“Mane ne kartą kaltino sąmokslų teorijų kūrimu“, – juokdamasi sako amerikietė, filmų prodiuserė Erin Franklin. Žinoma moteris prisipažįsta, kad niekada nemanė, jog plačiajai visuomenei atskleidžiama visa tiesa. E. Franklin užaugo Holivude, Kalifornijoje, ekscentriškoje aktoriaus ir rašytojos šeimoje. Galbūt dėl to nuo vaikystės pasižymėjo lakia vaizduote ir nuolatos sau bei artimiesiems keldavo daugybę su paranormaliais reiškiniais susijusių klausimų. Erin sutiko pasidalyti savo užrašais, kuriuose įamžinti keisti jos išgyvenimai ir sunkiai paaiškinami įvykiai.
Erin Franklyn -_is_asmeninio_arch

Pirmasis klausimas
Tėvas pasakojo, kad būdama penkerių metų susidomėjau sunkiai paaiškinamais reiškiniais. Kartą jo paklausiau, ar žmogaus smegenys visada buvo tokios, kokios yra dabar. Galbūt jos gerokai pasikeitė? Tikriausiai pati aiškiai to nesuprasdama klausiau, ar žmogus dar turi galimybių vystytis, t. y. pranokti dabartinius savo gebėjimus. Tėtis atsakė, kad žmonija – tai protingų, gebančių spręsti problemas organizmų visuomenė, ir tą dieną, kai žmogus nustoja mokytis, jis miršta.

Sklandymas virš lovos
Būdama 5–8 metų labai dažnai pabusdavau sklandydama virš lovos. Mano veidas būdavo maždaug 5 cm atstumu nuo lubų. Beje, taip nutikdavo ne tik mano kambaryje. Vieną 1970-ųjų naktį tėvai dirbo vienoje Holivudo studijoje. Buvau tokia pavargusi, kad užmigau ant sofos. Pabudau sklandydama palei lubas. Mačiau save miegančią ir dėl svarbaus darbo besiginčijančius gimdytojus.

Minčių galia?
Tikriausiai esate girdėję apie garsųjį magą Urį Gellerį, mintimis lankstantį šaukštus. Maždaug būdama septynerių metų labai susidomėjau alchemija ir tuo, ką daro šis ponas. Vieną vakarą prieš eidama miegoti paėmiau peilį ir įdėmiai į jį žiūrėjau bandydama mintimis sulenkti. Deja, nieko neįvyko, todėl padėjau jį atgal į stalčių. Kitą rytą susiruošiau valgyti dribsnius ir nuėjau paimti šaukštą. Atidariusi stalčių pamačiau sulenktą peilio rankeną. Priėjau prie išvados, kad įrankis sulinko man padėjus jį į stalčių. Keista, ar ne?
Erin Franklyn--_is_asmeninio_arch

Kraupus vaizdas už lango
Labai keistas dalykas nutiko man įpusėjus aštuntuosius gyvenimo metus. Miegojau savo kambaryje, buvo gal 2 val. nakties. Mane pažadino šiurpus garsas. Atsimerkusi viršutiniame dešiniajame šalia lovos esančio lango kampe pamačiau sklandantį sviedinį. Jis buvo rudas ir priminė dygliažuvę. Be to, skleidė keistą gelsvą šviesą. Tas daiktas turėjo akis. Jis nusileido ir bandė mane sugauti. Labai išsigandau! Nesupratau, kas tai per daiktas, tačiau jaučiau, kad jis susijęs su mano tėčiu. Po kelių sekundžių dygliuotas sviedinys dingo.

 

Šiurpą keliantys sapnai
Paauglystėje kone kiekvieną naktį sapnuodavau tą patį sapną. Jame atsidurdavau į observatoriją panašioje vietoje. Aš ir daug kitų žmonių sėdėdavome krėsluose prisisegę diržus. Tuomet visi žūdavo (vyko branduolinis karas). Jausdavau, kaip iš lėto yra mano kūnas. Tai nuolat kartodavosi. Atrodė, kad kažkas mus moko nejausti skausmo. Šie sapnai kėlė potrauminį stresą, nes pabudusi jausdavausi taip, tarsi mane kas nors būtų užpuolęs. Tokie sapnai mane vargino keletą metų, kol galų gale liovėsi. Iki šiol visa drebu apie tai pasakodama…
Nuo mažens sapnuodavau genetiškai pasikeitusius žmones ir gyvūnus. Sapnuose jie prašydavo mano pagalbos, tačiau niekuo negalėdavau padėti. Jie buvo slepiami nuo žmonių akių, gabenami uždaruose konteineriuose, plukdomi laivais. Dėl tam tikrų priežasčių dauguma išsigimusių žmonių ir gyvūnų buvo kilę iš Viduriniųjų Rytų. Mačiau sunkvežimių avarijas, kuriais buvo vežami žmonės varliagyviai ir žmonės gyvatės. Šie mutantai labai kentėjo fiziškai ir psichologiškai, nes negalėjo savimi pasirūpinti. Jeigu tai skamba šiurpiai, vadinasi, taip ir turi būti. Tokie sapnai mane persekioja visą gyvenimą. Jie yra dalis manęs. Suaugusi ėmiau melstis už šias būtybes. Negaliu įrodyti jų egzistavimo, tačiau jaučiu, kad jos yra. Tai tarsi tikromis kulkomis užtaisytas ginklas. Niekada nežinai, kada jis iššaus.shutterstock_92586154

Pagaliau ne viena
1983 m. gyvenau nepaklusniems paaugliams skirtos stovyklos bendrabutyje, Kalifornijoje, netoli Palm Springso. Kambaryje dažniausiai gyvendavo po tris mergaites, tačiau viena mano kambario draugė grįžo atgal pas tėvus, todėl gyvenome dviese. Buvo maždaug 1 val. nakties, kambarys skendėjo tamsoje. Mane pažadino lauke siautėjantis vėjas. Įsižiūrėjusi į tamsą pamačiau, kad kambaryje sklando daug maždaug teniso kamuoliuko dydžio rutuliukų. Jie šiek tiek švytėjo. Atrodė, kad tie daiktai protingi ir juda po kambarį vedami smalsumo. Apie 10 min. stebėjau juos netardama nė žodžio. Staiga išgirdau tylų draugės balsą: „Ar tu tai matai?“ Pajaučiau tikrą ekstazę. Pagaliau nebuvau vienintelė keistuolė, kuri regi ir patiria paranormalius dalykus.

Ką norėjo pasakyti lakštingala?
Patyriau daug nepaaiškinamų dalykų, todėl neteisiu kitų patirčių. Tikriausiai visi matė filmą, kuriame pagrindinis veikėjas supranta paukščių ir gyvūnų kalbas. Man garbė suprasti kitus gyvus padarus teko ne kartą. Itin gerai prisimenu vieną rytą, kai kartu su sūnumi išbėgome į lauką, kad tik jis nepavėluotų į mokyklinį autobusą. Staiga išgirdau labai gražiai giedant lakštingalą. Keisčiausia buvo tai, kad supratau, ką ji nori pasakyti. Atrodė, kad mano viduje kažkas ėmė keistis.

Nepaaiškinami nudegimai
Mane pažadino telefono skambutis. Buvo gal 5 val. ryto. Skambino bičiulė, kuri išsigandusi pasakojo, kad sapnavo, kaip sprogo erdvėlaivis. Labai išsigandau. Padėjusi ragelį nuėjau į vonią. Keista, tačiau mano veidas ir pečiai atrodė tarsi nudegę saulėje. Tačiau aš vengiu saulės, nes mano oda labai balta ir greitai nudegu. Todėl visada apsirengiu taip, kad nenudegčiau, be to, neinu iš namų be akinių nuo saulės. Tiesą sakant, šie nudegimai mane išgąsdino.

Pagrobimas 1990-aisiais
Vieną rytą atsibudau išmušta šalto prakaito. Naktį sapnavau, kad mane tyrinėjo keistos būtybės. Jos buvo visiškai nepanašios į žmones. Keista buvo tai, kad sapne gulėjau savo lovoje. Apskritai neatrodė, kad kur nors būčiau išgabenta. Tos būtybės stovėjo mano kambaryje. Jaučiau, kaip jos įsiskverbia į mane ir tyrinėja vidaus organus. Tačiau nejaučiau jokio skausmo. Man atrodė, kad tos būtybės kažką „taiso“ mano pačios kūne. Labai sunku paaiškinti, ką tuomet jaučiau. Nesijaučiau išsigandusi, nes tai nebuvo dramatiškas pagrobimas, kaip dažnai pasakojama. Pamenu, kad jos naudojo aliuminio žarną, prie kurios buvo pritvirtinti maži ir labai aštrūs peiliukai. Ją jos naudojo tam, kad kažką manyje pataisytų. Tiesa, pabudusi jaučiau skausmą. Po šio įvykio negalėjau judėti, valgyti ir gerti maždaug tris savaites. Gulėjau lovoje išpilta prakaito, mane nuolatos krėtė drebulys. Net negalėjau nueiti į tualetą. Galų gale draugas išlaužė kambario duris ir rado mane gulinčią ant grindų. Jis girdė mane vandeniu ir maitino sriuba. Tikriausiai jei nebūtų manęs radęs, būčiau mirusi. Kita vertus, nemanau, kad šios būtybės norėjo man pakenkti. Gydytojai sakė, kad niekada negalėsiu turėti vaikų. Tačiau praėjus 2,5 metų po šio įvykio Kalėdų rytą man gimė sūnus. Vėliau susilaukiau dar vienos atžalos. Nežinau, kokias būtybes tuomet regėjau, tačiau būsiu dėkinga joms visą gyvenimą. Laiminu jas ir dėkoju už tai, ką padarė…

Devynios gyvybės
Kartą ant manęs užkrito pastoliai, tačiau likau gyva. Patyriau dvi smegenų operacijas. Man buvo galvos smegenų vandenė (hidrocefalija). Du kartus per dvejus metus buvau komoje: vieną kartą dėl hidrocefalijos, antrą – dėl nelaimingo atsitikimo kuriant vieno šou projektą. Pastarąjį kartą buvau užlipusi ant kopėčių, ir man ant galvos užkrito gegnė. Tuomet iš komos pabudau po trijų savaičių. Maždaug prieš metus apie pusę pirmos nakties man važiuojant namo po įtemptos darbo dienos sprogo kairė priekinė automobilio padanga ir nulūžo ratas, ant kurio ji buvo užmauta. Negalėdama kontroliuoti automobilio, atsidūriau priešpriešinio eismo juostoje. Laimė, nebuvo priešais važiuojančių automobilių, todėl niekas nenukentėjo. Mano transporto priemonė buvo smarkiai sudaužyta, tačiau ta vieta, kur sėdėjau, buvo sveika, todėl likau gyva. Stebuklas, kad tai nutiko tą naktį. Esu dėkinga, kad padanga nesprogo kitą rytą, kai planavau vaikus vežti pas odontologą. Dar daugiau – buvau maištinga paauglė, todėl ne sykį esu perdozavusi alkoholio ir vaistų. Išgyvenau tris klinikines mirtis. Pamenu, kad per paskutiniąją mačiau vieną savo vaikų. Jis turėjo gimti ateityje. Todėl pasirinkau galimybę grįžti ir nugyventi laimingą gyvenimą. Įvyko stebuklas, po kurio nusprendžiau daugiau niekada netampyti likimo už ūsų.

NSO
Esu mačiusi tikrai nemažai neatpažintų skraidančių objektų. Labiausiai įsiminė tai, ką pamačiau 2010-aisiais. Apie pirmą valandą nakties vyras pakvietė mane, kad išeičiau į lauką. Mudu manėme, kad danguje regime šviesos, sklindančios iš miesto, šaltinį. Tačiau niekaip nesugalvojome, koks šaltinis galėtų skleisti tokią šviesą. Tai galėjo būti „motininis“ erdvėlaivis. Tas daiktas kybojo teisiai virš mūsų namų Kalifornijoje, Los Andžele. Beje, jis buvo šiek tiek permatomas.

Jausmas, kad esi stebimas
Vieną vakarą važiuodama namo užmigau automobilyje. Sapne žinojau, kad miegu transporto priemonėje, kuri važiuoja greitkeliu. Jaučiausi apsvaigusi. Atrodė, kad kas nors mane stebi, tačiau nežinojau – kas. Pabudusi niekaip negalėjau atsikratyti šio jausmo. Tiesą sakant, jis lydi iki šiol. Labai keistas jausmas…

Pretty young woman with her cat
Kallie ir aš
Kallie – tai mūsų katė. Mudvi kartu snausdavome ant sofos. Buvo atvejų, kai aš supratau, ką ji galvoja, ir ji suprasdavo, ką galvoju aš. Sunku apibūdinti šį jausmą, tačiau tiesiog žiūrėdavome viena į kitą ir suprasdavome viena kitos norus. Maloni, tačiau labai keista patirtis.

Skaičių galia
Nuo vaikystės vadovavausi skaičiais. Itin reikšmingi man buvo skaičiai 11, 29, 38, 47 ir jų kombinacijos. Juos regėjau visur. Kai man buvo ketveri metai, tėvas papasakojo apie skaičių 1111. Jis sakė, kad kai numirs, praneš man, ar yra pomirtinis gyvenimas pasinaudodamas pasikartojančių skaičių kombinacijomis, sudarytomis iš keturių skaičių. Prieš 17 m. prisijungiau prie profesinių sąjungų organizacijos ir mano numeris iki šiol yra 4747. Be to, mano vyro mėgstamiausias skaičius nuo mažų dienų – 407. Labai dažnai su anksčiau minėtų skaičių kombinacijomis susiduriu kurdama filmus. Mano Taro korta yra keturios lazdos. Skaičiai man padėjo, kai buvau išsibalansavusi fiziškai, protiškai, emociškai ir dvasiškai. Tyrinėjau juos ir supratau, kad tam tikros kombinacijos reiškia atitinkamus dalykus. Pastaraisiais metais dažnai regiu skaičių 13 ir jo kombinacijas.
Sphere in hands

Kaip jaučiuosi dabar?
Nuolatos svajoju apie gyvenimą kitu laiku ir apie keliones po kitas planetas. Kartais atrodo, kad gyvenu keturių, o ne trijų matmenų visatoje. Tačiau žinau, kad negaliu pasirinkti savo egzistencijos pobūdžio. Vis dėlto gimiau ne tokia kaip kiti. Kai kurie keliai man neužsivėrė. Juos prisimenu, užuodžiu, matau, jaučiu… Kartais jaučiu dieviško žinojimo palaimą, retkarčiais atrodo, kad kažkas plėšo mane iš vidaus. Todėl dažnai sakau žmonėms, kad jaučiuosi taip, lyg vaikščiočiau aplink Žemės rutulį su Taro kortų malka, besisukančia mano viduje, svarstydama, kuri korta staiga ištrūks. Didžiąją gyvenimo dalį esu užsiėmusi kasdiene veikla ir nežinau, kada konkrečiai įvyks kas nors neįprasto. Tačiau mokausi tai pajusti, kad būčiau pasirengusi veikti, kai tai nutiks. Kai buvau maža, šalia manęs visada būdavo dvi vėlės. Jos priversdavo mane jaustis taip, tarsi nuolatos patirčiau širdies smūgį, mat mėgdavo lenktyniauti tarpusavyje ir pralėkdavo pro mano kūną traukinio greičiu. Vis dėlto nemanau, kad vėlės norėjo man pakenkti. Jos tiesiog nežinojo, kad negaliu reguliuoti jų judėjimo greičio. Kai nuėjau pas paranormalių reiškinių specialistą, jis pasiūlė paprašyti vėlių, kad jos šiek tiek sulėtintų tempą, ir aš galėčiau geriau suprasti jų siunčiamas žinutes. Kai tai padariau, pasijaučiau daug geriau. Nuo tos akimirkos galėjau geriau jas matyti ir suprasti. Taigi vėlės išmoko su manimi bendrauti. Deja, seniai jų nejaučiu. Nors, tiesą sakant, tai viena, tai kita kartais mane aplanko.
Suvokiu, kad yra būtybių, kurių nematome ir nepažįstame. Kai buvau maža, tėvas sakė, kad galime gyventi keliuose lygmenyse vienu metu. Galbūt dažnai mūsų keliai susipina. Hipotezė, kad egzistuoja kitos būtybės, pavyzdžiui, vaiduokliai, ateiviai, dvasios, gali būti teisinga. Be to, visos šios būtybės gali būti vieni ir tie patys padarai. Mes esame savęs pačių ir begalybės atspindžiai. Mes esame tos būtybės, ir jie yra mes. Patyriau daug nepaaiškinamų dalykų, todėl nejaučiu tos baimės, kuri mane kankino tą naktį, kai dar būdama vaikas už lango pamačiau šviečiantį dygliuotą sviedinį. Tai nereiškia, kad apskritai nejaučiu baimės. Vis dar mokausi šio gyvenimo pamokas. Nuo pat vaikystės mokiausi mylėti. Meilė keičia nesantaiką į sklandų kosmosą. Vienas draugas kartą pasakė, kad gyvenimas yra kosmosas arba chaosas. Reikia tik išsirinkti vieną jų. Tikiu, kad bet kuriame visagalės visatos mokyklos lygmenyje visi judame į priekį, nes galų gale pasimokome iš netinkamo elgesio ir toliau vystomės.

Kartais žmonės prašo mano pagalbos. Keista, tačiau padėdama kitiems jaučiu palengvėjimą. Tai suteikia jėgų ir noro gyventi. Žinau, kad manęs buvo pasigailėta, nepaisant prastų pirmųjų mano žingsnių šioje planetoje. Tokiu būdu man buvo pasakyta, kad turiu būti pasirengusi vienu metu padėti kad ir dešimčiai žmonių, nes visata man davė ir duoda daug daugiau.
Kodėl tiek kartų buvau taip arti mirties ir išgyvenau? Nežinau… Tačiau neketinu žiūrėti dovanotam arkliui į dantis. Tikiu, kad žmonija atbunda ir patenka į naują sąmoningumo lygmenį. Tikiu, kad žmonės vis dažniau susidurs su nepaaiškinamais reiškiniais, nes mes nuolatos vystomės, o laikas vis greitėja. Žmonės man atsiunčia keisčiausių istorijų. Jie patys dažnai mano, kad yra pamišę, tačiau aš taip nemanau.
Negaliu nustoti lįsti į šią „triušio olą“. Netikiu, kad šalia esančios būtybės nori mums pakenkti arba ištyrinėti, jog galėtų pasinaudoti mūsų silpnybėmis. Jeigu ateivis apsilankytų mūsų namuose, jį paslėptume ir pamaitintume. Nors tai greičiausiai išvestų mano vyrą iš proto (juokiasi).
Ši „triušio ola“ yra beribė kaip ir visata. Tačiau tik tris matmenis suvokiančiam protui jos atskleidimas ir visiškas ištyrimas yra neįmanomas.