Prabėgo jau 86-eri metai po lemtingosios lėktuvo „Lituanica“, perskridusio per Atlanto vandenyną, dienos. Nuo 1933 metų liepos 17 d. lietuvių lakūnai, Steponas Darius (1896 – 1933) ir Stasys Girėnas (1893 – 1933) laikomi tautos didvyriais. Manoma, kad tragišką skrydžio baigtį lakūnai galėjo nujausti. Tokią prielaidą galima padaryti, įsiklausius į prieš pat skrydį S. Dariaus pasakytus žodžius: „Lituanica“ – ne mūsų vienų nuosavybė ir viltis, bet ir visų lietuvių; kai nelaimė ištinka laivą jūroj, laivo kapitonas grimzta į jūros dugną drauge su savo laivu. „Lituanica“ pristatys mudu Kaunan arba žūsime su ja.“

 

darius ir girenas

Paskrendančių į gimtąją šalį lakūnų, kurių skrydis per Atlantą laikomas aviacijos proveržiu, laukė visa tauta. Susirinkę žmonės visą naktį laukė paskrendant S. Dariaus ir S. Girėno, dainuodami patriotinę dainą: „Atskrend sakalėlis per žalią girelę“. Deja, dėl motoro gedimo, o gal dėlto, kad lėktuvą, įskridusį į priešo teritoriją pašovė vokiečiai, orlaivis, pilotuojamas lietuvių lakūnų nukrito Vokietijos teritorijoje esančiame Soldino miške. Lėktuvas buvo visiškai sumaitotas, o Lietuvos patriotai, lakūnai mirė beveik iškart.

 

„Lituanica“ kelionę pradėjo Niujorko oro uoste, paskui planavo skristi pro Niufaundlendo salą, Londoną, Amsterdamą, Svinemiundę, Karaliaučių ir Kauną. Skrydis buvo sudėtingas dėl prastų oro sąlygų, be jokių sustojimų nė dieną, nei naktį, gaudžiant lėktuvo varikliui. Lakūnai skrido per platųjį Atlanto vandenyną neturėdami net radijo ryšio! Jie neturėjo ir parašiutų, kurie galbūt būtų išgelbėję lakūnų gyvybes, įvykus katastrofai. Tačiau jiems vis tiek pavyko įveikti įspūdingą atstumą – per 37 val. 11 min. jie nuo JAV iki katastrofos vietos Soldino miške jau buvo nuskridę 6411 km. Iki Lietuvos buvo likę tik 775 km arba trys valandos skrydžio.

 

Lėktuvo nuolaužas 5 valandą ryto aptiko viena kaimo gyventoja, išėjusi į Soldino girią grybauti. Išsigandusi moteriškė apie radinį iš karto pranešė pareigūnams.

 

S. Darius ir S. Girėnas į Lietuvą pateko žuvę ir buvo palaidoti Kauno centrinėse kapinėse. Prieš tai jų kūnai buvo balzamuoti. Per antrąjį pasaulinį karą, 1944 metais, palaikai buvo paslėpti VDU Medicinos fakulteto rūsiuose. Galiausiai 1964 metais dar kartą perlaidoti Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

 

Daugelis mano, kad „Lituanica“ lėktuvą pašovė vokiečių kareiviai. Tačiau ant pilotų kūnų esą nebuvo rasta šautinių žaizdų, nei lėktuvo nuolaužose kulkų. Buvo prieita išvada, kad katastrofa įvyko dėl blogo oro ir variklio gedimų, galbūt ir dėl lakūnų nuovargio. Tačiau daugeliui šios išvados kelia abejonių. Gali būti, kad prietaisai rodė neteisingus parametrus. Įtarimų kelia ir tai, kad katastrofos vietoje buvo užfiksuota atmosferos slėgio pakitimų. Kas iš tikrųjų nutiko tą lemtingą dieną iki šiol lieka viena didžiausių Lietuvos istorijos paslapčių.

 

Lakūnų atminimas įamžintas ant garsiojo Puntuko akmens Anykščių kraštovaizdžio draustinyje. Praėjus 10 metų po katastrofos Soldino miškuose Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius lietuvių tautai ant antrojo pagal dydį Lietuvoje akmens per Antrąjį pasaulinį karą iškalė skulptorius Bronius Pundzius.

 

1936 metų liepos 17 dieną lakūnų, tautos didvyrių, žūties vietoje, Soldino girioje, buvo pastatytas paminklas ant „Lituanica“ lėktuvo motoro išmuštos duobės. Monumentą suprojektavo architektas V. Landsbergis – Žemkalnis. Iškilieji lietuvių lakūnai buvo vaizduojami ant 10 litų banknoto. Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma ekspozicija su lakūnų asmeniniais daiktais ir originalaus lėktuvo nuolaužomis, o Aviacijos muziejuje galima pamatyti skraidančią „Lituanica“ lėktuvo kopiją. Dariaus ir Girėno pavarde pavadintas seniausias veikiantis aerodromas Lietuvoje bei vienas iš seniausių Europoje (įkurtas 1915 Kauno miesto teritorijoje).