Tikriausiai visiems yra tekę matyti tokių istorinių paveikslų, nuo kurių negalima atplėšti akių. Visai nesvarbu, kas juose vaizduojama. Jie traukia lyg magnetas, žavi ir gąsdina. Juose tarsi užkoduotos senųjų amžių ir žmonijos protėvių paslaptys, kažkokie burtai. Galbūt paslaptis slypi dažuose, į kuriuos panirdavo dailininko teptukas, prieš prisiliesdamas prie drobės?

 

paveikslai

1817 metais Didžiame Paryžiaus salone buvo pirmą kartą pristatytas prieš dvejus metus nutapytas prancūzų neoklasicizmo atstovo Martino Drollingo paveikslas „Virtuvės interjeras“. Paveikslą galite pamatyti PASPAUDĘ ČIA. Šis dailės kūrinys pelnė didžiulį kritikų pripažinimą, todėl jis ilgai buvo eksponuojamas Liuksemburgo rūmuose po menininko mirties 1817 metais, vėliau – Luvre. Tik nedaugelis žino, kad jauki, ramybę spinduliuojanti namų scena, vaizduojama minėtame paveiksle, slepia kraupią paslaptį. Dailininkas tapydamas įžymųjį paveikslą naudojo vadinamąjį mumijų rudą atspalvį.

 

Mumijų ruda spalva – tai sodriai rudos spalvos dažai, kurios atspalvis gali varijuoti nuo žalios (nedegintos) umbros iki degintos umbros. XVI – XX amžiaus Europoje dailininkai ir spalvų (pigmentų) kūrėjai norėdami išgauti tokį atspalvį maišydavo baltą dervą, mirą su senovės Egipto žmonių ir gyvūnų mumijų milteliais. Meno istorikų nuomone, M. Drolingas naudojo ne egiptiečių faraonų, bet Prancūzijos karalių palaikus, kurie buvo atkasti šventojo Deniso bazilikos požemiuose.

 

Tikriausiai daugeliui kyla klausimas, kodėl menininkai pradėjo naudoti tokį makabrišką pigmentą savo piešiniuose? Archeologai įsitikinę, kad dailininkai pradėjo naudoti pigmentą, išgaunamą iš žmogaus palaikų, nes nesugebėjo tiksliai nustatyti, kokiomis medžiagomis būdavo balzamuojami senovės egiptiečių kūnai.

 

Žodis „mumija“ yra persų ir arabų kalbų kilmės, naudojamas apibūdinti vašką arba bitumą. Bitumas – tai pirmasis produktas iš naftos, kurį žmonės naudojo kaip statybinę medžiagą (vietoj klijų ir hermetikų) 3800 metų prieš Kristų. Pirmą kartą aptikę mumijas arabai pamanė, kad juoda, lipni medžiaga dengianti kūnus ir tvarsčius buvo bitumas, todėl pavadino ją mumija. Nors bitumas iš tiesų buvo kurį laiką naudojamas balzamuojant kūnus prie Raudonosios jūros pakrantės, tačiau dažnai šiam tikslui būdavo naudojami įvairūs aliejai ir dervos. Pastarosios medžiagos sendamos pajuosta, taip sukeldamos painiavą, kurią vėliau bandę išnarplioti žmonės, nepataisomai sugadino galybę vienos įspūdingiausių žmonijos civilizacijos mumijų.

 

Viduramžių ir Renesanso laikais dailininkai naudojo bitumą kaip spalvos pigmentą, gamindami dažus. Nuo XVI amžiaus į Europą būdavo gabenamos senovės egiptiečių mumijos medicinos tikslais, tuo pasinaudojo ir menininkai. Jie pradėjo naudoti iš mumijų išgaunamą pigmentą, nes kitais būdais išgaunamo bitumo buvo labai sunku gauti. Mumifikuoti palaikai buvo taip plačiai naudojami, kad pigmentų kūrėjai pradėjo masiškai gaminti dažus, pavadintus „mumijų ruda“ spalva.

 

Tik XIX amžiaus pabaigoje šie dažai tapo nebepopuliarūs ir naudojami labai retais atvejais. Žmonės atrado būdų, kaip pasigaminti dar geresnės kokybės dažų iš kitokių medžiagų. Tačiau svarbiausia tai, kad jie pagaliau pradėjo suprasti, kad gamindami dažus iš mumijų, jie naikina istorinį paveldą. Kažkur apie 1960 metus mumijų rudos spalvos dažai buvo visiškai nustoti gaminti, nors šį pigmentą išgaudavusi bendrovės „C Roberson and Co“ atstovas žurnalui „Time“ yra sakęs 1964-aiais, kad: „Kažkur dar yra likę mumijų galūnių, bet iš jų mes nebeplanuojame kada nors gaminti dažų“.

 

Kas žino, galbūt todėl, kad senieji paveikslai tapyti tokiomis keistomis priemonėmis, jie atrodo tokie mistiški, paslaptingi ir baugūs? Net, jei juose vaizduojamas idiliškas namų vaizdelis. Žinant, kokiomis priemonėmis būdavo tapomi paveikslai anksčiau, į juos nebegalima žiūrėti taip, kaip anksčiau.