Pasyviai agresyvus pašnekovas, kolega ar, neduok Dieve, gyvenimo palydovas – nelengvas išbandymas. Jis niekada nepasakys tiesiai, kad kažkas ne taip. Dažniausiai toks asmuo pyktį reikš užslėptais būdais, o kaltę galiausiai suvers kitiems. Tad kaip nepapulti į pasyvaus agresoriaus pinkles?

 

pasyvi agresija

Pasyvi agresija pastebima ne visada

 

Pasyviai agresyvus elgesys arba pasyvi agresija – tyčinis, užmaskuotas, netiesioginis būdas reikšti pyktį, agresiją, pavydą ir kitus neigiamus jausmus. Jei žmogus, bendraudamas su kitu, netikėtai susinervino ir supyko, gali būti, kad prieš jį panaudota pasyvi agresija, kurios net nepastebėjo! Pats agresorius dažniausiai nesupranta, kad elgiasi blogai, priešingai – jaučiasi teisus ir nekaltai apkaltintas. Jis iš kantrybės gali išvesti kitą žmogų, o tuomet nekaltai nustebti: „Ką blogo padariau / pasakiau?“, „Nesuprantu, kas tau yra.“ Tokie asmenys dažniausiai ko nors iki galo nepasako, nutyli, vengia prisiimti atsakomybę už savo klaidas, jas suverčia kitiems arba meluoja ir išsisukinėja. Štai keletas situacijų, kurios padės atpažinti pasyvią agresiją:

 

Nesako „ne“. Bijodami konfrontacijos ar tiesiog atsisakyti pasyvūs agresoriai dažniausiai su viskuo sutinka, bet nieko nepadaro. Sutarus susitikti konkrečiu laiku, dažniausiai vėluoja (neretai teisinasi, kad dėl kito kaltės), nepadaro, ką žadėjo (pareiškia, kad buvo labai užsiėmęs, blogai jautėsi), išsisukinėja, atidėlioja ir pan.

 

Sabotuoja. Jei darbe pasyviam agresoriui paskirta užduotis, kuri jam nepatinka, ją atlikti jaučiasi nekompetentingas, tiesiogiai to nepripažins, tylės iki paskutinės akimirkos. Užuot sąžiningai pasakęs, kad kilo problemų dėl projekto, reikia pagalbos, vilkins laiką tikėdamasis, kad viskas išsispręs savaime, užduotį perduos kitam.

 

Vengia tiesioginės konfrontacijos. Net iki sielos gelmių įžeistas pasyvus agresorius to tiesiogiai skriaudėjui nepasakys, tačiau užuominomis parodys, koks žiaurus yra kitas asmuo. Jei kas nors pasakys: „Žinoma, elkis kaip tau atrodo tinkamiausia. Kodėl turėtum nerimauti, kaip jaučiuosi…“ Tai gali būti ženklas, įspėjantis apie pasyvią agresiją.

 

Slopina pyktį. Bet kokį nesusitarimą, nepasitenkinimą, pyktį ar pasipiktinimą pasyvus agresorius slepia viduje. Tai dažniausiai būdinga žmonėms, augusiems emociškai nestabiliose šeimose, kur motina ir (arba) tėvas nuolat konfliktavo arba smurtavo vienas prieš kitą. Kita dalis žmonių elgtis kaip pasyvūs agresoriai išmoksta vaikystėje, kai jiems įvairiais būdais bandoma įskiepyti, kad išreikšti ar net jausti pyktį nepriimtinasocialiai. Tokie vaikai užauga suprasdami, kad pyktis – baisi ir nekontroliuojama jėga, jį reikšti gėdinga, todėl verčiau slopinti ir suvaldyti.

 

Nepripažįsta, ką jaučia. Pasyvus agresorius niekada neparodo neigiamų emocijų. Renkasi jas slėpti, o ne akivaizdžiai bloginti santykius. Antrajai pusei niekada nesakys, kad kažkas negerai. Paklausus, kas nutiko, kodėl jis nelaimingas, atsakys, kad viskas gerai. Tačiau net balso tembras išduos, kad tai netiesa.

 

Sako negražius dalykus kitiems žmonėms. Jie apsimeta, kad yra mieli, malonūs, išskirtinai. Toks asmuo nori patikti kitiems, būti laukiamas ir giriamas. Jei to nepasiekia, arba mato, kad kas nors geresnis už jį, viduje pyksta, pavydi, junta nepasitenkinimą, bet to neparodo. O apie kitą žmogų skleidžia būtus / nebūtus gandus, bando kenkti (neakivaizdžiai) ir pan.

 

Bendravimas su pasyviu agresoriumi

 

Jei pavyksta suprasti, kad artimas žmogus ar kolega naudoja pasyvią agresiją, gali prireikti nemažai kantrybės, kad išmoktumėte su juo bendrauti. Į pasyvią agresiją rekomenduojama reaguoti aktyviai bandant užmegzti pokalbį, bet jokiu būdu nereikėtų atsakyti tuo pačiu. Tai pat svarbu nepriimti agresoriaus elgesio asmeniškai. Mat jis nebūtinai nukreiptas į kitą žmogų, galbūt tai tik baimės, pykčio, nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo išraiška. Bandant kalbėti, verta paklausti, kaip jaučiasi, kas jam patinka, o kas ne. Taip pat parodyti, kad norite padėti ir suprasti. Tikėtina, kad tai pajutęs agresorius pamažu nurims, ims jausmus reikšti kitaip.

 

Jei pasyvų agresorių asmuo atpažįsta savyje, svarbu suprasti, kad giluminė to priežastis – pažeista savivertė. Kad tokį elgesį pavyktų įveikti, būtina labiau save vertinti. Tai daryti galima pripažįstant stipriąsias savo puses, sudarant gerų savybių sąrašą. Bandyti atsakyti į klausimus, kodėl neigiami jausmai užgožiami viduje, kokiose situacijose jie dažniausiai pasireiškia. Daugiau judėti, kasdien pasivaikščioti gryname ore, bendrauti su daugiau žmonių, eiti į parodas, spektaklius, kiną ir pan. Bet kokiu atveju nederėtų sau šykštėti padrąsinančių žodžių. Jie nesąmoningai didina žmogaus savivertę ir savigarbą, didina pasitikėjimą savimi. Taip pat verta atsiriboti nuo neigiamų emocijų bei asmenų, nuolat gadinančių nuotaiką. Juk nėra to blogo, kas anksčiau ar vėliau neišeitų į gera. Jei savijauta išties labai prasta, nebijoti pasikalbėti su draugu, artimuoju. Jei reikia, kreiptis į specialistą. Kartais nuoširdus ir atviras pokalbis gali labai padėti.

 

Įdomu

                                  

  • Pasyvios agresijos terminas sukurtas 1940 m.
  • Pasyvią agresiją daugiau ar mažiau patiria ir naudoja kiekvienas žmogus.
  • Oponentui nepasiduodant pasyviai agresyvių žmonių taktikomis tampa tyla ir nebendravimas.
  • Pasyviai agresyvūs žmonės skleidžia neigiamą energiją, nepasitenkinimą ir blogą nuotaiką.
  • Tokio elgesio modelį gali suformuoti ir įvairios trauminės patirtys.
  • Elgtis pasyviai agresyviai skatina ir pernelyg rūpestingi, kontroliuojantys tėvai.