Mano gyvenimas prasidėjo nedideliame Lietuvos miestelyje, daugiavaikėje šeimoje. Buvau jauniausia iš šešių vaikų. Labai mylėjau mamą, bet man jos rūpesčio, meilės ir dėmesio trūkdavo. Neretai jausdavausi, tarsi būčiau nelauktas vaikas. Greičiausiai mama jau nebeplanavo pastoti perkopusi keturiasdešimties metų slenkstį. Tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Taip jau nutiko, kad vieną dieną mama suprato, kad po širdimi nešioja dar vieną, jau šeštą, gyvybę. Kartą visiškai atsitiktinai nugirdau mamą, besibarančią su taurelės nevengiančiu tėvu. Ji įsikarščiavusi aiškino, kad nenorėjo manęs, kad planavo pasidaryti abortą. Esą vizitas pas gydytoją jau buvo suplanuotas, bet tėvas pragėrė abortui skirtus pinigus ir mama negalėjo nuvažiuoti į ligoninę. Dėl šio keisto atsitiktinumo aš ir išvydau šį pasaulį… Pasaulį, kuriam manęs nereikia. Pasaulį, kuris vis bando mane sugniuždyti, suluošinti, sudaužyti širdį.

 

istorijos

Anksti netekau tėvų. Pirmasis mirė tėvas. Tragiškai žuvo, kai gerokai po vidurnakčio svirduliuodamas bandė pereiti greitkelį. Policija nusivežus mus atpažinti kūno, negalėjau sulaikyti ašarų. Kūnas buvo sudarkytas, tačiau kur kas baisiau buvo suprasti, kad jis visą gyvenimą praleido pamažu naikindamas save. Man išliko nedaug gerų prisiminimų apie jį. Jis retai išsiblaivydavo, dažnai būdavo piktas, ieškodavo priekabių. Kelis kartus vaikėsi mus aplink namus su kirviu, kol kaimynai galiausiai iškvietė pagalbą… Mamos netekau dar po kelerių metų. Aš nė nežinojau, kad ji sirgo krūties vėžiu, – ji niekada mums to nesakė ir nesiskundė. Gydytojų vengė, bandė išsigyti įvairiomis žolėmis ir kitais netradiciniais preparatais.

 

Netekusi abiejų tėvų jaučiausi namie kaip šuniui penkta koja. Broliai ir seserys manęs nemėgo. Dažnai užgauliodavo, kartais ir fiziškai smurtaudavo. Vyriausiasis brolis kartą net bandė seksualiai priekabiauti, bet man pavyko nuo jo pabėgti. Nuo tol vis jaučiau įtampą – nežinojau, ar pavyks pasprukti ir kitą kartą, jei jam kiltų panašių minčių… Vakarais, gulėdama lovoje, svajodavau apie dieną, kai galėsiu išeiti iš namų ir pradėti savarankišką gyvenimą.

 

Pirmoji meilė mane aplankė šešiolikmetę. Daugelis pasakytų, kad tai anksti, tačiau aš anaiptol nesijaučiau labai jauna. Sunkus gyvenimas mane užgrūdino, tad jaučiausi ne kaip šešiolikos, o kaip kokių trisdešimt šešerių. Jis buvo vyresnis ketveriais metais. Dirbo savo tėvų ūkyje. Man jis atrodė labai gražus ir protingas. Raumeningas, vyriškas. Įsimylėjau akimirksniu. Niekaip negalėjau suprasti, kaip toks ypatingas vyras gali susitikinėti su tokia paprasta panele. Man kartais atrodydavo, kad klasės stileivos jam būtų tikusios labiau nei aš. Aš nebuvau graži, plaukus kas rytą pindavau į nuobodžią kasą ir vilkėdavau drabužiais, gautais iš labdaros. Ne paslaptis, kad stiliaus perliukų ten nė su žiburiu nerasi.

 

Mano pirmasis kartas įvyko po poros mėnesių daugystės. Marius sakė, kad ilgiau laukti nebegali, o jei aš nesutiksiu, susiras kitą. Nenorėjau, kad taip nutiktų, todėl nusileidau. Pirmasis kartas man nepatiko. Marius elgėsi šiurkščiai, labai skubėjo. Man trūko bučinių ir glamonių. Vėliau dažnai galvodavau – jei jis būtų buvęs man dėmesingesnis, pirmasis kartas nebūtų buvęs toks nemalonus ir skausmingas. Nuo tos dienos mylėdavomės beveik kasdien, bet ir toliau nebuvo malonu su juo. Jokių apsaugos priemonių nenaudodavome. Marius sakė, kad nėra ko jaudintis, nes jis žino, ką daryti, kad neatsirastų vaikų. Po mėnesio mėnesinių nesulaukiau. Buvau vos šešiolikos ir jau nėščia! Laimė, Marius manęs nepaliko. Iškėlėme skubotas vestuves. Viskas buvo sutvarkyta labai gražiai, niekam nekilo nė mažiausio įtarimo, kad galbūt pilnametis vaikinas manimi pasinaudojo.

 

Santuokinis gyvenimas nebuvo laimingas. Marius, kaip ir mano tėvas, dažnai mėgdavo išgerti. Kartais man atrodydavo, kad jis būdavo apsvaigęs ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo kitokių medžiagų. Jis man liepdavo būti namuose ir tvarkytis. Neleisdavo niekur išeiti. Net norėdama apsilankyti pas gydytoją turėdavau atsiklausti jo leidimo. Pradėjau lankyti vakarinę mokyklą. Nėštumas buvo sunkus, todėl pamokas dažnai praleisdavau. Dažnai verkdavau naktimis, kai Marius dingdavo kelioms paroms ir net nepasivargindavo manęs įspėti, kur yra, ar jam viskas gerai, kada grįš. Po devynių mėnesių į ligoninę mane nuvežė kaimynai, nes Mariaus šalia nebuvo. Pagimdžiau mergaitę. Kai pirmą kartą ją pamačiau, negalėjau atsistebėti, kokia ji gležna, trapi ir… graži. Akimirksniu ją pamilau ir supratau, kad darysiu viską, kad jos gyvenimas būtų nors kiek laimingesnis nei mano.

 

Su kūdikiu ant rankų grįžau į mudviejų su Mariumi namus. Jis pasitiko labai šaltai, iš karto liepė tvarkytis namuose. Nė kiek nepadėjo rūpintis dukrele. Pradėjo dar labiau gerti. Vieną naktį grįžo namo apsvaigęs, pradėjo smaugti mane ir grasinti peiliu. Nusprendžiau, kad laikas prisiminti pažadą, duotą dukteriai gimdymo namuose. Kai galiausiai jis pavargo mane engti ir nuėjo gulti, aš tyliai susirinkau reikalingiausius daiktus (visai nedaug – tik dokumentus, keletą šiltesnių drabužių, kūdikio reikmenų krepšelį), pasiėmiau vaiką ir tamsią naktį pabėgau iš namų. Nežinojau, kur eiti, tad pirmąją naktį įsiprašiau pernakvoti buvusios klasės draugės namuose ir paprašiau neišduoti Mariui mano planų, kad jis nesivytų ir nepadarytų ko nors baisaus. Ankstų rytą pirmuoju autobusu išvykau į didmiestį, rankoje gniauždama lapelį su moterų krizių centro adresu, kurį man įdavė draugė.

 

Moterų krizių centre gavau laikiną nakvynę ir psichologinę pagalbą. Darbuotojos man padėjo pradėti skyrybų procesą su smurtaujančiu vyru, susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą. Su dukrele apsigyvenau mažyčiame ir labai kukliame nuomojamame bendrabučio tipo bute. Pradėjau dirbti padavėja vienoje miesto užeigoje. Kol dirbdavau, vaiką palikdavau kūdikių dienos centre. Netrukus gavau skyrybų dokumentus ir jaučiau, kad gyvenimas po truputį stoja į vėžes. Nors gyvenau vargingai, daug ko negalėjau sau leisti, tačiau jaučiausi laiminga, nes man ir mano dukrelei niekas negrasino. Dabar pati valdžiau savo likimą ir buvau tuo patenkinta.

 

Vieną dieną darbe teko aptarnauti keistą vyrą. Jo apranga buvo labai ekstravagantiška, veidas buvo kažkoks kitoks, gal intelektualesnis nei daugumos užeigos klientų. Jis užsisakė dienos pietus, desertą ir espreso kavos. Bendravo labai maloniai, bet aš kažkodėl jaučiausi labai sumišusi. Galbūt dėl to, kad jis taip įdėmiai žiūrėjo man į akis. Kai atnešiau sąskaitą, vyras įteikė savo vizitinę kortelę, prisistatė esantis fotografas ir garsios modelių agentūros akcininkas. Jis pasakė, kad esu labai mielo veido ir mano bruožai išskirtiniai. Jis norėtų padaryti keletą kadrų fotostudijoje. Negalėjau patikėti savo ausimis: nelaikiau savęs gražuole, negalėjau net pagalvoti, kad turiu galimybių tapti manekene. Aš aukšta, bet tai vienintelis mano privalumas… Žiūrėjau į tą vyrą nepasitikėdama. Nenorėjau būti apgauta ir apvilta dar kartą. Nieko jam nepažadėjau. Tik gūžtelėjau pečiais ir pasakiau, kad pagalvosiu. Kai jis išėjo, pamačiau, kad paliko daugiau arbatpinigių, negu paprastai paliekama šioje maitinimo įstaigoje…

 

Ryžausi paskambinti vizitinėje kortelėje nurodytu telefonu tik po dviejų savaičių. Kai kitame laido gale išgirdau jo balsą, pajutau, kad mano lūpos virpa, trūksta oro, prakaituoja delnai. Šiaip ne taip susitarėme, kad ateisiu rytoj po darbo į jo fotostudiją ir mes pasižiūrėsime, ką galima padaryti.

 

Studijoje buvo ne tik mano jau pažįstamas fotografas, bet ir dar keletas žmonių. Kaip vėliau supratau, tai buvo modelių agentūros vadovai ir grožio specialistai. Iš pradžių jie teiravosi apie mane, mano gyvenimą ir išsilavinimą. Į detales nesiplėčiau, bet tiesos neslėpiau. Pasakiau, kad mano gyvenimas nelengvas, kad vos suduriu galą su galu ir, be dukters, neturiu nė vieno artimo žmogaus. Po to kirpėja mane sušukavo ir padarė keletą nuotraukų. Visi susirinkusieji, mano dideliam nustebimui, aikčiojo iš susižavėjimo ir kalbėjo, kad tokių kaip aš pasitaiko gal tik kartą per penkiasdešimt metų. Jie sakė, kad jei esu pasirengusi daug ir sunkiai dirbti, mano gyvenimas gali pasikeisti iš pagrindų. Puse lūpų užsiminė, kad manęs gali laukti didi ateitis.

 

Jie nebuvo apgavikai. Netrukus aš jau vaikščiojau podiumais, fotografavausi žurnalų viršeliams ir reklaminėms fotosesijoms. Dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, dažniausiai pelnydavau aukščiausias vietas. Negalėjau patikėti savo sėkme. Kartais vakarais, užmigdžiusi dukrą, sėdėdavau vonioje prieš veidrodį ir svarstydavau, ką jie tokio pamatė manyje. Mano akys šiek tiek žvairokos, skruostikauliai per daug išsišovę, figūra per liesa, o šypsena kažkokia keista… Net daugybė komplimentų nepadėjo man savęs įtikinti, kad esu neapsakoma gražuolė. Tačiau galbūt tas netikėjimas bei nuoširdus darbas ir padėjo man pasiekti tokią sėkmę. Jau po kelių mėnesių pradėjau važinėti į Paryžių, Niujorką, Milaną, Londoną ir Tokiją. Sutikdavau vykti bet kur – mano vienintelė sąlyga buvo, kad galėčiau drauge pasiimti dukterį. Tuo metu jau uždirbdavau daug – apie tokias sumas anksčiau net nedrįsdavau pasvajoti, tad kol dirbdavau, dukterį prižiūrėti palikdavau auklei.

 

Paryžiuje per renginį susipažinau su simpatišku vyru. Mes kartu anksčiau išėjome iš vakarėlio ir vaikščiodami pakrante šnekėjomės apie viską, kas šaudavo į galvą. Jis buvo daug pasiekęs verslininkas, tačiau, svarbiausia, labai geras, šiltas ir išmintingas žmogus. Netrukus pradėjome susitikinėti. Supažindinau su dukra ir buvau maloniai nustebinta, kaip iš karto jis užmezgė ryšį su ja. Mano dukrelei jis labai patiko. Ji dažnai manęs teiraudavosi, kad vėl pas mus ateis dėdė. Kai vieną dieną paklausiau, kaip ji reaguotų, jei Vincentas apsigyventų kartu su mumis, atsakė, kad būtų laiminga, nes jis jai – lyg tėtis. Išgirdusi šiuos žodžius vos sulaikiau ašaras. Netrukus Vincentas man pasipiršo ir po kelių mėnesių iškėlėme nuostabią vestuvių puotą senovinėje Prancūzijos pilyje.

 

Sofija