Baimės akys didelės

Trumpalaikė baimė yra normali emocija, būdinga daugeliui rūšių ir padedanti išgyventi grėsmingoje situacijoje. Kita vertus, bailumas gali būti individualus bruožas. Stipri, neadekvati dirgikliui, ilgai trunkanti, dažnai pasikartojanti emocija tampa elgesio problema, nes sutrikdo įprastą šuns gyvenimą. Baimė apriboja vystymąsi ir socializaciją. Gyvūnas nenori tyrinėti aplinkos ir bendrauti, nesijaučia saugus viešose vietose. Ilgainiui baimė lemia stresą ir ligas.

Probleminis elgesys liūdina šeimininką. Kyla įvairių jausmų – nuo nusivylimo ir bejėgystės, kad negali padėti augintiniui, iki nerimo ir įtampos, jog agresyvus keturkojis pakenks aplinkiniams, taip pat pavydo, kad kiti žmonės gali vestis bičiulius į viešas erdves. Didėja atsiribojimas nuo visuomenės.

Atsižvelgiant į dirgiklį, šunų baimes galima skirstyti į dvi kategorijas: socialinę ir nesocialinę. Pirmoji orientuota į gentainius ir nepažįstamus žmones. Šuo atsisako žaisti, kontaktuoti su kitais gyvūnais, slepiasi, vengia žmonių, gali pulti gindamasis. Apie tokius sakoma, kad yra nedraugiški. Antroji kategorija orientuota į garsus (sprogimai, perkūnija), situacijas (važiavimas automobiliu, nagų kirpimas, vizitas į kirpyklą), aplinką (aukštį, paviršius, šešėlius ir pan.). Viena ar kita baimė nustatoma iki 44 % augintinių.

Socializacijos lygis

Palankiausias metas supažindinti šuniuką su aplinka yra amžius nuo 7 savaičių iki 4 mėnesių. Tinkama socializacija sumažina įvairių baimių riziką. Jauniklių nervų sistema nėra brandi, todėl imli naujai informacijai. Neigiami įvykiai jauname amžiuje sėja baimę ir lemia netinkamą elgesį. Pozityvi patirtis skatina brandžią, adekvačią reakciją į dirgiklius, norą bendrauti ir tirti aplinką. Helsinkio universiteto (Suomija) mokslininkai skelbia, kad bailumą ar drąsą gali nulemti nujunkymo laikas. Optimaliausia keliauti į naujus namus – nuo 8 sav. amžiaus. Ankstyvas arba labai vėlyvas atskyrimas nuo vados susijęs su silpnesne adaptacija ir mažesne socializacija. Kitaip tariant, praleidus tinkamą momentą pakinta raida. Vėliausias atskyrimo terminas – 12 savaičių. Kita vertus, nedrąsūs šuniukai (introvertai) iškeliauja į naujus namus vėliausiai, išlieka jautrūs visą gyvenimą. Tačiau tai susiję ne su socializacijos stoka, o su individualiu charakteriu.

Veislės įtaka

Remiantis moksliniais duomenimis, reakciją lemia veislė, pavyzdžiui, ispanų vandens šunys ir šelčiai dažniausiai yra atsargūs, įtarūs, vengia nepažįstamų gentainių ir žmonių, o airių kviečiaspalviai terjerai – vieni drąsiausių. Čihuahua ir borderkoliams dažniau būdinga kitų šunų baimė, o miniatiūriniai šnauceriai nesutaria su praeiviais gatvėje. Kai kurios veislės stereotipiškai laikomos reaktyviomis, pavyzdžiui, Romanijos vandens šuo, Džeko Raselo terjeras. Kitos priešingai – vadinamos labai drąsiomis, pavyzdžiui, vokiečių aviganis, bulterjeras. Reikšmingą vaidmenį atlieka gyvūno dydis. Mažo ūgio keturkojai yra bailesni, dažniau jaučia grėsmę palyginti su dideliais. Kita vertus, nykštukinės veislės nepakankamai dresuojamos ir socializuojamos, kas lemia elgesio problemas. Dekoratyvinių šunų nepageidaujamas elgesys toleruojamas labiau, palyginti su didesniais gentainiais. Manoma, kad mažesnių šunų reaktyvumas ir mažas atsparumas stresui gali būti nulemtas genetikos.

Mieste daugiau baimių

Įdomu, jog baimes gali lemti šuns gyvenamoji aplinka. Miesto keturkojai yra atsargesni ir labiau įtarūs, palyginti su kaimiečiais. Kai kurie veterinarijos gydytojai pastebi, kad didmiesčių augintiniams dažniau diagnozuojami psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, nerimas, obsesinis kompulsinis sindromas, hiperaktyvumas. Rizikos grupėje – gyvūnai, laikomi mažuose butuose ir paliekami vieni didžiąją dienos dalį. Spėjama, kad būkles lemia kelių veiksnių kombinacija: šėrimas, aplinkos toksinai, stresas, prasta socializacija. Miestuose gausu dirgiklių, tokių kaip staigus ir garsus triukšmas, galintis sukelti su baime susijusias ir kitas elgesio problemas. Kita vertus, kaimo šunys žymiai rečiau kontaktuoja su gentainiais ir svetimais žmonėmis, ypač vienkiemiuose, gyvena gamtos apsuptyje, toliau nuo šiuolaikinių technologijų. Šios tendencijos tinka keturkojams, kurie laikomi voljeruose ir kurie periodiškai paleidžiami palakstyti, tačiau netaikomi tiems, kurie vis dar rišami prie grandinės.

Kalytės pralaimi patinams

Tyrimai rodo, kad kalytės įprastai bailesnes nei šunys, o sutikusios nepažįstamų gentainių ar žmonių atsitraukia ir laikosi saugaus atstumo. Savybė susijusi su estrogenais ir oksitocinu, kurie skatina saugoti vados jauniklius. Kalytės rečiau puola į konfrontaciją, nebent su tos pačios lyties atstovėmis. Sterilizuoti augintiniai labiau reaguoja į dirgiklius, galimai dėl lytinių hormonų, kurie daro įtaką smalsumui, bendravimui, poravimosi elgesiui, stokos. Nustatytas reikšmingas ryšys tarp lyties ir sterilizacijos. Nekastruoti patinai yra žymiai drąsesni, palyginti su nesterilizuotomis kalėmis, tačiau operuoti abiejų lyčių gyvūnai gali būti vienodai bailūs. Įdomu, kad pašalinus lytines liaukas didėja nepasitikėjimas gentainiais, tačiau nepakinta reakcijos į triukšmą ar praeivius. Gali būti, kad eliminavus feromonus šunims sunkiau komunikuoti tarpusavyje. Ramus šuo po kastracijos gali tapti agresyvus gentainių atžvilgiu. Egzistuoja priešingas pavyzdys, kai reaktyvūs patinai operuojami, kad sušvelnėtų elgesys ir palengvėtų dresavimas.

Amžiaus faktorius

Vyresni šunys mažiau bijo gentainių, galbūt dėl hierarchijos struktūros. Pasitikėjimas ypač išauga nuo 6 metų amžiaus. Panaši tendencija stebima nepažįstamų žmonių atžvilgiu. Baimės mažėjimas su amžiumi rodo, kad šunys gali priprasti prie dirgiklių ir sukurti strategijas, kaip susidoroti su tokiomis situacijomis. Be to, jautrių keturkojų šeimininkai taip pat gali pritaikyti savo taktikas ir sąmoningai vengti situacijų, kuriose šuo jaučiasi nepatogiai ir bijo. Reikia atsižvelgti, kad su metais silpsta augintinių klausa ir rega, todėl mažėja reakcijos į įvykius. Suprantama, kad nepažįstama aplinka gąsdina jauniklius. Pasirodo, jauni šunys (4–6 m. amžiaus) yra jautriausi iš visų suaugusių individų. Šiuo metu jiems gali trūkti šeimininkų dėmesio (jei nekartojamos išmoktos komandos), susilpnėja socializacija (jei šeimoje gimė vaikas ir sumažėjo kelionių). Ilgas buvimas namuose didina jautrumą dirgikliams.

Mokytis ir dar kartą mokytis

Šunys, kurie nėra dresuojami privačiai ar specialiose mokyklose, neauklėjami ir nemokomi komandų, dažniau bijo nepažįstamų dalykų. Anot Helsinkio universiteto mokslininkų, minimalus užsiėmimų skaičius, galintis pagerinti augintinio elgesį, – bent vienas kartas per savaitę. Taisyklių įsisavinimas itin svarbus šuns paauglystės laikotarpiu, t. y. nuo 4 iki 9 mėn. amžiaus, tačiau kartoti ir priminti reikia visą gyvenimą. Mieste laikomų šunų baimės glaudžiai susijusios su laiku, kurį jie praleidžia lauke. Augintiniai, kurie gatvėse ir parkuose vaikšto mažiau nei 2 val. per dieną, dažniau bijo gentainių ir nepažįstamų žmonių, palyginti su tais, kurie lauke būna daugiau kaip 3 val. Manoma, kad dresūra ir fizinis aktyvumas (ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai) patenkina specifinius poreikius ir mažina stresą. Įspūdžių gausi patirtis, kai šuo keliauja su šeimininku, padeda užmegzti pasitikėjimu grįstus santykius bei didina prisitaikymą prie besikeičiančių aplinkybių. Keturkojis jaučiasi saugus ir bijo mažiau. Kita vertus, šeimininkas gali nenorėti dresuoti bailaus augintinio, kurio reakcijos – ūmios ir sunkiai valdomos, nes tai kelia daug streso ir nepatogumų. Jei gyvūnas vis dažniau paliekamas namuose ir nemokomas susidoroti su baimėmis, niekada ir neišmoksta, tačiau praranda galimybę gyventi spalvingą gyvenimą.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Tamsioji draugystės pusė

Nėra abejonių, kad šunys turi terapinį poveikį, draugija suteikia naudos ne tik šeimininkams, bet ir aplinkiniams žmonėms. Užtenka pažiūrėti į draugišką gyvūną, pašnekinti, paglostyti – laimės hormonai iššluoja iš galvos nerimą ir rūpesčius. Gal todėl žmonės nenori skirtis su keturkojais, vedasi į miestą ir net darbą. Kita vertus, prekybos centrai, kavinės prisitaiko prie lankytojų poreikių, keičia taisykles ir vadina save draugiškais gyvūnams. Galima ne tik užsukti apsipirkti ar išgerti kavos, karštą dieną šuniui siūloma atsilakti vandens. Tokiomis sąlygomis – pramogauti ir leisti laisvalaikį su augintiniu – naudojasi vis daugiau žmonių (remiantis Jungtinėje Karalystėje atlikta apklausa, 72 %). Keičiasi darbdavių politika – kai kuriose įmonėse penktadienį galima ne tik dėvėti džinsus, bet ir atsivesti į biurą keturkojį augintinį.

Tačiau tie, kurie yra alergiški arba patiria kinofobiją – didžiulę šunų baimę – reiškia susirūpinimą dėl besiplečiančio draugiškų gyvūnams vietų sąrašo. Moksliniai tyrimai rodo, kad keturkojų paprastai bijo autizmo sutrikimu sergantys ir sensorinių sutrikimų turintys, pavyzdžiui, jautrūs garsams, asmenys. Žmonės jaučiasi įkaitais, nes išėję į miestą nuolat susiduria su problemų šaltiniu. Pasigirsta nuogąstavimų, kad didmiesčiuose trūksta kavinių ir parkų, kuriuose būtų draudžiama pasirodyti su šunimis.

Kinofobija būdinga milijonams žmonių. JAV duomenimis, baimę šunims jaučia 1 iš 3 suaugusiųjų. Būseną dažniausiai lemia neigiama patirtis vaikystėje ar suaugusiame amžiuje. Išgąstis, užpuolimas, įkandimas, net matytas agresyvus gyvūno elgesys, nukreiptas prieš kitą asmenį, palieka emocinių randų, lemia nepasitikėjimą ir nesaugumą. Šunys kelia stresą ir interpretuojami kaip pavojus, net jei nėra realios grėsmės. Pagalvojus apie susitikimą su keturkoju ar pamačius savo akimis, kūne aktyvuojasi išlikimo mechanizmas „Kovok. Bėk. Sustink“ bei išsiskiria kortizolis. Reakcija prasideda automatiškai, be sąmoningo proto suvokimo, todėl yra sunkiai kontroliuojama. Kartais kinofobiją lemia ne traumuojanti patirtis, o išmoktas elgesys ar kultūrinis poveikis. Tėvai, kurie nemėgsta, bodisi ar bijo šunų, perduoda mąstymo modelį vaikams.

Šunų baimė – reali

• Fizinės reakcijos kiekvienam žmogui skiriasi. Vieni patiria lengvą diskomfortą, kiti – panikos atakas.
• Bene dažniausi simptomai – greitas širdies plakimas, pulsas smilkiniuose, gumulas gerklėje, pilvo spazmai.
• Būna stiprus noras bėgti arba sustingti vietoje.
• Sunku kvėpuoti, svaigsta galva, aptirpsta galūnės.
• Pila prakaitas ir šąla delnai.
• Žmogus tikslingai vengia parkų, gatvių ar namų, kuriuose gali būti šunų.
• Būnant viešoje vietoje nuolat stebima aplinka, nerimaujama dėl galimo susidūrimo su baimės objektu.
• Nerimas kyla vien nuo minties apie šunis.
• Fobija gali lemti socialinę izoliaciją ir apriboti gyvenimo kokybę.

Terapija moko išbūti

Kreiptis į psichoterapeutą. Noras įveikti baimę rodo stiprybę, o ne silpnumą. Padeda kognityvinė elgesio terapija ir hipnoterapija, tačiau reikia kantrybės ir struktūrizuoto požiūrio. Vienas efektyviausių metodų – laipsniška ekspozicijos terapija. Kontroliuojamoje aplinkoje lėtai didinamas kontaktas su baimės objektu. Asmuo kartu su palaikančiu psichoterapeutu žiūri šunų nuotraukas, vėliau – vaizdo įrašus. Rodomi tik draugiški ir linksmi keturkojai. Kiekvienas mažas žingsnis ugdo pasitikėjimą savimi ir mažina automatinę baimės reakciją. Terapija vyksta klientui optimaliu tempu. Vėliau seka kitas etapas – saugus atstumas realiame gyvenime. Stengiamasi būti viešose vietose ir stebėti keturkojus gyvai. Darbas tęsiamas su terapiniu šunimi, kuris išmokytas elgtis ramiai ir klauso komandų. Asmuo skatinamas priartėti ir užmegzti akių kontaktą su gyvūnu, palaipsniui mažinant atstumą. Motyvuojama prisiliesti ir įsitikinti, jog šuo nekelia grėsmės. Reikia ilgai praktikuotis, kad pasikeistų smegenų reakcijos ir sąveika nekeltų streso.

Mokytis šunų kalbos. Žinios sumažina baimę daugelyje situacijų. Supratimas, kaip šunys bendrauja kūno kalba, padeda numatyti jų elgesį. Vizganti uodega, atpalaiduotos ausys ir laisva laikysena paprastai rodo draugiškumą. Štai sustingęs kūnas, pašiaušti plaukai ar tiesiog spoksojimas gali rodyti diskomfortą, net agresiją. Šių ženklų žinojimas suteikia kontrolės jausmą, neutralizuoja bejėgiškumą ir nerimą. Yra daugybė būdų, kaip tyrinėti šunų elgesį. Taip pat verta atsiminti, kad gyvūnai gerai perpranta žmonių kūno kalbą ir energiją. Jeigu žmogus elgiasi ramiai, vengia staigių judesių ir nešaukia, šuo atsipalaiduoja ir pasitiki. Tai kuria sąlygas draugiškam ryšiui ir sumažina baimę.

Ugdyti ilgalaikį pasitikėjimą. Praktikuojantis laikina pažanga virsta nuolatiniais pokyčiais. Tačiau terapija ir įvairaus pobūdžio kontaktas su šunimis turi būti reguliarus. Praleidus kelias savaites, gali iškilti senos baimės. Psichologai siūlo girti save už bet kokią pažangą. Progresas yra svarbesnis, nei suvokia dauguma žmonių. Kiekvieną kartą išsaugojus ramybę, kai šuo yra netoliese, pripažinti kaip pasiekimą. Šios sėkmės akimirkos palaipsniui pakeičia neigiamas asociacijas teigiamomis.

Kliautis artimųjų parama. Supratingų draugų ir šeimos narių palaikymas paspartina sveikimą. Nereikia gėdytis savo baimės. Atvirkščiai – pranešus apie planus, galima sulaukti padrąsinimo ir pagalbos. Artimieji ir draugai gali palaikyti kompaniją viešose erdvėse. Sąjungininkai sumažina vienišumo jausmą ir sustiprina jausmų kontrolę. Stebint, kaip artimi žmonės glosto ir bendrauja su keturkoju, lengviau atkurti pasitikėjimą. Terapijos tikslas – ne įsimylėti šunis, o netrukdomai gyventi savo gyvenimą atsikračius varžančios baimės.

Šeimininkų atsakomybės

Laikyti šunį už pavadėlio. Net jei augintinis klauso komandų, viešose vietose būtina prisegti pavadėlį, vesti sau prie kojos ir neleisti blaškytis tarp praeivių. Tai užtikrina tiek šuns, tiek žmonių saugumą. Kelią gali pastoti vaikas ar pravažiuojantis dviratininkas. Gyvūno judėjimo trajektorija turi būti apribota. Geriausia naudoti odinius arba sintetinių medžiagų dirželius, o ne automatinį pavadėlį. Sureguliuoti antkaklio ar petnešų apimtį taip, kad šuo nesugebėtų išsinerti, jei išsigąsdintas imtų blaškytis.

Gerbti aplinkinių ribas. Klaidinga manyti, kad visi žmonės nori susipažinti su augintiniu. Net jei šuo – draugiškas ir puikiai sutaria, ne visi pageidauja artimo kontakto. Geriausia būti atsargiems. Rekomenduojama laikytis prielaidos, jog norintis pakalbinti žmogus prieis pats, o minioje išsaugoti saugią erdvę. Drausti uostinėti praeivių rūbus ir batus. Neleisti svetimiems vaikams bendrauti su šunimi be tėvų priežiūros. Pasišalinti pajutus, kad asmuo gali sudirginti augintinį, pavyzdžiui, trenkia alkoholiu, mosikuoja rankomis, garsiai kalba.

Stebėti reakciją. Praeivių reakcija į šunį pastebima pirmosiomis minutėmis. Žmonės, kurie bijo ir jaučiasi nejaukiai, nerodo jokio susidomėjimo, nuleidžia žvilgsnį, spaudžia rankas prie šonų, pasitraukia iš kelio. Jeigu šeimininkas nuramina ir kontroliuoja keturkojį, asmens baimė nesumažėja, tačiau tai padeda jaustis gana patogiai, kad būtų galima praeiti pro šalį arba būti netoliese. Šeimininko pareiga – užtikrinti, kad augintinis nekeltų nepatogumų aplinkiniams.

Valdyti augintinį. Sutikus žmogų, kuris aiškiai parodo, kad bijo arba nenori artintis prie šuns, svarbu ištarti komandą, prilaikyti augintinį prie savęs ir sukoncentruoti dėmesį į skanėstą ar žaislą. Galima pasodinti keturkojį ir leisti stebėti praeinantį asmenį. Apdovanoti, jei gyvūnas elgėsi ramiai ir kantriai. Turint jauną šunį, kuris yra reaktyvus ar greitai susijaudina, nukreipti ėjimo trajektoriją 45 laipsniu kampu, kad prasilenkiant su praeiviu susidarytų didesnis atstumas.

Pasirūpinti socializacija. Daugelis dresuotojų patvirtins, kad šuns elgesys mieste labai priklauso nuo socializacijos. Jei gyvūnas nuo mažų dienų turi galimybę susipažinti su gatvės triukšmu, garsais, kvapais, bendrauja su skirtingais žmonėmis, užaugęs elgiasi ramiai ir prognozuojamai. Puiki išeitis – dresūra viešose vietose, kur daug dirgiklių. Šuo mokomas klausyti, net jei aplink yra kitų keturkojų, važinėja dviračiai, kvepia maistu. Praverčia komandos „vieta“, „gulėk“, „sėdėk“, „lauk“. Su savimi visada reikėtų turėti skanėstų, kurie motyvuoja šunį susivaldyti ir nereaguoti į nepažįstamas situacijas.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Kūno kalba

Šuo emocijas išreiškia ne tik balsu, bet ir judesiais – vizgindamas uodegą, šokinėdamas, kraipydamas galvą – bei kūno padėtimi: sustingdamas, nusilenkdamas, pritūpdamas priekinėmis kojomis ar susisukdamas į kamuoliuką. Vienas linksmiausių pavyzdžių – gulėjimo poza, kai užpakalinės kojos atmetamos atgal, o pėdučių padai nukreipiami į viršų. Pasitaiko ir nepilnų šios pozos variantų: viena koja ištiesiama atgal ar į šoną, o kita lieka po kūnu. Dėl šiek tiek neįprastos išvaizdos dažnai kyla klausimas, ar tokia kūno padėtis yra normali?

Daugelis šunų taip guli norėdami atsivėsinti ir pailsėti po intensyvesnės fizinės veiklos. Atmestos kojos paprastai rodo saugumo jausmą, komfortą, malonų atsipalaidavimą ir bendrą gerą savijautą. Vis dėlto vadinamoji išklotinės arba varlės poza kartais gali būti susijusi su klubo sąnario problemomis. Norint tiksliai interpretuoti šuns kūno kalbą, derėtų įvertinti, kas lemia konkrečią laikyseną. Tai padės suprasti, kada galima tiesiog pasidžiaugti akimirka ir įamžinti augintinį smagiose nuotraukose, o kada verta sunerimti ir pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.

Natūrali padėtis ar patologija?

Tempimo pratimai. Šunys intuityviai jaučia savo kūną, todėl renkasi padėtį, kuri tuo metu naudingiausia. Gulint išklotine sumažėja įtampa apatinėje nugaros dalyje ir klubų srityje, išsitempia stuburas. Tam, kad šuo galėtų prispausti pilvą prie žemės ir atmesti kojas atgal, būtinas pakankamas klubo sąnarių lankstumas ir raumenų elastingumas. Galima sakyti, kad taip gulėdamas atlieka savotiškus tempimo (jogos) pratimus, padedančius atsipalaiduoti po fizinio krūvio – ilgo pasivaikščiojimo ar aktyvių žaidimų. Pavargęs nuo šios padėties šuo įtempia pilvo raumenis ir sugrąžina galines kojas po savimi, o po kurio laiko gali vėl išsitiesti. Dažniausiai taip guli jauni ir vidutinio amžiaus šunys, tačiau kartais ir vyresni.

Atsivėsinimas perkaitus. Šunys neprakaituoja taip kaip žmonės – jie kūną vėsina lekuodami. Vis dėlto ši termoreguliacija ne visada efektyvi, ypač karštomis dienomis. Todėl gyvūnas ieško vėsaus paviršiaus, prie kurio galėtų atiduoti šilumos perteklių. Pilvo sritis yra mažiau padengta kailiu, todėl šuo stengiasi prisiglausti prie vėsių plytelių, betono, žemės ar žolės pavėsyje. Neradęs tinkamos vietos gali išsikasti duobę ar net išsitiesti baloje. Namuose šiam tikslui puikiai tinka vėsinantys kilimėliai.

Anatominės priežastys. Kai kurių veislių šunys dažniau guli išklotine nei kiti. Dažniausiai tai trumpų kojų ir ilgesnio liemens arba smulkaus sudėjimo augintiniai, pavyzdžiui, korgiai, taksai, prancūzų buldogai, mopsai ar čihuahua. Jų klubo sąnariai paprastai yra lankstesni, todėl leidžia lengviau ištiesti galines kojas. Panašiai gali elgtis ir didesnių, tankų kailį turinčių veislių šunys (pvz., haskiai ar australų aviganiai), ypač karštomis dienomis. Vis dėlto tai nėra taisyklė – kiekvienas šuo yra individualus ir gali rinktis skirtingas poilsio pozas.

Klubo displazija. Tai gana dažna, ypač stambių veislių šunims pasitaikanti liga. Ji gali būti paveldima, todėl veisiami šunys kruopščiai tikrinami. Sergant pažeidžiamas klubo sąnarys – šlaunikaulio galvutė netinkamai įsistato į gūžduobę, o ilgainiui atsiranda skausmas ir sąnario dėvėjimasis. Be išklotinės pozos, gali pasireikšti ir kitų požymių: vadinamieji kiškio šuoliukai, ribota judesių amplitudė, nenoras judėti ar žaisti. Liga dažnai išryškėja jauname amžiuje (apie 4–6 mėn.), o negydoma gali progresuoti į degeneracinį osteoartritą. Gydymas priklauso nuo pažeidimo laipsnio – taikomi vaistai, papildai, fizioterapija ar, esant poreikiui, operacija.

Artritas. Sąnarių uždegimas dažniau pasireiškia vyresnio amžiaus šunims. Dėl kremzlės nykimo didėja kaulų trintis, atsiranda skausmas, judesiai tampa riboti. Šuns kūno kalba aiškiai rodo diskomfortą: jam sunku atsikelti ar atsigulti, sumažėja noras judėti, juda lėtai, gali šlubuoti, vengia prisilietimų. Pastebėjus tokius požymius svarbu kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes ankstyvas gydymas gali reikšmingai sulėtinti ligos eigą ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Be panikos

Daugeliu atvejų gulėjimas išklotine yra visiškai nekenksmingas ir nesukelia skausmo. Ši poza dažniausiai išryškėja dar jauname amžiuje, todėl šeimininkai greitai perpranta augintinio poilsio įpročius. Vigi atsargiau reikėtų vertinti stambių veislių jauniklius, kuriems yra didesnė klubo displazijos rizika. Tokiais atvejais verta pasitarti su veterinarijos gydytoju dėl galimų tyrimų ar sąnarių stiprinimo priemonių. Taip pat svarbu žinoti, kad kai kurių veislių šunims ši poza gali būti tiesiog nepatogi dėl anatominių ypatybių, pavyzdžiui, kurtams, kurių stuburas yra labiau išlenktas, o galūnės – ilgos.

Didžiausią dėmesį reikėtų skirti pokyčiams. Jei šuo anksčiau niekada negulėjo išklotine ir staiga pradėjo rinktis tik tokią padėtį arba priešingai – mėgo taip gulėti, bet nustojo ir atrodo sustingęs, tai gali signalizuoti apie problemą. Priežastis gali būti tiek raumenų pažeidimai (pavyzdžiui, patempimas), tiek sąnarių traumos (raiščių plyšimai). Nerimą turėtų kelti situacija, kai šuo guli išklotine, tačiau sunkiai pritraukia kojas po savimi ar negali atsistoti be pagalbos. Tokiu atveju būtina nedelsti ir kreiptis į veterinarijos gydytoją. Skubi pagalba reikalinga ir pastebėjus užpakalinės kūno dalies paralyžiaus požymius: raumenų tonuso praradimą, kojų nevaldymą ar šlapimo nelaikymą.

Sąnarių problemų požymiai

• Negali tolygiai paskirstyti svorio ant visų keturių kojų, todėl eidamas ar bėgdamas šuoliuoja lyg kiškis.
• Perkelia svorį ant priekinių kojų, o užpakalinėmis atsispiria silpnai arba jas velka.
• Stovėdamas laiko užpakalines kojas labai arti viena kitos.
• Stovėdamas priekines kojas stato plačiau, tarsi ieškodamas stabilesnės atramos.
• Lankstant ar apčiuopiant klubo sritį ir užpakalines kojas jaučia skausmą tam tikrose vietose.
• Vaikšto lėčiau nei įprastai, greičiau pavargsta.
• Vengia lipti laiptais ar šokti į automobilį.
• Daugiau miega, nenoriai keliasi iš guolio.
• Stovi ar guli neįprastose padėtyse, bandydamas sumažinti diskomfortą.
• Pakinta elgesys – gali tapti neramus, baikštus ar net agresyvus.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Lengviau užmegzti socialinis ryšius

Šunų (taip pat ir kačių) vedžiojimas ar keliavimas kartu – puikus būdas susipažinti su kitais žmonėmis. Bendraujama ne tik su kitų augintinių šeimininkais, bet ir su tais, kurie susidomi mūsų augintiniu, prieina jį paglostyti, pasiteirauti veislės ar tiesiog pasigrožėti. Tai ypač naudinga žmonėms, gyvenantiems vieniems ar jaučiantiems socialinę atskirtį. Gyvūnų augintojai ir mylėtojai bendraminčių gali rasti ir socialiniuose tinkluose, kur dalijamasi nuotraukomis bei informacija apie tam tikras gyvūnų rūšis ar veisles.

Verta žinoti, kad ir pats gyvūnas atliepia žmogaus poreikį bendrauti – jis gali būti puikus klausytojas ir guodėjas, neretai geriau nei žmogus pajunta šeimininko emocijas. Be to, šunys ir katės geba suprasti bei tinkamai reaguoti į dešimtis skirtingų žodžių, todėl žmogus jaučiasi bendraujantis su sąmoninga būtybe ir patiria mažesnį vienatvės jausmą. Nors galime kalbėtis ir su akvariumo žuvyte ar mielu driežiuku, visgi šiltakraujai gyvūnai dažniausiai tampa artimiausiais ir aktyviausiais kompanionais.

Nauda vaikams

Vaiko raidos specialistai atkreipia dėmesį, kad augant su gyvūnu spartėja visapusiška mažylio raida: jis ne tik anksčiau pradeda vaikščioti ir koordinuotai judėti, bet ir greičiau ima kalbėti, aiškiau reikšti emocijas. Gyvenimas su augintiniu gali stiprinti ir imunitetą bei atsparumą infekcinėms ligoms. Namuose tampa sudėtinga palaikyti visiškai sterilią aplinką, todėl imuninė sistema mokosi aktyviau reaguoti į įvairius dirgiklius.

Augintinio priežiūra moko daugybės svarbių dalykų: atsakomybės kasdien pasirūpinti ėdalu ir vandeniu, empatijos atpažįstant gyvūno savijautą iš jo elgesio ar žvilgsnio, nuoširdžios meilės dalijantis dėmesiu, žaislais ar skanėstais.

Moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad terapija su gyvūnais teigiamai veikia vaikus, turinčius intelekto ar psichoemocinių sutrikimų: bendraudami su gyvūnais jie nusiramina, jaučiasi saugesni, labiau atsiveria, tampa drąsesni, gerėja jų bendravimo įgūdžiai.

Kartu su gyvūnais augantys vaikai dažnai pasižymi stipresniais socialiniais gebėjimais – jiems lengviau susidraugauti, užmegzti pokalbį ar prieiti prie bendraamžių. Jei augintinį reikia vedžioti, didėja ir vaiko fizinis aktyvumas, daugiau laiko praleidžiama lauke bet kokiomis oro sąlygomis. Tai naudinga tiek emocinei savijautai, tiek fizinei sveikatai.

Veikia raminamai

Naminių gyvūnėlių meilė, lojalumas ir draugystė suteikia tiek emocinės, tiek fizinės naudos, kuri kartais lieka nepastebėta, tačiau yra itin svarbi mūsų savijautai. Gyvūnai geba rodyti besąlygišką meilę ir dėmesį – be išankstinių nuostatų ar reikalavimų. Tai ypač reikšminga šiuolaikinėje visuomenėje, kur žmonės dažnai patiria stresą, vienatvę ar emocinę įtampą. Buvimas šalia gyvūno, jo glostymas ar net paprastas stebėjimas padeda sumažinti nerimą, pagerina nuotaiką ir suteikia jausmą, kad esame mylimi. Daugybė mokslinių tyrimų patvirtina teigiamą ryšio su augintiniu poveikį psichinei sveikatai – mažėja depresijos ir streso simptomai, lengviau įveikiama vienatvė.

Viena priežasčių, kodėl augintiniai pasižymi terapiniu poveikiu, yra žmogaus poreikio liesti patenkinimas. Mylimo gyvūno glostymas, apkabinimas ar kitoks fizinis kontaktas gali greitai sumažinti įtampą ir nerimą. Dėl raminamojo poveikio įvairios gyvūnų rūšys pasitelkiamos terapijai, pavyzdžiui, šunys, žirgai ar delfinai. Terapija su gyvūnais taikoma vaikams ir suaugusiesiems, turintiems raidos, fiziologinių ar psichologinių sunkumų.

Neverbalūs žmonės neretai jaučia įtampą būdami tarp kitų žmonių – net artimųjų ar padėti siekiančių specialistų. Bet šalia kalbėti negalinčio gyvūno jie dažnai nurimsta, jaučiasi saugūs ir priimti, pamažu atsiveria užsiėmimus vedantiems specialistams ir taip pasiekia reikšmingą pažangą.

Puikūs senatvės kompanionai

Augintiniai bet kuriame amžiuje praskaidrina kasdienybę ir dovanoja draugiją, tačiau vyresniame amžiuje šie aspektai tampa ypač svarbūs. Daugelis senjorų patiria didesnį ar mažesnį vienatvės jausmą – vaikai užauga ir išsikrausto, su anūkais ne visuomet pavyksta rasti bendrą kalbą, o kartais netenkama gyvenimo partnerio. Tokiais atvejais šuniukas ar kačiukas neretai tampa artimiausiu kasdieniu palydovu, su kuriuo galima pasikalbėti ir pasidalinti mintimis.

Rūpestis augintiniu taip pat skatina išeiti iš namų. Jei senjoras augina šunį, jis bent du kartus per dieną išeina pasivaikščioti gryname ore – tai itin svarbu fizinei sveikatai palaikyti. Net ir turint katę atsiranda daugiau motyvacijos judėti: reikia pasirūpinti ėdalu, švara, galbūt nupirkti naują žaislą. Pastebima, kad augintinių turintys vieniši vyresnio amžiaus žmonės dažniau maitinasi reguliariai – ruošdami ėdalą gyvūnui, jie nepamiršta ir patys pavalgyti.

Gyvūno glostymas veikia raminamai, sušildo ne tik širdį, bet ir sustingusius rankų sąnarius. Katė, jaukiai įsitaisiusi ant kelių, gali suteikti šilumos ir komforto jausmą, kuris padeda atsipalaiduoti bei sumažinti įtampą.

Moksliniai tyrimai rodo, kad namuose esantis augintinis gali sumažinti nerimo epizodus Alzheimerio liga ar senatvine demencija sergantiems žmonėms. Be to, augintiniai padeda mažinti su vienatve siejamas sveikatos rizikas, tokias kaip širdies ir kraujagyslių sutrikimai ar padidėjęs kraujospūdis.

Moko patirti laimės jausmą

Žmogus laikomas protingiausia būtybe Žemėje, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad esame laimingiausi. Kasdien susiduriame su iššūkiais, rūpesčiais, siekiame tikslų, konkuruojame, lyginamės su kitais. Gyvūnų pasaulyje viskas paprasčiau – jie vadovaujasi pagrindiniais instinktais ir gyvena šia akimirka. Todėl net mažiausi dalykai jiems teikia nuoširdų džiaugsmą ir pažadina žaismingumą. Stebėdami besidžiaugiančius gyvūnus ir patys patiriame teigiamas emocijas bei mokomės vertinti paprastus kasdienybės momentus.

Ypač daug džiaugsmo pamokų galime gauti iš šunų. Jie akimirksniu tampa laimingiausi, kai gali išeiti pasivaikščioti, kai namo grįžta šeimininkas, kai žaidžia su kamuoliuku, taškosi baloje, pamato pirmąjį sniegą ar automobilyje pravėrus langą gali laukan iškišti galvą. Šunys išnaudoja kiekvieną progą pasidžiaugti ir to nepastebimai moko savo šeimininkus.

Beje, laimės gali suteikti ne tik asmeninis augintinis. Teigiamų emocijų dovanoja ir kitų gyvūnų stebėjimas, pavyzdžiui, žaismingi vaizdo įrašai ar nuotraukos soc. tinkluose, primenantys, kiek daug džiaugsmo slypi paprastose akimirkose.

Gerina sveikatą

Naminių gyvūnų turintys žmonės patiria įvairiapusę naudą sveikatai, ir augintinis nebūtinai turi būti šuo ar katė. Pavyzdžiui, triušis ar jūrų kiaulytė gali būti puikus pasirinkimas tiems, kurie alergiški kitiems gyvūnams arba neturi erdvės didesniam augintiniui. Net akvariumo žuvyčių stebėjimas gali sumažinti raumenų įtampą ir sulėtinti pulsą.

Moksliniai tyrimai rodo, kad gyvūnus auginantys žmonės rečiau patiria depresijos simptomus nei tie, kurie augintinių neturi. Jų kraujospūdis stresinėse situacijose dažniau išlieka žemesnis, o tai leidžia daryti prielaidą, kad augintiniai didina atsparumą stresui. Žaidžiant su šunimi, kate ar kitu gyvūnu gali padidėti serotonino ir dopamino – gerą savijautą skatinančių hormonų – koncentracija, todėl jaučiamės ramesni ir labiau atsipalaidavę.

Be to, dėl mažesnio žalingo streso poveikio ir didesnio fizinio aktyvumo, susijusio su augintinio priežiūra, gyvūnų šeimininkai dažnai turi mažesnį trigliceridų ir cholesterolio kiekį kraujyje. Remiantis JAV statistikos duomenimis, vyresni nei 65 metų augintinių savininkai pas gydytojus lankosi apie 30 % rečiau nei jų bendraamžiai, neturintys augintinių.

Prieš įsigyjant gyvūną

Augintinio laikymas gali būti naudingas bet kokio amžiaus žmogui, tačiau prieš įsigyjant gyvūnėlį būtina gerai apsvarstyti, ar jis namuose jausis komfortiškai ir saugiai? Renkantis augintinį svarbu vadovautis ne mados tendencijomis, o savo gyvenimo būdu: kiek laiko ir dėmesio galėsime skirti gyvūnui, kiek vietos turime namuose, kaip ir kur keliaujame, koks mūsų charakteris, amžius, sveikatos galimybės ir kt. Atsižvelgę į šiuos aspektus galėsime nuspręsti, koks gyvūnas ar net kokia veislė mums tinkamiausia.

Jei kyla abejonių, verta pasitarti su patyrusiais gyvūnų augintojais, pasidomėti informacija patikimuose šaltiniuose, pasikonsultuoti su veisėjais ar veterinarijos specialistais. Netinkamai priimtas sprendimas gali sukelti sunkumų šeimininkams, o gyvūnui lemti netinkamą priežiūrą ar net būti paliktam.

Nereikėtų įsigyti gyvūno tuo metu, kai šeimoje numatomi dideli pokyčiai: artėja persikraustymas, remontas, šeimos pagausėjimas ar ilga kelionė. Augintinis neturėtų būti laikomas interjero ar įvaizdžio detale – prieglaudos neretai perpildytos kadaise „madingais“ tapusiais gyvūnais. Jei manome, kad šuo gali būti nuolat laikomas pririštas prie būdos ar jei daug laiko praleidžiame kelionėse, augintinio įsigijimą verčiau atidėti ramesniam gyvenimo etapui.

Naudinga iš anksto pasipraktikuoti, pavyzdžiui, savaitę prižiūrėti kieno nors augintinį ar kelis kartus per dieną vedžioti šunį (ypač šaltuoju metų laiku). Tai padės realiai įvertinti, ar turime užtektinai motyvacijos ir atsakomybės rūpintis gyvūnu ne vienus metus.

Įdomu

• Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, 2024 m. spalio pradžioje Gyvūnų augintinių registre buvo registruota 305,6 tūkst. šunų, 159,4 tūkst. kačių ir 593 šeškai.
• Registre taip pat užfiksuota dar 212 mikroschema paženklintų kitų augintinių: triušių, jūrų kiaulyčių, vėžlių, papūgėlių.
• Populiariausi šunų vardai – Bela, Luna, Maja; kačių – Luna, Simba, Pūkis; šeškų – Čika, Čikis, Gučis.

Autorė Laima Samulė

Artimiausias draugas

Prisirišimas – emocinis ryšis tarp vaiko ir suaugusio globėjo – suteikia saugumą, komfortą, skatina normalų ir sveiką psichikos vystymąsi. Tyrimai rodo, kad panašų ryšį galima užmegzti su auginamais gyvūnais, o vaikystėje patirti santykiai palieka daug teigiamų padarinių.

Tuftso universiteto (JAV) mokslininkai skelbia, kad augintiniai skatina reguliuoti emocijas ir nusiraminti, ugdo atsakomybę, empatiją, moralės standartus. Ispanų psichologai leidinyje „Mediterranean Journal of Clinical Psychology“ rašo, kad gyvūnų ir vaikų santykiai imituoja žmonių komunikaciją, todėl lavina bendravimo įgūdžius, mažina socialinę baimę, padeda susirasti draugų, taip pat moko neverbalinės sąveikos. Mažametis ugdo kantrybę, gebėjimą prisitaikyti ir palaukti, atleisti, jei gyvūnas netyčia suteikė skausmo ar sugadino daiktą. Stebėdamas kasdienes situacijas gali įgauti daugiau atsparumo ir motyvacijos, pavyzdžiui, neatsisakyti tikslo patyręs nesėkmę. Gyvūnai gyvena trumpiau, todėl neišvengiamai susiduria su netektimi, o patirtis moko globoti ir džiaugtis esamu laiku, išgyventi sielvartą ir susitvarkyti su liūdnomis emocijomis.

Neabejojama, kad naminis gyvūnas atlieka saugumo ir komforto funkciją tais momentais, kai šalia nėra patikimo suaugusio asmens. Tačiau mokslininkus seniai domina klausimas, ar naminė neprofesionali gyvūnų terapija gali paveikti vaikus, sergančius depresija, turinčius nerimo ar elgesio sutrikimų. Kita vertus, santykiai su gyvūnais tarnauja kaip indikatorius. Tai, kaip vaikas bendrauja su kate, šunimi ar žiurkėnu, atspindi ne tik prisirišimo stilių ir emocijų reguliavimo lygį, bet ir asmenybės bruožus, vertybes, savęs ir pasaulio suvokimą, mentalitetą. Smurtinė sąveika su gyvūnais rodo galimas psichologines patologijas: asocialios asmenybės bruožus, žemą empatiją.

Augintinis augintiniui nelygus

Mokslininkai iš Aragono nanomokslų ir medžiagų instituto (Ispanija) atliko didelės imties tyrimą, kuris apėmė apie 2000 šeimų. Iš jų 52,3 % turėjo vieną ar daugiau augintinių. 19,1 % laikė šunis, 8,7 % – kates, 14,8 % – paukščius, 28,6 % – kitų rūšių gyvūnų: žiurkėnų, triušių, vėžlių ar žuvų. Psichologai stebėjo ir rinko duomenis nuo gimimo iki 6–7 m.

Gauti rezultatai šokiravo. Vertinant augintinių poveikį psichinei sveikatai, nustatyta, kad geriausiai jautėsi vaikai, niekada neturėję gyvūno. Manoma, kad ši aplinkybė skatina glaudesnius santykius su žmonėmis: tėvais, seneliais, broliais, seserimis, kaimynais, draugais. Išreikšdamas emocijas vaikas gauna kokybišką grįžtamąjį ryšį, kokio negali suteikti nė vienas gyvūnas, todėl mažėja nerimo ir depresijos rizika. Palyginus mažamečius, kurie nuolat turėjo augintinių, ir tuos, kurie laikė gyvūnus protarpiais, nustatyta, jog stabilumas suteikia didžiausią naudą psichikai.

Įdomiausias atradimas buvo tas, kad poveikis (teigiamas ar neigiamas) priklauso nuo gyvūno rūšies. 4–5 m. mažyliams, turėjusiems katę, nustatyta didžiausia psichinės sveikatos problemų rizika. Tačiau smulkūs gyvūnėliai, tokie kaip žiurkėnai, triušiai, vėžliai ar žuvys, pasižymėjo apsauginiu poveikiu berniukams ir mergaitėms. Šiems augintiniams reikia nuolatinio, tačiau lengvo ryšio, kuris moko atsakomybės, empatijos ir savikontrolės.

Pasak tyrimo autorių, pirmaisiais gyvenimo metais emociniai ryšiai formuojasi vangiai, todėl šunų ar paukščių įtaka beveik nepastebima. Nuo 3 m. sustiprėja teigiamas keturkojų draugijos aspektas, nes lojantys atstovai orientuoti į bendravimą ir savitu būdu reiškia emocijas (džiaugsmą, liūdesį, pyktį, baimę ir pan.). Ne tokį, kaip tikėtasi, kačių poveikį paaiškina gyvūnų savarankiškumas ir asketiškas gyvenimo būdas. Užmegzti kokybiškus abipusius santykius pavyksta beveik su visais šunimis, bet kačių bendravimas prilygsta loterijai. Įsigyjant kačiuką sunku prognozuoti, ar suaugęs gyvūnas (ne)mėgs bendrauti su žmonėmis. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad katės platina parazitą Toxoplasma gondii, kuriuo gali užsikrėsti šeimos nariai. Įrodyta, kad toksoplazmozė susijusi su elgesio problemomis, taip pat rimtais psichikos sutrikimais, tokiais kaip bipolinis sutrikimas ir šizofrenija.

Dažniausios tėvų klaidos

Nėra gyvas žaisliukas. Koks bus gyvenimas su augintiniu, priklauso ne tik nuo vaiko asmenybės tipo ir gyvūno charakterio. Didelis vaidmuo tenka tėvų atsakomybei tiek auklėjant atžalą, tiek rūpinantis augintiniu. Šuniukas ar kačiukas neatstos gimdytojų meilės, kaip ir brangūs žaislai, telefonai ar kitos užgaidos. Augintinis nekompensuos dėmesio stokos, taip pat neištaisys auklėjimo spragų. Gyvūnas negali būti apdovanojimu už gerą elgesį ar akademinius pasiekimus. Apsisprendimas turi būti sąmoningas ir apgalvotas. Naivu tikėtis, kad vaikas išlaikys motyvaciją rūpintis ir prižiūrėti, kaip žadėjo anksčiau, todėl suaugę asmenys privalo kontroliuoti ir laiku įsikišti, kad nenukentėtų gerovė.

Per didelis pasitikėjimas. Viešojoje erdvėje vis nuskamba atvejai, kai šeimos šuo apkandžioja vaiką. Daugelis tiki, kad jų mažas ir draugiškas augintinis negali pakartoti kažko panašaus. Dantis turi visų veislių ir dydžių šunys. Per didelis pasitikėjimas, paliekant vaiką vienumoje su gyvūnu, gali prišaukti nelaimę. Atsargumas, pavyzdžiui, atskiriant patalpas varteliais, užkerta kelią nelaimingiems nutikimams. Šią taisyklę rekomenduojama taikyti, kol vaikui sueis 10 m.

Gyvūno kantrybės limitas. Daugelis augintinių mėgsta žaisti, tačiau nekenčia suvaržymų ir grubių veiksmų. Net draugiškiausias šuo ar katė ilgainiui pasiekia lūžio tašką, jei vaikas peržengia ribas ir nereaguoja į įspėjamuosius signalus. Neigiama patirtis, pavyzdžiui, jei mažylis dažnai tampo už uodegos ar suduoda ranka, kaupiasi, kol galiausiai pasireiškia agresija. Ilgai kauptas nepasitenkinimas išsiveržia neadekvačiai, pavyzdžiui, mažyliui praėjus pro gulintį augintinį ir net nekliudžius. Iškalbingas ženklas, kad vaikas kelia gyvūnui stresą: krūpčiojimas nuo garso ar rankų mosto.

Piktybiškas elgesys. Tarp vaiko ir augintinio neužsimegs draugiškas ryšys, jei tėvai toleruos netinkamą elgesį – erzinimą ir patyčias. Tampymas už kūno dalių, žaislų ir ėdalo atiminėjimas, bėgimas pirmyn ir atgal, skatinantis vytis, rėkimas iš artimo atstumo, mojavimas virš galvos sukelia didelį stresą ir nepasitikėjimą. Privalu laikytis taisyklės, kad su augintiniu reikia elgtis taip, kaip norima, jog elgtųsi su mumis – geranoriškai.

Žinių apie elgesį stoka. Lengva grožėtis, koks mielas augintinį apsikabinęs vaikas, ir nepastebėti požymių, jog gyvūnas jaučiasi nejaukiai. Nemažai žmonių, įsigijusių šunį, katę ar triušį, kad vaikas turėtų augintinį, nebūna pasiruošę ir įgiję reikalingų žinių. Neužtenka žinoti, kaip šerti ar valyti narvelį. Būtina suprasti kūno kalbą ir iš anksto nuspėti gyvūno veiksmus. Šuns nerimą išduoda link nugaros atlenktos ausys, plačios akys, dažnas laižymasis ir žiovavimas. Tokiu atveju geriau atsitraukti ir suteikti erdvės. Visada, kada augintinis nueina šalin ar pasislepia, nevalia vytis ir liesti.

Ribų nebuvimas. Nuo pirmų dienų namuose augintinis turi turėti saugią vietą, kurioje galėtų netrukdomai pailsėti. Guolis – nediskutuotina vieta, kurioje vaikas negali liesti gyvūno. Lygiai taip pat apibrėžiami kambariai, pavyzdžiui, miegamieji, į kuriuos negali įeiti augintinis. Ribos reikalingos abiem pusėms, norint išlaikyti saugią pusiausvyrą tarp bendravimo ir poilsio. Svarbu sudaryti gyvūnui galimybę rinktis, kada bendrauti. Turėdamas laisvę atsitraukti ir nejausdamas prievartos, augintinis bendraus noriau ir aktyviau.

Vaikų švietimo trūkumas. Nė vienas mažametis, norintis augintinio, nežino, kaip deramai pasirūpinti ir bendrauti, kad žaidimai suteiktų abipusį malonumą. Tėvų užduotis – mokyti ir rodyti teigiamą pavyzdį. Naudinga stebėti gyvūną ir aptarti kūno požymius, kurie išduoda atitinkamas emocijas (džiaugsmą, baimę, pyktį, liūdesį ir pan.). Aiškinti, ką jaučia augintinis, jeigu negauna ėsti, kaip skauda stipriai suspaudus ir gera susitikti pasiilgus. Emocinis ugdymas, kurį suteikia gyvūnai, neatsiejamas nuo tėvų indėlio.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

10 priežasčių, kodėl…

Bloga patirtis. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl katė gali nekęsti vandens, – trauma dėl neigiamos patirties. Jeigu augintinė laipiojo ant pripildytos vonios krašto ir netyčia įkrito, tikėtina, labai išsigando. Galbūt ramiai vaikštant kiemo pievelėje nustebino staiga įsijungusi vejos laistymo sistema. Blogi prisiminimai, susiję su vandeniu, neleidžia mėgautis maudynėmis. Priešingai – jei kačiukas ar jauna katė švelniai pratinami prie procedūrų, susiformuoja teigiamos asociacijos ir tikimybė, jog bijos sušlapti, mažėja.

Priverstinis veiksmas. Katės vertina savo laisvę, o paėmimas ant rankų, nešimas į vonią, maudymas, džiovinimas, šukavimas prilygsta suvaržymui. Negali kontroliuoti situacijos, todėl priešinasi. Sąlytis su vandeniu dažnai būna priverstinis. Moksliniai tyrimai rodo, kad kačių kraujyje streso hormono kortizolio lygis padidėja labiau, jei maudant naudojamas tekantis vanduo iš dušo galvutės, palyginti su ąsotėliu. Jeigu ši situacija kartojasi dažnai, gali išsivystyti lėtinė baimė ir nerimas, kuriuos sužadina vandens garsas ir vaizdas.

Bendras diskomfortas. Kūno paviršiuje gausu nervinių receptorių, todėl katė jautri prisilietimui. Jeigu nori, glostymas teikia didelį malonumą, jeigu – ne, prisilietimas tampa kančia. Sušlapęs kailis prisiploja prie odos, o džiūdamas pasišiaušia į visas puses, o tai dirgina nervinius receptorius. Augintinė patiria diskomfortą. Vanduo jaučiamas lyg svetimkūnis, kurio reikia nedelsiant atsikratyti. Dažniausiai ima laižyti save ir šalinti drėgmę.

Prarasta savikontrolė. Katės yra greitos ir vikrios būtybės, lengvai spyruokliuoja ant kojų, įgudusiai šokinėja ant ir nuo aukštų objektų, išlaiko pusiausvyrą eidamos siauru plotu. Vandenyje reakcijos sulėtėja. Gyvūnas sutrinka, nes praranda kontrolę. Gąsdina gylis ir kūno nesvarumas. Geriau toleruoja maudymą, jei vanduo vos siekia pilvą. Ilgaplaukės katės, ištrauktos iš vonios, tampa mažiau vikrios ir grakščios, nes padidėja kūno masė. Atgauna savikontrolę, kai išdžiūva kailis.

Temperatūra. Kartais rainėms nepatinka ne pats vanduo, o jo temperatūra. Galima pastebėti, jog vengia šaltos, tačiau toleruoja šiltą vonią ar srovę iš čiaupo. Sušlapus kailiui gali sumažėti kūno temperatūra, o atvėsus vystosi hipotermija. Gali būti, kad gyvūnas mėgsta maudytis, tačiau nepakenčia džiūvimo periodo. Tokiu atveju padeda šilto oro srovė iš plaukų džiovintuvo (garsas gali kelti stresą), storas pašildytas rankšluostis ar speciali gyvūnų džiovinimo dėžė.

Kvapas. Katės užuodžia 14 kartų geriau nei žmogus. Kliaunasi uosle tirdamos aplinką ir ieškodamos grobio. Puikiai atskiria nešviežią arba nuodingą substanciją. Jeigu augintinei nepatiks vandens ar šampūno kvapas, priešinsis maudynėms. Geriau naudoti bekvapes kailio priežiūros priemones. Būtent dėl tobulos uoslės katės atsisako lakti pastovėjusį vandenį. Labiau patinka plastikiniai ir keraminiai dubenėliai, o ne plieniniai, suteikiantys nemalonų prieskonį.

Garsas. Iš prigimties katės yra labai atsargios ir vengia pavojų. Daugelį gąsdina tekančio vandens arba pildomos vonios garsas. Gyvūną geriau atnešti į patalpą tik visiškai pasiruošus procedūroms – pripildžius dubenį ar vonelę, po ranka sustačius buteliukus, padėjus rankšluostį ir pan. Kuo trumpiau reikės laukti, tuo mažiau streso. Kalbinti tyliu ir ramiu balsu. Neleisti muzikos ir nekelti triukšmo.

Rutinos kaita. Įpročiai ramina ir suteikia saugumo jausmą. Jeigu sutrinka rutina, kyla chaosas. Katė gali išsigąsti, jei netyčia nuvirto daiktas, pavyzdžiui, dušo žarna su galvute, suskambo telefonas, kažkas pasibeldė į duris. Neramina bet kokie pasikeitimai, pavyzdžiui, per gilus vanduo, jei anksčiau buvo sėsliau; galvos šlapinimas, jei ankščiau ji likdavo sausa; slidus dugnas, jei anksčiau būdavo guminis kilimėlis. Galiausiai katė, pripratusi, jog maudo šeimininkas, priešinsis, jei darbo imsis kitas šeimos narys.

Auklėjimo klaidos. Šeimininkai gali nesąmoningai įskiepyti baimę, jei naudoja vaikišką vandens šautuvą ar vandens buteliuką su purkštuku, kad koreguotų augintinės elgseną, pavyzdžiui, atgrasytų nuo lipimo ant stalo ar virtuvės stalviršių. Jeigu planuojama reguliariai maudyti katę, nenaudoti vandens kaip bausmės įrankio.

Evoliucinis bruožas. Naminių augintinių protėvis – afroazinė katė (Felis silvestris lybica) – natūraliai paplitusi Artimuosiuose Rytuose ir prisitaikiusi gyventi sausose dykumose. Evoliucionuojant nebuvo priėjimo prie natūralių vandens šaltinių, tokių kaip upės ar ežerai, todėl gyvūnai įprato „maudytis“ šiltose saulės voniose. Šlapias kailis – nenatūrali būsena, kuri sumažina išlikimo galimybes. Dėl savo kilmės katė laka labai nedaug vandens, palyginti su tokio pat svorio šunimi. Protėviai lakdavo mažai, o skysčių poreikį patenkindavo kartu su drėgnu ėdesiu.

Unikalios ir nepakartojamos

Ne visos katės nemėgsta vandens. Tai individuali savybė. Laukiniai giminaičiai, tokie kaip tigrai ar leopardai, nevengia pūkštelėti į vandenį, kad atvėsintų kūną arba sumedžiotų grobį. Kai kurios naminės katės, kurios prieštarauja maudynėms vonioje, mielai žaidžia su varvančiu čiaupu. Pasirodo, tekantis vanduo ir šviesos atspindžiai sužadina medžioklės instinktus, todėl į darbą paleidžiamos letenos. Pačios išrankiausios augintinės nelaka iš dubenėlio, nes netinka panaudotas ir seilėmis suterštas vanduo, iš kurio pati lakė prieš kelias valandas. Jos laka tiesiai iš bėgančio čiaupo arba specialaus fontanėlio, kuris palaiko tėkmę. Tolerancija maudymui priklauso ne tik nuo charakterio, bet ir veislės. Pastebėta, kad vandens procedūras vertina ilgauodegės, savo elgsena primenančios šunis. Tai Abisinijos katės, Meino meškėnai, norvegų miškinės katės, Bengalijos katės, turkų van katės, Amerikos trumpaplaukės katės. Šių veislių kailis skiriasi savo tekstūra, todėl yra atsparus vandeniui. Sušlapę gyvūnai nepatiria didelio diskomforto.

Jei pūkuotas draugas bijo vandens, kyla klausimas, ar reikia maudyti apskritai. Gal galima apsieiti be vonios? Rainės iš prigimties yra švaruolės ir 30–50 % dienos praleidžia laižydamos kailį. Taigi, įprastai kačių nereikia maudyti dažnai. Išimtis – beplaukės veislės, tokios kaip sfinksai, kurių plika oda labai greitai riebaluojasi. Visgi gali kilti situacijų, kai gyvūnas nesugebės užtikrinti švaros dėl senyvo amžiaus ar ligų, pavyzdžiui, artrito, susiteps taip, jog reikės maudyti, pavyzdžiui, viduriuojant ar naikinant blusas. Nepaisant to, kad katės moka plaukti, sąlytis su vandeniu – patirtis, kuriai būtina pasiruošti iš anksto.

Sunku pratybose, lengva mūšyje

Mokslininkai nėra 100 % tikri, kodėl katės nemėgsta vandens, todėl prieš maudant verta atsižvelgti į kūno kalbą ir siunčiamus signalus. Baimę išduoda agresyvus priešinimasis ir garsus miaukimas. Protestų galima išvengti ar bent susilpninti palaipsniui pratinant prie vandens procedūrų.

Naują namų gyventoją derėtų auklėti nuo pirmųjų dienų. Anot veterinarijos gydytojų, iki 4 mėn. amžiaus kačiukas itin aktyviai tyrinėja aplinką, todėl ne pro šalį sudominti vandeniu, pavyzdžiui, pasiūlyti pažaisti su sklidiname dubenyje plūduriuojančiais kamuoliukais ar guminiais žaisliukais. Teigiamą patirtį galima pastiprinti skanėstais ir paglostymais. Mažylis mokosi, jog nieko baisaus sušlapti letenas, apsitaškyti snukutį. Vėliau reikėtų perkelti augintinį į tuščią vonią ar didesnį dubenį. Leisti apsiprasti ir susipažinti. Po kiek laiko pripilti šiek tiek šilto vandens, sudėti mėgstamus žaisliukus. Švelniai nuleisti katę prie vandens paviršiaus ir paraginti nulipti žemyn. Jokiu būdu neversti. Gylis turėtų būti toks, kad vos sušlaptų letenėlės. Jeigu katė toleruoja, palaipsniui didinti gylį, kol vanduo pasieks pilvą. Sekantį kartą atsargiai apšlakstyti nugarą ir stebėti reakciją. Sudominti skanėstu, ypač jeigu nerimauja. Jeigu katė stengiasi iššokti iš vonios, iškelti ir bandyti po kelių dienų. Svarbu vengti staigių judesių, garsų ir neskubinti įvykių.

Šeimininkų laukia apdovanojimas už kantrybę, nes pripratinta maudytis katė išsaugo įgūdžius visą gyvenimą. Tai be galo palengvina priežiūrą ir apsaugo nuo streso. Žinoma, galima auklėti ir vyresnę augintinę, tačiau procesas bus lėtesnis.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Ar šalta žiema reiškia mažiau erkių?

Iš pirmo žvilgsnio logiška manyti, kad šaltesnė žiema sumažina erkių populiaciją. Vis dėlto realybė sudėtingesnė. Erkėms iš tikrųjų pavojingi tik ilgai trunkantys stiprūs šalčiai be storos sniego dangos. Tačiau dažni temperatūrų svyravimai – kai šaltį keičia atodrėkiai – leidžia joms sėkmingai išgyventi.

Dar svarbiau tai, kad erkės tampa aktyvios vos temperatūrai pakilus iki maždaug5 °C. Tai reiškia, kad jų sezonas gali prasidėti labai anksti, kartais net dar kalendorinės žiemos pabaigoje, ir tęstis iki vėlyvo rudens.

Kur galima pasigauti?

Nors miškai išlieka viena pagrindinių erkių buveinių, rizika tikrai neapsiriboja jais. Erkės mėgsta aukštą žolę, krūmynus, drėgnas pavėsingas vietas, parkus ir skverus, sodus ir kiemus. Svarbu suprasti, kad šie parazitai nešokinėja ir neskraido, o laukia ant augalų ir prisikabina prie praeinančio gyvūno. Ypatingą pavojų kelia nimfos – jaunos erkės, kurios itin mažos ir dažnai lieka nepastebėtos, bet gali platinti tas pačias ligas, kaip ir suaugusios.

Perduoda pavojingas ligas

Erkės – įvairių pavojingų ligų nešiotojos. Dažniausiai pasitaikančios:

• Babeziozė – viena pavojingiausių, pažeidžianti kraujo ląsteles
• Laimo liga – gali paveikti sąnarius, nervų sistemą
• Anaplazmozė – sukelia bendrą silpnumą, karščiavimą
• Erlichiozė – veikia imuninę sistemą.

Svarbu žinoti, kad ne visada užsikrečiama akimirksniu. Kai kada sukėlėjams perduoti reikia ilgesnio prisisiurbimo, tačiau rizika didėja su kiekviena valanda.

Simptomai, kurių ignoruoti nevalia

Erkių platinamos ligos prasideda gana tyliai, todėl šeimininkai kartais jas pastebi per vėlai. Dažniausi požymiai:

• Vangumas, sumažėjęs aktyvumas
• Apetito stoka
• Karščiavimas
• Vėmimas ar viduriavimas
• Patamsėjusi šlapimo spalva
• Šlubavimas ar judėjimo sutrikimai.

Kai kurios ligos gali progresuoti labai greitai (ypač babeziozė), todėl pavojinga delsti tikintis, kad „praeis savaime“.

Patikima apsauga

Šiandien apsaugos nuo erkių pasirinkimas gana platus, tačiau kiekviena priemonė turi savų ypatumų.

Populiariausios:

• Lašiukai: veikia per odą, paprasta naudoti, tačiau reikia reguliariai kartoti
• Antkakliai: ilgalaikė apsauga (kelis mėnesius), patogu, bet svarbu tinkamai pritaikyti
• Tabletės: veikia sistemiškai – erkė žūva įkandusi. Patogu, bet reikia veterinaro rekomendacijos
• Purškalai: dažniau naudojami kaip papildoma apsauga, ypač prieš išvykas į gamtą;

Renkantis apsauginę priemonę svarbu įvertinti gyvūno svorį ir amžių, sveikatos būklę, gyvenimo būdą (miestas ar dažnos išvykos į gamtą). Kartais savarankiškai pasirinkti tinkamiausią apsaugą sudėtinga, todėl konsultacija su specialistu – visada gera mintis. Nors dauguma preparatų yra saugūs, netinkamai parinktos ar naudojamos priemonės gali sukelti odos sudirgimą, alergines reakcijas, bendrą negalavimą. Todėl svarbu naudoti tik gyvūnams skirtas priemones, laikytis dozavimo ir stebėti gyvūno reakciją.

Kada pradėti saugoti?

Viena dažniausių klaidų – apsaugą pradėti naudoti tik jau radus erkę. Tuo metu rizika būna reali. Specialistai rekomenduoja pradėti saugotis nuo erkių vos prasidėjus aktyviam jų sezonui – t. y. dabar. Tęsti iki rudens ar net ankstyvos žiemos, kol oro temperatūra leidžia erkėms būti aktyvioms (maždaug nuo 5 ℃).

Beje, svarbu prisiminti, kad net ir naudojant apsaugos priemones, papildomi įpročiai gali sumažinti erkių platinamų ligų riziką. Svarbu po kiekvieno pasivaikščiojimo lauke apžiūrėti augintinį, perbraukti rankomis per kailį (taip lengviau aptikti erkę), atidžiau tikrinti jų mėgstamas vietas: ausis, kaklą, pažastis, kirkšnis. Radus erkę kuo greičiau pašalinti.

Erkės – tai ne tik sezoninis nepatogumas, o rimta grėsmė augintinio sveikatai. Švelnėjantis klimatas lemia, kad jų aktyvumo laikas ilgėja, o susidurti su jomis vis paprasčiau. Gera žinia ta, kad atsakingas šeimininkas gali daug ką kontroliuoti: pasirinkti tinkamą apsaugą, stebėti augintinį ir reaguoti laiku. Kartais būtent šie paprasti veiksmai tampa riba tarp lengvo išgąsčio ir sunkių sveikatos problemų.

Autorė Jūratė Survilė

Suaugusio gyvūno galimybės

Katėms reikia mažiau priežiūros palyginti su šunimis, šeimininkai nėra pririšti prie vedžiojimo į lauką grafiko, tačiau tokia nepriklausomybė nereiškia, kad jos nepasiilgsta socialinių kontaktų. Kai per ilgai paliekamos vienos, katės nuobodžiauja, patiria vienatvę ir stresą. „Suaugusį gyvūną paprastai galima palikti vieną 24–48 val., jei turi prieigą prie ėdalo, vandens ir švarios kraiko dėžutės“, – sako veterinarijos gydytojas ir elgesio specialistas dr. Michaelas Thompsonas.

Paėmus gyvūną iš prieglaudos leisti apsiprasti naujuose namuose. Neskubėti palikti vieną ilgesniam laikui. Kiekviena katė yra skirtinga. Daugelis nepažįstamoje aplinkoje slepiasi, gali patirti daugiau streso ir baimės. Šis laikas palankus kontaktui ir pasitikėjimui užmegzti. Naujai įsigytą augintinį galima palikti vieną ilgiau nei parą ne anksčiau kaip po trijų savaičių.

Jei kačių šeima plečiasi ir į namus, kuriuose jau karaliauja viena ar kelios rainės, atkeliauja naujas narys, prieš paliekant juos vienus būtina įsitikinti, kad sutaria ir draugauja. Šis pažinties etapas gali užtrukti nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Esant svarioms priežastims išvažiuoti, kates išskirstyti į atskirus kambarius, kuriuose kiekvienai reikia palikti ėdalo, vandens ir kraiko dėžę. Negalima palikti vienoje patalpoje gyvūnų, kurie konkuruoja tarpusavyje ir pešasi.

Mažo kačiuko ribos

Jeigu sunku palikti mažylį net trumpam, pavyzdžiui, nubėgti iki parduotuvės, tikėtina, valdo įsipareigojimas rūpintis. Visų rūšių jaunikliams reikia daugiau dėmesio. Jie ėda dažniau, aktyviai domisi aplinka, daug žaidžia ir bendrauja palyginti su suaugusiomis katėmis. Idealu, jei šeimininkai patenkina poreikius dūkti, gaudyti, slėptis, tykoti, glaustytis. „Kačiukai turi daugiau energijos ir labiau linkę į glaudų socialinį kontaktą su žmonėmis. Gyvūno iki vienų metų amžiaus nerekomenduojama palikti vieno ilgiau nei 8–9 val.“, – sako dr. M. Thompsonas. Kačiukas gali išbūti, kol šeimininkai dirba, tačiau savaitgalis vienatvėje kelia papildomą stresą.

Vienu metu įsigijus kelis jauniklius (kačių ar šunų) arba senbuviams pristačius naujoką, būtina išlaukti adaptacinį periodą. Mažyliai būna aktyvesni, gali įkyriai lįsti prie vyresnių augintinių, todėl neišvengiama santykių aiškinimosi. Šis etapas trunka apie savaitę. Gyvūnų iki metų amžiaus nerekomenduojama palikti vienoje patalpoje, ypač jeigu skiriasi charakteriai. Geriau uždaryti į atskirtus kambarius ir aprūpinti ėdalu, vandeniu ir kraiko dėže.

Galimos rizikos

Svarstant, kiek laiko palikti katę vieną, reikia įvertinti fizinę ir psichinę sveikatą, taip pat amžių. „Dėl nebrandžios nervų sistemos kačiukai jautresni vienatvei. Gali nerimauti, išsigąsti. Neigiama patirtis gali lemti elgesio problemas vyresniame amžiuje. Jaunikliams reikia didesnio užimtumo ir stimuliacijos, todėl yra labiau priklausomi nuo žmonių. Būtina stebėti apetitą, suėdamo pašaro kiekį, kad nenukentėtų augimas ir vystymasis“, – įspėja dr. M. Thompsonas.

Nors suaugusios katės daug miega ir gali pasirūpinti savimi ilgesnį laiką, gali kilti tam tikrų rūpesčių. „Atsižvelgiant į individualų būdą ir santykius su šeimininkais, augintinė gali liūdėti. Reakcija priklauso nuo prieraišumo laipsnio. Gyvūnai, kurie įprastai nerodo pastangų bendrauti, geriau tveria vienatvę. Jeigu katė aktyvia sekioja ir stebi žmones, mėgsta fizinį kontaktą, sunkiai išbūna viena ilgą laiką. Galimos pasekmės – nerimas, depresija, destruktyvus elgesys“, – pabrėžia specialistas.

Vienatvės padariniai – įvairūs. Kai kurios katės ima intensyviai švarinti kailį, kol susiformuoja plaukų sąvėlos ar net atsiveria žaizdų. Kitos gadina namų apyvokos daiktus. Pasikeičia apetitas – badauja arba nuolat alkanos. Yra rizika, kad nelaks vandens, todėl padidėja šlapimo takų akmenligės rizika. Vienas dažniausių simptomų, išduodančių nerimą, yra pakitę tualeto reikalai. Gyvūnas atlieka gamtinius reikalus ne kraiko dėžutėje, nors anksčiau nebuvo problemų dėl tvarkos. Svarbu pabrėžti, jog ydingas elgesys išlieka net grįžus šeimininkams.

Pasiruošti vienatvei

Svarstant, kiek laiko palikti katę vieną, negalima praleisti esminio žingsnio – išmokyti gyvūną susitaikyti su vienatve. Jeigu tenka kasdien eiti į darbą, derėtų sukurti rutiną ir panaudoti signalinius daiktus ar garsus, pavyzdžiui, raktų ryšulį.

„Reguliariai paimkite raktus, pakratykite rankoje, kad skambėtų. Įsidėkite į kišenę ir atsisėkite ant sofos. Po kiek laiko padėkite raktus į vietą. Po savaitės pratybų įsidėkite raktus į kišenę ir išeikite į kitą kambarį. Užsidarykite nuo katės 5–10 min. Sugrįžkite ir padėkite raktus į vietą. Tokiu būdu katė supras, kad raktų skambesys yra signalas, jog žmogus išeina, tačiau visada sugrįžta, – pataria elgesio specialistas Joey Lusvardis. – Sugrįžimą galima susieti su malonia veikla, pavyzdžiui, skanėstais ir žaidimais. Augintinė žinos, kad verta laukti, ir liūdės mažiau.“

Rutina suteikia saugumo jausmą, todėl katės jautriai reaguoja į permainas. Jei pasikeitė darbo grafikas ir teks palikti gyvūną ilgesniam laikui, pratinkite iš anksto ir palaipsniui. Nuspėjamas žmogaus elgesys sumažina nerimą ir padeda prisitaikyti prie naujos rutinos. „Išeikite iš namų trumpam laikui, tačiau kasdien ilginkite nebuvimo periodą. Susitikę apdovanokite skanėstu. Tai padeda katei žinoti, kad vienatvė nėra amžina, o grįžimas atneša malonių dalykų“, – tikina specialistas.

Išlikimo planas

Prieiga prie geriamo vandens ir ėdalo. Užduotis nėra sunki, nebent katė atsisako lakti nešviežią vandenį arba taško letena, o ne laka. Tokiu atveju pravers vandens fontanėliai, kuriuose įrengti filtrai nuo nešvarumų. Rekomenduojama naudoti automatines šėryklas, kurios normuoja pašarą porcijomis kelis kartus per dieną. Išmaniuosius prietaisus galima valdyti per nuotolį arba koreguoti darbo režimą rankiniu būdu.

Švari kraiko dėžutė. Vienas nuostabių kačių instinktų – suvokimas, kaip naudotis kraiku. Iš prigimties mėgsta švarą ir užkasa ekskrementus. Natūralu, kad raines atgraso panaudotas kraikas. Kai nėra tinkamos vietos pritūpti, gali pasituštinti neįprastoje vietoje, pavyzdžiui, ant lovos, kilimo, drabužių. Palikdami augintinę ilgesniam laikui, pripilkite į dėžę daugiau biraus substrato. Patogu naudoti modernias savaime išsivalančias kraiko dėžes.

Įdomios pramogos. „Labai svarbu užtikrinti, kad gyvūnas gautų pakankamai psichinės stimuliacijos, – sako dr. M. Thompsonas. – Veiklos apsaugo nuo nuobodulio, kuris lemia destruktyvų elgesį, pavyzdžiui, kailio čiulpimą ar šlapinimąsi ant kilimo.“ Palikus įvairių žaislų, kurie atitinka natūralius poreikius gaudyti, sėlinti, slėptis, katė lengviau ištvers vienatvės valandas. Papildomos priemonės – įjungtas televizorius, rodantis gamtos kanalą, indelis su vadinamąja kačių žole, laisva palangė, kad galėtų stebėti lauko aplinką. Svarbu nepalikti žaislų, tokių kaip plunksnos ir virvelės, kad nepaspringtų ir neįsipainiotų.

Komfortiška aplinka. „Daugelis naminių kačių niekada neišeina į lauką, todėl būtina pasirūpinti priimtinu mikroklimatu. Žiemą – palaikyti optimalią oro temperatūrą, vasarą – saugoti nuo karščio bangų. Negalima palikti gyvūno nevėdinamoje patalpoje. Nenaudoti šviesą sulaikančių užuolaidų, kad jaustų paros ciklą. Reikėtų sudaryti įspūdį, lyg šeimininkai yra namie ir niekas nepasikeitė“, – pataria J. Lusvardis.

Prioritetas – saugumas. Palikdami katę vieną įsitikinkite, kad uždaryti langai ir balkono durys. Patariama uždaryti tualeto ir vonios kambarius. Nepalikite maisto likučių. Jeigu yra daiktų, kurie labai domina augintinę, pavyzdžiui, laidai, kambariniai augalai, mezgimo siūlai ir pan., perkelkite juos į vieną patalpą ir uždarykite duris. Reikia įvertinti, kad kai kurios katės užšoka ir svoriu nulenkia rankeną. Tuomet prireiks specialaus užrakto.

Ilgo išsiskyrimo atveju

Šiais laikais nėra problemų keliauti su kate. Augintinę, patalpintą į specialų krepšį, galima neštis į lėktuvo saloną (žinoma, prieš tai įsigijus bilietą). Daugelis viešbučių noriai priima su gyvūnais (žinoma, už papildomą mokestį). Tačiau kartais neįmanoma pasiimti draugės su savimi. Kiek laiko galima palikti katę, jei tenka keliauti verslo reikalais ar atostogauti? Pasak dr. M. Thompsono, galioja ta pati 24–48 val. taisyklė. Prižiūrintis asmuo turėtų ateiti kas dieną arba kas antrą dieną. Galima paprašyti draugų, kaimynų pagalbos arba pasamdyti žmogų, kuris teikia tokias paslaugas. Būtiniausių darbų sąraše – šėrimas, aprūpinimas švariu vandeniu, kraiko dėžutės valymas, žaidimai ir glostymas bent 30 min. per dieną.

Katės sunkiau ištveria aplinkos pasikeitimą, todėl geriau jaučiasi vienos savo namuose nei svečiuose. Išimtinais atvejais, jeigu asmuo – pažįstamas, nėra blogai pagyventi pas laikinus globėjus, ypač jei gauna daugiau dėmesio. Atidžiai reikėtų įvertinti kačių viešbučių paslaugas. Būtina iš anksto pasidomėti sąlygomis ir reikalingais dokumentais. Pastebėta, kad gyvenamosios vietos pasikeitimą lengviau toleruoja grupėmis laikomos katės (po dvi ir daugiau), o ne vienintelės augintinės. Kiekvienas gyvūnas yra unikalus, todėl, nors taikomos bendrosios gairės, priimant sprendimus būtina atsižvelgti į individualius poreikius ir charakterį.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Sumažėjęs aktyvumas

Ne kiekvienas vangumas reiškia ligą. Vyresni augintiniai natūraliai tampa ramesni, karštomis dienomis rečiau nori judėti, o po aktyvesnės dienos jiems ilsėtis visiškai normalu. Tačiau jei gyvūnas, kuris anksčiau buvo judrus ir smalsus, staiga ima vengti pasivaikščiojimų, lipimo laiptais ar net trumpų žaidimų, tai gali rodyti skausmą, uždegiminius procesus ar bendrą silpnumą. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į staigius ir ryškius pokyčius.

Nenoras žaisti ir bendrauti

Žaidimas augintiniams – ne tik pramoga, bet ir savijautos indikatorius. Kai gyvūnas vengia mėgstamų žaislų, nebesidomi bendravimu ar ima laikytis atokiau, tai gali įspėti apie emocinį ar fizinį diskomfortą. Kartais tokie pokyčiai susiję su stresu, aplinkos pasikeitimais ar nuovargiu. Tačiau ilgalaikis socialinis atsitraukimas dažnai lydi skausmą ar lėtines ligas.

Apetito pokyčiai

Trumpalaikis apetito sumažėjimas gali būti reakcija į stresą, karštį ar pasikeitusią aplinką. Vis dėlto ilgiau trunkantis nenoras ėsti, staigus apetito padidėjimas ar pakitęs valgymo elgesys turėtų atkreipti dėmesį. Apetito pokyčiai neretai susiję su virškinimo, hormonų sutrikimais ar skausmu, todėl svarbu stebėti ne tik ėdalo kiekį, bet ir tai, kaip augintinis minta. Apetito praradimas ilgiau nei 24–48 val. (ypač katėms) jau laikomas rimtu signalu, kad reikalinga specialisto konsultacija. Beje, apetito padidėjimas – ne tik geros savijautos, bet ir hormoninių ar metabolinių sutrikimų požymis.

Nerimas ir neįprastas elgesys

Neramumas, slėpimasis arba kaip tik nuolatinis šeimininko sekiojimas, pernelyg intensyvus laižymasis, padidėjusi baimė garsams ar staigus irzlumas gali būti streso arba skausmo požymiai. Gyvūnai reaguoja elgesio pokyčiais tada, kai jaučia diskomfortą, tačiau negali jo parodyti kitaip. Tai, kas kartais palaikoma charakterio bruožu, iš tiesų gali būti pagalbos signalas. Beje, kai kurie ženklai tapatinami su sveikatos problemomis, bet klaidingomis, pavyzdžiui, padidėjęs laižymasis ar kasymasis siejami su odos problemomis, o iš tiesų – streso ar net vidaus organų skausmo išraiška.

Laikini pokyčiai ar rimtas signalas?

Svarbiausia – kontekstas ir trukmė. Jei elgesio pokyčiai trumpalaikiai ir susiję su aiškia priežastimi, dažniausiai praeina savaime. Tačiau jei simptomai užsitęsia, stiprėja ar pasireiškia keli vienu metu, laukti neverta. Kuo anksčiau pastebimi pokyčiai, tuo paprastesnis sprendimas.

Į veterinarijos gydytoją reikėtų kreiptis tuomet, kai elgesio pokyčiai staigūs, ilgalaikiai arba lydimi kitų požymių – svorio kritimo, skausmo, vangumo, nerimo. Ankstyva konsultacija padeda greičiau nustatyti priežastį ir išvengti sudėtingesnio gydymo. Dažnai geriau pasitikrinti „dėl visa ko“, nei pražiopsoti svarbų signalą.

Kasdienis augintinio stebėjimas – viena svarbiausių jo gerovės dalių. Būtent šeimininkas pirmasis pastebi, kada kažkas pasikeičia, ir tai gali tapti esminiu veiksniu laiku suteikiant pagalbą. Rūpestingas dėmesys, jautrumas smulkiems signalams, gebėjimas reaguoti laiku padeda augintiniui jaustis saugiai, sveikai ir gerai kiekvieną dieną.

Įdomu

• Gyvūnai instinktyviai slepia skausmą, todėl elgesio pokyčiai pasirodo anksčiau nei akivaizdūs ligos simptomai.
• Staigus miego įpročių pasikeitimas – per ilgas arba neramus miegas – gali būti vienas pirmųjų blogėjančios savijautos ženklų.
• Gyvūnai jautriai reaguoja į šeimininko emocinę būseną – ilgalaikis stresas namuose gali keisti augintinio elgesį.
• Net nedidelis kasdienės rutinos pokytis (šėrimo laikas, pasivaikščiojimų trukmė) gali paveikti jautresnių augintinių savijautą.
• Katės dažniau rodo negalavimą per elgesio pokyčius, o ne garsus – neįprastas tylumas gali būti ne ramybės, o diskomforto ženklas.

Autorė Jūratė Survilė

Natūrali prigimtis

Kaupti ir sandėliuoti atsargas būdinga daugeliui laukinių rūšių – nuo voverių iki varnų ir vilkų. Gyvūnai paslepia pašaro perteklių vėlesniam laikui. „Tokį elgesį aiškina kelios teorijos“, – sako šunų gerovės ekspertė Mia Cabb iš Melburno universiteto (Australija). – Viena jų grįsta didesnėmis išlikimo galimybėmis. Pavyzdžiui, rudenį voveres suneša riešutus į 1–2 dreves, iš kurių maitinasi ilgais žiemos mėnesiais. Kita teorija aiškina, kad slėpimas susijęs su konkurencija dėl išteklių. Gyvūnai, sumedžioję grobį, užkasa likučius po žeme skirtingose vietose, kad nerastų gentainiai, tačiau patys ateina, kai badas prispiria. Toks elgesys būdingas šunų šeimos atstovams, tarp jų vilkams ir lapėms.“ Naminių augintinių įprotis nugvelbti žmonių daiktus ar slėpti savo skanėstus yra pirmykščių instinktų atgarsiai. Jie atspindi konkurencingus protėvių, kurie aktyviai medžiojo, mitybos modelius, kai prieinamumas prie ėdesio buvo nenuspėjamas, bet svarbus išgyvenimui. Manoma, kad šunys kliaujasi kvapais ir erdvine atmintimi, kad prisimintų, kur paslėpė mėgstamus daiktus.

„Keturkojai dažniausiai kaupia ir saugo vertingus resursus, kurie identifikuojami kaip gintina nuosavybė (žaislai), retai gaunami dalykai (lauke rasta medžio šaka, šviežias jautienos kaulas), pavogti žmonių daiktai, kurių negalima imti (kojinės, pirštinės, servetėlės, vaikų žaislai ir pan.). Tai yra ėdami, graužiami arba kramtomi elementai, – aiškina dresuotoja Deborah Fenton iš JAV Gyvūnų elgesio koledžo. – Galbūt nenorime, kad šuo slėptų apgraužtą pagalį tarp sofos pagalvėlių ar užkastų kaulą kieme, tačiau turime suprastai, kai tai – jų prigimtis.“ Kaupimas taip pat nereiškia, jog augintiniui trūksta ėdesio ir jis badauja, nerimauja, kad kitą dieną liks alkanas. Tačiau gyvūnai, patyrę atskyrimo stresą, pavyzdžiui, palikti, išmesti, paklydę, dažniau slepia daiktus palyginti su tais, kurie nugyveno ramų gyvenimą. Kai kurioms medžioklinėms veislėms (skalikams, taksams, terjerams) slapukavimo instinktai išreikšti labiau.

Kai tampa problema…

Žaidimo forma. Kai jaunas šuniukas tyrinėja aplinką ir paima daiktus, kurių negalima, žmonės stengiasi atimti ir vejasi. Pagavę pražiodo arba bando ištraukti iš nasrų. Kuo aktyviau namiškiai atiminėja grobį, tuo dažniau kartojasi situacija. Gyvūnas vertina tai kaip smagų užsiėmimą, vagiliauja vėl ir vėl. Gali būti, kad neskiria savo žaislų ir šeimininkų daiktų.

Vienatvė, nerimas, nuobodulys. Jeigu šuo ilgą laiką lieka namuose vienas, gali neštis į guolį minkštus žaislus, kurie suteikia saugumo. Nevengia pasiimti šeimininko rūbų ar batų, nes jie skleidžia artimojo kvapą ir ramina. Bėda, kad nuobodžiaudamas pradeda graužti ir negrįžtamai sugadina. Gali slėpti nuo stalo pavogtą maistą tikėdamasis sugrįžti prie grobio, kai niekas nematys, pavyzdžiui, naktį.

Konkurencija. Šunys, kaip ir žmonės, mėgsta turėti asmeninių daiktų. Jeigu namuose laikomi keli keturkojai arba užsuko amsinčių svečių, gyvūnas, pajutęs grėsmę netekti resursų, gali slėpti savo žaislus ar skanėstus, kad nepaimtų konkurentas. Savinimasis – normali reakcija, kurią reikėtų gerbti.

Netikras nėštumas. Kalėms po rujos praėjus 1–2 mėn. gali pasireikšti vaikingumo simptomai, nesvarbu, kad nesilaukia palikuonių. Patelė tempia į guolį minkštus daiktus, pliušinius žaislus, kiša po savimi ir ruošia lizdą. Pabrinksta pieno liaukos. Jeigu būklė kartojasi po kiekvienos rujos, labai padidėja pieno liaukų vėžio ir pūlingo gimdos uždegimo rizika. Rekomenduojama pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju dėl sterilizacijos.

Netinkamas šėrimas. Jeigu šuo nesuėda viso į dubenėlį įdėto pašaro, o likutį užkasa lauke ar slepia namuose, galima įtarti, kad porcijos yra per didelės. Kaltas ne išpaikintas gyvūnas, o neatsakingas šeimininkas. Nutukimas susijęs su daugybe lėtinių ligų ir sutrumpina keturkojo gyvenimą.

Gero elgesio ABC

„Elgesys, kurį suvokiame kaip probleminį, pavyzdžiui, lojimas, daiktų slėpimas, šokinėjimas, dažnai yra tiesiog normalus šuns elgesys, kuris mums tuo metu netinka, – sako M. Cabb. – Vienas geriausių būdų užkirsti kelią šiems įpročiams – nuo pat pradžių mokyti šuniuką žaisti. Neduoti draudžiamų daiktų, tokių kaip batai, kojinės, šlepetės ar vaikų žaislai. Maistą ir vaistus laikyti nepasiekiamoje vietoje. Nepalikti be priežiūros vertingų daiktų, kuriuos augintinis galėtų sugadinti.“

Jei šuo ką nors pavogė, nepersekioti. Verčiau ignoruoti elgesį, kol praras susidomėjimą daiktu. Jeigu šeimininkas nekreipia dėmesio, dingsta linksmoji žaidimo dalis. Svarbu žinoti, kad šuo bandys provokuoti ir ims daiktus tikėdamasis, jog žmogus norės atimti. Reikia kantrybės. Nesulaukęs norimo efekto keturkojis nusiramins.

Ūgtelėjusį šunį būtina mokyti atiduoti bet kokį nasruose laikomą daiktą. Jeigu klauso komandos „mesk“, kas kartą apdovanoti skanėstu arba kitu žaisliuku. Mainai motyvuoja mokytis. Paėmimo procesas negali būti nei kova, nei žaidimas. Jeigu šuo pasigriebė vertingą daiktą, pavyzdžiui, telefoną, dokumentus, arba gali sau pakenkti, pavyzdžiui, buteliuką su vaistais, nereikia naudoti jėgos. Užteka paberti ant grindų sauso pašaro arba skanėstų, gyvūnas susidomės ir išmes grobį. Tada paimti daiktą ir padėti į saugią vietą.

Nereikia lepinti ir duoti daug resursų. Sumažinti augintinio žaislų kiekį ir nuolat pakeisti naujais. Daiktų perteklius skatina slėpti. Pratinti ėsti, graužti kaulus ar specialius skanėstus tik tam skirtoje vietoje, pavyzdžiui, garde ar prieškambaryje. Neleisti neštis ėdamų / graužiamų daiktų ant sofos.

Paprasčiausias būdas ištaisyti ydingą elgesį – užtikrinti optimalią fizinę, socialinę ir psichinę stimuliaciją. „Mokant šunį komandų ir triukų mezgasi tarpusavio ryšys, tuo pačiu vyksta auklėjimas. Jauniems keturkojams patinka aktyvūs žaidimai: gaudyti ir atnešti daiktus, tempti virvę, bėgti šalia žmogaus ar dviračio. Agility sportas yra puikus būdas išlieti energijos perteklių, – pasakoja D. Fenton. – Esat galimybei, sudaryti sąlygas, kad augintinis pažaistų su draugiškais gentainiais. Jeigu šuns elgesys sunkina kasdienę veiklą ir lemia žalą, reikėtų pasitarti su dresuotoju. Specialisto pagalba būtina, jei augintinis ne tik slepia daiktus, bet ir gina rodydamas agresiją. Ši taisyklė galioja neatsižvelgiant į gyvūno dydį ar pykčio objektą.“

Šunims, kurie vieni namuose patiria stresą ir niokoja daiktus, pravers psichinės stimuliacijos žaislai (uostymo kilimėliai, interaktyvios dėlionės), susiję su ėdesio paieška ir atitinkantys natūralų elgesį. Augintinis, ieškodamas skanėsto, paslėpto audinio klostėse, padėklų skyriuose ar tekstūruotuose paviršiuose, turi aktyviai dirbti nosimi, kad pasiektų tikslą. Tokie žaislai sumažina vienatvės jausmą ir nerimą.

Dresūra pažengusiems

Jei šuo slepia žaislus, galima mokyti padėti į tinkamą vietą, pavyzdžiui, į dėžę. Prieš tai išmokyti komandos „mesk“, tada pasiekti, kad augintinis įmestų žaislą į tikslingą vietą. Pavyzdžiui, privilioti augintinį prie dėžės, pasakyti raktinį žodį ir įmesti į vidų skanėstą. Šuo padės daiktą ir paims gardų kąsnelį. Svarbu, kad įprastų laikyti galvą dėžės viduje. Galima treniruotis pasitelkus komandą „atnešk“ ir mėtant žaisliuką į dėžę. Šuo turės įkišti galvą ir paimti daiktą nuo dugno. Kai išmoks įmesti į dėžę tai, ką laiko nasruose, eiti prie kito etapo. Sviesti žaisliuką ant grindų ir pasakyti komandą „mesk“. Tikėtina, šuo paims daiktą ir atneš šeimininkui. Kantriai parodyti, kad tikslas – nunešti į dėžę. Kartoti daug kartų, kol augintinis supras. Kas kartą paskatinti skanėstais ir paglostymais. Mėtyti žaislą į skirtingus kambario kampus. Tai padės šuniui išmokti, kad žaislas ne visada bus toje pačioje vietoje. Galima įtraukti naujų daiktų. Iš pradžių keturkojis sutriks, tačiau ilgainiui susies komandą ir tikslą. Kai išmoks nunešti į dėžę bet kokį numestą daiktą, pereiti prie komandos „susitvarkyk“. Ištarti žodį visada, kai šuo paima žaislą. Svarbu susieti komandą ir veiksmą, kurį atlieka augintinis. Maždaug po 10–20 pakartojimų gyvūnas supras, kad „susitvarkyk“ reiškia, jog laikas surinkti žaislus ir sudėti į dėžę.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Koks elgesys rodo, kad šuo atsimena?

Vienas akivaizdžiausių požymių yra tai, kad augintinis puikiai skiria šeimininką ir jo šeimą bei visiškai svetimus žmones. Atpažįsta namiškius ir gentainius net po ilgo išsiskyrimo, džiaugiasi vėl susitikę. Daugeliui augintinių patinka slėpti kaulus, skanėstus ir žaislus, tačiau randa slėptuvę net po kelių savaičių. Dar vienas atmintį ir kognityvines funkcijas įrodantis faktas – gebėjimas mokytis. Šunys lengvai įsimena žodines ir vizualines (gestų) komandas, susieja žodį ir daiktą, įsimena pasivaikščiojimų maršrutus, perpranta šeimos gyvenimo ritmą ir gali nuspėti rutiną. Aišku viena, kad keturkojų polinkis mokytis ir įsiminti yra genetiškai užprogramuotas evoliucionuojant nuo vilko prijaukinimo laikų, tačiau informacija, kuri užfiksuojama, ir atminties trukmė kinta.

Ar šunys išsaugo prisiminimus?

Šunų gebėjimas prisiminti praeities įvykius domina mokslininkus daugelį metų. JAV Auburno universiteto Veterinarinės medicinos koledžo tyrėjai nagrinėjo trumpalaikę ir epizodinę atmintį, ėdimo elgesį, lygino vilkų ir naminių šunų atmintį. Rezultatai leidžia teigti, kad šunys turi labai gerą atmintį, panašią į žmonių. Tačiau nežinoma, ar keturkojai atgaivina prisiminimus ramybės būsenoje. Mažai tikėtina, kad svajoja apimti nostalgijos. Šunų atmintis aktyvuojasi patiriant tą pačią situaciją, būnant toje pačioje vietoje, su tais pačiais žmonėmis, gyvūnais, daiktais. Gali būti, jog augintinis, gulėdamas guolyje, neprisimins, kaip vakar žaidė parke, tačiau nuvežtas ten po penkių dienų atpažins vietovę bei anksčiau patirtas emocijas (tiek teigiamas, tiek neigiamas).

Kiek gera šuns atmintis?

Epizodinė atmintis ištirta daugeliui gyvūnų rūšių. Ji siekia praeityje įvykusį įvykį, net kai esamuoju laiku nebuvo pastangų prisiminti / išmokti specialiai. Šis gebėjimas išbandytas su šunimis, skatinant imituoti žmogaus veiksmus. Projekto sumanytoja, gyvūnų elgsenos tyrėja Claudia Fugazza iš Eötvös Loránd universiteto (Vengrija) paprašė 17 šeimininkų išmokyti savo augintinius triuko, vadinamo „daryk kaip aš“. Pavyzdžiui, šunys žinojo, kad pamačius, kaip šeimininkas šokinėja į orą, jie turi daryti tą patį nuskambėjus komandai „daryk tai“. Deja, šis elgesys dar neatskleidė tikrosios epizodinės atminties. Per kitą etapą šeimininkai išmokė šunis atsigulti po to, kai žmogus užlipa ant kėdės. Taigi, gyvūnai neprivalėjo pamėgdžioti. Tada sujungtos abi situacijos: šeimininkas užlipo ant kėdės, šuo atsigulė, žmogus sukomandavo „daryk tai“. Augintinis turėjo prisiminti, ką matė veikiant šeimininką, nors nesitikėjo, kad jam reikia prisiminti veiksmą. Keturkojai teisingai atliko 33 bandymus iš 35. C. Furgazza pastebėjo, kad kuo ilgiau šuo laukia (˃ 24 val.), tuo sunkiau prisimena veiksmą. Tai panašu į žmogaus epizodinę atmintį, kuri nyksta greičiau, jei įvykis nėra tyčia užfiksuotas. Pavyzdžiui, labiau tikėtina prisiminti pirmąjį bučinį, nei savaitės senumo apsikabinimą su partneriu. JAV Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai atskleidė, jog 5–8 mėnesių šuniukai įsimena naujas komandas per 2 minutes. Jei praktikuojama reguliariai, pavyzdžiui, dvejus metus, bręstant gyvūnui susiformuoja ilgalaikė atmintis. Nustojus naudoti komandas šuo vis tiek prisimena iki gyvenimo pabaigos. Pavyzdžiui, keturkojai, pirmus metus augę gerose šeimose, vėliau dėl įvairių priežasčių patekę į prieglaudą, galiausiai po kelerių metų atsidūrę naujuose namuose pakartoja dalykus, kurių išmoko su pirmais šeimininkais.

Ką prisimena šunys?

Stokholmo universiteto (Švedija) tyrimas atskleidė, kad šuns trumpalaikė atmintis nėra susijusi su paties įvykio prisiminimu, tačiau orientuota į informacijos, kaip išgyventi, kaupimą. Keturkojams būdinga asociatyvi atmintis, o tai reiškia, kad prisimena žmones, kitus gyvūnus, vietas, daiktus ir patirtis pagal asociaciją su jais. Augintinis supranta, kad kiekvieną kartą, kai šeimininkas paima pavadėlį ir apsiauna batus, jis eis į lauką, bet nebūtinai prisimena ankstesnius pasivaikščiojimus. Šuo neprisimins svečio, kuris neužmezgė ryšio, tačiau jeigu pavaišins skanėstais, kiekvieną kartą pasitiks su dideliu džiaugsmu. Jei gyvūnas elgiasi netinkamai, o šeimininkas bara, susieja veiksmą su neigiamomis pasekmėmis ir klaidos nekartoja. Dresūra pagrįsta asociatyvia atmintimi. Šunys gerai jaučia tam tikrų įvykių ir laiko ryšį, pavyzdžiui, kada gauna ėsti, kada šeimininkas išeina ir grįžta, kada eina į lauką. Kai kurie šeimininkai, priversti išsiskirti su šunimi ilgam, nerimauja, ar augintinis prisimins. Dalykai, tokie kaip kvapas, balsas, paglostymai, siejami su komfortu, saugumu, meile, maistu, todėl asociatyvi atmintis sukels ilgesį.

Ar pamena jaunas dienas?

Šuo nesuvokia savęs kaip individo, o atmintis yra asociatyvi, todėl sunku nuspėti, nuo kokio amžiaus pradeda formuotis prisiminimai. Išvadas galima daryti tik pagal elgesį. Nors skiriasi veislė ir temperamentas, patirtis jauname amžiuje įrodo socializacijos svarbą. Šuniukai, kurie nuo mažų dienų auga saugioje aplinkoje, gali susipažinti su įvairiomis aplinkomis ir situacijomis, užauga emociškai stabilūs (nebailūs, neagresyvūs), reaguoja į dirgiklius adekvačiai. Gyvūnai, kurie buvo apleisti, grūmėsi dėl išgyvenimo, patyrė smurtą, įgyja prisitaikymo mechanizmus, kuriuos vėliau sunku pakeisti dresuojant. Taigi, negalima sakyti, kad šunys prisimena „vaikystę“ tiesiogiai. Patirtį išduoda tik atitinkamas elgesys.

Ar gali prisiminti (ne)gerus dalykus?

Pastebėta, kad neigiamoje aplinkoje gyvenę šunys dažniau patiria nerimą ir stresą. Pavyzdžiui, skriausti, išduoti, izoliuoti keturkojai, papuolę pas naujus švelnius šeimininkus, gali elgtis kliaudamiesi neigiamais prisiminimais. Išlieka konkrečių dalykų (pakeltos rankos, lazdos, garsų, tamsos) baimė, agresyvumas į alkoholio kvapą arba nekoordinuotą eiseną. Apsipratęs naujoje šeimoje šuo gali patirti išsiskyrimo nerimą. Atvirkščiai – malonūs prisiminimai, susiję su konkrečiais žmonėmis ar įvykiais, lemia teigiamą elgesį. Pavyzdžiui, šuo žino, kad smagu važiuoti automobiliu, skiria, su kokiu gentainiu galima žaisti, o kokio vengti, nutuokia, kokioje spintoje slepiami skanėstai, jaučia, kada šeimininkas yra gerai nusiteikęs ir pakasys paausius.

Kaip atmintis lemia elgesį?

Šuns gebėjimas prisiminti – gerus ar blogus dalykus – tiesiogiai lemia dabartinį ir būsimą elgesį. Pavyzdžiui, petardų, fejerverkų sprogimai, griaustinis gąsdina, todėl įsimena neigiamas asociacijas. Baimę kelia visi panašūs garsai: plojimas rankomis, automobilio signalas, statybinis grąžtas. Jei gyvūnas buvo persekiojamas, gąsdina judantys objektai – nuo dulkių siurblio roboto iki dviratininko. Tokiu atveju rekomenduojama patyrusio dresūros specialisto konsultacija. Reikia daug kantrybės ir laiko, norint pakeisti šuns prisiminimus ir suformuoti naujas teigiamas asociacijas. Tai vadinama desensibilizacija. Planuojant paimti gyvūną iš prieglaudos, svarbu atsižvelgti, kad vyresnio amžiaus šunims būdingas specifinis elgesio mechanizmas į tam tikrus dirgiklius, pavyzdžiui, agresija kerpant nagus, vienatvės baimė, gentainių vengimas ir pan. Jų beveik neįmanoma pakeisti. Kartais lieka tik susitaikyti ir vengti situacijų, kurios gyvūnui asocijuojasi su nemaloniais prisiminimais. Atvirkščiai – jei šuo mylimas, jaučiasi saugus, patenkinami visi poreikiai, užmezga su žmogumi stiprų ir glaudų ryšį. Malonūs prisiminimai skatina paklusti, elgtis tinkamai, nusipelnyti gerumo ir dėmesio.

Kokie gyvūnai, be šunų, perpranta žmones?

Pasak dr. Briano Hare’o iš Djuko universiteto (JAV), šunų atmintis nėra grįsta tik pakartojimu ir atlygiu, kitaip tariant, sąlyginiais refleksais. Jie įsimena naudingą informaciją savarankiškai, be žmogaus iniciatyvos. Tai vadinama kopijavimu. Pavyzdžiui, jeigu moteris apsirengė sportiniu kostiumu, augintinis žino, kad netrukus eis į lauką pasivaikščioti. Jeigu šeimininkė vilki kostiumėlį ir aukštakulnius, šuo atsigula į guolį, nes supranta, kad netrukus liks vienas. Tokių dalykų niekas specialiai nemoko. Gebėjimas įsiminti dėsningumus ir rutiną, kartoti žmonių elgesį būdingas ne tik keturkojams, bet ir primatams, didžiosioms papūgoms, delfinams. Tai rūšys, kurios nėra prijaukintos, tačiau geba sąveikauti ir bendradarbiauti.

Autorė Jurgita Ramanauskienė

Populiarūs ir madingi

Argumentas „už“. Pavergia išvaizda. Išdykusios akys, mažos ausytės, simpatiškas snukutis – naminis šeškas apdovanotas visomis savybėmis, kad taptų namų numylėtiniu ir fotomodeliu. Kailis – įvairių spalvų: nuo tamsiai rusvo iki visiškai balto (albinosas – genetinės variacijos pasekmė). Tai lankstus, judrus gyvūnas, turintis trumpas kojas bei ilgą kūną. Patelės užauga iki 35 cm ilgio ir sveria apie 1,2 kg. Patinai didesni, siekia apie 40 cm ir 1,6 kg. Dauguma naminių šeškų gyvena 6–8 m., tačiau gerai prižiūrimi sulaukia 12 metų.

Argumentas „prieš“. Reikia specialios priežiūros. Šeškas nėra augintinis, kurį galima laikyti narve visą parą arba palikti laisvai lakstyti be priežiūros. Egzistuoja specifiniai mitybos poreikiai, kurių reikia paisyti norint, kad gyvūnas būtų sveikas. Būtina daug bendrauti, leisti patirti įvairias situacijas, pasiūlyti žaislų, kad lavėtų ne tik motorika, bet ir smegenys. Įprastai šeškai laikomi dideliame ir sandariame narve, kuriame jaučiasi saugūs ir ramūs, tačiau periodiškai išleidžiami palakstyti.

Komunikabilūs

Argumentas „už“. Suteikia gerų emocijų. Savo elgesiu primena amžinus jauniklius. Naminiai šeškai – smalsūs, žaismingi, socialūs. Šeimininkų laukia daug išdaigų. Mėgsta bendrauti su žmonėmis, draugiškais šunimis, katėmis bei tarpusavyje. Žaidžia vieni, jei aprūpinami inventoriumi, pavyzdžiui, žaislais gyvūnams, įrengiama tunelių, slėptuvių. Tikras malonumas stebėti, kaip dūksta šeškas.

Argumentas „prieš“. Skleidžia kvapą. Pajutę pavojų ar nepasitenkinimą gali skleisti muskuso kvapą, kuris išsiskiria iš išangės liaukų. Sterilizavus augintinį kvapas susilpnėja, tačiau neišnyksta visiškai. Norint švaros ir tvarkos, būtina imtis papildomų veiksmų: reguliariai vėdinti patalpas, valyti narvą ir kraiko dėžutę. Vis dėlto gyvūno kvapas gali būti nepriimtinas svečiams.

Geba prisirišti

Argumentas „už“. Atpažįsta šeimininkus. Šeimą suvokia kaip gaują, todėl skiria savus ir svetimus. Gali įkyriai reikalauti dėmesio, ėdalo, paglostymų. Kenčia, jei izoliuojamas ilgam laikui. Gali susirgti dėl vienatvės. Rekomenduojama (nors nebūtina) laikyti daugiau nei vieną naminį šešką. Gyvūnai patenkina poreikį žaisti tarpusavyje būdais, kurie netinka su žmonėmis. Mitas, jog keli šeškai domisi tik vienas kitu ir atitolsta nuo šeimininkų. Atvirkščiai, meilės ir džiaugsmo tik padvigubėja.

Argumentai „prieš“. Linkę į specifines ligas. Deja, gyvena trumpiau nei šunys ir katės. Puola rūšiai būdingi parazitai, serga antinksčių, dantų, širdies ligomis, dažnos virškinimo problemos, aplastinė anemija. Su amžiumi didėja vėžio rizika. Ne visi veterinarijos gydytojai turi žinių ir patirties, todėl reikėtų iš anksto užmegzti pažintį su specialistu, besidominčiu egzotiniais gyvūnais. Rekomenduojama lankytis klinikoje dukart per metus profilaktikos tikslais, nelaukiant negalavimų.

Greitai mokosi

Argumentas „už“. Labai protingi. Naminiai šeškai intelektu prilygsta katėms. Kaip žinia, jas sunku, bet įmanoma dresuoti. Labiau patinka mokytis savarankiškai, o ne aklai vykdyti komandas. Atidžiai stebi aplinką, greitai perpranta šeimos rutiną, įsimena, kur laikomas ėdalas, įgunda atidaryti stalčius, įpranta lakti iš čiaupo ir pan. Atbėga pašauktas vardu. Kai kurie šeimininkai stebisi, kaip augintinis sprendžia protines užduotis. Jeigu susidomi, pavyzdžiui, dėžutėje paslėptu skanėstu, krapšto, kol atidaro. Verta pasiūlyti šunims skirtų žaislų ir žaidimų, susijusių su uostymu ir ieškojimu.

Argumentas „prieš“. Reikia socializacijos. Naminiai šeškai prijaukinti palyginti neseniai, todėl norint artimo ryšio reikia socializuoti nuo jaunų dienų. Pratinamas nebijoti rankų ir prisilietimo, auklėjamas, kad nesikandžiotų. Norint, kad augintinis šalia žmonių jaustųsi ramiai, prireiks laiko, pastangų ir kantrybės. Jeigu šeškui neskiriama daug dėmesio, praranda norą bendrauti, gali tapti agresyvus.

Netrukdo kaimynams

Argumentas „už“. Nekelia triukšmo. Nors gyvūnai skleidžia garsus, dažniausiai yra tylūs. Miega didžiąją paros dalį (18 val.), t. y. daugiau nei katės. Aktyviausi prieš saulėlydį ir aušrą, tačiau prisitaiko prie šeimininko režimo. Daugiau triukšmo sukelia, kai žaidžia – varto, mėto, tampo daiktus. Rėkia arba cypia tik išsigandę ar susižeidę, patirdami skausmą. Naminis šeškas – puiki alternatyva dekoratyviniam šuniukui, nes neloja ir nereikia vesti į lauką kelis kartus per dieną.

Argumentas „prieš“. Išvemia plaukų kamuoliukus. Kaip ir katės, šeškai prižiūri savo kailį, laižo ir prisiryja plaukų. Kai skrandis persipildo, gyvūnas išvemia nesirinkdamas vietos. Sunkiais atvejais plaukų sankaupa gali užkimšti virškinimo traktą ir lemti nepraeinamumą. Pagrindiniai simptomai: apatija, vangumas, dingęs apetitas, vėmimas, negalėjimas tuštintis. Reikalinga skubi veterinarinė pagalba. Augintinį šukuojant, skrandyje susidaro mažiau plaukų sankaupų.

Tinka mažam būstui

Argumentas „už“. Neužima daug vietos. Naminis šeškas– puikus augintinis bute, net studentų bendrabučio kambaryje. Nors reikia erdvaus narvo, jį galima statyti vertikaliai, įrengiant kelis lygius. Taip užimamas mažesnis grindų plotas, o gyvūnas gauna progą laipioti. Paleistas į laisvę šeškas mažai laiko praleidžia ant žemės. Dažniausiai kabarojasi ant baldų, palangių, slepiasi tarp pagalvių ir pan. O pavargęs susirango ant šeimininko kelių.

Argumentas „prieš“. Būtinas fizinis krūvis. Reikia daug veiklos ir sąveikos, laisvo laiko už narvo ribų, kad galėtų išeikvoti energiją. Negalima palikti be dėmesio. Jei gyvūnas laksto po namus, reikia stebėti ir nepaleisti iš akių. Tai ne šuo ar katė, kuriais galima pasitikėti. Svarbu rasti būdų, kuo užimti šešką. Tinka įvairūs judantys žaislai, pavyzdžiui, kamuoliukai, kurie skatina vytis, gaudyti, kramtyti, slėpti. Imituojant natūralias gamtos sąlygas, sukurti dirbtinių urvų, tunelių.

Neišrankūs ėdalui

Argumentas „už“. Paprasta šerti. Šeškai – išskirtiniai mėsėdžiai, kurių racione neturi būti grūdų ir daržovių. Nėra problemų apsirūpinti pašaru, nes fizinėse ir internetinėse gyvūnų prekių parduotuvėse parduodami šaldyti mėsos rinkiniai bei sausos granulės, skirti būtent šiai rūšiai. Tinka šviežia vištiena, triušiena, žuvis. Galima palepinti žaliais putpelių kiaušiniais. Negalima duoti konservų, skirtų šunims ir katėms. Artimiausias sudėtimi yra vaikingų ir laktuojančių kačių bei mažų kačiukų sausasis pašaras. Neduoti žmonių maisto.

Argumentas „prieš“. Kandžiojasi ir gadina daiktus. Agresyvumas – dažniausiai išmoktas elgesys ir socializacijos trūkumo pasekmė. Vyresnius gyvūnus sunku perauklėti. Paleisti į laisvę gali apkramtyti namų elementus, tokius kaip laidai, užuolaidos, knygos, tekstilės dirbiniai, tapetai. Dėl medžiojimo instinkto derėtų atriboti nuo smulkių naminių gyvūnėlių, tokių kaip graužikai, ropliai, paukščiai. Vertingus daiktus, pavyzdžiui, papuošalus, raktus, dokumentus, laikyti nepasiekiamoje vietoje (spintelėse), nes šeškai mėgsta vogti ir slėpti.

Neteršia aplinkos

Argumentas „už“. Naudojasi kraiko dėžute. Naminius šeškus reikia mokyti atlikti gamtinius reikalus tam skirtoje vietoje. Dėžutė su kraiku pastatoma narve, kad gyvūnas turėtų tiesioginį priėjimą. Išauklėtas augintinis, paleistas lakstyti po namus, neteršia, o prispyrus bėdai bėga į narvelį. Tai didelis pliusas atsižvelgiant į tai, kad gyvūnas būna laisvėje porą valandų per dieną. Žinoma, kol jauniklis mokosi, gali pasitaikyti nelaimingų atvejų, bet skatinant teigiamą elgesį situacija gerėja.

Argumentas „prieš“. Mėgėjai pasprukti. Šeškai žinomi kaip pabėgimo virtuozai. Palikus narve yra rizika rasti susirangiusį ant pagalvės. Svarbu rinktis tvirtą metalinį tinklą, atsparų aštriems dantims. Paleidus į laisvę stebėti, kad nepaspruktų pro pravirą langą ar duris, neįstrigtų siauruose plyšiuose. Gyvūnai prastai mato (orientuojasi pagal klausą ir uoslę), sunkiai vertina atstumą, todėl saugoti, kad nešoktų / nenukristų nuo aukštų baldų.

Galima vestis iš namų

Argumentas „už“. Pripranta prie pavadėlio. Gali pasirodyti, jog šeškui saugiausia tarp keturių sienų, tačiau gyvūnai puikiai jaučiasi lauke. Tik jokiu būdu nepaleisti į laisvę. Rekomenduojama treniruoti palaipsniui. Pripratinti dėvėti petnešas, pavedžioti už pavadėlio namuose. Išnešti į lauką ant rankų ir stebėti, kaip reaguoja. Jeigu gyvūnas domisi aplinka, paleisti ant žolės, tačiau rankose laikyti pavadėlį. Maža tikimybė, kad šeškas risnos šalia kojos lyg šuo, tačiau naujos pažintys ir pokalbiai su praeiviais – garantuoti.

Argumentas „prieš“. Reikalingi dokumentai. Šeškams, priešingai nei dekoratyviniams triušiams, jūrų kiaulytėms, taikomi tokie patys registracijos reikalavimai kaip šunims ir katėms. Būtina pažymėti poodine mikroschema, turėti ES augintinio pasą, duoti vaistų nuo kirmelių, paskiepyti nuo pasiutligės ir šunų maro, reguliariai naudoti vaistus nuo erkių ir kitų išorinių parazitų. Planuojant išvežti gyvūną į kitą šalį, rekomenduojama apsilankyti pas veterinarijos gydytoją, kuris paaiškins, ar reikia atlikti papildomus tyrimus.

Individualios asmenybės

Argumentas „už“. Skiriasi charakteris. Kiekvienas šeškas yra unikalus ir nepakartojamas. Vieni – nepriklausomi individualistai, todėl laikosi atokiau. Kiti – mieli ekstrovertai, kurie glaustosi ir sekioja iš paskos. Planuojant įsigyti naują augintinį, dėl charakterio reikėtų pasitarti su veisėju. Pasirinkimas neturėtų priminti loterijos. Kuo labiau šeškas atitiks šeimininko lūkesčius, tuo didesnė tikimybė, kad apsigyvens ne keliems mėnesiams.

Argumentas „prieš“. Ne visada tinka vaikams. Šeškas – geras augintinis vyresniems vaikams, gebantiems elgtis švelniai ir atsargiai. Mažyliai, kurie mato gyvūną kaip žaisliuką, gali sužeisti imdami ant rankų ar tempdami už uodegos. Nuskriaustas šeškas gali įkąsti. Vaikų, kurie atėjo į svečius ir nežino, kaip elgtis su svetimu augintiniu, negalima palikti be priežiūros.

Autorė Jurgita Ramanauskienė