2009 metų balandį ištekėjau už savo svajonių vyro arba bent jau taip maniau. Tuomet maniau, kad santuokinis gyvenimas mums bus tik rožėmis klotas: mes puikiai sutarsime ir būsime labai laimingi galėdami visada būti kartu. Tačiau netrukus teko susidurti su realybe, kuri pasirodė esanti toli gražu ne tokia, kokia buvo mano naiviose jaunatviškose svajonėse. Pirmieji santuokos metai labiau priminė vaikščiojimą tarp dviejų stačių uolų ištemptu lynu, kai, regis, vienas netinkamas žingsnis ir tu, praradęs pusiausvyros jausmą, nugarmėsi bedugnėn. Kiekviena smulkmena tada atrodė didelė ir labai mane erzino. Dabar žvelgdama atgal manau, kad tada tiesiog dar nebuvau pasiruošusi santuokai ir tekėjau per jauna.

 

du kartai

Dabar aš jau gerai žinau, kaip labai svarbu prieš kuriant romantinius santykius užmegzti draugystę, iš tikrųjų gerai pažinti savo būsimą gyvenimo partnerį, nors net tada nėra jokių garantijų, kad būtinai pasiseks. Tada jaučiausi taip, tarsi žinočiau viską, ką man reikia žinoti apie jį, bet dar nemokėjau pripažinti jo individualumo. Galiausiai teko skaudžiai suprasti, kad jis – tai ne aš ir jis niekada nebus lygiai toks kaip aš. Pirmą kartą tuokdamasi buvau klaidingai įsitikinusi, kad jis mėgs tuos pačius dalykus, kaip ir aš mėgstu, darys viską taip, kaip darau aš. Iš esmės jis bus tarsi mano brolis dvynys, tarsi dar viena mano kūno dalis, tarsi mes dalytumės ne tik meile vienas kitam, bet ir vienu kūnu ir net vienomis smegenimis.

 

Man buvo labai lengva dėl nepavykusios pirmosios santuokos suversti visą kaltę savo vyrui, nes pati nemačiau savo kaltės. Net nesupratau, kad galėjau daryti kažką ne taip, kad tai būtų labi pakenkę mūsų santuokai. Dabar, kai jau turiu daugiau gyvenimiškos patirties, galiu pripažinti, kad pirmą kartą apsigyvenusi su vyru buvau arogantiška šmikė, kuri įsivaizduoja, kad viską geba padaryti be priekaištų ir neva tik dėl vyro kaltės mūsų kasdieniniame gyvenime kildavo tiek įvairių problemų. Tada man atrodė, kad jei jis elgtųsi taip, kaip aš pasakiau, mes gyventume lyg pasakoje, bet jis su savo skundais ir problemomis nuolatos sugrąžindavo mūsų porą į realybę, kuri nebuvo tokia romantiška ir graži kaip mano svajose. Trečiaisiais santuokose metais mes priėjome lūžio tašką. Praeidavome vienas pro kitą nepasakydami vienas kitam nei žodžio, o jeigu pabandydavome pasikalbėti, galų gale viskas vis tiek baigdavosi konfliktais ir šaukimu vienas ant kito. Mes pradėdavome rašyti vienas kitam žinutes, užuot pasikalbėję akis į akį, kad viską išsiaiškintume. Darbas, o ne namai, kuriuos dar visai neseniai abu kūrėme, tapo mūsų saugiu prieglobsčiu ir vis dažniau abu likdavome dirbti viršvalandžių arba leisdavome laiką su savo draugais. Mes nebeturėjome nė vieno bendro draugo ir jokių bendrų interesų. Vieną dieną pabudusi supratau, kad pradedu jo neapkęsti ir tas jausmas diena iš dienos stiprėja…

 

Negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi, su mūsų santuoka. Kaip mes nuėjome taip toli, kaip net pamiršome, ką žadėjome vienas kitam dar prieš sužadėtuves? O juk buvome taip beprotiškai įsimylėję! Kad net nesulaukę tėvų palaiminimo slapta susituokėme nedidelėje kaimo bažnytėlėje. Atsimenu, kaip tada mūsų tėvai siuto, bet susitaikė po to, kai pakvietėme juos į civilinės metrikacijos biurą, o po to ir atšokome vestuves giminių ir draugų būryje. Kur dabar dingo mūsų meilė? Kur tie pažadai mylėti amžinai ir padėti vienas kitam, kai bus sunku? Tarsi juos visus būtų kažkas ištrynę iš mūsų atminties… Kaip nutiko, kad viskas nuėjo taip toli, nors maniau, kad viską sugebu puikiai kontroliuoti? Tačiau gyvenimas parodė, kad kontroliavau visai ne tuos dalykus, kuriuos kontroliuoti iš tikrųjų reikėjo. Paaiškėjo kad ir savo nuosavo vyro aš nelabai pažįstu, nors dar prieš vestuves atrodė, kad galėčiau viską, ką jis mėgsta ir ko nemėgsta, išvardyti mintinai… Maniau, kad nekenčiu savo vyro, bet iš tikrųjų man tik buvo nesuvokiamai sunku suprasti, kad mes esame atskiri ir skirtingi žmonės. Man nepatiko, kad taip yra ir aš nieko negaliu pakeisti. Man reikėjo, kad jis pasikeistų. Man reikėjo, kad jis būtų tobulas. Man reikėjo iš jo daug daugiau negu jis galėjo man pasiūlyti.

 

Naktų, praleistų ant sofos, o ne plačioje santuokinėje lovoje, kuri buvo pirmasis mūsų bendras pirkinys po vestuvių, vis daugėjo. Situacija namuose negerėjo, tad galiausiai turėjome pripažinti, kad bendros mūsų ateities nebėra. Mes abipusiai sutikome, kad atėjo laikas priimti lemtingą sprendimą ir išsiskirti.

 

Laikas po skyrybų bėgo, jaučiau, kad per tuos metus labai pasikeičiau, subrendau, daug kartų bandžiau ir dar daugiau klydau, dariau daugybę neteisingų pasirinkimų, kol galiausiai supratau, ko aš tikrųjų noriu ir ko man reikia. Tris metus vengdavau bendravimo su Aurimu ir stengiausi palaikyti ryšius tik tiek, kiek buvo būtina išsiskyrusiai porai, turinčiai bendrų vaikų. Tačiau vieną vasarą viskas buvo šiek tiek kitaip nei paprastai. Vaikai norėjo praleisti šiek tiek daugiau laiko kartu su tėčiu, todėl mes susitarėme, kad visi kartu pavakarieniausime, pažaisime, pažiūrėsime filmą ar dar kažką smagaus nuveiksime lyg normali šeima. Tą vasarą kiekvienas savaitgalis tapo šeimos savaitgaliu ir mes įpratome vienas kitą vis dažniau matyti. Kai vieną liepos penktadienį Aurimas pakvietė mane į pasimatymą, aš iš pradžių tai vertinau šiek tiek skeptiškai, tačiau galiausiai sutikau nueiti. Vakaras baigėsi labai gerai, nekilo jokių ginčų kaip anksčiau, nebuvo jokio spaudimo, mes tiesiog ramiai žiūrėjome filmą, po to pavakarieniavome restorane ir Aurimas, lyg senais gerais laikas, lyg tikras džentelmenas palydėjo mane link namų. Tačiau vasara baigėsi, atostogos taip pat, aš pasiėmiau vaikus, palikau vasarnamį prie jūros ir grįžau namo į Kauną.

 

Grįžau namo, bėgo dienos, savaitės, mėnesiai ir aš supratau, kaip gera tiek vaikams, tiek man pačiai buvo leisti laiką kartu su jų tėvu. Vaikams tėtis buvo tas, su kuriuo gera, jauku, žmogus, kuris žino visus atsakymus net į sudėtingiausius klausimus, kurie gali kilti pradinukams. Mes kartu buvome viskas, ko reikėjo tiems vaikams. Netrukus po to sužinojau, kad pablogėjo mano mamos sveikata ir prireikė mano priežiūros, todėl turėjau su vaikais persikelti gyventi pas ją, netoli mano buvusio vyro tuometinių namų… Pranešiau Aurimui, kad mes keliamės gyventi pas mamą ir jis mus visus tris pasitiko netrukus po to, kai iškėlėme sunkius lagaminus iš automobilio. Manęs ir toliau neapleido jausmas, kad Aurimas vėl buvo tas nepriekaištingas džentelmenas, kurį kažkada aš pamilau ir už kurio buvau ištekėjusi. Jis vėl buvo tas vyras, su kuriuo pradėjau susitikinėti ir tai buvo nuostabu. Kai Aurimas vėl buvo netoli mūsų, gyveno vos už kelių namų, mūsų gyvenimas tapo lengvesnis. Jis vis neįkyriai pasisiūlydavo savo pagalbą: nupirkti sergančiai mamai vaistų, pataisyti sugedusią skalbimo mašiną, padėti vaikams paruošti namų darbus ir pan. Tikriausiai nieko nuostabaus, kad vieną akimirką supratau, kaip labai man jo trūko visus tuos metus, kai buvome išsiskyrę. Jis prisipažino, kad jaučiasi panašiai. Mes nusprendėme santykių neskubinti, bet pamažu pradėjome vėl susitikinėti. Tada mes antrą kartą vienas kitą pamilome. Ir mūsų meilė nebebuvo tokia nutrūktgalviška kaip pirmą kartą. Dabar ji buvo realistiškesnė, nes mes abu buvome brandesni, žinojome, kokių klaidų padarėme, gyvenimas mus buvo užgrūdinęs, tad žinojome daug geriau, ko norime iš santykių ir kaip užglaistyti nesutarimus ir problemas, natūraliai kylančias poros santykiuose. Dabar mes vertiname vienas kitą už tai, kokie esame, o ne už tai, kokie buvome.

 

Lapkričio mėnesį jis antrą kartą man pasipiršo ir aš vėl pasakiau jam: „Taip!!!“. Dabar aš nebebuvau ta pati jauna moteris, kuri tekėjo pirmą kartą, aš labai pasikeičiau, norėjau ir toliau keistis pati, atsisakiau minties, kad galiu pakeisti žmogų, su kuriuo gyvenu ir miegu vienoje lovoje. Dabar mano sprendimas tuoktis nebuvo pagrįstas beatodairiškais jausmais, bet gyvenimiška išmintimi ir patirtimi, kad tai tikrai yra tas yras, su kuriuo aš noriu ir galiu nugyventi visą gyvenimą. Dabar aš supratau, kad santuoka – tai ne žaidimas ir iš tikrųjų mums sugyventi tapo daug lengviau, kai aš sugebėjau priimti savo vyrą kaip individualią asmenybę, o ne keisti jį pagal savo supratimą, koks turėtų būti geras vyras. Dabar aš leidau sau būti savimi ir nekaltinau partnerio, kad jo mintys ne visada sutampa su manosiomis. Išmokau kiekvienoje situacijoje pirmiausiai pažvelgti į save, o ne aiškinti savo vyrui, ką jis galbūt blogai daro. Taip pat išmokau net ir blogiausiose situacijose įžvelgti ką nors pozityvaus, jeigu nebūdavo galima ko nors pakeisti. Dabar mes jau esame devynerius metus kartu, auginame du vaikus, laukiamės trečio, turime šunį, gyvename kaime name, kurį patys savo rankomis ir pasistatėme. Su nekantrumu laukiame savo dešimties metų santuokos metinių ir labai džiaugėmės priėmę sprendimą antrą kartą susituokti!

 

Neringa