Paveldėta meilė gamtai

1962 m. vasario 22-ąją, karštą vasaros dieną Pietų pusrutulyje, Melburno mieste (Australijoje) slaugytojos ir santechniko šeimoje gimė berniukas, pavadintas Steve’u Robertu. Jis išvydo pasaulį jau apsuptas laukinės gamtos dvasios – abu tėvai, nors dirbo įprastus darbus, itin daug dėmesio skyrė aplinkosaugai. Motina Lynette po pamainų ligoninėje skubėdavo savanoriauti į laukinių gyvūnų reabilitacijos centrą, o tėvas Bobas laisvalaikiu perkeldavo gyvates ir krokodilus iš gyvenamųjų teritorijų į laikinę gamtą.

Steve’as augo kartu su dviem seserimis. Nuo pat vaikystės visi trys buvo mokomi ne tik išgyventi atšiaurioje Australijos gamtoje, bet ir nuoširdžiai ją mylėti bei saugoti. Vėliau šeima persikėlė į Kvinslandą, kur Bobas Irwinas įkūrė nedidelį roplių parką. Šioje aplinkoje Steve’as augo apsuptas gyvūnijos, tačiau didžiausią jo susižavėjimą pelnė būtent ropliai. Būdamas vos devynerių jau padėdavo tėvui gaudyti krokodilus. Tad nenuostabu, kad dar nesulaukęs pilnametystės jau pats gelbėdavo žmones nuo pavojingų krokodilų, klaidžiojančių gyvenvietėse. Viename interviu paklaustas, ar nebijo dėl savo gyvybės, jis atsakė: „Aš nebijau prarasti savo gyvybės – jei turiu apsaugoti koalą ar krokodilą, kengūrą ar gyvatę, bičiuli, aš apsaugosiu.“ Šie žodžiai puikiai atskleidė, kaip Steve’as matė pasaulį. Jis siekė ne tik apsaugoti žmones nuo laukinės gamtos pavojų, bet ir visą gamtos karaliją nuo žmonių.

Lemtingi susitikimai

XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje Steve’as perėmė šeimos roplių parką. Skirtingai nei tėvas, kuris tiesiog ramiai vykdė krokodilų, gyvačių ir driežų perkėlimą, Steave’as nevengė visuomenės dėmesio ir apie laukinę gamtą kalbėdavo visiems, kurie norėjo klausytis. Ir tokių žmonių netrūko. Vienas jų – televizijos prodiuseris Johnas Staintonas. Šis vyras vėliau padėjo Steve’ui tapti pasauline žvaigžde. Tai buvo vienas svarbiausių susitikimų Steve’o gyvenime. Tačiau dar svarbesnis įvyko tuomet, kai į parką užsuko keliaujanti po Australiją amerikiečių gamtininkė Terri Raines. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po to lemtingo susitikimo, Terri žurnalistams prisipažino, kad ją sužavėjo Steve’o atsidavimas gamtai ir nuoširdi meilė gyvūnams. Juokaudama pridūrė, kad žaviai atrodė ir trumpučiai gamtininko šortai. Štai pats S. Irwinas buvo įsitikinęs, kad tokia graži mergina kaip Terri niekada nesusidomėtų paprastu vaikinu kaip jis. Tad pamatęs ją minioje tik spoksojo, nesugebėdamas nuslėpti jaudulio, kol galiausiai Terri pati prie jo priėjo ir užkalbino. Iš pradžių Steve’as manė, kad tai tik profesinis susižavėjimas. Visgi gamtininkei išvykus į JAV jų ryšys nenutrūko: pokalbiai telefonu tapo vis ilgesni ir asmeniškesni, kol galiausiai peraugo į meilę. Steve’as nuvyko į JAV jos aplankyti ir pasipiršo. 1992 m. pora susituokė ir nusprendė bendrą gyvenimą kurti Australijoje.

Įsimylėjėliai, krokodilai ir filmavimo kamera

Savo medaus mėnesį Steve’as ir Terri praleido kaip tikri aplinkosaugininkai. Jie kartu gaudė ir perkėlinėjo krokodilus. O visus šiuos nuotykius leido įamžinti Johno Staintono vadovaujamai filmavimo komandai. Iškart po vestuvių buvo nufilmuotas pirmasis dokumentinio serialo „Krokodilų gaudytojas“ epizodas. Šis projektas Steve‘ą ir jo žmoną išgarsino ne tik Australijoje, bet ir visame pasaulyje. Milijonus žiūrovų sužavėjo ne tik lunikalūs aukinės gamtos kadrai, bet ir S. Irwino atsidavimas gyvūnams, net ir tiems, kurių daugelis bijo ar nemėgsta. Prie televizijos ekranų žmonės stebėjo, kaip Steve’as ir Terri glosto krokodilus, globoja sužalotas nuodingas gyvates ir rūpestingai prižiūri milžiniškus Australijos vorus. Sumanusis prodiuseris J. Staintonas greitai suprato, kad tokį iki tol neregėtą dokumentikos formatą galima išplėsti. Gavęs dosnų finansavimą iš televizijos kompanijos, jis su jaunais įsimylėjėliais bei filmavimo grupe leidosi į keliones po pasaulį – į Aziją, Afriką, JAV ir kitas vietas, kur tik buvo galima rasti krokodilų. Per visą „Krokodilų gaudytojo“ istoriją S. Irwinas sukūrė 50 dokumentinių serijų, kurios buvo rodomos per „Animal Planet“ kanalą. Jo laidos sulaukė milžiniško populiarumo, pagyrų, ir tarptautinio pripažinimo. Tačiau neapsieita ir be kontroversijų. Ypač didelis pasipiktinimas kilo po vieno incidento, kai Steve’as, laikydamas rankose savo vieno mėnesio dukrą (gimusią 1998 m.), kita ranka maitino milžinišką krokodilą. Tarp kūdikio ir roplio buvo vos keli metrai, tad vaizdas, pasirodęs viešoje erdvėje, išprovokavo audringą reakciją. Televizijos kompanija sulaukė daugybės laiškų ir skambučių su raginimais nutraukti laidos transliaciją.

Laukinės gamtos karys

Viename interviu paklaustas apie savo prieštaringai vertinamą elgesį su krokodilu ir kūdikiu, S. Irwinas atsakė su jam būdingu humoru: „Kitą kartą elgsiuosi kitaip – įsitikinsiu, kad aplink nėra kamerų. Ir toliau auklėsiu savo ir pasaulio vaikus, kad jie neitų į vandenį, kur yra krokodilų.“ Jis tvirtai laikėsi savo pozicijos ir nesijautė pasielgęs netinkamai. Nepaisant kritikos, „Krokodilų gaudytojas“ išliko populiarus iki pat 2004 m., kai jo transliacija buvo nutraukta. Vis dėlto Irwinų šeima toliau aktyviai reiškėsi viešojoje erdvėje – jie pasirodė daugelyje kitų gamtos dokumentikos laidų, tokių kaip „Krokodilų bylos“, „Naujos veislės veterinarai“ ir „Krokodilų dienoraščiai“. Tuo metu, kai pasaulis sekė jų veiklą per televizijos ekranus, Irwinų šeimos gyvenimas virė ir už kadro. S. Irwinas pamažu, bet užtikrintai kūrė savo laukinės gamtos imperiją. Išplėtė iš tėvo paveldėtą parką, susilaukė sūnaus Roberto ir kartu su žmona įkūrė laukinės gamtos išsaugojimo fondą. 2003 m. žurnalui „The Age“ S. Irwinas sakė, kad jo pagrindinis tikslas – pagerinti gyvūnų gyvenimą visame pasaulyje: „Laikau save laukinės gamtos kariu. Mano misija – išgelbėti nykstančias pasaulio rūšis.“ Jo veikla išsiplėtė iki dokumentinio serialo vaikams „Džiunglių mergaitė Bindi“, kurio žvaigžde tapo gamtininko dukra. Visa šeima aktyviai kovojo prieš miškų kirtimą, stengėsi šviesti visuomenę apie aplinkosaugą ir brakonieriavimą. S. Irwinas vienas pirmųjų, kuris apie žmogaus daromą žalą aplinkai ėmė kalbėti paprastai ir suprantamai – taip, kad jo žinutė pasiektų ir tuos, kurie nieko neišmano apie ekologiją ar tvarumą.

Nenutrūkusi misija

Svarbiausia, ką S. Irwinas paliko po savęs – tai ne tik įspūdingi dokumentiniai filmai ar zoologijos parkas, bet jo pastangos įkvėpti kitus rūpintis pažeidžiamais gyvūnais. „Manau, kad atėjo laikas – jei neįsivaizduosime gyvūnų žmonių širdyse, jie išnyks,“ – sakė jis. Deja, meilė laukinei gamtai ir pavojingiems gyvūnams galiausiai nulėmė jo tragišką lemtį. 2006 m., filmuodamas dokumentinį filmą netoli Port Daglaso, prie Didžiojo barjerinio rifo, Steve’as žuvo po dygliauodegės rajos dūrio. Tą dieną gamtininkas nardė siekdamas parodyti žiūrovams unikalų vandenyno pasaulį. Tačiau viena iš šalia plaukiojusių rajų, pajutusi pavojų, smogė nuodingu dygliu tiesiai į Steve’o krūtinę. Filmavimo komanda nedelsdama ištraukė jį į paviršių ir iškvietė medikus. Sraigtasparniu atskubėję gelbėtojai stengėsi išgelbėti gyvybę, tačiau vos 44 metų sulaukęs vyras mirė pakeliui į ligoninę. Visa Australija neteko vieno mylimiausių žmonių. Tūkstantinė minia susirinko į Australijos zoologijos sodą pagerbti Steve’o Irwino atminimo. Netrukus šeima surengė privačias laidotuves, o rugsėjo 20 dieną zoologijos sode įvyko ir viešos atminimo pamaldos. Tą dieną visų dėmesį prikaustė aštuonmetės Bindi Irwin kalba: „Turiu geriausią tėtį visame pasaulyje ir jo ilgėsiuosi kiekvieną dieną. Kai pamatau krokodilą, visada apie jį pagalvoju ir žinau, kad tėtis įkūrė šį zoologijos sodą, kad visi galėtų ateiti ir išmokti mylėti visus gyvūnus. Tėtis visą savo gyvenimą kūrė šią vietą, o dabar mūsų eilė padėti tėčiui.“

Šiandien Bindi, jos brolis Robertas ir mama Terri toliau tęsia Steve’o pradėtą misiją. Jie dirba Australijos zoologijos sode, organizuoja edukacines programas ir aktyviai dalyvauja gamtosaugos veikloje visame pasaulyje.

Autorė Eglė Stratkauskaitė

Netikėtas likimo vingis

Vyriškumo simboliu ilgai laikytas Clintas Eastwoodas gimė 1930 m. gegužės 31 d. San Fransiske, Kalifornijos valstijoje, JAV. Būsimosios Holivudo legendos tėvas Clintas Eastwoodas vyresnysis buvo plieno liejikas, motina Margaret Ruth Eastwood (mergautinė pavardė Runner) – gamyklos darbininkė. Šeima gyveno paprastai ir itin vertino sunkų darbą. Protestantų tikėjimą išpažįstantys tėvai mokė sūnų pagarbos, kuklumo ir atsidavimo kasdienei veiklai. Taip pat ragino kuo anksčiau pradėti savarankišką gyvenimą. Tad 1949 m., vos tik baigęs vidurinę mokyklą, įsidarbino medienos apdirbimo fabrike. Vėliau degalinėje, galiausiai tapo ugniagesiu. Prabėgus metams išėjo savanoriu į kariuomenę. Tuo metu JAV kariai buvo siunčiami slopinti Korėjos konflikto. C. Eastwoodas vylėsi, kad tarnyba kariuomenėje jam padės gauti paskyrimą ir pradėti dirbti plaukimo treneriu. Tačiau čia įsikišo pats likimas. Vieno karinių skrydžių metu, lėktuvas, kuriame buvo ir pats C. Eastwoodas, patyrė avariją. Orlaivis su kariais nukrito Ramiajame vandenyne, į šiaurę nuo San Fransisko. C. Eastwoodas, kaip ir daugelis kitų karių, išvengė rimtų sužalojimų, bet turėjo likti JAV ir liudyti nagrinėjant aviakatastrofos priežastis. Tad į tolimąjį Korėjos pusiasalį taip ir neišvyko. Atlikdamas karinę tarnybą susidraugavo su kitais kareiviais, tarp kurių buvo ir du jauni aktoriai, jau pradėję karjerą kine, – Martinu Milneriu ir Davidu Janssenu. Būtent D. Janssenas padėjo C. Eastwoodui patekti į kiną. Niūri veido išraiška, sportiškas kūno sudėjimas ir skvarbus žvilgsnis ne iš karto sužavėjo režisierius. C. Eastwoodui ilgokai teko tenkintis epizodiniais vaidmenimis. O jo pavardė net nebūdavo paminėta titruose. Ko gero, taip ir būtų likęs statistu, jeigu ne italų režisierius Sergio Leone, XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje sumanęs atgaivinti tuo metu merdėjusį amerikiečių vesterno žanrą. Tai jis pakvietė C. Eastwoodą atlikti pagrindinį vaidmenį filme „Už saują dolerių“ (1964 m.).

Daugiau nei kietas kaubojus

Pasirodžius į kino juostai „Už saują dolerių“, C. Eastwoodui plačiai atsivėrė Holivudo vartai. Jo populiarumas žaibiškai išaugo. C. Eastwoodas suvaidino nelabai švelnaus teisuolio vaidmenį ir šis įvaizdis prie jo lipte prilipo. Beje, to labiausiai norėjo režisierius S. Leone. Jis žvaigžde tapusį aktorių nufilmavo dar ne viename savo filme. Ypač vesterno mėgėjų vertinama trilogija ,,Dollars“. Dar ir dabar daugelis kino žiūrovų Clintą laiko išskirtinai vesterno žanro aktoriumi, kuris nepaisant amžiaus puikiai atrodo laikydamas ginklą ir kovodamas su piktadariais. Tačiau yra dirbęs ir kitokio žanro filmuose. Iš pradžių kaip aktorius, vėliau užsiėmė ir režisūra. Maždaug nuo 1993 m. filmavosi tik tose kino juostose, kurias režisavo pats. Už geriausią režisieriaus darbą filme ,,Neatleistina“ (1992 m.) ir ,,Mergina, verta milijono“ (2004 m.) C. Eastwoodas apdovanotas ,,Oskaro“ statulėlėmis. Sudėtinga drama ,,Mergina, verta milijono“ sulaukė gero daugelio kino kritikų ir žiūrovų įvertinimo. Joje vystoma tema apie žmoniškumą, vidinius išgyvenimus, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju sprendžiant ir priimant sunkius sprendimus. Beje, Holivudo kietuolis turi ir romantiškąją pusę. Ją bene geriausiai atskleidė juostoje „Medisono grafystės tiltai“ (1995 m.). 2021 m. pasirodė naujausia jo juosta „Cry Macho“, kurioje C. Eastwoodas ne tik vaidino, bet ją režisavo bei prodiusavo. Paklaustas, kodėl būdamas garbaus amžiaus vis dar pasinėręs į darbus, ypač režisūrą, aktorius ilgai nesvarstė – jam tiesiog taip patinka. Štai pats Clintas patinka ne tik vyresnės kartos žiūrovams, bet ir jaunimui. Šis žmogus sportuoja, daug dirba ir laisvalaikiu mėgsta skaityti, klausytis džiazo. Dažnai žaidžia golfą ir turi piloto licenciją. Net į darbą skrenda nuosavu sraigtasparniu arba mėgsta apžiūrinėti savo valdas iš dangaus. Turi ir didžiulę sodybą, kurioje laiko žirgų. Yra atidaręs restoraną. Retkarčiais skambina pianinu. Šis žmogus vis dar spinduliuoja išskirtinį patrauklumą.

Savo aistrų įkaitas

Tas Clinto patrauklumas iš dalies lėmė jo sėkmę kine, o kitapus kamerų padovanojo gausybę meilės nuotykių. Iš C. Eastwoodo biografijos išeitų nebloga melodrama apie mergišių, kurio santuokos sugriuvo dėl ugningų meilės romanų. Nors vedęs buvo tik du kartus, žiniasklaida skaičiuoja apie 15 trumpalaikių romanų, kurie tapo įspūdingais skandalais. 1953 m. aklame pasimatyme sutiko būsimą žmoną Maggie Johnson, su kuria oficialiai susituokęs buvo iki 1984 m. ir susilaukė dviejų vaikų – Alison ir Kyle’o. Prieš keletą metų paaiškėjo, kad pažinties su žmona pradžioje buvo užmezgęs romaną, kurio vaisius – 1954 m. gimusi dukra Laurie. Kas yra biologinė jos motina, nežinoma, nors aktoriaus biografas Patrickas McGilliganas svarstė, jog ja galėtų būti viena iš Sietlo teatro trupės aktorių, kuriai kadaise priklausė ir pats C. Eastwoodas. Tiesa, Laurie augo su įtėviais. Nespėjęs išsiskirti su žmona, aktorius jau šildėsi aktorės Roxanne Tunis glėbyje. Jiems 1964 m. gimė dukra Kimber. Vėliau devynerius metus aktorius namais dalijosi su aktore Sondra Locke. 1997 m. pasirodžiusiuose memuaruose S. Locke prabilo apie tai, kad C. Eastwoodas įtikino ją pasidaryti du abortus, o vėliau ir kiaušintakių perrišimą. Ji taip pat kaltino pakenkus jos, kaip režisierės, karjerai ir tikino, kad tuo metu, kai jie kartu gyveno, jis susilaukė dviejų vaikų, Scotto ir Kathryn, kuriuos pagimdė skrydžių palydovė Jacelyn Reeves. Dar vieną dukrą aktoriui padovanojo aktorė Frances Fisher. 1996 m. aktorius vedė antrą sykį. Žmona tapo žurnalistė Dina Ruiz, C. Eastwoodui pagimdžiusi dukrą Morgan. „Tai moteris, su kuria tapau monogamu“, – „The Independent“ apie savo žmoną po vestuvių kalbėjo aktorius. Tiesa, monogamu buvo neilgai – poros santykiams nebuvo lemta tęstis iki kol mirtis juos išskirs – 2014 m. jiedu pasuko skirtingais keliais. Skaičiuojama, kad aktorius turi aštuonis vaikus, nors žiniasklaidoje neretai paminima, kad galimai atžalų C. Eastwoodas turi ir daugiau, tiesiog jų egzistavimas dar neišlindo į viešumą, apie jas galbūt nežino ir pats aktorius.

Clinto Eastwoodo mintys:

• Labai sunku išgąsdinti žmogų, kai jam per aštuoniasdešimt metų.

• Vaikystėje grojau fliugelhornu (aukšto registro varinis pučiamasis instrumentas). Kaimynų vaikai žiūrėdavo į mane ir galvodavo: „Ir kas čia per vėjai?“

• Nežinau, kas negerai šitai kartai. Gal žmonės masiškai ėmė galvoti apie gyvenimo prasmę?

• Neįmanoma numatyti visko, bet mes atkakliai stengiamės. Jeigu automobilyje, kurį norime pirkti, nėra keturių šimtų saugos pagalvių, vadinasi, tai šlamštas, ne mašina.

• Nori ar ne, turi pripažinti, kad mirtis egzistuoja. Bet aš jos nebijau. Tikiu: kai ateina tavo valanda, turi išeiti. Toks buvo susitarimas gimstant.

• Priimti savo amžių su dėkingumu – didelis menas. Bet man jau vėlu jo mokytis.

• Man maloniau būti už kameros, o ne priešais ją. Ten galiu apsirengti, kaip noriu.

• Neįmanoma išmokyti žmogaus būti aktoriumi, bet galima padaryti taip, kad jis išmoktų to pats.

• Tu gali repetuoti vaidmenį šimtus kartų, bet gali eiti ir vaidinti. Aš renkuosi antrą variantą.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Kukli pradžia ir didžiuliai pasiekimai

Elvis Aaronas Presley gimė 1935 m. sausio 8-ąją JAV, Tupelo mieste, Misisipėje, bet netrukus visa šeima persikėlė gyventi į Memfį Tenesio valstijoje. Vos 10-ies būsimasis rokenrolo karalius pirmą kartą užlipo ant scenos. Visgi šlovės sulaukė daug vėliau. Mat daugelis įtakingų to meto muzikos prodiuserių laikė jį netalentingu, neišsilavinusiu ir per daug įžūliu. Tad prieš tampant įžymybe teko dirbti įvairius nekvalifikuotus darbus. Ir tik laisvalaikiu jis galėjo atsiduoti tam, ką tiesiog dievino, – dainavimui. E. Presley už menką honorarą, o dažnai išvis nemokamai koncertuodavo miestelių baruose ir renginiuose. Gausių ovacijų sulaukdavo ne tik dėl užburiančio seksualaus balso, tačiau ir dėl įspūdingų sceninių kostiumų. Publiką žavėjo šokio judesiai ir tam laikmečiui visiškai nebūdingas skirtingų muzikos stilių derinimas. Iš pradžių išpopuliarėjo kaip rokabilio, rokenrolo stilistinės atmainos, atlikėjas. Vėliau atsirado kantri ir bliuzo ritmų, kol galiausiai ėmė karaliauti rokenrolas. Vieni jo stilių ir išvaizdą dievino, o štai kiti laikė grėsme padoriam gyvenimo būdui. Visgi jau 1956 m. E. Presley dainos dominavo perkamiausių įrašų sąrašuose, o koncertai pritraukdavo minias gerbėjų. Tais pačiais metais muzikantas vis dažniau pasirodydavo televizijos ekranuose, kol galiausiai suvaidino juostoje „Love Me Tender“.

Kai 1958–1960 m. E. Presley karjerą sustabdė tarnaudamas JAV kariuomenėje Vokietijoje, jis jau buvo žymus ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Tad tarnaudamas Friedbergo miestelyje apsistojo ne kareivinėse, o viešbutyje netoliese. Ten gyveno su palyda: senele, tėvu ir dviem asmens sargybiniais. E. Presley mėgo prabangą ir niekada nemėgino apsimesti esąs kuklus. Beje, ir dabar šio vis dar veikiančio viešbučio svečiai gali miegoti Elvio kambaryje, tad nedidelis Vokietijos miestelis kasmet sulaukia šimtų tūkstančių rokenrolo karaliaus gerbėjų. Tarnaudamas ne itin paisė uniformos dėvėjimo reikalavimų, savo pareigas atlikdavo atmestinai. Visgi priekaištų beveik nesulaukdavo, nes žvaigždės statusas leisdavo išsisukti iš bet kokių nemalonumų. Nors karinės tarnybos metu drausta koncertuoti, vis tiek rasdavo laiko muzikai. Vokietijoje gimė du muzikos topų lyderiai: „One Night“ ir „A Fool Such as I“. Jis taip pat suteikė pasaulinę šlovę populiariai vokiečių liaudies dainai „Muss i denn zum Städtele hinaus“ („Wooden Heart“). Vokietijoje susipažino su JAV karininko dukra Priscilla Beaulieu. Tuo metu jai buvo vos 14 metų, o E. Presley 24-eri. Šis ryšys buvo vertinamas prieštaringai. Didelis amžiaus skirtumas atrodė nepriimtinas ar net nepadorus. Visgi įsimylėjėliai nepasidavė. Pora ne tik draugavo, apsigyveno kartu, bet ir 1967 m. sumainė aukso žiedus.

Palaidūnas ir ideali moteris

6-ojo dešimtmečio pabaigoje išgarsėjęs E. Presley akimirksniu tapo ne tik dievinamu talentingu dainininku, tačiau ir sekso simboliu. Moterys visame pasaulyje dėl jo ėjo iš proto, o štai pats, rinkdamasis partneres, vadovavosi specifiniais pageidavimais. Ne vienoje rokenrolo karaliaus biografiją nušviečiančioje knygoje atvirai užsimenama, kad itin žavėjosi jaunomis skaisčiomis merginomis. Biografai patikslino, kad atlikėjas ne visada siekdavo suartėti, neretai tiesiog mėgaudavosi paauglių kompanija ir susižavėjimo kupinais žvilgsniais. Sklido gandai, kad ne kartą prabangiuose viešbučių kambariuose praleido naktį trijų ar net daugiau merginų kompanijoje, tačiau nieko daugiau nei pagalvių mūšiai ar bučiniai taip ir neįvykdavo. Visgi vyras garsėjo aistringais meilės romanais. Iš tiesų abejojama, ar jų būta tiek daug, kiek aprašyta. Mat dalis moterų, viešai tikinusių, kad palaikė ryšius su garsiuoju dainininku, viską išsigalvodavo. Dalis jų taip siekė pritraukti žiniasklaidos dėmesį, kitos buvo taip įsimylėjusios seksualųjį Elvį, kad tiesiog garsiai išsakydavo savo fantazijas. Tačiau melavo tikrai ne visos. Juolab ne švedų aktorė Ann-Margret Olsson. 1963 m. pradėjęs dirbti prie filmo „Viva Las Vegas“, E. Presley susipažino su Ann-Margret. Nuo pirmos akimirkos jie kone visą laiką praleisdavo kartu, tiek filmavimo aikštelėje, tiek ir už jos ribų.

Apie šiuos santykius žinojo visi, kas tik mokėjo skaityti. Vėliau, apibūdindama juos kaip sielos draugus, garsi aktorė savo memuaruose rašė, kad likti kartu visam laikui jiems trukdė kiti įsipareigojimai. Pats svarbiausias E. Presley įsipareigojimas buvo Priscilla. Pora buvo susituokusi šešerius metus, kartu susilaukė dukros, bet 1973 m. pasuko skirtingais keliais. 2016-ųjų lapkritį ITV laidoje „Laisva moteris“ Priscilla prisipažino, kad gyvenimas su rokenrolo karaliumi buvo sudėtingas ir net meilė nepajėgė išgelbėti jų santuokos. Elvis jai buvo sukūręs daugybę keistų taisyklių, kurių privalėjo laikytis. „Visada turėjau būti pasidažiusi. Jis niekada nenorėjo matyti manęs besidažančios, norėjo matyti galutinį rezultatą“, – pasakojo moteris. Po skyrybų Priscilla suprato, kad Elvis bandė ją paversti idealia moterimi. Mat privalėjo kalbėti taip, kaip patiko vyrui, kasdien apsivilkdavo kruopščiai parinktus drabužius, šukuosena ir aksesuarai privalėjo derėti prie vyro įvaizdžio. Deja, Priscillai pastojus tobulas įvaizdis subliuško. Moteris prisipažino, kad Elvis nebenorėjo nei prie jos prisiliesti, nei į ją žiūrėti. Mat nėščiosios pilvas buvo akivaizdus įrodymas, kad ji nebėra skaisti mergina. Greitai po skyrybų su (ne)tobula žmona E. Presley apsigyveno su dainų kūrėja, Memfio grožio karaliene Linda Thompson.

Liūdna ir paslaptinga pabaiga

Visgi jis nesijautė laimingas. Liūdesys ir kaltė pradėjo naikinti E. Presley gyvenimą. Garsusis Elvis apsileido, nutuko, tapo priklausomas nuo vaistų. Daug metų piktnaudžiavo narkotikais ir alkoholiu, o 1973 m. du kartus perdozavo barbitūratų, po pirmo incidento tris dienas pragulėjo komoje. Priklausomybę nuo vaistų teisino tuo, kad juos skyrė medikai. Ne kartą per koncertinius turus patyrė intoksikaciją, atvykęs išgriūdavo iš limuzino, apsvaigęs darkydavosi scenoje. Nepaisant visko, aktyviai koncertavo, rengdavo intensyvius turus, gyveno labai įtemptai ir nuolat būdavo apsuptas žmonių su nešvaria praeitimi. Didžiąją karjeros dalį E. Presley koncertuose lydėjo Memfio mafijos nariai, jo bičiuliai ir apsaugininkai. Daugelis muzikos istorikų manė, kad tie žmonės tiesiog naudojosi dainininko šlove, darė neigiamą įtaką, skatino lėbauti ir šėlti, vartoti narkotikus. Bėgant metams Elvio sveikata visiškai suprastėjo, išsivystė glaukoma, kamavo aukštas kraujospūdis, streikavo kepenys ir žarnynas, o padėtį sunkino negydomos priklausomybės. Lieknas, žavus ir energingas rokenrolo karalius 8-ojo dešimtmečio pradžioje tapo neatpažįstamas. „The Beatles“ narys Johnas Lennonas yra pasakęs: „Mes irgi turėjome sunkių laikotarpių. Bet naštą dalijomės keturiese. Elvis buvo vienas. Jam tikriausiai buvo nepaprastai sunku tai išgyventi.“

E. Presley nuo 1973 m. liepos iki 1976 m. spalio įrašė šešis naujus albumus, tačiau tik trys sulaukė populiarumo. 1977 m. rugpjūčio 16 d. aptiktas be sąmonės vonioje ant grindų namuose Memfyje. Vėliau Baptistų memorialinėje ligoninėje konstatavo mirtį dėl narkotikų perdozavimo. Prezidentas Jimmy Carteris išplatino pranešimą, kuriame teigė, kad E. Presley „visam laikui pakeitė Amerikos popkultūros veidą“. Rugpjūčio 18-ąją apie 80 tūkst. žmonių lydėjo katafalką į kapus. Pomirtinė rokenrolo karaliaus nuotrauka netgi išplatinta laikraščių pirmuose puslapiuose, o liūdna žinia apskriejo visą pasaulį. Iš viso E. Presley per savo karjerą suvaidino daugiau nei 30 kino juostų, daugiausia miuziklų. Jo garsioji rezidencija „Greisland“ – antras pagal lankomumą istorinis pastatas JAV po Baltųjų rūmų. Jį valdo daugiamilijoninė bendrovė „Elvis Presley Enterprises“, todėl nenuostabu, kad rokenrolo karalius nuolat patenka į „Forbes“ kasmet sudaromą daugiausia po mirties uždirbančių įžymybių sąrašo viršūnę. Apie šio talentingo atlikėjo pašėlusį gyvenimą parašyta dešimtys knygų ir pastatyta meninių bei dokumentinių filmų. Visgi iki šios dienos dalį jo gyvenimo ir mirties aplinkybes dengia paslapties šydas. Tad ištisus dešimtmečius po atlikėjo mirties atsirasdavo tikinčių, kad Elvis tik suvaidino mirtį. Galbūt todėl 2000 m. pasaulyje buvo net 85 tūkst. rokenrolo karaliaus antrininkų ir pamėgdžiotojų. Tokių, beje, nemažai yra ir dabar.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti

Kai kurie įsitikinę, kad prisimena, kaip PAR pilietinių teisių lyderis N. Mandela mirė kalėjime 1985 m. Jie pasakoja patyrę liūdesį, girdėję jo žmonos kalbą atminimo pamaldose. Visa tai neva paskelbta pasaulio naujienose. Nors iš tiesų taip nenutiko. N. Mandela paleistas iš kalėjimo 1990-aisiais. Vadovavo PAR 1994–1999 m. ir mirė palyginti neseniai, 2013 m. gruodžio 5-ąją, sulaukęs 95 m. Tačiau tiesa neįtikino antgamtinių reiškinių konsultantės Fionos Broome, kuri 2010 m. atrado, kad klaidingų prisiminimų apie N. Mandelos mirtį tariamai turi daugybė žmonių visame pasaulyje. Tokį radikalų neatitikimą tarp prisiminimų ir tikrovės F. Broome paaiškino daugialypės terpės teorija – hipotetiniu visų galimų realaus gyvenimo lygiagrečių visatų rinkiniu, pagal kurį kolektyviniai prisiminimai tikrai nėra melagingi, o žmonės, prisimenantys praeitį, iš tikrųjų buvo lygiagrečioje visatoje su kita laiko juosta, kuri neįtikėtinu būdu susikirto su mūsiške. Po F. Broome atradimo, kad daugybė žmonių prisimena neegzistavusias N. Mandelos laidotuves, pasaulyje daug kas pasikeitė.

Žmonės dalijosi keistomis patirtimis. Neva parduotuvės staiga pradėtos vadinti kitaip. Logotipai atrodė kitaip. Mėgstamiausių maisto produktų ir saldumynų, tokių kaip kramtomoji guma, pavadinimai buvo parašyti skirtingai. Mėgstamiausi filmų personažai kalbėjo skirtingas eilutes, o dainos suskambėjo naujais žodžiais, ne taip, kaip anksčiau. 8-ajame dešimtmetyje Kalifornijos universiteto profesorė Elizabeth Loftus ir jos kolegos atliko išsamius melagingų prisiminimų bei dezinformacijos poveikio tyrimus. Klaidingi prisiminimai yra prisiminimai apie dalykus, kurių iš tikrųjų niekada nepatyrėme. Pats N. Mandela su šiais reiškiniais niekaip nesusijęs, tačiau būtent jo vardas sietinas su šiuo keistu reiškiniu. Mokslininkai sako, kad Mandelos efekto varomoji jėga – įtaigumas arba polinkis tikėti tuo, ką kiti mano esant tiesa. Keista, tačiau pats faktas, kad žmogus suvokia melagingą informaciją, gali diskredituoti smegenyse jau įrašytą atminties autentiškumą. Dauguma Mandelos efekto padarinių tiesiog susiję su atminties klaidomis ir socialine dezinformacija.

Problemų kėlėjas

Kodėl žmonės tiki klaidingais faktais apie N. Mandelos gyvenimą ir mirtį, iš tiesų niekas tiksliai nežino. Visgi iš naujo atrasti realybę visai nesunku. Juk apie PAR lyderio gyvenimą išleista daugybė knygų, sukurta dokumentinių filmų, išlikę apsčiai vaizdo ir garso medžiagos, įrodančios, kad pilietinių teisių aktyvistas gyveno ilgai ir turiningai. N. Mandela gimė 1918 m. liepos 18-ąją Mvezo kaime Umtatoje, tuometinėje Pietų Afrikos Kyšulio provincijoje. Gavęs vardą Rolihlahla, kas kosų kalboje reiškia bėdų kėlėją, vėliau tapo žinomas savo klano vardu Madiba. Vaikystėje dominavo tradiciniai tembu papročiai ir draudimai. Jis užaugo su dviem seserimis motinos namuose Kunu kaime, kur ganė bandas ir daug laiko praleido lauke su kitais berniukais. Abu tėvai buvo neraštingi, tačiau motina, pamaldi krikščionė, išleido septynmetį į vietinę metodistų mokyklą. Metodistu pakrikštytam Mandelai jo mokytojas suteikė anglišką Nelsono vardą. Šis vardas ir tai, kad išmoko skaityti bei rašyti, berniukui iš atokaus kaimo atvėrė duris į naują pasaulį.

Motinos skatinamas baigė vidurinę mokyklą, 1939 m. įstojo į universitetą. Čia įsitraukė į politinę veiklą, o tiksliau – studentų maištus, kurie baigėsi nesėkmingai. N. Mandela pašalintas iš vien tik juodaodžiams skirto universiteto. 1940 m. viską pradėjo iš naujo. Atvykęs į Johanesburgą įstojo į kitą universitetą ir dirbdamas naktiniu sargu mėgino įgyti bakalauro laipsnį. 1943 m. ėmė studijuoti teisę Vitvatersrando universitete (PAR), kur buvo vienintelis juodaodis studentas ir susidūrė su bjauriausiu rasizmu. Ten susidraugavo su liberalais ir komunistais iš Europos ir Indijos. Vėl prisijungė prie eisenų, mitingų ir protestų. Taip prasidėjo kovotojo už lygybę kelias. 1952 m. Johanesburge įkūrė pirmąją juodaodžių advokatų kontorą kartu su kitu aktyvistu Oliveriu Tambo. 1961 m., galiausiai pasiryžęs kovoti už juodaodžių lygias teises, tapo Afrikos nacionalinio kongreso (ANC) ginkluoto pogrindinio sparno „Umkhonto we Sizwe“ („Tautos ietis“) vyriausiuoju vadu.

Buvęs kalinys tapo šalies lyderiu

Po ilgiau nei metus trukusios pogrindinės veiklos suimtas ir 1964 m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Teismas vyko Johanesburgo priemiestyje Rivonijoje, kur jo paskelbta kalba vėliau tapo kovos su apartheidu judėjimo manifestu. Visgi viso pasaulio akys nukrypo į N. Mandelą 1990 m. vasario 11 d., kai išėjo į laisvę, nepalūžęs po beveik tris dešimtmečius trukusio kalinimo dėl priešinimosi baltaodžių mažumos režimui. Toji akimirka tapo vienu įsimintiniausių ano laikmečio simbolių. Dar po 4 metų buvęs kalinys tapo šalies prezidentu ir nukreipė savo šalį nacionalinio susitaikymo keliu, siekė atkurti juodaodžių daugumos orumą ir užtikrinti baltaodžius, jog jiems nereikia bijoti pokyčių. „Žengiame į susitarimą, kad kursime visuomenę, kurioje visi pietų afrikiečiai, tiek juodaodžiai, tiek baltaodžiai, galės išdidžiai eiti be baimės širdyse, užtikrinant jų neatsiejamą teisę į žmogiškąjį orumą – vaivorykštės tautą, taikoje su savimi ir pasauliu“, – taip paskelbė tapęs prezidentu 1994-aisiais.

N. Mandela, meiliai vadintas Madiba, žavėjo klausytojus savikritišku humoru ir žmogiškumu. „Visą gyvenimą buvau pasišventęs šiai Afrikos žmonių kovai. Kovojau prieš baltųjų dominavimą ir kovojau prieš juodųjų dominavimą. Branginau demokratijos ir laisvos visuomenės idealą. Tai idealas, dėl kurio esu pasiruošęs mirti“,– sakė jis. Prezidentavo tik vieną 5 metų kadenciją, tačiau pasitraukęs 1999 m. pradėjo energingai, nepaisydamas silpnėjančios sveikatos, tarpininkauti sprendžiant Afrikoje vykusius konfliktus, ypač per karą Burundyje. 83-ejų vyrui diagnozuotas prostatos vėžys, kuris sėkmingai išgydytas. 2004 m. gegužę paskelbė rečiau dalyvausiantis viešoje veikloje, kad galėtų pasidžiaugti daug ramesniu gyvenimu su šeima ir draugais. 2009 m. Jungtinės Tautos paskelbė jo gimtadienį Nelsono Mandelos tarptautine diena, pirmąkart taip pagerbdamos asmenį. N. Mandela tyliai iškeliavo anapilin, bet pasaulį paliko pasikeitusį. Būtent jo pastangomis griuvo rasinės segregacijos, ekonominės, politinės diskriminacijos politika. Ir tai yra tikrasis Mandelos efektas.

Trumpai

• Jaunystėje mėgo boksuotis ir bėgti ilgus atstumus. Kalėjime kasdien treniruodavosi.
• JAV įtariamų teroristų sąraše buvo iki 2008-ųjų. Iki tol N. Mandela, kaip ir kiti Afrikos nacionalinio kongreso lyderiai, Ameriką aplankyti galėjo tik su specialiu kvietimu, nes ši organizacija prieš tai gyvavusios PAR apartheido vyriausybės laikyta teroristine.
• Dėl veiklos Afrikos nacionaliniame kongrese buvo priverstas slapstytis nuo slaptosios policijos. Persirengdavo įvairių profesijų žmonių drabužiais: sodininko, vairuotojo, virėjo. Taip galėdavo keliauti po šalį.
• N. Mandelos kaip teisininko šaknys susijusios ir su Lietuva. Musninkų miestelyje prie Širvintų kadaise gyveno žydų Sidelskių šeima. Lazaris Sidelskis buvo pirmasis Pietų Afrikos baltaodis teisininkas, kuris priėmė į darbą N. Mandelą.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Berniukas iš ūkio

1901 m. gruodžio 5 d. gimęs išeivių iš Airijos palikuonių šeimoje, Walteris (dažniausiai vadintas tiesiog Waltu) buvo jauniausias iš keturių brolių. Visgi jaunėlio statusas privilegijų nesuteikė. Visus sūnus auklėjo griežta tėvo, laikiusio ūkį, ranka. Ankstyvoji būsimojo animatoriaus vaikystė prabėgo amerikietiško stiliaus fermoje. Jis labai mėgo gyvulius, rūpinosi veršiukais ir kumeliukais, priklydusiais šunimis, sušalusiais paukščiais, piestu stodavo gindamas mažuosius graužikus – peles, voveres, triušius, skunsus, kurie daržams padarydavo nemažai žalos. „Jie turi į tai teisę, – tikino jis šeimynykščius. – Juk mes galime visko, ko mums reikia, nusipirkti, o jie pinigų neturi.“ Ši meilė mažiesiems laukų ir fermos gyventojams atsispindėjo visuose W. Disney’aus animaciniuose filmuose. Mažasis Waltas labai liūdėjo, kai tėvas nusprendė parduoti ūkį ir įsikurti Kanzaso mieste. Čia jo gyvenimas buvo gerokai sunkesnis. Waltas ir vyresni broliai keldavosi trečią valandą ryto ir kasdien prieš pamokas išnešiodavo laikraščius. Tėvas buvo vieno iš vietinių laikraščių akcininkas, tad jo sūnūs turėjo atlikti savo prievolę. Galiausiai visa šeima išsikraustė į Čikagą. Šiame vėjų košiamame mieste visa šeima ėmėsi obuolių želė gamybos. Tad paauglystėje Waltas darbavosi prie karštų katilų.

Pirmasis pasaulinis karas suviliojo paauglį galimybe pasprukti iš namų. Suklastojęs savo amžiaus duomenis, 16-metis sėdo prie Raudonojo Kryžiaus sunkvežimio vairo. Išvengė karo mėsmalės kratydamasis išmaltais Prancūzijos keliais, siuntė namo linksmais piešinėliais išmargintus laiškus ir visą gyvenimą išsaugojo meilę Europai. Grįžęs po karo tvirtai pasiryžo gyvenimą susieti su piešimu, tad atsisakė kuklaus, bet garantuoto uždarbio želė fabrike. Vėl įsikūrė Kanzase ir piešė karikatūras laikraščiams, už karo metais uždirbtus pinigus įsigijęs primityvią filmavimo kamerą, draudimo ir reklamos kompanijoms kūrė animacinius filmus. Jau tuomet ėmė ieškoti, kaip iki tol grubius, dažniausiai popieriaus aplikacijų filmukus patobulinti, padaryti plastiškesnius. Susitikimas su puikiu dailininku karikatūristu Ubbe Ertu Iwerksu leido W. Disney’ui įgyvendinti daug naujų sumanymų, atsisakyti piešimo, daugiau laiko skirti verslui ieškant užsakovų. Tai nebuvo lengva užduotis, mat JAV kamavo pokario depresija. Bankrutavus pirmajai W. Disney’aus studijai animatorius patraukė į Los Andželą ir pradėjo lankytis Holivudo studijose. Ir čia galiausiai aplankė tikroji sėkmė.

Peliuko Mikio gimimas

Į Los Andželą W. Disney’us pasikvietė ištikimą draugą U. E. Iwerksą ir ėmėsi darbo. Pirmoji sėkmė aplankė pritaikius naują animacinių filmų kūrimo metodą ir pardavus „Alisos pieštoje šalyje“ serijas, kuriose gyva mergaitė vaidino pieštame pasaulyje. Tuo metu Waltą finansiškai rėmė vyresnis brolis. Visgi vyras atkakliai siekė sėkmės ir numanė, kad tam prireiks patrauklaus ir komiško herojaus iš gyvūnų pasaulio. Taip atsirado ilgaausis triušis Osvaldas, kuris tuojau pat patraukė ne tik publikos, bet ir verslininkų dėmesį. Dar iki galo nepažinęs kapitalo dėsnių, W. Disney’us netrukus prarado teises į savo kūrinį, vos tik šis atnešė apčiuopiamos naudos. Tačiau atsitiesė ir sukūrė animacinį filmą apie peliuką Mikį – „Garlaiviukas Vilis“ (1928 m.). „Sukūrė“ nėra tinkamas žodis. Peliuko Mikio idėja iš tiesų priklauso W. Disney’ui, tačiau jo išvaizda, animuoti nuotykiai ir pokštai, beje, kaip ir daugelio kitų „Disney“ studijos personažų, yra bendras talentingojo U. E. Iwerkso ir kitų iliustratorių triūso vaisius. Iš tiesų pats Waltas niekada nėra nupiešęs legendinio peliuko.

W. Disney’aus studijoje 1933 m. gimė „Trys paršiukai“, kurie tapo pergalės prieš didžiąją depresiją – Didįjį Vilką – įvaizdžiu. Ir toji pergalė iš tiesų buvo saldi. W. Disney’us į studiją priėmė vis daugiau darbuotojų, organizavo jiems piešimo kursus. Pastebėjęs, kad žiūrovai mielai žiūri po kelis animacinius filmukus iš eilės, ryžosi kurti pirmąjį ilgametražį animacinį filmą „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (1937 m.). Šiam 83 minutes trunkančiam filmui prireikė triskart daugiau lėšų, nei planuota (1,5 mln. dolerių), ir dvejų kruopštaus darbo metų. Iš sukurtų 2 mln. piešinių panaudoti tik 200 tūkst. Filmas, kurio sėkme tikėjo tik pats W. Disney’us, sulaukė pasaulinio triumfo. Nykštukai drauge su peliuku Mikiu tapo visų numylėtiniais. Vienas po kito pasipylė „Oskarai“. Pirmasis įteiktas 1932 m. už pirmąjį spalvotą animacinį filmą „Gėlės ir medžiai“, paskui net kelių apdovanojimų sulaukė „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Per savo gyvenimą W. Disney’us gavo 29 „Oskarus“ ir gausybę kitų apdovanojimų, iš kurių labiausiai brangino Nacijų Lygos medalį už kūrinius kaip geros valios simbolius ir JAV prezidento Laisvės medalį.

W. Disney’aus stebuklų šalis

Antrojo pasaulinio karo metais sunkiai ir ilgai kurtas „Bembis“, „Pelenė“, „Dambo“, „Absurdiškos simfonijos“, „Fantazija“, „Dama ir valkata“, „101 dalmatinas“, begaliniai nauji peliuko Mikio, šuns Pluto, antino Donaldo ir kitų gyvūnėlių nuotykiai žiūrovus džiugino, bet greitai tapo įprastu reiškiniu. Greta animacinių sėkmingai buvo kuriami ir vaidybiniai meniniai, muzikiniai filmai, iš kurių didžiausios sėkmės sulaukė „Merė Popins“, kuri atnešė dar vieną „Oskarą“. Lyg tarp kitko, ieškant naujų herojų animaciniams filmams, įvairiose šalyse nufilmuota dokumentinė medžiaga apie gyvūnus davė pradžią visai dokumentinių filmų apie gamtą serijai „Tikro gyvenimo nuotykiai“. Tuomet atėjo eilė pasakų parkui. Holivudas visuomet sulaukdavo didžiulio turistų antplūdžio, tačiau pasižvalgyti čia nebuvo į ką. Studijos žioplinėjančios publikos neįsileisdavo, o kino žvaigždės nevaikščiojo gatvėmis. „Žmonės turi Holivude ką nors pamatyti“, – tokia buvo W. Disney’aus idėja. 1955 m. disneilendas Kalifornijoje atvėrė vartus pirmiesiems lankytojams ir greitai tapo lankomiausia JAV vieta. Miniatiūrinis Amerikos peizažas, upės su begemotais ir garlaiviu, Miegančiosios gražuolės pilis, animatroniniai gyvūnai ir pačios įvairiausios pramogos ne tik sutraukė milijonus lankytojų, bet ir padėjo studijai išbristi iš milžiniškų skolų bankams ir akcininkams.

W. Disney’us nuolat lankydavosi disneilende, stebėjo lankytojų reakciją, dirbo studijoje, verslo reikalais važinėjo po pasaulį, ėmė kurti laidas vos tik atsiradusiai televizijai, užsiėmė labdaringa vaikams skirta veikla. „Mano filmai skirti žmonėms, kurie dar moka juoktis ir verkti“, – sakė W. Disney’us. Jis jaudinosi dėl kiekvieno sėkmės nesulaukusio filmo, ieškojo klaidų ir skubėjo jas taisyti. Visada tikėjo, kad kiekviename vaike yra labai mažai suaugusiojo, bet kiekviename suaugusiame žmoguje – labai daug vaiko. Visiems tiems vaikams jis tarsi burtininkas sukūrė tikrą pasakų pasaulį, kurio vaikystėje stokojo pats. Įsukęs milžinišką pramogų ir verslo mašiną, Waltas nespėjo pasimėgauti tuo, ką sukūrė. Visą gyvenimą kentėdamas skausmą dėl jaunystėje sportuojant patirtos traumos, mirė nuo plaučių vėžio 1966 m. gruodžio 15 d., ką tik sulaukęs 65 m. Taip jau atsitiko, kad šis žmogus, iki tol gyvenęs visąlaik apsuptas bendradarbių ir gausios šeimos, mirties akimirką ligoninės palatoje buvo visiškai vienas. W. Disney’us šį pasaulį apleido būdamas labai turtingas. Jo palikimas atiteko žmonai ir dviem dukroms. Visgi garsiausiai per jo laidotuves raudonojo ilgametė namų prižiūrėtoja, kuriai verslininkas kasmet per gimtadienį padovanodavo įmonės akcijų. Ši moteris W. Disney’aus dosnumo dėka tapo milijardiere.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Talentingas vargonininkas išgirsta operą

Giacomo Antonio Domenico Michele Secondo Maria Puccini gimė 1858 m. gruodžio 22-ąją, Lukos mieste, Italijoje. Pakrikštytas su penkiais vardais pagerbiant praėjusių kartų giminės kompozitorius. Giacomo buvo penktasis vaikas. Berniukas turėjo keturias vyresnes ir dvi jaunesnes seseris bei jaunesnį brolį. Tėvas – talentingas muzikantas, mokė harmonijos ir kompozicijos, Lukos miesto institute vadovavo savivaldybės kapelai ir grojo vargonais Šv. Martyno katedroje. Deja, kai mažajam Giacomo buvo penkeri, tėvas mirė. Motina Albina, kuri buvo net 18 metų jaunesnė už vyrą, viena pati rūpinosi namų ūkiu, iš našlės rentos sugebėjo ne tik užauginti vaikus, tačiau ir išlaikyti du namus bei būrelį tarnų. Tiesa, ne be giminaičių pagalbos. Dalį seseriai tekusios sunkios naštos perėmė Fortunato Magi, talentingas muzikas ir kompozitorius. Jis anksti pastebėjo, kad sūnėnas gabus muzikai ir paskatino mokytis groti vargonais. Iš tiesų šio kelio būsimasis kompozitorius nebūtų rinkęsis pats, tačiau atsisakyti negalėjo. Tad pradėjo mokytis Šv. Mykolo seminarijoje, paskui perėjo į Šv. Martyno seminariją, giedojo bažnyčios chore. Pirmuosius pinigus Giacomo uždirbo sulaukęs vos 15-os, kai leista groti vargonais pamaldose. Nors ne itin mėgo šį užsiėmimą, tačiau vargonavimas leido pradėti kurti muziką. Sulaukęs pilnametystės buvo tik jaunas nuskurdęs muzikantas, tačiau turėjo didžiulių svajonių. Sužinojęs, kad už 20 km nuo gimtojo miesto esančioje Pizoje įvyks operos „Aida“ parodymas, minėtą atstumą įveikė pėsčiomis ir nepagailėjo didelės dalies santaupų bilietui įsigyti. Tai buvo lūžio taškas, esminis momentas, pakeitęs Giacomo gyvenimo kryptį. Išvydęs didžiąją operos sceną ir išgirdęs didingą Giuseppe Verdi muziką, būsimasis kompozitorius suvokė, jog tiesiog negalės daryti nieko kito – privalėjo sukurti operą.

Įkvėpimo šaltinis – meilė ir skurdas

Daliai svajonės išsipildyti prireikė dvejų metų. 1878 m. G. Puccini „Credo“ ir motetas „Plaudite populi“ sėkmingai atlikti gimtojo miesto globėjo šv. Paulino šventėje. 1880–1883 m. studijavo Milano konservatorijoje, nes gavo dalinę stipendiją, skirtą karalienės Margaritos Savojietės, taip pat rėmė pasiturintis motinos pusbrolis. Kompozicijos mokytoju buvo Antonio Bazzini, muzikos istorijos ir estetikos – R. Vagnerio muzikos entuziastas Amintore Galli. Šie du iškilūs akademikai padarė milžinišką įtaką G. Puccini asmenybei ir kūrybai. Dar studijuodamas konservatorijoje rašė fugas vokalui, styginiams, dainas. Baigiamuoju kūriniu tapo „Capriccio sinfonico“. Kritikai gyrė jaunojo kompozitoriaus talentą, Antonio Gramola rašė: „G. Puccini gali būti tas kompozitorius, kurio Italija laukė ilgą laiką.“ Tais pačiais metais, kai kompozitorius sulaukė pripažinimo, jo gyvenime įvyko du reikšmingi pokyčiai. Nuo vėžio mirė mylima motina, o jis, tarsi ieškodamas paguodos, užmezgė nederamus santykius su ištekėjusia dama Elvira Gemignani, kurią mokė skambinti pianinu. 1886 m. ji paliko sutuoktinį ir du vaikus, jau laukdamasi kūdikio persikėlė į Milaną, kur tuomet prie vienos iš žymiųjų operų darbavosi Giacomo. Kompozitoriaus gyvenimas tapo saldžiai kartus. Nors gimė sūnus, o pats galėjo džiaugtis meile, buitis buvo skurdi. Pradėjęs kurti savarankiškai negaudavo paramos, o pelnas pardavus kūrinius nebuvo toks, kokio būtų pakakę palaikyti tą gyvenimo lygį, prie kurio pratusi mylimoji. Šį laikotarpį biografai dažnai apibūdiną kaip svaiginantį aistros ir skurdo derinį, kuris įkvėpė kompozitorių sukurti didingiausius kūrinius. Realybė padiktavo kūrybos temas. G. Puccini iš tiesų labai domino meilė, aistra, pasiaukojimas, vargšų kasdienybė. Beje, ši tema operos žanrui buvo neįprasta.

Tragedijų ir sėkmių metai

G. Puccini niekada nenustojo kurti. Atrodo, kad didžiausias įkvėpimas apimdavo ne tada, kai kūryba būdavo lydima gausiais aplodismentais, tačiau tuomet, kai tekdavo kovoti su likimo smūgiais. O tokių nepašykštėjo XX a. pradžia. 1902 m. apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu. Deja, vos po metų su šeima pateko į automobilio avariją. Kompozitorių teko išvaduoti iš sulamdyto automobilio. Lūžusi koja lėtai gijo dėl vyrą kamavusio cukrinio diabeto. Kentėdamas skausmus rašė operą „Madama Butterfly“, kurios publika anuomet nepamėgo. Kompozitoriui teko perrašyti kūrinį. Tačiau likimas jį apdovanojo kita prasme – pagaliau galėjo susituokti su mylimąja, mat ši oficialiai tapo našle. Tuomet su pasididžiavimu įvairiuose renginiuose pristatydavo Elvirą kaip žmoną ir veždavosi į keliones. Pagaliau uždirbo tiek pinigų, kad pajėgtų gyventi ne tik patogiai, bet ir prabangiai. Visgi legendinio kompozitoriaus gyvenimas bangavo nelyginant jūra. 1908 m. didžiausią bangą sukėlė žmona. Mylimoji Elvira buvo itin pavydi ir aistringos prigimties. Ji nuolat įtarinėdavo vyrą užmezgus romaną, tačiau vienas iš tokių įtarimų peržengė visas ribas. Elvira apkaltino jauną tarnaitę Dorią Manfredi suviliojus Giacomo. Pats kompozitorius tokius kaltinimus neigė. Deja, skandalui iškilus viešumon jauna tarnaitė neištvėrė apkalbų ir nusinuodijo. Tik vėliau atlikus skrodimą paaiškėjo, kad mergina buvo skaisti. Tarnaitės šeima pateikė kaltinimus Elvirai dėl šmeižto. Teismo pripažinta kalta ir nuteista kalėjimo bausme, tačiau po apeliacijos kaltinimai panaikinti. G. Puccini gelbėjo žmoną pinigais ir įtaka. Galiausiai jai atleido. Tačiau poros santykiai atšalo. Tai tapo sunkiu iššūkiu G. Puccini, kuriam meilė visuomet buvo kūrybos variklis. Nors rašė vis naujas operas, nė vienas iš vėlyvojo periodo kūrinių neprilygo 1886 m. sukurtai „La bohème“ ir 1900 m. „Tosca“.

Paskutinis kūrinys

1913-aisiais Vienoje G. Puccini apdovanotas Pranciškaus Juozapo imperatoriškojo ordino žvaigžde, 1917 m. Monako princas suteikė Šv. Karolio ordino Didžiojo karininko laipsnį. Kompozitoriaus sveikata silpo. 1924 m. gydytojai aptiko auglį ryklėje ir rekomendavo radioterapiją. Deja, gydymas nepadėjo. Atlikta operacija siekiant įterpti radį, paskui vyrą ištiko širdies smūgis, po kurio neatgavęs sąmonės mirė 1924 m. lapkričio 29 d. klinikoje Briuselyje, Belgijoje. Laidotuvės įvyko 1924 m. gruodžio 3 d. Milano katedroje. Išlydint į paskutinę kelionę skambėjo žymiausių G. Puccini kūrinių ištraukos. Kompozitoriaus palaikai laikinai palaidoti giminės kape, o 1926 m. perkelti į koplyčią Puccini namuose mažame Italijos kaimelyje. Paskutinė ir nebaigtoji opera „Turandot“ pastatyta 1926-aisiais. Šią operą užbaigė kurti Franco Alfano. „Turandot“ – XII a. Persijos pasaka apie žiaurią princesę. Turandot pasmerkia myriop visus jaunikius, kurie neįmena jos mįslių, kol galop svetimšalis Kalafas pavergia ledinę princesės širdį. Tuomet jau Turandot maldauja tėvo neatiduoti jos šiam nepažįstamajam. Kalafas pasiūlo žaidimą: jei Turandot iki aušros atspės jo vardą, savo noru žengs ant ešafoto. Bet kokia kaina siekdama išsiaiškinti jaunuolio vardą, Turandot liepia kankinti jo tarnus. Kalafą įsimylėjusi tarnaitė Liu pareiškia, kad ji vienintelė žino atsakymą, tačiau netgi kankinama neišduos. Apstulbusios princesės paklausta, kokia tokio herojiško elgesio priežastis, Liu atsako „meilė“ ir nusižudo. Sukrėsta Turandot pirmą kartą pajunta jausmų galią ir auštant rytui miniai paskelbia išsiaiškinusi nepažįstamojo vardą – Meilė. „Turandot“ – viena geriausiai žinomų operų visame pasaulyje. O ariją  „Nessun dorma“ veikiausiai girdėjo net tie, kurie niekada nesilankė operos teatre. Tai didysis legendinio Giacomo Puccini palikimas.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Irena Upė aut.R.Šeškaitis

Esate elektroninės muzikos kūrėja, tačiau pastaruoju metu scenoje jus išvystame vis rečiau. Kodėl?

Šiuo metu esu visiškai atsidavusi sūnaus auginimui, namams. Koncertai yra varginanti, chaosą gyvenime kelianti veikla. Su laiku supratau, kad man, kaip vienišai mamai, koncertavimas sukelia daugiau sumaišties nei malonumo. Tad nusprendžiau imtis kitų veiklų, kurios leistų dirbti iš namų ir be streso būti mama. Savo atžalas, kaip žmones, pažįstame didžiąją dalį gyvenimo, o kaip mažus vaikus patiriame labai trumpai. Noriu būti savo laiku savo vietoje.

Irena Upė – kaip ir kodėl atsirado šis jūsų muzikinis pseudonimas?

Tam neturiu ypatingos istorijos. Tiesiog vieną rytą atėjo mintis „Upė“ su aiškiu supratimu, kad tai mano vardas. Muziką kuriu jau 14 metų. Nuo 2017-ųjų ėmiausi solinės kūrybos, nežinojau, ką darau, pirmą kartą ėmiausi kurti elektroniką, bet viskas ėjosi organiškai, kaip ir „Upės“ atsiradimas. Kūryba plaukė, koncertų ieškoti nereikėjo, viskas ateidavo savaime. Taip žinojau, kad „Upė“ yra mano kelias.

Kaip apibūdinate savo kuriamą muziką? Iš kur kyla įkvėpimas, o gal poreikis kurti?

Nemėgstu kalbėti apie savo kūrybą. Atsakau, jeigu klausia, bet imti aiškinti, detalizuoti man atrodo visiškai nereikalinga. Kiekvienas ją girdės ir įprasmins savaip, mano išankstinės nuorodos, rodos, nėra reikalingos.

Muziką kuriu pirmiausia sau. Neinu į kompromisus, kas kam patinka ar kas man turėtų atnešti žinomumą. Man patinka kūrybinis procesas, patinka matyti gautą rezultatą. Kartais galvoju, kokia aš nerimta. Tokia nerimta, kad net per rimta.

Savo kūrybos neklausau. Dviejų išleistų vinilų dar neperklausiau. Greičiausiai mano kūryba alternatyvi, nors joje galima girdėti daug klasikinių motyvų, charakterio, formos, skirtingų stilių. Mano įkvėpimas yra viskas, kas vyksta su manimi ir pasauliu, kuriame randuosi. Save patiriu kaip natūralų šios būties elementą, archetipiškai, kartais nuobodžiai ir su daug tylos, kartais magiškai ir stebuklingai. Sunkoka mano muziką „pastatyti“ į kažkokią lentyną, nes aš esu aš, aš nesu tai, kas yra kiti.

Tad kas jums svarbiausia kūryboje?

Gal tas išsipildymo jausmas, kad kažką padarei, yra vertingas. Visa kita: kitų reakcijos, vertinimai, mano karjeros žingsniai ar kryptys, planai, nėra mano prioritetas. Viskas turi judėti savaime. Šioje srityje sutikau nemažai žmonių, kurie nutrūkę nuo tikrojo savęs. Ir tai natūralu – jie eina į kompromisus. Muzikoje tai daryti sudėtinga – netikiu, kad tada esu geriausia savo versija. O juk svarbiausia būti laimingam savo kailyje, nes dienai pasibaigus lieki pats su savimi ir atsakai tik pats sau.

Gal tai autentiškumas, kuris neleidžia nukrypti nuo pagrindinio kelio, o gal tiesiog tingiu stengtis dalyvauti kūrybiniame kapitalizme, hipokritiškumo matricoje: save parduoti, puoštis, matuotis tą kurpalį, kažkur lėkti, vis atlikti tą susigalvotą vaidmenį. Mano matuoklis yra gilumas, vertybės, ramybė, paprastumas, kokybė tikrąja to prasme. Būdama autentiška esu tvirta – ką kalbu yra tikra. Jei klysiu, tai klysiu dėl to, kad nežinojau, o ne dėl to, kad turėjau slaptų motyvų ar bandžiau pasirodyti geresnė nei esu. O ir žinodama savo norą rasti bendrą harmoniją ir padėti kitiems, juos kilstelėti, po truputį suprantu, kad muzikoje, ir ne tik, mano kelias visiškai kitoks. Turiu rasti savo gentį.

Jūsų kūryboje gausu su elektronika jungiamo etnomuzikos skambesio. Jums svarbi mūsų tradicija, muzikinis palikimas?

Man svarbus žmonių, kurie gyveno iki manęs, palikimas: kaip jie kūrė, kaip gyveno, kas jiems buvo svarbu, kuo jie tikėjo. Tačiau kaip tai atėjo į mano gyvenimą ar kūrybą, atsakymo nežinau. Krašte, kuriame augau, buvo stipriai puoselėjama tradicija. Bet niekada nebuvau folkloristė, be grojimo kaimo kapeloje (esu smuikininkė), kitose etno veiklose nedalyvavau. Visgi tai įsėdo nematomai per aplinką, per mokytojus. Pamenu, universiteto metais suvokiau, kad noriu kurti muziką ir noriu, kad mano kuriama muzika būtų panaši į lietuvių liaudies dainas. Kartais pagalvoju, kad gal tai protėvių ryšys, galbūt jie taip mane kvietė priartėti, išgirsti pirmykštes melodijas ir jas paleisti per savo kūrybą. Tai ir pasiekiau. Savo kūryboje nenaudoju „medžiagos“, t. y. lietuvių liaudies dainų motyvų. Juos kuriu pati. Paskutinius kelerius metus skyriau sutartinėms kurti. Sutartinių motyvai vis pasirodydavo mano kompozicijose, bet niekada tam neskyriau daug dėmesio, tačiau dabar į tai save investuoju rimčiau. Ir taip, matyt, susikūrė „Vilko upės“ projekto komanda ir repertuaras.

Papasakokite plačiau apie šį projektą.

Jau antri metai kuriu projekte, kuris vadinasi „Vilko upė“. Tai Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas, kuriame su manimi dalyvauja vaidila Gediminas Žilys ir „Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė. Su Gediminu kuriame muziką, o Saulė kuria vizualizacijas mūsų muzikai.

Šiuo projektu pasakojame Vilniaus susikūrimo mitus. Vartojame archetipinę kalbą, todėl neišvengta ir sutartinių, tiksliau – jos yra visos programos pagrindas. Vienos kurtos Gedimino, kitos mano, o kai kurios atsirado projekto metu. Gruodžio 5 d. kviesime išgirsti ir pamatyti spektaklį „Menų spaustuvėje“, Vilniuje.

„YouTube“ turite paskyrą „Mėnulio upė“. Kaip viena upė išsišakojo į kitą? Kodėl?

Irena Upė – mano sceninis vardas. „Mėnulio upės“ istorijos yra kitas mano projektas, kuris nebuvo planuotas, tai neatlygintina veikla, įprasminanti mane kita perspektyva. Pasakų, mitų, istorijų sekimas visada buvo svarbi bendruomenės terapijos, mokymosi ir būties įprasminimo forma. „Mėnulio upės“ istorijos – tai neuroedukacinis kanalas, kur naudodama Taro kortas pasakoju istorijas. Čia naudoju archetipus, rišu tai su mitologija bei psichologinėmis žiniomis.

Prieš kelerius metus atsikrausčiusi į Vilnių, pamenu, intensyviai ieškojau darbo. Turėjau svajonę dirbti LRT televizijoje. Bet kiek siunčiau laiškus, atrodo, viskas buvo į tylą. Ir štai, dabar sėdžiu prie savo kanalo kameros ir mano žinutės pasiekia daugybę klausytojų. Matyt, Visata duoda tai, ko norime, tik ne visada ta forma, kuria norime tai turėti.

Kas jums yra Taro?

Taro sistema mistifikuota ir apipinta daugybe prieštaringų istorijų. Man tai archetipinė iliustracinė kortų sistema, kuri pasakoja Kvailio istoriją per įvairias iniciacijas ir asociacijas. Tai archetipinė kalba, įrankis, kuris gali būti naudojamas bandant atrasti ir išlukštenti savo geštaltus ar tiesiog ieškoti dialogo su savimi.

Nuo vaikystės domėjausi žmogaus protu, jo veikimo principais, neurolingvistiniu programavimu, studijuodama politikos mokslus domėjausi politine psichologija, vėliau dirbau politinėje rinkodaroje, rinkimų technologijų srityje, kur mano neurolingvistinės, psichologinės žinios buvo itin naudingos. Su laiku supratau, kad politikos arena nėra mano zona dėl vertybinių skirčių ir skirtingų veikimo principų.

Dabar, dirbdama su žmonėmis, kurie ateina išsikalbėti, ieškoti atsakymų sunkiais gyvenimo momentais, jaučiuosi visiškai savo vietoje. Ir tai dar labiau išryškino, koks didelis diskomfortas buvo darbas prie stalo su popieriais ar jau minėta koncertinė veikla, kur turi galvoti tik apie tai, kaip pasirodysi, dažnai save sumažinti, o kartais perpūsti, stengtis kažkam įtikti, būti teisiamam ir pan. Dabar esu visai priešingos būsenos.

Kaip ir kodėl nusprendėte mesti kortas ir konsultuoti kitus?

Plano būti čia, kur esu, neturėjau. Tai išaugo savaime. Pirmiausia ėmiau dėlioti kortas ir sekti istorijas viešai, socialinėse medijose. Taip ėmė plaukti žmonės, kurie mano istorijose rado dalį savęs, taip budo jų noras pasakoti savąsias ir klausti patarimų. Per kelerius metus išaugome į didelę bendruomenę. Šioje veikloje, kaip ir muzikoje, viskam leidau tekėti natūraliai. Ėjo žmonės – aš juos priėmiau, vystėsi veiklos – leidau joms augti, kilo idėjos – ėmiausi jų įgyvendinimo. Ir esu, kur esu.

Visada jaučiau poreikį padėti kitiems, ir man tai sekėsi. Kai manęs klausia, kaip taip sugalvojau, juokaudama sakau, kad turiu supergalią: išnykti prie kito žmogaus, sukurti erdvę, kurioje galėtų skambėti jo balsas. Gebu įkvėpti kitus pradėti tikėti savimi ir imtis spręsti iššūkius, tą momentą visiškai pamiršdama save. Tai turi tragizmo savyje, nes tai nebuvo pasirinkimas, tai buvo būtinybė vaikystėje, kuri realizavosi kaip pašaukimas dabar. Taip tikriausiai save įvardintų didžioji dalis terapeutų ir psichologų. Ne aš pasirinkau kelią, o jis mane. Matyt, tai ir yra alchemija, kai tai, kas sudėtinga, transformuojame į tai, kas švyti ir rodo kelią kitiems.

Beje, šiuo metu studijuoju hipnoterapiją. Tikiuosi, mokslai padės atrasti daugiau įrankių, kurie leistų atsakyti į keliamus klausimus. Žmonės mokosi ir tada imasi darbo, o man viskas susidėliojo kitaip, bet irgi savaip gerai.

Sunku monetizuoti pašaukimą, norą padėti kitiems? Koks jūsų santykis su pinigais apskritai?

Nežinau, ar galiu atsakyti į šį klausimą. Tai individualu. Tai, kas lengva man, kažkam gal sudėtinga, o tai, kas kitam paprasta, man galbūt neįkandama. Kiekvieno kelias savitas ir jis lygiai taip pat gali skirtis monetarine išraiška. Čia galbūt svarbiau atrasti santykį su savimi ir savo lūkesčiais, galvoju, kad pašaukimas yra tai, ką darytum net negaudamas pinigų. Pinigai ar turtas negali tapti tikslu, tai tik energija, kuri padeda patenkinti bazinius poreikius ar įgyvendinti tikslus, ir jos mūsų gyvenime yra tiek, su kiek sugebame susitvarkyti.

Skirtingos, įvairios Taro (o gal ne tik) kortų malkos. Kiek jų turite? Kaip pasirenkate, kurią imti į rankas?

Kortų turiu daug. Vien ant stalo stovi 44 malkos. Yra ir tokių, kurių dar neprisijaukinau ar nepavyksta atrasti dialogo. Viskas, ką darau „Mėnulio upės“ istorijos kanale, yra ekspromtas, t. y. imu tą malką, kuri atrodo reikalinga tuo metu.

Pokalbį pradėjau pristatydama jus kaip elektroninės muzikos kūrėją. O kaip pati įprastai prisistatote?

Vardu (šypsosi). Retai imuosi dėstyti savo gyvenimo aprašymą. Nematau tikslo kalbėti apie save nepaklausta. Kam būsiu įdomi, tas ir paklaus. Tai irgi padeda geriau pažinti kitus. Žmonės skuba daryti projekcijas, numanymus, klijuoti kaukes. Pagal tai, kokį vaidmenį skuba tau primesti, dažnai gali geriau jį pažinti nei per išsamų pokalbį.

Kažkada buvau jauna ir ekstravertiška, skubėdavau save parodyti, dabar nutilau ir ėmiau klausytis. Atrodo, mane labai pakeitė darbas su žmonėmis. Visos jų groteskiškos, tragiškos, romantiškos ir dažnai neįtikimos istorijos supažindino su gyvenimu ir žmogaus natūra. Žmonės nori būti išgirsti, pamatyti, svarbūs.

Turiu nepaaiškinamą norą išgirsti kitų istorijas, kartais norisi tiesiog mirkti kito žmogaus nueitame kelyje, jo pasiekimuose, girdint jo pergalingą herojaus istoriją. Mane žavi stiprios valios žmonės, kurie įvaldę tam tikrą meistrystę, atradę savo autentišką kelią. Tai taip įkvepia. Tad nesinori skubėti atverti savo duris, kad nedaryčiau įtakos kitam žmogui būti savimi. Tas nuostabus autentiškas kito žmogaus dūšios žemėlapis – tai momentai, kuriuos reikia įsidėmėti ir vertinti.

Autorius Laura Auksutytė

Trys didieji troškimai

Būsimoji psichologijos ikona A. Adleris gimė 1870 m. vasario 7-ąją netoli Austrijos-Vengrijos imperijos sostinės Vienos. Tėvas Leopoldas Adleris buvo Vengrijos žydas. Motina Pauline Beer – pasiturinčio prekybininko dukra, grynakraujė austrė. A. Adleris buvo trečias iš šešių vaikų, fiziškai silpnas, sirgo rachitu. Kai jam buvo vos treji, jaunėlis broliukas mirė lovelėje, kur jiedu miegojo kartu. Tai buvo ankstyva ir traumuojanti pažintis su natūraliu gyvenimo ir mirties ciklu. Penkerių persirgo sunkiu plaučių uždegimu, buvo arti mirties. Suaugęs aprašė ankstyvąjį atsiminimą: nugirstą mamos pokalbį su gydytoju, kai šis sakęs, kad jau nelabai ką galima padaryti ir reikia ruoštis blogiausiam. Tuo metu, pasak Alfredo, jis nusprendė siekti trijų dalykų: išgyventi, tapti gydytoju ir pranokti tą, kuris negalėjo padėti. Berniukas išgyveno ir iš tiesų tapo gydytoju. Geresnis ar blogesnis – jau kitas klausimas, bet neabejotinai garsesnis. 1895 m. baigė Vienos universitetą ir pradėjo medicininę praktiką iš pradžių kaip oftalmologas, vėliau kaip bendrosios praktikos gydytojas. Jis dirbo Vienos priemiestyje, šalia pramogų parko ir cirko, o pacientai buvo cirko artistai, pasižymėję neįprastomis fizinėmis stiprybėmis ir silpnybėmis. Manoma, kad tuo laikotarpiu A. Adleris suformavo savo idėjas apie menkavertiškumą ir pranašumą. Matydamas, kaip žmogaus kūnas, susidūręs su fiziologiniu sunkumu, tarkime, prasta rega, kompensuoja jį išvystydamas kitą, pavyzdžiui, klausą, iškėlė prielaidą, kad tai turėtų tikti ir psichikai.

Svarbiausi susitikimai

Dar studijuodamas Vienos universitete 20-metis A. Adleris sutiko būsimą žmoną Raisą Epstein. Pora susituokė, vos po metų gimė dukra Valentina. Žmona tapo A. Adlerio atrama ir palaikė jį net tuomet, kai šis sumanydavo pasukti savo gyvenimą visai kita linkme, nei suplanuota. 1901 m. gimus antrai dukrai Aleksandrai, pradėjo gilintis į neurologiją ir psichiatriją. Feministinėmis ir socialistinėmis idėjomis užsidegusi žmona Raisa skatino vyrą vis giliau pasinerti į žmogaus proto tyrinėjimus. Neprieštaravo ir tada, kai sutuoktinis nutarė atsisakyti žydiškos kilmės ir priimti evangelikų tikėjimą. Nors pati užaugo žydų šeimoje ir puoselėjo šio tikėjimo tradicijas, nei vyro, nei vaikų neskatino vertinti žydiškos kilmės. Kai 1905 m. porai gimė sūnus Kurtas, A. Adleris jau rengė pirmąją knygą „Studija apie organų menkavertiškumą“, bet labiau gilinosi į menkavertiškumo jausmą nei tai, kodėl kai kurie kūno organai tėra rudimentai. Aistringas susidomėjimas psichologija galiausiai atvedė pas Z. Froidą. Iš pradžių vyrai dalijosi idėjomis ir A. Adleris su milžinišku susidomėjimo klausėsi Z. Froido įžvalgų. Jautėsi pamalonintas, kai šis jį vadindavo savo mokiniu, nors iš tiesų jie veikiau buvo beveik lygiaverčiai kolegos. Bėgant laikui A. Adleriui tapo per sunku priimti gerokai išpūstą Z. Froido ego ir nuolat pabrėžtinai demonstruojamą autoritetą. Visgi jie dirbo kartu ir padėjo tvirtus pagrindus psichoanalitiniam judėjimui. Šių dviejų vyrų susitikimas ir bendradarbiavimas abiem tapo svarbiu atspirties tašku.

Nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis

Tik štai atsispyrus galiausiai teko šokti skirtingomis kryptimis. Z. Froidas negalėjo priimti kai kurių A. Adlerio įžvalgų, mat jos prieštaravo kruopščiai sukurtai teorijai. Kai 1909 m. A. Adleriui gimė dukra Kornelija, Z. Froidas jo nepasveikino. Dviejų didžiųjų mokslininkų santykiai jau buvo pašliję. Vėliau netgi tapo priešiški. Z. Froidas aršiai kritikavo A. Adlerį, kuris niekada nepritarė tezei apie vaikų seksualumo reikšmę psichikos raidai, net vadino jį „paranojiku, slopinančiu homoseksualius polinkius“. Taip mylimiausias mokinys tapo nekenčiamu priešininku. Galiausiai 1911 m. A. Adleris atsiskyrė nuo Z. Froido Psichoanalizės draugijos ir įkūrė savąją Laisvosios psichoanalizės draugiją. 1912-aisiais išleido knygą „Apie nervingąjį charakterį“, kurioje apibendrino pagrindines individualiosios psichologijos koncepcijas. Dar po dvejų metų savo draugiją pavadino Individualiosios psichologijos draugija. Tai tapo jo viso gyvenimo darbo pagrindu. Dirbdamas Individualiosios psichologijos draugijoje kūrė savitą psichologijos šaką, kuri skyrė dėmesį skirtas socialiniam gyvenimui ir visuomenės gerovei. A. Adleris akcentavo lygiavertiškumo, pilietinių teisių, abipusės pagarbos ir demokratijos plėtrą kaip vertybinį pagrindą. Jis įsteigė vaikų pagalbos centrus, buvo vienas iš šeimos ir grupių konsultavimo pradininkų, pedagogų ir plačiajai visuomenei skirtų psichologijos mokymų pionierius. A. Adleris, tarsi siekdamas viešai paprieštarauti Z. Froidui, rašė: „Kiekvienas žmogus siekia svarbos, bet žmonės visuomet suklysta, jeigu nepripažįsta, kad jų asmeninis reikšmingumas slypi indėlyje į kitų gyvenimus.“

Pasaulinių karų žymės

A. Adleriui gilinantis į žmogiškosios prigimties paslaptis, per pasaulį ritosi Pirmojo pasaulio karo, tuomet vadinto Didžiuoju, banga. Nors psichologas troško aprašinėti savo atradimus, tačiau atliko pareigą ir ėmėsi vadovauti karo ligoninei Vienoje. 1919 m. sostinėje įkūrė pirmąją vaikų reabilitacinę kliniką. Po kelerių metų tokių įstaigų Vienoje jau buvo 30, jose dirbo A. Adlerio mokiniai. Kiekvienoje personalą sudarė gydytojas, psichologas ir socialinis darbuotojas. Dar vėliau tokios klinikos atsirado Nyderlanduose, Vokietijoje, JAV. Karui pasibaigus jis rašė knygas, kuriose kruopščiai dėstė metodiką, kaip gydytojai galėtų konsultuoti vaikus, suaugusiuosius, poras ir prisidėti prie visuomenės psichikos gerovės. Susidomėjimas jo darbais sparčiai augo. Pakviestas į JAV, Niujorko Kolumbijos universitete ėjo garbingas profesoriaus pareigas, bet vis dar dirbo su pacientais. Gyvendamas Amerikoje pradėjo gilintis į homoseksualumo fenomeną ir lytiškumo studijas. Nors pats griežtai pasisakė prieš tos pačios lyties asmenų santykius, visgi atliko nemažai tyrimų, kurie vėliau panaudoti ginant žmonių teisę į seksualinę laisvę. Austrijoje pradėjus plisti antisemitinėms nuotaikoms, su visa šeima galiausiai emigravo į JAV. Čia jis toliau sėkmingai tęsė profesinę veiklą. A. Adleris mirė 1937 m. – tais metais keliavo po Europą ir skaitė viešas paskaitas. Širdies smūgis ištiko Airijoje, Aberdyno universitete, per rytinį pasivaikščiojimą, pakeliui į ligoninę jo gyvybė užgeso. Jam tuomet buvo 67 metai. A. Adleris paliko didžiulį palikimą. Be gausybės knygų, du jo vaikai tapo psichiatrais ir tęsė tėvo darbą.

Šeima – gyvenimo eksperimentas

Visa A. Adlerio šeima buvo susijusi su jo moksline veikla. Net galima sakyti, kad būtent jie tapo pirmojo šio garsaus psichiatro eksperimento dalyviais. Analizuodamas santykius su žmona atrastų dėsningumų nesibodėjo naudoti moksliniuose straipsniuose. Alfredo ir Raisos santykiai nebuvo tobuli, visgi jų ryšys apibūdinamas kaip darnus ir artimas. A. Adleris buvo įsitikinęs, kad jokios gyvenimo apraiškos negalima nagrinėti atskirai: viskas yra dalis asmenybės visumos. O šeima – viena svarbiausių šios dėlionės detalių. Tad neretai vadinamas šeimos terapijos pradininku. Viena iš dalių, lemiančių žmogaus individualybę, yra vaiko pozicija šeimoje – vaikų gimimo eiliškumas. A. Adleris pirmasis nustatė eiliškumo pozicijų (vienturtis, vyriausias, vidurinėlis, jaunėlis iš dviejų vaikų, jauniausias iš trijų ir daugiau vaikų) reikšmę charakteriui. Ši teorija neatsirado iš niekur. Ji sukurta atidžiai stebint savo keturis vaikus ir jų tarpusavio santykius, vertinant pasiekimus ir bendravimą. A. Adlerio manymu, charakteris susiformuoja veikiant gyvenimo būdui, t. y. vaikystėje suformuotų siekių sistemai. Suaugusiųjų visagalybės akivaizdoje vaikas jaučiasi menkavertis ir siekia įveikti šį „nevisavertiškumo kompleksą“ (Adlerio terminas), savaip siekdamas pranašumo. Tai raktas į tikrąjį savo asmenybės ir turimų psichologinių problemų pažinimą. A. Adlerio suformuota teorija šiandien vis dar naudojama. Nors šiuolaikinis psichologijos mokslas ją patobulino, tačiau pagrindinės idėjos daug kartų patvirtintos ir tapo patikimu psichoterapeutų darbo įrankiu.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Vaikystė kalėjimo kieme

Alainas Delonas gimė 1935 m. lapkričio 8 d. mažame Sko miestelyje, pietiniame Paryžiaus priemiestyje, Prancūzijoje. Iš Alžyro kilusi Aleno mama Edita dirbo vaistinėje, tėvui Fabjenui Delonui priklausė nedidukė kino salė. Kai Alainui buvo ketveri, tėvai išsiskyrė. Po skyrybų berniuką globojo motina. Tėvas, deja, tiesiog dingo. Mat troško pradėti naują gyvenimą. Mama netrukus ištekėjo už prekybininko Polio Bulono. Mažasis Alainas pasijuto apleistas ir nemylimas. Jo tėvai kūrė gyvenimus iš naujo, susilaukė kitų atžalų. Į naujos meilės glėbį puolusi Edita sūnaus priežiūrą patikėjo pietiniame Paryžiaus priemiestyje gyvenančiai kalėjimo prižiūrėtojo žmonai madam Nero. Visą ankstyvą vaikystę Alainas praleido Fresneso kalėjimo kieme su kalėjimo prižiūrėtojų vaikais. Madam Nero aktorius apibūdino kaip „savo antrąją motiną“. Ir buvo prislėgtas, kai ji mirė. Sulaukęs aštuonerių jau buvo per didelis gyventi su aukle, tad berniuką išsiuntė į internatinę mokyklą. Čia atrado aistrą menui, ypač muzikai. Visgi mažasis Alainas buvo maištautojas iš prigimties. Jį šešis kartus nubaudė už nedrausmingumą, galiausiai dėl nevaldomo elgesio pašalino iš mokyklos. Tad neturėjo kitos išeities, kaip priverstinai rinktis nemenišką mėsininko profesiją. Vos 14 m. įgijo mėsininko profesiją ir pradėjo darbuotis patėviui priklausančioje mėsinėje. 17-os pašauktas į karinę tarnybą laivyne Saigono arsenale Vietname, dalyvavo Indokinijos kare. 1956 m. būsimoji kino legenda galiausiai grįžo į Paryžių ir ėmė ieškoti pragyvenimo šaltinio. Štai tuomet paaiškėjo, kad kelią į sėkmę jam gali nutiesti itin patraukli išvaizda.

Savamokslis, bet apdovanotas talentu

Žavus jaunuolis netikėtai gavo kvietimą apsilankyti Paryžiuje vykusiame kino festivalyje ir ten pastebėtas garsaus amerikiečių vadybininko Harry Wilsono. Jis atkreipė dėmesį į išskirtinę A. Delono išvaizdą ir po trumpų derybų pakvietė prancūzą į Holivudą. Visgi didžiajam debiutui kitapus Atlanto už akių užbėgo prancūzų režisierius Yvesas Alègre. Jis įtikino A. Deloną pradėti karjerą prancūziškame kine. Karjeros pradžioje dėl patrauklios išvaizdos buvo itin paklausus, tačiau gaudavo tik antraeilius ar epizodinius lengvabūdiškų vyrų vaidmenis. Visgi jau 1957 m. nedidelis vaidmuo pirmajame jo filme „Kai įsikiša moteris“ atnešė sėkmę. Meistriškumo būsimoji kino legenda mokėsi tiesiog filmavimo aikštelėje. Ir savamoksliui puikiai sekėsi. XX a. 7-ajame dešimtmetyje aktoriui pavyko nutolti nuo stereotipinio gražuolio vaidmens ir pademonstruoti komiko talentą. Didžiausią šlovę pelnė po filmų „Saulės nudeginti“, „Rokas ir jo broliai“, „Leopardas“, „Juodoji tulpė“. A. Delonas ne kartą nominuotas „Auksiniam gaubliui“ kaip perspektyviausias naujokas aktorius. Kai A. Delonas išgarsėjo, tėvai staiga prisiminė, kad turi sūnų. Motina Edita net pradėjo vadintis Delon, nors jos pavardė tuomet jau buvo Bulon. Ji mirė 1995 m. taip ir nepaaiškinusi sūnui, kodėl jį vaikystėje paliko. A. Delonas svajojo apie tvirtą šeimą – tai, ko niekada neturėjo. Tačiau šį norą įgyvendinti buvo sunku. Mat ne tik kine, bet ir gyvenime buvo mergišius. Aktorių nuolat supo gražiausios to meto Prancūzijos moterys. Nors turėjo daugybę romanų, gana ilga meilės istorija jį siejo su jauna kino aktore Romy Schneider. Jiedu susipažino 1958 m. juostos „Kristina“ filmavimo aikštelėje.

Vienintelė žmona

Užsimezgęs romanas vystėsi žaibiškai. Deja, didžioji meilės istorija buvo aptemdyta bulvariniuose laikraščiuose nuolat detaliai aprašomų A. Delono neištikimybės istorijų. Visgi pora ruošėsi sutvirtinti santykius. A. Delonas mylimajai padovanojo sužadėtuvių žiedą, tačiau vestuvės taip ir neįvyko. Galiausiai garsusis aktorius su sužadėtine išsiskyrė jai tiesiog nusiuntęs raštelį. Jame rašoma: „Atsiprašau. Žinau, kad būčiau padaręs tave nelaimingą. Su Natali išvykstu į Meksiką. Linkiu tau viso ko geriausio!“. Tuomet A. Delonas jau ruošėsi vesti Natali Bertelemi, besilaukiančią tais pačiais metais gimusio jųdviejų sūnaus. Pasakojama, kad aktorius greitai įsimylėjo gražiausia pasaulio moterimi laikytą 22 m. prancūzų aktorę. Natali, beje, jų pažinties dieną vis dar buvo ištekėjusi. Staigiai suliepsnoję Natali ir Alaino jausmai tapo visos Prancūzijos apkalbų objektu. Tad slapta susituokę išvyko į JAV. Ten gimė ir poros sūnus. A. Delonas siekė įsitvirtinti Holivude, deja, nesėkmingai. Delonų šeimos gyvenimas Amerikoje buvo audringas – nestigo dramų, vaidų ir prancūziškos aistros. 1966 m. sugrįžo į Prancūziją. Visgi čia jų santykiai visiškai pašlijo. Natali pavargo nuo sudėtingo gyvenimo su mergišiumi. Net ir matant žmonai žavusis A. Delonas simpatizavo ne vienai kino aikštelėje kartu dirbusiai moteriai. Sutuoktiniai išsiskyrė 1969 m. A. Delonas tuomet jau buvo užmezgęs romanėlį su aktore Mirej Dark. Nutrūkę santykiai paliko žaizdą Natali gyvenime. Po skyrybų ji įniko į heroiną. Visgi gerus santykius su buvusia žmona palaikęs A. Delonas padėjo Natali gydytis nuo priklausomybių.

Pripažinti ir nepripažinti vaikai

Viename interviu A. Delonas sakė: „Labai gerai darau tris dalykus: savo darbą, nesąmones ir vaikus.“ Visgi jo santykiai su atžalomis visuomet buvę sudėtingi. Pirmagimis sūnus Antonis Delonas taip pat tapo aktoriumi, bet nemėgsta būti lyginamas su garsiuoju tėvu. Neseniai Antonis pristatė autobiografinę knygą, kurioje atvirai papasakojo apie tėvo smurtą, vaikystės traumas, motinos priklausomybę. Antonis buvo neprižiūrėtas vaikas. Jis maištavo, vagiliavo, sėdo į teisiamųjų suolą ir tik subrendęs atrado aktoriaus talentą. Daugiausia kino žvaigždės meilės teko dukrai Anushkai. Ji bandė tapti aktore, bet didelės sėkmės nesulaukė. Galiausiai tapo tėvo dešiniąja ranka ir patikėtine. Iš visų vaikų, kurių buvo gerokai daugiau, tik ne visus aktorius pripažino, Anushka buvo artimiausia garsiajam tėvui ir savo testamentu šis paliko jai didžiausią dalį turto. Alainas Fabianas – jauniausias A. Delono sūnus, jautė nuoskaudą ir pasakojo, kaip kentėjo dėl tėvo arogancijos ir šiurkštumo. Viename interviu jis pasakojo, kaip norėjo išsivaduoti iš tėvų įtakos. Nors tėvas ir motina gyveno atskirai, bet, Alaino Fabiano nuomone, vienodai blogai juo rūpinosi. Būdamas paauglys plovė automobilius, dirbo mūrininku ir net prekiavo narkotikais. Vėliau nusifilmavo keliuose filmuose ir serialuose. Tapti aktoriumi nepasisekė, dirba modeliu, savo išvaizda atkreipė garsių mados namų dėmesį. Be viso to, su vyresniuoju broliu sukurpė planą prieš tikrą seserį – kurį laiką neleido jai matytis su sergančiu tėvu. Atžalos santykius aiškinosi vos ne prie merdėjančio A. Delono lovos.

Prancūzijos simbolis

Vaikų vaidus prieš kelerius metus kiek užgožė paskelbta žinia – A. Delonas sunkiai serga ir nori eutanazijos. Aktorius ilgą laikė palaikė eutanaziją ir siekė, kad Prancūzija šį įstatymą priimtų. Nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio A. Delonas buvo retai matomas ekrane. 2019 m. Kanų kino festivalyje atsiėmė „Auksinę palmės šakelę“ už gyvenimo kūrybą – tai buvo paskutinis jo didesnis pasirodymas viešumoje. Aktorius tais pačiais metais patyrė du insultus, kurie gerokai pablogino sveikatą: nevaldė pusės kūno, į smegenis išsiliejo kraujas. Dar 2024 m. pradžioje Prancūzijos teismas aktorių pripažino neveiksniu ir paskyrė neįvardytą valstybės globėją. A. Delonas mirė 2024 m. rugpjūčio 18 d. Paryžiuje. Jam buvo 88 metai. „Jis ramiai mirė namuose, apsuptas trijų savo vaikų ir šeimos“, – buvo skelbiama pranešime ir priduriama, kad šeima prašo privatumo. Regis, paskutinę akimirką prie A. Delono lovos atžalos nors trumpam pamiršo kivirčus. Tačiau Alenas Fabianas, Anushka ir Antonis nebuvo vieninteliai, kurie atvyko paskutinį kartą atsisveikinti su tėvu. Išvysti mylimojo susirinko ir jo gyvenimo moterys. Kalbėta, kad slapta nuo žurnalistų ir pašalinių akių prie merdinčio A. Delono lovos atsistojo ir jo keli oficialiai nepripažinti vaikai. Galiausiai jam pagarbą savotiškai atidavė ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas. Jis savo socialinio tinklo „X“ paskyroje rašė: „Alainas Delonas atliko legendinius vaidmenis ir privertė pasaulį svajoti. Savo nepamirštamu veidu apvertė mūsų gyvenimus aukštyn kojomis. Melancholiškas, populiarus, paslaptingas, jis buvo daugiau nei žvaigždė – jis buvo Prancūzijos simbolis.“

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Kodėl pamokslininko žmona iškvietė policiją?

Jamesas Randi (tikrasis vardas Jamesas Randalas Zwinge‘as) gimė 1928 m. rugpjūčio 7 d. Toronte (Kanada), pasiturinčioje ir visuomenės gerbiamoje šeimoje. Motina Marie Alice buvo švelnaus būdo ir aukštos kilmės namų šeimininkė, o tėvas George‘as Randallas Zwinge‘as vadovavo vietinei telefono kompanijai. Šeimoje augo dar du vaikai, visi auklėti pagal europietiškas tradicijas. Nors save laikė kanadiečiais, tačiau jų gyslomis tekėjo prancūzų, austrų ir danų kraujas, o giminės linijoje būta keleto kilmingų asmenų. Tik štai jaunajam Jamesui aukšta kilmė ir mamos reikalavimai uoliau mokytis prancūzų kalbos menkai rūpėjo. Jam patiko minti dviratį, bastytis miesto parkuose ir šniukštinėti. Būtent šie trys pomėgiai 13-metį berniūkštį net 13 mėnesių paguldė į ligos patalą. Važiuodamas dviračiu paskui susidomėjimą sukėlusį automobilį pateko į avariją ir stipriai susižalojo. Gydytojai net abejojo, ar galės savarankiškai vaikščioti. Daugiau nei metus nepasikeldamas iš lovos  užsiėmė dviem dalykais – apsimetė, kad mokosi matematikos ir kalbų, bet nuoširdžiai, su dideliu susidomėjimu studijavo įvairias okultines ir burtų knygas, kurių parūpindavo brolis ir sesuo. Šie skaitiniai jį taip pakerėjo, kad nenorėjo grįžti į paprastą gyvenimą.

Vos 17 m. išėjo iš mokyklos ir pradėjo rengti mėgėjiškus pasirodymus vietiniame klube, kur kas savaitę vykdavo karnavalo šou. Publika vaikinuką mėgo, nes jis mokėjo tokių triukų, kurie nepatyrusiam žiūrovui iš tiesų atrodė magiški. Jaunasis Jamesas itin garsėjo gebėjimu „perskaityti mintis“, tad iš pradžių vadino save mentalistu. Gera iškalba ir per prievartą tėvų įbruktas išsilavinimas pravertė papildomai uždarbiaujant rašant straipsnius Monrealio bulvarinei spaudai. Būtent ieškodamas sensacingų naujienų spaudai kartą užklydo į vietinę bažnytėlę. Joje besidarbuojantis pastorius gyrėsi gebantis perskaityti mintis ir noriai demonstruodavo šį gebėjimą parapijiečiams. Tai Jamesą prajuokino. Juk pats tuo pačiu užsiimdavo naktiniuose klubuose linksmindamas žmones. Tad nusprendė pastoriaus pasirodymą nutraukti ir nesikuklindamas išdėstė tikintiesiems, kaip sukuriama ši iliuzija. Tiesos atskleidimas nepatiko pastoriaus žmonai, kuri mielai surinkdavo susižavėjusių parapijiečių aukas. Tad ši iškvietė policiją. Galiausiai Jamesas sulaikytas ir išvežtas į areštinę. Nors ten praleido tik 4 val., tačiau tai pasuko jo gyvenimą kita linkme. Jis nusprendė sugriauti iliuziją, kad pasaulyje esama tokių galių, kurių negali ištyrinėti mokslas. Ir tai bus jo būdas sušvelninti neteisybę, kurios liudininko tapo ne kur kitur, o Dievo namuose.

Nepailstantis šarlatanų medžiotojas

Tais laikais tariamai praktikuoti magiją ir užsiimti okultiniais mokslais nebuvo sudėtinga. Iš tiesų netgi labai populiaru. Tad neskaičiuojant keleto šamanų, astrologų ar raganių, kurie nuoširdžiai turėjo turį antgamtinių galių, buvo tūkstančiai tokių, kuriems aštrus protas, miklūs pirštai, sukčiaus talentas padėjo iš patiklių žmonių išvilioti mažas ir dideles sumas pinigų. Juos pagauti ir atskleisti įvairiausias gudrybes J. Randi itin pamėgo. Vos 20-ies ne tik plačiai aprašė to meto astrologų naudojamus triukus, bet ir stengėsi įrodyti žmonėms, kad horoskopai tėra pramanas. Jis ištisus mėnesius spausdindavo netikrą horoskopų skiltį, kur tiesiog vietomis sukeisdavo Zodiako ženklų prognozes. Kai apie tai paskelbė skaitytojams, jo vos neatleido iš darbo bulvariniame leidinyje „Midnight“. Tačiau tai buvo pradžia. Atšventęs 30-metį nusprendė praplėsti savuosius horizontus ir kaip iliuzionistas, ir kaip paranormalių reiškinių tyrinėtojas bei skeptikas. Jis keliavo ir pasirodydavo Jungtinės Karalystės bei didžiųjų Europos šalių scenose, savo pasirodymais žavėjo Japonijos ir Filipinų žiūrovus. Šiose šalyse pamatė, kiek daug gudrybių ir triukų esama pasaulyje. Beje, jais anuomet itin mėgo naudotis tie, kurie troško įkurti naują religinį judėjimą. Įvairiausio plauko šventikai, pastoriai ir kultų vadai naudodavo sudėtingas psichologines technikas, kad tikintiesiems įrodytų neva turintys dieviškų galių.

Sukauptos žinios padėjo surengti daugybę įspūdingų pasirodymų, kurių metu jis ne tik be menkiausio vargo „perskaitydavo mintis“, bet ir išsilaisvindavo iš keliomis spynomis užrakinto narvo, karsto, net metalu kaustytos dėžės, įmestos į viešbučio baseiną. Visgi visa tai buvo tik triukai ir Jamesas „Nuostabusis“ Randi žiūrovams visada apie tai primindavo. Tai darydavo ne tik užlipęs ant scenos, tačiau ir parašytose knygose, duotuose interviu, išspausdintuose straipsniuose. J. Randi rašė knygas, kur vaikus ir suaugusiuosius supažindindavo su magijos triukais ir iliuzijų kūrimo menu. Visgi bene garsiausi jo darbai – itin kritiškos Urio Gellerio ir Nostradamo biografijos.  U. Gelleris – Izraelio magas, tariamai gebantis proto jėga lankstyti šaukštus, šakutes ir kitus geležinius daiktus. Nostradamas – garsus Renesanso laikų pranašas, kurio eiliuotomis pranašystėmis žmonės domisi ir dabar. Savose knygose J. Randi į viską ir visada žvelgdavo skeptiškai, dažnai jam pavykdavo rasti įrodymų, kad tariamos antgamtinės jėgos tėra triukai ar iliuzijos. Jis atskleidė ne vieną apgavystę, uoliai domėjosi tariamai gydyti sunkias ligas galinčių žmonių veikla. Būtent J. Randi pastangų dėka ne vienas amerikiečius apmulkinti norėjęs šarlatanas sulaukė pelnyto atpildo.

Milijono iššūkis

1996 m. įkurtas J. Randi švietimo fondas, siekiantis tęsti tiriamąjį ir šviečiamąjį darbą. Ši organizacija metė savotišką iššūkį aiškiaregiams, šamanams, dvasiniams gydytojams ir įvairiausio plauko būrėjams. O jo esmė paprasta – tas, kas sugebės įrodyti, kad paranormalūs gebėjimai, antgamtinės galios arba kita ezoterinė praktika iš tiesų veikia ir padarys tai viešai mokslininkų akivaizdoje, gaus 1 mln. JAV dolerių apdovanojimą. Jį įteiks  fondo administratorius. Šie pinigai iš tiesų egzistuoja, kasmet atnaujinama informacija apie iššūkio taisykles, o įvairių sričių okultiniai praktikai kviečiami išmėginti savo jėgas. Visgi iki pat šios dienos niekas nesikreipė dėl apdovanojimo. Ne viename interviu J. Randi tikino, kad tai iš tiesų liūdina. Nors griežtai kritikavo ir net padėjo į kalėjimą pasodinti norinčius išvilioti iš žmonių pinigus, tačiau pats vylėsi kada nors pamatyti tikrą stebuklą. Mat visada norėjo, kad tikra magija egzistuotų. Visgi dar karščiau troško, kad iliuzijos nekenktų žmonėms, o būtų tiesiog meno forma ar pasilinksminimo būdas. Pirmasis jo noras, deja, neišsipildė. J. Randi, sulaukęs 92 m., po sunkios ligos mirė savo namuose 2020 m. spalio 20-ąją, taip ir nepamatęs stebuklo. Tuomet didžiausi JAV laikraščiai išleido nekrologo skiltis, kuriose apibūdintas kaip skepticizmo karalius, racionaliojo proto magas ir švelnus žmogus, pasižymėjęs išskirtiniu žiaurumu nesąmonėms.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Gyvenimas kaip karuselė

Tove Jansson gyvenimas ne mažiau įdomus už jos sukurtą Mumių pasaulį. Nuo pat vaikystės iki paskutinių gyvenimo dienų rašytoja siejo gyvenimą su menu, bendravo su menininkais, be pertraukų kūrė ir keliavo. Pasakojama, kad dukterį tėvai pradėjo meno sostinėje Paryžiuje. Visgi ji gimė Suomijos sostinėje Helsinkyje 1914 m. rugpjūčio 9-ąją. Motina Signe buvo iliustruotoja, o tėvas Viktoras – gerbiamas ir vertinamas skulptorius. Šeima gyveno bohemiškai, piešti Tove išmoko anksčiau negu vaikščioti. Tėvai vylėsi, kad duktė bus dailininkė ir šį jos talentą nepaprastai skatino. Ilgainiui būtent taip ir nutiko – Tove tapo dailininke ir rašytoja, jos brolis Peras Olovas fotografu, o kitas brolis Larsas – rašytoju. Baigusi vidurinę mokyklą studijavo menus Helsinkyje, Stokholme, Florencijoje ir Paryžiuje. Jos tapybos darbai buvo eksponuojami Suomijoje ir Švedijoje, daug dirbo teatre, kuris buvo viena iš didžiųjų aistrų, iliustravo knygas. Tuve žavėjosi anglų literatūra, todėl ypač daug dirbo iliustruodama vaikams skirtas angliškas knygas. Visgi Suomijos meno elite įsitvirtinti jai pavyko palyginti vėlai. 30-metei talentingai kūrėjai nepavykdavo gauti stipendijų, kritikai jos darbus vertino nepalankiai. Tuo metu visa Europa mėgino atsigauti po Antrojo pasaulinio karo siaubų, tad menas nebuvo pirmoje prioritetų vietoje. Pati menininkė sakė, kad tuomet išgyveno dvejones ir rimtai svarstė nebetapyti. Mėgindama užsimiršti nuolat lankydavosi bohemiškuose vakarėliuose ir mezgė aistringus meilės romanus. Tarp romantinių partnerių buvo ir ne vienas vedęs vyras. Tove susitikinėjo su politikos filosofu Atosu Wirtanenu, vėliau karštai pamilo teatro režisierę Vivicą Bandler. Ji vis įsimylėdavo, tuomet meilę sudegindavo, tačiau iš kiekvieno turėto partnerio pasiimdavo kažką atminimui – charakterio savybę, pasakytą frazę ar prisiminimą. Taip autorė tarsi kaupė idėjų lobyną.

Mumių gimimas

Stebėtina, bet būtent abejonės dėl pašaukimo, audringas gyvenimas ir kūrybinės kančios menininkę atvedė prie Mumių – į begemotus panašių trolių, kurie savo žygdarbiais užbūrė viso pasaulio vaikus. Juos menininkė pradėjo piešti laisvalaikiu ant popieriaus skiaučių, tačiau niekada neketino viešinti. Tove draugams puikiai sekėsi tapyboje, o jos tėvas nuolat kartodavo, kad komiksai ir iliustracijos nėra meno kūriniai. Tačiau sukūrus iš tiesų patrauklią istoriją maži piešinukai tapo ne tik menu, bet ir pasauliniu fenomenu. Pirmoji Mumių knyga „Mažieji troliai ir didysis potvynis“ pasirodė 1945 m. Autorė norėjo ją pavadinti tiesiog „Troliai Mumiai“. Leidėjas, deja, nesutiko, nes buvo įsitikinęs, kad vaikams geriau suvokiamas mažųjų trolių pavadinimas. Tiesa, parašyta ji keleriais metais anksčiau, o pačius personažus, kaip pasakojo T. Jansson, įkvėpė jaunystėje įsižiebęs filosofinis ginčas su broliu Peru Olovu. Nerasdama, kaip atsikirsti diskusijoje apie filosofą Imanuelį Kantą, ji prie tualeto nupiešė „bjauriausią, kokį tik galima įsivaizduoti“ padarėlį su minėto filosofo bruožais ir po juo parašė filosofo citatą. Padarėlis tuomet dar nebuvo pramintas Muminuku – jam Tove davė Snorko vardą. Visgi idėją apie trolį Mumį pakišo jos dėdė Einaras. Bandydamas atkalbėti mergaitę, kad nakčia nesliūkintų į virtuvę gvelbti maisto, pripasakojo, kad virtuvėje už krosnies ir spintelėse gyvena baisių trolių. Pirmieji Mumių eskizai buvo kitokie nei tie, kuriuos pažįsta šiuolaikiniai gerbėjai. Jie buvo šiurpesni, su ilgomis smailomis nosimis, raudonomis akimis, be ausų ar uodegos. Būtent tokį trolių paveikslą savyje autorė nešiojosi ilgus metus, kol galiausiai rado, kas sutiktų spausdinti jos knygą. Beje, pirmosios knygos nesusilaukė didelio pasisekimo. Pasaulinis populiarumas atėjo tik 1948 m. su apysaka „Burtininko skrybėlė“.

Iš gyvenimo pasiskolinti herojai

Literatūros tyrinėtojai tikina, kad visos Mumių serijos istorijos vienaip ar kitaip atspindi tai, ką garsioji autorė patyrė savo gyvenime. Vaikystėje jos šeima daug laiko praleisdavo gamtoje ir vandenyje, plaukiojo valtimis, vasaras leisdavo atokioje saloje. Visa tai – bohemiškas, laisvas gyvenimas, kelionės į gamtą, ypač artimas ryšys su vandeniu ir salomis – vėliau vaizdingai aprašytas „Trolių Mumių“ knygose. Taip pat visose jos knygose analizuojama ta pati tema – pažeisto namų saugumo problema. Mumių mama, galinti pataisyti viską, kas įmanoma, ir permainingų nuotaikų kamuojamas tėtis – jos pačios tėvai Signe ir Viktoras. Beje, Tove yra rašiusi, kad tėvas nekentė visų moterų, išskyrus motiną ir ją pačią. Mažoji Miu, be abejonės, – pati autorė. Žalia Snusmumriko skrybėlė, kurios tas niekada nenusiima, nusižiūrėta iš buvusio mylimojo A. Wirtaneno. Neišskiriamosios Tofsla ir Vifsla – Tove ir buvusi mylimoji teatro režisierė V. Bandler. Knygos „Stebuklinga žiema“ herojė Totikė – gyvenimo meilė grafikė ir galerininkė Tuulikki Pietilä. 1954 m. kalėdiniame vakarėlyje „Ateneum“ meno muziejuje Helsinkyje Tove pakvietė šokti simpatingą moterį – menininkę T. Pietilä. Tuulikki tąkart atsisakė, bet netrukus pasiuntė Tove savo pieštą atviruką su katyte ir užrašu: „Negaliu tavęs pamiršti.“ Po kurio laiko Tove persikraustė į namą Tuulikki kaimynystėje – Helsinkyje jos niekada negyveno po vienu stogu, vaikščiodavo viena pas kitą į svečius, o 7-ajame dešimtmetyje negyvenamoje Klovharu salelėje 100 km nuo Helsinkio pasistatė namą ir leido ten vasaras. Taip prasidėjusi meilės istorija truko 45 metus iki pat Tove mirties. Ryšio moterys pernelyg neslėpė, bet ir neafišavo: homoseksualūs santykiai Suomijoje buvo neteisėti iki 1971-ųjų. Be to, Tove saugojo nuo traumuojančios patirties dievinamus tėvus.

Iki šių dienų vertinamas palikimas

Tokie vaikams skirtų knygų herojų santykiai skamba nederamai? Tačiau pati kūrėja, nors apdovanota H. K. Anderseno premija ir Šypsenos ordinu, kurį suaugusiesiems skiria vaikai, nelaikė savęs vaikų rašytoja. Be to, daugelis jos knygose neįžvelgė nieko netinkamo. Tik 1993 m. spaudos konferencijoje Tove ir Tuulikki, visų vadinta Tooti, atskleidė tiesą apie artimus santykius. Gerbėjai tuo nepasipiktino, o pasaulis nesugriuvo. Moterys kartu ramiai nugyveno dar 8 metus – iki pat Tove mirties nuo vėžio 2001 m. birželio 27 d. Be trolių Mumių istorijų, Tove parašė puikią autobiografiją „Skulptoriaus duktė“, apsakymų rinkinius „Klausytoja“ ir „Žalias namas“, romanus „Saulės miestas“, „Vasaros knyga“. Ir kas žino, kaip būtų susiklostęs Tove kūrybinis kelias, jei ne Tuulikki. Žymioji rašytoja išgyveno kūrybos krizę – skaitytojai tikėjosi naujos knygos apie Mumius, o ji tuščiai ieškojo įkvėpimo ir bijojo kartotis. Būtent užburianti pažintis su Tuulikki paskatino įveikti krizę ir sukurti vieną garsiausių mumiados knygų – „Stebuklinga žiema“. Ją skaitė turbūt beveik visi pasaulio vaikai. Būtent ji privertė gerbėjus įsimylėti mažuosius Mumius. Tad dabar daugelis kolekcionuoja Mumių puodelius, žaislus, rankšluosčius ir daugybę kitų daiktelių, susijusių su šiuo tarptautiniu reiškiniu. Mumių prekės ženklas gyvuoja iki šių dienų, leidžiamos naujos knygos ir komiksai. Mumių slėnis iš tiesų nutilo dar 1970 m., kai T. Jansson pradėjo rašyti paskutinę šios serijos knygą „Vėlai lapkritį“ – pačią melancholiškiausią, mat joje atsispindi širdgėla mirus mamai. Nepaisant to, šiandien kompanija „Moomin Characters Oy Ltd“, įkurta autorės ir jaunėlio brolio, – viena pelningiausių Suomijoje, jai vadovauja dukterėčia Sophia Jansson. Jos darbas – suteikti (arba ne) teises verslininkams „apmuminti“ viską: nuo stalo įrankių iki mobiliojo telefono dėklo.

Įdomu

•  Troliai Mumiai garsėja dviprasmišku humoru. Nors pasakos veikėjai įdomūs vaikams, tačiau jų juokeliuose pilna nuorodų į suaugusiųjų kasdienybę ir problemas.

•  1993 m. Suomijoje atidarytas pirmasis pramogų parkas „Mumių pasaulis“. Lankytojams atviras tik vasarą.

•  Japonijoje Mumiai ypač išpopuliarėjo po to, kai prieš porą dešimtmečių pradėtas rodyti naujas animacinis serialas apie jų nuotykius. Populiarumas pasiekė tokį lygį, kad į Japoniją skrendantys „Finnair“ lėktuvai papuošti Mumių ir kitų personažų atvaizdais.

Autorius Eglė Stratkauskaitė

Pasinaudojo antru gyvenimo šansu

Oskaras Šindleris gimė 1908 m. balandžio 28-ąją Čekijoje, vokiečių katalikų šeimoje, augo su jaunėle seserimi Elfriede. Tėvas Hansas Šindleris buvo ūkio įrangos gamintojas, o mama Louisa – namų šeimininkė. Mokykloje Oskaras mėgavosi populiarumu, nors ir nebuvo išskirtinis mokinys. Atsisakęs galimybės lankyti koledžą, įstojo į prekybos mokyklą. Baigęs ėmėsi atsitiktinių darbų ir bandė rasti gyvenimo kelią, vėliau dirbo tėvo žemės ūkio technikos įmonėje. Laisvalaikiu gausiai vaišindavosi alkoholiu ir užsiėmė labdara. 1928 m. susipažino su Emilie Pelzl, kurią netrukus vedė, tačiau meilę aptemdė šaukimas į karinę tarnybą.

1930-aisiais Europos politinis kraštovaizdis dramatiškai pasikeitė. Politinėje padangėje nuolat linksniuotas Adolfo Hitlerio vardas ir kalbėta apie Vokietijos nacių partiją. Pajutęs politinio impulso pasikeitimą, O. Šindleris prisijungė prie nacistinės organizacijos ir pradėjo rinkti žvalgybos duomenis Vokietijos kariuomenei. 1938 m. Čekijos valdžia jį suėmė, apkaltino šnipinėjimu ir nuteisė mirties bausme. Tiesa, netrukus po įkalinimo paleistas, kai Vokietija aneksavo Sudetų žemę. Oskaras nė negalvodamas pasinaudojo šiuo antru gyvenimo šansu.

Pasisavinta žydų emalio gamykla

1939 m. rugsėjį Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. O. Šindleris paliko žmoną ir išvyko į Krokuvą, tikėdamasis pasipelnyti iš karo. Jis persikėlė į vietovę, kur daug gamyklų ir pramonės įmonių buvo uždaryta arba perduota arijams, o visas žydams priklausantis turtas konfiskuotas. Ieškodamas verslo galimybių, greitai įsitraukė į juodąją rinką. Oskaras naudojosi savo žavesiu ir dalijo kontrabandines prekes, kad papirktų aukšto rango vokiečių pareigūnus. Galiausiai, norėdamas išplėsti verslą, įsigijo žydų emalio dirbinių gamyklą, gaminančią prekes Vokietijos kariuomenei. Žydai suvaryti į getus ir lagerius, kur įmonės galėjo juos nesunkiai įdarbinti ir nieko nemokėti. Iš pradžių gamykla gamino virtuvės reikmenis civiliams ir vokiečių kariuomenei, tačiau vėliau išsiplėtė į amunicijos gamybą. Nors O. Šindleris dažniau įdarbino vietinius lenkus darbininkus, jo buhalteris, lenkų kilmės žydas, patarė įdarbinti žydus, mat tuomet išlaidos bus gerokai mažesnės, o pelnas augs daug greičiau. Oportunistas verslininkas atrodė mažai tikėtinas kandidatas tapti karo didvyriu, tačiau laikas parodė kitaip. Nors tai buvo neįprasta verslo praktika, O. Šindleris vieną po kito įdarbino vaikus ir pagyvenusius asmenis, kad jie nemirtų iš bado getuose.

Vokiečių pajėgos 1943 m. kovą pradėjo likviduoti Krokuvos getus. Žydai išvežti į priverstinio darbo stovyklą, vėliau paverstą koncentracijos stovykla. Davęs kyšių ir turėjęs ryšių su nacių režimu, verslininkas gavo leidimą savo gamyklos teritorijoje įkurti tokią pat stovyklą. Joje sanitarinėmis sąlygomis apgyvendino apie 1000 žydų ir aprūpino juos maistu. Vyras plėtė gamyklą, gamino vis daugiau ginklų bei kitos amunicijos, ir nuolat reikalavo daugiau žydų darbininkų. O. Šindlerio pelnas augo valandomis. Kitos didžiosios Vokietijos įmonės, įskaitant „Volkswagen“, „Bayer“ ir „IG Farben“ (tuo metu didžiausia chemijos įmonė pasaulyje), gausiai pelnėsi iš priverstinio darbo. Daugelis darbininkų mirė per ilgas ir sunkias darbo pamainas be maisto.

Garsusis laimingųjų sąrašas

Iš pradžių O. Šindlerį mažai kas skyrė nuo kitų su naciais bendradarbiavusių verslininkų, kol Krokuvos geto likvidavimas sukėlė grėsmę patikimiems darbininkams. Karui užsitęsus Oskaro asmenybė pasikeitė – verslininkas siekė apsaugoti savo darbininkus. Kurį laiką emalio gamykla tapo maždaug 500 žydų prieglobsčiu, kol 1944 m. rudenį naciai įsakė uždaryti stovyklas ir visus darbuotojus išsiųsti į Aušvicą, kuriame žydams grėsė garantuota mirtis. O. Šindleris buvo pasiruošęs padaryti viską, kad išsaugotų kuo daugiau žydų. Jis sudarė 1100 darbininkų – vyrų, moterų ir vaikų – sąrašą. Panaudojęs savo pinigus ir įtaką pervežė darbuotojus į naują gamyklą Čekijoje. Kai jo darbininkės žydės per klaidą nugabentos į Aušvicą, verslininkas padarė neįmanomą dalyką – sugebėjo susigrąžinti moteris, davęs nacių pareigūnams kyšių. Verslininko biografiją tyrinėjantys istorijai teigia, kad iš tikrųjų buvo ne vienas, o devyni sąrašai, nors pirminiame sąraše pagal planą įrašyta 800 vyrų ir 300–400 moterų. Marcelis Goldbergas, korumpuotas saugumo policijos narys ir žydas, buvo atsakingas už keturių sąrašų sudarymą, o kiti penki prie sąrašo prisidėję žmonės liko nežinomi. Nenorėdamas prisidėti prie Vokietijos kariuomenės veiksmų, verslininkas įsakė darbininkams tikslingai gaminti gaminius su defektais. Likusius karo mėnesius jie praleido gamykloje.

2009 m. balandžio pradžioje Naujojo Pietų Velso (Australija) bibliotekoje darbuotojai, peržiūrėdami turimus dokumentus, aptiko vieno laimingųjų žydų sąrašo versijos kopiją. 13 puslapių dokumentas, geltonas ir trapus, gulėjo tarp tyrimų užrašų ir originalių laikraščių iškarpų. Šiame 1945 m. balandžio 18 d. sudarytame sąraše yra 801 vardas. Žinomos kelios kitos autentiškos sąrašo versijos, nes vardai keletą kartų perrašyti pasikeitus sąlygoms įtemptomis karo pabaigos dienomis. Viena iš keturių sąrašo kopijų 2013-aisiais parduota aukcione už 3 mln. JAV dolerių.

Žmonos pagalba ir palikimas

O. Šindleriui išvykus į Krokuvą, Emilie netrukus prie jo prisijungė. Nors žmonos vaidmuo dažnai menkinamas arba iš viso neminimas pasakojant apie O. Šindlerį, ji taip pat dalyvavo gelbėjant gamyklos darbininkų gyvybes. Moteris sugebėjo gauti medicinos reikmenų, aprūpino maistu. 1945 m. sausį pamačiusi du gyvulinius vagonus, kuriuose buvo maždaug 120 žydų be maisto ar vandens, Emilie sustabdė SS stovyklos komendantą prieš traukiniui išvykstant į Aušvicą. Ji su Oskaru įtikino komendantą, kad šių vyrų reikia darbui gamykloje. Moteriai pavyko išgelbėti 107 nelaimėlius, kiti mirė sušalę ar iš bado.

Viską atidavusi žydams, karo pabaigoje pora liko be turto. Pasibaigus karui abu pabėgo į Argentiną, kad išvengtų baudžiamojo persekiojimo už ankstesnę šnipinėjimo veiklą. Daugiau nei dešimtmetį O. Šindleris ūkininkavo, bet 1957 m. paskelbė bankrotą. Galiausiai paliko žmoną ir išvyko į Vakarų Vokietiją, kur nesėkmingai bandė užsiimti cemento verslu. 1962 m. Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Holokausto aukoms atminti jam suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą. 1974 m., būdamas 66 metų, O. Šindleris mirė. Pagal testamentą, palaidotas katalikų kapinėse ant Siono kalno Jeruzalėje.

Autorius Monika Budnikienė