Skambanti džiazo muzika ir žmogaus rankos, kurios daro tikrus stebuklus iš smėlio. Menas iš smėlio yra žinomas visame pasaulyje, bet kurti smėlio ir džiazo meną ryžtasi ne visi. Smėlio džiazas – vienintelis Pabaltijo šalyse muzikinis meninis projektas, kurio metu džiazo atlikėjai ir smėlio piešinių kūrėjai sukuria nepakartojamus darbus.

 

Smėlio animacija

 

Pasaulyje plačiausiai paplitusios trys animacijos technologijos rūšys: tradicinė, sustabdyto kadro ir kompiuterinė. Pastaroji šiais laikais itin išpopuliarėjo. Šalia šių animacijų yra žinoma ir kita mažiau populiari animacijos technologijos rūšis – smėlio animacija.

 

Smėlio animacija šiek tiek panaši į tradicinę. Tradicinė animacija – kadras po kadro ant atskirų popieriaus lapų piešiami paveikslėliai, kurie vienas nuo kito nežymiai skiriasi taip sukurdami judesio įspūdį. Tokia animacija buvo naudojama XX a. animaciniuose filmuose. Smėlio animacija – meno žanras, kuris apima piešimą, muziką, šviesą ir videomeną. Atlikėjui, kuris piešia iš smėlio, reikalingas projektorius, kad juo vaizdas galėtų būti perteiktas žiūrovams, apšviesta lenta arba stiklas, ant kurių yra matomi paveikslėliai iš smėlio, ir ekranas, į kurį žiūrint žmonės galėtų jaustis tarsi kino teatre. Smėlio vaizdus papildo muzika, kuri tampa ne tik smėlio animacijos garso takeliu, bet ir padeda kūrėjui įsijausti į meno procesą. Tai ypatingo kruopštumo reikalaujantis menas, todėl smėlio animacijos atstovų pasaulyje nėra daug.

   

Žymiausi smėlio animacijos kūrėjai

 

JAV filmų kūrėja ir animatorė Karolina Levis pirmąjį filmą sukūrė 1968-aisiais, studijuodama Harvardo universitete. Trumpametražis filmas ,,Smėlis, arba Piteris ir Vilkas“ buvo kuriamas naudojant paprastą vietinio pajūrio smėlį. Jis buvo pilamas ant dėžučių, kurios vėliau buvo apšviečiamos iš apačios. Smėlis buvo vedžiojamas su pirštais, ir taip kuriami įvairūs vaizdai. Ekrane pasirodydavo juodi ir balti smėlio piešiniai. Vėlesni K. Levis filmai, pavyzdžiui, ,,Orfėjus“ ir ,,Kaip Byveris pavogė ugnį“, pasirodė praėjus ketveriems metams po pirmojo filmo premjeros pasirodymo, t. y. 1972 metais. Jie buvo patobulinti naudojant sudėtingesnes technikas.

 

Vengras Ferencas Cako pradėjo smėlio animaciją būdamas devynerių metų. 1973-aisiais jis baigė kūrybinių menų kolegiją. Pirmos sėkmės sulaukė1982 m., o1989 m. gavo Vengrijos Respublikos menininko vardą. Vėliau menininkas pradėjo keliauti po Europą. Suomijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje ir Portugalijoje rengė įvairias smėlio animacijos dirbtuves, mokė žmones kurti smėlio animaciją. Jo sukurti filmai ,,Pelenai“, ,,Labirintai“, ,,Akmenys“. Ferencas taip pat kuria pagal muziką. Vienas tokių jo pavyzdžių – smėlio animacija pagal baroko kompozitoriaus Antonijaus Vivaldžio kūrinį ,,Keturi metų laikai – pavasaris“.

 

 

Konkursas ,,Ukrainos talentai“

 

Ukrainietė Ksenija Simonova – taip pat žymi smėlio dailininkė. K. Simonova nuo mažens buvo linkusi į menus. Ji augo menininkų šeimoje (mama buvo dailės mokytoja), todėl mergaitė nuo mažų dienų buvo meniškai ugdoma. Motina, pastebėjusi mergaitės aistrą dailei, leido ją į dailės koledžą. Ksenija išpopuliarėjo 2009-aisiais, kai jos vyras paskatino ją dalyvauti „Ukrainos talentų“ konkurse. Po aštuonių minučių trukusio pasirodymo visa publika liko sužavėta K. Simonovos smėlio animacija. Per pasirodymą ji vaizdavo Antrąjį pasaulinį karą ir žmonių emocijas. Tokią tematiką Ksenija pasirinko neatsitiktinai – Ukraina Antrojo pasaulinio karo metais labai nukentėjo. Per vokiečių okupaciją šalyje žuvo apie 7 milijonus civilių, be to, iš maždaug 11 milijonų žuvusių sovietų karių ketvirtadalis (2,7 mln.) buvo ukrainiečiai.

 

 

Džiazo poveikis žmogui

 

Džiazas – improvizacinės muzikos rūšis, kuri pradėjo formuotis gana vėlai, tik XIX a. pabaigoje, JAV. Šios muzikos pradininkai buvo iš Afrikos atvežtų juodaodžių vergų palikuonys. Amerikoje gyvenantiems juodaodžiams vergams viena iš nedaugelio leidžiamų pramogų buvo muzikavimas, kuris neleido pamiršti savo kultūros ir tradicijų. Taigi džiazas jiems tapo kasdienybės praskaidrinimo dalis.

 

Europoje džiazas atsirado maždaug XX a. 3-iajame dešimtmetyje ir sparčiai populiarėjo. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, rengiama begalė džiazo festivalių, kurie susilaukia daug dėmesio. Iš to galima spręsti, kad džiazo muzika žmogui reikalinga, ji gali kelti pačias įvairiausias nuotaikas: džiaugmą, liūdesį, nostalgiją… Bet svarbiausia, kad klausydamas džiazo žmogus geba pamiršti kasdienius rūpesčius.

   

Smėlis ir džiazas

 

Smėlio ir džiazo projektas – vienintelis ir originalus projektas, kurio metu piešiama skambant gyvai džiazo muzikai. Apie smėlio animaciją ir muzikos derinimą kalbamės su šio projekto kūrėja Jurgita Minderyte.

   

Pasaulyje yra žinoma ir daugiau menininkų, kuriančių smėlio animaciją, tačiau jūs esate vieninteliai Pabaltijo šalyse, kurie smėlio animaciją kuria skambant gyvai džiazo muzikai. Kaip ši muzika veikia kūrėjo mintis? Kodėl būtent džiazas?

 

Gal iš tikrųjų esu vienintelė. Nesu mačiusi ar girdėjusi, kad kas nors per kiekvieną koncertą improvizuotų, kurtų vis naujus piešinius, kurie, skambant gyvai muzikai, gimtų tiesiog čia pat, žiūrovų akivaizdoje. Muzika ir piešiniai man neatsiejamas duetas. ,,Smėlio džiazas“, manau, labai tinkamas pavadinimas, nes aš su smėliu džiazuoju pagal įvairią muziką. Ir tai nebūtinai yra džiazas. Tai ir meilės baladės, ir įvairios elektroninės improvizacijos, kaip dabartiniame mūsų projekte su Tomu Dobrovolskiu ir Neda Malūnavičiūte. Prieš metus teko koncertuoti ir su pankroko grupe iš Švedijos, kuriai pritarė Palangos pučiamųjų orkestras bei styginis kvartetas. Kiekvieną muzikos žanrą galima savaip nuspalvinti. Mano piešiniai netgi naudojami operoje „Turandot“, kuri buvo pastatyta Norvegijoje.

   

Jūs kuriate spontaniškai. Užsienyje labai dažnai smėlio animatoriai iš anksto jau būna susidėlioję taškus ir per renginį juos tiesiog apvedžioja…

 

Ne tik iš anksto susidėlioja, bet ir piešia tik porą kūrinių. Pastebiu, kad dauguma tai daro ne gyvai, o vaidindami, jog piešia. Piešiniai yra iš anksto nufilmuoti, sumontuoti, ir paleidžiama fonograma. Manau, kad tai nesąžininga žiūrovų atžvilgiu. Aš prieš fonogramas, todėl koncertuoju tik gyvai. Per mažesnius renginius, kai pieši tik kelis kūrinius nedidelei auditorijai, tenka naudoti muzikos foną, nes tokie pasirodymai su gyvais muzikantais gali tapti nuostolingi.

 

 

Smėlio menas – trapus menas. Ar būna taip, kad kartais nesigauna tai, kas gimsta mintyse?

 

Žinoma, būna ir taip. Tai improvizacijos menas, tad retai, bet jungiant skirtingas piešinių temas, kartais tenka slėpti kai kuriuos netikslumus. Bet po koncertų, peržiūrint filmuotą medžiagą, tie netikslumai virsta naujomis idėjomis, pasipilančiomis smėlio piešiniuose…

 
Emocijos, mintys ar džiazo muzika? Kas labiausiai jus veikia kuriant piešinius iš smėlio?

 

Viskas kartu susipina į vieną visumą. Muzikos kūrinys kelia vienokias ar kitokias emocijas, kurios virsta mintimis ir smėlį paverčia piešiniais. Svarbiausia – mokėti sapnuoti, fantazuoti, kitaip nepagausi emocijų. Kai žmogus jų neturi, tai jų nėra nei piešinyje, nei muzikoje. Toks darbas virsta niekalu…