Katės itin mėgsta pieną. Sveikų šunų nosis privalo būti šalta ir šlapia. Iš aukštai krisdamos murklės visuomet nusileidžia ant kojų. Triušius būti paimti ir kelti tik už ausų. Kurie iš šių teiginių yra tiesa, o kurie melas? Jeigu abejojate, metas susipažinti su populiariausiais mitais apie gyvūnus.

 

shutterstock_135547847

1. Katėms reikia pieno

Nors dauguma murklių noriai laka pieną, iš tiesų nerekomenduojama katėms duoti šio produkto. Nei murklės, nei šunys netoleruoja laktozės, todėl pienas gali sukelti pilvo skausmus, viduriavimą, pykinimą ir kitus nemalonius simptomus. Pieno galima duoti nebent mažiems kačiukams, nes jų organizmas dar geba jį suvirškinti. Tačiau piktnaudžiauti šiuo skanėstu nevalia, nes karvių piene laktozės yra daugiau nei kačių, todėl net jaunikliams jis gali netikti. Jeigu jūsų murklė negali atsispirti pienui, verčiau retkarčiais duoti paskanauti varškės, palaižyti jogurto, pasukų ar kitų raugintų pieno produktų.

 

2. Sveikų šunų nosis turi būti vėsi ir drėgna

Nedera vien pagal nosies būklę spręsti apie šunų sveikatos būklę. Nosies temperatūra ir drėgnumas priklauso nuo aplinkos veiksnių, ar keturkojai yra fiziškai aktyvūs ir kt. Sunerimti derėtų tuomet, jeigu nosis išsausėja, sutrūkinėja, ant jos atsiranda žaizdelių, gyvūnai pradeda sloguoti. Kai augintiniai tampa apatiški, dingsta apetitas, atsisako žaisti, yra liūdni, juos pykina, pradeda viduriuoti, tuomet galima įtarti, kad jie serga. Tokiu atveju derėtų pamatuoti jų kūno temperatūrą rektaliniu būdu. Normali šunų temperatūra – 38,3–38,6 °C. Jeigu šeimininkams kelia nerimą augintinių sveikatos būklė, būtina kreiptis į veterinarą.

 

3. Murklės krisdamos visuomet nusileidžia ant kojų

Kates dėl pomėgio laipioti po aukštus medžius ir objektus galima vadinti tikromis kaskadininkėmis. Galbūt dėl to ir atsirado mitas, kad murklėms kristi iš aukštai nepavojinga, nes jos visuomet nusileidžia ant kojų. Nors ilgauodegės iš tiesų geriau nei kiti gyvūnai geba susiorientuoti krisdamos ir pakreipti savo kūną norima linkme, netgi joms tai ne visuomet pavyksta. Įrodyta, kad vos trečdaliui kačių pavyksta nusileisti ant kojų. Netgi tuo atveju galimos traumos: galūnių lūžiai, sausgyslių patempimai, raumenų plyšimai, stiprūs vidaus organų sumušimai ir kt. Vis dėlto apie 90 % murklių po kritimų išgyvena, o apie 37 % prireikia specialaus gydymo.

 

4. Kai šunys serga, ėda žolę

Žolės kramsnojimas – visiškai normalus šunų elgesys. Taip elgiasi netgi vilkai. Apie 6 % jų išmatų sudaro augalinės kilmės produktai. Tokio elgesio priežasčių gali būti įvairių. Tačiau dažniausiai keturkojai ėda žolę, nes ji yra gardi, sultinga ir salsva. Gyvūnai greitai išsirenka mėgstamiausius augalus ir dažnai neatsispiria jų suėsti. Kartais šunys kramsnoja žolę vien iš nuobodulio. Nustatyta, kad dažniausiai keturkojai žolę ėda, nes organizmui trūksta ląstelienos. Patartina pamėginti augintiniams duoti specialaus ėdalo, kuriame būtų apstu ląstelienos arba šviežių daržovių. Jeigu žolės kramsnojimas iš tiesų susijęs su šia problema, pakeitus gyvūnų ėdalą, įprotis dings.

 

5. Visas papūgas galima išmokyti kalbėti

Iš tiesų daugelį papūgų galima išmokyti pasakyti kokį nors žodį ar pamėgdžioti tam tikrą garsą, tačiau imliausios kalbai yra pilkosios, aro, kakadu, amazonės ir banguotosios papūgos. Pačios gudriausios – pilkosios papūgos. Jos netgi geba išmoktus žodžius susieti su atitinkamu objektu. Aros geba išmokti iki 2 000 žodžių, bet geriausiai atkartoja įvairius aplinkos garsus: durų girgždesį, telefono skambutį, šuns lojimą ir kt. Kakadu įprastai geba išmokti kelias dešimtis žodžių. Amazones mokyti sunkiau, dažniausiai jos išmoksta vos kelis žodžius. Panašias mokymosi galimybes turi ir banguotosios papūgėlės. Jos gali išmokti iki 20 žodžių, bet kalba retai. Beje, patinėliai kur kas imliau mokosi ir dažniau išmoksta kalbėti nei patelės. Taip pat greičiau kalbėti išmoksta pavieniui laikomi paukščiai, nes gyvendami grupėmis bendrauja tarpusavyje, todėl žmogaus kalba jų nedomina.

 

6. Jeigu žuvytės akvariume išbluko, vadinasi, serga

Nereikėtų daryti skubotų išvadų. Jeigu žuvyčių spalva pakito tik trumpam, gali būti, kad jos patiria stresą. Tačiau jei spalva išblunka ilgam, vadinasi, žuvytės serga arba joms trūksta naudingų medžiagų. Tokiu atveju įprastai pastebimi ir kiti simptomai: žuvys tampa apatiškos, sumažėja apetitas, pelekai suskeldėja, akys tampa apsiblaususios, gali būti tarsi aptrauktos plėvele, kartais bando kasytis ir trintis į augalus arba akmenis. Auksinės žuvelės gali išblukti negaudamos pakankamai saulės šviesos.

 

7. Triušius reikia kelti paėmus už ausų

Nevalia to daryti! Tai gyvūnams ne tik skausminga, bet ir pavojinga. Triušiai – labai jautrūs gyvūnai, turintys trapų skeletą, todėl juos galima labai greitai ir lengvai sužaloti. Dėl to jų taip pat nevalia imti už sprando, uodegos ir kojų. Geriausia triušius kelti abejomis rankomis švelniai prilaikant tiek priekinę, tiek užpakalinę kūno dalis, nespausti, bet laikyti tvirtai, kad gyvūnai neišsprūstų ir nukritę nesusižeistų. Ne visi triušiai mėgsta būti imami ant rankų. Geriausia prie to pratinti nuo mažens.

 

Specialistės komentaras

Veterinarijos gydytoja Viktorija Tvaranavičiūtė

 

Tikima, kad žiurkes geriausia auginti po dvi ir skirtingų lyčių, jog neliūdėtų. Tai tiesa?

Naminės žiurkės dažniausiai auginamos po vieną. Tačiau jos – socialūs gyvūnai ir natūralioje gamtoje gyvena didelėmis grupėmis, todėl jas iš tiesų geriau auginti poromis ar mažomis grupelėmis. Žiurkės kur kas intelektualesnės nei kiti namie auginami graužikai, todėl auginamos pavieniui gali nuobodžiauti, o tai gali lemti asocialų elgesį. Laikant porelę kyla kita problema – ar patelė neatsives palikuonių ir ar graužikų neprisiveis per daug? Sprendžiant šį klausimą naudinga vieną iš augintinių iškastruoti. Netgi jei laikote vieną žiurkę, nereiškia, kad tuoj pat turite skubėti į parduotuvę ieškoti jai kompaniono. Svarbu, kad ji turėtų užtektinai veiklos, taip pat būtina jai rodyti daug dėmesio, kad nenuobodžiautų.

 

Sakoma, kad gyvūnai gali išsilaižyti žaizdas ir patys pasigydyti. Tai mitas ar tiesa?

Šis prasimanymas susijęs su kitu mitu, kad neva šunų ar kačių nasruose yra mažiau bakterijų nei žmonių burnoje. Iš tiesų manymas, kad gyvūnai gali išsilaižyti žaizdas, yra klaidingas. Klientams dažnai tenka įrodinėti, kad po operacijų augintiniai privalo dėvėti specialius apsauginius gaubtus, neleidžiančius pasiekti pjūvio ir siūlių. Reikėtų atkreipti dėmesį į kačių liežuvį – jis itin šiurkštus, todėl laižant žaizdas jos ne tik negyja, bet tampa gilesnės, atsiranda šlapiuojančių egzemų, gali netgi kilti gilioji arba paviršinė piodermija. Bet kokios žaizdos laižymas dažniausiai sukelia antrines infekcijas, pailgina gijimo laiką, atsiranda ant odos randų, gali kilti netgi psichologinių problemų, susijusių su tam tikros kūno vietos perdėtu laižymu.