„Gyvenimą reikia patirti visais įmanomais būdais – ir tai, kas gera, ir tai kas bloga, ir tai, kas kartu, ir tai, kas saldu, ir tai, kas tamsu, ir tai, kas šviesu, žiemą ir vasarą. Reikia patirti visa ko dvilypumą. Neverta bijoti patirties, nes kuo daugiau jos turi žmogus, tuo jis tampa brandesnis“, – kažkada yra pasakęs Indijos dvasinis mokytojas, Ošo meditacinio judėjimo kūrėjas Radžnišas Čandra Mohanas Džainas arba kitaip Ošo, gyvenęs nuo 1931 iki 1990 metų.

 

osas

Viena didžiausių šiuolaikinio žmogaus problemų yra ta, kad visa žmonija yra tarsi netekusi savo šaknų. Suvokus tai ne vienam pradeda linkti keliai, apima netikrumo būsena, nes kojos – kaip medžių šaknys – jomis įsikabinę laikomės gyvenimo.

 

Kai yra galimybė, kiekvieną rytą reikėtų pabėgioti prie jūros per smėlį. Kai jūros šalia nėra, bėgti bet kurioje vietoje, kurioje galima tai daryti basomis ir visa savo esybe jausti iš žemės sklindančią energiją ir jėgą. Jau po kelių savaičių atsiras daugiau energijos ir jėgos kojose. To mokė Ošo.

 

Ošo kalbėjo apie baimę: niekada nereikia stengtis pabėgti nuo savo baimių. Baimė – tai iššūkis sunkiame gyvenimo kelyje į tikslą. Kiek daug dalykų žmonės nepadaro dėl savo baimės! Į baimę reikia žiūrėti filosofiškai: kaip į paskatinimą žengti naują žingsnį.

 

Ošo kalbėjo apie dėkingumą: reikia jaustis dėkingiems už mažiausius dalykus gyvenime, ne tik už didžiausius. Reikia jaustis dėkingiems už tai, kad gyvename, vaikštome, kvėpuojame ir galime atlikti įvairius veiksmus. Gyvenimas savaime yra didžiausia vertybė ir dovana.

 

Ošo kalbėjo apie autoritetus: niekas neturėtų klausti, kas yra gerai, kas yra blogai. Kiekvienas žmogus turi gyvenimą, kad tai išsiaiškintų.

 

Ošo kalbėjo apie vidutinybes: bet kokioje gyvenimo situacijoje reikia stengtis netapti vidutinybe. Toks mąstymas yra nuodėmė, nusikaltimas prieš gyvenimą. Nėra ir negali būti gyvenimo be rizikos. Saugumas paprastai reiškia mirtį.

 

Ošo kalbėjo apie pasitikėjimą: bet kokia kaina žmogus turėtų stengti netapti nepatikimu. Net jeigu dėl savo pasitikėjimo kitais, žmogus bus apgautas, tai yra geriau negu nepasitikėti apskritai niekuo.

 

Ošo kalbėjo apie nesėkmes ir klaidas: žmogus negali būti klaida, nes gyvenime klaidų nebūna. Gyvenimas iš esmės nėra tikslas, todėl jis negali sužlugdyti žmogaus. Tai sudėtinga suprasti, bet tie, kuriems pavyksta įsisąmoninti, kad gyvenimas – tai ne tikslų siekimas, geba atrasti tikrąjį džiaugsmą ir laimę. Tuomet atsiveria neribotos erdvės pasirinkimui. Kiekviena akimirka yra akimirka dėl jos pačios, o ne todėl, kad ji veda į kažkokį didesnį ir svarbesnį tikslą.

 

Ošo kalbėjo apie besąlygišką meilę: sužinoję, kas yra meilė, žmonės yra pasiruošę duoti. Kuo daugiau jie duoda, tuo daugiau turi. Kuo daugiau meilės išdalini kitiems, tuo labiau meilė nušviečia gyvenimą.

 

Ošo kritikavo ortodoksines Indijos religijas. Drąsūs pareiškimai lėmė, kad jis savo laiku buvo vertinamas prieštaringai. Kai kurie žmonės jį palaikė, kiti buvo prieš jį. Turtingi pirkliai ir verslininkai dažnai su juo konsultuodavosi dėl kasdieninių reikalų ir dvasinio tobulėjimo. Filosofijos profesorius turėjo atviresnį požiūrį į seksualumą, dėl to Indijoje jis kartais vadinamas sekso guru. Yra duomenų, kad bendruomenėje jis organizavo orgijas. Dvasiniu mokytoju tapo nuo 1970 metų. 1974 metai įkūrė ašramą – vienuolyną ieškantiems dvasinių tiesų. Regis, dvasinis mokytojas savo filosofijos nelabai laikėsi, nes ketino užgrobti visą valdžią JAV Oregono valstijoje. Bandė nesąžiningai laimėti rinkimus, apnuodydamas kavinių maistą salmoneliozės ir botulino bakterijomis. Po incidento Ošo buvo deportuotas iš JAV. Tuomet grįžo į Indiją, kurioje gyveno iki savo mirties.

 

Kad ir kaip ten būtų, Ošo galima vertinti kaip teoretiką, didžiai nusipelniusį meditacijos judėjimo kūrėją. Jo patarimai kiekvienai gyvenimo Žemėje dienai, verti įsiklausyti ir sekti. Ir visai nesvarbu, ar dvasinis mokytojas buvo šventas ar toks pats kaip ir mes – klystantis žmogus. Juk mokiniai dažnai pralenkia savo mokytojus.