Onkologinė liga kiekvienam žmogui pateikia daug hamletiškų klausimų. Broniui Strikuliui, prisiminus tą beveik prieš 25-erius metus patirtą išbandymą, atrodo, kad tada svarbiausia buvo išsaugoti ramybę, kasdienių darbų ritmą ir tikėjimą Dievu. Operaciją 1987-ųjų spalį jis laiko naujo gyvenimo pradžia.

   

Pokario metų išbandymai nesibaigė

 

B. Strikulis mano, kad jo, karų ir pokario metų, kartai sunkių išgyvenimų teko daugiau negu šiandieninei. Kai jo tėvas Jonas, Lietuvos kariuomenės savanoris, dingo, Bronių iš darbo Šiaulių srities Finansų skyriuje atleido kaip nepatikimą žmogų. Tuomet atvyko į Vilnių, kur pavyko įsidarbinti šiek tiek žemesnėse pareigose Vilniaus srities Finansų skyriuje. Kai nušautas tėvas po kelerių metų atsirado ir buvo atpažintas, Bronius manė, kad jo gyvenimas tekės ramesne vaga. Deja, pradėjo kamuoti siaubingi galvos skausmai. Gydymasis poliklinikose ir ligoninėse mažai padėjo, teko gerti daug vaistų. Vienos ligonės patartas pabandė nuo skausmo dėti šlapimo kompresus, po kurių patirdavo greitą palengvėjimą. Bet grįžęs iš ligoninės buvo atleistas iš darbo, kas Broniui taip pat buvo nemažas smūgis.

 

Artėjant pensiniam amžiui pajuto kakle ir ties raktikauliu du kone kiaušinio dydžio guzelius. Ką daryti? Nuvyko į polikliniką, kur buvo nusiųstas į Onkologijos centrą. Atlikęs tyrimus išgirdo diagnozę – trečios stadijos karcinoma su metastazėmis, ir patarimą skubiai operuotis.

 

„Negaliu. Man reikia perduoti darbą (tada jis dirbo sandėlininku)“, – skubiai atsakė. Pasiteirautas, kiek tam reikia laiko, atsakė, kad bent dviejų savaičių. „O jeigu numirsi?“ – paklausė gydytojas.

 

„Jeigu Dievas duos, gal išgyvensiu“, – atsakė Bronius. Išgirdęs diagnozę abejojo, ar tai ne mirties nuosprendis, bet gydymas teikė vilčių, nieko nedaryti atrodė leisti įremti šautuvą į krūtinę.

   

Nutikimai ligoninėje

 

Po dviejų savaičių atvyko operuotis. Prieš operaciją pasikliovė Dievo valia – kaip bus lemta, taip ir bus. Juk, pasak pašnekovo, tikinčiajam Dievo karalyste ir amžinuoju gyvenimu mirtis neatrodo itin baisi.

 

Atmintyje jam iškyla vaizdas, kaip pabudo po operacijos reanimacijos palatoje: kraujas plūsta pro tvarsčius ant galvos ir kaklo. Tik pervežė iš reanimacijos palatos į paprastą, pakilo 40 laipsnių temperatūra. Ir porą dienų ji nekrito. Kai gydytojai ištarė nežiną ką daryti, Bronius prisiminė skaitytą patarimą temperatūrą mušti savo paties šlapimu. Juk šio metodo naudą jau buvo pajutęs dėdamasis kompresus, pasiryžo šlapimo ir gerti. Tą pačią dieną taip ir padarė. Kas padėjo, nežino, bet kitą parą temperatūra nukrito.

 

Kai dar po kelių dienų kaklas ištino ir negalėjo nieko praryti, sumojo, kad jau savaitę nesituštino (tai ne itin keista, juk ilgai nieko nevalgė) ir sumanė pasidaryti klizmą. Taip ir padarė. Išsituštinus atslūgo kaklo tinimas.

   

Nauji kasdienos ritualai

 

Šviesios atminties Eduardo Girčio sveikatingumo knygeles platinęs ir pirmojoje Lietuvoje sveikos gyvensenos mokykloje paskaitas lankęs Bronius mokėsi švytuokle testuoti, kokie maisto produktai žmogui tinka, o kokie – ne. Nutarė išbandyti. Pastebėjo: atsineša sriubos – švytuoklė nepataria valgyti, tuomet ją išpila. Atskirai testuodavo garnyrą, mėsą ir visas daržoves – ko švytuoklė nepatardavo valgyti, tą taip pat mesdavo į šiukšliadėžę. Vakarienei duodamo pieno su sausainiais vyriškis išmesti nesiryžo: sausainius labai mėgo, o pilti pieną kaimo vaikui atrodė niekinga. Bronius suvalgė sausainius, nepaisydamas švytuoklės patarimo, – pasidarė bloga, skrandis nevirškino. Tada pagalvojo – mėgsta nemėgsta produkto, jeigu švytuoklė nepataria valgyti, vadinasi, negalima. Be to, paaiškėjo, kad pieną palaikius parą, kol surūgsta, tokio švytuoklė valgyti jau nedraudžia. Taip švytuoklė pamažu atpratino B. Strikulį nuo netinkamų sriubų ir šviežio pieno.

 

Kelis kartus Bronius pabandė nepaisyti švytuoklės patarimų, bet greitai, pasijutęs daug prasčiau, suprato, kad švytuoklė jam daugiau padeda negu trukdo.

 

Sveikatingumo mokyklos lektoriaus gydytojo iš Minsko S. Vaitovičiaus paprašė pakonsultuoti. Išgirdo atsakymą, kad operuotų onkologinių ligonių jis negydo. Tačiau labai prašomas patarti, kaip Broniui derėtų elgtis, kad liga neprogresuotų, išgirdo patarimą savaitę valgyti tik grūdus, tada 10 dienų badauti, o vėliau gerti radioktyvų jodą. Ir rūpestingai rinktis produktus – vengti mėsos, pieno produktų. Bronius taip ir darė.

   

Radioaktyvus jodas, ugniažolės ir minčių jėga

 

Po operacijos B. Strikulis trejus metus gėrė radioaktyvų jodą ligoninėje. Iš pradžių kas 3 mėnesius, vėliau kas pusmetį. Gydydamasis nepamiršo švytuoklės patarimų ir išbandė dar ne vieną sveikatinimosi literatūroje aptiktą patarimą. Pavyzdžiui, gėrė žibalą ir ugniažolių sultis. Perskaitęs, kad žibalas gydo karcinomas, sužinojo, jog Vilniuje, Vokiečių gatvėje, yra vaistinė, kurioje galima įsigyti vaistą Petrol D. Susiradęs ją, išgirdo, kad šį vaistą parduoda tik pagal receptą. Gėrė taip pat ir aviacinį žibalą po desertinį šaukštą užgerdamas vandeniu.

 

Perskaitęs apie prancūzų mokslininko Kuje atradimą, kad ryte pabudus ir vakare prieš miegą po 20 kartų pusbalsiu kartojami žodžiai: „Man kiekvieną dieną darosi vis geriau ir geriau“, – per sąmonę užfiksuojami ir tampa tikrove, padeda žmogui sveikti.

 

„Mūsų gyvenime mintys yra labai svarbios. Kaip galvojame, taip ir jaučiamės, tokie ir esame“, – teigė B. Strikulis.

   

Savanoriška veikla padeda

 

Kas yra žmogaus gyvybingumo pagrindas? B. Strikulis neabejoja, kad žmogui būtina dirbti, judėti ir daryti gera kitiems. Vyriškis, netgi įpusėjęs devintą dešimtį, kasdien dirba. Nuo to laiko, kai išėjo į pensiją, dirba savanoriškai. Jis yra Savanorių centro narys – kasdien platina spaudą, knygas.

 

Ne vienerius metus buvo savanoriško judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ entuziastas. Su bendraminčiais prižiūrėjo tvarką viešose vietose, budėjo gatvėse.

 

B. Strikulis mėgsta darbuotis ir kolektyviniame sode, lankytis paskaitose sveikatos temomis, koncertuose. Kas tik jo nedomina. Jau daugiau nei dešimt metų jis yra Lietuvos vegetarų klubo narys, nuo 1995-ųjų – ir Veiklios ilgaamžystės akademijos narys.

 

Atskiras Broniaus susidomėjimo objektas – kaip išmetamus daiktus prikelti naujam gyvenimui. Tokį jis kone kasdien „įpučia“ bent kelioms išmestoms aliuminio skardinėms nuo gėrimų. Įpjovęs jų šonus iš skardinių padaro žaislinius sukučius, kurie pakabinti ant siūlų ir pasukti tarsi juda mirgėdami įvairiomis spalvomis ir virpindami orą. Juos daryti pradėjo prieš trejus metus, perskaitęs apie kiniškus žibintus.

 

Šiuos žibintus-sukučius vadina talismanais ir dovanoja visiems pažįstamiems. Lietuvos Vegetarų sąjungos prezidentė, chemijos mokslų dr. Ksavera Vaištarienė teigia pastebėjusi, kad tos žmogaus rankų darbo skardinės stipriai gerina aplinkos ir net šalia stovinčio vandens energetiką. Pasak K. Vaištarienės, tai nieko nuostabaus, nes tie žibintai-sukučiai kuria judėjimą, o vingis, sūkurys teikia daugiau gyvybinės energijos.

   

Prikelti antram gyvenimui

 

Vasarą 86-metis vyriškis savo sodo sandėliuke surengė pamestinukų BRO, prikeltų antram gyvenimui (taip jis pavadino iš išmestų skardinių padarytus žibintus-sukučius), parodą, skirtą Lietuvos Vilties prezidentui Stasiui Lozoraičiui atminti.

 

Sandėliuke – šimtai ant lubų pakabintų sukučių, su kuriais įėjęs Bronius pasisveikina juos pasukdamas, nedidelę patalpą paversdamas mirguliuojančia ir plazdenančia. Ant sienų lentynose stovi vėl šimtai tokių nejudrių sukučių (iš viso jų daugiau nei 700), o ant sienos – straipsnių iškarpos apie įvairius alternatyvius gydymo metodus, padėjusius Broniui įveikti sunkią ligą: „Ar žibalas – vaistai“, „Gyvenimas pagal švytuoklę“, „Gyvybės dieta“, „Mitybos programa pagal E. Girčį“ ir daug kitų. Šalia jų – ir knyga apie vaistinių augalų galią, prancūzų mokslininko Kuje karoliukai, raginantys vos pabudus ir prieš miegą kartoti: „Man kiekvieną dieną darosi vis geriau ir geriau“, Vegetarų sąjungos prezidentės Ksaveros Vaištarienės priesakai, Dvasingumo, meilės ir sveikatingumo bukletas, straipsniai, kuriuose rašoma, kaip šiukšlės tampa menu, o atliekos – turtu.

   

Pokyčiai po operacijos

 

Kodėl ši paroda skirta šviesios atminties S. Lozoraičiui? „Visi mes gyvenime turime žmonių, kuriems jaučiame išskirtinę pagarbą. Toks man – S. Lozoraitis. Prezidento rinkimų metu 1993-aisiais, kai prie Onkologijos instituto agitavau už Vilties prezidentą, buvau sumuštas, man išmušė du dantis, o S. Lozoraitis davė pinigų juos įsistatyti“, – prisiminė dar vieną savo gyvenimo epizodą B. Strikulis.

 

Kada jis patikėjo, kad vėl yra sveikas? Į šį klausimą B. Strikulis atsakė ligi šiol negalįs to sakyti – operaciją primena nemažas įdubimas buvusio guzo vietoje ir negyjanti žaizda ant peties. Ją kasdien patepa ir pridengia minkštu popieriumi, kad susigertų išeinantys nešvarumai. Jam siūlomos operacijos žaizdelei sutvarkyti atsisako – gal taip organizmas valosi, o atėmus šią galimybę vėl formuosis nauji guzai.

 

Ką jo gyvenime pakeitė diagnozė – vėžys? Perskaitė daug knygų ir straipsnių apie alternatyviuosius gydymo metodus, įprato gyventi labiau laikydamasis paros ritmo, kitaip maitintis: visų pirma geria skysčius, tarkime, arbatą arba kompotą, tada valgo sriubą ir tik vėliau tirštą patiekalą, ilgai kramtydamas kiekvieną kąsnį. Prieš valgydamas persižegnoja ir peržegnoja maistą. Taip prisimindamas vaikystėje namuose regėtą ritualą padėkoja Kūrėjui už šią dieną ir dovanas, paprašo, kad maistas organizmui būtų naudingas.

 

Svarbiausia B. Strikuliui – įprotis ramiau sutikti bet kokius priekaištus ir nemalonumus, padėkoti Dievui už kiekvieną dieną. Rytą jis pradeda, vakarą taip pat baigia malda, tiki augalų vaistinėmis galiomis, švytuoklės pagalba, brangina artimuosius.