Tėvai visus savo vaikus myli besąlygiškai ir nė vieno neišskiria. Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, tačiau dažnoje šeimoje tai – tik iliuzija. Tyrimai rodo, kad apie 65 % mamų ir 70 % tėčių vienai atžalų teikia pirmenybę. Psichologas Julius Tilvikas pasakoja, kokios problemos tokias šeimas gali ištikti.

 

vaikai

Mokslininkų teigimu, mylėti vienodai labai sunku. O pateikti tyrimų duomenys išties kelia nerimą…

 

Vaiko auginimas – atsakingas, nepaprastai daug resursų (finansinių, laiko, energijos, psichologinių) reikalaujantis žingsnis žmonių gyvenime. Svarbu, kad jis būtų apsvarstytas, įvertintas ir žengtas sąmoningai. Juk tėvų rankose atsakomybė už visą žmogaus gyvenimą. Vaikystėje įgytos patirtys, tiek teigiamos, tiek neigiamos, padeda pamatą visai tolesnei jo būčiai. Ypač daug įtakos turi pirmieji treji vaiko gyvenimo metai.

 

Vaiko, juo labiau ne vieno, auginimas yra išties sudėtingas gyvenimo etapas, į kurį reikia įdėti daug pastangų. Daugiau negu vieną atžalą turintiems tėvams svarbu kruopščiai apgalvoti, kokiomis strategijomis vadovautis ruošiantis, arba jau susilaukus antro ar daugiau vaikų, kad šeimoje mažyliai jaustųsi lygiaverčiai, vienodai mylimi ir priimami tiek tėvų, tiek brolių ar seserų. Tobulai to padaryti, greičiausiai, nepavyks, bet pastangos nenueis perniek.

 

Svarbu pagalvoti, koks jausmas apimtų, kai mylimas žmogus atstumia, ignoruoja, didesnį dėmesį skiria kitiems? Kuo mažesni vaikai, tuo stipriau jaučia tokį nevienodą dėmesio pasiskirstymą ir kenčia gerokai labiau negu suaugusieji. Gauti meilę jie gali tik iš tėvų, štai kodėl tarp brolių ir seserų atsiranda konkurencija, priešprieša ir pykčiai.

 

Kokių problemų gyvenime gali turėti tie vaikai, kurie buvo numylėtiniai ir tie, kuriuos mylėjo mažiau?

 

Problemų gyvenime gali kilti tiek numylėtiems, tiek mažiau mylimiems vaikams. Nelygiavertis dėmesys supriešina kartu augančius vaikus. Pirmiesiems pasiseka šiek tiek labiau, gali būti, kad gyvenime jie labiau pasitikės savimi, bus drąsesni. Užaugęs toks vaikas gali turėtų problemų kuriant santykius poroje – tokio išskirtinio dėmesio, kokį gavo iš vieno ar abiejų tėvų, suaugęs patirti jis negalės. Labiau mylimas vaikas gali atrasti būdų, kaip geriau įtikti tėvams ir tuo naudotis, pavyzdžiui, daugiau šokti pagal jų dūdelę. Šiuo atveju didėja tikimybė, kad suaugęs taip ir neišvystys stipraus identiteto, o tai gresia žemesne morale, narcisizmu, o ypač stiprus lepinimas gali tiesti kelią ir į sociopatiją.(Sociopatija – psichopatijos rūšis: asmens būdo anomalijos, kurios reiškiasi negebėjimu prisitaikyti prie visuomenės – aut past.)

 

Mažiau mylimas vaikas jaučiasi nevertinamas, atstumtas, izoliuotas, netgi išsigimęs. Tai receptas užtikrintai vaikystės traumai. Tyrimai rodo, kad suaugę mažiau mylėti vaikai yra labiau linkę į depresiją. Mažylį gali kamuoti vidiniai konfliktai – tėvai, kurie juo turėtų rūpintis ir mylėti, skiria dėmesį kažkam kitam; ir kuo šis skirtumas didesnis, tuo gilesnis konfliktas. Toks vaikas neretai užsisklendžia savyje, atsiriboja, ieško kontakto už šeimos ribų. Suaugęs jis gali dažnai sirgti depresija, turėti polinkį į priklausomybes, siekti perfekcionizmo, pasireikšti obsesinių-kompulsinių sutrikimų. (Obsesinis-kompulsinis sutrikimas – tai vienas nerimo sutrikimų, pasižymintis įkyriomis mintimis (obsesijomis) ar veiksmais (kompulsijomis), kurie suvokiami kaip savi, tačiau yra nemalonūs, beprasmiški ir varginantys – aut past.)

 

Manoma, kad tėčiai labiau myli dukras, mamos – sūnus? Kaip tai galima paaiškinti?

 

Toks santykis kyla dėl socialinio, ekonominio ir kultūrinio paveldo, perduodamo iš kartos į kartą. Lietuvoje ir Rytų Europoje vis dar galima išvysti patriarchalinių nuostatų apraiškų. Berniukai turi būti „kieti“, t. y. mokėti pasirūpinti savimi ir šeimos materialine gerove, o mergaitės „minkštos“ – rasti vyrą, kuris jomis pasirūpins, tuomet jos rūpinsis šeima. Toks lyčių atskyrimas jau sukuria prielaidą nelygybei tarp vaikų atsirasti. Vyriškas auklėjimas berniukus atitolina nuo tėvo ir priartina prie mamos, moteriškasis padaro atvirkščiai: mama, reikalaudama iš dukros daugiau, tarsi stumteli ją didesnio tėvo dėmesio link – dukrelė tampa tėčio princese. Kai kuriose Rytų kultūrose šis lyčių atskyrimas toks gilus, kad motinos, bijodamos savo vyro įtūžio, jog gimė ne berniukas, nužudo naujagimes iš karto vos pagimdžiusios.

 

Neretai tėvai labiau myli tą atžalą, kuri panašesnė į gimdytoją. Ir nesvarbu, ar išvaizda, ar charakteriu.

 

Toks požiūris ir vėl parodo mažą tėvų sąmoningumą. Narcisistiškiems (save įsimylėjusiems – aut. past.) tėvams lengviau ir paprasčiau sutarti su panašesniu į save vaiku, jame gimdytojai mato savo atspindį, o vaikas tampa narcisistinio „pastiprinimo“ objektu. Juk ir patys mieliau būname toje žmonių kompanijoje, kurioje vienija panašios idėjos, pomėgiai. O čia savas, tėvais besižavintis, mylintis ir dėmesį rodantis vaikas. Narcisistiškiems tėvams tai – lyg žiūrėti į veidrodį ir džiaugtis savo pačių mažyte kopija.

 

Ar sutinkate su posakiu, kad tėvai kartais labiau myli tą, kuriam tuo metu jų reikia daugiau: kūdikį labiau negu 4-metį, sergantį labiau negu sveiką?

 

Deja, tai tiesa, ypač kalbant apie minėtus narcisistinius tėvus. Priežastis paprasta: nemažai tėvų sąmoningai net negali įvardyti, kodėl nenumaldomai nori turėti vaikų. Jie sako: „vaikas įprasmina mano gyvenimą“, „reikia pasauliui ką nors duoti“, „noriu kuo nors rūpintis“, „man reikia jaustis reikalingu“. Iš tiesų tokie žodžiai reiškia: „mano gyvenimas beprasmis“, „pats pasauliui negaliu nieko duoti“, „nemoku pasirūpinti savimi, todėl man bus lengviau rūpintis kitu“, „jaučiuosi nereikalingas“. Taip pasąmoningai iš vaiko jie gali gauti besąlyginę meilę, kurios trūko jų pačių vaikystėje. Į pasaulį atėjęs bejėgis kūdikis instinktyviai kabinasi į tėvus ir juos myli, kad ir kaip šie su juo elgtųsi. Myli juos net jeigu prieš jį psichologiškai, fiziškai ar seksualiai smurtaujama.

 

Bet turi būti atvirkščiai. Tai tėvams svarbu besąlygiškai mylėti vaiką tam, kad patenkintų jo poreikius, galėtų ištverti jo narcisizmo periodą, būtų empatiški. (Empatija – gebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, įsijausti į jo jausmus – aut. past.) Tuomet vaikas išmoktų sveikų psichoemocinių įgūdžių, užaugtų brandžia asmenybe, gebančia gyventi savarankiškai.

 

Paaugęs vaikas gebės geriau pasirūpinti savimi, turės individualių poreikių ir bus labiau atsiskyręs nuo tėvų. Jeigu šeimoje vaikai mylimi lygiaverčiai, vaikas taip pat reikalaus mažiau dėmesio, dažniau pats ras kuo užsiimti. Natūraliai tėvų dėmesys tokiam vaikui keisis. Tai nereiškia mažiau meilės, tai tiesiog kitoks santykis. Tas pats pasakytina ir apie sergantį giminaitį: jei vaikai iki tol buvo mylimi vienodai, susirgus broliui ar sesei, suprantama, kad tėvai pastarajam skirs daugiau dėmesio. Tokie atvejai – labiau išimtys negu taisyklės.

 

Daugiavaikėse šeimose dažnai viduriniesiems skiriama mažiau dėmesio ar meilės. Ką patartumėte tėvams, auginantiems ne vieną atžalą?

 

Sąžiningai pergalvoti, kiek ir kokio dėmesio jie skiria kiekvienam vaikui. Būna, kad daugiavaikėse šeimose vyresnėliai laikomi darbo jėga, padedančia rūpintis jaunesniais giminėmis ar atlikti namų ar ūkio darbus. Tai dar labiau iškreipia situaciją, supriešina vaikus ir juos psichologiškai žaloja. Vaikas nėra vergas, jis jokiu būdu neprivalo rūpintis kitais šeimos nariais, jeigu pats to nenori. Toks išnaudojimas palieka labai gilų įspaudą žmogaus savivertėje, galintį jį slėgti daug metų.

 

Netolygi meilė gali supriešinti brolius ar seseris. Kaip ši neapykanta gali paveikti vaikus?

 

Skirtingas tėvų dėmesys vaikams kelia giminišką priešiškumą. Deja, bet neteisybės jausmas mažiau mylėtus vaikus persekioja net jiems suaugus ir netgi po tėvų mirties. Net jeigu situacija pasikeistų, dažnai emocinis randas jau būna likęs, sukurdamas išankstinę nuostatą – situacija vėl kartosis. Tyrimai rodo, kad 70 % tėvų pripažįsta, jog nevienodai myli vaikus. Likę 30 % teigia vaikams skiriantys vienodą dėmesį. Įdomu, kad iš tų 30 % tik pusė vaikų patvirtino, kad tėvai juos mylėjo vienodai, kita pusė manė, kad tėvai ar vienas tėvų turėjo numylėtinį. Tai rodo, kaip stipriai vaikai jaučia nelygiavertį dėmesį ir meilę.

 

Tėvai aiškiai suvokia, kad širdis labiau linksta prie vieno vaikų, tačiau nenori nuskriausti ir kito. Ar tada verta prisiversti daugiau rodyti dėmesio, dažniau pamyluoti, palepinti mažiau mylimą vaiką? O gal mažiau lepinti labiau numylėtą vaiką?

 

Mažieji labai gerai suvokia esamą situaciją. Jeigu tėvai negali skirti tikro, natūralaus dėmesio, širdyje vaikai jaučia, kad kažkas yra negerai.

 

Tėvams būtina išsiaiškinti priežastis, kodėl savo vaikus jie myli nevienodai. Neretai šiose situacijose gali padėti specialistai: pažvelgti į esamą situaciją iš šalies bei kartu su tėvais ieškoti sprendimų, kaip tą nelygybę išspręsti. Kad ir kaip būtų, tokią situaciją taisyti reikia. Žymiai geriau nedidelės, rodos, mažareikšmės pastangos, negu visiškas pasyvumas. Svarbu suprasti, kad vaikystės patirtis, nesvarbu, pozityvi ar negatyvi, vaiko gyvenime atsispindės daug kartų padidinta.

 

Ar gali būti taip, kad kaprizingus, aikštingus ar dažnai tėvų neklausančius vaikus gimdytojai myli mažiau? Juk taip malonu, kai vaikas klauso…

 

Labai dažnai tokiose situacijose galima įžiūrėti savaime išsipildančią pranašystę: vaikas aikštijasi, nes jam trūksta tėvų dėmesio, o šie dar labiau pyksta, nes jis aikštijasi. Kalbant apie vaikų neklausymą, gimdytojams pirmiausia patariama atsisukti į save. Kokios vaiko neklausymo priežastys? Ko iš vaiko tikisi tėvai, kokie turėtų būti vaiko elgesio motyvai? Atsakymas: „Aš vyresnis ir dėl to manęs turi klausyti“ – ne atsakymas. Tai tik galios demonstravimas, mokantis viena – paklusti stipresniam.

 

Ką svarbu žinoti tėvams, kurie augina vieną vaiką ir bijo susilaukti kito, kurio neva nesugebėtų mylėti taip, kaip pirmojo?

 

Pravartu pagalvoti, kodėl norisi kito vaiko. Antras vaikas šeimoje – labai rimtas žingsnis, kuriam reikia ruoštis visiems kartu, įskaitant ir mažiausią šeimos narį. Argumentas, kad vienturtis užaugs asocialus, jausis vienišas, jam bus liūdna, nėra priežastis turėti dar vieną atžalą. O jeigu vaiko norėjimas grindžiamas būtent taip, greičiausiai tikimasi, kad antras vaikas išspręs problemas, dėl kurių tėvai baiminasi. Statistika rodo, kad tokios problemos būdingos 7 šeimoms iš 10.