Neįprastos išvaizdos kūdikis

Kai 1834 m. Vakarų Meksikos kalnuose gimė Julia Pastrana, jos motina nerimavo, kad naujagimės išvaizda – antgamtinės būtybės įsikišimo padarinys. Vietinės gentys dažnai kaltindavo naualli, formą keičiančių vilkolakių veislę, dėl negyvagimių ir deformacijų, o pirmą kartą pamačiusi dukrą Julijos motina, kaip teigiama, pašnibždėjo būtent šį pavadinimą. Netrukus ji su dukra paliko gentį. Po dvejų metų Meksikos piemenys, ieškoję dingusios karvės, rado Julią ir jos motiną besislepiančias kalnų urve. Jie nuvežė pražuvėles į artimiausią miestą, kur Julia atiduota į vaikų namus, o motina netrukus mirė. Miela, protinga, juodaplaukė mergaitė tapo vietine įžymybe. Išgirdęs apie jos neįprastą išvaizdą ir mielą charakterį, Sinaloa gubernatorius Pedro Sanchezas priėmė Julią į savo namus su sąlyga, kad linksmins svečius ir dirbs tarnaite. Pasakojama, kad jis siaubingai elgėsi, todėl galiausiai mergina, sulaukusi dvidešimties, nusprendė grįžti į gimtinę. Tiesa, kelionės namo nebaigė. Mazatlano miesto muitinės pareigūnas Francisco Sepúlveda nuvežė Julią į JAV.

Traukė smalsuolių minias

Pavadinta įvairiausiais vardais – moteris beždžionė, moteris meška arba pavianų dama, prieš žiūrovų minią ji debiutavo 1854 m. gruodį Niujorko Brodvėjaus gotikinėje salėje. Julia vilkėjo raudoną suknelę, dainavo ispanų liaudies dainas ir šoko. Suaugusieji mokėjo 25 centus, o vaikai – 15 centų, kad ją pamatytų. Kiekvieno pasirodymo metu žmonės nenustojo ploti, bet žavėjosi ne atliekamomis dainomis ir šokiais, o keista, moteriai neįprasta išvaizda. Jie negalėjo atitraukti akių nuo plaukuoto veido ir kūno, atsikišusio žandikaulio, neįprastai didelių lūpų ir plačios plokščios nosies.

Jos vadybininkas Theodore‘as Lentas darė viską, kad priviliotų kuo daugiau žiūrovų – Julią vadino pusiau moterimi, pusiau gyvūnu. Netgi uždraudė jai vaikščioti gatvėmis dienos šviesoje, nes nerimavo, kad niekas nemokės pinigų, kad pamatytų ją scenoje, jei išvys nemokamai. Viktorijos laikų publika, troškusi cirkų ir keistuolių pasirodymų, plūdo į jos šou, o mokslininkai stebėjosi J. Pastranos būkle. Ji, vadinta trūkstama grandimi tarp beždžionės ir žmogaus, tikrinta kelių gydytojų, Šie išdavė pažymas, rodytas visur, kur J. Pastrana keliaudavo. Rašyta, kad ji iš tikrųjų ne moteris, o nauja gyvūnų rūšis – žmogaus ir beždžionės hibridas. Gydytojas Alexanderis B. Mottas paskelbė, kad ji iš dalies žmogus, o iš dalies orangutanas. Tokia diagnozė nustatyta pagal rasistinę tradiciją tamsius žmones sieti su gyvūnais. Tuo metu orangutanai buvo didžiausi primatai, kuriuos žinojo dauguma amerikiečių, laikyti laukinės gamtos ir pavojingo seksualumo simboliu. Garsiausias to meto anglų mokslininkas Charlesas Darwinas apibūdino Julią kaip gražią moterį, nors ir su vyriška barzda bei plaukuota kakta.

Zoologas Francisas Bucklandas, 1857 m. ištyręs J. Pastraną, iš esmės sutiko su kolegų vertinimu. Jis sakė, kad, nepaisant bjaurumo, jos nepaprastai gera figūra. Cirko savininkas Hermannas Otto teigė, kad ji visam pasauliui atrodo kaip pabaisa, už pinigus demonstruojama lyg dresuotas gyvūnas. Nors reklamuojant Julios pasirodymus pabrėžtas jos moteriškumas, tačiau neišvengta gyvuliško ir rasinio kitoniškumo. Reklaminėse skrajutėse jos gentis minėta kaip arši ir sunkiai valdoma, gyvenanti gyvūnų urvuose ir lytiškai santykiaujanti su lokiais bei beždžionėmis. Smalsuoliai, gydytojai ir žiūrovai J. Pastraną vertė jaustis labai vienišą. Anot H. Otto, tai ją giliai paveikė ir įskaudino. „Ji turi stovėti prieš žmones, o ne su jais, ir būti rodoma kaip keistuolė dėl pinigų, negalėdama pasidalinti jokiais kasdieniais džiaugsmais meilės pripildytuose namuose“, – sakė H. Otto.

Mirė gimdydama

Manoma, kad J. Pastrana įsimylėjo savo vadybininką, kai kartu keliavo po Ameriką ir Europą. Bjauriausia pasaulio moterimi įvardinta Julia gražiu gyvenimu negalėjo džiaugtis nei scenoje, nei už jos ribų. Nors ištekėjo, tačiau visa tai įvyko daugiau ne dėl meilės, o verslo. T. Lentas norėjo būti tikras, kad niekas jo žmonos, kurią vertino kaip investiciją, nepasisavins. Netrukus po vestuvių J. Pastrana pastojo. Gimdymas kėlė pavojų vos 138 cm ūgio gimdyvei. Gydytojai naudojo žnyples, kad padėtų kūdikiui ateiti į pasaulį. Naujagimis patyrė keletą sunkių traumų, išgyveno vos ilgiau nei parą ir paveldėjo būklę, kuri išgarsino jo mamą – taip pat buvo apaugęs tamsiais plaukais. Praėjus penkioms dienoms po vaiko mirties, J. Pastrana dėl gimdymo komplikacijų mirė. Oficiali mirties priežastis buvo akušerinis peritonitas, pilvaplėvės uždegimas, tačiau kiti šaltiniai, norėję jos gyvenimui suteikti daugiau žavesio, teigia, kad neva mirė dėl sudaužytos širdies. Tikras verslininkas T. Lentas pardavė jų lavonus Maskvos universiteto profesoriui, kuris pažadėjo juos balzamuoti ir vežtis į turą po pasaulį. Julios kūnas išsaugotas taksidermijos būdu, kuris įprastai naudojamas medžioklėms trofėjams išsaugoti. Nors kai kurie šį profesoriaus darbą vadino mumija, tačiau išsaugotas kūnas techniškai nemumifikuotas, tik pripildytas puvimą stabdančių chemikalų. Profesoriui šis procesas truko šešis mėnesius. Keistuolės kūnas tapo iškamša, bet atrodė kaip gyva moteris, stovinti rankomis įsirėmusi į klubus. Ji atrodė pasitikinti savimi ir leido akimirkai įsivaizduoti Julią kaip bet kokią savarankišką jauną moterį, stovinčią gatvės gale ir laukiančią autobuso ar taksi. Norėdamas užsidirbti dar daugiau pinigų, T. Lentas netgi susirado kitą moterį, vardu Marie Bartel, kurios būklė buvo tokia pati kaip Julios, ir ją vedė. Jis pervadino ją Zenora Pastrana ir melavo publikai sakydamas, kad ji jaunesnioji Julios sesuo.

Mirtis neišlaisvino J. Pastranos nuo viešumos. Daugiau nei 100 metų jos ir sūnaus kūnai eksponuoti viso pasaulio muziejuose, cirkuose ir pramogų parkuose, kol galiausiai atsidūrė Norvegijoje. 1976 m. rugpjūtį vandalai įsiveržė į saugyklą ir apgadino kūdikio kūną, o galiausiai jo palaikus sugraužė pelės. Išsaugotas Julios kūnas pavogtas po trejų metų, tačiau rastas ir saugotas Oslo teismo medicinos institute. Tiesa, iki pat 1990 m. kūnas neidentifikuotas ir daug metų ilsėjosi užantspauduotame karste Oslo universiteto Anatomijos katedroje. 1994 m. Norvegijos Senatas rekomendavo palaidoti palaikus, tačiau galiausiai nuspręsta ištirti. 2013 m., praėjus daugiau nei šimtmečiui po to, kai ji paliko Siera Madrės kalnus, J. Pastrana pagaliau grįžo namo. Sinaloa valstijos gubernatoriaus Mario Lópezo Valdezo, Niujorko vizualiosios menininkės Lauros Anderson Barbatos ir Norvegijos valdžios pastangų dėka J. Pastrana pagaliau grąžinta į tėvynę ir palaidota miestelyje netoli tos vietos, kurioje, kaip teigiama, gimė. Surengta katalikiška ceremonija be pašalinių akių.

Autorius Monika Budnikienė

Skurdžios lietuviškos šaknys

Nepaisant ilgus metus jį sekusių skandalingų antraščių visame pasaulyje, P. Marcinkus paskutines gyvenimo dienas leido ramiai, žaisdamas golfą Arizonos senelių namuose. Niekada nekalbėjo apie audringą Vatikano laikotarpį po „Ambrosiano“ banko žlugimo arba apie jam pareikštą kaltinimą dėl apgaulingo bankroto. Taip pat nepanoro kalbėti apie ryšius su šešėliniais Italijos nusikalstamų grupuočių nariais.

Skandalingą žinomumą pelnęs P. Marcinkus gimė 1922 m. sausio 15-ąją Čikagos priemiestyje. Jauniausias iš penkių neturtingų lietuvių imigrantų vaikų. Jo tėvas Mykolas pabėgo iš Lietuvos, kad išvengtų šaukimo į Rusijos armiją. Atvykęs į JAV dirbo plieno gamykloje ir pusbrolio ūkyje, kol susirado langų valytojo darbą, kuriame plušo tris dešimtmečius. Nors Paulius buvo siejamas su Čarlzu „Lucky“ Lučianu, viena ryškiausių asmenybių organizuoto nusikalstamumo Amerikoje istorijoje, tačiau pasuko Dievo ir doros keliu, bent jau daugeliui taip atrodė. Gerai mokėsi mokykloje, baigė „St. Mary of the Lake“ seminariją Ilinojaus valstijoje, 1947 m. įšventintas į kunigus. Čikagos parapijoje rūpinosi Šv. Kristinos ir Šventojo Kryžiaus bažnyčiomis. Pietinėje Čikagoje tuo metu gyveno daug darbininkų, imigrantų šeimų, o dėl nusikaltimų gausos garsėjo visoje šalyje. Rajone vis daugėjo juodaodžių amerikiečių, migravusių į Čikagą ieškoti darbo ir priverstų apsigyventi prastuose būstuose. 1949 m. P. Marcinkus paskirtas į arkivyskupijos santuokų tribunolą, kuris nagrinėjo prašymus pripažinti santuokas negaliojančiomis. Atrodė, kad gavo išties nemenką iššūkį, tačiau su viskuo susitvarkė ir netrukus buvo pastebėtas Vatikano.

Popiežiaus gorila

1950 m. P. Marcinkus atvyko į Romą studijuoti kanonų teisės Grigaliaus universitete ir pradėjo gauti specialių užduočių iš Vatikano. 1953 m. įgijo daktaro laipsnį ir liko dirbti Vatikane. Netrukus susidraugavo su Giovanni Battista Montini, kuris po dešimtmečio tapo popiežiumi Pauliumi VI. 1955 m. įstojęs į dvejų metų diplomatinę mokyklą, P. Marcinkus komandiruotas į Boliviją, kur įgijo geras ispanų žinias, o po ketverių metų – į Kanadą. Abiem atvejais ėjo sekretoriaus pareigas Vatikano nunciatūroje. 1959-ųjų gruodį grįžo į Romą dirbti valstybės sekretoriato įstaigoje. Iki to laiko išmoko itališkai, kad galėtų retkarčiais vertėjauti popiežiui Jonui XXIII. G. B. Montini įšventinus į popiežius, P. Marcinkus tapo pagrindiniu anglų kalbos vertėju, taip pat padėjo organizuoti pontifiko keliones į užsienį. Dėl ūgio ir raumeningo sudėjimo dirbo Pauliaus VI asmens sargybiniu, net gavo slapyvardį „Gorila“. 1969-aisiais įšventintas į vyskupus. Nepalaužiamai tvirtai saugojo popiežių, netgi neleido slaptosios tarnybos agentams dalyvauti privačioje pontifiko ir JAV prezidento Richardo Niksono audiencijoje. Filipinuose P. Marcinkus asmeniškai išgelbėjo popiežiaus gyvybę – išmušė peilį žudikui iš rankos. 1982 m. sutrukdė pasikėsinti į popiežių Joną Paulių II Fatimoje, Portugalijoje, kai pamišęs kunigas Juanas Maria Fernandez y Krohnas jį užpuolė durtuvu.

Mirtinas kavos puodelis

1970 m. P. Marcinkus paaukštintas į arkivyskupus, jam suteiktas naujas uždavinys. Nepaisant finansinio išsilavinimo ir patirties stokos, paskirtas vadovauti Vatikano bankui. Galbūt keista, kad žmogus, nieko neišmanantis apie bankininkystę, valdė tiek pinigų, tačiau popiežius juo pasitikėjo. P. Marcinkaus golfo bičiuliai, bankininkai Michele Sindona ir Roberto Calvi, suprato finansus ir noriai dalijosi žiniomis. Tiesa, tik vėliau paaiškėjo, kad P. Marcinkus nutiesė kelią dar didesnių pinigų link.

1968 m. Italijos valstybė panaikino Vatikano neapmokestinamąjį statusą ir privertė bažnyčią diversifikuoti savo valdas. Šiuo tikslu pasamdė finansų patarėją M. Sindoną, kardinolo G. B. Montini draugą prieš jam tampant popiežiumi. M. Sindona tuo metu buvo vienas ryškiausių Italijos verslininkų, turėjo plačius ryšius su Gambino nusikaltėlių šeima – valdė jų pelną iš narkotikų. Mafijos pinigai buvo plaunami per įvairius bankus, įskaitant ir Vatikano. Jo imperija žlugo 1974 m., o Vatikanas, kaip pranešama, prarado dešimtis milijonų dolerių. M. Sindona galiausiai įkalintas iki gyvos galvos už tai, kad 1979 m. surengė žlugusį banką likvidavusio advokato nužudymą. Kalio cianidu užnuodytos kavos puodelį jis išgėrė praėjus keturioms dienoms po nuosprendžio.

P. Marcinkus ir Vatikano banko veikla už Vatikano ribų buvo žinomi jau 1973 m., kai jį apklausė JAV federalinis prokuroras Williamas Aronwaldas ir Teisingumo departamento Organizuotų nusikaltimų ir reketo skyriaus vadovas Billas Lynchas. P. Marcinkaus pavardė iškilo tiriant 14,5 mln. JAV dolerių padirbtų obligacijų schemą, kai netikros obligacijos 1971 m. persiųstos Vatikano bankui. Tačiau arkivyskupas turėjo imunitetą, o Amerikos pareigūnai nusprendė, kad kaltinimai negali būti pateikti.

Neišaiškintos mirtys

9-ojo dešimtmečio skandalas buvo susijęs su Milano banko „Ambrosiano“ žlugimu. Didžiausias Italijos investicinis bankas „Ambrosiano“, kuriam vadovavo finansininkas R. Calvi, žlugo 1982-aisiais. Vatikano bankui priklausė apie 1,5 % šio banko akcijų. 1978 m. nustatyta, kad keli milijardai lirų nelegaliai pervesta į kitas sąskaitas, todėl pradėti baudžiamieji tyrimai. 1981 m. R. Calvi buvo teisiamas, jam skirta ketverių metų lygtinė bausmė ir 19,8 mln. JAV dolerių bauda už pažeistus Italijos valiutos įstatymus. Kalėjime bandė nusižudyti, vėliau paleistas už užstatą. Jo šeima tvirtino, kad nekaltas dėl priskirtų nusikaltimų, nes tapęs manipuliacijų taikiniu. 1982 m. birželio 5 d., likus dviem savaitėms iki „Ambrosiano“ žlugimo, R. Calvi parašė įspėjamąjį laišką popiežiui Jonui Pauliui II ir nurodė, kad toks įvykis išprovokuotų neįsivaizduojamo masto katastrofą, o Bažnyčia patirtų didžiausią žalą. Susirašinėjimas patvirtino, kad nelegalios operacijos buvo plačiai žinomos tarp pagrindinių banko ir Vatikano filialų. Žlugus bankui aptiktos 700–1,5 mlrd. JAV dolerių skolos, o dauguma pinigų srautų keliavo per Vatikano banką. Vėliau paaiškėjo, kad trūkstami pinigai buvo paskolinti 10 šešėlinių Vatikano banko kontroliuojamų įmonių. Vatikano pareigūnai sutiko sumokėti „Ambrosiano“ kreditoriams apie 240 mln. JAV dolerių. Krizė dar labiau išaugo, kai R. Calvi sekretorė iššoko pro kabineto langą ir paliko banko prezidentą smerkiantį raštelį. Tai buvo tik dar vienos nelaimės preliudija. Kitą dieną R. Calvi kūnas rastas kabantis po Londono Blackfriars tiltu.

1978 m., praėjus vos 33 dienoms nuo jo valdymo pradžios, popiežius Jonas Paulius I oficialiai mirė nuo širdies smūgio. Nuo pat pradžių oficiali Vatikano istorija buvo įtartina. Vienuolė Vincenza Taffarel spaudai pasakojo radusi jį negyvą vonioje. Tą pačią dieną istorija pasikeitė, o pareigūnai pareiškė, kad popiežius gulėjo lovoje, o jį rado sekretoriai. Nors niekada nebuvo jokių tvirtų įrodymų, kad popiežius nužudytas, kai kurie teigė, kad jis iš tikrųjų nunuodytas. Mat sužinojo, kad Vatikano banko sąmoksluose su „Propaganda Due“ masonų lože, kurią 1966 m. atkūrė finansininkas Licio Gelli, dalyvavo žinomi Vatikano veikėjai, tarp jų ir P. Marcinkus.

Nors po visų įvykių atrodė, kad P. Marcinkus gali gyventi ramiai, praeities šešėliai greitai jį pasivijo. Tiriant dingusio asmens bylą gautas pareiškimas, kad Vatikano darbuotojo dukra Emanuela Orlandi buvo pagrobta ir vėliau nužudyta P. Marcinkaus nurodymu. Taip teigė Sabrina Minardi, gaujos „Banda della Magliana“ boso draugė. Tiesa, Orlandi šeimos nariai teigė skeptiškai žiūrintys į jos pasakojimus, nes gydyta dėl piktnaudžiavimo narkotikais. Tyrėjai išliko atsargūs, tačiau, kaip pranešė leidinys „La Repubblica“, juos sutrikdė kai kurių detalių tikslumas.

Viską praradęs grįžo namo

Pinigų troškulys, ilgą laiką kankinęs P. Marcinkų, tik augo, dėl to banko durys buvo laisvai atidaromos ne vienam sukčiui ar žudikui. Neregėto masto veidmainystė iki šiol sunkiai suvokiama, nes vieną akimirką melsdavosi, o kitą sukdavo gudriausias pinigų plovimo schemas. Galiausiai viską praradęs 1990 m. P. Marcinkus grįžo į Čikagos arkivyskupiją, vėliau persikėlė į Arizoną, kur gyveno kaip parapijos kunigo padėjėjas Šv. Klemenso bažnyčioje. Mirė Arizonoje, sulaukęs 84-erių.

Autorius Monika Budnikienė

Netikėtas susitikimas su karaliumi

Jeanne Bécu gimė 1743 m. rugpjūčio 19 d. Buvo nesantuokinė 30-metės siuvėjos Anne Bécu dukra. Tikrasis mergaitės tėvas nežinomas, tačiau manoma, kad tai buvo vienuolis Jeanas Jacquesas Gomardas de Vaubernieris. Tuometis motinos meilužis ponas Billiardas-Dumonceaux pasirūpino, kad trimetė mergaitė įgytų išsilavinimą Šventosios Aurėjos vienuolyne. Jeanne tikrai pasisekė, nes mama neturėjo lėšų rūpintis dukros išsilavinimu. Į Paryžių atvykusi Anne dirbo virėja pas Billiardo-Dumonceaux meilužę Frančeską, kuri lepino mažąją jos mergaitę. Kai Jeanne sukako 15-a, paliko vienuolyną. Maždaug tuo metu su motina buvo iškeltos iš pono Billiardo-Dumonceaux namų, todėl grįžo pas Anne vyrą Nicolasą Rançoną. Jaunoji mergina turėjo pajamų, nes nuolat sugalvodavo būdų, kaip užsidirbti. Iš pradžių parduodavo niekučius Paryžiaus gatvėse, vėliau tapo jauno kirpėjo padėjėja, galiausiai įsidarbino senyvos našlės madame de Delley de La Garde kompanione. Dirbti teko neilgai, nes iškart pastebėta, kad į ją dėmesį atkreipė du vedę našlės sūnūs. Vėliau dirbo asistente madam Labille ir jos vyro galanterijos parduotuvėje ir netrukus susidraugavo su Labille dukra Adélaïde Labille-Guiard. Darbas pas turtingas ponias ir parduotuvėse leido daug sužinoti apie bajorų etiketą ir kultūrą. Tiesa, istorikų teigimu, Jeanne dirbo viešnamiuose, kuriuose užmezgė ryšius su Prancūzijos Aukščiausiojo teismo teisėjais. Viename jos jaunystės grožį įamžinusių paveikslų Jeanne vaizduojama kaip blondinė migdolo formos mėlynomis akimis, todėl greitai patraukdavo daugelio vyrų dėmesį. 1763 m., kai pramogavo „Madame Quisnoy“ viešnamyje-kazino, jos grožis patraukė Jeano-Baptiste’o Du Barry dėmesį. Jo brolis Comte’as Guillaume’as Du Barry įkalbino moterį tapti jo meiluže, pavadindamas ją madmuazele Lange. Comte’as padėjo Jeanne sukurti kurtizanės karjerą aukščiausiuose Paryžiaus visuomenės sluoksniuose ir tapti visų geidžiama meiluže.

Vieniša ir žmonių nemėgstama

Jeanne greitai tapo sensacija Paryžiuje. Ji turėjo daug meilužių, tarp jų karališkuosius atstovus ir vyriausybės ministrus, kurių ryškiausias buvo pirmasis Prancūzijos vyriausias ministras Armanas Žanas de Rišeljė. Vienas meilužių, kunigaikštis Etjenas Fransua de Šuazelis, 1768 m. ją nuvežė į Versalį pas karalių Liudviką XV. Susižavėjimas buvo toks stiprus, kad netrukus karalius pasiuntė savo tarnautoją išsiaiškinti, kas ji. Kaip tik tuo metu karalienė Marija Leščinska mirė ir po kelių savaičių nuoširdaus gedėjimo dėl žmonos mirties 1768 m. birželį Liudvikas XV buvo pasirengęs vėl užmegzti romantinius santykius. Dėl prostitutės reputacijos Jeanne negalėjo būti vyriausiąja Prancūzijos karaliaus karališkąja meiluže. Tačiau karalius buvo toks užsispyręs gauti tai, ko trokšta, kad įsakė jai ištekėti už kilmingo vyro. 1768 m. rugsėjo 1 d. ji ištekėjo už buvusio meilužio Comte’o Guillaume’o Du Barry. Santuokai sudaryti padirbo gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad ji trejais metais jaunesnė ir kilusi iš kilmingos giminės. Jeanne apgyvendino karališkuosiuose rūmuose, tačiau buvo vieniša, negalėjo viešai matytis su karaliumi, nes neįvyko oficialus jos pristatymas. Beveik nė vienas aukštuomenės atstovas nenorėjo pripažinti Jeanne, nes matė ją kaip gatvės moterį, o ne kilmingą meilužę. Galiausiai Jeanne oficialiai pristatyta 1769 m. balandžio 22 d. Žmonių minia Veidrodžių salėje skendėjo paskalų kakofonijoje, kurios neužgožė nė viena brangi karaliaus dovana, siųsta prieš naktį su ja.

Jeanne greitai priprato prie prabangos. Liudvikas XV padovanojo jauną bengalų vergą Zamorą, kurį aprengė elegantiškais drabužiais ir šauklėjo. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Jeanne kasdienybė prasidėdavo 9 val. ryto, kai Zamoras atnešdavo rytinį puodelį karšto šokolado, paskui išsirinkdavo suknelę, papuošalus ir apsirengdavo. Kirpėja Berline ateidavo papudruoti ir sutvarkyti plaukus. Po grožio procedūrų būdavo pasiruošusi priimti draugus, prekybininkus, tokius kaip siuvėjai, juvelyrai ir menininkai, kurie siūlė geriausias savo prekes. Buvo ekstravagantiška, bet gero būdo. Kai ją aplankė monsinjoras Mandevilis ir paprašė atleidimo jaunai mergaitei, pasmerktai į kartuves už vaikžudystę nuslėpus negyvą vaiką, Jeanne laiškas Prancūzijos kancleriui merginą išgelbėjo.

Nesidomėjo politika, bet keitė valstybės gyvenimą

Tapusi vyriausiąja karaliaus meiluže atsidūrė dėmesio centre. Vilkėjo brangius, ekstravagantiškus drabužius, o kaklą ir ausis puošė deimantai, kurių gausa vis labiau tuštino valstybės iždą. Susirado ir draugų, ir priešų. Aršiausia varžove buvo hercogienė de Gramont Beatrix, kuri bergždžiai stengėsi užimti ankstesnės karaliaus meilužės, velionės markizės de Pompadour, vietą. Iš pat pradžių hercogienė su broliu kūrė planą, kaip pašalinti Jeanne, net rašė šmeižikiškas brošiūras prieš ją ir karalių, tačiau tai niekaip nepaveikė jos padėties. Jeanne, skirtingai nei jos pirmtakė de Pompadour, mažai domėjosi politika, mieliau visą dėmesį skyrė gražiam garderobui. Tačiau karalius nuėjo taip toli, kad leido jai dalyvauti valstybės tarybos posėdžiuose. Nors Jeanne garsėjo gera prigimtimi ir menininkų palaikymu, darėsi vis nepopuliaresnė dėl karaliaus noro ją aprūpinti brangiausiais daiktais, dėl ko valstybei darėsi vis sunkiau. 1772 m. meiluže susižavėjusio Liudviko XV nebuvo galima sustabdyti – paprašė, kad Paryžiaus juvelyrai Boehmeris ir Bassenge’as sukurtų ypatingą deimantų vėrinį, kuris atsiėjo 2 mln. livrų.

Galėjo išvengti mirties bausmės

Bėgant laikui karalius Liudvikas XV pradėjo jausti ne tik mirties alsavimą į nugarą, bet ir kaltę dėl savo veiksmų, todėl ėmė praleidinėti susitikimus su Jeanne. Viešėdamas su ja Mažojo Trianono pilyje pajuto pirmuosius raupų simptomus. Naktį sugrąžintas į rūmus ir paguldytas į lovą, kur šalia jo liko dukterys ir Jeanne. 1774 m. gegužės 4 d. karalius pasiūlė meilužei palikti Versalį, kad apsaugotų ją nuo infekcijos, o jis galėtų pasiruošti išpažinčiai ir paskutinėms apeigoms. Ji pasitraukė į dvarą netoli Riuej Malmezono. Po karaliaus mirties ir jo anūko Liudviko XVI įžengimo į sostą naujoji karalienė Marija Antuanetė Jeanne ištrėmė į Pont-aux-Dames abatiją. Po metų vienuolyne jai leido aplankyti apylinkes, jei grįš iki saulėlydžio. Po mėnesio leido išvykti ne toliau kaip 16 km atstumu nuo Versalio. Po dvejų metų leista persikelti į Louveciennes komuną, kurioje patogiai gyveno. Būdama menininkų ir amatininkų globėja, palaikė naujus meno judėjimus ir idėjas, tačiau netrukus prasidėjo Prancūzijos revoliucija. Pirmaisiais metais žmones vertino tik pagal jų turtą ir netolimą praeitį, todėl plebėjiška Jeanne kilmė buvo pamiršta. Vadinta grafiene, gyvenusia su karaliumi. Gyveno toli nuo Versalio, todėl jos niekas neprisiminė iki tol, kol nepadarė lemtingų klaidų.

1791 m. buvo apiplėšta. Tačiau nesuprato, kad daugiau laimėtų tylėdama apie savo turtą, nei ragindama jo ieškoti. Žinia apie pagrobtus deimantus sukėlė tokį triukšmą, kad tai patraukė daugelio dėmesį, ypač dėl to, kad pažadėjo dosnų atlygį už radybas. Pasirodo, brangakmeniai buvo Londone, ten, kur tuo metu gyveno, jautėsi saugi ir priimta. Netikėtai nusprendė grįžti į Prancūziją, nors buvo griežtai įspėta niekada nekelti kojos į Paryžių, juk kaip buvusi karaliaus meilužė bus lengvas taikinys. Jeanne nieko nepaisė, tad vos atvykusi į Prancūziją buvo suimta ir įmesta į kalėjimą, apkaltinta išdavyste bei greitai nuteista mirties bausme. Buvo įtariama finansiškai padėjusi nuo revoliucijos pabėgusiems emigrantams. Jeanne veltui bandė gelbėtis atskleisdama paslėptų brangakmenių vietą. 1793 m. gruodžio 8 d. Revoliucijos aikštėje giljotina nukirto buvusiai karaliaus meilužei galvą. Prieš tai išsigandusi šaukėsi pasigailėjimo ir maldavo stebinčios minios pagalbos, tačiau pasigailėta nebuvo. Nors jos turtas atiteko Paryžiaus tribunolui, brangenybės, kurias nelegaliai išgabeno iš Prancūzijos į Angliją, 1795 m. parduotos Londono „Christie’s“ aukcione.

Autorius Monika Budnikienė

Ruth Handler, 1999 m. vasaris. REUTERS / Alamy Stock Photo nuotrauka.

Sėkmingas verslo planas

Ruth gimė 1916 m. lapkričio 4 d. Denveryje, Kolorado valstijoje, rusų-žydų imigrantų Jacobo ir Idos Mosko šeimoje. Vidurinėje mokykloje susipažino su Elliotu Handleriu. Mokyklos meilė įsiliepsnojo ir galiausiai susituokę 1938 m. persikėlė į Los Andželą. Greitai įsisuko ne tik į šeimos, bet ir darbų ritmą. Vyras nusprendė gaminti baldus iš akrilo ir organinio stiklo. Ruth, matydama vyro potencialą, pasiūlė baldus parduoti ir užregistruoti naująjį verslą, kad galėtų dirbti su didesnėmis kompanijomis. Greitai Kalifornijoje Elliotas su draugu Haroldu Matsonu įkūrė įmonę, sujungdamas jų vardus į vieną žodį „Mattel“. Jų pradžia buvo gana kukli – pardavinėjo medinius paveikslų rėmus. Taupydamas, kiek tik gali, vienas įmonės įkūrėjų iš paveikslų rėmų likučių gamino mažus baldus lėlių nameliams. Nepaisant šio lėlių baldų verslo sėkmės, Haroldas pardavė pusę savo įmonės Elliotui manydamas, kad verslas pasmerktas žlugti. Tačiau taip nenutiko. Ruth prisijungė prie vyro kaip verslo bendrasavininkė. Neilgai trukus „Mattel“ įmonės produkcija visiškai pasikeitė – nuo paveikslų rėmų pereita prie žaislų gamybos ir pardavimo.

Sėkmė, kuri juos aplankė, buvo stulbinanti. Tarp pirmųjų dideliu mastu parduodamų gaminių – žaislinė ukulelė, kuri taip išpopuliarėjo, kad jos pagrindu išleista visa serija muzikinių žaislų vaikams. 1955 m. jiedu užsitikrino teises gaminti „Mickey Mouse Club“ gaminius. Dėl tinkamai pasirinktos rinkodaros strategijos, „Mattel“ prekių buvo galima pamatyti beveik kiekvienos JAV šeimos namuose. Tais pačiais metais išleido „Burp Gun“, patentuotą visiškai automatinį žaislinį ginklą. Tačiau sėkmingiausiu „Mattel“ kūriniu 1959 m. tapo lėlė Barbė. Ji amžiams pakeitė žaislų rinką visame pasaulyje.

Įkvėpimu tapo seksualios lėlės

Ruth turėjo begalę įvairiausių žaislų idėjų, kai staiga jos akiratyje pasirodė dukra Barbara su draugais. Vaikai žaidė su popierinėmis lėlėmis, kurias fantazuodami paversdavo tuo, kuo tik nori: koledžo studentais ir suaugusiaisiais, turinčiais įvairių profesijų. Moteris norėjo, kad visi vaikai galėtų turėti žaislą, leidžiantį jiems daryti tą patį – svajoti apie ateitį. Ji kreipėsi į „Mattel“ dizainerius su naujos lėlės koncepcija, kuri kardinaliai skyrėsi nuo visų kitų rinkoje esančių lėlių. Užuot gaminusi dar vieną paprastą lėlę mažoms mergaitėms, kurios galėtų ja rūpintis ir atlikti mamų vaidmenį, ji rinkai pristatė suaugusios moters lėlę. Iš pradžių įmonės dizaineriai buvo skeptiškai nusiteikę, nes nesuprato idėjos. Kai kurie netgi manė, kad tokios lėlės neįmanoma pagaminti. Tačiau R. Handler buvo atkakli. „Kiekvienai mergaitei reikėjo lėlės, per kurią galėtų įsivaizduoti savo ateitį“, – sakė kūrėja, duodama interviu „The New York Times“. Ieškodama ir grynindama idėjas, su šeima išvyko į Šveicariją. Vaikščiodama po parduotuves vienoje jų netikėtai aptiko Bild Lilli – seksualią, suaugusiesiems skirtą lėlę, sukurtą pagal komiksų personažą. Akivaizdu, kad moteris negalėjo aklai nukopijuoti idėjos ir tiesiog parduoti Bild Lilli vaikams, tačiau lėlės dizainas buvo būtent tai, ko ji ieškojo. Ruth nusipirko lėlę ir grįžusi į JAV parodė ją „Mattel“ dizaineriams. Lėlės pristatymas Amerikos žaislų mugėje Niujorke 1959 m. kovo 9 d. buvo stulbinamai sėkmingas – Barbė akimirksniu sulaukė neregėto dėmesio. Mergaitės reikalavo lėlės, o „Mattel“ per pirmus metus jų pardavė 351 000. R. Handler netgi susitarė, kad lėlės būtų reklamuojamos kaip vienintelės „Mickey Mouse“ klubo rėmėjos, o Barbė buvo pirmasis sėkmingai reklamuojamas žaislas vaikams.

Netrukus šalia Barbės atsidūrė vaikinas, vardu Kenas, pavadintas moters sūnaus vardu. Galiausiai vienas po kito pradėti gaminti kiti Barbės pasaulio personažai, kurie leido mergaitėms dar geriau įsijausti į vaidmenų žaidimus. Nors per daugelį metų Barbė nemažai kritikuota, pradedant abejotinu intelektu ir smėlio laikrodžio kūno sudėjimu, baigiant jos vaikino Keno pristatymu, kaip jos gražaus aksesuaro, Barbės populiarumas konkurentų neturėjo. Iki šiandien „Mattel“ pardavė daugiau nei milijardą lėlių, kurios įkūnija daugybę asmenybių: nuo astronautės ar verslininkės iki UNICEF savanorės ir t. t. „Mano Barbės filosofija ta, kad per lėlę maža mergaitė gali būti bet kuo. Barbė visada reprezentavo faktą, kad moteris turi pasirinkimą“, – rašė lėlės kūrėja autobiografijoje „Dream Doll: The Ruth Handler Story“.

Naujas verslas ir kova su vėžiu

8-ajame dešimtmetyje Barbė jau buvo spėjusi tapti įvairių profesijų atstove. Piliečių teisių judėjimo metu ji buvo papuošta JAV prezidento žmonos Jackie Kennedy šukuosena, „suporuota“ su juodaodžiu draugu. Kol mergaitės ją meiliai glaudė ir bandė įsivaizduoti, kuo bus užaugusios, lėlės kūrėja sulaukė feminisčių kritikos, kad Barbė reprezentuoja nerealius mažų mergaičių idealus, nes lėlės kūno proporcijos yra nelogiškos ir neįmanomos, jei ji būtų tikra moteris. Maža to, 1978 m. R. Handler ir kiti „Mattel“ darbuotojai apkaltinti sukčiavimu bei melagingų pranešimų teikimu Vertybinių popierių ir biržos komisijai dėl bandymo paveikti akcijų kainas.

1970 m. jai diagnozuotas krūties vėžys, dėl kurio pašalino kairiąją krūtį. Tada vėl suprato, kad rinkoje yra niša, kurią turi užpildyti. Naujas planas – gaminti krūtų protezus išgyvenusioms krūties vėžį. „Iki šiol kiekviena parduota protezuota krūtis naudojama pakaitomis dešinėje arba kairėje pusėje. Dar niekada nebuvo tokio batsiuvio, kuris pagamintų vieną batą, tinkantį ir dešinei, ir kairei kojai“, – žurnalistams yra sakiusi moteris. Niekas daugiau negamino nieko panašaus – tai buvo putplasčio ir silicio dirbtinė krūtis, kuria R. Handler taip didžiavosi, kad interviu metu atsisegdavo palaidinę ir prašydavo žurnalistų atspėti, kuri jų tikra.

Nors moterims stengėsi padėti, kuo tik gali, garsiosios kūrėjos neaplenkė negandos – eidama 80-uosius metus susirgo storosios žarnos vėžiu. Po operacijos 2001 m. pabaigoje patyrė daugybę komplikacijų, dėl kurių 2002 m. balandžio 27 d. mirė. Vyras Elliotas paskui ją išėjo po devynerių metų, sulaukęs 95-erių.

Autorius Monika Budnikienė

Mary Quant, 1964. Ronald Dumont—Express/Hulton Archive/Getty Images

Sunkiai pasiektas kompromisas

Mados žurnalistė Ernestine Carter rašė: „Keletui laimingųjų duota gimti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, turint reikiamų gabumų. Pastaruoju metu tokių yra trys: C. Chanel, Ch. Dioras ir Mary Quant.“ Barbara Mary Quant gimė 1930 m. vasario 11-ąją Londono Blakhito rajone, mokytojų Jacko ir Mildred Quant šeimoje. Mary nuo mažens žinojo, kad nori dirbti mados srityje. 1985-aisiais ji viename interviu sakė nemėgstanti kitų rankomis siūtų drabužių, tad nuo 5-erių pati siuvasi rūbus. Tėvams atsisakius leisti jai lankyti mados kursus, Mary pasirinko studijuoti iliustraciją Goldsmiths koledže. Tai buvo sunkiai pasiektas kompromisas su tėvais, kurie manė, kad mada – per daug rizikinga pramonė. Būtent šiame koledže moteris susipažino su būsimu vyru aristokratu Alexanderiu Plunketu Greene‘u. Pora susituokė 1957 m., o 1970 m. susilaukė sūnaus Orlando. Jiedu buvo laimingai susituokę iki vyro mirties 1990-aisiais.

1953 m. Mary įteiktas meninio išsilavinimo diplomas. Po dvejų metų įsigijo namą Čelsyje (Londonas). Rūsyje pora atidarė restoraną „Alexander‘s“, o pirmame aukšte – parduotuvę „Bazaar“. Skirtingos kiekvieno partnerio stiprybės prisidėjo prie ilgalaikės sėkmės. Pora visada dirbo kartu, tiesa, Mary daugiausia dėmesio skyrė dizainui, o Alexanderis turėjo verslumo ir rinkodaros įgūdžių. Nors visada norėjo lankyti mados mokyklą, tik gerokai vėliau prisipažino, kad jai pasisekė, jog to nepadarė, mat gavo daugiau kūrybinės laisvės ir kūrė savitą dizainą, orientuotą į vidutinius vartotojus. Ji siekė sukurti drabužius, kuriuos būtų lengva persirengti ir judėti. Perkamiausios prekės buvo baltos apykaklės prie juodų suknelių, marškinėliai ir juodos tamprės.

Ieškodama naujų ir įdomių drabužių savo parduotuvei, Mary nebuvo patenkinta asortimentu. Tad nusprendė, kad parduotuvėje privalės būti ir dalis jos kurtos kolekcijos. Netrukus vitrinoje pasirodė balti lakuoti suvarstomi batai iki kelių ir siauri dryžuoti megztiniai, tapę Londono įvaizdžio dalimi. Kartu su madingais mados šou ir neįprastomis vitrinomis originalūs drabužiai, specialiai sukurti jaunimui, užtikrino gausų pirkėjų srautą. Mary buvo savamokslė dizainerė, tačiau lankė vakarinius siuvimo ir modeliavimo kursus, kad gautų reikiamų įgūdžių. Jos verslo planas buvo paprastas – dieną parduodavo drabužius, už juos gautus pinigus skirdavo audiniams, o per naktį kurdavo naujus rūbus, kurie ryte atsirasdavo parduotuvės vitrinoje. Nors toks darbas vargino, klientus viliojo nuolat atnaujinamas ir konkurencingas asortimentas.

Kas išrado mini sijoną?

Nors Mary tvirtino, kad tai ji išrado mini sijoną, iš tiesų tikrosios išradėjos buvo jaunosios klientės. Mat norėjo vis trumpesnių sijonų. Tokius kūrė ir kiti dizaineriai, daugiausia André Courrèges, tačiau su šiuo rūbu labiausiai siejamas M. Quant vardas. Ji netgi pavadino šį drabužį mėgstamiausio automobilio modelio vardu – „Mini“. Sijonus greitai išpopuliarino ryškiausias to meto modelis Twiggy – dėl laibos figūros trumputis sijonukas virto tarptautine tendencija. Mados žurnalistė ir kostiumų dizainerė Marit Allen, kurios specializacija – filmų kostiumų kūrimas, tvirtai pareiškė, kad pirmasis mini sijono kūrėjas buvo britų mados dizaineris Johnas Batesas, o ne M. Quant ar A. Courrèges. Tačiau, nepaisant mados pasaulyje vykusių rietenų, nuo 6-ojo dešimtmečio sijonai trumpėjo. Mary norėjo, kad jų liemuo būtų aukštesnis ir mažiau varžytų aktyviai judant. „Kurdavau lengvus, jaunatviškus, paprastus drabužius, su kuriais lengva judėti, bėgti ir šokinėti. Siūdavome tokio ilgio, kokio norėdavo klientės. Siūdavau juos labai trumpus, o klientės sakydavo: „Trumpiau, trumpiau.“ Jos buvo keistai moteriškos, bet jų moteriškumą labiau atspindėjo požiūris, ne išvaizda“, – pirmųjų mini sijonų kūrybą prisiminė dizainerė. Be mini sijono, manoma, kad Mary išrado prie drabužio derančias spalvotas ir raštuotas pėdkelnes, nors jų sukūrimas taip pat priskiriamas ispanų aukštosios mados dizaineriui Cristóbaliui Balenciagai, kuris 1962 m. pasiūlė arlekino raštais puoštas pėdkelnes.

Pripažinimas už išskirtinį indėlį į britų madą

Į Mary įkurtą parduotuvę užsukdavo net „The Beatles“ narių, todėl 1961 m. Knightsbridge atidarė antrąją. Be to, pasiūlė radikaliai skirtingą apsipirkimo patirtį – jos parduotuvėse grojo garsi muzika, nemokamai pilstyti gėrimai, šmaikščiose vitrinose keistomis pozomis puikavosi modeliai. Ilgesnės darbo valandos neretai iki pat vėlaus vakaro viliojo jaunas moteris apsipirkti jaukioje aplinkoje. 1963 m. verslo idėja perkelta į JAV ir pradėta masinė rūbų gamyba. Taip gimė pasaulinis prekės ženklas „Mary Quant“. JAV jos dizaino gaminiai pardavinėti „JCPenney“ universalinėse parduotuvėse. Taip pat įkūrė pigesnių drabužių liniją „Ginger Group“. Pirmosios „Mary Quant“ kolekcijos buvo nepaprastai modernios savo paprastumu, patogios dėvėti. Mary norėjo laisvų drabužių, tinkančių kasdienai. Trumpas sukneles derinusi su ryškių spalvų (raudona, slyvų, vynuogių) pėdkelnėmis, kūrė drąsius ir praktiškus rūbus tiek į mokyklą, tiek į šokių pamokas. 1966 m. M. Quant gavo Britų imperijos ordiną už indėlį į mados industriją. Ji atvyko į Bakingamo rūmus priimti garbės vilkėdama firminę trumpą džersio suknelę. Tais pačiais metais parašė pirmąją knygą „Quant by Quant“.

Nuo 1970-ųjų pabaigos įmonė gamino kokybiškus moteriškus drabužius, maudymosi kostiumėlius, papuošalus, madingas lėles Daisy, populiarias makiažo bei odos priežiūros priemones. Kartu su Didžiosios Britanijos gamybos įmonei „ICI“ kūrė interjero dizaino akcentus: patalynę, kilimus, dažus ir tapetus. Netgi pristatė vyrų odos priežiūros liniją ir išleido patarimų knygas apie kosmetiką. 1990 m. apdovanota prestižiniu Didžiosios Britanijos mados tarybos apdovanojimu „Hall of Fame Award“, pripažįstant išskirtinį indėlį į britų madą.

Autorius Monika Budnikienė

Palikta mamos kurtizanės

Henriette-Rosine Bernard gimė Paryžiaus Lotynų kvartale 1844 m. spalio 22-ąją. Judith Bernard, olandų žydės kurtizanės, turėjusios turtingų klientų, dukra. Tėvo vardas dokumentuose ilgą laiką neįrašytas, tik vėliau paaiškėjo, kad jis buvo vieno Prancūzijos uostamiesčio advokatas. Sarah atsiminimuose paliko įrašą, kad tėvo šeima sumokėjo už jos mokslą, reikalavo, kad ji būtų pakrikštyta kaip katalikė, o sulaukusi pilnametystės gavo didelę sumą. Jos mama dažnai keliaudavo ir mažai matydavo dukrą, todėl mažylė apgyvendinta pas slaugę Bretanėje, vėliau – kotedže Neji prie Senos. Kai būsimajai žvaigždei buvo septyneri, motina išsiuntė ją į internatinę mokyklą jaunoms damoms Paryžiaus priemiestyje, mokslą apmokėjo tėvo šeima. Ten Sara suvaidino pirmąsyk suvaidino spektaklyje „Klothilda“ – atliko Fėjų karalienės vaidmenį ir įkūnijo pirmąją iš daugelio dramatiškų mirties scenų. Kol mergaitė bandė atskleisti talentus, žavioji mama pakilo į aukščiausias Paryžiaus kurtizanių gretas, bendravo su politikais, bankininkais, generolais ir rašytojais. 10-metė priimta į „Grandchamp“, išskirtinę Augustino vienuolyno mokyklą netoli Versalio, kur skleidėsi jos, kaip būsimos aktorės, asmenybė. Mokslai vienuolyne turėjo įtakos, netrukus pareiškė ketinanti tapti vienuole. Tiesa, ne visada laikėsi vienuolyno taisyklių. Apkaltinta šventvagyste, kai surengė augintinio driežo krikščioniškas laidotuves su procesija ir ceremonija. Nors visą laiką buvo labai religinga, niekada nepamiršo žydų kilmės. Po daug metų žurnalistės paklausta, ar yra krikščionė, ji atsakė: „Ne, aš esu Romos katalikė ir didžiosios žydų rasės narė. Laukiu, kol krikščionys taps geresni.“

Temperamentas tiko teatrui

1857 m. Sarah sužinojo apie tėvo mirtį. Motina sukvietė šeimos narius, įskaitant meilužį Charlesą Duc de Morny, nesantuokinį Napoleono III pusbrolį, kad nuspręstų, ką daryti su dukra. Šis užsiminė, kad 16-metės temperamentas labiausiai tiktų teatrui. Netgi pasinaudojo pažintimis ir sumokėjo už mokslus Paryžiaus konservatorijoje. Kai jai nepavyko padaryti įspūdžio būsimiems mokytojams, Charlesas užtikrino Sarah vietą „Comedie-Francaise“, prestižinėje Prancūzijos nacionalinėje teatro trupėje. Nuo 1860 m. sausio iki 1862 m. studijavo aktorystę pas du garsius „Comédie Française“ aktorius Josephą-Isidore‘ą Samsoną ir Jeaną-Baptiste‘ą Provostą. Atsiminimuose ji rašė, kad pastarasis mokė dikcijos, o Josephas-Isidore – galios paprastumu sudominti žiūrovus. Sceninę pavardę pakeitė iš Bernard į Bernhardt. Dar studijuodama sulaukė daug vyrų dėmesio. Vienas jų pateikė pelningą santuokos pasiūlymą. Už tuoktuves žadėjo net 500 000 frankų, tačiau atsakymas buvo neigiamas. Didžiojoje scenoje Sara debiutavo 1862 m. rugpjūčio 31 d., atliko pagrindinį vaidmenį spektaklyje pagal J. Racine pjesę „Iphigénie“. Vaidyba buvo tokia prasta, kad po uždangos skambučio, kai ji paprašė mokytojo atleidimo, jis pasakė: „Aš galiu tau atleisti ir tu galiausiai atleisi sau, bet Racine savo kape niekada to neatleis.“ Prastas pirmasis pasirodymas ir toliau jaučiama įtampa scenoje lėmė kivirčą, kurio metu ji pliaukštelėjo vyresnei aktorei. Iškart užsitarnavo divos reputaciją.

Vaidyba be galūnių

S. Bernhardt per savo karjerą suvaidino mažiausiai 70 vaidmenų 125 pjesėse – tiek moterų, tiek vyrų. Populiariausios buvo dramatiškos mirties scenos. 46-erių įkūnijo 19-metę Žaną d‘Ark. 55-erių pasirašė 25 m. nuomos sutartį dėl teatro Paryžiuje, pervadindama jį „Théâtre Sarah Bernhardt“. Daug keliavo po pasaulį, netgi surengė rečitalį San Quentino kalėjime. 1914 m., kaip įprasta, išvyko į atostogų namus Bel Ilio saloje su šeima ir artimais draugais. Ten gavo žinią apie erchercogo Franzo Ferdinando nužudymą ir Pirmojo pasaulinio karo pradžią. Skubiai grįžo į Paryžių, prie kurio artėjo vokiečių kariuomenė. Galiausiai išvyko į vilą Arkašono įlankoje, kur gydytojas aptiko kojos gangreną. Nuo 1906 m. nesėkmingo pasirodymo Rio de Žaneire, kai patyrė traumą, moteris tikėjo, kad koja sugis savaime. Nugabenta į Bordo, kur chirurgas amputavo koją beveik iki klubo. Moteris atsisakė dirbtinės kojos, ramentų ar neįgaliojo vežimėlio – scenoje judėjo pagal strategiškai išdėstytas dekoracijas arba nešiota ant Liudviko XV stiliaus satino kėdės.

Skandalistės reputacija

Vos 20-ies pagimdė sūnų Maurice‘ą, tuo pat metu gimė skandalingos moters reputacija. Tik tuomet, kai ji išgarsėjo, tėvas Henri Prince de Ligne pasiūlė oficialiai pripažinti Maurice‘ą savo sūnumi. Šis mandagiai atsisakė paaiškindamas, kad patenkintas būdamas Sarah Bernhardt sūnumi. 1882 m. aktorė ištekėjo už 11 metų jaunesnio graikų kariškio Aristido Damalo. Jiedu kartu vykdavo į gastroles, tačiau jam labiau patiko leisti žmonos pinigus ir vartoti morfijų. 1899 m. vyras mirė perdozavęs narkotikų. Nenuostabu, kad Sara norėjo visko, kas siejama su geru gyvenimu, įskaitant egzotiškų gyvūnų kolekciją. Kaip teigiama, ją sudarė liūtas, papūga, puma, du arkliai, beždžionė Darvinas ir aligatorius, vardu Ali Gaga. Ropliu rūpinosi savaip – duodavo jam pieno ir šampano, tad netrukus gyvūnas nugaišo. Nepaisant sėkmės, jai vis trūko pinigų. Sūnų Maurice‘ą paskyrė įkurto teatro direktoriumi ir leido jam naudoti teatro pinigus lošimo skoloms apmokėti, o galiausiai buvo priversta įkeisti kai kurias brangenybes, kad apmokėtų nesibaigiančias sąskaitas.

Romanas su moterimi

Garsioji aktorė nuolat kartojo, kad vaidmenys, skirti moterims, nelabai įdomūs, neleidžia atskleisti visų talentų, todėl atliko daugybę vyriškų vaidmenų. Niekada nevengdavo dėmesio, net kai jos veiksmai buvo suvokiami kaip netinkami. Per visą karjerą nuolat naudojosi žinomumu, vaidino reklamos kampanijose. Taip pat plėtė lyčių vaidmenis už scenos ribų – mūvėjo kelnes, nors moterims tai drausta. Netgi užmezgė meilės ryšį su tapytoja ekspresioniste Louise Abbema. Į lovą sėkmingai viliojo daug kitų žvaigždžių. Rašytojas Victoras Hugo, su kuriuo plėtojo romaną, kai jam buvo 70 metų, o jai – vos 27-eri, ją vadino „auksiniu balsu“. Tapo daugelio menininkų, įskaitant Oscarą Wilde‘ą, Edmondą Rostandą ir Marcelį Proustą, mūza. Ugdė talentus rašymo, tapybos ir skulptūros srityse. Gerbėjų netrūksta iki šiol – 2017 m. jos sukurtas ir pasirašytas balto marmuro Ofelijos reljefas parduotas aukcione už 385 444 JAV dolerių.

Neabejotinai suprato įvaizdžio, rinkodaros, apkalbų ir dėmesio galią, net kai visa tai lydėjo nemaloni patirtis. Ši strategija pasiteisino – žurnalistai visur sekiojo žymią aktorę, o gerbėjai maldavo autografo. Iki pat mirties 78-erių vaidino scenoje ir ekrane, išbandė jėgas kaip skulptorė ir apkeliavo penkis žemynus. Pozavo daugeliui tapytojų, skulptorių, fotografų ir grafikos dizainerių, užtikrindama, kad jos įvaizdis taps žinomas visame pasaulyje, pavyzdžiui, Alphonse Mucha garsiuosiuose Art Nouveau plakatuose. 1910 m. ji aplankė Thomasą Edisoną West Orange mieste, Naujajame Džersyje, kad sukurtų garsiausią ir tragiškai jaudinantį vaidmenį – sceną iš J. Racine 1677 m. tragedijos „Fedra“. Taip pat skolino savo vardą ir įvaizdį nekilnojamojo turto įmonėms Bronkse ir rėmė įvairius produktus – nuo veido pudros iki aperityvų. S. Bernhardt sukūrė vieną pirmųjų Vakarų pasaulio asmenybės kultų. 1906 m. prancūzų selekcininkas Monsieur Lemoine išaugino S. Bernhardt bijūnus – pačią įspūdingiausią veislę. 1960-aisiais aktorė po mirties pagerbta žvaigžde Holivudo šlovės alėjoje.

Autorius Monika Budnikienė

Vaikystėje patyrė smurtą

Margarita Carmen Cansino, kuri vėliau pasivadino mamos mergautine pavarde ir tapo Rita Hayworth, gimė 1918 m. spalio 17-ąją Niujorke. Jos šeima puikiai žinojo, ką reiškia ryškus ir jaudinantis viešas gyvenimas, todėl tikėjosi, kad dukra seks jų pėdomis. Jos tėtis buvo Eduardo Cansino, profesionalus šokėjas, o mama Volga – populiari šou mergina Brodvėjuje. Tėvai taip troško, kad dukra taptų šokėja, jog jai nebuvo jokių galimybių rinktis kitą gyvenimo kelią. Vos 12 metų jau garsėjo profesionali šokėja, nors apie tai nė nesvajojo. Autobiografinėje knygoje atskleidė, kad tiesiog nežinojo, kaip atsisakyti, jei liepta lankyti šokių pamokas. Garsenybė sakė: „Man tai nelabai patiko, bet neturėjau drąsos pasakyti tėvui, todėl pradėjau lankyti pamokas. Tėvas sakydavo: „Repetuok, repetuok, repetuok. Štai mano mergaitė.“ Mažoji Rita neturėjo normalios vaikystės, išvien bandė pateisinti tėvų lūkesčius. Maža to, darydama viską, ko trokšta gimdytojai, niekada nesulaukė tinkamos meilės ir paramos iš šeimos, namiškiams niekuomet nebuvo gana.

Rita, ruošiama tapti žvaigžde, ne tik turėjo paklusti neįtikėtinai griežtiems reikalavimams, bet ir patyrė seksualinį smurtą. Remiantis „The Chicago Tribune“ straipsniu, dar paauglę prievartavo savas tėvas. Vėliau paaiškėjo, kad R. Hayworth tėvas prie jos priekabiaudavo jiedviem išvykus į darbo keliones. Namuose motina stengėsi apsaugoti dukrą, net miegodavo šalia jos. Manyta, kad ji visą gyvenimą buvo tyli ir drovi dėl anksti patirtos seksualinės traumos. Prievarta padarė nepataisomą žalą moters psichikai.

Meilė ir absoliuti vyro kontrolė

Rita 1937 m. ištekėjo už automobilių pardavėjo Eddie Judsono. Jis buvo daug vyresnis, atrodė, kad jie vienas kitam visiškai netinka, tačiau moteriai tai nerūpėjo, nes meilė buvo svarbiau už viską. Įsimylėjėlė sakė: „Ištekėjau iš meilės, bet jis vedė mane kaip investiciją. Penkerius metus elgėsi su manimi taip, lyg neturėčiau nei proto, nei sielos.“ E. Judsonas nebuvo malonus jaunai žmonai, nuolat skatino daugiau dirbti ir dalyvauti renginiuose, kad dar labiau išgarsėtų. Netgi privertė atlikti skausmingų elektrolizės procedūrų, kad jos išvaizda kuo mažiau primintų lotynų amerikietę. Moteris neturėjo savo balso, nes iš mylimojo sulaukdavo ne meilių žodžių, o grasinimų sužaloti, jei nebus padaryta taip, kaip jis nori. Maža to, bandė priversti ją fiziškai santykiauti su kitais vyrais, kurie padėtų gauti darbo pasiūlymų. Vienu metu vertė žmoną suvilioti įtakingą amerikiečių kino prodiuserį Harry Cohną. R. Hayworth tąkart sukaupė visą drąsą ir neįvykdė norų, taip supykdydama ne tik vyrą, bet ir prodiuserį. Šis žingsnis moteriai atsirūgo, kai vėliau jiems teko dirbti kartu. H. Cohnas su moterimi elgėsi paniekinamai, tačiau ji laikėsi savo pozicijos.

Nesėkmingų santuokų virtinė

R. Hayworth neteko patirti tikros meilės. Anot „The New York Times“ , antrasis moters vyras buvo aktorius ir režisierius Orsonas Wellesas. Jiedu susilaukė dukters Rebeccos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad myli žmoną, iš tiesų buvo šaltas ir abejingas, nuolat emociškai nutolęs. Maža to, nuolat ją apgaudinėjo, nė nemirktelėdamas susitikdavo su kitomis aktorėmis, taip pat miegodavo su sekso paslaugas teikiančiomis moterimis. Nutrūkus šiai santuokai, Ritai pasipiršo princas Aly Khanas, karališkasis visuomenės veikėjas, pagarsėjęs puošniu įvaizdžiu. Jis persekiojo moterį, kai dar buvo vedęs, ir galiausiai su ja susituokė didingos ceremonijos metu. Moteris dėl sutuoktinio metė kino karjerą ir visa galva pasinėrė į jo pomėgius, nors pati nejautė jokio džiaugsmo. Kai santuoka su princu pradėjo byrėti, ji žinojo, kad laukia sunkus išbandymas. Mat teko slėptis nuo paparacų ir kitų nesąžiningų žmonių, kurie nuolat troško jos dėmesio ir siekė bet kokia kaina apgauti. Garsenybė bandė sugalvoti, kaip atsistoti ant kojų. Galiausiai susipykusi su vyru nusprendė pasiimti dukrą Yasmin ir bėgti iš Europos į savo namus Niujorke. Ji bijojo, kad princas bandys atimti mergaitę. 1951 m. pateikė skyrybų prašymą, kaltindama A. Khaną ypatingu žiaurumu. Teismo salėje princas pasakė norįs, kad dukra būtų auginama kaip musulmonė. R. Hayworth norėjo atžalą auginti kaip krikščionę, todėl atmetė jo 1 mln. dolerių pasiūlymą. Galiausiai teismo procesas baigėsi moters naudai, ji gavo dukters globą. Galutinai išsiskyrusi ištekėjo už dainininko Dicko Haymeso. Ketvirtas sutuoktinis ja ne tik nesirūpino, bet ir nuolat eikvojo žmonos finansus savo reikmėms.

Holivudo žvaigždė galėjo suvilioti galybę vyrų, tačiau nuolat jautėsi vieniša, nesuprasta, sudaužyta širdimi. Kartą vienam iš buvusių meilužių Kirkui Douglasui pasakė: „Vyrai eina miegoti su „Gilda“ (garsiausias jos vaidmuo), bet atsibunda su manimi.“ Žinojo, kad būti vien tik gražiai ir geros širdies nepakanka, nes visą gyvenimą traukė vien skaudinančius vyrus. Penkios nepavykusios santuokos (1958–1961 m. buvo susituokusi su prodiuseriu Jamesu Hillu) paliko tuštumą moters širdyje.

Nepavydėtinas gražuolės gyvenimas

8-ojo dešimtmečio pabaigoje Rita patyrė didžiulį smūgį, kai naujienų kanalai paskelbė prieštaringų žinučių. Teigta, kad ji kenčia nuo alkoholizmo ir nuvežta į ligoninę Niuport Biče, tačiau neva atsisakė gydytis. Tuo metu moteris gyveno viena, sunkiai vertėsi. Ja rūpinosi gerbėjas iš Niuport Bičo, nerimavęs dėl polinkio piktnaudžiauti alkoholiu. Vieną dieną grįžęs į namus rado moterį užsibarikadavusią. Kai pavyko patekti vidun, pamatė besislepiančią spintoje ir iškvietė sveikatos priežiūros tarnybas. Tuomet ją regėjo paskutinį kartą. Tik gerokai vėliau paaiškėjo tokio keisto elgesio priežastis – ne alkoholizmas, o Alzheimeris. Ligos simptomai pradėjo ryškėti 7-ajame dešimtmetyje, tačiau niekas negebėjo jos diagnozuoti, o moters atminties problemos priskirtos alkoholizmui. Jai sunkiai sekėsi prisiminti eilutes filmuojantis. Vizažistė Lynn del Kail pamena: „Nusivesdavau ją į kambarį ir išmokydavau vieną teksto eilutę. Tuomet ji išeidavo, pasakydavo tą eilutę ir grįždavo į mokytis kitos.“

Senatvėje R. Hayworth sulaukė tik dukters Yasmin palaikymo. Ši žurnalistams ne kartą pasakojo, kad mama dažnai susijaudindavo, patirdavo paranoją ir nuotaikų kaitą, negalėdama paaiškinti, kas su ja vyksta. Norėdama kuo daugiau laiko praleisti su sergančia mama, dukra nusprendė atsisakyti dainininkės karjeros. „Viskas, ką kada nors norėjau padaryti, tai suteikti mamai ramybę paskutiniais jos gyvenimo metais“, – sakė Yasmin. 1987 m. vasarį Ritą Hayworth ištiko koma. Mirė sulaukusi 68 metų nuo Alzheimerio ligos komplikacijų.

Autorius Monika Budnikienė

Kova dėl karjeros

Angélique Marguerite Le Boursier du Coudray gimė 1712 m., garsioje prancūzų medikų šeimoje Klermone-Ferone (Prancūzija). Tiksli gimimo data, kaip ir tai, kokia buvo vaikystė bei paauglystė, nėra žinoma, nes neišliko jokių rašytinių šaltinių. 25-erių mergina baigė trejų metų mokymus pas Anne Bairsin, Philiberto Mangino damą, bei išlaikė kvalifikacinius egzaminus Chirurgijos koledže. Mokymai kainavo brangiai – 169 livrus ir 16 su. Prieš patvirtinant akušerės licenciją, koledžo vadovybė turėjo gauti jos charakteristiką. Policijos pareigūnai surengė pokalbius su parapijos kunigu, kaimynais ir pažįstamais. Apklausti net netoliese gyvenę batsiuviai, auksakaliai, smuklininkai, siuvėjai, taip pat medicinos fakulteto chirurgijos profesoriai ir gydytojai. Išsiaiškinta, kad Angélique palaiko katalikų apaštališkąją religiją, gyvena garbingai, ištikimai tarnauja karaliui ir visuomenei. Galiausiai gautas moteriai palankus pranešimas – prieš teisėtai priimant į Paryžiaus akušerių gretas, jai tik reikia prisiekti niekada neatlikti aborto ir visada sunkiais atvejais kviesti į pagalbą akušerijos specialistus. Maža to, turėjo pasižadėti vykdyti dar vieną įsipareigojimą. Pirmąjį kiekvieno mėnesio pirmadienį, jei tai nėra šventė, visos prisiekusios akušerės turi dalyvauti pamaldose bažnyčioje, o vėliau aplankyti nepasiturinčias nėščias ar jau pagimdžiusias moteris, turinčias fizinių ar psichologinių negalavimų.

Netgi baigusios sudėtingus mokslus ir išlaikiusios egzaminus akušerės negalėjo jaustis visateisėmis ir visavertėmis kolegėmis akušeriams vyrams, mat jie palankiau vertinti vien dėl lyties. 1743 m. dar labiau išaugo vyrų chirurgų statusas. Jie siekė didinti savo svarbą akušerijos srityje, atsisakydami mokyti akušeres. A. du Coudray ir kitos akušerės pasirašė peticiją – apkaltino chirurgus pareigų nevykdymu. Tad nenuostabu, kad trūko oficialiai akredituotų šios srities specialisčių. Siekdami išvengti žalos pacientams ir išlaikyti profesinę poziciją, gydytojai ir toliau leido moterims lankyti paskaitas koledže. Kai minėta situacija išspręsta ir visos akušerės tinkamai apmokytos, A. du Coudray tapo seniausios Paryžiaus ligoninės „Hôtel Dieu“ vyriausiąja akušere. Vadovaudama judėjimui už moterų akušerių teises galiausiai tapo žymia asmenybe Paryžiuje.

Nepaisant akušerių svarbos, jų santykiai su valdžia, tiek religine, tiek pasaulietine, per visą istoriją buvo įtempti. Šios moterys vertintos kaip pavojingos, nes žinojo daugiau nei kiti, turėjo specialių įgūdžių ir žinių apie uždraustas paslaptis, susijusias su pastojimu, krauju, mirtimi, aistra. Kai kurios jų dirbo nelegaliai ir išgarsino šią profesiją ne iš gerosios pusės. Liūdnai pagarsėjusios akušerės, tokios kaip Catherine Lepère, La Voisin, pažeidė savo įsipareigojimus ir darė abortus. 1600-ųjų pabaigoje kankintos ir sudegintos gyvos arba pasmaugtos.

Karaliaus patikėtinė

1759 m. A. du Coudray išleido ankstyvosios akušerijos vadovėlį „Abrégé de l‘art des accouchements“. Išverstas į daugelį kalbų, įskaitant vokiečių, olandų ir anglų. Jame pateiktos iliustracijos, parodančios svarbius gimdymo aspektus, ypač pavojingus ar net mirtinus. Akušerė žinojo, kad daugelis jos mokinių neraštingi, todėl sukūrė lengvai suprantamą vadovėlį. Paveikslėliuose vaizduojamas motinos dubuo, aplinkiniai minkštieji audiniai ir gimdymo takais judantis kūdikis. Taip pat pavaizduotos akušerės rankos ir jų padėtis. Apmokyta ir praktikuojanti neraštinga akušerė galėjo peržiūrėti iliustracijas, kad prisimintų, ką daryti konkrečiu atveju.

Tais pačiais metais karalius Liudvikas XV įpareigojo Angélique mokyti akušerijos valstietes, siekdamas sumažinti kūdikių mirtingumą. Tai tapo svarbiu politiniu žingsniu ir iššūkiu, nes dėl žuvusiųjų Septynerių metų kare didelis perinatalinis mirtingumas kaimo vietovėse sumenkino Prancūziją. Faktas, kad būtent moteris gavo tokias svarbias pareigas, daugeliui buvo daugiau nei neįtikėtinas. Paprastai neišsilavinusios provincijos akušerės įtarinėtos raganavimu ir abortais, kaltintos dėl apsigimimų, joms atimtos teisės steigti profesionalų gildiją. Angélique jautė privalanti pateisinti savo misiją ir ginti kompetenciją kiekviename žingsnyje, todėl niekada nebuvo saugi. Netgi karaliaus palaiminimas, kuriuo ji nuolat mojavo, skurdžiose provincijose mažai ką reiškė. 1760–1783 m. ji keliavo po visos Prancūzijos kaimo vietoves, dalindamasi žiniomis su neturtingomis moterimis. Dėstė daugiau nei 40 miestelių, tiesiogiai apmokė 4000 studentų. Taip pat buvo atsakinga už 6000 kitų moterų švietimą, kurias mokė jos buvę mokiniai. Be to, mokė apie 500 chirurgų ir gydytojų, visi jie buvo vyrai. Per 30 dėstymo metų turėjo daugiau nei 30 000 studentų. Dėl šių edukacinių pastangų Angélique tapo nacionaline sensacija ir tarptautiniu Prancūzijos medicinos pažangos simboliu.

Garsioji akušerė drąsiai vystė diskusijas apie prenatalinę priežiūrą ir gimdymą. Taip pat pasmerkė tradicines akušerijos praktikas, dėl kurių kyla beprasmių mirčių, ir siūlė naujų idėjų, kad motinos ir kūdikiai taptų sveikesni. Kritikavo įprastą praktiką nedelsiant atimti leisgyvius naujagimius iš motinų, kad šios, išsekusios ir nusilpusios, pailsėtų. Paimti kūdikiai dažnai guldyti tiesiog atokiai ant grindų. Akušerė rūpindavosi gimdyve, palikdama naujagimį lėtai žūti. Kaip pasakojo Angélique, akušerės galėtų užkirsti kelią daugeliui šių mirčių, jeigu taip atsainiai nevertintų silpnų naujagimių. Kartą pasakojo, kad šuo nukando kūdikio pirštą, kol visi kiti namuose buvo užsiėmę savais reikalais. Ji kaltino akušeres dėl kvailos ir pasenusios praktikos. Primygtinai skatino nedelsiant gaivinti naujagimius, o ne palikti juos mirti.

Unikalus išradimas

Karaliaus patikėtinė rimtai žiūrėjo į savo darbą. Novatorė rūpinosi medicinos žinių tobulinimu, kūrė naujas technikas, atstovavo kaimo moterims, neturėjusioms galimybių kreiptis į kompetentingas akušeres. Tačiau pati moteris niekada neprisistatė nei medicinos novatore, nei etinės medicinos kūrėja. Užuot skelbusi apie aistrą medicinai ir toliau kritikavusi kitų akušerių neveiksnumą, ji rado būdą, kaip perduoti žinias tiems, kurie jų stokoja. Moteris išrado pirmąjį natūralaus dydžio akušerinį manekeną, skirtą parodomajam gimdymui. Šis išradimas vadintas „Mašina“. Toks modelis kainavo apie 300 livrų. Paprastai gamindavo iš audinio, odos ir kamšalo, o kartais liemenį suformuodavo iš žmogaus kaulų. Įvairios stygos ir dirželiai imitavo gimdymo takų ir tarpvietės tempimą, tad atskleisdavo gimdymo procesą. Kūdikio manekeno galva turėjo suformuotą nosį, prisiūtas ausis, rašalu nupieštus plaukus ir atvirą burną. Angélique nuolat tobulino savo gaminių liniją, atsižvelgdama į konkurenciją ar politines užmačias. Akušeriniam manekenui pridėdavo vis naujų funkcijų, pavyzdžiui, imituojančių kraują ir vandenį. Niekada nepraleido progos pasidžiaugti savo darbais, todėl užsitarnavo be proto arogantiškos moters reputaciją. Istorinis „Mašinos“ pavyzdys saugomas Ruane, Prancūzijoje, Medicinos istorijos muziejuje, o kopija – „Homme“ muziejuje Paryžiuje.

Mirtis paslaptingomis aplinkybėmis

Angélique, nors pati nesusilaukė vaikų, buvo tokia vertinama akušerė, kad Bažnyčia leido jai krikštyti kūdikius. Netinkamo elgesio atvejais, kai motina ar vaikas būdavo suluošinti, ji dažnai kviesta suteikti pagalbą. Sulaukusi vyresnio amžiaus gavo valstybinę pensiją. Angélique mirė Bordo mieste 1794 m. balandžio 17 d. Jos mirtį vis dar gaubia paslaptis. Daugelis mokslininkų mano, kad ji nužudyta naktį, nes netrūko neigiamai vertinančių karaliaus Liudviko XV prielankumą. Kiti tvirtina, kad tiesiog mirė nuo senatvės. Apie jos mirtį pareigūnams pranešė du mokesčių rinkėjai.

Autorius Monika Budnikienė

Paklausa paskatino pasiūlą

Daugeliu atžvilgių makabriškas G. Tofanos verslas atsirado dėl paprastos pasiūlos, kurios troško nenusisekusiose santuokose įkalintos moterys. XVII a. Italijoje moteris parduodavo aukcione kaip daiktus be meilės ir dažnai smurtaujantiems vyrams. 1633 m. italų vyrams suteikta neribota valdžia lėmė, kad tų laikų moterys dažnai patirdavo neapsakomą prievartą. Jos neturėjo jokio statuso visuomenėje ir galimybių pasigerinti padėtį. Galėjo tik susituokti ir tikėtis, kad jų vyras elgsis padoriai. Neturėdamos finansinės ar socialinės galios, turėjo tik tris pasirinkimus: ištekėti, likti vienišomis ir galiausiai tapti prostitutėmis, kad išgyventų, arba tapti gerbiamomis ir pasiturinčiomis našlėmis. Daugeliui moterų trečiasis variantas buvo patraukliausias. Jų laimei, XVII a. Romoje buvo visko, kad tai taptų įmanoma. Alchemikai, vaistininkai ir juodosios magijos žinovai sudarė slaptą pogrindžio bendruomenę ne viename dideliame Europos mieste. Šie ekspertai sprendė problemas, kurias to meto gydytojai ar kunigai galėjo arba nenorėjo spręsti, pavyzdžiui, atlikti abortus.

Kosmetikos buteliuke – mirtini nuodai

Niekas nebuvo labiau įgudęs gaminti ir gražiai įpakuoti mirtinus nuodus italų damoms XVII a. nei G. Tofana. Ji gimė 1620 m. Palerme. Jos motina buvo liūdnai pagarsėjusi Thofania d’Amado, kuriai 1633 m. įvykdyta mirties bausmė už sutuoktinio nužudymą. Sklido gandai, kad T. d’Amado perdavė dukrai geriausio savo nuodo receptą. Ši ir pati buvo įgudusi gaminti įvairias tinktūras. Ji taip pat tapo našle ir su dukra Girolama Spar persikėlė iš Sicilijos į Neapolį, o vėliau į Romą. Sekdama mamos pėdomis ir galbūt net pasinaudojusi jos receptu, Giulija pradėjo nuodų prekybą juodojoje rinkoje. Jausdama užuojautą moterims, be meilės įstrigusioms dusinančiuose santykiuose, pradėjo pardavinėti nuodus, kad padėtų joms iš viso to ištrūkti. Padedama dukros ir patikimų moterų, Giulija įgijo problemų turinčių moterų draugės reputaciją. Pasakojama, kad jos nuodytojų grupė užverbavo vietinį Romos kunigą tėvą Girolamo, kad jis slapta dalyvautų jų nusikalstamame tinkle. Kunigo brolis buvo vaistininkas, todėl jis buvo atsakingas už arseno tiekimą dideliais kiekiais. Netrukus prie jos gretų prisijungė daugelis kitų. Skaičiuojama, kad G. Tofanos organizacijoje galėjo dirbti per 200 žmonių, tarp kurių buvo išmintingų moterų, astrologų, alchemikų, raganų, vaistininkų ir gatvės abortų meistrų, kurie taip pat spėdavo žmonių likimą ir sudarydavo horoskopus, pardavinėjo meilės gėrimus ir laimės kerus, malšino dantų skausmą ir siūlė atsikratyti nepageidaujamų kūdikių bei vyrų. Nors Giulija labiausiai išgarsėjo tuo, kad tiekė nuodus, ji pardavinėjo ir daug kitų juodosios rinkos prekių. Šioje organizacijoje kunigai slapta dalyvaudavo kaip juodieji magai. Pagrindinės jų paslaugos apėmė ingredientų palaiminimą, meilės gėrimų kūrimą ir tarpininkavimą parduodant nuodus bei knygas bendruomenėms ar pavieniams žmonėms, besimėgaujantiems magija ar ateities spėjimu. Giulija tiekė populiarias stebuklingas prekes, pradedant burtų lazdelėmis ar smilkalais, iki seksualiai viliojančių daiktų, tokių kaip meilės mikstūros, motinos pienas ir džiovintas menstruacijų kraujas. G. Tofana ir jos kolegos idealiai užmaskavo nuodus kaip kosmetiką. Jei kas nors paklausdavo apie klestintį G. Tofanos verslą, jai reikėjo tik parodyti savo kosmetikos buteliukus, pavadinimu „Aqua Tofana“. Nežinantys, ką ji iš tiesų veikia, tikėjo, kad gamina kosmetiką. Tačiau tiesą žinojo tik moterys, sumaniusios atsikratyti vyrų.

Giulija supilstydavo ir supakuodavo nuodus taip, kad jie galėtų lengvai su kitais daiktais susimaišyti kosmetinėje. Ją atidarius, net žvitri akis tarp makiažo, losjono ir kvepalų buteliukų negalėjo pastebėti mažo indelio, kuris pavadintas „Šv. Nikolajaus Bariečio mana“, tuo metu tai iš tikrųjų buvo populiarus gydantis aliejus nuo dėmių. Be to, gražiai apipavidalintą buteliuką moterys galėjo atvirai demonstruoti miegamuosiuose. Nuodai gaminti iš švino, arseno ir šunvyšnių mišinio. Iš tiesų jų sudėtis nė kiek nesiskyrė nuo bet kurios tuo metu moterims gaminamos kosmetikos. Nepaisant savo subtilumo, stikliniame buteliuke buvo mirtini nuodai. Vos 4–6 lašai bespalvio ir beskonio mišinio, įlašinto į maistą, galėjo nužudyti žmogų. Šie nuodai ypatingi tuo, kad net po mirties jų neaptikdavo. Auka mirdavo per kelias dienas, atrodydavo, jog tai tiesiog staiga užpuolusi klastinga liga. Pirmoji nuodų dozė aukai sukeldavo silpnumą ir fizinį išsekimą. Antroji – skrandžio skausmus, didelį troškulį, vėmimą ir dizenteriją. Likę lašai tapdavo paskutiniuoju akordu, po kurio moteris pagaliau galėjo išsilaisvinti iš santuokos pančių. Lėtas apsinuodijimas reiškė, kad aukos toliau gyvendavo įprastą gyvenimą ir niekam nesukeldavo įtarimų dėl pakitusios sveikatos. Norėdamos išsaugoti savo įvaizdį, žmonos reikalavo pomirtinės mirusio vyro ekspertizės. Dėl epochos, kai staigi mirtis buvo įprasta, chirurgai negalėjo aptikti nuodų atlikdami įprastus skrodimus. Tiesa, dažniausiai ši ekspertizė nebuvo atliekama, todėl moterys galėdavo toliau skleisti melą ir vaidinti gedinčias našles.

Nuodytoją išdavė dubenėlis sriubos

Remiantis daugeliu istorinių pasakojimų, Giulija dešimtmečius sėkmingai apgaudinėjo valdžią visoje XVII a. Italijoje. Ji stengėsi parduoti produktus tik toms moterims, kurias pažįsta, arba toms, kuriomis pasitiki buvę klientai. Ji galėjo likti beveik niekam nežinoma, jei ne dubenėlis sriubos. Pagal istoriją, 1650 m. moteris padavė savo vyrui dubenį užnuodytos sriubos. Tačiau vyrui nespėjus suvalgyti nė šaukšto, moteris persigalvojo ir maldavo sriubos neragauti, kol galiausiai po patirto vyro smurto dėl įtarimų atskleidė nusikalstamą Giulijos ir jos bendrininkų veiklą.

Giuliją mylėjo žmonės, ypač moterys; tiek turtingi, tiek vargšai, kuriems ji padėjo. Kai gavo žinią, kad jos ieško, pasislėpė bažnyčioje, kurioje jai suteikė apsaugą iki tol, kol pasklido gandas, kad ji panaudojo „Aqua Tofana“, jog apnuodytų miesto vandentiekį. Bažnyčia buvo greitai šturmuota, o garsioji nuodytoja suimta ir siaubingai kankinta. Prisipažino 1633–1651 m. nužudžiusi daugiau nei 600 vyrų vien Romoje. Manoma, kad jai mirties bausmė įvykdyta 1659 m., Campo de’ Fiori aikštėje Romoje, kartu su ja anapilin iškeliavo dukra ir keli patikimiausi bendražygiai. Kai kuriuose pasakojimuose teigiama, kad Giulijos nuodijimo istorija truko daug ilgiau: tik 1709 m. ji sugauta, nukankinta ir įvykdyta mirties bausmė. Dešimtims žemesnės klasės moterų įvykdyta mirties bausmė, kai paaiškėjo, kad jos buvo G. Tofanos klientės, o daugelis aukštesnės klasės moterų įkalintos arba ištremtos už dalyvavimą schemoje, nors užtikrintai tvirtino, kad niekada nežinojo, kad jų naudojama kosmetika iš tikrųjų yra nuodai. Panašu, kad vienintelis tėvas Girolamo buvo atleistas nuo baudžiamojo persekiojimo.

Yra manančių, kad jos nuodai netgi buvo susiję su muzikos legendos mirtimi, kai po daugiau nei šimtmečio garsus kompozitorius W. A. Mocartas susirgo būdamas 35 metų. Sveikatai pablogėjus jis neva pasakė: „Tikrai jaučiu, kad ilgai neištversiu. Esu tikras, kad apsinuodijau. Negaliu atsikratyti šios minties… Kažkas man įlašino Tofanos vandens ir apskaičiavo tikslų mano mirties laiką.“ Nors vis dar nežinoma, kas tiksliai lėmė ankstyvą virtuozo mirtį, spėliojama, kad tai galėjo nutikti būtent dėl šių nuodų.

Autorius Monika Budnikienė

Prodiuserio ir dainininkės tandemas

Žinomas ne tik dėl puikios uoslės atlikėjams, bet ir dėl didžiulės kaklaraiščių kolekcijos, šiandien C. Davisas dėvi juodai baltai dryžuotą kaklaraištį, prie jo derančią nosinaitę ir puošiasi savo firminiais tamsintais akiniais. Tamsaus raudonmedžio knygų lentynos, aligatoriaus oda apmuštas kavos staliukas ir neutralių atspalvių minkšti baldai – milijardieriaus jachtos interjero dalis. Ant visiškai baltų sienų ryškūs menininkų paveikslai ir nespalvotos šios jachtos šeimininko nuotraukos su draugais: Barry Manilow, Michaelu Keatonu ir pačia Whitney Houston.

9-ojo dešimtmečio pradžioje C. Davisas iškart suprato, kad W. Houston, kuri vaikystėje dainavo gospelo chore, Niujorko naktiniame klube, taps pasauline žvaigžde. Vyras nedelsdamas paskatino ją pasirašyti sutartį su jo paties 1974 m. įkurta muzikos leidykla „Arista Records“, kuri, jam vadovaujant, W. Houston padėjo šauti į kiekvieno muzikanto trokštamas viršūnės – tapo viena daugiausia savo muzikos įrašų parduodančia atlikėja muzikos istorijoje. Pardavimai viršijo 200 mln. įrašų visame pasaulyje. Tai buvo įspūdingas tandemas, kurį siejo muzika ir draugystė.

2012 m. vasario 11 d. popietę, tą dieną, kai W. Houston turėjo dalyvauti legendiniame C. Daviso kasmetiniame pasibuvime prieš oficialų „Grammy“ renginį „Beverly Hilton“ viešbutyje Beverli Hilse, 48 metų W. Houston rasta negyva 434 liukso numerio vonioje. Los Andželo apygardos koronerio biuras pranešė, kad mirties priežastis – skendimas dėl aterosklerozinės širdies ligos ir kokaino vartojimo pasekmių. Toksikologijos rezultatai atskleidė, kad prieš mirtį ji vartojo įvairių antidepresantų mišinį, kanapių ir kokaino. Tą vakarą renginys prieš „Grammy“ tapo paskutinės minutės duokle dainininkei. „Aš esu sugniuždytas dėl to, kad praradau žmogų, kuris tiek daug metų man reiškė tiek daug. Whitney buvo gražus žmogus ir neprilygstamas talentas“, – tą vakarą nuo scenos savo svečiams sakė akivaizdžiai sukrėstas C. Davisas.

W. Houston padarė didelę įtaką C. Davisui. Po legendinio filmo „Asmens sargybinis“, kuriame dainininkė vaidino kartu su Kevinu Costneriu, jos prodiuserio gyvenimas pasikeitė – iš šešėlio jis išniro į šviesą ir tapo žinomu daugeliui melomanų. C. Daviso sūnus Dougas prisimena, kaip važiavo namo iš beisbolo varžybų su tėvu iškart po to, kai pasirodė filmas „Asmens sargybinis“. „Tėtis mėgo važinėti nuleidęs langą. Mes važiavome per Harlemą ir sustojome prie šviesoforo, o šalia mūsų stovėjo automobilis su taip pat atidarytu langu. Visi automobilyje ėmė sakyti „O, Dieve, čia Clive’as Davisas“. Jie visi jam mojavo. Tai buvo momentas, kai nusišypsojau ir pagalvojau, kad mano tėtis nėra toks, kaip kiti tėčiai“, – žurnalistams pasakojo D. Davisas.

Muzika buvo svetima

Nors C. Davisas vienas labiausiai apdovanotų vyrų šou versle – tarp jo apdovanojimų yra penkios „Grammy“ statulėlės ir vieta Rokenrolo šlovės muziejuje, tačiau nedaugelis žino, kad jo gyvenimo pradžioje muzikos nebuvo. Viena didžiausių Amerikos muzikos pramonės figūrų per pastaruosius septynis dešimtmečius gimė 1934 m. balandžio 4 d. Brukline, Niujorke, darbininkų šeimoje. Dar vaikystėje buvo aišku, kad turi dovaną suprasti skaičius geriau nei kiti. Nors jis pirmasis garsiai pasakė, kad nebuvo pats gražiausias vaikas, labiau žemiškas ir jaukus, Clive’as augdamas turėjo daug talentų. Sugebėjo tiksliai įvertinti savo beisbolo herojų statistiką, nepriekaištingai dainuoti ir būti geriausiu studentu. Abu C. Daviso tėvai mirė, kai jis dar buvo paauglys. Kuriam laikui apsigyveno pas vyresnę ištekėjusią seserį, gyvenusią Bayside, Niujorke. „Tėvų mirtis buvo pats baisiausias įvykis mano gyvenime. Staiga netekau atramos. Buvau ekonomiškai pažeidžiamas. Mano darbo etika sustiprėjo. Sėkminga karjera tapo itin svarbi“, – prisipažįsta vyras. Pasinėrė į studijas ir gavo stipendiją Niujorko universitete, kur 1953 m. apgynė politikos mokslų daktaro laipsnį ir gavo dar vieną stipendiją Harvardo teisės mokykloje. 1956 m., baigęs Harvardą, tapo „Columbia Records“ teisininku, o po personalo restruktūrizavimo paskirtas „Columbia-CBS Group“ muzikos įrašų kompanijos vadovu. „Tai nereiškė, kad esu muzikalus. Buvau visiškai tam nepasiruošęs“, – prisimena vyras. „New York Times“ žurnalistas Geoffrey Stokesas rašė: „Kaip „Columbia Records“ prezidentas, C. Davisas buvo įtakingiausias žmogus įrašų industrijoje. Jis surinko vieną įspūdingiausių talentų sąrašų, kurį kada nors turėjo ta pati įrašų kompanija. „Columbia“ pasirašė sutartis ir prodiusavo tokius menininkus kaip Janis Joplin, „Santana“, „Pink Floyd“, Billy Joelas ir Bruce’as Springsteenas.“ C. Davisas taip pat dirbo su tokiais žmonėmis kaip Barbra Streisand, Paulas Simonas ir Laura Nyro, dalyvavo didžiausiuose ir daugiausia dėmesio sulaukusiuose to meto muzikos industrijos vakarėliuose. Jam vadovaujant „Columbia Records“ pelnas itin išaugo. Leidykla tapo vienu sėkmingiausių muzikos verslų, kuris kada nors sukurtas.

Tačiau 1973 m. vasarą C. Davisas buvo netikėtai atleistas iš prezidento posto „CBS Records Group“. CBS vadovai apkaltino C. Davisą panaudojus 94 000 JAV dolerių įmonės pinigų asmeninėms išlaidoms. Iki šiol vyras tvirtina, kad „oficiali“ jo atleidimo priežastis neva tik patogus pasiteisinimas, o iš tikrųjų jo greitas pasitraukimas buvo asmenybės konflikto klausimas.

Verslas, išgelbėjęs karjerą

Ilgai nesėdėjo be darbo. 1974 m. perėmė mažos ir sunkiai besiverčiančios įrašų kompanijos, įsikūrusios Niujorke, vairą. Kitais metais jis pervadino leidyklą į „Arista Records“ ir ėmėsi ieškoti būsimų žvaigždžių. Viena pirmųjų kompanijos sėkmės istorijų – dainininkas Barry Manilow. 1975 m. pasirašęs sutartį kaip jaunasis popdainininkas, B. Manilow noriai priėmė C. Daviso patarimą, kokias dainas įrašyti ir kurios melodijos greičiausiai patektų į topų viršūnes. Per dvejus metus jis tapo superžvaigžde, jo albumai tapo platininiais, o bilietai į visus koncertus iššluoti. Per pirmuosius trejus gyvavimo metus „Arista Records“ pateko į pelningiausių įrašų kompanijų Amerikoje dešimtuką. C. Davisas, buvęs bendrovės dalininku, 1980 m. pardavė kompaniją Vokietijos konglomeratui „Bertelsmann Music Group“. Jis išlaikė įmonės prezidento pareigas ir toliau glaudžiai bendradarbiavo su savo rastais menininkais ir prodiuseriais, siekdamas parduoti milijonus jų įrašų.

Vieša paslaptis atskleista

Tik 2013-aisiais C. Davisas pripažino tai, ką daugelis jau kurį laiką žinojo: po dviejų santuokų ir keturių vaikų jis turėjo vyrą partnerį. 80-metis muzikos magnatas savo seksualumą atskleidė naujuose memuaruose sakydamas, kad po pusę amžiaus trukusių santykių su moterimis dabar jis yra ilgalaikis kito vyro partneris. Knygoje „Mano gyvenimo garso takelis“ C. Davisas prisimena, kad pirmą kartą su vyru pasimylėjo „Studio 54“ (Brodvėjaus teatras), kai buvo vedęs antrąją žmoną Janetą Adelberg. „Tą naktį išgėręs užtektinai alkoholio buvau atviras reaguoti į jo seksualines užuominas. Ar nervinausi? Visiškai. Ar dangus atsivėrė? Ne. Bet tai teikė pasitenkinimą“, – knygoje rašė muzikos prodiuseris. Ši patirtis vyrą paskatino ieškoti savęs. 1985 m. išsiskyręs su J. Adelberg susitikinėjo su abiejų lyčių partneriais. Nuo 1990 m. jo ilgalaikiai santykiai buvo su vyrais. C. Davisas taip pat prisipažino, kad jo besivystantį seksualumą buvo ypač sunku suprasti vienam sūnų, koncertų organizatoriui Mitchui. Tačiau po vienų sunkių metų abu vyrai vėl palaiko gerus santykius.

Autorius Monika Budnikienė

Kilusi iš turtingos šeimos

Vera Ellen Wang gimė 1949 m. birželio 27-ąją Niujorke, Chengo Chingo ir Florence Wangų šeimoje. Tėvas, laisvai kalbėjęs angliškai, buvo kinų generolo sūnus, o motina – Kinijos politiko dukra. Pora pabėgo iš gimtinės po Antrojo pasaulinio karo, galiausiai susituokė ir apsigyveno Niujorke. Jiedu taip pat turėjo sūnų Kennethą, kuris gimė praėjus 18 mėnesių po pirmagimės. Nors būsimosios dizainerės tėvas buvo kelių milijonų dolerių vertės įmonės vadovas, turtingos šeimos vaikai nelepinti. Nuo mažens tėvai vaikams skiepijo kitokius gyvenimo tikslus ir vertybes – skatino siekti akademinės ir sportinės kompetencijos, būti sąžiningiems darbe. V. Wang motina garsėjo kaip gražuolė ir turinti puikų skonį. Ji mokė dukrą stiliaus subtilybių, kartu nuolat lankydavosi Paryžiaus madų šou, todėl mados pojūtis mažajai Wang išugdytas anksti.

Be drabužių ir baleto pamokų, mergaitė mėgo čiuožti ant ledo. Per Kalėdas gavusi pačiūžų porą, aštuonerių pradėjo lankyti dailiojo čiuožimo pamokas, o po 4 metų pasipuošė pirmuoju medaliu. V. Wang žinojo, kad tik atkaklumas ir nuoseklumas duos trokštamų vaisių, todėl kasdien keldavosi anksti, jog 6 val. ryto galėtų treniruotis ant ledo. Iškart po čiuožimo skubėdavo į mokyklą, o po pamokų laukdavo naujos treniruotės. Jau suaugusi ne kartą sakė, kad čiuožimas ant ledo – pirmoji gyvenimo meilė. Tiesa, nors viskas atrodė gerai suplanuota, lydėjo ir nesėkmės. Prieš tapdama viena geidžiamiausių mados dizainerių, siekė patekti į olimpinių žaidynių dailiojo čiuožimo komandą. Tačiau jai nepavyko įgyvendinti olimpinių svajonių, nes JAV nacionaliniame čempionate su partneriu jaunių varžybose užėmė penktą vietą. Nusivylimą keitė nauji įspūdžiai – baigė Chapin mokyklą ir įstojo į Sarah Lawrence koledžą, kur studijavo meno istoriją, o vasaras leisdavo dirbdama pas Yvesą Saint Laurentą. Norėjo studijuoti dizaino mokykloje, bet tėvas atsisakė mokėti už mokslą. „Jis manė, kad tikimybė, jog tapsiu dizainere, lygi nuliui“, – sakė moteris.

Nors atrodė, kad galės nevaržoma toliau siekti savo tikslų, tačiau ir mokytis, ir lankyti dailiojo čiuožimo treniruotes neužteko laiko. Tai privertė pajausti didžiausią gyvenimo nusivylimą – nusprendė mesti čiuožimą ant ledo. Vėliau V. Wang prisiminė, kad po šio sprendimo susirgo depresija ir persikėlė į Paryžių. Būtent šiame mieste rimtai svarstė galimybę siekti mados karjeros, todėl 1971 m. galiausiai įgijo meno istorijos laipsnį.

Ilgos vestuvinės suknelės paieškos

Baigusi koledžą pradėjo dirbti žurnale „Vogue“, tapo mados direktorės Polly Mellen asistente. V. Wang pasinaudojo galimybe mokytis ir sužinoti viską apie mados industriją. Sunkus darbas greitai atsipirko. Vos po metų, sulaukusi 23-ejų, paskirta vyresniąja mados redaktore. Jos kasdienybė buvo tokia intensyvi, kad dažnai dirbdavo septynias dienas per savaitę ir neturėjo laiko romantikai. Tiesa, patiko vakarėliai, susibūrimai, pašnekesiai ir naujos pažintys. Galiausiai po beveik 17 m. sunkaus darbo suprato, kad turi eiti pirmyn, todėl tapo Ralpho Laureno aksesuarų dizainere.

R. Laureno įmonėje tempas buvo ne toks įtemptas, taigi V. Wang turėjo daugiau laiko asmeniniam gyvenimui. Su būsimu vyru verslininku Arthuru Beckeriu susipažino 1980 m. teniso rungtynėse. Netrukus A. Beckeris pradėjo kalbėti apie santuoką, tačiau ji norėjo sutelkti dėmesį tik į karjerą. Pora liko draugais, bet 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jų širdyse vėl įsiliepsnojo meilė ir įsimylėjėliai susižadėjo. V. Wang ėmė planuoti vestuves ir, kaip kiekviena būsima nuotaka, suskubo ieškoti tobulos vestuvinės suknelės. Tačiau viską, ką sugebėjo rasti, kėlė tik nuostabą, suknios buvo vienodos ir nuobodžios. „Norėjau kažko elegantiško ir santūraus, bet nieko nebuvo. Supratau, kad noriu užpildyti šią nišą“, – žurnalistams sakė moteris.

Po jungtuvių – skaudi žinia

Vera nubraižė svajonių suknelės dizainą ir paprašė pasiūti siuvėjos už 10 000 JAV dolerių. Pora susituokė 1989 m. birželį. Deja, 40-metė nuotaka netrukus suprato esanti nevaisinga. Sutuoktiniai norėjo susilaukti kūdikio, tačiau gydymas nuo nevaisingumo buvo nesėkmingas. Maža to, moteris nusprendė mesti darbą pas R. Laureną ir galiausiai įsivaikino dvi dukras Cecilią ir Josephine.

1990 m. V. Wang tėvas, matydamas, kad dukrai reikia pagalbos ir postūmio į priekį, pasiūlė jai finansinę paramą. Netrukus moteris atidarė nuotakų butiką prabangiame „Carlyle“ viešbutyje Madison Avenue Niujorke. „Kai susižadėjau 39-erių, buvau šiek tiek vyresnė nei dauguma nuotakų ir ieškojau suknelės. Ieškojau visur, nuo universalinių parduotuvių iki „Chanel“ butiko. Mano tėvas įvardijo tai kaip galimybę. Jis nedirbo drabužių pramonėje, bet buvo verslininkas ir matė verslo nišą. Tuo metu prekyboje buvo mažai audinių, o kadangi žmonės visada norės tuoktis, tikėtinas pastovus klientų srautas“, – apie pirmuosius žingsnius versle žurnalui „Harvard Business Review“ pasakojo dizainerė. „Vera Wang Bridal House“ buvo skirta įžymybėms ir visuomenininkams, iš pradžių siūlė garsių dizainerių Guy‘aus Laroche, Arnoldo Scaasi, Carolinos Herreros ir Christiano Dioro kurtas sukneles. Per pirmuosius salono gyvavimo metus moteris patobulino savo, kaip mados dizainerės, įgūdžius, o galiausiai išleido išskirtinę paprastesnių ir įmantrių vestuvinių drabužių kolekciją. V. Wang vardas greitai išpopuliarėjo ir pelnė mados elito pagyras už prabangius audinius, išskirtines detales, modernią klasikinių linijų interpretaciją. Dizainerė, kurdama sukneles, sėkmingai panaudojo spalvas ir novatoriškas idėjas, žinojo, kaip patraukti dėmesį, bet sykiu būti elegantiška.

Pasaulinis pripažinimas

Nors nuotakos išsyk pamėgo V. Wang sukneles, mados pasaulis jai nebuvo toks malonus. Žiniasklaida matė ją tik kaip ypatingą mados industrijos savininkę. Suabejota jos šeimos finansine parama verslui, todėl dizainerei ne kartą teko aiškinti, kad niekas neatstos sunkaus darbo. Nuo tada ji atidarė vestuvinių suknelių salonus Niujorke, Londone, Tokijuje ir Sidnėjuje, taip pat išplėtė savo prekės ženklą – pristatė kvapų, papuošalų, akinių, batų ir namų apyvokos reikmenų kolekcijas. „Manau, turiu būti labai sąžininga, tai tikrai kasdienė kova. Negyvenu subalansuotai ir visapusiškai. Darbas buvo ir yra visas mano gyvenimas. Nuolat žaviuosi, išsigąstu, nerimauju ir jaučiu stresą, tačiau mano karjera suteikė galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Verslumo gyslelę turi ne visi, bet jei tikrai ką nors dievinate, kad ir kas tai būtų, tai didelė pradžia“, – apie verslą ir pripažinimą „CNBC“ televizijos kanalui sakė moteris.

V. Wang verslo strategija – pirmiausia siekti sėkmės vestuvinių suknelių pramonėje, o paskui plėstis į kitas sritis. Jos kūryba sužavėjo 1992 ir 1994 m. žiemos olimpinių žaidynių dalyvius, mat amerikiečių dailiojo čiuožimo atstovė Nancy Kerrigan vilkėjo dizainerės kurtus kostiumus. Vėliau ši „Vogue“ sakė: „Jaučiausi taip, tarsi mano gyvenimas būtų apsisukęs ratu. Nepasiekiau tokio konkurencijos lygio, bet mano drabužiai tai padarė.“ 2009 m., įvertinus kuriamą sportinių rūbų dizainą, įtraukta į JAV dailiojo čiuožimo šlovės muziejų.

Rožinis gyvenimo etapas

Pernai V. Wang sukako 73-eji. Per gimtadienio šventę ji pasipuošė rožine spalva. Nuo suknelės iki gimtadienio torto – viskas švytėjo rožiniais atspalviais. Per dešimtmečius trukusią karjerą dizainerė išgyveno daug etapų. Vienas naujausių – moteris tapo legendinės „Barbie Tribute“ kolekcijos dalimi. Ji sakė, kad niekada neįsivaizdavo, jog kada nors galėtų būti barbės veidu. Jai šis mergaičių dievinamas žaislas – neatsiejama mados pasaulio ikona, mat įkvėpė daugybę dizainerių.

Autorius Monika Budnikienė

Vėl dėmesio centre

Holivudo aktoriaus B. Fraserio gyvenimo istorija – pamoka kiekvienam. Mat aktorius praktiškai dingo iš viešumos po filmo „Mumija“, sirgo depresija, kol galiausiai grįžo stilingai ir su svarbiausiais karjeros apdovanojimais. 2023 m. „Oskarų“ ceremonijoje pelnęs statulėlę pasakė emocingą kalbą. „Dieve, dėkoju Kino akademijai už šią garbę ir mūsų studijai „A24“, kad sukūrė tokį drąsų filmą. Esu dėkingas režisieriui Darrenui Aronofsky už tai, kad jis man numetė kūrybinį gelbėjimosi ratą ir nugabeno į gerą laivą. Filmo „Banginis“ scenarijų parašė Samuelis D. Hunteris, kuris yra mūsų švyturys. Prieš 30 metų pradėjau dirbti šiame versle ir čia niekas nelengva. Buvo dalykų, kurių nesugebėjau įvertinti iki tol, kol jų nepraradau“, – nesulaikydamas ašarų ir drebančiu balsu sakė „Oskaro“ laimėtojas. 2022 m. Venecijos kino festivalyje jis sulaukė net 6 min. trukmės aplodismentų, kurie širdį privertė plakti dar smarkiau.

D. Aronofsky filme B. Fraseris vaidina Čarlį, vienišių anglų kalbos mokytoją, itin nutukusį ir kovojantį su persivalgymo sutrikimu. Norėdamas suvaidinti pagrindinį personažą, aktorius vilkėjo specialų kostiumą, kuris, atsižvelgiant į sceną, jam pridėjo nuo 22 kg iki 136 kg. Teigiama, kad kasdien praleisdavo net 6 val. vizažisto kėdėje, jog visiškai įsikūnytų į personažą. Interviu leidiniui „9Honey“ aktorius prisipažino, kad nusivilkęs sunkų kostiumą dažnai jausdavo galvos svaigimą.

Manoma, kad aktoriaus karjera pagaliau vėl įgaus pagreitį. Vyras vaidina dviejuose šiuo metu kuriamuose filmuose. Martino Scorsese „Gėlių mėnulio žudikai“ – vakarietiška kriminalinė drama, kurioje taip pat vaidina Leonardo DiCaprio ir Robertas De Niro, o premjera įvyks kitais metais Kanuose. Antrasis – komedija „Broliai“, kurioje vaidina kartu su Glenn Close, Peteriu Dinklage‘u ir Joshu Brolinu.

Kurtinanti tyla ir pasitraukimas iš viešumos

Daugeliui vis dar kyla klausimas, kodėl visų mylimas aktorius nustojo vaidinti. 2018-aisiais jis viešai prasitarė, kad įtrauktas į Holivudo juodąjį sąrašą. Duodamas interviu leidiniui „GQ“ teigė, kad buvęs Holivudo užsienio spaudos asociacijos prezidentas Philipas Berkas jį seksualiai prievartavo. Aktorius teigė buvęs užpultas Beverly Hilso viešbutyje 2003 m. Dėl šio nemalonaus įvykio B. Fraseris paniro į depresiją. „Jo kairė ranka sugriebė mano užpakalį, o vienas jo pirštas pradėjo judėti. Jaučiausi blogai. Jaučiausi kaip mažas vaikas. Man atrodė, kad gerklėje įstrigo kamuolys“, – apie išgyvenimus žurnalistams pasakojo aktorius. Ph. Berkas paneigė pretenziją, neva B. Fraserio žodžiai – visiškas prasimanymas. Po šio įvykio aktorius tvirtino, kad retai buvo kviečiamas į Holivudo užsienio spaudos asociacijos rengiamų „Auksinių gaublių“ ceremoniją. „Nežinau, ar tai susiję, tačiau tyla buvo kurtinanti. Kai telefonas nustoja skambėti, pradedi savęs klausti, kodėl. Yra daug priežasčių, bet ar tai buvo viena jų? Manau, kad taip“, – sakė B. Fraseris. Nemalonus incidentas privertė jį pasitraukti iš viešumos.

Maža to, 2016-aisiais B. Fraserio mama mirė nuo vėžio. Vos po kelių dienų jį kalbino „The Affair“ serialo, kuriame vaidino, spaudos konferencijos metu – buvo liūdnas ir tylus, vos murmėjo. Gerbėjai labai susirūpino dėl aktoriaus. Gandų malūnas ėmė kunkuliuoti. Bandyta spėlioti, kad tai uždelsta reakcija į 2007 m. įvykusias skyrybas arba rimtos ligos pasekmė. „Aš palaidojau savo mamą. Manau, kad gedėjau ir nežinojau, ką tai reiškia“, – gerokai vėliau viename interviu šią situaciją bandė paaiškinti vyras.

Kylanti aktoriaus žvaigždė

Būsimasis žiūrovų numylėtinis B. Fraseris gimė 1968 m. gruodžio 3 d. Indianapolyje, Indianos valstijoje, jauniausias iš keturių berniukų. Motina buvo pardavimų konsultantė, o tėvas – buvęs žurnalistas, tuo metu dirbo Kanados užsienio tarnybos pareigūnu turizmo biure. Aktorius turi airių, škotų, vokiečių, čekų ir prancūzų kraujo, dvigubą Kanados ir Amerikos pilietybę. Šeima vaikystėje dažnai keitė gyvenamąją vietą, keitėsi ne tik JAV valstijos bei miestai, bet ir šalys. Atostogaudamas Londone dalyvavo pirmajame profesionalaus teatro pasirodyme Vest Ende, nuo kurio pradėjo domėtis vaidyba. 1990-aisiais baigė Sietlo Kornvalio menų koledžą. Planavo studijuoti Pietų metodistų universitete vaidybos magistrą, tačiau pakeliui sustojo Holivude ir nusprendė dirbti kino srityje.

Pirmasis filmas, kuriame vaidino B. Fraseris, buvo „Kalifornijos žmogus“, pasakojantis apie urvinio žmogaus nuotykius Los Andžele 1990-aisiais. Daugelis kritikų šią komediją pavadino kvaila, o oficialūs vertinimai nedžiugino. Vėliau atliko dar kelis pagrindinius vaidmenis ne itin žinomuose filmuose. 28-erių aktorius išgarsėjo 1997 m., kai išleistas filmas „Džiunglių karalius“. Istorija apie žmogų, kurį užaugino beždžionės, užkariavo žiūrovų širdis ir visame pasaulyje uždirbo 174 mln. JAV dolerių. „Buvau vaikščiojantis kepsnys“, – sakė B. Fraseris kalbėdamas apie savo tuometinę išvaizdą, dėl kurios teko daug sportuoti ir laikytis griežtos dietos. Aktorius visus triukus atliko pats, kol galiausiai šokdamas nuo pakylos susižeidė. Filme „Sugrįžęs iš praeities“ vaidino vyrą, gimusį ir užaugusį vietoje, apsaugotoje nuo branduolinių bombų, o pirmą kartą išėjusį į lauką 35 metų. Nors filmas sulaukė prieštaringų kritikų atsiliepimų, daugeliui žiūrovų jis patiko. Nepaisant to, kritikai daug kartų gyrė B. Fraserio aktorinį talentą. Po filmo „Dievai ir monstrai“ pasirodymo vienas kritikas sakė: „Neatpažintas, bet tiesiog puikus.“ Didysis B. Fraserio lūžis įvyko 1999 m., kai Stephenas Sommersas pakvietė filmuotis nuotykių filme „Mumija“. Iš pradžių Ricko O‘Connello vaidmuo siūlytas Tomui Cruise‘ui, Bradui Pittui ir Benui Affleckui, tačiau filmo režisierius ir prodiuseris, peržiūrėjęs komediją „Džiunglių karalius“ nusprendė, kad B. Fraseris puikiai tiktų šiam vaidmeniui. Kino juosta nufilmuota Maroke, Sacharos dykumoje, kur gyvatės, smėlio audros ir kaitri saulė apsunkino filmavimo grupės darbą. Juosta sulaukė komercinės sėkmės, o šiais laikais vadinama vienu populiariausių 1990-ųjų filmų. 2000-aisiais pasirodžiusi komedija „Šėtoniškas sandėris“ – istorija apie vyrą, sudariusį sandorį su velniu, kad užkariautų mylimos moters širdį, sulaukė prieštaringų kritikų atsiliepimų ir komercinės sėkmės. 2001 m. įvyko „Mumijos sugrįžimo“ premjera, kurios kritikai taip pat nepalaikė, nors ji uždirbo nemenkai. „Jaučiausi lyg ūkio arklys, kuriam skirta dirbti, dirbti ir dirbti“, – žurnalistams sakė aktorius. Po priekabiavimo skandalo jo karjera smuko. Galiausiai nusprendė kuriam laikui palikti kino industriją. Atrodė, kad prasidėjus filmo „Mumija: Drakono imperatoriaus kapas“ filmavimams viskas sugrįš į savo vėžes, bet taip nenutiko. Aktorius visus triukus atliko pats, todėl patyrė keletą sunkių sužalojimų. Skausmui slopinti po drabužiais turėjo slėpti ledo paketus. Galiausiai 7 m. praleido ligoninėse, jam teko operuoti kelį, balso stygas ir atlikti laminektomiją. Visa tai lėmė svorio padidėjimą. Nuo to laiko vaidino tik antraplanius vaidmenis mažai žinomuose TV serialuose ir mažo biudžeto filmuose.

Nesėkminga santuoka

B. Fraserio asmeninis gyvenimas irgi ne rožėmis klotas. Su būsima žmona aktore Afton Smith susipažino 1993-iųjų vasarą aktorės Winonos Ryder namuose vykusiame vakarėlyje. 1998 m. susituokė ir per 9 santuokos metus susilaukė trijų sūnų: Griffino, Lelando ir Holdeno. Interviu minėjo, kad vyresnėlis Griffinas turi autizmo spektro sutrikimą. 2007 m. pora nusprendė skirtis. Sūnūs liko gyventi su mama, tačiau su jais aktorius praleidžia visą laisvalaikį. Įpareigotas mokėti kas mėnesį 50 000 JAV dolerių alimentus 10 m. arba iki tol, kol buvusi žmona vėl susituoks, ir papildomas 25 000 JAV dolerių mėnesines išmokas vaikams išlaikyti. 2011 m. pradžioje vyras kreipėsi į teismą prašydamas sumažinti alimentus, tvirtindamas, kad negali įvykdyti tokio finansinio įsipareigojimo, neginčijo tik vaikų išlaikymo išmokų. Negana to, 2011 m. pabaigoje buvusi žmona apkaltino aktorių sukčiavimu slepiant finansinį turtą ir neatskleidžiant filmų sutarčių. Po 3 m. teismas vyrui buvo negailestingas – atmetė jo prašymą sumažinti alimentus.

Autorius Monika Budnikienė