Nuo seno žmonijos kraujui priskiriamos mistinės ir gydomosios savybės. Teigiama, kad ši substancija, tekanti žmogaus gyslomis, lemia ne tik jo sveikatą, bet ir charakterį. Ankstesniais laikais kraujas apskritai laikytas turinčiu stebuklingų galių.

 

Auka dievams

 

Derėtų prisiminti įvairių tautų tradicijas krauju apšlakstyti altorius. Dievų palankumą pelnyti galėjo padėti tik žmonių kraujas. Kruvinomis aukomis dievams ypač žavėjosi Pietų Amerikos žemyno gyventojai. Senovės majai kraujo nuleidimo procedūrą laikė valdovų pareiga. Jie buvo įsitikinę, kad per kraują šie bendrauja su dievais ir palaiko taiką.

 

Actekai ant altorių išliejo upes kraujo. Žyniai, aukodavę žmones rūsčiajam karo dievui Vicilopočtliui, prausdavosi jų krauju. Actekai manė, kad kiekvieną naktį vyksta Saulės kova su Mėnuliu ir žvaigždėmis. Jeigu minėtasis karo dievas bent sykį pralaimės šią kovą, visas pasaulis skendės tamsoje. Pasak jų, tik žmogaus kraujas padeda dievybei atgauti jėgas kovojant su tamsiosiomis jėgomis.

 

Bandydami įsiteikti dievui Tlasolteotliui, kad pagaliau liautųsi sausra ir imtų lyti, actekai pririšdavo vyrą prie stulpo ir mėtydavo į jį aštrius smaigalius. Lašantis iš jo žaizdų kraujas simbolizavo lietų.

 

Kultinis kraujo praliejimas tęsėsi gana ilgai. Pavyzdžiui, keliautojas Teiloras aprašo situaciją, kurios liudininku buvo Borneo saloje. 1847-aisiais vietos gyventojai, norėdami palaiminti vado naują namą, nusipirko vergę merginą ir jos krauju apšlakstė pastato pamatus bei kampus. Po kruvino ritualo vargšelės kūnas buvo išmestas į upę.

 

Pavojingi ritualai

 

Krauju buvo sutvirtinami ir sandėriai. Visų pirma juo pasirašytos sutartys su velniu. Tikėta, kad nelabasis įgauna valdžią žmogui, jeigu įstengia užvaldyti bent lašelį jo kraujo. Demonai paženklina pasirinktas aukas savo krauju. Taip, pavyzdžiui, elgėsi geltonakis demonas iš vieno garsaus serialo, kuriame pasakojama apie neįtikėtinus dalykus, vykstančius Žemėje. Senovinėse sakmėse minima, kad kai kurie žmonės, užmezgę nuodėmingą ryšį su velniu, sumaišydavo savo kraują su puolusiųjų angelų krauju. Šiuolaikiniai tyrėjai teigia, kad Žemėje gyvena 200 giminių, turinčių „liuciferiško“ kraujo. Likusiųjų kraujyje yra tam tikrų nelabojo dalelių – klampių gliuteno medžiagų, ezoterikų laikomų nuodėmės materija. Pastaroji gali pradėti plėstis, suaktyvindama žmoguje slypinčias ydas.

 

Maišyti žmogaus kraują galima bet kokiomis proporcijomis. Todėl medicinoje plačiai paplito kraujo perpylimas ir kraujomaiša – per įvairius ritualus. Senovės skitai sutvirtindavo svarbius sandėrius, išgerdami vyno, maišyto su krauju. Įvairių tautų broliavimosi apeiga būdavo susijusi su kraujo maišymu, padarant savo kūne nedidelius įpjovimus. Tarp Rytų ir Šiaurės Europos bei Centrinės Azijos tautų praktikuota kraujomaiša per vedybines apeigas. Tik tuokiantis žaizdos padaromos ne sau pačiam, o vienas kitam. Tai laikoma pasitikėjimo simboliu. Keletas jaunojo ir jaunosios kraujo lašelių įvarvinama į taurę su raudonuoju vynu, kurį jaunavedžiai išgeria kartu.

 

Panašios apeigos dabar praktikuojamos įšventinant į mafijos narius. Kalbama, kad įstojimas į japonų mafijos gretas vyksta krauju prisiekus priešais altorių, ant kurio padėtos dvi žuvys, žiūrinčios į skirtingas puses. Įšventinamasis ir šventintojas privalo įvarvinti po kelis lašus savo kraujo į taures, paskui jomis apsikeisti ir išgerti.

 

Netikri gydymo metodai

 

Viena paplitusių legendų apie kraują susijusi su jo gydomosiomis savybėmis. Ilgą laiką gydytojai praktikavo kraujo nuleidimą: neva reikia nuleisti „blogąjį“ kraują, kad atsiskleistų šviežio kraujo gydomosios galios. Sibiro ir Kamčiatkos šamanai iki šiol nuleidžia sunkiai sergantiems gentainiams kraują, mat tiki, kad su juo iš negaluojančiojo kūno išeina piktosios dvasios.

 

Įdomi istorija nutiko senovės Romoje. Imperatorius Markas Aurelijus pasisamdė magą, kad išgydytų žmoną Faustiną nuo potraukio gladiatoriui. Moteris buvo apiplauta gladiatoriaus krauju, ir geismas iš karto dingo.

 

Egzistuoja kraujo magijos ritualas, vadinamas evokacija. Jis reiškia kreipimąsi į Didžiąją Motiną, dovanojančią amžiną jaunystę. Manyta, kad kraujas pasižymi atjauninamuoju poveikiu. Tuo troško įsitikinti legendinė grafienė E. Batori, maudydamasi kraujo voniose. Šiam tikslui buvo nužudyta 600 merginų, tačiau grafienei senėjimo proceso nepavyko sustabdyti.

 

Gydomąsias kraujo savybes plačiai propagavo senovės medikai. XVI a. žymus gydytojas Paracelsas teigė, kad gerti kraują labai naudinga. Dar XV a. pabaigoje vienas italų filosofas ir humanistas siūlydavo gerti jaunų žmonių kraują, kad perimtų jų gyvybines galias. Kraujo būdavo galima įsigyti net vaistinėse, tačiau jis kainuodavo brangiai. Vargingai gyvenantys žmonės už keletą vario monetų įkalbindavo budelį privarvinti jiems puodelį dar šilto kraujo po galvos nukirtimo. Vaikų kraujas taip pat nebuvo panacėja nuo ligų. 1492-aisiais popiežiui Inokentijui VIII merdint, gydytojai nuleido kraują iš trijų berniukų kūnų ir davė jam išgerti. Tačiau tai nepadėjo, ir popiežius iškeliavo anapilin.

 

Kraujo atjauninamuoju poveikiu domėjosi ir komunistai, ypač Lenino bendražygis Aleksandras Bogdanovas, kuris po Spalio revoliucijos tapo pirmuoju Kraujo perpylimo instituto direktoriumi. Jo idėjos aprašytos fantastiniame romane „Raudonoji žvaigždė“. Romano veiksmas vyksta Marse. Atskridę į šią planetą žmonės sukūrė kur kas tobulesnę visuomenę negu Žemėje. Jie perduodavo vieni kitiems po lašelį kraujo, kuris suvienydavo ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Apie bandymus Kraujo perpylimo institute sklido daug legendų. Viena jų skelbė, kad instituto direktoriaus sūnui, vėliau tapusiu garsiu mokslininku, perpylė sportininko kraujo. Netrukus jis tapo tikru atletu! Tačiau A. Bogdanovą jo bandymai su krauju nuvedė į kapus.

 

Šiais laikais žmonių kraują naudoja satanistai ir maniakai, laikantys save vampyrais. Remdamiesi viduramžių kabalistų idėjomis, kad kraujyje yra dviejų žmoniškosios dvasios lygių – eterinio ir astralinio, jie bando užvaldyti šią sielos dalelę.

 

Neringa Martinkutė