Ne(pilna) šeima

Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, vienišų asmenų (dažniausiai mamų) šeimos Lietuvoje sudaro apie 25 % visų namų ūkių, kuriuose auginami vaikai. Kitose šalyse šie skaičiai gali būti net keleriopai didesni, pavyzdžiui, karo siaubiamoje Ukrainoje, kur be tėčio kasdien lieka vis daugiau vaikų. Vienos vaikus auginančios mamos susiduria su nemažai iššūkių, ypač jei neturi artimųjų, kurie galėtų padėti. Visų pirma – vaikų išlaikymas. Statistikos duomenimis, apie 20 tūkstančių nepilnamečių Lietuvos vaikų nesulaukia priteistų alimentų iš savo tėvų. Kai visa finansinė našta gula ant mamos pečių, ji priversta dirbti daugiau, todėl gresia perdegimas, o kur dar visi buities rūpesčiai, vaiko logistika ir kt. Vienas didžiausių iššūkių vieniems vaikus auginantiems tėvams yra neišsekti, surasti palankų fizinei ir psichinei sveikatai balansą tarp darbo, poilsio bei vaiko auginimo atsakomybių.

Verta paminėti, kad vieni vaikus auginantys tėvai nenori būti laikomi ar vadinami „nepilna šeima“, nes tai žeidžiantis apibūdinimas. Pasak psichologų, tokiose šeimose augantys vaikai formuojasi visavertiškai ir dėmesio nepritrūksta, nes mama ar tėtis visą nuo pareigų likusį laiką skiria būtent jiems, nes jo nereikia dalinti antrajai pusei. Taip pat pastebėta, kad vaikai auga savarankiškesni, gebantys geriau pasirūpinti savimi ir jaunesniais broliais, sesėmis, jie nuo mažesnio amžiaus išmoksta daugiau prisidėti prie buities. Tiesa, auginant berniuką iškyla vyriško autoriteto klausimas. Norint, kad vaikas nesektų paskui blogus pavyzdžius, svarbu artimoje aplinkoje turėti sektiną žmogų. Tai gali būti senelis, dėdė ar vyresnis pusbrolis, taip pat mokytojas ar sporto treneris. Tyrimai rodo, kad moters savivertė užaugus labai priklauso nuo santykio su tėčiu: ar jis gyrė, lepino, suteikė saugumo ir pan. Kai tėčio nėra, mamai reikėtų skirti daugiau dėmesio šiems dalykams. Dar vienas svarbus faktorius – naujas žmogus šeimoje. Specialistai pataria nesupažindinti vaiko su antrąja puse per anksti, kad jis neprisirištų ir vėliau, jei santykiai nesusiklostys, nesijaustų atstumtas.

Visai kita situacija, jei tėvai išsiskyrę ir dalinasi vaikų auginimą. Tuomet vaikas gauna abiejų tėvų dėmesio, be to, tėvams negresia perdegimas. Čia svarbu, kad abu tėvai išliktų lygiaverčiai auklėdami vaiką, kad vienam netektų „kasdienio baudėjo“, o kitam „savaitgalinio lepintojo“ vaidmuo, nes tai nepalankiai formuoja vaiko charakterį. Abu tėvai turėtų laikytis bendrų auklėjimo bei rutinos taisyklių, o svarbiausia, kad nekalbėtų neigiamai apie vienas kitą vaikui girdint.

Šeimyna

Tai vaikų globos modelis, kai globėjai rūpinasi dideliu kiekiu vaikų, siekdami jiems sukurti sąlygas, artimas įprastai šeimai. Kitaip bei vaikų globos namuose, padedami globėjų vaikai šeimynose patys rūpinasi namų tvarkymu, maisto ruoša, drabužių skalbimu ir kt. Jei gyvenama kaimo vietoje – ir daržo, sodo darbais. Vaikai šeimynose auga mokydamiesi visų įgūdžių, kurie pravers pradėjus savarankišką gyvenimą. Taip pat neprivalo išeiti sulaukę pilnametystės, turi daugiau laiko tvirtai atsistoti ant kojų, baigti mokslus, įgyti profesiją ir pan. Su globėjais užmezgami artimi, tėvų ir vaikų santykiams prilygstantys ryšiai, todėl vaikai turi daugiau kompetencijų ateityje patys sukurti funkcionalias šeimas.

Šeimynose dažniausiai kylantys rūpesčiai yra individualaus dėmesio stoka ir nesutarimai tarp vaikų. Kai tenka prižiūrėti didelį būrį vaikų, natūralu, kad sudėtinga skirti asmeninio dėmesio. Tačiau panašiai gali būti ir biologinėse daugiavaikėse ar jungtinėse šeimose. Kuo daugiau vaikų, tuo sudėtingiau rasti laiko pabendrauti, pažaisti su kiekvienu, būdingesni grupiniai užsiėmimai ir žaidimai. Nesutarimų tarp vaikų pasitaiko dažniau, nes į šeimynas jie patenka iš įvairios aplinkos, su savo charakteriu, įpročiais, elgesio taisyklėmis ir kt. Globėjams tenka atlikti milžinišką darbą, kad pavyktų sudėlioti kuo palankesnę kasdienę rutiną, kurios laikytųsi visi vaikai, neatsižvelgiant į amžių ir asmenybes.

Iššūkių gali kelti išėjimas gyventi savarankiškai. Tiesa, didelė dalis globėjų palaiko šeimyniškus santykius su visais jų šeimynose augusiais vaikais, todėl jie turi kur susėsti prie šventinio stalo, su kuo pasitarti atsidūrus gyvenimo kryžkelėje ar kreiptis pagalbos. Vaikai tarpusavyje taip pat užmezga šiltus santykius ir tampa vienas kito gyvenimo pakeleiviais.

Tos pačios lyties asmenų šeima

Nors nemažai šalių vis dar negalima oficialiai kurti šeimos tos pačios lyties atstovams, tačiau tokių neoficialių šeimų vis daugėja. Taip pat ir auginančių vaikus. Tai dar gana naujas šeimos modelis, kurį ne kiekvienas supranta ir geba toleruoti. Deja, dėl to neigiamą poveikį gali patirti tos pačios lyties šeimose augantys vaikai. Dėl šios priežasties tampa aktualus švietimo ir tolerancijos klausimas. Vaikai iš tokių šeimų lanko mokyklas, būrelius, stovyklas, todėl kiekvieno tėvo pareiga yra užtikrinti, kad jo vaikas nebūtų tas, kuris pašiepia kitą dėl jo tėvų.

Didelė atsakomybė tenka ir ugdymo įstaigų darbuotojams, kad kolektyve būtų sukurta saugi aplinka, be patyčių. Gyvenimo įgūdžių pamokose, taip pat klasės valandėlių metu vaikams turėtų būti diegiami tolerancijos, empatijos, draugystės pamatai. Tai ypač svarbu, jei vaiko namuose apie tos pačios lyties šeimas atsiliepiama neigiamai, tyčiojamasi. Mokykla gali būti ta erdvė, kuri padės vaikui suformuoti pagarba kitam žmogui grįstą požiūrį į aplinką. Sociologai mano, kad ateityje tos pačios lyties šeimų padaugės, todėl svarbu auginti toleranciją ir empatiją visuomenėje.

Pasak psichologų, vienos lyties šeimoje vaikai dažnai auga apsupti itin didelės meilės ir rūpesčio, nes jų susilaukti nebuvo taip paprasta, panašiai, kaip pagalbinį apvaisinimą ar įvaikinimą pasitelkusioms tradicinėms šeimoms. Vienas pavojų – vaiko lytinis identitetas, šeimos vaidmenų suvokimas. Naudinga, kai vienos lyties šeimose augantys vaikai turi ir tradicinės šeimos pavyzdžių, su kuriais leidžia laiką.

Šeimos be vaikų

Jau kurį laiką populiarėja tendencija kurti santykius ir net oficialiai susituokti neplanuojant turėti vaikų. JAV statistikos duomenimis, daugiau nei 2 iš 5 amerikiečių nenori vaikų. Panašios nuotaikos vyrauja Japonijoje bei Skandinavijoje. Tokį porų sprendimą lemia keletas pagrindinių priežasčių. Visų pirma, nėštumo priežiūra, gimdymas ir vaiko sveikatos priežiūra kai kuriose šalyje, pavyzdžiui, JAV, kainuoja milžiniškus pinigus dėl sveikatos priežiūros sistemos ypatybių. Ne kiekvienas gali sau leisti turėti vaikų. Dar viena priežastis – rūpestis dėl mūsų planetos ateities: Žemėje ir taip per daug gyventojų, resursai senka, užterštumas bei klimato kaitos rizika auga ir pan. Trečia priežastis – meilė sau. Visi sutinka, kad vaikų auginimas yra milžiniška atsakomybė, pasiaukojimas ir visą gyvenimą besitęsiantis rūpestis. Tikrai ne visi nori savo gyvenimą pašvęsti kitam žmogui. Ne paskutinėje vietoje ir negalėjimas susilaukti vaikų dėl sveikatos sutrikimų. Deja, reprodukcinės sistemos problemos dažnėja, be to, ne kiekvienas ryžtasi auginti ne biologinį vaiką, todėl šeimų be atžalų vis daugėja.

Kai kuriose jų vaiko vietą užima augintiniai, kuriems skiria ne mažiau dėmesio ir rūpesčio nei vaikams. Nors vyresnės kartos atstovai pilnos šeimos nelaiko dviejų suaugusių žmonių, psichologai sutinka, kad nenorint vaikų, geriau jų ir neturėti, nes kyla pogimdyvinės depresijos ir smurto prieš vaikus rizika.

Šeimos be vaikų gali ir kitaip įprasminti savo buvimą Žemėje, todėl dažnai gyvena įdomų gyvenimą: keliauja aplink pasaulį, ieško sprendimų globalioms problemos, gilinasi į mokslo ar meno sritis, užsiima filantropija ir kt. Taip pat gyvendami tik poroje gali puoselėti itin gražius abipusius santykius. Viena tokių pažvyzdžių daugeliui yra LR prezidentas Valdas Adamkus su šviesios atminties žmona Alma.

Jungtinės šeimos

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra šeima. Tai reiškia, kad dažno vaiko gyvenime atsiranda pamotė arba patėvis. Ši tendencija sukuria išplėstines šeimas: tėtis susirandą naują žmoną, mama naują vyrą, kurie neretai taip pat turi vaikų iš ankstesnių santykių. Labai svarbu, kad tokiais atvejais visi išplėstinės šeimos nariai gebėtų palaikyti draugiškus, pagarba grįstus santykius, taip užtikrinant vaiko teisę į kokybišką bendravimą su abiem gimdytojais.

Pasak psichologų, išplėstinė šeima vaikui yra daug sveikesnė terpė augti, nei ta šeima, kurioje tėvai nemyli vienas kito, pykstasi, yra akivaizdžiai nelaimingi. Juk kiekvienas savo vaikui linki laimės ir meilės kupino gyvenimo, tačiau jei patys lieka nelaiminguose santykiuose be meilės, jiems rodo netinkamą pavyzdį, formuoja klaidingą suvokimą apie tai, kokios emocijos turėtų lydėti šeiminį gyvenimą. Tiesa, turėdami vaikų ir norėdami kurti santykius su nauju žmogumi, turime būti atidūs jo elgesiui su mūsų atžalomis. Vaikai turėtų būti pirmoje vietoje, ypač kalbant apie visapusišką saugumą.

Patėvio ir pamotės vaidmenys gali būti sudėtingi, ypač kalbant apie paauglius. Bent jau iš pradžių reikėtų nebandyti užimti auklėtojo pozicijos. Pirmiau draugystė ir pagarba, o tam tikras autoritetas susiformuos savaime, nuoširdžiai bendraujant ir rūpinantis. Jokiu būdu negalima versti vadinti „mama“ ar „tėčiu“, net jei tikrieji yra iškeliavę anapilin. Tokius svarbius vaidmenis vaiko gyvenime reikia nusipelnyti, o ne primesti.

Kai šeimoje auga vaikai iš dviejų (kartais net ir daugiau) buvusių šeimų, svarbu užtikrinti vienodas sąlygas ir dėmesį kiekvienam, kitaip vaikai nesutars tarpusavyje, taip pat neturės gražaus santykio su tėvais ar patėviais. Nors atrodytų, kad reikia nuolat leisti laiką kartu su visais vaikais, tačiau reikalinga, kad kiekvienas iš tėvų pabūtų vien su savo vaikais. Taip galima geriau įsiklausyti į jų išgyvenimus, jausmus ir problemas, kurių galbūt nenori atskleisti, kai susirinkusi visa didelė triukšminga šeima.

Pernelyg įsitraukusi šeima

Tai anksčiau vyravusias bendruomenines šeimas primenantis modelis, kai po vienu stogu gyveno kelios kartos arba kai seneliai ar kiti šeimos nariai pernelyg aktyviai įsitraukdavo į poros santykius ir vaikų auginimą. Viskas gerai, jei įsitraukimas yra pageidaujamas, pavyzdžiui, ką tik mažylio susilaukusi jauna šeima prašo pagalbos buityje ar prižiūrint kūdikį. Taip jauni tėvai mažiau pervargs, sumažėja pogimdyvinės depresijos tikimybė, o mažylis apgaubiamas meile ir rūpesčiu iš visų pusių. Tačiau situacija kardinaliai keičiasi, kai įsitraukimas yra pageidaujamas tik iš vyresnės kartos artimųjų. Pavyzdžiui, atvykstama ilgų vizitų neatsiklausus, liekama nakvoti, viešnagė išilgėja iki savaičių. Tokiu atveju pažeidžiama šeimos asmeninė erdvė, prastai jaučiamasi savo namuose, gali prasidėti nesutarimai poroje ir pan. Pasitaiko, kad artimieji įsitraukia ir kitais būdais: kontroliuoja per skambučius, socialinius tinklus, tiesiogiai per vaikus. Tokiu atveju labai svarbu susėsti ir pasikalbėti apie ribas. Geriausia, kai jas nubrėžia kiekvienas su artimaisiais iš savo pusės, kitaip marti ar žentas gali tapti visuotiniu priešu.

Kai į vaikų auginimą ir auklėjimą pernelyg įsitraukia kiti žmonės, iškyla autoriteto klausimas: vaikas nežino, kurio suaugusiojo klausyti. Bėda ta, kad dažniausiai seneliai nori palepinti, būti geresni, todėl vaikui daug smagiau rinktis jų taisykles (neiti laiku miegoti, piktnaudžiauti saldumynais ir kt.). Kitas pavojus, jei seneliai kaip tik griežti, linkę į bausmes, nepagarbų toną su vaikais, o jauni tėvai nedrįsta pasipriešinti: vaikas gali jaustis nesaugus, nepasitikėti savo tėvais. Svarbu kiekvienam prisiimti savo vaidmenį ir neperžengti ribų: tėvai yra tėvai, seneliai yra seneliai, taip pat laikytis bendrų auklėjimo gairių, kad vaikas aiškiai suprastų, kas (ne)galima.

Menkų pastangų šeima

Gana naujas reiškinys, priešingas pernelyg įsitraukusiai šeimai. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje jis vis dažnėjantis ir neigiamai veikiantis tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Menkų pastangų šeima yra tokia, kuri nejaučia poreikio bendrauti, bet oficialiai formuoja artimos šeimos įvaizdį. Jei tėvai ar broliai, seserys linkę į tokią šeimos dinamiką, paprastai su jais smagu leisti laiką, bet susitikimai kartojasi ne dažniau nei keletą kartų per metus ir tik vienos pusės pastangomis. Į kvietimus visuomet atsakoma džiaugsmingai: „būtinai reikia susitikti, seniai matėmės“, bet artėjant tai dienai dažniausiai iškyla nenumatytų reikalų, problemų, gedimų, ligų, tad susitikimas neįvyksta. Bet kokie bandymai susitikti spontaniškai „ryt užsuksim pietų“, „einam pro šalį, ką veikiat?“, nesulaukia teigiamo atsako, nes visuomet kažkas vyksta jų gyvenime: „dabar tvarkomės“, „šiandien – ne, galbūt rytoj“, bet tas rytojus taip ir neateina.

Tokius santykius lydi nuolatinis atstūmimas ir nusivylimas, deja, keliaujantis kartu su negęstančia viltimi „o gal šįkart viskas bus kitaip?“, nes ją skatina prisirišimas prie tėvų. Kiekvienam vaikui, kad ir kiek metų jam būtų, kyla natūralus noras bendrauti su tėvais, tačiau jis nebūtinai yra atliepiamas. Šiuo atveju reikėtų prisiminti auksinę taisyklę, kad per prievartą mielas nebūsi, ir nebesistengti, nebedėti vilčių. Skamba skausmingai, tačiau taip apsaugosime save nuo atstūmimo, kuris dar labiau skaudina ir mažina savivertę. Tai nereiškia, kad atsiribojame piktuoju, tiesiog nebedame pastangų ir energijos kažką organizuodami, bet atsiliepiame, jei patys esame kviečiami. Taip pat svarbu nubrėžti ribas ir nemesti visų planų, kad pagaliau susitiktume pagal jų sąlygas: atvykstame, susitinkame, jei neturime kitų planų. Galbūt keletą kartų išgirdus neigiamą atsakymą kils pamąstymų, kad kažkas su santykiais nėra gerai?

Vaikus reikėtų mokyti būti dėmesingesniems, skatinti labiau puoselėti santykius, ugdyti empatiją ir norą kurti santykį su artimais žmonėmis. Taip pat svarbu padėti jiems suprasti, kaip išvengti panašių klaidų ateityje. Jei vaikai ilgisi menkų pastangų giminaičių, derėtų bendrauti su kitais žmonėmis ir būtinai paaiškinti, kad problema slypi ne juose, jei su kažkuo bendrauja rečiau, kad nepatirtų atstūmimo jausmo ir išsaugotų sveiką savivertę.

Autorė Laima Samulė

Filmų priešistorė

Nuo senų senovės žmonės siekė perteikti judančius objektus. Uolose išlikę piešiniai, vaizduojantys laukinius gyvūnus su šešiomis kojomis – lyg bėgančius. Atsiradus raštui ir knygoms, judėjimą perteikdavo greitai besikeičiantys paveiksliukai. 1877 m. modernesnį metodą sukūrė Eadweardas Muybridge’as. Jis viena greta kitos išdėliojo 12, vėliau net 25 fotokameras su sparčiai veikiančiu paleidimo mechanizmu. Specialiai valdomas arklys, judėdamas ristele, kliudydavo kontaktus ir aktyvuodavo kameras. 1882 m. Etienne’as Julesas Marey’us sukūrė fotošautuvą – pirmąją kamerą, kuria buvo galima padaryti nuotraukų seriją. Paspaudus gaiduką, per sekundę besisukančiame diske atsirasdavo 12 mažų nuotraukų.

Pirmasis filmas, kuriame buvo rodomi keturi žmonės sode, truko tik 2 sekundes. 1888 m. spalį šią sceną sukūrė prancūzų išradėjas Louisas Aimė Augustinas Le Prince’as. Dar 1886 m. sukonstravo neįprastą kino kamerą. Prietaisas turėjo 16 lęšių, kurie atsidengdavo greita seka vienas po kito ir taip per sekundę perkeldavo vaizdą ant popierinės juostos. Neilgai trukus prancūzų išradėjas sukonstravo vieno lęšio kamerą, kuria ir buvo susuktas filmukas sode. L. A. A. Le Prince’as naudojo popierinę juostą, ant kurios užteptas šviesai jautrus želatinos sluoksnis. Vėliau atskirus vaizdus pagal eilę turėjo perkelti ant stiklo. Po kiek laiko prancūzas pradėjo eksperimentuoti su celiuliozine juostele. Nežinia, kaip šiandien atrodytų kino industrija, jei ne 1890 m. rugsėjo 16-oji, kai vyras išvyko į Paryžių ir dingo. Šiandien filmų istorija neatsiejama nuo brolių Liumjerų. Tai, ką jie pademonstravo 1895-ųjų gruodį, tapo amžiaus proveržiu.

Sintetinė alternatyva

Istorija kartais pasisuka netikėta linkme. Vienas revoliucinių posūkių įvyko XIX a. viduryje, kai gamtines žaliavas pakeitė geresnės, tvirtesnės, pigesnės ir ilgaamžės dirbtinės medžiagos.

XIX a. viduryje tarp aukštuomenės klasės atstovų buvo populiarus biliardas. Žaidėjai išleisdavo milžiniškas pinigų sumas rekvizitams, pramonininkai lobo ne dienomis, o valandomis. Anuomet biliardo kamuoliukus gamino iš dramblio kaulo. 1867 m. amerikiečių leidinyje „The New York Times“ pasirodė publikacija, perspėjanti, kad dramblių ilčių paklausa kelia grėsmę šiems gyvūnams ir jie gali visiškai išnykti. Ieškodamas alternatyvios medžiagos Michaelas Phelanas – bene garsiausias žaidėjas ir verslo savininkas – surengė nepaprastą konkursą. Pažadėjo 10 tūkst. dolerių vertės aukso visiems, kas suras tinkamą dramblio kaulo pakaitalą. Šis atlygis tiesiogiai susijęs su plastiko ir kino atsiradimu.

Anglų išradėjas Johnas Wesley Hyattas su broliu pasiūlė sprendimą – sukūrė pirmąją celiulioido formą, gautą iš medvilnės celiuliozės ir kamparo. Ši medžiaga gali būti kaitinama ir pakartotinai liejama, todėl vadinama vienu aktyviausių termoplastikų. J. W. Hyatto išradimas kardinaliai pakeitė technologijų pasaulį. Vienoje brošiūroje skelbta, jog nafta suteikė cheminių riebalų ir išgelbėjo banginius, o celiulioidas išsaugojo gyvybę drambliams, vėžliams ir koralams. Pasidžiaugta, kad vystant pramonę nebereikės naikinti gamtos resursų, kurių atsargos senka. Istorikas Jeffrey’us Meikle’as 1996 m. knygoje „Amerikietiškas plastikas“ įvardino, kad celiulioidas pakeitė riboto prieinamumo ir brangias žaliavas bei padidino visuomenės lygybę. Daugybė kasdienių ir buitinių daiktų tapo prieinami viduriniajai klasei. J. W. Hyattui kilo mintis iš naujos medžiagos gaminti šukas, peilių rankenas, kūdikių barškučius, teniso kamuoliukus ir pan.

Pirmosios fotografijos

Celiulioidas trumpą laiką tarnavo gaminant biliardo kamuoliukus. Pramonininkai greitai suprato naujos medžiagos galimybes. 1880 m. verslininkas George’as Eastmanas, gaminęs fotoaparatus, kreipėsi į J. W. Hyattą su konkrečiu pasiūlymu. Jis norėjo iškeisti gremėzdiškas fotografinio stiklo plokštes į lengvesnę medžiagą. Celiulioidas idealiai tiko šiam tikslui. Taip sukurta pirmoji fotografijos juostelė ir kompaktinis fotoaparatas, leidžiantis vienu metu užfiksuoti daugybę kadrų. Pirmasis „Kodak“ aparatas išleistas 1888 m. Jis išpopuliarino fotografiją ir pakeitė žmonių kasdienio gyvenimo vaizdavimo būdą.

Vos po kelerių metų, didžiąja dalimi dėka Hanibalo Willistono Goodwino, celiuliozinė juostelė atvėrė duris kino plėtrai. Prancūzijoje su šia lanksčia medžiaga dirbo broliai Liumjerai – garsaus Liono fotografo sūnūs. XIX a. pabaigoje jų šeima turėjo vieną svarbiausių fotografijos įrangos gamyklų Europoje.

Kinematografijos lopšys

Ogiustas ir Lui Liumjeraiperžengė fotografijos ribas. Įkvėpti pažangių optinių ir mechaninių technologijų galimybių jie sukūrė prietaisą, kurį pavadino „Cinématographe“. Jame panaudota perforuota 35 mm celiuliozinė juosta. Pasukus rankeną, prietaisas užfiksuodavo greitą vaizdų seką, kurią vėliau buvo galima projektuoti ekrane. Nors pirmoji nufilmuota scena truko tik kelias sekundes, to pakako, kad būtų perteiktas visiškai naujas pojūtis, liudijantis judančią realybę. Prasidėjo kino istorija. Brolių Liumjerų gamykla tapo pirmąja kino studija. Čia jie filmavo kultinį filmą „Darbininkai, paliekantys Liumjerų fabriką Lione“. Premjera įvyko 1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiaus salone „Salon Indien du Grand Café“. Filme rodomas žmonių srautas, išeinantis pro gamyklos vartus, o ekrane matomi judantys vaizdai prilygo stebuklui. Vėliau kino istorikai šį darbą pavadino pirmuoju reklaminiu klipu.

Iš tiesų broliai Liumjerai laimėjo laiko lenktynes ir surado būdą, kaip sujungti kinetoskopą ir „laterna magica“ lęšius, norint projektuoti vaizdus ant sienos. Po pirmojo viešo mokamo kino seanso sukurti ir pademonstruoti kiti filmai, tokie kaip „Traukinio atvykimas“, „Apsitaškęs laistytojas“. Pagamintos mobiliosios ir nešiojamosios kameros, kuriose juostelė sukama rankiniu būdu. Pagaliau žmonės galėjo filmuoti, kopijuoti ir projektuoti judantį vaizdą. Išradimas paplito po visą pasaulį. Praėjo vos dešimtmetis ir susikūrė galinga kino pramonė.

Pradžia ir pabaiga

Nepaisant svarbaus vaidmens kino istorijoje, celiulioidas taip pat kėlė didelę riziką. Nitroceliuliozės juostelė buvo itin degi ir suirdavo arba užsidegdavo gana žemoje temperatūroje. Bėgant laikui ji garavo ir išskyrė nuodingų lakių medžiagų.

Juostelės nestabilumas lemdavo daug gaisrų kino salėse ir saugyklose, o tai reiškia, kad daug ankstyvojo kino paveldo buvo prarasta amžiams. Kino istorikai skaičiuoja, kad iki šių dienų išliko mažiau nei pusė filmų, įrašytų iki 1950 m., ir daug mažesnė dalis ankstesnių nebyliųjų filmų. Kai kurie incidentai buvo ypač dramatiški. 1897 m. Paryžiuje kino seanso metu užsidegus celiulioido juostelei ir kilus dideliam gaisrui žuvo daugiau kaip 100 žmonių.

Netrukus kino pramonė rado sprendimą. XX a. pradžioje kompanija „Kodak“ sukūrė alternatyvią medžiagą, kurios pagrindą sudarė celiuliozės acetatas. Ji buvo daug saugesnė už nitroceliuliozę. Šis pokytis žymėjo celiulioido eros pabaigą. Šiuolaikinės juostos dažniausiai gaminamos iš poliesterio (PET), kuris yra tvirtas ir ilgaamžis.

Nepaisant toksiškumo ir degumo, celiulioidas paliko didžiulį palikimą. Pirmoji plastikinė medžiaga atvėrė galimybių kurti ir tobulinti žaliavą, be kurios sunku įsivaizduoti XXI a. visuomenės gyvenimą. Plastiko randama visur. Jis tapo žmonijos išsigelbėjimu ir planetos nelaime. Tačiau jeigu reikėtų skirti „Oskaro“ apdovanojimą už amžiaus indelį kino pramonei, jis pelnytai atitektų pirmajai celiuliozės juostelei. Be jos kinas niekada nebūtų tapęs didžiąja idėjų, svajonių ir istorijų industrija, kurią žinome šiandien.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Ar fizika leidžia keliauti laiku?

Nors kelionės laiku siejamos su fantastika, modernioji fizika parodė vieną netikėtą dalyką – laikas nėra toks pastovus, kaip kadaise manyta. Jis gali keistis atsižvelgiant į greitį, gravitaciją ir net kosminių objektų poveikį. Būtent dėl to mokslininkai šiandien rimtai svarsto, ar tam tikromis sąlygomis kelionė laiku bent teoriškai galėtų būti įmanoma.

XX a. pradžioje fizikas Albertas Einšteinas sukūrė vieną svarbiausių moderniosios fizikos teorijų – reliatyvumo teoriją. Ji pakeitė mūsų supratimą apie erdvę ir laiką. Iki tol manyta, kad laikas visur teka vienodai – tarsi nematomas laikrodis, skaičiuojantis sekundes visoje visatoje. Tačiau A. Einšteino teorija parodė, kad taip nėra. Laikas gali lėtėti arba greitėti, atsižvelgiant į tai, kokiomis sąlygomis jis matuojamas. Pavyzdžiui, jei objektas juda itin dideliu greičiu, artimu šviesos greičiui, jo viduje laikas pradeda tekėti lėčiau nei aplinkiniame pasaulyje. Panašus efektas pasireiškia ir esant itin stipriai gravitacijai. Kuo stipresnė gravitacija, tuo labiau ji gali iškreipti laiką. Tai reiškia vieną intriguojantį dalyką: tam tikra prasme, kelionė į ateitį yra įmanoma. Jei žmogus galėtų skristi kosminiu laivu beveik šviesos greičiu, jam sugrįžus į Žemę čia galėtų būti praėję daug daugiau laiko nei jam pačiam. Įdomu, kad šis efektas nėra tik teorija. Net ir šiandien jis matuojamas praktiškai. Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbantiems astronautams laikas bėga nežymiai lėčiau nei žmonėms Žemėje. Skirtumas itin mažas – vos kelių milisekundžių per metus, tačiau jis visiškai atitinka reliatyvumo teorijos prognozes.

Kai kurios kosmoso teorijos leidžia svarstyti dar drąsesnes galimybes. Ypač intriguojantis vaidmuo čia tenka paslaptingiems kosminiams objektams – juodosioms bedugnėms. Jos pasižymi tokia stipria gravitacija, kad gali dramatiškai iškreipti erdvę ir laiką aplink save. Pagal fizikos modelius, kuo arčiau jų artėjama, tuo labiau lėtėja laikas. Stebėtojui iš šalies gali atrodyti, kad objektas prie juodosios bedugnės tarsi sustingsta laike.

Dar viena intriguojanti teorinė galimybė – kirmgraužos. Tai hipotetiniai erdvės ir laiko tuneliai, kurie galėtų sujungti du skirtingus visatos taškus, o galbūt net skirtingus laikotarpius. Jei tokie tuneliai iš tiesų egzistuotų ir būtų stabilūs, teoriškai jie galėtų leisti akimirksniu pereiti iš vienos vietos ar net vieno laiko į kitą.

Kol kas visa tai lieka tik teorinių modelių ir matematikos pasaulyje. Tačiau pati idėja, kad laikas gali būti lankstus ir deformuojamas, rodo, jog visata gali būti kur kas keistesnė, nei kadaise įsivaizdavo žmonės.

Kuo čia dėtas hadronų greitintuvas?

Kalbant apie galimas keliones laiku ar erdvės ir laiko paslaptis, internete dažnai minimas vienas įspūdingiausių šiuolaikinio mokslo įrenginių – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Tai didžiausias ir galingiausias dalelių greitintuvas pasaulyje, įrengtas po žeme netoli Ženevos, Šveicarijos ir Prancūzijos pasienyje. Šis milžiniškas mokslinis kompleksas priklauso Europos branduolinių tyrimų organizacijai CERN. Jo pagrindinė užduotis – padėti mokslininkams geriau suprasti, iš ko sudaryta visata ir kaip veikia fundamentalios gamtos jėgos.

Greitintuve protonai pagreitinami iki beveik šviesos greičio ir paleidžiami susidurti vienas su kitu. Tokių susidūrimų metu susidaro itin didelės energijos sąlygos, primenančios tas, kurios egzistavo ankstyvojoje visatoje netrukus po Didžiojo sprogimo. Analizuodami šiuos susidūrimus fizikai gali tyrinėti elementariąsias daleles ir jų savybes.

Būtent dėl milžiniškų energijų ir sudėtingų eksperimentų šis įrenginys tapo ir įvairių spekuliacijų objektu. Internete kartais teigiama, kad tokie eksperimentai galėtų sukurti mikroskopines juodąsias bedugnes arba net atverti erdvės ir laiko tunelius, kurie teoriškai leistų keliauti laiku. Tačiau mokslininkai šias idėjas vertina skeptiškai. Nors teorinėje fizikoje svarstoma galimybė, kad itin didelės energijos susidūrimai galėtų sukurti itin mažas juodąsias bedugnes, jos būtų tokios mikroskopinės ir nestabilios, kad išnyktų akimirksniu. Todėl nėra jokių mokslinių įrodymų, kad dalelių greitintuvas galėtų sukelti erdvės ir laiko plyšius ar atverti vartus į kitus laikotarpius. Visgi šis įrenginys primena, kiek daug dar nežinome apie visatos struktūrą. Kiekvienas naujas atradimas dalelių fizikoje gali pakeisti mūsų supratimą apie laiką, erdvę ir pačią realybės prigimtį. Galbūt ateityje būtent tokie eksperimentai padės atsakyti į klausimą, kuris žmoniją intriguoja jau šimtmečius – ar laikas iš tiesų yra neperžengiama riba?

Interneto fenomenas: keliautojai laiku

Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado naujas reiškinys, kuris dar labiau pakurstė žmonių vaizduotę – socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo asmenų, teigiančių, kad jie yra keliautojai laiku. Tokie žmonės skelbia žinutes apie ateities įvykius, technologijas ar pasaulio pokyčius ir tikina, kad šią informaciją atsinešė iš dar neįvykusios ateities.

Vienas garsiausių tokių atvejų – paslaptingasis Johnas Titoras. 2000 m. jis įvairiuose interneto forumuose pradėjo rašyti žinutes, kuriose tvirtino esantis kareivis iš 2036 m. J. Titoras pasakojo apie būsimus technologinius atradimus, politinius konfliktus ir net pateikė tariamus laiko mašinos brėžinius. Jo istorija greitai išplito internete ir tapo viena žinomiausių keliautojo laiku legendų.

Bėgant laikui panašių istorijų atsirado ir daugiau. Socialiniuose tinkluose, ypač tokiose platformose kaip „TikTok“, kartais pasirodo žmonių, kurie skelbia vaizdo įrašus ir teigia žinantys būsimus pasaulio įvykius. Jie dažnai pateikia konkrečias datas ar prognozes – nuo technologinių proveržių iki globalių katastrofų. Tačiau dauguma tokių pasakojimų vėliau paaiškėja turintys gana paprastą kilmę. Kai kurios istorijos buvo interneto eksperimentai, kurių tikslas – patikrinti, kaip greitai sensacinga informacija išplinta internete. Kitos buvo socialiniai projektai arba kūrybiniai pasakojimai. Neretai tai būna tiesiog išgalvotos istorijos, sukurtos siekiant dėmesio ar pramogos.

Vis dėlto pats šis fenomenas rodo, kad žmones vis dar nepaprastai traukia mintis apie galimybę pažvelgti į ateitį. Net jei dauguma keliautojų laiku istorijų tėra interneto legendos, jos atskleidžia vieną dalyką – žmogaus smalsumas apie laiką ir jo paslaptis išlieka toks pats stiprus kaip ir prieš šimtą ar net tūkstantį metų.

Ar kada nors tai taps realybe?

Ar žmonės kada nors iš tiesų galės keliauti laiku? Kol kas mokslas į šį klausimą atsako gana atsargiai. Fizikos teorijos leidžia manyti, kad tam tikros kelionių laiku formos galėtų būti įmanomos, tačiau praktikoje jos lieka tolimos ateities, o gal net neįgyvendinamos galimybės.

Šiandien mokslininkai sutaria dėl vieno įdomaus fakto – kelionė į ateitį teoriškai įmanoma. Tai lemia reliatyvumo teorijoje aprašyti reiškiniai, kai laikas gali sulėtėti esant itin dideliam greičiui arba stipriai gravitacijai. Jei žmogus galėtų keliauti kosminiu laivu beveik šviesos greičiu arba būti itin stiprios gravitacijos aplinkoje, jam sugrįžus į Žemę čia galėtų būti praėję daugiau laiko nei jam pačiam. Vis dėlto kelionė į praeitį kol kas laikoma daug sudėtingesne ir labiau abejotina galimybe. Tokia kelionė sukeltų daugybę vadinamųjų laiko paradoksų, pavyzdžiui, garsųjį senelio paradoksą, kai keliautojas laiku galėtų pakeisti praeitį taip, kad pats niekada negimtų.

Nepaisant to, fizika vis dar pilna neatsakytų klausimų. Mokslininkai tyrinėja kvantinę mechaniką, juodąsias bedugnes, erdvės ir laiko struktūrą, o kiekvienas naujas atradimas gali pakeisti mūsų supratimą apie visatą. Todėl kai kurie tyrėjai neatmeta galimybės, kad ateityje mūsų požiūris į laiką gali pasirodyti toks pat pasenęs, kaip šiandien atrodo senosios idėjos apie nejudančią ir nekintančią visatą.

Autorė Jūratė Survilė

Alkoholis griovė šeimas ir silpnino patriotiškumą

XIX a., ypač po Pilietinio karo, vykusio 1861–1865 m., Ameriką sparčiai keitė pramonės augimas ir miestų plėtra. Į miestus kėlėsi vis daugiau žmonių, kito darbo ritmas ir socialinis gyvenimas, o kartu ryškėjo problemos, kurias reformatoriai siejo su alkoholio vartojimu. Visur girtauta, plito skurdas, smurtas šeimose, uždarbis buvo iššvaistomas, o vaikai negalėjo jaustis saugūs. Būtent XIX a. antroje pusėje sustiprėjo blaivybės judėjimas, ypač tarp moterų organizacijų, kurios alkoholį laikė ne tik asmeniniu blogu įpročiu, bet ir grėsme šeimai bei visuomenės tvarkai. Viena svarbiausių šio judėjimo jėgų tapo 1874 m. įkurta Moterų krikščioniškoji blaivybės sąjunga, o XIX a. pabaigoje vis didesnę politinę įtaką įgijo 1893 m. įkurta „Anti-Saloon League“, kurią rėmė protestantiškos bažnyčios, moralės reformatoriai ir gerai organizuotas politinio spaudimo tinklas.

Lemiamu posūkiu tapo Pirmasis pasaulinis karas, į kurį JAV įsitraukė 1917-aisiais. Blaivybės šalininkai alkoholį ėmė sieti ne tik su moraliniu nuopuoliu, bet ir patriotiškumo stoka. Teigta, kad grūdai turi būti taupomi kariuomenei ir sąjungininkams, o alaus pramonė, kurioje netrūko vokiškų pavardžių, lengvai tapo įtarimų taikiniu. Karo metais palaikyti alkoholio draudimą reiškė rodyti patriotiškumą, o jam priešintis – rizikuoti būti žmogumi, kuriam valstybės interesai nėra svarbiausi. 1917 m. JAV Kongresas perdavė valstijoms svarstyti 18-ąją Konstitucijos pataisą, kuri turėjo įteisinti nacionalinį alkoholio draudimą. 1919 m. sausį ji buvo ratifikuota, o 1920 m. sausio 17 d. įsigaliojo visoje šalyje. Nuo tada Jungtinėse Valstijose uždrausta gaminti, parduoti, gabenti, importuoti ir eksportuoti alkoholinius gėrimus. Vis dėlto pati pataisa tiesiogiai neuždraudė gerti alkoholio. Tam, kad draudimas veiktų praktiškai, priimtas Nacionalinis prohibicijos aktas, geriau žinomas kaip Volstedo aktas. Jis įsigaliojo kartu su prohibicija 1920 m. ir nustatė, kaip draudimas bus taikomas kasdienybėje. Šis įstatymas svaigiaisiais gėrimais laikė viską, kas turi daugiau nei 0,5 % alkoholio, numatė baudas, alkoholio konfiskavimą, leidimų sistemą ir išimtis medicininiam, religiniam bei kai kuriam pramoniniam alkoholiui. Įstatymas priimtas net prezidentui Woodrow Wilsonui jį vetavus – Kongresas atmetė veto.

Nesėkmei pasmerktas draudimas

Iš pradžių atrodė, kad draudimas veikia – 30 % sumažėjo alkoholio vartojimas, taip pat areštų už girtumą, o nelegalus alkoholis pabrango tiek, kad paprastam darbininkui tapo sunkiau prieinamas. Tačiau skaičiai rodė tik dalį tiesos. Ten, kur anksčiau veikė legalūs barai, atsirado slapti klubai ir kontrabandos tinklai.

Didmiesčiuose Sausasis įstatymas pakeitė Vakarų kultūrą. Uždarius saliūnus, jų vietą užėmė „speakeasy“ – slapti barai, į kuriuos patekti reikėjo slaptažodžio ir pažinčių. Skaičiuojama, kad vien Niujorke 1925 m. galėjo veikti nuo 30 iki 100 tūkst. tokių vietų. Kasdienybėje alkoholio vartojimas taip pat buvo nepastebimas. Žmonės nešiojosi plokščias kišenines gertuvėles, slėpė alkoholį lazdelėse, netikrose knygose ar po drabužiais. Namų virtuvėse buvo raugiama, distiliuojama, maišoma. Kai kurie pirkdavo vynuogių koncentratą ar kitus legalius produktus, iš kurių pavykdavo pasigaminti vyno.

Tiesa, alkoholio draudimo įstatyme paliktos kelios išimtys leido įvairiai interpretuoti, ką daryti galima ir ko – ne. Alkoholį buvo galima naudoti religiniams ritualams ir medicininiais tikslais. Tai reiškė, kad gydytojas galėjo išrašyti viskio receptą, o vaistininkas – jį parduoti. Gydytojas galėjo skirti iki pintos viskio, o pacientui tai kainuodavo kelis dolerius už receptą ir dar kelis už patį gėrimą. Tiesa, tik dalis tokių receptų buvo tikri.

Prohibicija paveikė ir moterų gyvenimą. Ironiška, kad moterys buvo vienos svarbiausių draudimo rėmėjų, tačiau draudimo metais dalis jų tapo naujos pogrindinės kultūros dalyvėmis. Iki prohibicijos saliūnuose dažniausiai rinkdavosi vyrai, o moterų gėrimas viešumoje laikytas nepriimtinu. Slaptuose baruose ši riba ėmė nykti: moterys ne tik lankėsi, šoko ir gėrė kartu su vyrais, bet kai kurios pačios valdė slaptus barus ar užsiėmė kontrabanda.

Plito organizuotas nusikalstamumas

Legalioms alaus darykloms, spirito varykloms ir barams praradus verslą, jų vietą užėmė kontrabandininkai, nelegalūs gamintojai ir mafijos tinklai. Alkoholis keliavo iš Kanados, Karibų, per pakrantes ir upes, buvo distiliuojamas sandėliuose, rūsiuose, fermose. Nuo Los Andželo iki Čikagos ir Niujorko nusikalstami sindikatai aprūpino slaptus barus dideliais alaus ir stipriųjų gėrimų kiekiais, o iš alkoholio pelno vėliau plėtė kitas nusikalstamas veiklas.

Ryškiausias šios epochos simbolis – Al Capone, kuris laikytas Čikagos nusikalstamos imperijos valdovu. Jo interesai apėmė kontrabandą, azartinius lošimus, prostituciją, kyšininkavimą, reketą ir žmogžudystes. 1929 m. vasario 14 d., per Valentino dieną, Čikagoje įvyko vienas kruviniausių prohibicijos nusikaltimų. Garaže buvo sušaudyti septyni su A. Capone konkuravusios George’o „Bugso“ Morano gaujos nariai. Nors pats A. Capone tuo metu buvo Floridoje, žudynės plačiai sietos su jo gauja. Šis įvykis dar labiau sustiprino įspūdį, kad valstybė pralaimi kovą ne tik su nelegaliu alkoholiu, bet ir su iš jo praturtėjusiomis nusikalstamomis grupuotėmis. Pareigūnai nebuvo pasirengę kontroliuoti tokio masto draudimo. Mat turėjo prižiūrėti pakrantes, sienas, miestus, sandėlius, barus, vaistines, gydytojų receptus ir privačius namus.

Kai 1929 m. Jungtinėse Valstijose prasidėjo Didžioji depresija, požiūris į prohibiciją ėmė sparčiai keistis. Šalis susidūrė su masiniu nedarbu, užsidarančiais verslais ir mažėjančiomis valstybės pajamomis, todėl vis daugiau žmonių alkoholio draudimas atrodė beprasmis. Juk legalizavus alkoholio gamybą ir prekybą, buvo galima sukurti darbo vietų, atgaivinti dalį verslo ir surinkti daugiau mokesčių į biudžetą. 1932 m. Demokratų partija į rinkimų programą įtraukė siekį panaikinti alkoholio draudimą. Tais pačiais metais prezidento rinkimus laimėjęs Franklinas D. Rooseveltas taip pat žadėjo keisti prohibicijos politiką. Pirmasis žingsnis žengtas po metų, 1933 m. kovo mėnesį, kai Cullen-Harrison aktas leido gaminti ir parduoti silpnesnį alų bei vyną. Tiesa, tai dar nebuvo visiškas draudimo panaikinimas, tačiau aiškėjo, kad jis artėja prie pabaigos. 1933 m. gruodžio 5 d., kai ratifikuota 21-oji JAV Konstitucijos pataisa, panaikintas alkoholio draudimas.

Autorė Monika Budnikienė

Archyvai – bibliotekų pirmtakai

Bibliotekų istorijos pradžia nebuvo tokia, kaip daugelis įsivaizduoja. Iš pradžių bibliotekos neegzistavo – jų pirmtakai buvo archyvai, vietos, kur kaupiami administraciniai, religiniai ir ūkiniai įrašai. Tokios kolekcijos formavosi dar III tūkst. pr. Kr. Mesopotamijoje, Derlingajame pusmėnulyje, kuris driekėsi nuo Tigro ir Eufrato slėnių iki Nilo. Seniausiais laikais nebuvo aiškios ribos tarp archyvo ir bibliotekos: Nipūre, Babilono mieste, rasti ištisi kambariai su molinėmis lentelėmis, liudijančiomis jau gana išplėtotą tekstų saugojimo sistemą.

Pirmoji tokia rinktinė archyvo kolekcija sudaryta iš molinių lentelių, kuriose dantiraščiu buvo žymimi sandoriai, mokesčiai, atsargos, teisiniai susitarimai ir religiniai tekstai. Šumerai sukūrė vieną ankstyviausių rašto sistemų – dantiraštį, kuris ilgainiui paplito visame regione ir tapo svarbia administracijos bei kultūros perdavimo priemone.

Kaip seniausia, geriausiai žinoma ir sistemiškai organizuota biblioteka dažniausiai minima Ašurbanipalo biblioteka Ninevėje, dabartinio Irako teritorijoje. Ji suformuota VII a. pr. Kr. Asirijos valdovo Ašurbanipalo valdymo laikais. Ninevės griuvėsiuose rasta daugiau kaip 30 000 molinių lentelių ir jų fragmentų, padengtų dantiraščiu. Ši kolekcija nebuvo atsitiktinis archyvas – tekstai buvo renkami sąmoningai, su bibliotekiniais požymiais, tarp jų ir kolofonais, padedančiais atsekti kilmę bei priklausomybę rinkiniui.

Ašurbanipalo biblioteka išsiskyrė ne tik dydžiu. Joje buvo saugomi administraciniai tekstai, sutartys, religiniai raštai, medicinos ir astronomijos traktatai, omenų tekstai, dvikalbiai žodynai, ženklų sąrašai ir literatūros kūriniai. Tarp garsiausių radinių – „Gilgamešo epas“ ir „Enuma Eliš“, vadinamasis Babilono kūrimo epas.

Anksčiau manyta, kad Ninevės biblioteką išsaugojo miesto sunaikinimo metu kilęs gaisras, kuris sukietino lenteles. Tačiau naujesni tyrimai rodo, kad situacija buvo sudėtingesnė: biblioteka nebuvo tiesiog „užkonservuota akimirksniu“ – dalis jos buvo išrūšiuota, išmėtyta ir sąmoningai niokota.

Visa pasaulio išmintis vienoje vietoje

Skirtingai nei Ninevės biblioteka, Aleksandrijos biblioteka įkūnijo daug ambicingesnę idėją: surinkti visą žinomą pasaulio išmintį vienoje vietoje. Senovės šaltiniai nurodo skirtingus jos fondo dydžius – nuo daugiau kaip 200 tūkst. iki 700 tūkst. ritinių. Ji sukurta Ptolemėjų dinastijos laikais III a. pr. Kr. ir veikė kaip Aleksandrijos Mouseiono, mokslo ir tyrimų centro, dalis. Bibliotekos sumanymas siejamas su Ptolemėju I Soteru, o įgyvendinimas – su jo sūnumi Ptolemėjumi II.

Nors populiariojoje kultūroje Aleksandrijos biblioteka dažnai siejama su vienu didžiuoju gaisru, istorikai vis dažniau pabrėžia, kad jos nykimas greičiausiai buvo ilgas, etapinis ir didžioji dalis turinio galėjo būti prarasta dar prieš arabų užkariavimą VII a.

V–IV a. pr. Kr. klasikinėje Graikijoje biblioteka pamažu atsiskyrė nuo archyvo ir tapo intelektualinio gyvenimo dalimi. Tuo metu egzistavo privačios knygų kolekcijos, o svarbios institucinių bibliotekų užuomazgos susiformavo filosofų mokyklose. Ypač reikšminga buvo Aristotelio biblioteka, kuri vėliau tapo vienu iš Aleksandrijos bibliotekos modelių.

Romos pasaulyje bibliotekos tapo ne tik intelektualinių žinių saugyklomis, bet ir prestižo bei viešojo gyvenimo simboliais. Be privačių rinkinių atsirado viešosios bibliotekos prie forumų ir šventyklų. Biblioteka čia jau nebuvo vien valdžios ar religijos instrumentas, bet ir civilizacijos statuso ženklas. Vienas tokių pavyzdžių – Celso biblioteka Efeze, baigta II a. Ji buvo monumentalus statinys ir knygų saugykla, talpinusi apie 12 tūkst. ritinių.

Bibliotekos – ne vien elitui

Po Antikos bibliotekų centras persikėlė į vienuolynus, katedras ir valdovų rūmus. Būtent čia buvo perrašinėjami rankraščiai ir saugomi tekstai, kuriems grėsė išnykimas. Knygos forma galutinai išstūmė ritinį – lapai buvo susiūti į vieną tomą, kurį patogu laikyti, žymėti ir lentynose saugoti vertikaliai.

Šiuo laikotarpiu bibliotekos buvo daugiausia uždaros. Jomis naudojosi vienuoliai, dvasininkai ir mokslininkai, o knygos dėl savo vertės kartais net būdavo prirakinamos. Tačiau būtent šios uždaros viduramžių kolekcijos tapo tiltu tarp senųjų civilizacijų paveldo ir vėlesnės Europos intelektinės raidos.

Esminis lūžis įvyko XV a., kai knygų spausdinimo pradininkas Johannesas Gutenbergas Maince apie 1455 m. užbaigė spausdinti savo garsiąją Bibliją. Ji laikoma pirmąja pilnai išlikusia knyga Vakaruose ir viena ankstyviausių atspausdintų kilnojamuoju metaliniu šriftu. Šis išradimas iškart nepavertė rankraščių nereikalingais, tačiau radikaliai pakeitė tekstų dauginimo mastą, kainą ir sklaidą.

Po J. Gutenbergo bibliotekų istorija įgavo naują pagreitį. Knygų ėmė sparčiai daugėti, jos pigo, o skaitymas nebebuvo vien siauro elito privilegija. Spaudos technologija, reformacija ir tekstų plitimas gimtosiomis kalbomis leido bibliotekoms plėstis įvairiais pavidalais.

Bibliotekų aukso amžius

XVII–XVIII a. Europa išgyveno intensyvų intelektinį pakilimą, šiandien siejamą su Apšvieta. Knygas kolekcionuoti norėjo kone kiekvienas, o privačios kolekcijos vis dažniau virsdavo viešosiomis ar nacionalinėmis bibliotekomis. Būtent šiuo laikotarpiu daugelyje Europos šalių padėti didžiųjų nacionalinių ir valstybinių rinkinių pagrindai.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – Bodlio biblioteka Oksforde, oficialiai atidaryta 1602 m. Oksfordo universiteto duomenimis, ji pradėjo veikti su maždaug 2500 knygų rinkiniu ir netrukus įgijo teisę gauti Anglijoje leidžiamų knygų egzempliorius. Prancūzijoje svarbiu simboliu tapo Mazareno biblioteka. Ji XVII a. kilo iš kardinolo Žiulio Mazareno kolekcijos ir vėliau tapo viena svarbiausių viešųjų bibliotekų šalyje. Biblioteka išliko net Revoliucijos metu, nes buvo vieša, o jos fondus papildė konfiskuotos knygos. Didžiojoje Britanijoje 1753 m. įkurtas Britų muziejus – nacionalinis, viešas projektas, skirtas visiems studijuojantiems ir smalsiems asmenims.

Tikrasis bibliotekų demokratizacijos lūžis įvyko per Prancūzijos revoliuciją. 1789 m. nusavintos vienuolynų ir bažnyčių bibliotekos, o 1792 m. toks pats likimas ištiko aristokratų kolekcijas. Šios knygos buvo surinktos į vadinamuosius dépôts littéraires, iš kurių vėliau formavosi naujos viešosios ir nacionalinės kolekcijos. Vien tik valstybės biblioteka gavo apie 300 tūkst. tomų.

Būtent šiuo laikotarpiu biblioteka galutinai įgijo modernų politinį vaidmenį: knygos, anksčiau priklausiusios vienuolynams ar didikams, pradėtos suvokti ne kaip privilegijuotų sluoksnių nuosavybė, o kaip visuomeninis gėris.

Įspūdingiausios pasaulio bibliotekos

Tarp įspūdingiausių pasaulio bibliotekų neabejotinai išsiskiria Dublino Švenčiausiosios Trejybės koledžo Ilgasis kambarys – viena atpažįstamiausių bibliotekinių erdvių Europoje. Beveik 65 m ilgio salė ilgą laiką buvo pripildyta maždaug 200 tūkst. seniausių knygų, palikdama lankytojams neišdildomą įspūdį. Salėje eksponuojama ir vadinamoji Briano Boru arfa – seniausia tokio tipo išlikusi arfa Airijoje. Nors jos ryšys su legendiniu airių karaliumi Brianu Boru istorikų laikomas klaidingu, pats instrumentas, tikėtina, kilęs iš XV a., ir tapo Airijos valstybės emblemos modeliu.

Visai kitokį bibliotekos įspūdį sukuria Niujorko viešoji biblioteka. Jos pagrindinis pastatas 5-ojoje aveniu ir 42-osios gatvės sankirtoje, šiandien žinomas kaip Stephen A. Schwarzman Building, tapo ne tik bibliotekos, bet ir paties miesto simboliu. Šis Beaux-Arts stiliaus pastatas atidarytas 1911 m., o vien per pirmąją viešo veikimo dieną jį aplankė dešimtys tūkstančių žmonių. Dar prieš atidarymą į jį buvo perkelta daugiau kaip milijonas knygų, kurias galėjo laisvai skaityti kiekvienas. Pastatą nuo 1911 m. saugo du marmuriniai liūtai, šiandien žinomi kaip Kantrybė ir Tvirtybė. Įdomu tai, kad šie vardai prigijo tik Didžiosios depresijos metais, kai Niujorko meras Fiorello La Guardia pareiškė, jog būtent šių savybių miestui tuo metu labiausiai reikia. Šiandien visa bibliotekos sistema apima 92 padalinius, o fondai viršija 56 mln. dokumentų.

Vašingtone esanti Kongreso biblioteka reprezentuoja dar kitą mastelį – ji oficialiai laikoma didžiausia pasaulio biblioteka. Ši institucija įkurta 1800 m. ir yra seniausia federalinė kultūros įstaiga JAV. 1814 m., britams sudeginus Kapitolijų, buvo sunaikinta pirminė maždaug 3 tūkst. tomų kolekcija, o bibliotekos atgimimo pagrindu netrukus tapo Tomo Jeffersono parduota asmeninė 6487 knygų biblioteka. Šiandien Kongreso biblioteka veikia kaip JAV Kongreso tyrimų centras, tačiau kartu yra ir milžiniška visos žmonijos žinių saugykla: jos kolekcijose registruota daugiau kaip 178 mln. vienetų, tarp jų – milijonai knygų ir spaudinių, rankraščių, žemėlapių, natų, fotografijų, garso įrašų ir filmų, saugomų 470 kalbų.

Autorė Monika Budnikienė

Pretekstas tikėti

Nepaisant įrodymų trūkumo, kai kurie šeimininkai iš tikrųjų mano, kad katės gali užmegzti ryšį su anapusiniu pasauliu ir matyti vaiduoklius, mirusių artimųjų dvasias, mitines būtybes, tokias kaip namų bildukai ar aitvarai. Tikėjimą kursto neįprastas gyvūnų elgesys, kurio nepaaiškina logika. Kartais katės įbeda buką žvilgsnį į vieną tašką, sustingsta, judina ausų galiukus įvairiomis kryptimis ir stengiasi įsiklausyti, atrodo, jog akylai stebi, vertina situaciją ir pavojaus grėsmę, su kažkuo komunikuoja neverbaliniu būdu. Štai mūsų akys nieko įtartino nemato. Gyvūno poza atitinka reakciją į kažką nepažįstamo, galbūt grėsmingo, todėl smegenys automatiškai tai susieja su baime. Apima abejonė, o vidinis balsas konstatuoja, jog katė mato kažką, ko negali suvokti žmogus.

Jeigu tikite, kad augintinė apdovanota antgamtinėmis galiomis, nesate vieni. JAV apklausų duomenimis, 41 % kačių šeimininkų pritaria minčiai, jog gyvūnai palaiko ryšį su nematerialu pasauliu, ar bent užuodžia, jaučia vibracijas, energijos srautus. Spaudoje galima aptikti pranešimų, kaip katės įspėjo apie artėjantį žemės drebėjimą arba parodė kūno vietą, kurioje prasidėjo onkologinė liga. Rainės gali jausti asmenį, turintį blogų ketinimų, neva mato aurą, nors užuodžia adrenaliną ir kortizolį. Taip pat reaguoja į šeimininkų nuotaikas – liūdesį ir džiaugsmą. Gali išgirsti svečią prie slenksčio, kol jis nepabeldė. Mes linkę sužmoginti kačių elgesį ir rasti paaiškinimą tam, kam nėra racionalaus atsakymo.

Mitologinės sąsajos

Nieko keisto, kad katės balansuoja ant dviejų pasaulių – tikrovės ir mistikos – ribos. Nuo senų senovės joms suteikiama išskirtinių galių. Egipte buvo garbinamos lyg dievybės. Katės nugaišimas prilygo šeimos tragedijai. Pagal legendas, šeimininkai, netekę augintinės, nusiskusdavo antakius, kad pagerbtų atminimą. Senovės Egipte tikėta, kad katės padeda žmonėms bendrauti su dvasiomis. Budizmo filosofija teigia, jog mūsų sielos atgimsta kaip gyvūnai, įskaitant kates. Daugelyje apsaugančių ar perspėjančių mitų, taip pat liaudies pasakose katės atlieka kertinį vaidmenį. Pavyzdžiui, anglų jūreiviai į laivą pasiimdavo kačių, turinčių po penkis pirštus ant kiekvienos letenos. Gyvūnai ne tik apsaugodavo nuo graužikų maisto atsargas, saugomas denyje (pelės ir žiurkės pakliūdavo kartu su grūdų maišais), bet ir atbaidydavo nelaimes. Senovės Anglijoje jaunavedžiams dovanodavo juodą katę, kuri saugodavo namus nuo piktųjų dvasių. Kita vertus, Škotijoje ir Airijoje tikėta, kad juodo kailio padarėliai ieško sielų, kurias galėtų pavogti. Viduramžių Europoje kates laikė raganų ir burtininkų sąjungininkėmis, todėl degino ant laužo. Iki šiol populiarus posakis, jog blogas ženklas, jei juoda katė perbėga kelią.

Prieblandos gyventojai

„Nors dauguma mano, kad katės yra naktinės būtybės, iš tikrųjų – sutemų gyvūnai. Geriausiai mato esant silpnam apšvietimui, pavyzdžiui, prieš aušrą ir po saulėlydžio. Tokiomis sąlygomis katės rega yra šešis kartus geresnė nei žmonių“, – sako amerikiečių veterinarijos gydytoja Bonnie Bragdon. Laukiniai gentainiai prieblandoje geba ne tik aptikti ir persekioti grobį, bet ir tiksliai įvertina atstumą bei judėjimo greitį.

Kačių akyse yra dvi specifinės struktūros, nebūdingos žmonėms. Tai šviesą atspindintis sluoksnis tapetum lucidum ir funkcionalus trečiasis vokas. „Tapetum lucidum, esantis akies dugne, atspindi šviesą į regos nervą, todėl labai pagerina katės regėjimą prieblandoje. Būtent dėl šio audinio gyvūno akys švyti žaliai tamsoje pašvietus žibintuvėliu. Trečiasis vokas, matomas vidiniame akies kampe, gali pakilti ir užkloti beveik visą rageną, pavyzdžiui, miegant. Papildomai apsaugo akį medžiojant, karstantis po krūmus, kovojant tarpusavyje. Budrumo būsenoje trečiasis vokas atsitraukia ir netrukdo regėjimui, tačiau esant pavojui ir prisimerkus uždengia akį kartu su išoriniais vokais.

„Viena priežasčių, kodėl žmonės mano, kad katės gali matyti vaiduoklius, yra gebėjimas orientuotis prieblandoje. Geriau aptinka silpnus šviesos pokyčius, kurių mes nematome, pavyzdžiui, fluorescencinių lempų mirgėjimą“, – teigia B. Bragdon. Kitas regėjimo skirtumas susijęs su spalvomis. Katės nėra daltonikės, tačiau nemato sodriai ir gyvai kaip mes. Jų akys puikiai skiria judančius objektus. „Katė daug greičiau pamatys pelę ant grindų, nei sureaguos namų šeimininkas. Nedvejodama šoks ir pagaus grobį. Tačiau ji neskirs kontrasto tarp ūsų ir kailio, nefokusuos žvilgsnio į smulkias detales, tokias kaip graužiko akys, ausys, pirštų forma“, – pasakoja veterinarijos gydytoja.

Kai kurie tyrimai rodo, kad katės gali matyti ultravioletinių spindulių spektrą, o tai reiškia, kad suvokia daugiau, nei įmanoma žmogui.

Kūnas – lyg detektorius

„Katės girdi aukštesnio ir žemesnio dažnio garsus, palyginti su žmonėmis, – maždaug 1,5 karto daugiau. Tai reiškia, kad gyvūnų ausis pasiekia veikiančių elektrinių prietaisų garsai, kurių nesuvokiame. Lygiai taip pat medžiotoja girdi, kaip žeme bėga pelė ar ore plasnoja drugelis“, – priduria B. Bragdon.

Uoslė, nors ir nėra tokia stipri kaip šuns, vis tiek daug pranašesnė už žmonių. Kačių nosies ertmėje yra papildomas Jakobsono organas, kuris padeda aptikti feromonus – gyvų organizmų skleidžiamas biologiškai aktyvias medžiagas. Tokiu būdu katės įsimena viena kitą, patinai suranda poruotis pasiruošusias pateles. Jeigu augintinė uodžia, kvėpuoja paviršutiniškai ir šiek tiek prasižioja, vadinasi, analizuoja Jakobsono organu.

Ūsai – ne tik snukučio puošmena, bet ir daugiafunkcis įrankis. Plaukeliai aptinka menkiausius vėjo srautus, ore tvyrančias dulkes, net atmosferos slėgio ir temperatūros pokyčius. Ūsai padeda orientuotis prietemoje, signalizuoja apie artimiausius objektus, ypač uždaroje erdvėje, pavyzdžiui, dėžėje. Letenėlių pagalvėlės skiria menkiausią grindų vibraciją. Šie jutimai leidžia katėms pajusti grobio vietą ir atstumą iki jo, net jei nemato.

„Katės atkreipia dėmesį į supančio pasaulio detales, pastebi smulkius pokyčius ir atitinkamai reaguoja, – sako gyvūnų elgesio ekspertė ir knygų autorė Amy Shojai. – Augintinės, skirtingai nei žmonės, neturi slapto motyvo apsimesti ar spoksoti tyčia. Tiesiog vadovaujasi instinktais.“ Kitą kartą išvydę katę, kuri su baime žiūri į vieną tašką arba lėtai seka žvilgsniu nematomą objektą, turėtume suprasti, jog pastebėjo garsą, kvapą, oro srautą, vibraciją, šešėlį, o gal viską drauge. Ar ji gali suklysti interpretuodama savo pojūčius? Absoliučiai, kaip ir žmonės.

„Įsivaizduokite, kad esate katė ir suvokiate aplinką stipriau. Krūpčiojate išgirdę, kaip vamzdžiais teka vanduo. Jaučiate, kaip kaimynas iš gretimo buto plaka kiaušinienę. Dešimt metrų atstumu užuodžiate, jog bendradarbis iki paryčių linksminosi bare. Galiausiai oda pašiurpsta, nes patalpos temperatūra nukrito dviem laipsniais. Netrukus pradėsite tikėti, jog galite matyti vaiduoklius“, – aiškina B. Bragdon. Galbūt keistuoliai ne gyvūnai, o žmonės. Tai augintinės stebisi, kodėl neišmanėliai dvikojai padarai nieko nemato ir negirdi arba valandų valandas spokso į ekraną, kai aplinkui vyksta daug įdomių dalykų.

Streso požymiai

Katės gali reaguoti skirtingai, atsižvelgiant į aplinką, individualų charakterį, tačiau bet koks paūmėjimas ir dirgikliui neadekvatus atsakas gali būti streso bei nerimo pasekmė. Dėl savo neįtikėtinų gebėjimų gyvūnai beveik visą laiką būna budrūs. Net kai miega paprastai itin greitai prabunda ir įsitempia. „Visiškai normalu, kad augintinė atkreipia dėmesį į paslaptingus dalykus, kurių nepastebime. Nėra normalu, jei elgesys kartojasi dažnai“, – perspėja veterinarijos gydytoja.

Padidėjusi reakcija į aplinką reiškia, jog katė nesijaučia saugi, negali atsipalaiduoti. Svarbu išsiaiškinti, kas neduoda ramybės, pašalinti dirgiklį arba sumažinti neigiamą poveikį. „Baimė galimai išduoda neigiamą patirtį. Pavyzdžiui, kol buvote darbe, augintinę išgąsdino kelių remonto technikos garsai. Gali būti, kad dirgina garsai, kvapai, vibracijos, kurias jaučia tik ji. Pavyzdžiui, parsinešėte namo antikvarinį paveikslą, kuris smirdi seniena“, – pabrėžia B. Bragdon. Sunerimti reikėtų, jei sutriko katės miego režimas, dingo apetitas, gyvūnas slepiasi, tapo agresyvus, gadina apyvokos daiktus, nesinaudoja kraiko dėžute ir teršia ant grindų.

„Nors katės, stebinčios nematomus dalykus, yra žavios ir juokingos, norime tikėti, kad atveria vartus į alternatyvią visatą, elgesį reikėtų sieti ne su antgamtinėmis jėgomis, o su augintinio gerove. Jeigu kyla įtarimas, o gyvūnas atrodo, lyg kažkas jį stebėtų, erzintų, gąsdintų, persekiotų, reikėtų pasikonsultuoti su elgesio specialistu“, – pataria A. Shojai.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Bausmė, nepriklausoma nuo luomo

XVIII a. pabaigos Prancūzijoje teisingumas vis dar buvo glaudžiai susijęs su žmogaus kilme ir socialine padėtimi. Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos mirties bausmės būdai skyrėsi pagal luomą: kilmingiesiems dažniau būdavo nukertama galva kalaviju ar kirviu, o paprasti žmonės būdavo kariami, laužomi ant rato ar baudžiami kitomis itin skausmingomis viešomis egzekucijomis.

1789 m., vos prasidėjus revoliucijai, gydytojas ir Nacionalinės Asamblėjos narys Žozefas Ignasas Giljotenas pasiūlė reformuoti mirties bausmės vykdymą. Jis siekė, kad bausmė visiems būtų vykdoma vienodai, nepriklausomai nuo žmogaus luomo ar nusikaltimo pobūdžio. J. I. Giljotenas siūlė naudoti mechaninį įrenginį, kuris greitai nukirstų galvą ir taip sumažintų pasmerktojo kančias. Jis tikėjo, kad toks humaniškesnis egzekucijos būdas ilgainiui galėtų tapti žingsniu link pačios mirties bausmės panaikinimo. Vis dėlto už paties įrenginio sukūrimą buvo atsakingas ne J. I. Giljotenas, o prancūzų chirurgas ir fiziologas Antuanas Luji. Jam buvo pavesta sukurti mechanizmą, kuris veiktų tiksliai, greitai ir patikimai. Pati idėja nebuvo visiškai nauja – panašių galvos nukirtimo įrenginių Europoje būta ir anksčiau, pavyzdžiui, Anglijoje bei Škotijoje.

Prie įrenginio gamybos prisidėjo ir vokiečių kilmės klavesinų meistras Tobijas Šmitas, dirbęs Paryžiuje. Jam buvo patikėta pagaminti patį mechanizmą. Prieš pradedant naudoti viešose egzekucijose, įrenginys buvo išbandytas: iš pradžių su gyvūnais, vėliau – su mirusių žmonių kūnais Bišetro ligoninėje. Po bandymų buvo pakeista ašmenų forma – jie tapo įstrižai nuleisti, kad kristų stipriau ir tiksliau perskrostų kaklą.

Pirmosios aukos

Pirmąja giljotinos auka tapo Nikolia Žakas Peljė – plėšikas, nuteistas už smurtinį apiplėšimą. Jo egzekucija įvyko 1792 m. balandžio 25 d. Paryžiuje, Grevo aikštėje, netoli miesto rotušės. Tą dieną naujasis mirties bausmės įrankis pirmą kartą panaudotas viešai. Egzekucijai vadovavo garsusis Paryžiaus budelis Šarlis Anri Sansonas, kurio šeima budelio amatu vertėsi jau kelias kartas. Giljotina veikė greitai, tiksliai ir beveik mechaniškai. Tačiau miniai toks greitis pasirodė nuviliantis. Žmonės buvo įpratę prie ilgų, skausmingų ir reginiu virtusių bausmių: korimų, galvos kapojimo kirviu ar kalaviju. Plėšiko mirtis truko vos akimirką, todėl dalis žiūrovų jautėsi tarsi apgauti – laukto kruvino spektaklio jie taip ir neišvydo. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad kai kurie įpykę stebėtojai net reikalavo grąžinti kartuves.

Giljotina buvo pristatoma kaip humaniškesnis ir modernesnis mirties bausmės vykdymo būdas, turėjęs panaikinti luominius skirtumus bent jau mirties akivaizdoje. Tačiau vos per kelerius metus šis įrenginys tapo Teroro simboliu. Iki tol Europoje šimtmečius buvo paplitusi kita žiauri bausmės forma – laužymas ant rato. Pasmerktasis būdavo pririšamas prie didelio rato, o budelis geležiniu strypu ar kūju laužydavo jo kaulus. Tokia egzekucija buvo ne tik bausmė, bet ir viešo pažeminimo bei kankinimo forma. Kai kurių istorikų manymu, ši praktika Prancūzijoje galėjo atsirasti dar VI amžiuje.

1793 m. sausio 21 d. giljotina nukirto galvą buvusiam Prancūzijos karaliui Liudvikui XVI. Iki tol šis prietaisas galėjo atrodyti kaip teisinės reformos simbolis, tačiau karaliaus egzekucija pavertė jį politinio teroro ženklu. Liudvikas XVI buvo nuteistas už valstybės išdavystę, o egzekucija įvyko Revoliucijos aikštėje – buvusioje Liudviko XV aikštėje, šiandien žinomoje kaip Konkordo aikštė.

Karalius dar mėgino kreiptis į minią ir tvirtino esąs nekaltas, tačiau jo žodžius užgožė būgnų dundesys. Po egzekucijos aikštėje aidėjo šūksniai „Tegyvuoja Respublika!“, buvo giedama „Marselietė“, o kai kurie susirinkusieji net mėgino suvilgyti nosines karaliaus krauju.

Po egzekucijos Liudviko XVI kūnas ir galva buvo skubiai nugabenti į Madlenos kapines. Jis palaidotas gilioje duobėje, mediniame karste, užpiltame negesintomis kalkėmis, kad palaikai greičiau suirtų ir netaptų monarchistų garbinimo vieta.

Praėjus keliems mėnesiams, 1793 m. spalio 16 d., toks pats likimas ištiko ir Prancūzijos karalienę Mariją Antuanetę. Ji buvo kalinama Konsjeržeri kalėjime, teisiama Revoliucinio tribunolo ir ankstų spalio 16-osios rytą nuteista mirti už valstybės išdavystę. Skirtingai nei Liudvikas XVI, į egzekucijos vietą ji buvo vežama ne uždaroje karietoje, o atvirame vežime.

Kasdienis smurto reginys

Paryžiaus Grevo aikštė, kur 1792 m. balandžio 25 d. giljotina pirmą kartą panaudota plėšikui nužudyti, dar iki revoliucijos garsėjo kaip viešų bausmių vieta. Revoliucijos metais egzekucijos persikėlė ir į kitas miesto erdves – Karuselio aikštę, Revoliucijos aikštę (dabartinę Konkordo aikštę), o vėliau ir į Nuverstojo sosto aikštę, šiandien siejamą su Tautos aikštės apylinkėmis. Viešos egzekucijos buvo ne tik pramoga miestiečiams. Senojo režimo laikais jos demonstravo karaliaus valdžią, o revoliucijos metais tą pačią funkciją perėmė Respublika. Valstybė rodė turinti teisę teisti, bausti ir naikinti tuos, kuriuos paskelbdavo pavojingais.

Teroro laikotarpiu, 1793–1794 m., Nacionalinis konventas ir Visuomenės gelbėjimo komitetas siekė sunaikinti revoliucijos priešus. Įtarimų mastas buvo milžiniškas: apie 300 tūkst. žmonių buvo suimti, maždaug 17 tūkst. oficialiai nuteisti mirties bausme ir giljotinuoti. Pasmerktieji į egzekucijos vietą būdavo vežami atvirais vežimais, lydimi žandarų. Viename revoliucijos laikų liudijime rašoma, kad vežimai judėdavo lėtai, o pasmerktųjų rankos būdavo surištos už nugaros. Priekyje arba šalia važiuodavo budelis Šarlis Anri Sansonas ir jo padėjėjai, taip pat pareigūnai, turėję patvirtinti, kad nuosprendis įvykdytas. Revoliucijos aikštėje giljotina stovėjo priešais Laisvės statulą su frygų kepure – vieną svarbiausių revoliucijos simbolių. Greta ešafoto laukė vežimai ir raudonai dažyti krepšiai kūnams bei nukirstoms galvoms.

Bėgant laikui paryžiečiams kraujo reginiai ėmė kelti vis mažiau susižavėjimo. Todėl 1794 m. birželio 14 d. giljotina buvo perkelta iš miesto centro į Tautos aikštę rytinėje Paryžiaus dalyje. Tačiau egzekucijų mastas dėl to nesumažėjo. Priešingai – paskutinėmis Teroro savaitėmis žudymo tempas tapo ypač intensyvus. Po kiekvienos egzekucijų dienos reikėjo pasirūpinti kūnais. Per kelis mėnesius buvo giljotinuota daugiau nei 1300 žmonių, o jų palaikai vežami į netoliese buvusio vienuolyno teritoriją. Ten nuo aukų kūnų būdavo nuimami drabužiai, kuriais atsiskaitydavo duobkasiams už darbą.

Autorė Monika Budnikienė

Tiesą atskleidė pulso ir kraujospūdžio svyravimai

Žmonės nuo seno ieškojo būdo, kaip atskirti tiesą nuo melo. Būtent poligrafas tapo vienu garsiausių bandymų šią ribą pamatuoti moksliškai. Jo veikimas grįstas prielaida, kad meluojant ar patiriant stiprią įtampą kūne gali įvykti fiziologinių pokyčių. Šiuolaikinis poligrafas vienu metu registruoja kvėpavimą, pulsą, kraujospūdį, širdies veiklos pokyčius ir odos elektrinį laidumą, susijusį su prakaitavimu. Vis dėlto pats prietaisas melo nefiksuoja – jis tik užrašo organizmo reakcijas, kurias vėliau interpretuoja tyrimą atliekantis specialistas.

Vienas ankstyviausių bandymų panaudoti mokslinį instrumentą apgaulei nustatyti – XIX a. pabaigoje atliktas italų kriminologo Cesare Lombroso darbas. 1895 m. jis aprašė eksperimentus su įtariamaisiais, kurių atsakymus bandė vertinti pagal pulso ir kraujospūdžio svyravimus. Tiriamojo ranką panardindavo į vandens pripildytą talpyklą, o pulso ir kraujospūdžio pokyčiai per vandens lygio ir oro slėgio svyravimus buvo perduodami į rašantį mechanizmą. Nors C. Lombroso teigė gavęs daug žadančių rezultatų, prireikė kelių dešimtmečių, kol melo nustatymo idėja sulaukė didesnio mokslininkų dėmesio.

1915 m. prie šios temos grįžo amerikiečių psichologas Williamas Moultonas Marstonas. Jis tyrinėjo, kaip emocinė įtampa veikia sistolinį kraujospūdį, ir manė, kad šis rodiklis leidžia vertinti, ar žmogus sako tiesą. Psichologas tyrimo metu periodiškai fiksuodavo kraujospūdžio pokyčius. Taip pat registruodavo kvėpavimą, odos reakcijas ir atsakymų laiką. Iš pradžių W. M. Marstonas rėmėsi žodžių asociacijomis, tačiau vėliau daugiau dėmesio skyrė tiriamųjų pasakojimams ir kryžminiam klausinėjimui.

Lemiamas žingsnis kuriant šiuolaikinį poligrafą įvyko XX a. 3-iajame dešimtmetyje Berklyje, Kalifornijoje. Ten veikė pažangiomis kriminalistikos idėjomis garsėjęs policijos departamentas, vadovaujamas Augusto Vollmerio. Jo aplinkoje dirbęs policijos pareigūnas ir medicinos išsilavinimą turėjęs Johnas Augustas Larsonas 1921 m. sukonstravo vieną pirmųjų daugiafunkcių prietaisų, galinčių nuolat registruoti kelis tiriamojo fiziologinius rodiklius apklausos metu. J. A. Larsono poligrafas ant judančios popieriaus juostos užrašydavo širdies ritmo, kraujospūdžio ir kvėpavimo pokyčius. Vėlesniuose modeliuose buvo įtraukta ir elektroderminė reakcija – odos elektrinio laidumo pokyčiai, susiję su prakaitavimu. Tiriamojo krūtinę apjuosdavo pneumografo diržu, aplink žastą uždėdavo kraujospūdžio manžetę, o prie pirštų ar delnų tvirtindavo elektrodus. Žmogus atsakinėdavo į iš anksto parengtus klausimus, o aparatas nuolat braižydavo reakcijų kreives.

Kūnas meluoja skirtingai

Poligrafo idėja grįsta prielaida, kad meluojant žmogaus organizme gali kilti tam tikras fiziologinis sužadinimas. Tačiau problema ta, kad kūnas neturi tik melui būdingos reakcijos. Tas pats padažnėjęs kvėpavimas, įtampa, prakaitavimas ar širdies ritmo pokyčiai gali atsirasti ir dėl visai kitų priežasčių: baimės būti neteisingai apkaltintam, gėdos, nerimo, pykčio, nuovargio ar patiriamo spaudimo. Poligrafas matuoja autonominės nervų sistemos ir kūno sužadinimo požymius, tačiau šie požymiai gali būti susiję su įvairiais socialiniais ir psichologiniais veiksniais, ne vien su apgaule.

Poligrafo tyrimas nėra toks paprastas, kaip dažnai rodoma filmuose, kai aparatas tarsi akimirksniu nusprendžia: žmogus meluoja ar sako tiesą. Iš tikrųjų viskas kur kas sudėtingiau. Specialistas stebi, kaip tiriamojo kūnas reaguoja į skirtingus klausimus, lygina šias reakcijas ir nustato, kurie klausimai sukėlė stipresnę kūno reakciją: pasikeitė kvėpavimas, pulsas, kraujospūdis ar odos laidumas.

Poligrafo išvada nėra galutinis nuosprendis. Ji tik rodo tikimybę, kad vienas ar kitas klausimas žmogui buvo reikšmingas, sukėlė įtampą ar stipresnį emocinį atsaką. Kai tiriamas konkretus įvykis, pavyzdžiui, aiškiai apibrėžta byla ar situacija, poligrafas gali suteikti papildomos informacijos. Tačiau net ir tokiu atveju nėra neklystantis. Dar daugiau abejonių kyla tada, kai poligrafas naudojamas platesnėms patikroms – pavyzdžiui, vertinant darbuotojus ar kandidatus į tam tikras pareigas. Tokiose situacijose klausimai dažnai būna bendresni, aplinkybės ne tokios aiškios, o nerimas gali būti palaikytas reikšminga reakcija. Kūnas gali sureaguoti stipriai ne todėl, kad žmogus meluoja: tiesiog bijo suklysti, jaudinasi ar jaučiasi spaudžiamas.

Kaip vyksta poligrafo tyrimas?

Šiuolaikinis poligrafo tyrimas pirmiausia pradedamas nuo parengiamojo pokalbio. Specialistas paaiškina, kaip vyks procedūra, kokia jos tema, kokie klausimai bus užduodami ir įsitikina, kad žmogus juos supranta. Šis etapas svarbus, nes negali būti netikėtų, dviprasmiškų ar klaidinančių klausimų. Prieš tyrimą taip pat vertinama, ar žmogus apskritai pasiruošęs tokiai procedūrai. Tam tikros sveikatos būklės, vartojami vaistai, stiprus nuovargis, didelė įtampa gali paveikti organizmo reakcijas ir apsunkinti rezultatų vertinimą.

Tik po šio pasiruošimo prasideda pats duomenų rinkimas. Žmogui užduodami iš anksto parengti klausimai, o prietaisas tuo metu registruoja jo fiziologines reakcijas. Svarbu ir tai, kad klausimai turi būti pateikiami neutraliai, be spaudimo ar bandymo paveikti atsakymą. Vėliau specialistas analizuoja ne vieną atskirą reakciją, o jų visumą. Vertinama, kaip kūnas reagavo į skirtingo tipo klausimus, ar tam tikri atsakai išsiskyrė iš bendro vaizdo.

Paskutinėje tyrimo dalyje suteikiama galimybė paaiškinti, kodėl tam tikri klausimai sukėlė stipresnę reakciją. Kai kuriose gairėse numatoma, kad visa procedūra – nuo pirmojo pokalbio iki galutinio aptarimo – įrašoma garso ar vaizdo priemonėmis, jei tai leidžia teisės aktai. Tai padeda patikrinti, ar klausimai buvo suformuluoti tinkamai, ar nebuvo daromas spaudimas, ar tyrimas vyko pagal nustatytą tvarką.

Tačiau istorijoje pasitaikė ne vienas atvejis, kai tyrimas buvo nesėkmingas. Vienas garsiausių pavyzdžių – CŽV pareigūnas Aldrichas Amesas, daug metų šnipinėjęs Sovietų Sąjungai ir Rusijai. Jis du kartus praėjo poligrafo patikras tuo metu, kai jau vykdė šnipinėjimo veiklą. Vėliau JAV Kongreso svarstymuose šis atvejis buvo minimas kaip įrodymas, kad kaltas žmogus gali įveikti patikrą, o vien poligrafo rezultatu pasikliauti pavojinga.

FTB taip pat skelbė, kad Ana Montes, JAV Gynybos žvalgybos agentūros analitikė, ilgus metus šnipinėjusi Kubai, taip pat buvo praėjusi poligrafo patikrą. Jos atvejis parodė, kad tokios patikros ne visada atskleidžia net ir ilgalaikę, gerai slepiamą veiklą. Kita vertus, CŽV pareigūnas Haroldas Jamesas Nicholsonas, apkaltintas šnipinėjimu Rusijai, yra priešingas pavyzdys: jo poligrafo patikros sukėlė neatsakytų klausimų dėl galimų ryšių su užsienio žvalgyba, o vėlesnė finansinių ir kelionių duomenų analizė sustiprino įtarimus.

Poligrafo ribotumą išryškino ir kriminalinės bylos. Gary Ridgway, vadintas Žaliosios upės žudiku, buvo apklaustas kaip įtariamasis ir 1984 m. praėjo poligrafo testą. Tik gerokai vėliau, patobulėjus DNR tyrimams, įrodymai susiejo jį su aukomis, o 2003 m. pats pripažino kaltę dėl 48 nužudymų. 2011 m. prisipažino ir dėl 49 žmogžudystės.

Autorė Monika Budnikienė

Alternatyvių realybių koncepcija

Idėja, kad žmogus gali peršokti į kitą realybės versiją, šiandien skamba tarsi iš mokslinės fantastikos filmų. Tačiau jos šaknys slypi ne tik ezoterikoje ar interneto forumuose – dalis šios koncepcijos kyla iš labai rimtų fizikos teorijų. Nors mokslininkai nekalba apie sąmoningą realybės perjungimą, kai kurios kvantinės mechanikos interpretacijos leidžia svarstyti, kad mūsų visata gali būti tik viena iš daugybės. Būtent čia atsiranda „timeline shifting“ (laiko linijų peršokimas) – idėja, kad skirtingos realybės egzistuoja lygiagrečiai, o žmogaus sąmonė tam tikromis aplinkybėmis gali patirti jų persidengimą arba pasikeitimą. Egzistuoja keli skirtingų krypčių paaiškinimai.

Mokslinė teorija – multivisata. 1957 m. amerikiečių fizikas Hughas Everettas III pasiūlė vieną drąsiausių kvantinės mechanikos interpretacijų – Many-Worlds Interpretation (MWI), lietuviškai vadinamą daugelio pasaulių teorija. Iki tol fizikai manė, kad kvantiniai įvykiai turi vieną galutinį rezultatą. Tačiau H. Everettas pasiūlė visiškai kitokį požiūrį: kai kvantiniame lygmenyje atsiranda keli galimi rezultatai, visata tarsi išsišakoja ir realizuoja juos visus, tik skirtingose realybės versijose. Kitaip tariant, jei egzistuoja dvi galimybės, abi jos įvyksta, tik skirtingose visatos šakose. Ši teorija leidžia įsivaizduoti stulbinantį scenarijų: kiekvieną akimirką mūsų visata gali skaidytis į daugybę naujų realybių. Vienoje jų pasirinkote kitą profesiją, kitoje – gyvenate kitame mieste, dar kitoje – jūsų gyvenimas pasisuko visai kita kryptimi. Tokiu būdu teoriškai gali egzistuoti begalė paralelinių realybių, kuriose gyvena skirtingos mūsų gyvenimo versijos. Žinoma, tai nereiškia, kad mokslas patvirtina galimybę sąmoningai pereiti iš vienos realybės į kitą. Tačiau pati idėja, kad realybė gali turėti daugybę lygiagrečių variantų, jau seniai svarstoma fizikos teorijose. Įdomu, kad kai kurie mokslininkai kalba ir apie dar sudėtingesnį scenarijų – susipynusias laiko linijas. Kvantiniame pasaulyje dalelės gali būti susietos neįtikėtinais būdais, todėl teoriniuose modeliuose kartais svarstoma, kad skirtingos realybės gali ne tik egzistuoti greta, bet ir tam tikromis sąlygomis persidengti ar turėti bendrų sąlyčio taškų. Tokios idėjos iki šiol lieka teorinės. Tačiau jos padėjo atsirasti vienam įdomiausių šiuolaikinės kultūros klausimų: jei visata iš tiesų turi daugybę versijų, ar mūsų sąmonė visada lieka tik vienoje jų?

Filosofinis laiko modelis. Apie galimybę, kad egzistuoja ne viena, o kelios paralelinės istorijos, svarstė ne tik fizikai. Filosofijoje jau seniai aptariama idėja, vadinama „hypertime“ – savotišku aukštesniu laiku. Ši koncepcija siūlo įsivaizduoti laiką ne kaip vieną tiesią liniją, o kaip daug sudėtingesnę struktūrą – tarsi tinklą, kuriame gali egzistuoti kelios skirtingos įvykių sekos. Jei įprastą laiką galima palyginti su viena istorija, „hypertime“ būtų tarsi laikas virš laiko, leidžiantis egzistuoti kelioms istorijoms vienu metu. Filosofai tokį modelį pasitelkia bandydami atsakyti į sudėtingus klausimus: kas nutinka, jei istorija pasikeičia? Ar gali egzistuoti alternatyvios įvykių versijos? Ar skirtingos realybės galėtų turėti bendrą pradžią, bet vėliau išsiskirti skirtingais keliais? Nors tai daugiau teorinis modelis nei empirinis mokslas, jis intriguoja tuo, kad leidžia pažvelgti į laiką kaip į daug platesnę sistemą, kurioje galėtų tilpti ne viena, o daugybė galimų realybių.

Ezoterinis paaiškinimas. Ezoterinėse ir dvasinėse tradicijose „timeline shifting“ aiškinamas kur kas drąsiau. Čia teigiama, kad realybė nuolat kinta, o kiekvienas žmogaus pasirinkimas gali sukurti naują gyvenimo scenarijų. Pagal šį požiūrį, kiekvienas svarbus sprendimas sukuria naują realybės šaką; žmogaus sąmonė gali „persijungti“ į kitą tikimybės versiją. Toks perėjimas kartais įvyksta spontaniškai, o kartais siejamas su meditacija ar giliomis vidinėmis patirtimis. Kai kurie šią idėją vadina „reality shifting“ – sąmonės perkėlimu į kitą realybės ar gyvenimo versiją. Šalininkai tiki, kad per vizualizaciją, meditaciją ar specialias technikas galima pasiekti norimą realybę – tokią, kurioje gyvenimo aplinkybės klostosi kitaip. Nors mokslas kol kas neturi įrodymų, kad tokie perėjimai iš tiesų įmanomi, ši idėja sparčiai išpopuliarėjo internete ir tapo savotišku šiuolaikinės mistikos fenomenu. Milijonai žmonių visame pasaulyje dalijasi pasakojimais apie keistus sutapimus, pasikeitusius prisiminimus ar gyvenimo posūkius, kuriuos jie aiškina kaip galimą laiko linijos šuolį.

Mandelos efektas

Vienas dažniausiai minimų argumentų kalbant apie galimus realybės šuolius – vadinamasis Mandelos efektas. Šis keistas fenomenas išgarsėjo tada, kai tūkstančiai žmonių visame pasaulyje pradėjo pastebėti, kad vienodai, ir gana užtikrintai, prisimena įvykius, kurie realybėje niekada neįvyko. Mandelos efektu vadinama situacija, kai didelė žmonių grupė turi tą patį, tačiau neteisingą prisiminimą apie istorinius faktus, filmų citatas, knygų pavadinimus ar net žinomų prekės ženklų logotipus. Įdomiausia tai, kad šie prisiminimai dažnai būna konkretūs ir žmonės jais visiškai įsitikinę.

Pats reiškinio pavadinimas kilo iš istorijos, susijusios su Pietų Afrikos Respublikos lyderiu Nelsonu Mandela. Daugybė žmonių buvo tikri, kad jis mirė kalėjime dar XX a. 8-ajame ar 9-ajame dešimtmetyje. Tačiau realybėje N. Mandela buvo paleistas iš kalėjimo, vėliau tapo Pietų Afrikos Respublikos prezidentu ir mirė tik 2013 metais. Kai žmonės sužinojo tikruosius faktus, dalis jų buvo šokiruoti – jų prisiminimai atrodė pernelyg aiškūs, kad būtų paprasčiausia klaida. Panašių pavyzdžių yra ir daugiau. Kartais žmonės skirtingai prisimena garsias filmų citatas, knygų pavadinimus ar net vaikystėje matytų produktų logotipus. Atrodytų smulkmenos, tačiau kai tą patį netikslumą vienodai prisimena tūkstančiai žmonių, atsiranda intriguojantis klausimas – kodėl taip nutinka?

Psichologai šį fenomeną dažniausiai sieja su žmogaus atminties ypatumais. Skirtingai nei kompiuterio failai, mūsų prisiminimai nėra tiksliai įrašomi. Kiekvieną kartą juos prisimindami mes iš dalies perkonstruojame informaciją, todėl detalės gali keistis. Mokslininkai išskiria kelis galimus paaiškinimus:

• kolektyvinė klaidinga atmintis, kai žmonės vienas kitą nesąmoningai paveikia;
• informacijos rekonstrukcija, kai smegenys užpildo spragas logiškiausiais variantais;
• kultūrinė įtaka, kai populiarioji kultūra pakeičia originalius prisiminimus.

Vis dėlto alternatyvių realybių šalininkai pateikia paslaptingesnį paaiškinimą. Jų teigimu, Mandelos efektas gali būti ženklas, kad skirtingos realybės kartais susiliečia arba persidengia. Pagal šią hipotezę, skirtingos laiko linijos gali trumpam susikirsti, kai kurie žmonės gali prisiminti įvykius iš kitos realybės versijos, o pati realybė gali būti tarsi perrašoma, kai senosios versijos fragmentai lieka mūsų atmintyje. Nors mokslas tokių teorijų kol kas nepatvirtina, pats fenomenas išlieka vienu intriguojančiausių šiuolaikinės kultūros reiškinių. Mandelos efektas primena, kad mūsų suvokimas apie realybę gali būti daug trapesnis ir paslaptingesnis, nei esame linkę manyti.

Dažniausi pasireiškimo būdai

Tie, kurie tiki patyrę vadinamąjį realybės ar laiko linijos pasikeitimą, dažnai pasakoja labai panašias istorijas. Internete galima rasti tūkstančius liudijimų, kuriuose žmonės aprašo momentus, kai gyvenimas tarsi staiga pakrypsta kita kryptimi arba realybė ima elgtis neįprastai. Nors šie pasakojimai nėra moksliniai įrodymai, jie įdomūs tuo, kad juose nuolat kartojasi tam tikri pojūčiai ir patirtys.

Keisti sutapimai. Vienas dažniausiai minimų ženklų – netikėtai suintensyvėję sutapimai. Žmonės pradeda pastebėti vadinamąsias sinchroniškumo akimirkas: situacijas, kai skirtingi įvykiai tarsi neįtikėtinai susiderina tarpusavyje. Pavyzdžiui, žmogus galvoja apie seniai matytą pažįstamą ir tą pačią dieną netikėtai jį sutinka gatvėje. Arba nuolat pradeda matyti tas pačias skaičių kombinacijas – laikrodyje, kvituose, automobilių numeriuose. Ypač dažnai minimos sekos 11:11, 22:22 ar 12:12, kurios kai kuriose dvasinėse tradicijose vadinamos sinchroniškumo kodais. Kartais sutapimai pasireiškia ir kaip netikėti gyvenimo posūkiai: staiga atsiranda naujas darbas, sutinkamas svarbus žmogus arba išsprendžiama ilgai užsitęsusi problema. Tokiais momentais kai kurie žmonės jaučia, tarsi jų gyvenimo kryptis būtų staiga perjungta.

Déjà vu (dežavu). Dar viena patirtis, dažnai siejama su galimu realybės šuoliu, yra dežavu – keistas jausmas, kad dabartinė situacija jau kažkada buvo patirta anksčiau. Daugelis žmonių yra bent kartą tai patyrę: naujoje vietoje staiga apima stiprus pojūtis, kad ši scena jau įvyko – su tais pačiais žmonėmis, tais pačiais žodžiais ir net tais pačiais judesiais. Psichologai šį fenomeną aiškina trumpalaikiu smegenų informacijos apdorojimo sutrikimu. Tačiau alternatyvių realybių šalininkai kartais svarsto kitokią galimybę – galbūt tai trumpa akimirka, kai mūsų sąmonė paliečia kitą realybės versiją.

Staigūs gyvenimo pokyčiai. Pasakojimuose apie realybės pasikeitimą dažnai minimi ir netikėti gyvenimo lūžiai. Kai kurie žmonės teigia patyrę momentą, po kurio jų gyvenimas pradėjo vystytis visiškai kita kryptimi. Tarp dažniausiai minimų situacijų yra naujos galimybės, kurios atsiranda tarsi iš niekur; netikėtai nutrūkę santykiai ar pasikeitę ryšiai su žmonėmis; staiga pasikeitęs gyvenimo kelias – nauja veikla, persikraustymas ar net visiškai kitoks gyvenimo tikslas. Tokie pokyčiai gali turėti labai paprastus paaiškinimus – atsitiktinumus, sprendimus ar aplinkybes. Tačiau tiems, kurie tiki laiko linijų teorija, jie kartais atrodo lyg ženklas, kad gyvenimas persijungė į kitą galimybių scenarijų.

Fiziniai pojūčiai. Dar įdomesni yra pasakojimai apie fizinius pojūčius, kurie, anot kai kurių žmonių, lydi realybės pokyčius. Jie aprašo trumpalaikį svaigulį, dezorientaciją ar neįprastą kūno pojūtį – tarsi lengvą vibraciją ar energijos bangą. Tokios patirtys dažniausiai būna trumpalaikės ir gali būti susijusios su visiškai įprastais fiziologiniais procesais: nuovargiu, stresu ar staigiu kraujospūdžio pokyčiu. Vis dėlto pasakojimuose apie „timeline shifting“ jos kartais interpretuojamos kaip momentas, kai sąmonė pereina į kitą realybės versiją. Nors šie liudijimai nėra moksliškai patvirtinti, jie atskleidžia vieną įdomų dalyką: žmonės visame pasaulyje gana panašiai apibūdina momentus, kai jiems atrodo, kad realybė trumpam tampa… kiek keistesnė nei įprastai.

Tikros istorijos

Idėja, kad realybė kartais gali pasikeisti, žmones intriguoja jau šimtmečius. Skirtingose kultūrose galima rasti pasakojimų apie keistus dingimus, pasikeitusią tikrovę ar momentus, kai žmogus tarsi trumpam patenka į kitą pasaulį. Šiandien tokios istorijos dažnai interpretuojamos per modernias teorijas apie paralelines realybes ar laiko linijas.

Paslaptingas dingimas Japonijoje. Japonų folklore jau šimtus metų pasakojama apie fenomeną, vadinamą Kamikakushi. Šis žodis pažodžiui reiškia „dievo paslėptas“ arba „dievų pagrobtas“. Pagal senąsias legendas, kartais nutikdavo taip, kad žmogus staiga dingdavo be jokio paaiškinimo. Po kurio laiko (kartais po kelių dienų, o kartais ir po metų) jis sugrįždavo, tačiau pasakodavo keistas istorijas. Kai kurie teigdavo buvę keistoje vietoje, kuri atrodė panaši į mūsų pasaulį, bet kartu ir visiškai kitokia. Kiti sakydavo, kad jiems atrodė, jog prabėgo tik kelios valandos, nors realiame pasaulyje praėjo daug daugiau laiko. Tokios istorijos Japonijoje buvo aiškinamos įvairiai – nuo dvasių ar dievybių įsikišimo iki žmogaus patekimo į paslaptingą kitą pasaulį. Šiandien kai kurie alternatyvių realybių šalininkai šiuos pasakojimus interpretuoja kaip galimus senovinius realybės perėjimo pasakojimus.

Rašytojo Philipo KindredoDicko patirtys. Apie keistą realybės pojūtį yra kalbėję ir kai kurie garsūs kūrėjai. Vienas įdomiausių pavyzdžių – amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojas Philipas K. Dickas, kurio kūriniai įkvėpė tokius filmus kaip „Blade Runner“ ar „Total Recall“. 1974 m. Ph. K. Dickas pasakojo patyręs keistą epizodą, kurį vėliau aprašė savo užrašuose ir paskaitose. Jis teigė vieną akimirką pajutęs, kad realybė tarsi persidengė su kita istorijos versija. Rašytojas tikino turėjęs įspūdį, jog mūsų pasaulis yra tarsi plona iliuzijos plėvelė, po kuria gali egzistuoti kita tikrovė. Šios patirtys stipriai paveikė jo kūrybą – daugelyje vėlesnių romanų autorius nagrinėjo klausimą, kas iš tiesų yra realybė ir ar ji gali būti tik simuliacija, ar alternatyvi versija.

Interneto era. Jei anksčiau tokie pasakojimai būdavo pavieniai ir pasklidę skirtingose kultūrose, šiandien internetas juos sujungė į milžinišką globalią diskusiją. Socialiniuose tinkluose ir forumuose tūkstančiai žmonių dalijasi istorijomis apie keistas patirtis, kurias jie interpretuoja kaip galimą realybės pasikeitimą. Dažniausiai minimi dalykai: pasikeitę ar nesutampantys prisiminimai; jausmas, kad gyvenimas galėjo pasisukti kita kryptimi; vadinamieji „Glitch in the Matrix“ – momentai, kai realybė elgiasi neįprastai. Pastarasis terminas išpopuliarėjo po filmo „The Matrix“, kuriame pasaulis vaizduojamas kaip kompiuterinė simuliacija. Šiandien jis dažnai vartojamas keistiems sutapimams ar situacijoms apibūdinti, kai realybė, atrodo, trumpam sutrinka. Žinoma, dauguma tokių istorijų turi paprastus paaiškinimus – nuo klaidingų prisiminimų iki neįtikėtinų, bet visgi atsitiktinių sutapimų. Tačiau jos atskleidžia vieną svarbų dalyką: žmones visais laikais žavėjo mintis, kad pasaulis gali būti paslaptingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

2026-ieji – šuolio metai?

Pastaraisiais metais įvairiose dvasinėse bendruomenėse vis dažniau pasigirsta mintis, kad artėjantis laikotarpis gali būti išskirtinis. Kai kurie alternatyviosios filosofijos ir ezoterikos šalininkai 2026-uosius vadina savotišku šuolio tašku – laikotarpiu, kai žmonių gyvenimuose gali vykti daugiau pokyčių, netikėtų sprendimų ar staigių krypties pasikeitimų. Žinoma, tokios prognozės nėra moksliškai patvirtintos. Visgi jos grįstos keliomis įdomiomis teorijomis, kurios pastaraisiais metais plačiai aptariamos tiek internete, tiek įvairiuose dvasiniuose judėjimuose.

Po 2012 m. prasidėjusi laiko linijų divergencija. Viena dažniausiai minimų hipotezių siejama su simboline data – 2012 m. Tuo metu pasaulyje daug dėmesio sulaukė kalbos apie majų kalendoriaus ciklo pabaigą ir galimą naujos epochos pradžią. Nors apokaliptinių scenarijų neįvyko, kai kurie dvasinių teorijų šalininkai mano, kad 2012 m. galėjo žymėti ne fizinę pasaulio pabaigą, o tam tikrą simbolinį lūžį. Pagal šią interpretaciją, tuo metu galėjo prasidėti procesas, kurį jie vadina laiko linijų divergencija – tarsi skirtingų realybės scenarijų išsiskyrimas. Šalininkų teigimu, po šio laikotarpio pasaulyje pradėjo ryškėti vis daugiau kontrastų: spartesni technologiniai pokyčiai, socialinės transformacijos, globalūs iššūkiai. Visa tai, jų manymu, gali būti ženklas, kad žmonija pasiekė etapą, kai ateities kryptys tampa vis labiau priklausomos nuo pasirinkimų.

Didėjantis kolektyvinis sąmoningumas. Dar viena populiari teorija siejama su vadinamuoju kolektyviniu sąmoningumu – idėja, kad žmonių mąstymas ir vertybės ilgainiui gali keistis visos visuomenės mastu. Kai kurie dvasiniai mokytojai pastebi, kad per pastaruosius dešimtmečius vis daugiau žmonių domisi savęs pažinimu, meditacija, psichologija ar vidiniu augimu. Šie pokyčiai dažnai aiškinami kaip ženklas, kad žmonija pamažu pereina į naują sąmoningumo etapą. Prie to gali prisidėti ir keli svarbūs šiuolaikinio pasaulio procesai: vis labiau populiarėjanti meditacija ir saviugdos praktikos; spartūs globalūs socialiniai ir kultūriniai pokyčiai; technologinė revoliucija, keičianti mūsų gyvenimo būdą ir informacijos prieinamumą. Tokio požiūrio šalininkai mano, kad kuo labiau žmonės suvokia savo pasirinkimų reikšmę, tuo labiau jie gali keisti savo gyvenimo kryptį, o tai simboliškai interpretuojama kaip perėjimas į kitą laiko liniją.

Kosminiai ir energetiniai ciklai. Ezoterinėse teorijose taip pat dažnai kalbama apie kosminių ciklų įtaką žmogaus sąmonei. Nors šios idėjos nėra patvirtintos moksliniais tyrimais, jos grįstos pastebėjimu, kad gamtoje ir visatoje daugelis procesų vyksta ciklais. Tarp dažniausiai minimų veiksnių yra maždaug vienuolikos metų Saulės aktyvumo ciklai; planetų išsidėstymai ir astrologinės interpretacijos; Žemės elektromagnetinio lauko svyravimai. Kai kurie dvasinių teorijų šalininkai mano, kad tokie kosminiai ar geofiziniai procesai gali turėti subtilų poveikį žmogaus savijautai, emocijoms ar net sąmonės būsenai. Dėl to tam tikri laikotarpiai esą gali tapti intensyvesnių pokyčių etapais.

Ar 2026-ieji iš tiesų taps šuolio metais, kol kas neįmanoma pasakyti. Tačiau pats faktas, kad vis daugiau žmonių svarsto apie realybės prigimtį, pasirinkimų galią ir galimus ateities scenarijus, rodo vieną dalyką – žmogaus smalsumas vis dar ieško atsakymo į seną klausimą: ar mūsų gyvenimas turi tik vieną kelią, ar jų gali būti daug daugiau?

Autorė Jūratė Survilė

Užprogramuota katastrofa

Volstrito krachas neįvyko per vieną akimirką – jis brendo kelias dienas, rinkoje vis stiprėjant įtampai ir neapibrėžtumui. Pirmasis didelis smūgis sudrebino biržą spalio 24-ąją, vadinamąjį Juodąjį ketvirtadienį. Tądien didieji bankai ir stambūs finansininkai dar bandė stabilizuoti padėtį supirkdami dalį akcijų, tačiau tai tebuvo laikinas atokvėpis. Jau spalio 28-ąją, per Juodąjį pirmadienį, rinka smuko beveik 13 %, o kitą dieną, spalio 29-ąją, tapo aišku, kad griūties sustabdyti nebepavyks. Per Juodąjį antradienį buvo parduota 16,4 mln. akcijų, o akcijų rinkos indeksas smuko dar beveik 12 %.

Po kracho kurį laiką sklandė gandai, kad bankrutavę investuotojai masiškai šokinėja iš Manhatano dangoraižių. Vis dėlto istorikai pabrėžia, kad tai daugiausia buvo mitas, vėliau dar labiau išpopuliarintas spaudos ir kultūros. Pati finansinė žala buvo visiškai reali: daugybė žmonių neteko santaupų, investicijų ir pasitikėjimo rinka. Nors vien akcijų rinkos griūtis nebuvo vienintelė Didžiosios depresijos priežastis, ji stipriai pakirto pasitikėjimą ekonomika ir paspartino krizės plėtrą, kuri vėliau ilgam laikui paveikė milijonų amerikiečių gyvenimus.

Iki 1929-ųjų daug kam atrodė, kad šis ekonominis pakilimas gali tęstis be pabaigos. Per 1920-uosius JAV turtas daugiau nei padvigubėjo, o ekonomikos augimą skatino pramonės plėtra ir lengviau prieinamas kreditas. Vis daugiau žmonių galėjo įsigyti automobilius, radijo imtuvus ir buitinę techniką, kartu augo susidomėjimas akcijomis bei obligacijomis. Šį optimizmą dar labiau stiprino akcijų rinkos kilimas: Federalinio rezervo duomenimis, akcijų indeksas nuo 63 punktų 1921 m. pakilo iki 381 punkto 1929 m. rugsėjį – maždaug šešis kartus. Tuo metu Jeilio ekonomistas Irvingas Fisheris net teigė, kad akcijų kainos pasiekė „nuolat aukštą plynaukštę“ – vertinimą, kuris netrukus tapo vienu garsiausių klaidingo ekonominio optimizmo simbolių. Tačiau po klestėjimo paviršiumi kaupėsi rimtos problemos. Daugelis žmonių investavo ne tik santaupas, bet ir skolintas lėšas. Paplito pirkimas su marža – investuotojui pakakdavo sumokėti tik dalį akcijos vertės, o likusi suma būdavo skolinama. Kol kainos kilo, tai atrodė lengvas būdas uždirbti, tačiau rinkai pasisukus žemyn ši skolinta spekuliacija dar labiau pagilino nuostolius ir sustiprino jau susiformavusio burbulo sprogimo mastą.

Didysis 1929 m. Volstrito krachas

Ne visi ekonomistai tikėjo, kad akcijų rinkos pakilimas tęsis be pabaigos – buvo ir perspėjančių balsų. Vienas jų – statistikas Rogeris Babsonas, kuris 1929 m. rugsėjį verslo konferencijoje įspėjo, kad rinkoje pavojingai daugėja skolintų pinigų ir spekuliacijos, todėl anksčiau ar vėliau neišvengiamas skaudus krachas. Netrukus jo žodžiai pradėjo pildytis. Pirmieji rimti silpnumo ženklai pasirodė dar rugsėjį, o spalio 18 d. rinkos kritimas jau tapo akivaizdus. Iš pradžių dalis investuotojų dar tikėjosi, kad tai laikinas nuosmukis, todėl pirko atpigusias akcijas laukdami „atšokimo“. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad padėtis kur kas rimtesnė. Spalio 24-oji, vėliau pavadinta Juoduoju ketvirtadieniu, tapo pirmąja tikros panikos diena. Tądien parduota 12,9 mln. akcijų. Bankai ir investicinės bendrovės dar mėgino stabilizuoti padėtį supirkdami didelius akcijų kiekius, todėl dienos pabaigoje indeksai smuko palyginti nedaug. Visgi šis bandymas sustabdyti griūtį tebuvo trumpas atokvėpis. Kitą dieną JAV prezidentas Herbertas Hooveris bandė raminti visuomenę teigdamas, kad pagrindiniai šalies ekonomikos pamatai – gamyba ir paskirstymas – išlieka tvirti ir klestintys. Tačiau tokie pareiškimai jau nesugebėjo sustabdyti augančios panikos.

Po Juodojo pirmadienio sekė Juodasis antradienis. Panika biržoje neslūgo, investuotojai masiškai pardavinėjo akcijas, o rinka toliau sparčiai smuko. Per kelias dienas tapo aišku, kad Volstrito pakilimas baigėsi, o akcijų kainų griūtis įgauna vis didesnį mastą. Investuotojai prarado milžiniškas sumas, o daugelis žmonių liko ne tik be santaupų, bet ir su skolomis, nes akcijos buvo pirktos su kreditu. Būtent toks investavimas skolintais pinigais dar labiau išpūtė burbulą ir pavertė jo sprogimą ypač skausmingu.

Asmeninės žmonių tragedijos

Paaiškėjus tikrajam Volstrito kracho mastui, Niujorke netruko pasklisti gandai, esą bankrutavę investuotojai ir brokeriai šokinėja iš dangoraižių. Šį mitą dar labiau kurstė ir tuo metu sklandęs juodasis humoras. Humoristas Willas Rogersas tuomet kandžiai rašė, kad po Volstrito griūties žmonėms esą reikėjo stoti į eilę prie lango, iš kurio galėtų iššokti. Vis dėlto vėlesni tyrimai rodo, kad masinės savižudybių bangos iškart po kracho nebuvo, nors keli tragiški atvejai iš tiesų buvo užfiksuoti. Tarp tokių atvejų minima tarpininkavimo įmonės darbuotoja Hulda Borowski, kuri 1929 m. lapkritį nušoko nuo biurų pastato stogo, ir didmeninės prekybos verslininkas George’as Cutleris, po didelių nuostolių rinkoje iššokęs pro langą po kelių dienų. Tų pačių metų gruodį Milvokyje nusižudė ir Wellingtonas Lytle’as, palikęs plačiai cituotą raštelį, kuriame savo kūną paskyrė mokslui, sielą – iždo sekretoriui Andrew W. Mellonui, o užuojautą – kreditoriams.

Net kai pirmasis šokas po Juodojo antradienio ėmė slūgti, darėsi vis aiškiau, kad pasekmės bus ilgalaikės. Nors po kracho rinka trumpam „atšoko“, smukimas tęsėsi dar kelerius metus. 1932 m. liepos 8 d. akcijų indeksas pasiekė žemiausią XX amžiaus lygį – 41,22 punkto. Iki 1932 m. vasaros jis jau buvo praradęs apie 89 % savo vertės, palyginti su 1929 m. piku, o ankstesnio aukščiausio lygio nepasiekė iki 1954 m. lapkričio. Krachas smarkiai sužeidė ne tik finansų rinkas, bet ir visą JAV ekonomiką. Mažėjant vartojimui krito prekių ir paslaugų paklausa, verslai mažino gamybą ir atleidinėjo darbuotojus. Didžiosios depresijos metu nedarbas Jungtinėse Valstijose perkopė 20 %, o kai kuriais vertinimais siekė net apie 25 %. Tuo pat metu ėmė griūti bankai: 1930–1933 m. maždaug 9 tūkst. bankų nutraukė veiklą, o iki 1933 m. buvo žlugusi reikšminga dalis visos bankų sistemos. Federalinis indėlių draudimas pradėjo veikti tik 1934 m., todėl daugelis žmonių prarado savo santaupas visam laikui.

Skurdas netrukus tapo matomas visoje šalyje. Miestuose atsirado lūšnynai, vadinti „Hooverville“, o tūkstančiai šeimų rikiavosi prie labdaros valgyklų. Finansų rinkų griūtis virto plačia socialine ir ekonomine krize. Padėtį dar labiau apsunkino 1934 m. prasidėjęs „Dulkių dubuo“ – stiprių sausrų ir dulkių audrų laikotarpis Didžiosiose lygumose, privertęs apie 2,5 mln. žmonių palikti savo namus.

Autorė Monika Budnikienė

Pasaulį sužavėjusi misija

NASA erdvėlaivis „Orion“, kuriuo skrido keturi astronautai – trys amerikiečiai ir vienas kanadietis, – sėkmingai nusileido Ramiajame vandenyne prie Kalifornijos krantų, užbaigdami istorinę „Artemis II“ bandomąją misiją aplink Mėnulį. Po nusileidimo prie kapsulės priartėjo bendra NASA ir JAV kariuomenės gelbėjimo komanda: astronautai sraigtasparniais nugabenti į JAV karinio jūrų laivyno laivą „USS John P. Murtha“. Misijos valdymo centre šią akimirką lydėjo plojimai – „Orion“ pasiteisino kaip svarbiausias žingsnis ruošiantis būsimoms žmonių kelionėms į Mėnulį.

Nuo pakilimo iki nusileidimo kelionė truko devynias dienas, vieną valandą, 31 minutę ir 35 sekundes, nors NASA apibendrina ir vadina 10 dienų misija. Ji prasidėjo dramatišku startu iš Floridos balandžio 1-ąją ir buvo kupina pirmųjų kartų, rekordų, nepaprastų akimirkų. Keturi astronautai tapo žmonėmis, nukeliavusiais toliausiai nuo Žemės – 406 771 km atstumu. Skriedami aplink Mėnulį jie padarė daugiau kaip 7 tūkst. nuotraukų, tarp jų – tolimosios Mėnulio pusės, žemėlydžio vaizdus, taip pat reto Saulės užtemimo vaizdus iš „Orion“ perspektyvos. Astronautai taip pat pranešė matę šešis meteoroidų smūgių blyksnius tamsiojoje Mėnulio pusėje.

Susižavėjimas kosmosu – ne iš meilės, o iš reikalo

Kai 1969 m. liepą Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas tapo pirmaisiais žmonėmis, išsilaipinusiais Mėnulyje, daugeliui atrodė, kad tai tėra pradžia, netrukus žmonės gyvens ir dirbs kosmose. Tačiau taip nenutiko. „Apollo“ programa gimė ne vien iš tyrinėjimų romantikos – ją iš esmės formavo Šaltojo karo logika ir JAV siekis įrodyti technologinį pranašumą prieš Sovietų Sąjungą. N. Armstrongui žengus pirmąjį žingsnį Mėnulyje, o paskui su B. Aldrinu iškėlus JAV vėliavą, atrodė, kad pagrindinis politinis tikslas jau pasiektas.

Vos po kelerių metų entuziazmas ėmė slopti. Pirmąjį nusileidimą stebėjo apie 650 mln. žmonių, tačiau vėlesnės misijos vis dažniau buvo suvokiamos kaip beveik įprastos, visuomenės dėmesys krypo kitur, o mažėjant biudžetams atšauktos būsimos „Apollo“ misijos. Kitaip tariant, po istorinio triumfo Mėnulyje neįvyko spartus žmonijos persikėlimas į kosmosą – bent jau ne taip, kaip daugelis tada įsivaizdavo.

Šį kartą NASA deklaruojamas siekis yra kitoks. Agentūros administratorius Jaredas Isaacmanas pristatė atnaujintą „Artemis“ architektūrą, pagal kurią pirmasis naujosios programos pilotuojamas nusileidimas Mėnulyje numatomas 2028 m. pradžioje per „Artemis IV“, o vėliau planuojama vykdyti bent po vieną tokį nusileidimą kasmet. Tų pačių metų pabaigoje numatyta ir „Artemis V“ misija, kuri, pasak NASA, turėtų žymėti Mėnulio bazės kūrimo pradžią. Skamba kaip mokslinė fantastika, tačiau agentūra jau atvirai kalba ne tik apie sugrįžimą į Mėnulį, bet ir apie infrastruktūrą, kuri leistų jame pasilikti ilgiau.

Nusileisti nelengva

Norint nusileisti ant Mėnulio paviršiaus, NASA reikia nusileidimo modulio. JAV kosmoso agentūra pasirašė sutartis su dviem privačiomis bendrovėmis: Elono Musko „SpaceX“, vystančia mėnulinę „Starship“ versiją, ir Jeffo Bezoso „Blue Origin“, kuriančia kompaktiškesnį, tačiau ne mažiau ambicingą „Blue Moon Mark 2“ erdvėlaivį. Abi gerokai atsilieka nuo grafiko.

NASA generalinio inspektoriaus biuras kovo 10 d. paskelbtoje ataskaitoje griežtai išdėstė situaciją. „SpaceX“ mėnuleigis „Starship“ nuo pradinės pristatymo datos atsilieka mažiausiai dvejais metais ir greičiausiai toliau vėluos. „Blue Moon“ vėluoja mažiausiai aštuoniais mėnesiais, o beveik pusė 2024 m. projekto peržiūros metu nustatytų problemų vis dar neišspręstos.

Šie nusileidimo moduliai labai skiriasi nuo kompaktiško „Eagle“ modulio, kuris 1969 m. į orbitą iškėlė N. Armstrongą ir B. Aldriną. Be to, buvo ganėtinai didelis, kad gabentų du vyrus, kurie surinktų uolienų ir grįžtų atgal. Naujieji nusileidimo moduliai turi gabenti didžiulę infrastruktūrą – įrangą, slėginius marsaeigius, ankstyvuosius bazės komponentus. Tad reikia milžiniško kiekio kuro, daug daugiau, nei galima paleisti viena raketa.

„Artemis“ programa ketina visą šį kurą laikyti sandėlyje, kuris skries aplink Žemę ir bus papildomas daugiau nei 10 atskirų tanklaivių skrydžių, vykdomų reguliariais intervalais per kelis mėnesius. Planas skamba gražiai, bet yra nepaprastai sudėtingas. Superšalto skysto deguonies ir metano stabilizavimas kosmoso vakuume bei jų perkėlimas tarp erdvėlaivių – vienas sudėtingiausių inžinerinių iššūkių programoje.

Kita „Artemis“ misija – „Artemis III“ – skirta išbandyti, kaip „Orion“ įgulos kapsulė Žemės orbitoje susijungia su vienu ar abiem nusileidimo moduliais. Ji numatyta 2027 m. viduryje. Atsižvelgiant į tai, kad „Starship“ dar neatliko sėkmingo orbitinio skrydžio, o „Blue Origin“ raketa „New Glenn“ atliko tik du paleidimus, šis tikslas atrodo kaip didžiulis iššūkis.

Marsas – tolima svajonė

E. Muskas jau ne kartą kalbėjo apie žmonių kelionę į Marsą dar iki šio dešimtmečio pabaigos. Kovo mėnesį jis teigė, kad pirmasis nepilotuojamas „Starship“ skrydis į Marsą galėtų įvykti 2026-ųjų pabaigoje, o žmonės nusileisti teoriškai galėtų jau 2029-aisiais, nors realesniu terminu pats įvardijo 2031 m. Vis dėlto, vertinant dabartines technologijas, tokie terminai daug kam atrodo labai optimistiniai.

Kelias į Raudonąją planetą iš tiesų atrodo gerokai sudėtingesnis nei į Mėnulį. NASA radiaciją įvardija kaip vieną pavojingiausių žmogaus misijos į Marsą rizikų, o agentūros planavimo dokumentuose nurodoma, kad vien skrydis į Marsą truktų apie 9 mėnesius. Tokiame skrydyje nebūtų nei greitos evakuacijos galimybės, nei medicininės pagalbos, nei įprasto atsargų papildymo, todėl šios misijos sudėtingumas smarkiai pranoksta bet kokį dabartinį skrydį į Mėnulį.

Padėtį dar labiau apsunkina pats nusileidimas. NASA pabrėžia, kad Marso atmosfera yra paradoksali: ji ganėtinai tanki, jog erdvėlaivis leisdamasis smarkiai kaistų, bet pernelyg reta, kad vien parašiutų pakaktų saugiai nusileisti. Tad erdvėlaivio su įgula nutupdymas Marse tebėra viena sunkiausių kosminės inžinerijos problemų.

Autorė Monika Budnikienė

Kūnai patręšė britų žemes

Po 1815 m. birželio 18-osios Vaterlo mūšio laukas liko nusėtas tūkstančiais žuvusiųjų ir sužeistųjų. Šis susirėmimas ne tik galutinai palaužė Napoleono valdžią, bet ir paliko vieną šiurpiausių Europos istorijos paveldo pėdsakų – klausimą, kas nutiko kūnams, likusiems gulėti po mūšio, kurį britai, prūsai ir jų sąjungininkai laikė lemiamu viso žemyno ateičiai. Aukų mastas buvo milžiniškas: prancūzai neteko dešimčių tūkstančių karių, o Velingtono ir Bliucherio pajėgos taip pat sumokėjo didžiulę kainą.

Ilgą laiką manyta, kad dauguma žuvusiųjų buvo palaidoti masinėse kapavietėse, tačiau šiuolaikiniai tyrimai rodo kur kas niūresnę realybę. Istorikai ir archeologai vis dar neturi vieno atsakymo, kas tiksliai nutiko, tačiau pasakojama, jog dalis kaulų galėjo būti surinkta ir panaudota kaip trąša. Vis dėlto nėra išlikusio dokumento, kuris neabejotinai patvirtintų, kad visi palaikai buvo iškasti ir sumalti į trąšas, nors istorinių liudijimų apie tokį makabrišką kaulų panaudojimą yra.

Belgijos archyvuose aptikti 1834–1835 m. dokumentai apie nelegalias ekshumacijas Bren l’Alė ir Plancenoit apylinkėse. Tyrėjai šį reiškinį sieja su XIX a. 4-ajame dešimtmetyje sparčiai augusia kaulų paklausa trąšų ir cukraus pramonėje. Kitaip tariant, mūšio laukas galėjo tapti ne tik atminties vieta, bet ir žaliavų šaltiniu. Vienas ankstyviausių straipsnių, kuriuose užsimenama apie mūšio laukų kaulų importą, yra 1829 m. lapkričio 7 d. „London Spectator“ leidinyje. Jame pasakojama apie į Lossiemouthą iš Hamburgo atplaukusį laivą, pakrautą kaulais, kurie esą buvo surinkti Leipcigo lygumose ir priklausė 1813 m. mūšiuose žuvusiems kariams. Ne paslaptis, kad tokių praktikų XIX a. Europoje būta. 1819 m. „London Quarterly“ rašė, kad iš didelių Londono kapinių kasmet buvo išgabenama daug tonų kaulų, naudotų pramonėje, ir kad tarp jų pasitaikydavo net supuvusių karstų fragmentų.

Neįprasti turistai

Jeilio universiteto istorikas dr. Stuartas Semmelis publikavo straipsnį apie turistų, lankančių Vaterlo mūšio vietą, elgesį. Jame mokslininkas cituoja amžininkų pasakojimus apie turtingųjų ir garsiųjų apsilankymus – poetus ir dailininkus, naudojusius šią vietą kaip įkvėpimo šaltinį, ir turistus, kurie beveik nedvejodami leisdavosi į suvenyrų paieškas. Anglų rašytojas ir romanistas Williamas Makepeace’as Thackeray’us aprašė lankymosi Vaterlo mūšio lauke ypatumus, teigdamas, kad laivai kasdien būdavo pilni madingų vyrų ir žymių damų, vykstančių ne tiek į istorinę vietą, kiek į savotišką madingą kelionę. Net negalintiems sau leisti tokios išvykos istorija buvo „atgabenama“ į namus. Pavyzdžiui, Napoleono karieta buvo vežama į turą iš Londono į Edinburgą, o karikatūristo George’o Cruikshanko spaudiniuose matyti, kaip aplink ją būriuojasi smalsuoliai. Už vieną šilingą buvo galima patekti į mūšį vaizduojančią panoramą ir stebėti dešimčių tūkstančių karių kautynių scenas. Štai pačiame Vaterlo miestelyje nekantraujantys lankytojai skubėjo apžiūrėti dar išlikusių kruvinų mūšio pėdsakų. Viena pirmųjų lankytojų, rašytoja Charlotte Anne Eaton, pasakojo: „Kalnagūbrio viršūnėje matėme ilgą eilę didžiulių kapų, tiksliau, duobių, į kurias buvo sumesti šimtai mirusiųjų. Iš jų sklindantis kvapas, net ir po atviru dangumi, buvo siaubingas. Šviežiai supiltas molis rodė, kaip neseniai jos atsirado. Vienoje vietoje žemė buvo nuslinkusi, ir buvo matyti žmogaus veido griaučiai.“ Net ir bėgant laikui išliko subtilesni mirties ženklai – ten, kur po žeme gulėjo kūnai, pasėliai augo tankesni ir tamsesni.

Dauguma lankytojų namo parsiveždavo atsitiktinai rastų kulkų ar sagų, tačiau kai kurie nesibodėjo pasiimti ir makabriškesnių „suvenyrų“ – nuo kaulų fragmentų iki yrinčių kūno dalių. Ši nenumaldoma paklausa netrukus pakeitė Vaterlo apylinkių ekonomiką: vietiniai gyventojai ėmė pardavinėti kulkas, sagas, iš žuvusiųjų kišenių ištrauktus laiškus. Istorikas Jolienas Gijbelsas savo knygoje „Apčiuopiami prisiminimai: Vaterlo relikvijos XIX amžiuje“ rašo, kad pardavėjai buvo itin išradingi – britams siūlė „prancūziškas“ kaukoles, o prancūzams – „britiškas“ ar „prūsiškas“. Iki XIX a. 4-ojo dešimtmečio net sklandė gandai, kad gamyklos masiškai gamina „autentiškus“ mūšio lauko suvenyrus.

Šioje aplinkoje viena iš nedaugelio autentiškumą ilgiau išlaikiusių vietų buvo mūšio lauko koplyčia. Vis dėlto ir ji ilgainiui nukentėjo – lankytojai taip dažnai raižė joje savo vardus, kad pastatą teko kas penkerius metus iš naujo nubaltinti. Vaterlo guoba, po kuria Velingtono hercogas planavo strategiją, iš pradžių tapo simboline vieta, tačiau iki 1830 m. buvo nukirsta ir panaudota memorialinių tabako dėžučių bei dantų krapštukų gamybai.

Vaterlo dantys

Vaterlo mūšis, kuriame Napoleonas patyrė galutinį pralaimėjimą, tapo lūžio tašku ne tik Europos istorijoje, bet ir odontologijos srityje. Mūšio laukas buvo nusėtas tūkstančių karių kūnais, o tai sudarė sąlygas precedento neturinčiam elgesiui. Išgyvenę kariai, vietiniai gyventojai ir net iš Didžiosios Britanijos atvykę profesionalūs plėšikai apiplėšinėjo žuvusiuosius – ieškojo vertingų daiktų ir replėmis traukė dantis. Viename 1815 m. pasakojime rašoma: „Tarp visų šių grobio ieškotojų keisčiausi buvo tie, kurie laužydavo mirusiųjų žandikaulius ir išraudavo gražiausius bei balčiausius dantis, kad vėliau juos parduotų implantavimui. Už tokius dantis, kurių retai pasitaiko ir kurių vietoje dažnai tekdavo tenkintis veršelių dantimis, buvo mokama labai brangiai.“

Šie dantys, šnekamojoje kalboje vadinti „Vaterlo dantimis“, buvo itin paklausūs. Jie dažnai buvo parduodami rinkiniais, bandant suderinti viršutinius ir apatinius dantis, kad susidarytų įspūdis, jog jie priklauso tam pačiam žmogui. Viename amžininko liudijime minimas didžiulis Vaterlo apylinkėse surinktų dantų kiekis, leidžiantis manyti, kad daugelio turtingų europiečių, vėlesniais dešimtmečiais nešiojusių protezus, burnose galėjo būti būtent šio mūšio „relikvijos“.

Žmonių dantų rinkimas buvo ypač makabriškas procesas. Visgi ši praktika neapsiribojo vien Vaterlo mūšiu – ji buvo paplitusi ir kituose konfliktuose. Pavyzdžiui, panašių atvejų fiksuota ir Amerikos pilietinio karo metu, kai į Europą esą buvo siunčiamos statinės su dantimis.

Dantys buvo gaunami ir kitais, ne mažiau šiurpiais būdais. Lavonų vagys garsėjo tuo, kad iškasinėdavo palaikus iš kapinių: šviežius kūnus parduodavo medicinos mokykloms, o dantis – odontologams. Ši praktika taip paplito, kad 1832 m. Jungtinėje Karalystėje buvo priimtas Anatomijos įstatymas, kuriuo siekta reguliuoti žmonių palaikų naudojimą medicinos tikslams ir pažaboti piktnaudžiavimą.

Be kapų plėšimo, pasitaikydavo ir atvejų, kai žmonės iš nevilties parduodavo savo dantis. Skurdžiai gyvenantys asmenys, spaudžiami finansinių sunkumų, ryždavosi šiam skausmingam ir žeminančiam žingsniui. Nors tokie dantys dažnai nebūdavo idealios būklės, turtingiems klientams jie vis tiek buvo geresnė alternatyva nei jokie.

1781 m. Londono chirurgas odontologas Paulas Eurialus Jullionas už žmogaus danties pritaisymą imdavo du svarus ir du šilingus. Pilnas dantų komplektas galėjo kainuoti net 73 svarus sterlingų – sumą, prilygstančią maždaug ketverių metų nekvalifikuoto darbininko atlyginimui.

Autorė Monika Budnikienė