiesiog agresyviais, nes jų emocijų raiška yra žaibiška ir dažnai neapgalvota. Tokie žmonės įtemptose situacijose kelia balsą, o kartais gali pakelti ranką prieš kitą žmogų, mėtyti ar niokoti daiktus ir kt. Nors pasidavus agresijai ir ją iškart išreiškus intensyviausios emocijos atslūgsta ir pajuntamas palengvėjimas, netrukus jas gali pakeisti kaltė, nusivylimas, gėda ir kiti neigiami jausmai. Gali pasireikšti ir kitos pasekmės: nutrūkę santykiai, prarastas darbas, finansiniai nuostoliai, teistumas ir kt.

• Tai impulsyviajam priešingas agresijos reiškimo tipas, kai žmogus šios emocijos neparodo ir neišreiškia. Kylančią karščio ir pykčio bangą sulaiko viduje, neleidžia jai prasiveržti į paviršių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad taip žmogus apsaugo save ir aplinkinius nuo neigiamų pasekmių, tačiau iš tiesų taip nėra. Neišreikšdami agresijos neigiame savo emocijas, neleidžiame sau jų jausti, atimame iš savęs galimybę nusibrėžti ribas, todėl nepalankios situacijos gali kartotis vis dažniau. Be to, neparodydami kitam žmogui savo ribų, galime skatinti jo nederamą elgesį su mumis ir potencialiai su kitais žmonėmis. Ilgainiui pasyvusis agresijos reiškimo tipas gali virsti savidestrukciniu, kuris yra pavojingas.

• Šio tipo agresija nukreipiama ne į neigiamas emocijas sukėlusią situaciją ar žmones, bet į save. Kylanti agresija ne užgniaužiama, o išreiškiama įvairiais būdais žalojant save: fiziškai susižeidžiant, baudžiant save maistu ar skandinant emocijas priklausomybėse. Siekiant to išvengti, svarbu išmokti agresiją nukreipti teigiama linkme ir atrasti tokias jos raiškos formas, kurios būtų ne tik nežalingos, bet ir naudingos asmeniškai, aplinkiniams bei visuomenei.

Užsiimti sportu

Vienas paprasčiausių ir teigiamą poveikį turinčių būdų įgalinti agresiją – fizinis aktyvumas. Agresija yra emocija, evoliucijos eigoje susiformavusi tam, kad paruoštų kūną kovai, todėl ji gali sukelti staigų jėgos antplūdį. Būtent todėl šią energiją galima panaudoti siekiant fizinių tikslų. Pajutus kylančią agresiją, verta ją „išsportuoti“. Tinka bet kokie fiziniai pratimai: bėgimas, ypač klausantis raminančių gamtos garsų ar mėgstamos muzikos, joga, įvairios kovos menų šakos, bokso kriaušės daužymas. Mažiau tinka komandiniai žaidimai, nes siekis laimėti gali kelti papildomą įtampą, o pralaimėjimas – frustraciją. Todėl labiau tinka individualūs užsiėmimai.

Išreiškę agresiją per fizinę veiklą, paleisime susikaupusias neigiamas emocijas, paskatinsime vadinamųjų laimės ir motyvacijos hormonų gamybą, o ilgainiui pastebėsime ir teigiamus kūno pokyčius. Žinoma, ne visuomet yra galimybė tiesiog išbėgti į parką, todėl darbo stalo stalčiuje naudinga turėti streso kamuoliuką ar mini rankų treniruoklį. Sukilus agresijai, juos galima stipriai spaudinėti ir taip patirti emocinį palengvėjimą.

Spręsti sudėtingas užduotis

Tyrimai rodo, kad agresija gali didinti atkaklumą ir ištvermę sprendžiant kognityvines užduotis. Jungtiniame Teksaso ir Kalifornijos universitetų tyrime dalyvavusių žmonių buvo paprašyta išspręsti 21 penkių raidžių anagramą. Pirmosios septynios anagramos buvo neišsprendžiamos. Tyrėjai norėjo įvertinti tokių nesėkmių poveikį nuotaikai ir motyvacijai, todėl kiekviename testo etape klausė dalyvių apie jų emocijas ir fiksavo, kiek laiko jie skyrė kiekvienai užduočiai.

Į neišsprendžiamas anagramas kiekvienas dalyvis reagavo skirtingai: vieni po nesėkmės jautė nerimą, kiti – liūdesį, o kai kuriems tai visiškai nerūpėjo. Vis dėlto atkakliausiai užduotis atliko tie žmonės, kurie jautė didžiausią pyktį. Užuot privertęs pasiduoti, stiprus susierzinimas jiems suteikė energijos, todėl atkakliau sprendė kiekvieną kitą užduotį. Tai rodo, kad agresiją galime panaudoti teigiama linkme.

Kiekvieną dieną turime ir lengviau, ir sunkiau įveikiamų užduočių. Kilus agresijai, prisiminkime sudėtingiausias jų ir sugrįžkime prie jų su nauja jėga, tačiau, priešingai nei būtų galima tikėtis, – itin šaltu protu.

Įžiebti kūrybiškumą

Atliekant idėjų generavimo užduotis, pikti žmonės sugalvoja originalesnių ir įvairesnių sprendimų, palyginti su tais, kurie jaučiasi liūdni, emociškai neutralūs ar bejėgiai. Didesnis susijaudinimas tarsi perkrauna protą ir leidžia užmegzti ryšius, kurie esant kitoms emocinėms būsenoms gali būti sunkiau pasiekiami. Pradinis kūrybinės energijos pliūpsnis gana greitai išsenka, tačiau verta pasinaudoti šiais agresijos privalumais, kai darbe susiduriame su erzinančia kliūtimi. Nesvarbu, ar tai būtų netinkami kitų atsiliepimai ar nenumatytas techninis trikdis, nemalonūs nusivylimo jausmai gali paskatinti kūrybinį proveržį.

Beje, nemažai visiems puikiai žinomų meno kūrinių, tikėtina, buvo sukurti būtent agresijos fone. Emocijas žadinantys impresionistų darbai, širdį veriančios išsiskyrimo baladės ir net grafičiai ant pastatų sienų – visa tai gali būti stiprių emocijų išraiška. Žinoma, ne kiekvienas agresijos įkarštyje galime sukurti įsimintiną meno kūrinį, tačiau galime pasitelkti įvairias meno formas, kad palengvintume savo būseną. Agresiją galime išreikšti užsiimdami rankdarbiais, rašydami tekstus, grodami ir kt.

Pagerinti bendravimą

Agresija dažnai sutelkia žmogų ir įgalina jį mąstyti šaltakraujiškiau. Gebėjimas blaiviai vertinti situaciją ypač praverčia nusprendus išreikšti pyktį kitiems. Žinoma, visiškai pasiduoti pykčiui, demonstruoti atvirą agresiją ar priešiškumą nepatariama, tačiau kontroliuojama pykčio išraiška gali padėti pakeisti kitų nuomonę, geriau pasirodyti derybose ir konfliktinėse situacijose.

Tam tikras agresijos demonstravimas – mimika, gestais, pakeltu balsu ar greitesniu kalbėjimu – padeda oponentui suprasti, kad jo elgesys ar žodžiai peržengė tam tikrą ribą. Žinodami, gerbdami ir gindami savo ribas, aiškiai parodome kitam žmogui, kad jų nevalia peržengti. Taip apsisaugome nuo nepageidaujamų, o kartais ir pavojingų situacijų, kartu mokydami kitą žmogų, koks elgesys yra nederamas ir netoleruotinas.

Įdomu tai, kad atkakliai gindami savo ribas auginame savivertę. Tai svarbu bet kurioje gyvenimo srityje, nes aukšta savivertė siejama su geresniais asmeniniais santykiais, didesne profesine sėkme, aukštesniu pragyvenimo lygiu ir kitais teigiamais dalykais.

Imtis pokyčio

Jau minėjome, kad agresiją gali sukelti neteisybės, nusivylimo ar bejėgystės jausmai. Tačiau iš tiesų niekas nėra visiškai bejėgis, todėl savo agresiją galime nukreipti į tas sritis, kuriose jaučiame minėtas neigiamas emocijas, ir prisidėti prie jų gerinimo. Pavyzdžiui, agresiją gali sukelti Rusijos kariniai veiksmai Ukrainoje. Reaguoti galima keliais būdais. Lengviausia – piktintis komentaruose, tačiau tai nesuteikia jokios realios naudos, išskyrus galimybę išlieti neigiamas emocijas ir trumpam pajusti palengvėjimą. Daug konstruktyviau savo agresiją nukreipti į konkrečius veiksmus. Galima finansiškai prisidėti prie įvairių pagalbos fondų, padedančių Ukrainai. Galima užsiimti įvairiomis savanorystėmis, pavyzdžiui, pinti maskuojamuosius tinklus ar gaminti žvakes apkasams. Taip pat galima stiprinti savo šalį stojant į Lietuvos šaulių sąjungą ar Karo komendantūrų valdybos gretas.

Jei agresiją jaučiame dėl bet kurios kitos temos, taip pat nesunkiai galime rasti galimybių tapti teigiamo pokyčio dalimi.

Kaip suvaldyti?

Nukreipti agresiją teigiama linkme įmanoma tik tada, kai ją pripažįstame ir gebame suvaldyti, o ne pasiduodame jai ir tampame jos įkaitais. Svarbiausios yra pirmosios akimirkos, kai pajuntame agresiją. Neleiskime jai prasiveržti visa jėga, nes žala gali būti didesnė, nei galėjome numanyti. Tokiais atvejais puikiai tinka paprastas triukas – mintyse suskaičiuoti iki 10 prieš pradedant kalbėti ar imantis veiksmo. Tolesni žingsniai padės agresiją įgalinti teigiamiems dalykams.

• Pažvelgti į įvykį iš ateities perspektyvos. Kiek svarbi mums bus agresiją išprovokavusi situacija po kelių dienų, mėnesių ar metų? Tai padeda suprasti, kad emocijų įkarštyje svarbiausiu atrodantis dalykas iš tiesų gali būti tik smulkmena, todėl nereikėtų reaguoti pernelyg dramatiškai.
• Į agresiją sukėlusio žmogaus vietą įsivaizduoti artimą žmogų. Ar taip pat pyktume, jei taip pasielgtų ar kalbėtų mama, sesuo ar draugė? Tai padeda išvengti neapykantos ir agresijos konkrečiam žmogui, suvokiant, kad nepriimtinas buvo tam tikras jo elgesys ar žodžiai, tačiau dėl to nebūtina griebtis karo kirvio.
• Kalbėti arba galvoti apie save trečiuoju asmeniu. Kalbėjimas su savimi trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui, sakant „Deividas pyksta, nes…“, skatina konstruktyvesnį požiūrį į įvykius. Tarsi patartume, kaip elgtis kritinėje situacijoje draugui, o ne sau.
• Užrašyti jausmus ir juos sukėlusias priežastis. Daugybė tyrimų rodo, kad jausmų išreiškimas raštu gali padėti geriau suprasti skausmingus išgyvenimus ir juos sukėlusias aplinkybes. Tai suteikia galimybę į juos reaguoti racionaliau.
• Nukreipti tinkama linkme. Dar senovės graikų filosofas Aristotelis sakė, kad pyktis gali lemti teigiamus pokyčius gyvenime, tačiau tam reikia įveikti didžiausią iššūkį – pykti ant tinkamo žmogaus, tinkamu mastu, tinkamu laiku, dėl tinkamos priežasties ir tinkamu būdu.

Autorė Laima Samulė

Kai laikymasis tampa našta

Ne viskas, kas kadaise buvo svarbu ir prasminga, tokiais išlieka visą gyvenimą. Santykiai, darbas, draugystė ar net ilgai puoselėta svajonė gali nustoti teikti pasitenkinimą, tačiau tai ne visada pastebime iš karto. Pirmieji signalai būna gana tylūs: nuolatinis nuovargis, vis dažniau aplankantis nusivylimas ar sunkiai paaiškinamas jausmas, kad kažkas blogai.

Vienas ryškiausių ženklų – emocinis išsekimas. Jei veikla ar santykiai nuolat reikalauja didžiulių pastangų, o atgal gaunama vis mažiau džiaugsmo, palaikymo ar prasmės, ilgainiui atsiranda jausmas, kad gyvenama tarsi prieš srovę. Psichologai atkreipia dėmesį, kad sveiki ir tobulėti padedantys dalykai irgi reikalauja pastangų, tačiau jie paprastai suteikia ir energijos.

Dar vienas signalas – nuolatinis vidinis konfliktas. Žmogus gali nuolat svarstyti, ar yra ten, kur nori būti, vis dažniau fantazuoti apie kitokį gyvenimą arba ieškoti pateisinimų, kodėl turėtų likti esamoje situacijoje. Tokios abejonės savaime nėra problema, tačiau jeigu tampa nuolatinėmis palydovėmis, gali rodyti, kad vidiniai poreikiai ir kasdienybė ima skirtis.

Nemažai žmonių atpažįsta kitą būseną – gyvenimą iš pareigos. Sprendimai priimami ne todėl, kad jų norisi, tiesiog „taip reikia“, „jau per vėlu ką nors keisti“ arba „per daug investuota, kad būtų galima atsisakyti“. Tokiais atvejais žmogus virsta gyvenimo stebėtoju, o ne aktyviu kūrėju.

Svarbus rodiklis – smalsumo stoka. Tyrimai rodo, kad smalsumas glaudžiai susijęs su psichologine gerove ir asmeniniu augimu. Kai nebelieka noro mokytis, atrasti, planuoti ar svajoti, tai gali rodyti ne tik nuovargį, bet ir tai, kad tam tikras gyvenimo etapas artėja prie pabaigos.

Vis dėlto atpažinti šiuos ženklus nėra paprasta. Mūsų smegenys evoliuciškai linkusios vertinti stabilumą kaip saugumo garantą. Neuromokslininkai nustatė, kad netgi nepalankios, tačiau pažįstamos aplinkybės dažnai kelia mažiau nerimo nei nežinomybė. Kitaip tariant, žmogus gali ilgai likti situacijoje, kuri jo nebedžiugina, nes alternatyva atrodo neapibrėžta. Būtent todėl paleidimas prasideda ne nuo išorinių pokyčių, o nuo sąžiningo klausimo sau: ar tai, prie ko taip stipriai laikausi, vis dar padeda man augti? Jei atsakymas vis dažniau tampa neigiamas, galbūt atėjo metas svarstyti naują kryptį.

Santykiai: meilės pabaiga ar tik sunkesnis etapas?

Šiuolaikinėje savigalbos kultūroje dažnai galima susidurti su žinute, kad jei santykiai kelia sunkumų, juos reikia nutraukti. Realybė kur kas sudėtingesnė. Netgi stipriausi santykiai neišvengia krizių, nusivylimų, konfliktų ar laikotarpių, kai partneriai jaučiasi nutolę vienas nuo kito. Svarbiausias klausimas – ne tai, ar santykiuose yra problemų, o tai, kaip į jas reaguojama.

Priešingai nei manoma, konfliktai savaime nėra blogas ženklas. Psichologai pabrėžia, kad nesutarimai rodo, jog žmonėms rūpi santykiai ir jie vis dar stengiasi būti išgirsti. Kur kas didesnį nerimą kelia abejingumas. Kai nelieka noro kalbėtis, aiškintis, ieškoti kompromisų ar net ginčytis, ima nykti emocinis ryšys.

Vienas žymiausių santykių tyrėjų Johnas Gottmanas, dešimtmečius stebėjęs poras laboratorinėmis sąlygomis, padarė išvadą, kad santykių ateitį geriau prognozuoja ne konfliktų dažnumas, o partnerių gebėjimas po konflikto atkurti ryšį. Kitaip tariant, svarbiausia ne tai, kiek kartų susipyksta, o tai, ar po nesutarimų pavyksta sugrįžti vienam pas kitą.

Dar vienas ženklas, kad santykiai gali artėti prie pabaigos: dingstantis noras ieškoti sprendimų. Kai bent vienas partneris nustoja matyti prasmę kalbėtis apie problemas, planuoti bendrą ateitį ar investuoti į santykių gerinimą, atsiranda emocinė distancija. Kartais ji vystosi nepastebimai: mažiau pokalbių, bendrų planų, smulkių kasdienių dėmesio ženklų. Iš pirmo žvilgsnio viskas gali atrodyti įprasta, tačiau vidinis ryšys po truputį silpnėja.

Pavojingas signalas – nuolatinis savo poreikių atsisakymas dėl santykių išsaugojimo. Kompromisai yra neatsiejama partnerystės dalis, tačiau jei vienas žmogus ilgą laiką aukoja savo vertybes, tikslus, ribas ar emocinę gerovę vien tam, kad santykiai išliktų, ilgainiui kaupiasi nusivylimas ir įtampa. Tokie santykiai gali tęstis metų metus, tačiau žmogus juose vis labiau praranda save.

Įdomu tai, kad išėjimas iš santykių dažnai prasideda gerokai anksčiau, nei apie jį sužino aplinkiniai ar net partneris. Psichologai šį procesą kartais vadina emociniu atsitraukimu. Žmogus pamažu nustoja dalintis išgyvenimais, nebeieško artumo, mažiau domisi bendrais planais. Išoriškai pora gali gyventi kartu, laikytis nusistovėjusios rutinos, net atrodyti stabili, tačiau viduje vienas iš partnerių jau būna pradėjęs atsisveikinimo procesą.

Išaugtos draugystės

Ne visos draugystės skirtos visam gyvenimui. Sociologai ir psichologai pabrėžia, kad žmonių socialiniai ryšiai natūraliai kinta keičiantis esaties etapams. Studijų metais artimi žmonės gali nutolti sukūrę šeimas, pakeitę gyvenamąją vietą ar pasirinkę skirtingus gyvenimo būdus. Tai nebūtinai reiškia konfliktą ar išdavystę. Vis dėlto daugelis dėl tokių pokyčių jaučia kaltę. Ypač jei draugystė truko dešimtmečius. Atsiranda jausmas, kad ryšį būtina išlaikyti vien dėl bendros istorijos. Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad santykių vertė nepriklauso nuo jų trukmės. Kai kurios draugystės itin svarbios tam tikru laikotarpiu ir natūraliai pasitraukia, kai jų vaidmuo baigiasi. Brandus požiūris leidžia pripažinti, kad žmonės gali vienas kitam būti reikalingi skirtingais gyvenimo etapais, o nutolimas nebūtinai panaikina bendrų patirčių vertę.

Paleisti tenka ne tik žmones

Kalbėdami apie paleidimą dažniausiai galvojame apie romantinių santykių pabaigą, tačiau gyvenime atsisveikinti tenka su kur kas daugiau dalykų. Kartais paleidžiame darbą, kuris kadaise atrodė svajonių išsipildymu. Paradoksalu, tačiau būtent šis atsisveikinimas – vienas sunkiausių, nes verčia iš naujo atsakyti į klausimą: kas aš esu dabar?

Daugelis bent kartą gyvenime supranta, kad profesinis kelias, dėl kurio kadaise stengėsi, nekelia tokio pasitenkinimo kaip anksčiau. Tai nebūtinai reiškia, kad pasirinkimas buvo klaidingas. Dažnai keičiasi pats žmogus: vertybės, prioritetai, gyvenimo aplinkybės ir lūkesčiai.

Karjeros specialistai pastebi, kad šiuolaikinis profesinis gyvenimas tampa vis mažiau tiesinis. Jei ankstesnės kartos dažnai visą gyvenimą praleisdavo vienoje srityje ar net vienoje darbovietėje, šiandien profesinę kryptį žmonės keičia gerokai dažniau. Tai lemia ne tik sparčiai kintanti darbo rinka, bet ir didesnis dėmesys savirealizacijai bei psichologinei gerovei.

Vis dėlto sprendimą pasitraukti kartais apsunkina perdegimas. Žmogus gali manyti, kad problema – nepakankamas atsparumas ar motyvacija, nors iš tiesų jis tiesiog išaugo dabartinę profesinę aplinką. Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad daugelis profesiją ima tapatinti su asmenybe. Kai darbas tampa pagrindiniu savivertės šaltiniu, mintis apie pokyčius gali atrodyti tarsi grėsmė pačiai tapatybei.

Sudie, svajonės

Daugelis užauga tikėdami, kad sėkmė reiškia atkaklų judėjimą viena kryptimi. Tačiau gyvenimas dažnai pasirodo esantis kur kas labiau vingiuotas. Psichologai kalba apie nepasiteisinusių planų gedėjimą – procesą, kai tenka atsisveikinti ne su tuo, kas buvo, o su tuo, ko niekada neįvyko. Tai gali būti neišsipildžiusi karjera, neįgyvendinta svajonė persikelti į kitą šalį, nepastatyti namai ar nesukurta šeima. Tokios netektys dažnai lieka nepastebėtos aplinkinių, tačiau emociškai gali būti labai reikšmingos. Tačiau būtent gebėjimas atsisakyti neaktualių tikslų laikomas vienu svarbiausių psichologinio lankstumo požymių. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie geba koreguoti savo planus pasikeitus aplinkybėms, dažniau išlaiko geresnę emocinę savijautą nei tie, kurie bet kokia kaina laikosi senų siekių. Kartais paleidimas nėra atsisakymas kovoti. Kartais tai gebėjimas pripažinti, kad pasikeitėte. O kai pasikeičia žmogus, natūralu, kad kartu keičiasi ir tai, ką jis renkasi neštis į ateitį.

Kas vyksta paskui?

Jei paleisti tai, kas jau seniai nedžiugina, atrodo logiška, kodėl tai taip dažnai skaudina? Atsakymo verta ieškoti ne tik emocijose, bet ir smegenų veikloje. Neuromokslininkai jau ne vieną dešimtmetį tyrinėja, kaip žmogaus organizmas reaguoja į praradimus. Jų išvados rodo, kad smegenys ne visada skiria fizinį ir emocinį skausmą taip aiškiai, kaip norėtųsi. Smegenų tyrimai atskleidė, kad dėl socialinio atstūmimo, išsiskyrimo ar emocinės netekties aktyvuojamos tos pačios sritys, kurios reaguoja į fizinį skausmą. Kitaip tariant, kai sakome, kad „skauda širdį“, tai nėra vien poetinė metafora. Emocinis skausmas smegenims – reali patirtis. Dėl šios priežasties atsisveikinimas su svarbiu žmogumi, darbu ar gyvenimo etapu primena gedulą. Žmogus gali patirti liūdesį, pyktį, nerimą, ilgesį ar net abejonę, ar priimtas sprendimas buvo teisingas. Svarbu suprasti, kad tokios reakcijos nebūtinai reiškia klaidą. Psichologai pabrėžia, kad skausmas ir teisingas sprendimas nėra vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Iš dalies taip yra todėl, kad net paleisdami tai, kas nebetinka, prarandame ne tik realybę, bet ir tai, ką ji simbolizavo. Nutraukus santykius netenkama ne tik partnerio, bet ir bendrų planų, įprastų ritualų, ateities vizijos. Palikus darbą atsisveikinama ne tik su pareigomis, bet ir su statusu, kolegomis ar dalimi tapatybės. Smegenims kiekvienas toks pokytis reiškia būtinybę kurti naujus orientyrus.

Nors iš pradžių pokyčiai gali būti skausmingi, daugelis po kurio laiko apibūdina panašų jausmą – tarsi nuo pečių būtų nukritusi ilgai nešta našta. Psichologai aiškina, kad vienas svarbiausių to veiksnių – sumažėjęs vidinis konfliktas. Kai žmogus ilgą laiką nepaiso savo poreikių, vertybių ar tikslų, nemažai psichologinės energijos sunaudojama vidinei kovai. Viena dalis nori pokyčių, kita bijo pasekmių. Toks nuolatinis prieštaravimas vargina net tada, kai sąmoningai jo nepastebime. Priėmus sprendimą ir nutraukus šią kovą, atsiranda daugiau emocinės erdvės. Tyrimai taip pat rodo, kad gerovė glaudžiai susijusi su psichologiniu lankstumu – gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir koreguoti savo elgesį pagal dabartinę situaciją, ne pagal praeities lūkesčius. Paleidimas tampa būtent tokio lankstumo išraiška. Jis leidžia nustoti investuoti energiją į tai, kas nebeveikia, ir nukreipti ją ten, kur atsiranda daugiau galimybių augti. Tad po sudėtingų sprendimų neretai atsiranda netikėtas energijos antplūdis. Žmogus ima dažniau domėtis naujomis veiklomis, lengviau priima sprendimus, vėl pradeda planuoti ateitį. Tai nereiškia, kad skausmas išnyksta akimirksniu. Tačiau kai nebereikia nuolat kovoti su savimi, atsiranda daugiau jėgų gyventi dabartyje.

Didžiausios klaidos

Paleidimas vaizduojamas kaip vienas ryžtingas sprendimas, po kurio prasideda naujas gyvenimo etapas. Praktikoje šis procesas retai būna toks paprastas. Psichologai pastebi, kad žmonės dažniausiai klysta ne tuomet, kai nusprendžia kažką paleisti, o tuomet, kai tai daro vedami kraštutinumų – arba pernelyg ilgai delsia, arba veikia impulsyviai.

Laukimas, kol situacija taps nebepakeliama. Daugelis nujaučia, kad santykiai, darbas ar kita svarbi gyvenimo sritis jų nebetenkina gerokai anksčiau, nei imasi pokyčių. Vis dėlto jie tikisi, kad situacija pagerės savaime, atsiras daugiau aiškumo arba ateis „tinkamas momentas“. Tyrėjai šį reiškinį sieja su natūraliu polinkiu vengti neapibrėžtumo. Net ir nepalanki, tačiau pažįstama situacija atrodo saugesnė už nežinomą ateitį. Be to, kuo daugiau laiko, emocijų ar pastangų į kažką investuojama, tuo sunkiau pripažinti, kad metas keisti kryptį. Delsimas turi savo kainą. Kai pokyčiai atidedami metų metus, žmogus išsenka emociškai, praranda pasitikėjimą savimi, o sprendimą galiausiai priima ne todėl, kad sąmoningai pasirinko, tiesiog nebeturi jėgų tęsti.

Emocijų pike priimti sprendimai. Kita kraštutinė klaida – skuboti sprendimai stiprių emocijų akimirkomis. Po skaudaus konflikto, nuoskaudos, nusivylimo ar didelio streso gali atrodyti, kad vienintelė išeitis – viską nutraukti nedelsiant. Neuromokslininkai aiškina, kad dėl stiprių emocijų smegenys linkusios susiaurinti dėmesį ir labiau koncentruotis į momentinį diskomfortą nei į ilgalaikes pasekmes. Todėl tai, kas atrodo akivaizdu pykčio, baimės ar nusivylimo akimirką, po kelių dienų gali būti vertinama visai kitaip. Tai nereiškia, kad emocijomis nereikia pasitikėti. Jos dažnai suteikia svarbios informacijos apie mūsų poreikius ir ribas. Tačiau dideli gyvenimo sprendimai paprastai tvirtesni tada, kai grįsti ne vien emociniu impulsu, bet ir ramesniu situacijos įvertinimu.

Bandymas viską nutraukti be gedėjimo. Šiuolaikinė kultūra mėgsta greitas transformacijų istorijas: priėmė sprendimą, uždarė duris ir nuėjo pirmyn. Tačiau žmogaus psichika veikia kitaip. Net tada, kai pokytis yra būtinas ir ilgainiui naudingas, prisitaikymas reikalauja laiko. Atsisveikinus su santykiais, darbu, gyvenimo etapu ar svajone, natūralu jausti liūdesį, ilgesį, abejones ar net nostalgiją. Šios emocijos nebūtinai reiškia, kad sprendimas buvo neteisingas. Dažniausiai jos rodo, kad tai buvo svarbu ir turėjo reikšmę. Psichologai pabrėžia, kad gedėjimas nėra tik reakcija į mirtį. Tai natūralus procesas, padedantis prisitaikyti prie reikšmingo praradimo ar pokyčio. Bandydami jį ignoruoti, žmonės dažnai užstringa tarp praeities ir ateities: išoriškai juda pirmyn, tačiau emociškai lieka ten, ką bandė palikti. Brandus atsisveikinimas reiškia ne tik gebėjimą uždaryti duris, bet ir skirti laiko suprasti, ką tas etapas davė, ko išmokė ir kodėl baigėsi. Tik tuomet atsiranda galimybė ne bėgti nuo praeities, o iš tiesų ją paleisti.

Autorė Jūratė Survilė