Kas pirmesnis, tas gudresnis

Kaip keliautojas K. Kolumbas atrado Ameriką, o Dž. Kukas – Australiją, taip dešimtys medicinos profesorių tyrinėjo moters anatomiją ir fiziologiją. Natūralu, kad atradėjai priskirdavo sau nuopelnus ir pavadindavo organus savo vardais. Jeigu įsivaizduotume dubens ertmę kaip plokščią žemėlapį, jis niekuo nesiskirtų nuo įprastų kartografinių brėžinių. „Vietovardžiai“ būtų pažymėti tik vyriškomis pavardėmis. Šiandien nedaugelis susimąsto, kokiu būdu mokslo atstovai sugebėjo įsiamžinti moters kūne. Prisiminkime labiausiai nusipelniusius.

Duglaso ertmė (lot. excavatio rectouterina) – žemiausia dubens pilvaplėvės vieta, esanti tarp gimdos ir tiesiosios žarnos. Dėl anatominės padėties tai kliniškai svarbi sritis, kurioje gali kauptis patologinių skysčių ir vystytis endometriozė. Atradėjas – škotų anatomas Jamesas Douglasas. Italijos anatomas Gabriele Falloppio paskelbė apie kiaušintakius (tuba uterina), anglakalbėse šalyse vis dar vadinamus Falopijaus vamzdžiais. Bartolinio liaukos (glandulae vestibulares majores) išsidėsčiusios abiejose makšties prieangio pusėse ir gamina klampų, baltymingą sekretą, kuris drėkina gleivinę. Pavadinimas suteiktas danų anatomo Casparo Bartholino jaunesniojo garbei. Ar žinojote, kad 1950 m. G tašką pirmasis aprašė vokiečių ginekologas Ernstas Gräfenbergas? Skeno liaukos (glandulae paraurethrales) atsiveria šalia šlaplės ir laikomos moteriškąja prostata, o jų atradėjas – škotų kilmės amerikietis Alexanderis Skene‘as. Grafo folikulai – galutinė subrendusio folikulo stadija kiaušialąstėje – pelnė Nyderlandų gydytojo ir anatomo Regnierio de Graafo vardą.

Patriarchalinė nomenklatūra

Vyrai paliko savo vardus, tarsi ekspedicijų dalyviai, užvaldę niekieno žemes ir suteikę civilizuotą pavadinimą. Iki XX amžiaus dailioji lytis beveik negalėjo prasibrauti į akademinę medicinos bendruomenę, tenkinosi mažesnės klasifikacijos reikalaujančiomis slaugytojų, pribuvėjų pareigomis arba būdavo pacientėmis. Vyriški anatominių struktūrų pavadinimai puikiai atspindi tuometinį šališkumą. O tradicijos iki šiol tęsiamos visose mokslo srityse, pavyzdžiui, bakterijoms salmonelėms suteiktas JAV veterinarijos gydytojo Danielio Elmerio Salmono vardas.

Užuominų apie patriarchalinę visuomenės struktūrą aptinkama net senovės graikų mitologijoje. Santuokos dievas Himenėjas, miręs vestuvių naktį, paskolino savo vardą unikaliai moteriškai anatominei struktūrai. Mergystės plėvės pavadinimas yra kilęs iš graikų kalbos žodžio hyalos, kuris reiškia membraną. XVI a. šiuolaikinės anatomijos tėvas Andreas Vesalius pirmą kartą pavartojo šį terminą apibūdindamas makšties angos plėvelę. Vėliau pavadinimas susietas su mergaičių nekaltybe ir susilaikymo nuo lytinių santykių įrodymu.

Šių laikų kalbotyros specialistai diskutuoja, kad žodžio giminė formuoja suvokimą, koks yra apibūdinamas objektas, todėl vyriški terminai, apibūdinantys moters kūną, gali sukelti dviprasmybę. Adelaidės universiteto (Australija) lingvistikos ir nykstančių kalbų profesorius Ghil‘adas Zuckermannas atkreipia dėmesį, kad kalbose, kuriose žodis „tiltas“ yra moteriškosios giminės, apibūdinamas kaip elegantiškas. Tačiau kalbose, kuriose žodis „tiltas“ yra vyriškosios giminės, laikomas tvirtu. Panašiai kaip Mėnulis: vienose šalyse regimas moters, kitose – vyro veidas.

Su moterimis – vienas vargas

Jei vyriška terminologija laikyta patikima ir prestižine, tai moteriški terminai nuo senų laikų apibūdina neigiamus procesus ar ligas. Terminą „isterija“, kuris kilęs iš graikų kalbos žodžio isterika, reiškiančio gimdą, sugalvojo Hipokratas. Jis teigė, kad emocinę būseną, būdingą tik moterims (ǃ), lemia gimdos migracija kūne. Tikėta, kad verkimą, šaukimą, pyktį, nerimą, ašaras ir kitas stiprias reakcijas, kurių anuomet negalėjo paaiškinti filosofai, sukelia būtent reprodukciniai organai. Įdomu, kad pirmieji psichikos sutrikimą, susietą su moteriškąja lytimi, aprašė senovės egiptiečiai 1900 m. pr. Kr. Vėliau graikai išplėtė teoriją, esą gimda klajoja kūnu, gamina toksinus, kurie sukelia nevaldomus protrūkius. Manyta, jog tokia moteris nevaisinga, todėl isterijos priepuoliai labai pakenkdavo reputacijai ir galimybėms ištekėti. Idėja gyvavo per šimtmečius, o XIX a. tapo pagrindine diagnoze, nustatoma moterims vyriškosios lyties medicinos atstovų. Kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, „isteriškos ponios“ užtvindydavo gydytojų laukiamuosius, rikiuodavosi į eilę, kad pagytų. Veiksmingiausia terapija buvo makšties sienelės masažas, šiais laikais prilyginamas petingui. Patiriamas orgazmas diplomatiškai pavadintas „paroksizmu“ ir laikytas svarbiu išgijimo požymiu. Už procedūras dosniai mokėdavo sutuoktiniai ir pasiturintys tėvai, išvarginti žmonų ir dukrų isterijų. Kai gydytojai ėmė skųstis profesine liga – lėtiniu rankų mėšlungiu, sukurti pirmieji mechaniniai vibratoriai. Iš Amerikos psichiatrų asociacijos šiuolaikinių ligų sąrašo isterija išbraukta tik 1952 m.

Stereotipinis žargonas

Vis aktyviau diskutuojama, kad apskritai medicinoje vartojama daug stereotipiškai vyriškų, militaristinių metaforų. Gydymą apibūdina tokie išsireiškimai kaip „kova su liga, karas su vėžiu, mūšis dėl sveikatos, vaistai – pagrindinis ginklas, mobilizuotos visos organizmo pajėgos, imunitetas atrėmė priešą, pavyko sustiprinti gynybą“. Kalbant apie pasveikimą sakoma: „įveikta liga, laimėtas mūšis, pasiekta pergalė, pavyko nugalėti, priešas atsitraukė, rodikliai grįžo į pirmines pozicijas“. Moteriški reprodukciniai organai gali būti pavadinti žeminančiais epitetais: „miegančios kiaušidės, gimdos kaklelio defektas, genetinis brokas, tingios kiaušidės, nusidėvėjusi gimda, tuščios įsčios, neveikianti sistema, silpnoji grandis“. Medicininė kalba gali būti labai kritiška.

Kai kūnas tampa mūšio lauku, rizikuoja virsti vieta, kurioje žmonės varžosi dėl kontrolės. Onkologas Jerome‘as Groopmanas, knygos „Your Medical Mind“ autorius, sako, kad militaristiniai atspalviai padeda pacientui suvokti, kaip veikia gydymas. Tačiau psichologai mano, kad metafora kenkia gerovei, ypač pralaimėjus ligai, nes formuoja nuomonę, neva ligonis kovojo nepakankamai.

Net šiuolaikinėje anatomijos terminologijoje apstu archajiškų ir seksistinių pavyzdžių. Tarkime, žodis „makštis“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia prigludusį peilio arba kardo ašmenų dėklą. Panašiai terminas „klitoris“, kildinamas iš vėlyvosios graikų kalbos žodžio kleitorís, gali reikšti užrakinimą arba atrakinimą (libido). Kai kurie interpretuoja šią struktūrą kaip raktelį į moters seksualumą. Nereikia būti S. Freudu norint suprasti, kad šie reprodukcinių organų pavadinimai atspindi vyrų asociacijas.

Permainų alkis

Kardifo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai, vadovaujami dr. Susan Morgan, nustatė, kad anatomijos vadovėliuose, iš kurių mokosi medicinos studentai, vyrų anatomija ir fiziologija vaizduojama kaip norma, o moterys beveik neminimos, išskyrus reprodukcinę sistemą. „Susidaro įspūdis, kad žmogaus kūnas yra vyriškas, o moters kūnas pateikiamas tik kaip pavyzdys, norint parodyti skirtumus“, – teigia tyrimo autoriai.

Psichologijos docentė Lera Boroditsky iš Kalifornijos universiteto tvirtina, kad eponimai (pirminiai šaltiniai, davę pradžią naujam pavadinimui) įtvirtina idėją, jog pažanga būdinga tik vienai lyčiai, esą tik vyrai atsakingi už žmonijos progresą ir medicinos tobulėjimą. Mokslininkė pasisako už sistemą, kuri nėra orientuota į istorines pergales ir vyrus, kurie atrado tam tikras kūno dalis. Vietoj to medicininiai terminai turėtų būti neutralūs, pagarbūs ir naudingi kūno šeimininkėms, t. y. moterims.

Pernai Johannes Gutenberg universiteto (Vokietija) mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad moterų genitalijoms apibūdinti vartojama gerokai daugiau eufemizmų ir netikslių pavadinimų, palyginti su vyrų. Apie 75 % respondenčių kasdienėje aplinkoje vartoja terminus „vagina, vulva“, tačiau maždaug trečdalis vis dar renkasi mažybinius žodelius „katytė, pelytė“. Vyrai kur kas dažniau apibūdina savo genitalijas žodžiais „penis, varpa“, daug rečiau „kotas“.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Kas yra CERN ir kodėl jo veikla stabdoma?

CERN (Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija) – didžiausias pasaulyje dalelių fizikos tyrimų centras, įsikūręs prie Šveicarijos ir Prancūzijos sienos. Čia mokslininkai siekia atsakyti į vienus svarbiausių klausimų apie visatos sandarą: iš ko sudaryta materija, kaip dalelės įgyja masę ir kokie fundamentalūs gamtos dėsniai veikė pirmosiomis akimirkomis po Didžiojo sprogimo.

Svarbiausias CERN įrenginys – beveik 27 km ilgio po žeme įrengtas Didysis hadronų greitintuvas (LHC). Jame protonai ir kitos dalelės pagreitinami iki beveik šviesos greičio ir susiduria itin didelės energijos sąlygomis. Analizuodami šių susidūrimų rezultatus, mokslininkai gali tyrinėti itin retus fizikinius reiškinius, kurių neįmanoma stebėti įprastomis sąlygomis.

Nors LHC dažnai vaizduojamas kaip nuolat veikiantis įrenginys, iš tikrųjų jis veikia ciklais. Po kelerių metų eksperimentų vyksta planiniai sustabdymai, vadinami ilgaisiais techninės priežiūros etapais. Jų metu tūkstančiai inžinierių, technikų ir mokslininkų tikrina bei remontuoja sudėtingą įrangą, keičia susidėvėjusias dalis, diegia naujus detektorius ir modernizuoja sistemas, kad greitintuvas ateityje veiktų dar tiksliau bei pasiektų didesnes dalelių susidūrimų energijas.

Tokie sustabdymai nėra neįprastas ar netikėtas įvykis. Priešingai – jie yra iš anksto suplanuota LHC eksploatacijos dalis, būtina tiek saugiam įrenginio veikimui, tiek naujiems moksliniams atradimams. Be reguliarios priežiūros ir modernizavimo nebūtų įmanoma užtikrinti nei eksperimentų patikimumo, nei tolesnės pažangos dalelių fizikos srityje.

Mitų kilmė

Nors CERN yra viena svarbiausių pasaulio mokslo institucijų, nuo pat Didžiojo hadronų greitintuvo paleidimo 2008 m. ją lydi įvairios sąmokslo teorijos. Prie to prisidėjo ir pats tyrimų pobūdis: kalbos apie milžiniškas energijas, elementariųjų dalelių susidūrimus ar bandymus atkurti sąlygas, vyravusias netrukus po Didžiojo sprogimo, daugeliui žmonių skamba paslaptingai ir sunkiai suprantamai. Kai moksliniai terminai tampa sunkiai paaiškinami, atsiranda palanki terpė spėlionėms ir vaizduotės vaisiams.

Viena pirmųjų plačiai paplitusių teorijų skelbė, kad LHC eksperimentai gali sukurti juodąją bedugnę, kuri praris Žemę. Vėliau internete atsirado pasakojimų apie portalus į kitas dimensijas, paralelines visatas, laiko linijų pokyčius ar net realybės keitimą. Kaskart, kai CERN paskelbia apie naują eksperimentų etapą ar planinį greitintuvo sustabdymą, šios istorijos vėl atgyja ir įgauna naujų interpretacijų.

Mokslininkai pabrėžia, kad tokie teiginiai neturi jokio eksperimentinio pagrindo. Pavyzdžiui, hipotezės apie miniatiūrines juodąsias bedugnes buvo nagrinėjamos dar prieš paleidžiant LHC, tačiau atlikti teoriniai skaičiavimai parodė, kad net jei tokie objektai susidarytų, jie akimirksniu išnyktų dėl kvantinių procesų ir negalėtų kelti jokio pavojaus. Be to, Žemės atmosferą milijardus metų nuolat bombarduoja kosminiai spinduliai, kurių energija dažnai viršija tą, kuri pasiekiama LHC, tačiau tai nėra sukėlę jokių katastrofiškų padarinių.

Prie mitų plitimo reikšmingai prisideda ir socialiniai tinklai. Jų algoritmai pirmenybę teikia emocijas keliančiam, diskusijas skatinančiam turiniui, todėl sensacingi vaizdo įrašai ar įrašai apie tariamas pasaulio paslaptis dažnai pasiekia milijonus vartotojų. Platformose „YouTube“, „TikTok“ ir kitose neretai spėjimai ar asmeninės interpretacijos pristatomi kaip faktai, nors jie nėra pagrįsti moksliniais įrodymais. Kuo labiau neįprastas teiginys, tuo didesnė tikimybė, kad juo bus plačiai dalijamasi, net jei jo patikimumas abejotinas.

Laiko tėkmės pinklės

Vienas dažniausių teiginių, pasirodančių socialiniuose tinkluose po žinių apie CERN veiklą, – esą žmonės pastebėjo, kad laikas ėmė tekėti kitaip. Vieniems atrodo, kad dienos prabėga neįtikėtinai greitai, kiti teigia jaučiantys sulėtėjusią laiko tėkmę. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad toks pojūtis nėra susijęs su fizikiniais pokyčiais – tai tėra gerai ištirtas psichologinis reiškinys.

Psichologijos tyrimai rodo, kad žmogus neturi vidinio laikrodžio, kuris tiksliai matuotų laiko tėkmę. Laiko suvokimą formuoja smegenų veikla, dėmesys, emocinė būsena ir aplinkos dirgikliai. Kai patiriame daug naujų įspūdžių ar laukiame svarbaus įvykio, laikas gali atrodyti slenkantis lėčiau. O kai dienos panašios viena į kitą, gyvename įprastu ritmu ir atliekame automatinius veiksmus, savaitės ar net mėnesiai gali prabėgti beveik nepastebimai.

Ne mažiau svarbus amžiaus veiksnys. Daugelis žmonių pastebi, kad bėgant metams laikas tarsi greitėja. Vienas aiškinimų – vaikystėje beveik kiekviena patirtis būna nauja, todėl smegenys sukuria daugiau ryškių prisiminimų. Suaugus kasdienybėje atsiranda daugiau rutinos, naujų įspūdžių mažėja, todėl, atsigręžus atgal, tam tikras laikotarpis atrodo buvęs trumpesnis. Dėl tos pačios priežasties daugeliui atrodo, kad vaikystės vasaros trukdavo gerokai ilgiau nei dabar.

Laiko pojūtį keičia ir šiuolaikinis gyvenimo būdas. Nuolatinis informacijos srautas, dažnas naršymas telefone, socialiniai tinklai, nuotolinis darbas, stresas ir miego trūkumas apkrauna smegenis bei išblaško dėmesį. Tyrimai rodo, kad tokiomis sąlygomis žmonės tarsi praranda laiko nuovoką – valandos prie ekrano gali prabėgti nepastebimai, o įtemptos savaitės susilieja į vieną. Todėl įspūdis, kad laikas paspartėjo, dažniausiai atspindi ne pasikeitusius fizikos dėsnius, o tai, kaip mūsų smegenys apdoroja patirtį.

Nors fizikoje iš tiesų egzistuoja laiko dilatacijos reiškinys, numatytas Alberto Einšteino reliatyvumo teorijoje, jis pasireiškia tik objektams, judantiems milžinišku greičiu, arba esant itin stipriam gravitaciniam laukui. Kasdieniame žmogaus gyvenime šie efektai yra tokie menki, kad negali paaiškinti subjektyvaus jausmo, jog dienos ar metai bėga greičiau. Todėl nėra jokių mokslinių įrodymų, kad žmonių patiriamą laiko pokytį galėtų lemti CERN eksperimentai ar Didžiojo hadronų greitintuvo veikla.

Mandelos efektas

Dar vienas reiškinys, kurį dalis žmonių sieja su CERN veikla, yra vadinamasis Mandelos efektas. Taip apibūdinama situacija, kai daugybė žmonių vienodai prisimena įvykį, citatą ar vaizdą, kuris iš tikrųjų niekada neegzistavo arba buvo kitoks. Nors internete tai kartais aiškinama paralelinių visatų susikirtimu ar pakitusia realybe, mokslas siūlo paprastesnį paaiškinimą – žmogaus atmintis nėra tiksli įrašų saugykla.

Sąvoką „Mandelos efektas“ 2009 m. pasiūlė paranormalių reiškinių tyrinėtoja Fiona Broome. Ji pastebėjo, kad nemažai žmonių buvo įsitikinę, jog Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Nelsonas Mandela mirė kalėjime dar XX a. 9-ajame dešimtmetyje, nors iš tikrųjų jis buvo paleistas į laisvę 1990 m., o mirė tik 2013-aisiais. Šis pavyzdys paskatino diskusijas apie tai, kodėl daugybė žmonių gali turėti tą patį klaidingą prisiminimą.

Psichologai šį reiškinį aiškina vadinamaisiais klaidingais prisiminimais. Atmintis nėra tarsi vaizdo kamera, tiksliai išsauganti kiekvieną detalę. Prisiminimai kiekvieną kartą juos atkuriant yra iš naujo rekonstruojami. Šio proceso metu smegenys gali papildyti trūkstamą informaciją, supainioti panašius įvykius ar nesąmoningai pakeisti detales. Jei tokia klaida paplinta tarp daugelio žmonių, susiformuoja kolektyvinis klaidingas prisiminimas.

Prie Mandelos efekto prisideda ir smegenų polinkis ieškoti dėsningumų bei supaprastinti informaciją. Žmonės linkę prisiminti tai, kas atrodo logiškiau ar labiau atitinka jų lūkesčius, net jei realybėje buvo kitaip. Be to, socialiniai tinklai ir interneto diskusijos sustiprina šį reiškinį – perskaičiusieji, kad kiti žmonės prisimena tą patį, dažnai dar labiau įsitikina savo prisiminimų teisingumu.

CERN veikla jau beveik du dešimtmečius įkvepia ne tik reikšmingus mokslo atradimus, bet ir gausybę mitų bei sąmokslo teorijų. Nors pasakojimai apie pakitusią realybę, laiko sulėtėjimą ar paralelines visatas skamba intriguojamai, iki šiol nėra jokių patikimų mokslinių įrodymų, kad Didžiojo hadronų greitintuvo eksperimentai galėtų paveikti žmonių kasdienį gyvenimą ar keisti pasaulio eigą. Tai nereiškia, kad CERN atliekami tyrimai nėra įspūdingi. Priešingai – jie leidžia geriau suprasti fundamentalius visatos dėsnius, medžiagos sandarą ir procesus, vykusius netrukus po Didžiojo sprogimo. Tačiau moksle išskirtiniams teiginiams būtini išskirtiniai įrodymai, o kol kas visi duomenys rodo, kad laiko pojūtį, Mandelos efektą ir kitus panašius reiškinius geriau paaiškina psichologija bei neuromokslai nei paslaptinga CERN įtaka.

Autorė Jūratė Survilė

Miestas skendėjo atliekose

Pirmojoje XIX a. pusėje Londono gyventojų skaičius sparčiai augo, tačiau miesto infrastruktūros galimybės tam nebuvo pritaikytos. Nuo 1800-ųjų iki 1850 m. Londono gyventojų skaičius padvigubėjo iki 2,5 milijono, todėl Britų imperijos sostinė tapo didžiausiu miestu pasaulyje. Dauguma namų neturėjo tualetų ir vandentiekio. Išmatos kauptos duobėse, o vadinamieji naktiniai fekalijų surinkėjaijas naktimis išsemdavo ir dalį parduodavo kaip trąšas. Tiesa, likusios patekdavo į kiemus, gatves, griovius, mažesnius upelius, o galiausiai – į Temzę. Situaciją dar labiau pablogino vandeniu nuplaunami tualetai. Upė tuo metu buvo ne tik nuotekų šalinimo vieta. Iš jos imtas vanduo miesto gyventojams, todėl Londonas iš esmės išleisdavo atliekas į tą pačią sistemą, iš kurios gaudavo geriamąjį vandenį. Šio įpročio pasekmės ypač išryškėjo per choleros epidemijas. Nuo 1831 m. Londoną ne kartą užklupo šios ligos protrūkiai, nusinešę tūkstančius gyvybių.

Kalta smarvė ar užterštas vanduo?

XIX a. viduryje dar buvo plačiai tikima vadinamąja miazmų teorija. Manyta, kad tokias ligas kaip cholera sukelia dvokiantis oras, kylantis iš pūvančių organinių medžiagų. Todėl Temzės kvapas atrodė ne tik atgrasus – daugelis londoniečių jį laikė tiesiogine grėsme sveikatai. Tik gerokai vėliau sužinota, kad cholerą iš tiesų sukelia bakterija Vibrio cholerae, o liga dažniausiai plinta per išmatomis užterštą vandenį ar maistą. Tiesa, šią teoriją bandė įrodyti Londono gydytojas Johnas Snow. Dar 1849 m. jis paskelbė darbą apie choleros plitimą, kuriame teigė, kad liga perduodama ne per orą, o per užterštą vandenį. Vėlesni jo tyrimai suteikė vis daugiau įrodymų. Per 1854 m. epidemiją J. Snow palygino namus, kuriems vandenį tiekė dvi bendrovės. „Lambeth Waterworks Company“ perkėlė vandens paėmimo vietą aukščiau upe, kur vanduo buvo švaresnis, o „Southwark and Vauxhall“ ėmė jį iš stipriai nuotekomis užterštos Temzės dalies. Per pirmąsias septynias tyrimo savaites mirtingumas nuo choleros „Southwark and Vauxhall“ klientų namuose buvo daug kartų didesnis. Tačiau tam, kad Londonas iš tiesų imtųsi milžiniško masto pertvarkos, vien mokslinių argumentų neužteko.

Smarvė tapo sunkiai pakeliama

1858-ųjų vasara buvo neįprastai karšta. Neiškrito nė lašas lietaus, kuris atvėsintų miestą ar nuplautų Temzės upę dusinusius nešvarumus. Kylant temperatūrai, pakrantėse ir vandenyje susikaupusios organinės atliekos ėmė intensyviai irti. Upės smarvė tapo sunkiai pakeliama. Pasakojama, kad kvapas buvęs toks baisus, jog žmonės vėmė vos priartėję prie Temzės. „Tas, kas sykį įkvepia šio dvoko, niekada jo nepamirš“, – rašė vietinė spauda.

Galiausiai problema pasiekė ir vieną politiškai svarbiausių vietų šalyje – Parlamento rūmus Vestminsteryje, stovinčius tiesiai ant Temzės kranto. Bandydami bent kiek sumažinti smarvę, darbuotojai upės pusėje esančias užuolaidas mirkė chlorkalkių tirpale, tačiau priemonė nepadėjo. Net svarstyta, ar parlamento posėdžių nereikėtų perkelti kitur. 1858 m. spauda rašė apie praktiškai nepakeliamas darbo sąlygas Vestminsteryje. Ironiška, kad skurdžiausių rajonų gyventojai šį nepakeliamą dvoką kentė ilgus metus, o vos kelios smarvės dienos tapo kasdiene įtakingiausių valstybės politikų problema. Sprendimai buvo priimti neįprastai greitai. Parlamentas suteikė galimybes finansuoti naują kanalizacijos sistemą, kuria siekta kiek įmanoma sustabdyti Londono nuotekų patekimą į Temzę pačiame mieste.

Už milžiniško projekto įgyvendinimą buvo atsakingas „Metropolitan Board of Works“ vyriausiasis inžinierius Josephas Bazalgette.Jis nusprendė suprojektuoti tarpusavyje sujungtų kanalizacijos kolektorių tinklą. Nuotekos iš įvairių Londono dalių turėjo būti surenkamos ir nukreipiamos į rytus – toliau nuo tankiausiai gyvenamų miesto rajonų. Projektui prireikė milžiniškų resursų. Nutiesta daugiau kaip 1609 km naujos kanalizacijos, o statybose panaudota apie 318 mln. plytų. Parlamentas darbams skyrė 2,5 mln. svarų – tuo metu milžinišką sumą. Plytų paklausa tapo tokia didelė, kad jų ėmė trūkti, o mūrininkų atlyginimai projekto metu išaugo maždaug penktadaliu.

Po krantinėmis paslėptas miestas

Statant sistemą, didelės Temzės pakrantės dalys pertvarkytos į krantines. Po jomis buvo paslėpti kanalizacijos kolektoriai, o pačios konstrukcijos kartu tapo apsauga nuo potvynių. Taip atsirado ir garsioji Viktorijos krantinė – Victoria Embankment, statyta 1864–1870 metais. Tiesa, miesto modernizacija turėjo kainą. Dalis namų, sandėlių ir prieplaukų, iki tol turėjusių tiesioginį priėjimą prie upės, jo neteko. Kai kurios pakrantės teritorijos buvo visiškai nugriautos, o kartu išnyko jose gyvenusios bendruomenės ir veikę verslai. Ypač stipriai pertvarka paveikė Lambetą pietiniame Temzės krante. Čia šalia pramonės įmonių buvo susispietę skurdūs gyvenamieji kvartalai. Dalis žmonių gyveno drėgnuose, pigiai pastatytuose namuose be vidaus vandentiekio, todėl geriamąjį vandenį tekdavo semti tiesiai iš Temzės. 1848 m. choleros protrūkis parodė, kokia pavojinga buvo tokia kasdienybė. Po kelių dešimtmečių Lower Fore Street, New Street ir dalis aplinkinių gatvių nušluotos nuo žemėlapio statant Alberto krantinę.

Iki šių laikų išlikusi problema

Naujoji sistema smarkiai pagerino padėtį Londone. Nuotekų nebeišleisdavo tiesiai į Temzę pačiame miesto centre, todėl sumažėjo geriamojo vandens užteršimo pavojus ir vandeniu plintančių ligų rizika. Vis dėlto pirmoji J. Bazalgette sistema nuotekų dar nevalė taip, kaip tai suprantame šiandien. Jos pirmiausia buvo perkeltos toliau į rytus ir išleidžiamos žemupyje. Netrukus dėl taršos ir dvoko pradėjo skųstis jau ten gyvenantys žmonės. Vėliau nuotekų tvarkymas nuolat modernizuotas, o dumblas kurį laiką specialiais laivais gabentas į jūrą. Tačiau J. Bazalgette sukurto tinklo pagrindas pasirodė nepaprastai ilgaamžis. Dalis Viktorijos laikų kanalizacijos iki šiol tebėra Londono infrastruktūroje.

1875 m. baigtas projektas buvo vadinamas pažangiausia pasaulyje nuotekų sistema. Jos kūrėjas planavo Londono ateitį ir siekė suprojektuoti ją taip, kad aptarnautų 50 % didesnį gyventojų skaičių – apie 4,5 mln. žmonių. Tačiau po 150 metų sostinėje jau gyvena beveik 9 mln. žmonių, o Viktorijos laikų vamzdžiai sunkiai atlaiko šiuolaikinio gyvenimo reikalavimus: juos užkemša viskas – nuo higieninių įklotų iki maisto atliekų. Be to, Londono kanalizacija keliauja ne tik buitinės nuotekos, bet ir lietaus vanduo. Smarkiai lyjant jos pajėgumų nebepakakdavo, todėl nuotekų perteklius per avarinius išleidimo taškus patekdavo į Temzę. Tad po pusantro šimtmečio Londonas ėmėsi dar vieno milžiniško projekto – Thames Tideway Tunnel. Tai 25 km ilgio tunelis po Londonu, kuris perima perteklines nuotekas, anksčiau patekdavusias į upę. Pernai vasarį visa sistema pradėjo veikti. Šiųmetį birželį projektą valdanti bendrovė paskelbė, kad naujasis tinklas jau sulaikė daugiau kaip 20 mln. tonų lietaus vandeniu atskiestų nuotekų, kurios kitu atveju būtų patekusios į Temzę.

Autorė Monika Budnikienė

Energingasis Avinas

Virtuvėje ilgai nestovi prie puodų svarstydamas, ką pagaminti. Svarbiausia veiksmas, greitis ir aiškus rezultatas. Mėgsta ryškius skonius, aštresnius prieskonius, keptą mėsą, patiekalus, kuriuose jaučiamas charakteris. Jei gamina, tai daro energingai – pjausto, maišo, ragauja, improvizuoja ir dažnai net nesivargina laikytis recepto. Patinka iššūkiai: naujas padažas, įdomus marinatas. Tiesa, kantrybės ilgai troškinti ar sudėtingai dekoruoti gali pritrūkti. Virtuvės stilius – spontaniškas, drąsus ir šiek tiek ugningas.

Besimėgaujantis Jautis

Virtuvėje jaučiasi kaip savo stichijoje. Maistas nėra tik būtinybė – tai malonumas, jaukumas ir gyvenimo kokybės dalis. Mėgsta sočius, kvapnius, estetiškai patiektus patiekalus, kurie suteikia pasitenkinimą. Gali vertinti namuose keptą duoną, lėtai troškintą mėsą, kreminius desertus, gerą sūrį, šviežias daržoves. Retai skuba, nes svarbu procesas: gražiai padengtas stalas, malonus aromatas, tinkama tekstūra. Virtuvėje yra praktiškas, bet kartu labai jautrus skoniui.

Žaismingi Dvyniai

Virtuvėje mėgsta įvairovę. Greitai pabosta tie patys patiekalai, todėl šiandien gali norėti azijietiškų makaronų, rytoj – meksikietiškų tortilijų, poryt – lengvų salotų su netikėtu padažu. Patinka dalintis idėjomis, ragauti, kalbėtis gaminant, žiūrėti receptus internete ir tuoj pat pagal juos gaminti, bet savaip. Kulinarinis stilius dažnai žaismingas, greitas ir komunikabilus. Mėgsta užkandžius, maistą, kurį galima valgyti bendraujant, dalintis su draugais ar neštis su savimi. Nebūtinai siekia tobulybės, tačiau jų virtuvėje retai būna nuobodu.

Jautrusis Vėžys

Virtuvė – emocijų ir prisiminimų erdvė. Svarbūs šeimos receptai, vaikystės skoniai, sriubos, apkepai, pyragai, naminiai troškiniai ir viskas, kas kuria namų jaukumą. Gali ilgai prisiminti močiutės blynus, mamos keptą obuolių pyragą ar tą vieną patiekalą, kuris buvo gaminamas per šventes. Virtuvėje yra jautrus nuotaikai: jei gera, gamins su meile, jei sunku – maistas gali tapti paguoda.

Išraiškingasis Liūtas

Virtuvėje mėgsta įspūdį. Neužtenka tiesiog pagaminti vakarienę – norisi, kad patiekalas atrodytų gražiai, kvepėtų viliojančiai ir sulauktų komplimentų. Mėgsta ryškesnius, prabangesnius ar bent jau išraiškingai pateiktus patiekalus. Tai gali būti dailiai iškeptas kepsnys, įspūdingas desertas, šventinė vakarienė ar patiekalas, kuris tampa stalo centru. Patinka vaišinti, stebinti ir jaustis geru šeimininku. Net jei receptas paprastas, ras būdą jį pateikti taip, kad atrodytų ypatingai.

Kruopščioji Mergelė

Virtuvėje vertina tvarką, tikslumą ir kokybę. Gali atidžiai perskaityti receptą, pasverti ingredientus, apgalvoti maistinę vertę ir dar prieš gaminant susitvarkyti darbo vietą. Renkasi praktiškus, sveikesnius, subalansuotus patiekalus, kuriuose nėra bereikalingo chaoso. Vis dėlto tai nereiškia, kad jos virtuvė nuobodi. Priešingai – gali pagaminti labai skaniai, nes pastebi detales, kurias kiti praleistų, žino, kiek berti druskos, kokia turi būti patiekalo tekstūra ir pan.

Harmoningosios Svarstyklės

Virtuvėje svarbi harmonija. Mėgsta, kai patiekalas ne tik skanus, bet ir gražus, kai spalvos dera tarpusavyje, o stalas atrodo estetiškai. Renkasi lengvesnius, elegantiškus patiekalus: salotas, užkandžių padėklus, desertus, gražiai patiektus makaronus, subtilius padažus. Maistas yra ir bendravimo forma, todėl mielai gamina vakarienę dviem, draugų susitikimui ar jaukiam pasisėdėjimui. Nepatinka virtuvės chaosas, tačiau patinka malonus procesas.

Aistringasis Skorpionas

Virtuvėje ieško intensyvumo. Patinka gilūs, sodrūs, kartais net paslaptingi skoniai: tamsus šokoladas, aštrūs prieskoniai, ilgai marinuota mėsa, fermentuoti produktai, stipresni padažai. Gali būti labai aistringi maisto gamintojai, bet nebūtinai visiems rodo savo procesą. Mėgsta kontroliuoti skonį, eksperimentuoti su netikėtais deriniais ir atrasti patiekalus, kurie turi charakterį. Neįdomus blankus maistas – jis turi jaudinti, šildyti, nustebinti arba palikti įspūdį.

Entuziastingasis Šaulys

Virtuvėje mėgsta keliones per skonį. Domisi kitų šalių patiekalais, naujais prieskoniais, netikėtais produktais ir receptais, kurie primena nuotykius. Retai nori būti įspraustas į griežtas taisykles, todėl receptą supranta savaip, kaip tuo metu jam patogu. Jam svarbu laisvė, skonis ir gera nuotaika. Virtuvėje gali būti šiek tiek netvarkos, bet daug entuziazmo.

Santūrusis Ožiaragis

Virtuvėje mėgsta patikimumą. Svarbu, kad patiekalas pavyktų, būtų sotus, praktiškas ir vertas įdėto laiko. Gerbia tradicinius receptus, patiekalus, kuriuos galima paruošti iš anksto, ir maistą, kuris turi aiškią paskirtį – pamaitinti, sustiprinti, suteikti energijos. Neskuba vaikytis madų, bet jei jau nusprendžia ką nors gaminti, dažniausiai padaro gerai. Patinka struktūra: suplanuotas meniu, suplanuotas apsipirkimas, racionaliai naudojami produktai. Virtuvėje gali atrodyti santūrus, tačiau jo patiekalai dažnai būna solidūs ir kokybiški.

Originalusis Vandenis

Virtuvėje mėgsta netikėtumus. Gali išbandyti augalinį pieną, fermentuotą gėrimą, neįprastus miltus, futuristinį receptą ar keistą derinį, apie kurį kiti dar tik skaito. Įdomu ne tik skonis, bet ir idėja: tvarumas, naujovės, alternatyvūs produktai, kitoks požiūris į maistą. Gali gaminti labai paprastai, bet staiga į patiekalą įdėti ingredientą, kuris viską pakeičia. Nesivaiko tradicijų, todėl virtuvėje gali gimti originalūs sprendimai. Kartais jie pavyksta puikiai, kartais tampa tik eksperimentu.

Jausmingosios Žuvys

Virtuvėje dažniausiai gamina ne pagal griežtą planą, o pagal jausmą. Gali atsiversti receptą, bet jau po kelių minučių jį pakeisti – įberti daugiau prieskonių, įpilti šlakelį grietinėlės, pasirinkti kitokias žoleles. Svarbu ne tik rezultatas, bet ir pati nuotaika: švelni muzika fone, jaukus apšvietimas, gražus dubuo, lėtai verdanti sriuba ar namus užpildantis kepinio aromatas. Artimi švelnūs, kreminiai, jaukūs skoniai – trintos sriubos, troškiniai, varškės apkepai, desertai, makaronai su švelniais padažais, patiekalai su jūrų gėrybėmis ar žuvimi. Mėgsta maistą, kuris ne tik pasotina, bet ir nuramina, sukuria saugumo bei šilumos jausmą.

Dantiraštis

Dantiraštis susiformavo maždaug 3500 m. pr. Kr. Šumere, pietinėje Mesopotamijoje. Manoma, kad naudotas net iki III mūsų eros amžiaus. Šį raštą perėmė ne viena civilizacija, jis pritaikytas skirtingoms kalboms. Iki šių dienų išliko daugybė dantiraščiu užrašytų teisinių, istorinių ir prekybos dokumentų, valdovų įsakų, pasakojimų, mitų, literatūros kūrinių, himnų dievams, užkeikimų, astrologinių tekstų. Net valdovų įrašai dažnai buvo skirti dievams. Štai Asirijos karaliaus Sargono II laiške vyriausiajam dievui Ašūrui aprašomas karinis žygis prieš Urartiją. Karalius jame nuolat šlovina Asirijos dievus ir savo pergales sieja su jų pagalba.

Per ilgą naudojimo laikotarpį dantiraštis smarkiai keitėsi. Šumerų laikais jis buvo ryškiai piktografinis – ženklų forma tiesiogiai sieta su vaizduojamu daiktu arba sąvoka. Pavyzdžiui, valdovą reiškiantis ženklas vaizdavo vyrą su galvos apdangalu. Vėliau babiloniečiai ir asirai piktogramas pavertė gerokai sudėtingesne sistema. Ženklai galėjo reikšti skiemenis arba garsus, iš kurių buvo sudaromi žodžiai, jau nebeturintys tiesioginio ryšio su pradiniu ženklo vaizdu. Tokius tekstus perskaityti galėjo tik specialiai išmokyti žmonės, daugiausia raštininkai ir žyniai.

Dantiraščiu imtos užrašinėti maldos dievams, prakeiksmai ir užkeikimai, kurių randama ant įvairių daiktų: nuo dubenų iki amuletų. Prakeikimų aptikta ir kapuose. Vienas žinomiausių įrašytas Asirijos karaliaus Tiglatpalasaro III žmonos karalienės Jabos kape. Įraše perspėjama, kad kapą išniekinęs žmogus pomirtiniame pasaulyje negaus aukų ir liks neramus visą amžinybę.

Egipto hieroglifai

Manoma, kad Egipto hieroglifų raštas IV tūkstantmetyje pr. Kr. susiformavo nepriklausomai nuo panašiu metu Mesopotamijoje atsiradusio šumerų dantiraščio. Ilgainiui vaizdiniai ženklai tapo vis abstraktesni. Taip atsirado hieratinis ir demotinis raštai, gerokai patogesni ir praktiškesni, naudoti pildant kasdienius teisinius ir administracinius dokumentus. Tačiau puošnūs tradiciniai hieroglifai dar ilgai buvo naudojami ritualiniams ir religiniams tikslams. Net Naujosios karalystės pabaigoje, kai Egipto politinė įtaka ėmė mažėti stiprėjant konkuruojančioms imperijoms, tarp jų Asirijai, religinė ir kultūrinė įtaka išliko didelė. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad patys žodžiai ir juos lydintys vaizdiniai įkūnija antgamtinę galią. Todėl ant kapų sienų gausu apsauginių tekstų ir užkeikimų, hieroglifais išraizgyti ir amuletai. Pats hieroglifas galėjo reikšti gerokai daugiau nei vien konkretų žodį. Štai Džedo stulpas simbolizavo stiprybę ir pastovumą, o Vadžet, arba Horo akis, – apsaugą ir atgimimą. Ypatingą reikšmę turėjo užrašytas žmogaus vardas. Egiptiečių kapuose mirusiojo vardas kartodavosi daugybėje vietų – ant sienų, sarkofago ir įkapių. Vardo išsaugojimas buvo glaudžiai susijęs su žmogaus egzistencijos tęstinumu, o jo sunaikinimas – su pabaiga.

Graikų abėcėlė ir skaičiai

Graikai perėmė finikiečių abėcėlę, kurią sudarė 22 ženklai. Palyginti paprastą raštą buvo lengva išmokti ir įsiminti, todėl tapo prieinamas platesnei visuomenės daliai. Tačiau ir graikų kultūroje rašytiniams ženklams buvo priskiriamas ne vien praktinis vaidmuo. Vyravo įsitikinimai apie magišką ryšį tarp raidžių, skaičių ir žmogaus likimo. Raidės ir skaičiai ilgą laiką buvo susiję – graikų abėcėlės raidės naudotos ir skaitinėms vertėms žymėti. Iš šios praktikos išsirutuliojo izopsefija, žinoma nuo III a. pr. Kr. Jos esmė buvo paprasta: kiekvienai žodžio raidei priskiriama tam tikra skaitinė vertė, o jos sudedamos. Jeigu du ar daugiau žodžių turėjo tokią pačią bendrą vertę, manyta, kad tarp jų egzistuoja gilesnis, paslėptas ryšys. Tokia praktika nebuvo išskirtinai graikiška. Labai panašus principas žinomas hebrajų gematrijoje, o panašių įsitikinimų aptinkama ir neoasirų kultūroje. Su skaičiais ir žmogaus likimu siejamas garsusis matematikas Pitagoras. Jam priskiriama teorija, pagal kurią žmogaus vardas ir gimimo data gali atskleisti jo charakterio savybes ir ateitį. Vėlesniais laikais didelio populiarumo sulaukė onomantija – būrimas pagal žmogaus vardą. Viduramžių Europoje tokios praktikos buvo itin paplitusios, o įvairių jų formų aptinkama net šiandien.

Majų glifai

Majų civilizacijos ištakos siekia maždaug 2000 m. pr. Kr., o didžiausią klestėjimą ji pasiekė 600–900 mūsų eros metais. Majų politiniai dariniai išliko iki ispanų užkariavimų XVI–XVII a. Per šį ilgą laikotarpį majai sukūrė sudėtingą ir menišką glifų rašto sistemą. Ją sudarė logogramos, reiškiančios žodžius ar sąvokas, ir garsą perteikiantys skiemeniniai ženklai. XVII–XVIII a. europiečių keliautojai šią sistemą pavadino majų hieroglifais, nes priminė Egipto hieroglifus, nors jokio istorinio ryšio tarp šių dviejų rašto sistemų nėra. Pats rašymas majų kultūroje buvo glaudžiai susijęs su menu – tiek raštininkus, tiek dailininkus vadino tz‘ib. Ypač svarbi majams buvo laiko apskaita. Jų Haab saulės kalendorius laikomas vienu tiksliausių senovės pasaulio kalendorių. Laikas kruopščiai skaičiuotas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, majai laiką suvokė kaip ciklišką. Jie tikėjo, kad tiek trumpesniais, tiek ilgesniais laikotarpiais istorijos įvykiai gali kartotis. Antra, laiko skaičiavimas buvo neatsiejamas nuo sudėtingos religinių ritualų sistemos, kurią reguliavo 260 dienų Tzolk’in kalendorius. Vienas svarbiausių majų religinių ritualų buvo kraujo nuleidimas. Karališkosios šeimos nariai turėjo jame dalyvauti tam tikromis kalendoriuje nustatytomis dienomis. Ritualams naudoti įrankiai būdavo gausiai puošiami glifais. Majų religinis pasaulėvaizdis atsispindėjo ir jų raštuose. Jie tikėjo vandeningu požeminiu pasauliu. Kai kuriuose su pomirtiniu pasauliu siejamuose urvuose ant sienų užrašytos datos atrodo nelogiškos, vertinant pagal įprastus majų kalendorius. Tai aiškinama majų įsitikinimu, kad požeminiame pasaulyje laikas ir erdvė iškreipti, tad žmogaus protui sunkiai suvokiami. Požeminis pasaulis priklausė antgamtinei tikrovei, todėl jame negaliojo tos pačios taisyklės, kaip žmonių pasaulyje. Dauguma majų rašytinių kūrinių, deja, sunaikinta užkariavus ispanams. Iki šių dienų išliko tik trys neginčijamai autentiški ikikolumbiniai kodeksai. Įdomu tai, kad visi jie daugiausia susiję su ritualiniu laiko skaičiavimu, dievybėmis, dangaus kūnais ir religinėmis praktikomis.

Nuo vikingų iki kinų

Vikingai savo runų raštą – futarką – laikė dieviškosios kilmės. Pagal skandinavų mitologiją, runas žmonėms suteikė dievas Odinas. Jos buvo suvokiamos kaip priemonė pasauliui nusakyti ir kaip tam tikras magijos įrankių rinkinys. Iš šių įsitikinimų išsirutuliojo runų magijos tradicija. Runos daugiausia naudotos monumentaliems įrašams. Kai XII a. skandinavai pradėjo plačiau užrašinėti savo istoriją, tam jie naudojo lotynų abėcėlės variantą, pritaikytą senajai norvegų kalbai.

Dar viena rašto sistema – ogamas, naudotas keltiškoje Airijoje ir vakarinėje Britanijoje maždaug IV–VI a. Kai kurie tyrinėtojai iškėlė hipotezę, kad druidai galėjo naudoti jį kaip sakralinį raštą, leidusį apsaugoti religines žinias nuo romėnų. Airių ogaminio rašto kilmės istorija prasidėjo prieš daugiau nei 4000 m. Jį sukūrė legendinis karalius Fenius Farsa ir grupė išminčių. Esą jie tyrinėjo daugybę po Babelio bokšto žmonėms tekusių sumaišytų kalbų, o po dešimties metų darbo sukūrė ogamą.

Šventų ištakų turi ir kinų raštas. Seniausi žinomi jo pavyzdžiai, datuojami II tūkstantmečiu pr. Kr., yra vadinamieji būrimo kaulų įrašai, susiję su Šangų dinastijos valdovų atliekamais ritualais. Ant gyvūnų kaulų ar vėžlių kiautų išraižydavo klausimą, tada kaitindavo ugnyje. Atsiradusių įtrūkimų forma interpretuota kaip atsakymas į užduotą klausimą.

Autorė Monika Budnikienė

Okultizmo banga

XIX a. Didžiojoje Britanijoje sparčiai augo tikėjimas mokslu, technologine pažanga ir racionaliu pasaulio aiškinimu. Tačiau dalis išsilavinusių žmonių jautė, kad tradicinė krikščionybė neatsako į visus jiems rūpimus klausimus, o vien mokslu grindžiamas pasaulio aiškinimas palieka per mažai vietos paslapčiai ir dvasiniams ieškojimams. Todėl vis daugiau žmonių ėmė domėtis alternatyviomis dvasinėmis ir ezoterinėmis tradicijomis.

XIX a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje susikūrė kelios ezoterinės draugijos, tarp jų Hermetinė draugija ir Luksoro Hermetinė brolija. Netrukus atsirado ir Hermetinis Auksinės Aušros ordinas, tapęs įtakingiausiu to meto okultiniu judėjimu. Pagrindiniai ordino steigėjai buvo trys viduriniosios klasės vyrai – Williamas Wynnas Westcottas, Williamas Robertas Woodmanas ir Samuelis Liddellas Mathersas. 1887–1888 m. jie sukūrė pagrindinę ordino struktūrą ir tapo pirmaisiais jo vadovais. Visi trys domėjosi ezoterika, buvo masonai ir priklausė „Societas Rosicruciana in Anglia“ (SRIA) – apie 1866 m. įkurtai organizacijai, puoselėjusiai rozenkreicerių tradiciją. Nors iš pradžių ordino steigimui daugiausia vadovavo W. W. Westcottas, ilgainiui didžiausią įtaką jo mokymui ir raidai įgijo S. L. Mathersas.

Kaip ir daugelis ezoterinių organizacijų, Auksinės Aušros ordinas savo autoritetą grindė teiginiu, kad jis nėra naujas kūrinys, o senos slaptos tradicijos tąsa. Pasakojama, kad W. W. Westcottas gavo užšifruotus rankraščius, kuriuose buvo išdėstyti būsimos organizacijos ritualų ir laipsnių pagrindai. Esą juos iššifravęs jis aptiko nuorodą į vokietę Anną Sprengel – tariamą slaptos Vokietijos ezoterinės brolijos atstovę. Teigta, kad būtent ji suteikė leidimą įsteigti ordino skyrių Anglijoje.

Visgi nėra patikimų įrodymų, kad A. Sprengel iš tiesų egzistavo ar kad Vokietijoje veikė tokia ezoterinė brolija, iš kurios būtų kilęs Hermetinis Auksinės Aušros ordinas. Daugelis tyrinėtojų mano, jog vadinamieji šifruotieji rankraščiai greičiausiai buvo sukurti XIX a. okultistų aplinkoje, siekiant naujajai organizacijai suteikti senesnės ir autoritetingesnės tradicijos aureolę.

Ordino struktūra ir mokymai

Auksinės Aušros ordinas buvo suskirstytas į ložes, pavadintas senovės Egipto dievybių vardais. Pirmoji jų – Izidės-Uranijos ložė – įkurta Londone 1888-ųjų kovą. Per kitą dešimtmetį atsirado dar keturios ložės: trumpai veikusi Ozirio ložė Veston Super Mere Anglijoje, Horo ložė Bradforde, Amen Ra ložė Edinburge ir Ahathoor ložė Paryžiuje.

Į šias ložes buvo priimami žmonės, norintys susipažinti su ordino mokymais. Jose nariai pereidavo iniciaciją, kilo hierarchijos laiptais ir nuosekliai studijavo simbolius, ritualus bei įvairias ezoterines sistemas. Vienas išskirtinių ordino bruožų buvo tai, kad jis priėmė ne tik vyrus, bet ir moteris. Nors į ordiną galėjo stoti įvairių socialinių sluoksnių žmonės, daugumą jo narių sudarė vidurinės klasės atstovai.

Ordinas veikė pagal iniciacinę hierarchiją – nariai žinias įgydavo palaipsniui, pereidami iš vieno laipsnio į kitą. Ši struktūra iš dalies priminė masonų ložes, tačiau Auksinės Aušros ordino mokymas buvo grįstas savita ezoterine sistema. Pirmasis, arba Išorinis, ordinas buvo skirtas teoriniams pagrindams: kabalos Gyvybės medžiui, keturių elementų simbolikai, astrologijai, Taro kortoms, geomantijai ir dvasinei saviugdai.

Per visą Auksinės Aušros ordino gyvavimo laikotarpį jo nariais tapo keli šimtai žmonių. Iki 1896 m. penkių ložių įrašuose užregistruota 315 inicijuotų narių, iš jų – 119 moterų. Tarp žymiausių ordino narių buvo poetas ir dramaturgas Williamas Butleris Yeatsas, aktorės Maud Gonne ir Florence Farr, keistosios literatūros autoriai Arthuras Machenas ir Algernonas Blackwoodas. Ordinui taip pat priklausė Oscaro Wilde’o žmona Constance Wilde, filosofo Henrio Bergsono sesuo Moina Bergson, vėliau ištekėjusi už Samuelio Liddello Matherso, bei arbatos verslo paveldėtoja Annie Horniman. Ezoterikos istorijoje bene garsiausias ordino narys buvo Aleisteris Crowley, inicijuotas 1898 m.

1892 m. S. L. Mathersas atrinktiems ordino nariams įsteigė antrąjį, vidinį ordiną – Rosae Rubeae et Aureae Crucis (Rubino rožės ir Aukso kryžiaus ordinas). Į šią grupę buvo galima patekti tik gavus kvietimą, o jos nariai galėjo pereiti dar tris aukštesnius laipsnius. S. L. Mathersas teigė, kad vidinis ordinas sukurtas vadovaujantis dvasinių adeptų, vadinamųjų Slaptųjų Vadovų, nurodymais. Pasak jo, šie adeptai buvo pasiekę aukščiausią dvasinio tobulėjimo lygį ir turėjo antgamtinių galių.

Būtent vidiniame ordine prasidėdavo praktinės magijos mokymas. Jo nariai mokėsi astralinių kelionių, regėjimų praktikų, alcheminės simbolikos, ritualinės magijos ir sudėtingesnių invokacijų. Aukščiausias ordino lygmuo buvo siejamas su Slaptaisiais Vadovais – paslaptingais adeptais ar dvasinėmis būtybėmis, kurios, kaip tikėta, prižiūrėjo ordino raidą ir perduodavo jam dvasinį mokymą.

Įkvėpė kitus

Nors Auksinės Aušros ordinas XX a. pradžioje suskilo ir galiausiai išnyko, jo mokymai nenugrimzdo į užmarštį. Didelę dalį ordino ritualų ir mokomosios medžiagos, pagrįstos „Stella Matutina“ tradicijoje išlikusiomis apeigų versijomis, 1937–1940 m. keturiuose tomuose paskelbė okultistas Israelis Regardie. Šie leidiniai tapo svarbiu šaltiniu tiek pavieniams okultizmo tyrinėtojams ir praktikams, tiek naujai susikūrusioms ezoterinėms organizacijoms. Kai kurios jų net perėmė Auksinės Aušros ordino pavadinimą.

Ordino įtaka gerokai peržengė jo paties gyvavimo laikotarpį. Jo idėjos, ritualinė struktūra ir simbolika paveikė telemą – Aleisterio Crowley sukurtą religinę ir filosofinę sistemą, taip pat viką – šiuolaikinę pagonišką religiją, viešai iškilusią Anglijoje XX a. 6-ajame dešimtmetyje.

Nors pats Auksinės Aušros ordinas iširo, jo sukurta ritualinės magijos, simbolikos ir iniciacijų sistema tapo vienu svarbiausių šiuolaikinio Vakarų okultizmo pamatų. Ordino idėjos iki šiol daro įtaką ezoterinėms grupėms, okultizmo praktikams ir populiariajai kultūrai.

Įdomu

• Moterys slaptame ordine. Auksinės Aušros ordinas buvo viena pirmųjų ezoterinių organizacijų, kurioje moterys ir vyrai galėjo dalyvauti lygiomis teisėmis. Tai ryškiai skyrė jį nuo tradicinių masonų ložių, priimdavusių tik vyrus. Ordinas pritraukė nemažai išsilavinusių, kūrybingų ir visuomenėje žinomų moterų. Jos nebuvo vien ritualų dalyvės – vadovavo ložėms, dalyvavo kuriant mokymus ir aktyviai prisidėjo prie ordino veiklos.
• Menininkų, poetų ir rašytojų trauka. Auksinės Aušros ordinas neatsitiktinai traukė kūrybos žmones. Jo ritualai, simboliai, kostiumai, dramatiškos ceremonijos ir mitologiniai pasakojimai buvo artimi teatrui, poezijai ir literatūrai. Ordino nariai ne tik studijavo senąsias ezoterines tradicijas, bet ir kūrė savitą vaizduotės pasaulį. Tokia aplinka ypač traukė tuos, kurie ieškojo alternatyvos realistinei ir materialistinei modernybės pasaulėžiūrai. Vienas žymiausių ordino narių buvo airių poetas W. B. Yeatsas. Jo domėjimasis okultizmu nebuvo trumpalaikė mada – ezoteriniai simboliai, mitologinės struktūros, regėjimų motyvai ir cikliškas istorijos suvokimas tapo svarbia jo kūrybos ir pasaulėžiūros dalimi.
• Vidiniai konfliktai. Ordino istoriją lydėjo nuolatiniai nesutarimai. Po W. R. Woodmano mirties ir W. W. Westcottui pasitraukus iš aktyvaus vadovavimo, vis daugiau galios sutelkė S. L. Mathersas. Nors jis buvo talentingas ritualų kūrėjas, vertėjas ir vienas pagrindinių ordino ezoterinės sistemos architektų, daugelis jį laikė pernelyg autoritarišku vadovu. Įtampa ypač sustiprėjo dėl jauno, ambicingo ir konfliktiško Aleisterio Crowley. Kai S. L. Mathersas siekė priimti jį į vidinį ordiną, dalis Londono narių tam griežtai priešinosi. Šis ginčas tapo vienu svarbiausių organizacijos skilimo katalizatorių. Nesutarimai dėl valdžios, Slaptųjų Vadovų autoriteto, ordino kilmės dokumentų autentiškumo ir asmeninių ambicijų galiausiai suardė organizacijos vienybę.
• Horosų skandalas. Dar vieną smūgį ordino reputacijai sudavė vadinamasis Horosų skandalas. Sutuoktiniai Frankas Jacksonas ir Editha Saloman Jackson, prisistatę Theo ir Laura Horosais, po apsilankymo pas S. L. Mathersą pasisavino nemažai slaptų ordino dokumentų, tarp jų ir Išorinio ordino ceremonijų tekstus. Organizacijai, kurios autoritetas grįstas paslaptimi, iniciacija ir griežtai kontroliuojamu žinių perdavimu, tai buvo itin skaudus smūgis.

Autorė Monika Budnikienė

Pabėgimo planas

Remiantis tradiciniu Vakarų kultūros etiketu, išeinant iš renginio reikia atsisveikinti su organizatoriais, paliekant šventę – su sukaktuvininkais, pasisvečiavus namuose – su šeimininkais. Įprasta pagirti, padėkoti, aptarti galimybę susitikti ateityje ar bent pažadėti paskambinti. Bet koks pasišalinimas nepranešus laikomas socialiniu nusižengimu. Psichologų teigimu, vengimo elgesys nebūtai reiškia nemandagumą, grubumą ar nepagarbą. Tam tikrose situacijose dingimas gali būti sveikiausias vakaro pasirinkimas.

Atsisveikinimas pasibaigus ilgai trukusiam įvykiui, kai galva ūžia nuo triukšmo, linksta kojos ir merkiasi akys, gali tapti varginančiu ritualu. Jaučiamės išsekę ir be energijos, todėl sunkiau susidoroti su emocijomis. Sustiprėjus jausmui, kad esame stebimi, vertinami, stengsimės prisitaikyti prie aplinkinių lūkesčių, elgtis kuo normaliau. Kai kuriems žmonėms, linkusiems į nerimą, sergantiems depresija, introvertams, turintiems socialinių fobijų, asmenybės sutrikimų ir neurologinių skirtumų, sudėtinga atlikti vaidmenį, reikalaujantį bendravimo įgūdžių, empatijos, dėmesingumo.

Jeigu bendraujant reikia prisitaikyti, sveikiausia saugoti paskutinius energijos likučius ir pasirūpinti savimi, net jei vakaras patiko. Kartais norisi išeiti tyliai. Nesijaučiame svarbūs, nenorime sukelti šurmulio, vengiame trukdyti. Tikime, kad niekas nepasiges, jei išeisime neatsisveikinę, todėl nesureikšminame poelgio.

Pabėgimas apsaugo nuo diskomforto, tačiau moneta turi dvi puses. Verta paklausti savęs, ar tylus išvykimas palengvino savijautą ir kitą kartą susitiksime su tais pačiais žmonėmis be gėdos, kaltės, nepatogumo. O gal sustiprėjo nerimas, kuris tapo dar viena priežastimi vengti bendravimo.

Neteisti ir atleisti

Visada verda vidinė kova tarp noro priklausyti socialinei grupei ir troškimo likti savimi. Jei atsisveikinimas atrodo lyg spaudimas ir privalomas gestas, prarandant autentiškumo jausmą, santykiai kainuoja daugiau, nei yra verti. Su tam tikrais žmonėmis jaučiamės lyg chameleonai, nes įsitempiame, renkame žodžius, bijome suklysti ir nuvilti, tikimės neigiamos reakcijos. Tuomet natūralu sprukti netarus žodžio. Psichologai rekomenduoja atsisveikinti su artimiausiais draugais ir šeimos nariais, o likusią svitą – neinformuoti, jei nėra noro. Kanzaso universiteto (JAV) psichologų tyrimas atskleidė, kad tik būnant savimi įmanoma sukurti visaverčius ir sveikus santykius.

Jei asmuo serga depresija, nerimauja, nustatytas autizmas ar dėmesio trūkumo sutrikimas, patarimas atvirai papasakoti apie save skamba rizikingai. Tačiau tik garsiai įvardijus poreikius galima sulaukti priėmimo, palaikymo, supratimo. Aplinkiniai gali nežinoti ir nenujausti, kas vyksta, interpretuoti pasišalinimą netinkamai. Tokiais atvejais psichologai siūlo iš anksto ir asmeniškai pasakyti organizatoriams ar šeimininkams, jog išvyksite iš renginio neįspėję. Nebūtina detalizuoti asmeninių priežasčių ir motyvų, tačiau svarbu pabrėžti, kad išėjimas neturi nieko bendro su pačiu renginiu. Priešingu atveju kyla pavojus, kad žmonės pabėgimą supras kaip šaltumą, abejingumą ar net kritiką.

Mažiau yra daugiau

Populiarėja idėja, kad išrankumas socialiniuose santykiuose nėra blogybė ar asocialumo požymis. Kai kurie psichologai šią savybę vadina selektyviu bendravimu. Atsižvelgiant į visuomenės individualizaciją ir spartų gyvenimo tempą, nieko keisto, kad renkamės, su kuo ir kiek bendrauti. Įrodyta, kad jautrūs ir empatiški žmonės greitai pavargsta minioje, atgauna resursus būdami vieni. Tikslas – ne atsiriboti, o investuoti į gilesnius santykius, užuot gaišus energiją paviršutiniškiems pokalbiams. Žinodami savo ribas ir atvirai kalbėdami apie jas, nesusilpninsime santykių, atvirkščiai, kursime ryšius, kuriuose jausimės tikri ir autentiški. Jeigu draugai ir artimieji žino, kodėl dingome neatsisveikinę, nuoširdžiai rūpinasi ir palaiko, nekils papildomų klausimų. Laisvė tam tikrose socialinėse situacijose pasirinkti save atveria kelią prasmingai draugystei ir artumui.

Atsakomoji reakcija

Emocinis intelektas – dar ne viskas. Remiantis pagrindine hipoteze, žmonės, turintys aukštesnį emocinį intelektą, susidūrę su nemandagiu elgiasi ramiau, brandžiau, konstruktyviau. Nebrijos universiteto (Ispanija) tyrimai atskleidė, kad reakcija į netikėtą svečio dingimą labiau susijusi su morale, charakteriu ir socialinių normų laikymųsi. Vadovaujamės ne gebėjimais apdoroti emocijas, o savo sąžine, vertybėmis, etikos kodeksu. Žvelgiant iš socialinės ir kognityvinės perspektyvos, emocinis intelektas formuoja, kaip vertiname „nusikaltimą“, tačiau galiausiai socialinės normos ir asmeninė etika nulems, ką pasakysime.

Socialumas – individuali savybė. Introvertas ir ekstravertas reaguoja į nemalonias situacijas skirtingai. Mažiau bendraujantys žmonės linkę patylėti, net jei aplinkinių elgesys papiktino ar nuvylė. Labiau bendraujantys asmenys linkę aiškintis ir atkakliai gilintis į svečio poelgį. Pasirinkimas nereaguoti gali tapti būdu susidoroti su atstūmimu. Galbūt asmuo įsižeidė, bet nusprendė to nerodyti arba nenorėjo atvirai reikšti jausmų.

Nuotaika – stipriausias indikatorius. Jei neramu, kaip į dingimą reaguos šeimininkai, užtenka atkreipti dėmesį į nuotaiką esamuoju laiku. Suirzę, pavargę, nepatenkinti, ypač šventės pabaigoje, gali nepagailėti piktų komentarų. Gerai nusiteikę asmenys, sužinoję apie galimą išvykimą neįsibėgėjus renginiui, reaguoja ramiau ir pozityviau, nevertina to kaip nemandagumo. Tačiau realybėje scenarijus gali būti nenuspėjamas. Tyrimai rodo, kad įsižeidžia net geros nuotaikos žmonės, o komentarai būna tiesmuki ir aiškiai suformuluoti, palyginti su tais, kuriuos valdo emocijos. Šie modeliai sutampa su psichologiniais tyrimais, rodančiais, kad nuotaika lemia, kaip tiksliai atsižvelgiame į socialines taisykles.

Įdomu

Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) mokslininkai nustatė, kad atsisveikinimas su draugais vakarėliuose kainuoja brangiai. Tad pasišalinti nepastebėtiems nėra bloga idėja. Anot pagrindinio tyrėjo dr. Deano Hoddle, nuo momento, kai nusprendžiame išeiti, iki realaus išvykimo praeina apie 45 min. Kai kurie sugaišta dvigubai daugiau laiko, nes būna priversti aiškinti pasitraukimo priežastis. Kiti pasiduoda įkalbinėjimams pasilikti vakarėlyje, nors iš tikrųjų nori miegoti arba turi kitų planų. „Nepakliūkite į šiuos spąstus, – sako D. Hoddle. – Dauguma vakarėlių organizatorių yra per daug užsiėmę arba pavargę, kad rūpintųsi, jog išėjo vienas kitas svečias.“

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Kodėl veikia savijautą?

Daug metų buvo manoma, kad namai – tiesiog vieta pailsėti po darbo dienos. Šiandien mokslininkai į juos žvelgia visai kitaip. Aplinkos psichologija – sritis, tirianti žmogaus ir jį supančios aplinkos ryšį – atskleidžia, kad gyvenamoji erdvė nuolat veikia mūsų smegenis, emocijas ir elgesį. Kitaip tariant, namai nėra pasyvus fonas – jie tampa aktyviu kasdienės savijautos dalyviu. Tai ypač svarbu žinant, kad šiuolaikinis žmogus didžiąją gyvenimo dalį praleidžia uždarose erdvėse. Įvairių tyrimų duomenimis, vidutiniškai net apie 90 % savo laiko būname patalpose: namuose, darbo vietoje, mokyklose, prekybos centruose. Tad kiekviena detalė – nuo natūralios šviesos kiekio iki triukšmo lygio ar net baldų išdėstymo – ilgainiui daro įtaką fizinei ir psichinei sveikatai.

Mūsų smegenys nuolat analizuoja aplinką, net jei to sąmoningai nepastebime. Jos vertina, ar erdvė yra saugi, ar joje lengva orientuotis, ar niekas nekelia įtampos. Kai aplinka perpildyta daiktų, triukšminga ar prastai apšviesta, smegenims tenka apdoroti daugiau informacijos. Dėl to greičiau pavargstame, sunkiau susikaupiame, tampame irzlesni, o nuolatinė įtampa ilgainiui gali prisidėti prie lėtinio streso.

Svarbiausi veiksniai

Vienas dažniausiai minimų aplinkos psichologijos tyrimų objektų – netvarka. Mokslininkai nustatė, kad nuolat matoma daiktų gausa didina vadinamąją kognityvinę apkrovą – smegenims tenka apdoroti daugiau vizualinės informacijos, todėl sunkiau susikaupti ir atsipalaiduoti. Taip pat ištirta, kad nuolatinis chaosas namuose siejamas su didesniu streso hormono kortizolio kiekiu organizme ir prastesne emocine savijauta.

Ne mažiau svarbi šviesa. Natūrali dienos šviesa reguliuoja mūsų biologinį laikrodį – cirkadinį ritmą, nuo kurio priklauso budrumas dieną ir kokybiškas miegas naktį. Šviesos trūkumas gali skatinti nuovargį, bloginti nuotaiką ir mažinti darbingumą, o vakare naudojamas pernelyg ryškus, šaltas apšvietimas slopina užmigti padedančio hormono melatonino gamybą.

Didelę reikšmę turi garsinė aplinka. Nuolatinis foninis triukšmas – intensyvus eismas, televizorius, buitinės technikos garsai ar kaimynų keliamas triukšmas – neleidžia nervų sistemai visiškai atsipalaiduoti. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis triukšmo poveikis siejamas ne tik su didesniu dirglumu ir prastesne miego kokybe, bet ir su padidėjusia kraujotakos ligų rizika.

Svarbus ir erdvės pojūtis. Žmogus geriausiai jaučiasi aplinkoje, kur aiškiai supranta jos struktūrą, gali laisvai judėti ir nejaučia nuolatinio vizualinio pertekliaus. Tad nedideli, bet gerai suplanuoti namai dažnai atrodo jaukesni bei patogesni nei didelės, tačiau chaotiškai įrengtos erdvės.

Visa tai leidžia daryti paprastą, bet svarbią išvadą – mūsų namai kiekvieną dieną veikia organizmą kur kas labiau, nei esame linkę manyti. Jie gali padėti atgauti jėgas po įtemptos dienos, skatinti kūrybiškumą ir gerą nuotaiką arba priešingai – nepastebimai didinti įtampą ir nuovargį. Jaukūs namai prasideda ne nuo brangių baldų ar naujausių interjero tendencijų, o nuo aplinkos, kuri palanki emocinei gerovei.

Namų planas formuoja mūsų elgesį

Dažnai manome, kad namų išplanavimą renkamės pagal savo poreikius. Tačiau aplinkos psichologai teigia priešingai – ilgainiui pati erdvė pradeda formuoti mūsų kasdienius įpročius. Architektūra ir baldų išdėstymas lemia, kiek bendraujame, kaip ilsimės, net kokias veiklas pasirenkame. Neatsitiktinai daugelio namų centru tampa virtuvė. Būtent čia šeimos nariai ir svečiai natūraliai susiburia, nes maisto ruošimas ir valgymas nuo seno yra viena svarbiausių socialinių veiklų. Todėl virtuvė dažnai tampa ne tik maisto gaminimo, bet ir bendravimo erdve. Pastaraisiais metais išpopuliarėjusios atviros erdvės skatina daugiau bendrauti, nes šeimos nariai dažniau mato vieni kitus. Tačiau specialistai pabrėžia, kad namuose būtinos ir ramesnės, privačios zonos, kurios leidžia jaustis komfortiškai.

Ne mažiau svarbu ir tai, į ką nukreipta svetainė. Jei visi baldai orientuoti į televizorių, jis tampa pagrindiniu vakaro „pašnekovu“, o gyvas bendravimas natūraliai traukiasi į antrą planą. Vis daugiau interjero specialistų rekomenduoja sėdimas vietas išdėstyti taip, kad žmonės pirmiausia matytų vieni kitus.

Svarbų vaidmenį išlaiko valgomojo stalas. Nors atskiri valgomieji šiandien įrengiami vis rečiau, bendras valgymas prie stalo, be ekranų, tebėra viena paprasčiausių kasdienių tradicijų, stiprinančių šeimos ryšį.

Netgi smulkūs sprendimai – aiškūs praėjimai, patogiai išdėstyti baldai ar erdvė pokalbiui – gali nulemti, ar namuose norėsis skubėti, ar sustoti ir pabūti kartu. Geras interjeras pirmiausia kuriamas ne akims, o žmonėms.

Kalba apie mus

Psichologai sako, kad namai – tarsi nebylus šeimininkų portretas. Interjeras atspindi ne tik estetinį skonį, bet ir gyvenimo būdą, vertybes, įpročius, o kartais – net emocinę būseną. Juk tam tikri pasirinkimai atspindi mūsų santykį su aplinka ir savimi.

Vieni renkasi minimalistinį interjerą, nes tvarkinga ir neapkrauta erdvė padeda susikaupti, suteikia ramybės. Kitiems svarbūs daiktai, primenantys keliones, artimuosius ar reikšmingus įvykius. Emocinis prisirišimas prie daiktų yra natūralus – jie tampa prisiminimų ir asmeninės istorijos dalimi.

Tad atsisveikinti su nereikalingais daiktais dažnai būna sunkiau, nei atrodo. Ištirta, kad žmonės linkę daiktams suteikti didesnę vertę vien todėl, jog priklauso jiems – šis reiškinys vadinamas nuosavybės efektu. Dėl to spintoje metų metus gali likti nenešiojami drabužiai, o lentynose – seniai nebenaudojami daiktai.

Vis dėlto netvarka ne visada reiškia chaosą. Vieniems ji kelia įtampą ir trukdo susikaupti, kitiems – tai kūrybinio proceso ar intensyvaus gyvenimo atspindys. Svarbiausia ne ideali tvarka, o tai, ar namų aplinka leidžia gyventojams jaustis patogiai, nevaržo kasdienybės.

Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir namai. Į juos ateina vaikų žaislai, vėliau – darbo vieta, o išlydėjus vaikus į savarankišką gyvenimą atsiranda daugiau erdvės naujiems pomėgiams. Interjeras nėra baigtinis projektas – jis nuolat kinta kartu su žmonėmis, kurie tuose namuose gyvena.

Nematomi nuotaikos kūrėjai

Mūsų savijautą namuose lemia ne tik baldai ar jų išdėstymas. Ne mažiau svarbūs pojūčiai – tai, ką matome, kokioje šviesoje leidžiame laiką, kokius kvapus jaučiame. Šie veiksniai nuolat veikia nervų sistemą, nors dažnai to nė nepastebime.

Spalvos gali keisti emocinę būseną. Švelnūs žemės atspalviai, žalia ar mėlyna siejami su ramybe ir atsipalaidavimu, todėl puikiai tinka poilsio zonoms. Ryškios spalvos, tokios kaip geltona ar oranžinė, suteikia energijos ir skatina aktyvumą, tačiau jų perteklius gali varginti. Svarbu prisiminti, kad spalvų poveikį lemia ne tik jų tonas, bet ir intensyvumas bei naudojamas kiekis.

Didelę reikšmę turi ir apšvietimas. Natūrali dienos šviesa padeda palaikyti normalų biologinį ritmą, gerina nuotaiką, didina darbingumą. Vakare specialistai rekomenduoja rinktis šiltą, prislopintą apšvietimą – ryški balta šviesa slopina melatonino gamybą, todėl organizmui sunkiau pasiruošti miegui.

Ne mažiau stipriai veikia kvapai. Uoslė tiesiogiai susijusi su smegenų sritimis, atsakingomis už emocijas ir atmintį, todėl tam tikri aromatai akimirksniu gali sugrąžinti prisiminimus arba pakeisti nuotaiką. Levandų, ramunėlių ar santalų kvapai siejami su atsipalaidavimu, o citrusinių vaisių, mėtų ar rozmarinų aromatai padeda išlaikyti budrumą ir susikaupimą.

Tinkamai parinktos spalvos, apšvietimas ir kvapai nepakeis namų išplanavimo, tačiau gali subtiliai sustiprinti jaukumo, saugumo ir ramybės pojūtį. Šios iš pirmo žvilgsnio nepastebimos detalės sukuria atmosferą, į kurią norisi sugrįžti.

Ryšys su gamta

Žmogaus ryšys su gamta yra pirmykštis, todėl nenuostabu, kad gamtos elementai namuose teigiamai veikia savijautą. Šia idėja grįstas biofilinis dizainas – interjero kryptis, siekianti į gyvenamąją aplinką įtraukti kuo daugiau natūralių elementų, kurie padėtų mažinti stresą ir gerintų emocinę būseną.

Moksliniai tyrimai rodo, kad kambariniai augalai mažina įtampą, gerina nuotaiką, net didina gebėjimą susikaupti. Nors jų poveikis oro kokybei įprastomis namų sąlygomis nėra toks didelis, kaip kartais teigiama, augalai neabejotinai suteikia erdvei gyvybės, jaukumo, leidžia sukurti artimesnį ryšį su gamta.

Ne mažiau svarbios natūralios medžiagos. Mediena, akmuo, linas, vilna ar medvilnė interjerui suteikia šilumos ir autentiškumo, o jų tekstūros bei spalvos suvokiamos kaip raminančios. Specialistai pastebi, kad net nedidelės natūralių medžiagų detalės padeda sukurti harmoningesnę aplinką.

Norint, kad namuose būtų gera gyventi, nebūtina jų paversti žaliuojančiu sodu. Dažnai pakanka kelių augalų, natūralių audinių, medinių paviršių ar vaizdo pro langą į medžius. Netgi nedidelis gamtos artumas leis lengviau atsipalaiduoti ir atkurti vidinę pusiausvyrą.

Fengšui: kur baigiasi filosofija ir prasideda mokslas?

Kalbant apie harmoningus namus, sunku nepaminėti fengšui – daugiau kaip prieš 3000 Kinijoje susiformavusios filosofijos, aiškinančios, kaip aplinka gali paveikti žmogaus savijautą ir gyvenimą. Iki šiol ši praktika turi milijonus sekėjų visame pasaulyje, nors mokslininkai ragina aiškiai atskirti kultūrinę tradiciją nuo moksliškai pagrįstų faktų.

Pagrindinės fengšui sąvokos – gyvybinė energija či, palankios kryptys, bagua žemėlapiai – nėra patvirtintos moksliniais tyrimais, todėl jų poveikio negalima laikyti įrodytu. Vis dėlto nemažai šios filosofijos principų sutampa su tuo, ką šiandien rekomenduoja aplinkos psichologai, architektai ir ergonomikos specialistai. Tiek fengšui, tiek šiuolaikinis interjero planavimas pabrėžia tvarkos svarbą, neužgriozdintus praėjimus, harmoningas proporcijas, natūralios šviesos gausą, aiškiai apibrėžtas funkcines zonas. Tokia aplinka padeda lengviau orientuotis erdvėje, mažina vizualinį triukšmą, kuria didesnį saugumo ir komforto jausmą. Galbūt būtent todėl fengšui išlieka populiarus ir šiandien. Net jei ne visi jo principai pagrįsti mokslu, daugelis praktinių patarimų skatina sąmoningiau pažvelgti į savo namus ir kurti aplinką, kurioje būtų daugiau tvarkos, pusiausvyros, ramybės.

Kas namus paverčia savais?

Net ir stilingiausias interjeras gali priminti viešbutį, jeigu jame nėra nieko asmeniško. Jaukumo pojūtį kuria ne vien dizaino sprendimai, bet ir istorijos, prisiminimai, daiktai, su kuriais sieja emocinis ryšys. Jie namams suteikia savitą charakterį. Šeimos nuotraukos, iš kelionių parsivežti suvenyrai, paveldėtas baldas ar rankų darbo kūrinys turi didesnę vertę nei brangūs dekoro elementai. Tokie daiktai primena svarbius žmones, įvykius ir gyvenimo etapus, todėl padeda kurti saugumo bei priklausymo jausmą.

Vis dėlto specialistai perspėja, kad sentimentalūs daiktai neturėtų užgožti pačios erdvės. Kai jų tampa per daug, namai atrodo perkrauti, o prisiminimų imame tiesiog nebematyti. Tad verta atsirinkti tik tai, kas iš tiesų kelia gerus jausmus ir turi asmeninę reikšmę.

Namai tampa savi ne todėl, kad atrodo lyg iš interjero žurnalo. Jie savi tada, kai atspindi mūsų gyvenimą, vertybes ir istoriją, kai kiekvienas daiktas turi ne tik vietą, bet ir prasmę.

10 pigių, bet efektingų pokyčių

Tam, kad namuose būtų gera gyventi, nebūtina imtis kapitalinio remonto ar investuoti į brangius baldus. Aplinkos psichologai ir interjero specialistai pabrėžia, kad didžiausią poveikį daro paprasti kasdieniai sprendimai, padedantys sukurti tvarkingesnę, ramesnę ir jaukesnę aplinką.

1. Atlaisvinti praėjimus. Kuo lengviau judėti namuose, tuo erdvė atrodo ramesnė ir patogesnė.

2. Rinktis šiltesnį apšvietimą. Vakare švelni, šilta šviesa padeda atsipalaiduoti ir pasiruošti miegui.

3. Įnešti daugiau žalumos. Net keli kambariniai augalai gali suteikti namams daugiau gyvybės ir jaukumo.

4. Paslėpti tai, ko nenaudojate kasdien. Mažiau matomų daiktų – mažiau vizualinio triukšmo.

5. Naudoti daugiau tekstilės. Kilimai, užuolaidos, pagalvėlės ar pledai ne tik puošia namus, bet ir sugeria garsą, todėl erdvė tampa jaukesnė.

6. Miegamajame atsisakyti ekranų. Kuo mažiau technologijų poilsio zonoje, tuo lengviau atsipalaiduoti.

7. Susikurti jaukų kampelį. Skaitymui, arbatos puodeliui ar tiesiog kelioms ramybės minutėms.

8. Pasitelkti kvapus. Mėgstamas aromatas gali tapti maloniu kasdieniu ritualu, padedančiu atsipalaiduoti.

9. Nepamiršti asmeniškumo. Kelios nuotraukos, meno kūrinys ar prisiminimus keliantis daiktas namams suteikia išskirtinumo.

10. Reguliariai peržiūrėti daiktus. Kartkartėmis atsisveikinus su tuo, kas nebereikalinga, namuose atsiranda daugiau erdvės ir lengvumo.

Jaukūs namai neatsiranda per vieną dieną. Jie kuriami iš daugybės mažų sprendimų, kurie, nors atrodo nereikšmingi, ilgainiui daro didelę įtaką savijautai. Kartais užtenka vos kelių pokyčių, kad namai taptų vieta, į kurią norisi sugrįžti.

Autorė Jūratė Survilė

Žmogaus smegenys sukurtos mokytis

Ilgą laiką manyta, kad žmogaus smegenys vystosi tik vaikystėje ir paauglystėje, o vėliau jų gebėjimas keistis sparčiai mažėja. Tačiau pastarųjų dešimtmečių neurologijos tyrimai atskleidė visai kitokį vaizdą – smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą. Ši savybė, vadinama neuroplastiškumu, leidžia joms prisitaikyti prie naujų situacijų, įgyti naujų įgūdžių ir kurti naujus nervinių ląstelių tarpusavio ryšius.

Kiekviena nauja patirtis – nuo muzikos instrumento mokymosi iki naujo maršruto į darbą – aktyvina skirtingas smegenų sritis. Dažnai kartojamos veiklos stiprina neuronų jungtis, todėl įgūdžiai tampa vis labiau automatizuoti. Būtent todėl mokantis iš pradžių gali atrodyti sunku, tačiau ilgainiui užduotys atliekamos vis lengviau.

Specialistai pabrėžia, kad su amžiumi smegenys nesustoja keistis, jos tiesiog mokosi kitaip. Vyresniame amžiuje naujai informacijai įsisavinti gali prireikti daugiau laiko, tačiau sukaupta patirtis padeda geriau suprasti ryšius tarp faktų, priimti sprendimus ir pritaikyti žinias praktikoje. Dėl šios priežasties nėra amžiaus ribos, nuo kurios būtų per vėlu pradėti mokytis.

Neurologai taip pat atkreipia dėmesį, kad aktyvus protinis gyvenimas prisideda prie vadinamojo pažintinio rezervo – smegenų gebėjimo geriau kompensuoti natūralius senėjimo procesus. Kuo dažniau jos gauna naujų užduočių, tuo ilgiau išlieka aktyvios ir funkcionalios.

Smalsumas – natūralus variklis

Vieni žmonės nuolat domisi naujovėmis, mėgsta eksperimentuoti virtuvėje, mokosi kalbų ar skaito įvairiausiomis temomis, o kiti mieliau renkasi tai, kas pažįstama. Psichologų teigimu, šį skirtumą dažnai lemia smalsumas – įgimtas noras suprasti, tyrinėti ir atrasti.

Kai susiduriame su dominančia informacija, smegenyse suaktyvėja atlygio sistema ir išsiskiria dopaminas – neuromediatorius, siejamas su motyvacija ir malonumu. Dėl to ne tik kyla noras sužinoti daugiau, bet ir nauja informacija įsimenama lengviau. Kitaip tariant, smalsumas padeda mokytis efektyviau.

Smalsumas nėra nekintama asmenybės savybė – jį galima ugdyti. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie sąmoningai išbando naujas veiklas, dažniau klausinėja, keliauja, skaito įvairią literatūrą ar bendrauja su skirtingų patirčių žmonėmis, ilgainiui tampa atviresni naujoms idėjoms ir lengviau prisitaiko prie pokyčių.

Svarbu ir tai, kad smalsumas nebūtinai reiškia didelius iššūkius. Kartais pakanka išmokti naują receptą, apsilankyti paskaitoje, pradėti fotografuoti ar perskaityti knygą neįprasta tema. Būtent iš tokių mažų atradimų formuojasi įprotis mokytis, kuris papildo kasdienybę ir padeda išlaikyti aktyvų protą bet kuriame amžiuje.

Ne tik dėl darbo

Išgirdę žodį „mokymasis“, daugelis pirmiausia pagalvoja apie mokyklą, universitetą ar kvalifikacijos kėlimo kursus. Tačiau specialistai pabrėžia, kad mokytis galima ir per kasdienes veiklas, o tam nebūtinas nei diplomas, nei egzaminai. Kiekvienas naujas įgūdis – nesvarbu, ar jis pravers profesinėje veikloje, ar taps tik maloniu laisvalaikio užsiėmimu – yra naudingas smegenims.

Viena populiariausių smegenų treniruočių – užsienio kalbų mokymasis. Tai lavina atmintį, dėmesio koncentraciją, gebėjimą greitai „persijungti“ tarp skirtingų užduočių ir skatina aktyvų įvairių smegenų sričių darbą. Net ir keli nauji žodžiai per dieną ilgainiui tampa puikia proto mankšta.

Ne mažiau naudos suteikia muzika. Mokantis groti instrumentu vienu metu tenka skaityti natas, koordinuoti rankų judesius, klausytis garsų ir išlaikyti ritmą. Tokia veikla aktyvina daugybę smegenų sričių ir gerina jų tarpusavio sąveiką. Panašų poveikį turi ir šokiai – jie lavina ne tik pusiausvyrą, koordinaciją bei atmintį, bet ir padeda mažinti stresą.

Kasdieniai pomėgiai taip pat gali tapti puikia smegenų treniruote. Sodininkystė skatina planuoti, stebėti augalų augimą ir spręsti netikėtas problemas, o mezgimas, siuvinėjimas ar kiti rankdarbiai lavina smulkiąją motoriką, dėmesio sutelkimą ir kantrybę. Net maisto gaminimas pagal naują receptą ar baldų restauravimas verčia smegenis mokytis ir prisitaikyti prie naujų situacijų.

Vis dažniau vyresnio amžiaus žmonės ryžtasi įvaldyti ir šiuolaikines technologijas – išmaniuosius telefonus, elektroninę bankininkystę, nuotolines konsultacijas ar dirbtinio intelekto įrankius. Nors iš pradžių tai gali atrodyti sudėtinga, kiekvienas įveiktas iššūkis stiprina pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina nebijoti naujovių.

Svarbiausia suprasti, kad mokymasis nėra tik profesinės karjeros dalis. Jis gali būti malonus, įdomus ir teikti pasitenkinimą. O smegenims visiškai nesvarbu, ar mokotės italų kalbos, groti gitara, auginti orchidėjas ar naudotis nauja programėle – kiekviena nauja patirtis padeda joms išlikti aktyvioms.

Mokslo žodis

Pastaraisiais dešimtmečiais atlikti tyrimai leidžia vis tvirčiau teigti, kad nuolatinis mokymasis ir protinė veikla yra susiję su geresne smegenų sveikata. Nors mokymasis negali visiškai apsaugoti nuo su amžiumi susijusių ligų, mokslininkai sutaria, kad jis padeda ilgiau išlaikyti gerą atmintį, mąstymo gebėjimus ir savarankiškumą.

Viena svarbiausių sąvokų, apie kurią kalba neurologai, – pažintinis rezervas. Tai smegenų gebėjimas kompensuoti su amžiumi vykstančius pokyčius. Sisteminė 27 ilgalaikių tyrimų apžvalga parodė, kad didesnis pažintinis rezervas įvairiais gyvenimo etapais yra susijęs su mažesne demencijos rizika. Tyrėjai pabrėžia, kad šį rezervą padeda kaupti ne tik išsilavinimas, bet ir nuolatinis mokymasis, intelektinė veikla bei aktyvus laisvalaikis.

Mokymasis teigiamai veikia ir kasdienę atmintį. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie reguliariai skaito, mokosi kalbų, groja muzikos instrumentais ar užsiima kitomis protą aktyvinančiomis veiklomis, geriau išlaiko dėmesio koncentraciją, greičiau apdoroja informaciją ir ilgiau išsaugo pažintines funkcijas vyresniame amžiuje.

Ne mažiau svarbi ir emocinė sveikata. Psichologų teigimu, naujų įgūdžių įgijimas didina pasitikėjimą savimi, suteikia prasmės jausmą ir padeda palaikyti socialinius ryšius. Visa tai siejama su didesniu pasitenkinimu gyvenimu ir mažesne vienišumo rizika – veiksniais, kurie taip pat svarbūs gerai smegenų sveikatai.

PSO pabrėžia, kad pažintinę sveikatą lemia ne vien genetika. Sveika gyvensena, fizinis aktyvumas, socialinis gyvenimas ir nuolatinis protinis aktyvumas yra vieni svarbiausių veiksnių, galinčių padėti sumažinti pažinimo funkcijų silpnėjimo ir demencijos riziką.

Kodėl suaugusieji bijo mokytis?

Noras išmokti ką nors naujo dažnai priklauso ne nuo amžiaus ar gebėjimų, o nuo vidinių įsitikinimų. Psichologai pastebi, kad suaugusieji kur kas dažniau nei vaikai atsisako naujų iššūkių, nes bijo suklysti, pasirodyti nepakankamai gabūs ar tiesiog mano, kad mokytis jau per vėlu. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad dauguma šių baimių neturi tvirto pagrindo.

„Man jau per vėlu“. Tai vienas dažniausių argumentų, kurį išgirsta specialistai. Vis dėlto neurologai pabrėžia, kad smegenys geba prisitaikyti ir kurti naujus neuronų ryšius visą gyvenimą. Nors vyresniame amžiuje naujiems įgūdžiams įgyti gali prireikti daugiau laiko, pats gebėjimas mokytis niekur nedingsta. Be to, gyvenimo patirtis dažnai padeda lengviau suprasti sudėtingesnes sąvokas ir susieti naują informaciją su jau turimomis žiniomis.

„Aš tam neturiu gabumų“. Neuropsichologai pabrėžia, kad žmonės dažnai pervertina įgimtų gabumų reikšmę. Daugumą įgūdžių lemia ne talentas, o nuosekli praktika. Tyrimai rodo, kad smegenys stiprina tuos neuronų tinklus, kurie naudojami reguliariai, todėl net ir iš pradžių sunkiai sekęsi užsiėmimai ilgainiui tampa vis lengvesni.

„Neturiu laiko“. Suaugusiųjų kasdienybėje nestinga darbai ir įsipareigojimai, todėl mokymasis dažnai atidedamas „geresniems laikams“. Tačiau specialistai primena, kad jis nebūtinai turi trukti valandų valandas. Net 15–20 min. per dieną, skirtų knygai, užsienio kalbai, muzikai ar kitam pomėgiui, ilgainiui duoda apčiuopiamos naudos. Svarbiausia – reguliarumas, o ne ilgos mokymosi sesijos.

Baimė suklysti. Vaikai mokosi bandydami ir klysdami, o suaugusieji dažnai tikisi viską atlikti nepriekaištingai iš pirmo karto. Psichologų teigimu, būtent perfekcionizmas neretai tampa didžiausia kliūtimi pradėti. Iš tiesų klaidos yra natūrali mokymosi proceso dalis – jos padeda smegenims suprasti, kas neveikia, ir ieškoti geresnių sprendimų.

Ekspertai sutaria, kad didžiausia kliūtis mokytis dažniausiai slypi ne amžiuje ar gebėjimuose, o požiūryje. Atsisakius nuostatos, jog būtina viską mokėti iš karto, atsiranda daugiau drąsos išbandyti naujas veiklas. Būtent smalsumas, kantrybė ir nuoseklumas, o ne įgimtas talentas, dažniausiai lemia sėkmę mokantis visą gyvenimą.

Maži žingsniai keičia gyvenimą

Norint išlaikyti aktyvų protą, nereikia kardinaliai keisti gyvenimo būdo. Specialistai pabrėžia, kad daug svarbiau ne dideli užmojai, o reguliarūs, kasdieniai įpročiai. Keliolika minučių per dieną, skirtų naujoms žinioms ar įgūdžiams, ilgainiui gali duoti daugiau naudos nei retkarčiais vykstantys intensyvūs mokymai.

Kasdien skaityti. 15 min. skaitymo per dieną praplečia žodyną, lavina vaizduotę, gerina dėmesio koncentraciją ir atmintį. Nebūtina rinktis sudėtingos literatūros – svarbiausia skaityti tai, kas iš tiesų domina.

Kasdien išmokti ką nors naujo. Tai gali būti keli nauji užsienio kalbos žodžiai, įdomus istorinis faktas, naujas receptas ar augalų priežiūros paslaptis. Nedidelės, bet nuolat kartojamos žinios kaupiasi ir palaipsniui tampa tvirtu pagrindu platesniam supratimui.

Spręsti galvosūkius. Kryžiažodžiai, sudoku, loginiai galvosūkiai ar stalo žaidimai skatina mąstyti, lavina dėmesį ir padeda išlaikyti protinį aktyvumą. Dar geresnių rezultatų galima pasiekti kaitaliojant skirtingas užduotis, kad smegenys negalėtų veikti vien iš įpročio.

Nebijoti technologijų. Išmokti naudotis nauja programėle, elektronine bankininkyste, išmaniuoju laikrodžiu ar dirbtinio intelekto įrankiais – puikus būdas ne tik palengvinti kasdienybę, bet ir treniruoti smegenis. Kiekviena nauja technologija skatina mokytis ir prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio.

Atrasti naują pomėgį. Muzika, šokiai, sodininkystė, fotografija, keramika ar rankdarbiai – nesvarbu, kokią veiklą pasirinksite. Nauji pomėgiai lavina įvairius gebėjimus, padeda atsipalaiduoti ir suteikia pasitenkinimą.

Dalyvauti paskaitose ar kursuose. Mokytis galima ne tik mokykloje ar universitete. Bibliotekose, muziejuose, trečiojo amžiaus universitetuose ir bendruomenių centruose nuolat vyksta paskaitos, edukacijos bei praktiniai užsiėmimai. Jie ne tik suteikia naujų žinių, bet ir skatina išeiti iš įprastos rutinos.

Daugiau bendrauti. Pokalbiai su skirtingais žmonėmis – taip pat mokymosi forma. Dalydamiesi patirtimi, diskutuodami ar klausydamiesi kitų nuomonės laviname kritinį mąstymą, plečiame akiratį ir stipriname socialinius ryšius, kurie yra svarbūs gerai emocinei ir pažintinei sveikatai.

Mokslininkai pabrėžia, kad nėra vienos stebuklingos veiklos, kuri apsaugotų smegenis nuo senėjimo. Tačiau įvairi, reguliari ir malonumą teikianti protinė veikla gali padėti ilgiau išlaikyti gerą pažintinę sveikatą. Svarbiausia – pradėti nuo mažų žingsnių ir nepamiršti, kad mokytis galima kiekvieną dieną.

Įkvepiančios istorijos

Mokytis niekada nevėlu – tai patvirtina ne tik mokslininkai, bet ir daugybė žmonių, kurie ryžosi pradėti iš naujo tada, kai, atrodytų, tam jau buvo „per vėlu“. Jų istorijos įkvepia nebijoti pokyčių ir primena, kad smalsumas neturi amžiaus ribų.

Verslą pradėjo tada, kai kiti jau galvoja apie pensiją. Pulkininkas Harlandas Sandersas, visame pasaulyje žinomo greitojo maisto tinklo KFC įkūrėjas, savo verslą pradėjo būdamas 65-erių. Iki tol dirbo įvairius darbus, tačiau tik sulaukęs pensinio amžiaus ryžosi keliauti po šalį ir siūlyti restoranams savo keptos vištienos receptą. Šiandien jo istorija laikoma vienu garsiausių įrodymų, kad nauja pradžia įmanoma bet kuriame gyvenimo etape.

Mokyklos suolą pirmą kartą išbandė būdamas 84-erių. Kenietis Kimani Ng’ang’a Maruge niekada neturėjo galimybės lankyti mokyklos vaikystėje. Kai Kenijoje buvo įvestas nemokamas pradinis ugdymas, jis, būdamas 84 metų, sėdo į pirmą klasę kartu su vaikais. Kimani sakė norėjęs išmokti skaityti, rašyti ir skaityti Bibliją. Jo istorija apskriejo pasaulį ir tapo įrodymu, kad mokytis niekada nevėlu.

Keramikos studijas baigė sulaukęs 96-erių. Japonas Shigemi Hirata į universitetą įstojo būdamas 85-erių, nes pagaliau galėjo skirti laiko seniai puoselėtai svajonei – keramikai. Studijos truko vienuolika metų, o diplomą atsiėmė būdamas 96-erių ir tapo vyriausiu pasaulyje universiteto absolventu pagal Gineso rekordų knygą. Paklaustas, kodėl ryžosi studijuoti tokiame amžiuje, jis atsakė paprastai – mokytis visada įdomu.

Šios istorijos primena paprastą tiesą: niekada nėra (ne)tinkamo amžiaus pradėti. Svarbiausia – pirmas žingsnis. Nesvarbu, ar tai būtų nauja kalba, muzikos instrumentas, kursai ar ilgai atidėtas pomėgis – kiekviena nauja patirtis praturtina gyvenimą ir leidžia atrasti, kad mokymasis gali būti vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

Autorė Jūratė Survilė

Nuo vabzdžių kolekcijos iki vaizdo žaidimo

„Pokémon“ istorijos pradžia siejama su jos kūrėjo Satoshi Tajiri vaikyste. Augdamas tuomet dar gana mažai urbanizuotame Tokijo priemiestyje jis rinko vabzdžius, tyrinėjo jų buveines ir mėgo ieškoti naujų rūšių. Plečiantis miestui, pievas ir tvenkinius keitė statybos, todėl Satoshi norėjo naujai vaikų kartai perteikti bent dalį paties patirto atradimo džiaugsmo. Jo sumanymas buvo paprastas – sukurti pasaulį, kuriame galima ieškoti nežinomų būtybių, jas kataloguoti ir keistis radiniais su kitais. 9-ajame dešimtmetyje Satoshi su iliustruotoju Kenu Sugimori sukūrė vaizdo žaidimą „Game Freak“. Vėliau Satoshi sugalvojo, kad žaidėjai galėtų keistis virtualiomis būtybėmis. Ši idėja tapo 1996 m. Japonijoje išleistų žaidimų „Pokémon Red“ ir „Pokémon Green“ pagrindu. Kadangi abiejose versijose buvo skirtingų pokemonų, norint surinkti juos visus reikėjo žaisti ir keistis su kitais.

Žaidimas, išėjęs už ekrano ribų

Pokemonų sėkmę lėmė ne vien patrauklūs personažai. Žaidėjų galvoje nuolat sukosi tos pačios mintys: atrask, sugauk, pažink, išmokyk, iškeisk. Žaidimas skatino smalsumą ir suteikė vietos skirtingiems žaidimo būdams. Vieniems svarbiausia buvo įveikti varžovus, kitiems – surinkti visas rūšis, tretiems – auginti mėgstamą komandą. Todėl keistų padarėlių pasaulis domino ne tik strateginių žaidimų mėgėjus, bet ir kolekcininkus ar vaikus, kuriuos labiausiai traukė mieli personažai.

Netrukus pokemonai tapo ištisa medijų ekosistema. 1996 m. Japonijoje pradėtos leisti kolekcinės kortelės, 1997 m. pasirodė animacinis serialas, o vėliau – filmai, manga, žaislai ir daugybė licencijuotų gaminių. Netgi neturtingi vaikai, kurie negalėjo žaisti vaizdo žaidimų, turėjo galimybę pažinti garsiausią „Pokémon“ personažą Pikaču – jį pamatyti televizijos ekrane ar gauti kortelę iš draugo.

Pokemonų įvairovė neturėjo pabaigos. Kiekvienas naujas regionas galėjo pasiūlyti kitokią gamtą, vietos mitus ir naujas rūšis, bet išsaugoti pažįstamas taisykles. Todėl franšizė nuolat atsinaujindavo nenutraukdama ryšio su ankstesnėmis kartomis. Tiesa, kai 1998 m. „Pokémon“ pasiekė Jungtines Valstijas, iš pradžių abejota, ar japoniškas stilius bus suprastas, tačiau personažų išvaizda išliko beveik nepakeista.

Pikaču – daugiau nei geltonas augintinis

Pikaču pirmuosiuose žaidimuose nebuvo nei pagrindinis, nei lengviausiai randamas pokemonas. Pasauliniu simboliu jį pavertė animacinis serialas, kuriame tapo pagrindinio herojaus partneriu. Pikaču buvo mielas, bet pajėgus kovoti, priminė naminį gyvūną, tačiau turėjo fantastinių galių. Draugystė su treneriu suteikė jam daugiau emocijų ir svarbos, todėl istorija išliko aktuali netgi užaugus pirmajai vaikų kartai. Tėvai galėjo supažindinti vaikus su tais pačiais pokemonais, kuriuos patys rinko mokykloje.

Kaip žaidime atsirado vietos mokslui?

Nors „Pokémon“ pasaulis fantastinis, jo struktūra primena gamtos mokslų pažinimą. Žaidėjas stebi monstriukų išvaizdą, elgesį, buveines, mitybą ir tarpusavio ryšius. Patys pokemonai kuriami remiantis gyvūnais, augalais, grybais, fosilijomis, mitologinėmis būtybėmis ir gamtos reiškiniais. Vienuose lengva atpažinti drugelio metamorfozę, kituose – mimikriją, simbiozę ar prisitaikymą prie aplinkos.

2012 m. paskelbtame žaismingame, tačiau tikrais filogenetikos metodais grįstame darbe mokslininkai sudarė 646 tuomet žinomų pokemonų giminystės medį. Tyrėjai analizavo išvaizdą, sandarą, gyvenamąją aplinką ir kitas savybes taip, kaip biologai analizuoja tikrų organizmų giminystę. Vėliau tyrimo duomenys buvo paskelbti kaip mokymo priemonė evoliucijai ir klasifikacijai aiškinti.

Štai taksonomai, suteikdami vardus naujoms rūšims, ne kartą pasirinko pokemonų pavadinimus. 2016 m. viena Čilėje aptikta smulki bitė buvo pavadinta Chilicola charizard. Pokemonų vardas pasiekė ir molekulinę biologiją. 2008 m. Japonijos mokslininkai aprašė tinklainėje esantį baltymą, kurį pavadino pikachurinu. Jis aptinkamas fotoreceptorių sinapsėse ir svarbus tiksliam signalų perdavimui regos sistemoje.

Vaikai geriau pažinojo pokemonus nei gyvūnus

Vienas žinomiausių „Pokémon“ ir biologinės įvairovės ryšį nagrinėjusių tyrimų paskelbtas 2002 m. žurnale „Science“. Didžiosios Britanijos vaikams buvo rodomi pokemonų ir įprastų laukinės gamtos objektų atvaizdai. Aštuonmečiai vidutiniškai atpažino 78 % pokemonų, bet tik maždaug 53 % realių gamtos objektų, tarp jų – ąžuolą ar barsuką. Tyrėjai to nepateikė kaip įrodymo, kad žaidimai vaikams kenkia. Priešingai, rezultatai parodė, kad vaikai turi didelį gebėjimą atpažinti ir įsiminti rūšis, kai informacija pateikiama patraukliai. Jeigu išgalvoti padarėliai gali paskatinti išmokti dešimtis ar net šimtus vardų, savybių bei tarpusavio ryšių, panašius principus galima taikyti mokant apie tikrąją gamtą.

Ši mintis paskatino ieškoti būdų, kaip pokemonų principus panaudoti gamtosauginiam ugdymui. Vienas tokių projektų – atvirojo kodo kortelių žaidimas „Phylo“, kuriame vietoj išgalvotų monstriukų naudojamos tikros rūšys, jų buveinės ir ekologiniai ryšiai. Eksperimentinis tyrimas parodė, kad žaidimas padėjo geriau įsiminti rūšių pavadinimus ir suvokti ekologinius ryšius, taip pat sukėlė daugiau teigiamų emocijų nei vien informacinė medžiaga.

„Pokémon GO“ – pasaulis lyg žaidimų aikštelė

2016 m. pasirodęs „Pokémon GO“ dar kartą pakeitė franšizės mastą. Papildytosios realybės ir geografinės padėties technologijos išvedė žaidėjus iš namų: pokemonų buvo ieškoma parkuose, aikštėse, prie paminklų ir kitose realiose vietose. Tyrimai užfiksavo, kad aktyviausiems naujiems žaidėjams pirmąjį mėnesį žingsnių skaičius padidėjo maždaug 1473 žingsniais per dieną, nors daliai žmonių šis poveikis ilgainiui silpo. Vėlesnė sisteminė tyrimų apžvalga taip pat susiejo žaidimą su trumpalaikiu fizinio aktyvumo padidėjimu.

Tačiau žaidimas tapo vertingas ne tik sveikatos tyrėjams. Geografai ir skaitmeninės visuomenės specialistai analizavo, kaip virtualūs objektai keičia žmonių judėjimą ir viešųjų erdvių naudojimą. Penkiose šalyse atliktas tyrimas parodė, kad žaidimas galėjo sukelti retą plataus masto mobilumo pokytį, bet kartu atkartojo esamą nelygybę: tankiai apgyvendintuose ir geriau skaitmeniniuose žemėlapiuose pažymėtuose rajonuose žaidėjai turėjo daugiau galimybių nei kaimiškosiose vietovėse.

Autorė Monika Budnikienė

Patikrintas būdas išgyventi

Gyvūnai geba prisitaikyti prie nepalankių aplinkos sąlygų. Kai spaudžia šaltis ir trūksta maisto, kai kurios rūšys užmiega žiemos miegu ir prabunda tik pavasarį, kai vėl atgyja gamta. Panašiai elgiasi ir gyvūnai, kuriems sunku ištverti sausrą bei karštį. Kol vieni ieško pavėsio miškuose, malšina troškulį upėse ir ežeruose, kiti pereina į ramybės būseną, panašią į žiemos miegą.

Moksliškai ši būsena vadinama estivacija. Jos metu smarkiai sulėtėja medžiagų apykaita ir energijos eikvojimas, retėja širdies plakimas bei kvėpavimas, natūraliai sumažėja kūno temperatūra. Gyvūnai tikslingai pasirenka saugią, apsaugotą buveinę, dažnai užsimaskuoja, kad jų nepastebėtų plėšrūnai, ir tūno tol, kol baigiasi nepalankus laikotarpis, sugrįžta vėsa bei krituliai. Taigi, susipažinkime su saulėtojo sezono miego čempionais!

Didžiausi miegaliai

Dvikvėpės žuvys paplitusios Afrikos, Pietų Amerikos ir Australijos gėluosiuose vandenyse. Jų protėviai gyveno prieš maždaug 400 mln. metų, todėl šie gyvūnai dažnai vadinami gyvosiomis fosilijomis. Išlikti joms padėjo neįprasta savybė – gebėjimas kvėpuoti atmosferos oru sausumoje ir įsisavinti deguonį iš vandens.

Sudėtinga kvėpavimo sistema, panaši į žuvų ir sausumos gyvūnų, padeda išgyventi sausrų laikotarpius ir sulaukti net 100 metų. Kai vandens telkinys išdžiūva, dvikvėpės žuvys įsirausia giliai į dumblą, apsigaubia gleivių sluoksniu ir pereina į ramybės būseną. Tuo metu jų medžiagų apykaita sulėtėja net 60 %. Šitaip jos gali išgyventi iki ketverių metų. Prasidėjus lietingajam sezonui, gleivių sluoksnis suminkštėja ir žuvys vėl atgyja.

Dykumos vėžliai sutinkami JAV pietvakariuose ir Meksikoje, kur oro temperatūra gali pakilti iki 60 °C. Nepaisant ekstremalių sąlygų, šie ropliai gali išgyventi iki 80 metų ir yra vieni ilgaamžiškiausių vėžlių pasaulyje.

Jų organizmas puikiai prisitaikęs prie vandens, druskų ir energijos balanso pokyčių, todėl gali ištverti ilgai trunkančias sausras. Šlapimo pūslėje jie sukaupia didelį skysčių kiekį, kurį vėliau panaudoja organizmo reikmėms.

Apie 95 % gyvenimo dykumos vėžliai praleidžia įsirausę urvuose. Vienu metu gyvūnas gali naudotis 5–25 tuneliais, kurių ilgis siekia iki 5 metrų. Tokios slėptuvės padeda apsisaugoti nuo kaitrios saulės, reguliuoti kūno temperatūrą ir išvengti dehidratacijos.

Madagaskaro nykštukiniai lemūrai – vieninteliai žinomi primatai, kurie gali pereiti į vasaros miego būseną. Šie maži gyvūnai, sveriantys vos 250–350 g, yra itin jautrūs temperatūros svyravimams. Nors jiems patinka maždaug 30 °C šiluma, vėsios naktys tampa iššūkiu.

Prasidėjus sausajam laikotarpiui, trunkančiam nuo gegužės iki spalio, lemūrai pereina į estivacijos būseną. Prieš tai jie pasiruošia – kaupia riebalų atsargas uodegoje. Kai temperatūrų kontrastai tampa per dideli, o gamtoje ima trūkti maisto ir vandens, gyvūnai pasislepia medžių drevėse, sulėtina medžiagų apykaitą ir užmiega. Iš slėptuvių išlenda tik po maždaug septynių mėnesių, kai sąlygos vėl tampa palankesnės.

Krokodilai, gyvenantys Afrikoje ir Australijoje, sausringiausius vasaros mėnesius praleidžia tarsi miegodami. Vandenyje jie nejaučia savo svorio, gali aktyviai plaukioti ir medžioti, tačiau upėms džiūstant tampa nerangūs ir labiau apriboti. Tuomet įsirausia į dugno dumblą arba išsikasa urvą krante, pasislepia ir sumažina aktyvumą bei energijos sąnaudas. Net kelis mėnesius nejuda ir nesimaitina. Krokodilų estivacija nėra tokia gili kaip dvikvėpių žuvų, todėl prasidėjus lietingajam sezonui jie greitai atgauna aktyvumą.

Sraigės niekada neišeina iš namų – kad ir kur keliautų, savo būstą visada nešasi su savimi. Vynuoginės sraigės, paplitusios ir Lietuvoje, prieš karštas vasaros dienas prisitaiko pereidamos į estivacijos būseną. Tvyrojant sausiems ir šiltiems orams, jos šliaužia į pavėsį, sulenda į kiautą ir prisitvirtina prie augalo stiebo, medžio kamieno, akmens ar namo sienos. Angą uždaro storu gleivių sluoksniu – taip į vidų nepatenka šiluma, o neišgaruoja drėgmė. Sraigės ilsisi iki kito lietaus, tuomet vėl išlenda pasimaitinti. Žiemą jų ramybės būsena būna ilgesnė ir nepertraukiama.

Boružės ne tik laikomos sėkmės simboliu, bet ir gali signalizuoti apie artėjančią sausrą. Kai tvyro aukšta temperatūra ir trūksta drėgmės, boružės nustoja maitintis ir ima telktis į būrius. Jos masiškai slepiasi po akmenimis, medžių žieve ar lapų paklotėje. Aptikus boružių koloniją atokesnėje vietoje, galima spėti, kad artimiausiomis dienomis lietaus gali nebūti. Nors vabzdžiai sulėtina energijos sąnaudas ir medžiagų apykaitą, jie neužmiega tikru miegu – tiesiog laukia, kol sąlygos taps palankesnės.

Sliekai gali pereiti į trumpalaikę vasaros ramybės būseną, panašią į sraigių, tačiau tai priklauso nuo rūšies ir klimato sąlygų. Vidutinio klimato zonoje, pavyzdžiui, Lietuvoje, per sausras pasitraukia į gilesnius ir vėsesnius dirvos sluoksnius. Jei kaitra užsitęsia, gali prasidėti estivacija. Atogrąžų regionuose gyvenančios rūšys geriau prisitaikiusios prie nepalankių sąlygų ir gali ilsėtis net kelis mėnesius. Į paviršių išlenda po gausesnių liūčių. Gebėjimas raustis gilyn ir kilti aukštyn ne tik padeda išgyventi, bet ir gerina dirvos aeraciją, o tai naudinga augalams.

Salamandros, paplitusios Viduržemio jūros regione ir Šiaurės Amerikoje, vasaros ramybės būseną pasirenka dėl išgyvenimo būtinybės. Per varliagyvių odą vyksta šilumos, vandens ir deguonies apykaita, todėl ji turi būti nuolat drėgna. Karštomis ir sausomis dienomis padidėja dehidratacijos pavojus, todėl salamandros slepiasi po akmenimis, senais rąstais, plyšiuose ar užsikasusios dumble. Nustoja maitintis ir tampa neaktyvios. Kai kurios rūšys gali išgyventi neėdusios beveik metus. Taip apsisaugo ne tik nuo karščio, bet ir nuo plėšrūnų.

Afrikinė urvinė varlė – viena didžiausių varlių pasaulyje, galinti užaugti net iki 1 kg svorio. Dėl įspūdingo dydžio dažnai vaizdingai prilyginama jaučiui. Tai plėšri rūšis, mintanti vabzdžiais, kirminais, vorais ir net mažais graužikais. Sausrų metu, kai trūksta maisto ir drėgmės, varlė įsirausia į žemę iki 1 m gylio. Kūną padengia tirštomis gleivėmis, kurios sudaro apsauginį kokoną. Estivacijos būsena gali trukti net iki 12 mėnesių. Prasidėjus liūčių sezonui, išlenda į paviršių ir garsiu kvarkimu skelbia poravimosi pradžią.

Žmonės elgiasi panašiai

Gyvūnai nėra vieninteliai, kurie ilsisi per karščius. Šilto klimato šalyse, tokiose kaip Ispanija, Italija, Graikija, Portugalija, Meksika ar Filipinai, paplitusi popiečio miego tradicija, vadinama siesta. Žmonės ilsisi vidurdienį, kai oro temperatūra pasiekia aukščiausią tašką, o vakarop grįžta prie įprasto ritmo.

Kaip ir gyvūnus, žmones veikia karščio stresas. Organizmui sunkiau pašalinti šilumos perteklių, susidarantį dėl fizinio aktyvumo ir virškinimo, todėl greičiau netenkama skysčių. Gali atsirasti vadinamasis smegenų rūkas: tampa sunkiau susikaupti, sutrinka atmintis, didėja dirglumas, taip pat mažėja darbingumas, vargina mieguistumas, prastėja apetitas.

Karštomis dienomis kūnas natūraliai stengiasi sumažinti energijos sąnaudas. Popiečio miegas padeda atvėsti organizmui, atkurti išeikvotus išteklius ir subalansuoti fiziologinius procesus. Tai ne tik maloni vasaros tradicija, bet ir sveikatai naudingas poilsio būdas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Mechaninio proto idėja ir DI žiema

Norint suprasti šiuolaikinio dirbtinio intelekto (DI) ištakas, verta atsigręžti į XX amžiaus vidurį, kai kompiuteriai dar užėmė ištisus kambarius. Vienu svarbiausių šios srities pradininkų laikomas britų matematikas Alanas Tiuringas. Dar 1950 m. jis iškėlė revoliucinį klausimą: „Ar mašinos gali mąstyti?“ Mokslininkas pasiūlė garsųjį Tiuringo testą, skirtą įvertinti, ar kompiuterio elgesys pokalbio metu gali būti neatskiriamas nuo žmogaus elgesio.

Patį terminą „dirbtinis intelektas“ (Artificial Intelligence) 1956 m. Dartmuto konferencijoje pasiūlė amerikiečių mokslininkas Johnas McCarthy. Kartu su kolega Marvinu Minsky tapo vienu ankstyvosios dirbtinio intelekto krypties lyderių. Abu tikėjo, kad žmogaus mąstymą galima aprašyti griežtomis matematinėmis taisyklėmis ir simboliais.

Įdomu tai, kad XX a. 7-ajame dešimtmetyje M. Minsky optimistiškai pareiškė, jog „per vienos kartos gyvenimą dirbtinio intelekto problema bus iš esmės išspręsta“. Visgi tikrovė pasirodė sudėtingesnė. Ankstyvosios sistemos gebėjo spręsti tik paprastus loginius uždavinius, tačiau visiškai pasiklysdavo susidūrusios su realaus pasaulio sudėtingumu ir kontekstu. Dėl to sumažėjo tyrimų finansavimas, o DI srityje prasidėjo ilgas sąstingio laikotarpis, vėliau pavadintas „DI žiema“. Tačiau būtent šių mokslininkų drąsa kelti fundamentalius klausimus padėjo pamatus tam, kas vėliau virto giliojo mokymosi revoliucija.

Kaip užsispyrimas atvėrė skaitmenines smegenis

Kai didelė dalis mokslo bendruomenės buvo nusigręžusi nuo dirbtinio intelekto (DI) idėjos, trys mokslininkai nusprendė eiti prieš srovę. Geoffrey Hintonas, Yannas LeCunas ir Yoshua Bengio šiandien vadinami giliojo mokymosi pradininkais. 2018 m. jie buvo apdovanoti Turingo premija – prestižiškiausiu kompiuterių mokslo apdovanojimu.

Šių tyrėjų idėja buvo paprasta, tačiau tuo metu daugeliui atrodė sunkiai įtikima: užuot programuojant kompiuteriui tūkstančius taisyklių, reikėtų kurti dirbtinius neuroninius tinklus, imituojančius tam tikrus žmogaus smegenų veikimo principus ir leidžiančius sistemoms mokytis iš duomenų bei savo klaidų.

G. Hintonas dešimtmečius dirbo Kanados universitetuose nesulaukdamas platesnio pripažinimo, nes daugelis netikėjo jo vizija. Jo mokinys Y. LeCunas sukūrė konvoliucinius neuroninius tinklus (CNN), padariusius proveržį vaizdų atpažinimo srityje. Trečiasis šios trijulės narys Y. Bengio atsisakė pelningų pasiūlymų dirbti privačiose bendrovėse, nes siekė išlaikyti dirbtinio intelekto tyrimų atvirumą ir prieinamumą akademinei bendruomenei.

Ilgą laiką jų moksliniai straipsniai buvo atmetami prestižinėse konferencijose. Tačiau 2012 m. G. Hintono komandos sukurtas neuroninis tinklas „AlexNet“ pademonstravo tokį proveržį vaizdų atpažinimo konkurse, kad tapo lūžio tašku visai sričiai. Nuo tada gilusis mokymasis sparčiai įsitvirtino kaip viena svarbiausių dirbtinio intelekto krypčių. Būtent šių mokslininkų darbai padėjo sukurti sistemas, gebančias atpažinti vaizdus, suprasti kalbą ir atlikti daugelį sudėtingų užduočių, kurios šiandien tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

Šiuolaikinės eros architektai

Teorija be praktinio pritaikymo būtų taip ir likusi laboratorijose. Tačiau situaciją pakeitė šiuolaikinės generatyvinio DI eros kūrėjai, sugebėję giliojo mokymosi algoritmus paversti realiai naudojamais produktais.

Vienas svarbiausių šios eros veikėjų – Jensenas Huangas, „Nvidia“ įkūrėjas ir vadovas. Jis anksti įžvelgė, kad kompiuterinių žaidimų grafikai kurti skirti procesoriai (GPU) dėl gebėjimo lygiagrečiai apdoroti milijonus operacijų gali būti itin tinkami neuroniniams tinklams mokyti. J. Huangas nukreipė bendrovės strategiją į DI infrastruktūros kūrimą, o šiandien „Nvidia“ mikroschemos yra vienos svarbiausių technologijų, naudojamų DI sistemoms kurti.

Kitas ryškus šių dienų DI veidas – Samas Altmanas, bendrovės „OpenAI“ vadovas. Jo vizija ir vadybiniai sprendimai padėjo sujungti giliojo mokymosi technologijas su didžiuliais skaičiavimo ištekliais, o tai prisidėjo prie pasaulinio susidomėjimo sulaukusio „ChatGPT“ modelio sukūrimo. S. Altmanui vadovaujant, sudėtingos DI technologijos tapo lengviau prieinamos milijonams žmonių per paprastą pokalbių sąsają.

Šie žmonės jau dabar laikomi svarbiais inžinerinės ir komercinės DI revoliucijos dalyviais, parodžiusiais, kad didelė skaičiavimo galia, mokslinės idėjos ir ambicingi tikslai gali iš esmės pakeisti technologijų raidą bei kasdienį gyvenimą.

Tarp utopinio progreso ir egzistencinio pavojaus

Šiandien įtakingiausi DI pradininkai nebėra tik mokslininkai – jie tapo viešaisiais intelektualais, kurių požiūriai į ateitį smarkiai skiriasi ir kursto karštas diskusijas. G. Hintonas, už pamatinius darbus neuroninių tinklų srityje 2024 m. apdovanotas Nobelio fizikos premija, pastaruoju metu vis dažniau įspėja apie galimas grėsmes. Jis paliko aukštas pareigas bendrovėje „Google“, kad galėtų atviriau kalbėti apie DI keliamus pavojus.

G. Hintonas viešai teigia, kad superintelekto atsiradimo galimybė per artimiausius kelis dešimtmečius yra reali, o riziką, jog DI galėtų prarasti žmogaus kontrolę ar kelti egzistencinę grėsmę žmonijai, vertina 10–20 %. Jis taip pat perspėja apie galimą darbo rinkos krizę, kai DI gali pakeisti daugybę darbuotojų, o didžiausią naudą iš šių technologijų gautų nedidelė dalis visuomenės. Prie šių nuogąstavimų prisideda ir Y. Bengio, teigiantis, kad nekontroliuojamas galingų DI sistemų vystymas yra tarsi „rusiškos ruletės žaidimas su mūsų vaikų ateitimi“, todėl būtina kurti griežtesnius teisinius saugiklius.

Visiškai kitokią, kur kas optimistiškesnę poziciją užima „Meta“ vyriausiasis DI mokslininkas Y. LeCunas. Jis ramina visuomenę teigdamas, kad dabartiniai didieji kalbos modeliai vis dar „kvailesni už katę“ ir neturi tikro pasaulio supratimo bei sveiko proto. Y. LeCuno nuomone, baimintis, kad DI sunaikins žmoniją, yra panašu į baimę dėl viršgarsinių lėktuvų katastrofų dar neišradus paties lėktuvo. Jis tiki, kad ateityje DI taps visur esančiu skaitmeniniu asistentu, padedančiu sustiprinti žmogaus gebėjimus, o vienu iš saugumo veiksnių galėtų tapti atvirojo kodo (open source) technologijos, leidžiančios platesnei kūrėjų bendruomenei stebėti ir tobulinti sistemas.

Kuo čia dėtas Elonas Muskas?

JAV milijardierius ir technologijų verslininku vadinamas Elonas Muskas šiuolaikinėje dirbtinio intelekto raidoje užima išskirtinę ir kiek prieštaringą vietą – jis yra ir vienas šios technologijos plėtros skatintojų, ir vienas garsiausių jos kritikų. Jo vaidmuo DI srityje pradėjo ryškėti 2015 m., kai tapo vienu bendrovės „OpenAI“ įkūrėjų ir ankstyvųjų finansinių rėmėjų.

E. Musko pradinė vizija buvo sukurti atsvarą didžiųjų technologijų bendrovių, ypač „Google“, įtakai ir siekti, kad DI tyrimai būtų plėtojami atvirai bei saugiai. Nors vėliau dėl strateginių nesutarimų su Samu Altmanu jo keliai su „OpenAI“ išsiskyrė, E. Muskas nenusišalino nuo šios srities. Jo vadovaujama „Tesla“ daug investavo į autonominio vairavimo technologijas ir humanoidinio roboto „Optimus“ kūrimą, o vėliau įkurta bendrovė „xAI“ pristatė pokalbių dirbtinio intelekto sistemą „Grok“.

Kalbėdamas apie ateitį, milijardierius laikosi griežto požiūrio į galimas DI grėsmes. Jis ne kartą perspėjo, kad nekontroliuojamas superintelekto vystymas gali kelti didelę egzistencinę riziką žmonijai. E. Muskas pasisako už griežtesnį valstybės reguliavimą, o jo sprendimai dėl „Grok“ modelio prieinamumo atspindi platesnę diskusiją apie skaidrumo, saugumo ir DI kontrolės svarbą.

Autorė Eglė Stratkauskaitė