Šiuo metu Lietuvoje galima išvysti įvairių veislių šunis. Vieni gyvūnų mylėtojai džiaugiasi didesnių veislių keturkojų draugija, kiti – mažesnių. Manoma, kad pastaruoju metu populiariausi išlieka retriveriai, Jorkšyro terjerai, vokiečių aviganiai, rusų toiterjerai, prancūzų buldogai ir bigliai. Tačiau prieš renkantis augintinį reikėtų sužinoti, kas būdinga konkrečios veislės šuns charakteriui, kokiomis sąlygomis gyvūnas turi augti, ir tik tada įsigyti keturkojį.

 

sunys

Retriveriai

 

Išskiriamos 6 retriverių rūšys: Labradoro, auksaspalviai, lygiaplaukiai, garbanotieji, Naujosios Škotijos ir Česapyko įlankos.

 
  • Labradoro retriveriai
 

Tai didelių veislių šunims priskiriami keturkojai, turintys storą, tankų, prie kūno prigludusį kailį. Jis gali būti gelsvos, juodos arba šokoladinės spalvos. Tai itin paklusnūs ir patikimi šunys. Jie kantrūs, lengvai dresuojami ir gerai sutaria su vaikais. Kaip ir kiti retriverių veislės atstovai, puikiai jaučiasi vandenyje. Tačiau Labradoro retriveriai – prasti sargai.

 
  • Auksaspalviai retriveriai
 

Nesunku nuspėti, kad auksaspalvių retriverių kailis – auksinės spalvos, lygus, vietomis banguotas. Jį būtina šukuoti, o dalyvaujant parodose – pakirpti. Šios veislės atstovai puikiai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais. Be to, lengvai dresuojami. Reikėtų žinoti, kad auksaspalviui retriveriui neužteks trumpų pasivaikščiojimų. Šios veislės atstovai – aktyvūs šunys, todėl jiems reikia daug energijos reikalaujančių žaidimų lauke.

 
  • Lygiaplaukiai retriveriai
 

Šios veislės atstovų kailis – vidutinio ilgio, lygus, juodos arba tamsiai rudos spalvos. Jį reikia dažnai šukuoti, o plaukus, augančius tarpupirščiuose, pakirpti. Šią šunų veislę selekcininkai kūrė siekdami atskleisti medžioklines savybes, tačiau lygiaplaukiai retriveriai dažnai apibūdinami kaip šeimos kompanionai. Tai jautrūs, prisitaikantys prie aplinkybių, paklusnūs ir linksmi šunys. Tačiau jie taip pat prasti sargai.

 
  • Garbanotieji retriveriai
 

Tai šunys, turintys standų, garbanotą kailį (galvos ir kojų plaukai – trumpi, negarbanoti), kuris dažniausiai būna juodos arba tamsiai rudos spalvos. Garbanotieji retriveriai – fiziškai stiprūs, tvirti ir sumanūs keturkojai. Pasižymi puikia uosle. Skirtingai nei kiti retriverių veislės atstovai, iškilus pavojui geba apginti šeimininką. Jeigu šiems šunims neskiriama pakankamai fizinės veiklos, gali tapti sunkiai valdomi. Tačiau apskritai yra draugiški ir patikimi augintiniai.

 
  • Naujosios Škotijos retriveriai
 

Šie retriverių veislės atstovai buvo pradėti veisti Naujosios Škotijos pusiasalyje, šalia rytinių Kanados pakrančių. Manoma, kad jie – anglų kokerspanielių, airių seterių ir šelčių palikuonys. Šių šunų kailis vidutinio ilgio, tankus, rudas. Krūtinės, kaktos srityse, ant uodegos galiuko, letenų – baltos spalvos dėmelės. Tai lengvai dresuojami ir paklusnūs augintiniai.

 
  • Česapyko įlankos retriveriai
 

Šių šunų kailis – storas, plaukai trumpi, banguoti, gelsvos arba tamsiai rudos spalvos. Česapyko įlankos retriveriai – draugiški, savarankiški, tačiau gana triukšmingi. Gali būti linkę peštis su kitais šunimis, nepasitiki svetimais žmonėmis, tačiau myli vaikus. Šiuos keturkojus dresuoti sunkiau nei kitų veislių retriverius.

 

Jorkšyro terjerai

 

XVIII a. dauguma Šiaurės Anglijos gyventojų dirbo žemės ūkio darbus. Tačiau į Jorkšyro gyvenvietę atvykdavo dirbti ir žmonės iš kitų kraštų. Atvykusieji iš Škotijos atsivežė darbinius šunis, kurie buvo skirti gaudyti žiurkes ir kitus smulkius žvėrelius. Vėliau šie keturkojai buvo sukryžminti su kitų veislių terjerais. Kokiais – tiksliai nežinoma. Taip atsirado Jorkšyro terjerai.

 

Kai kurie mano, kad Jorkšyro terjerų veislei būdingos kelios porūšys. Taip manoma todėl, kad veisėjai, siekdami, jog jų auginami šunys susilauktų kuo mažesnių arba didesnių šuniukų, atitinkamai kergdavo pagal dydį mažus arba didelius šunis. Todėl matydami, kaip atrodo šuniuko biologiniai tėvai, galėsite numanyti, kokio dydžio užaugęs bus jūsų keturkojis. Anot kai kurių specialistų, mažesnio nei veislei būdinga dydžio palikuonims dažniau pasireiškia genetiniai susirgimai.

 

Jorkšyro terjerai – mažų veislių šunims priskiriami drąsūs, prieraišūs ir ištikimi keturkojai. Jų kailis – ilgo plauko, juodos spalvos, su rudomis ir šviesiomis sruogelėmis. Jie puikiai tinka žmonėms, nenorintiems augintinio palikti namie vieno – mažą šuniuką galima pasiimti kartu. Tačiau tai triukšmingi šunys. Jie garsiai loja ne tik tada, kai jaučia pavojų, bet ir tada, kai reikalauja dėmesio. Todėl jeigu kaimynai netoleruoja triukšmo, gerai pagalvokite prieš įsigydami tokį keturkojį.

 

Jorkšyro terjerų kailio struktūra artima žmonių plaukams, todėl šuns kailiui reikia daug priežiūros. Jį reikia kasdien šukuoti, kas savaitę – maudyti, o kiekvieną mėnesį – kirpti. Norint, kad ilgi snukučio srityje augantys plaukai nekristų į akis, būtina juos surišti.

 

Jorkšyro terjerai neturi pavilnės. Todėl šie augintiniai tinkami alergiškiems žmonėms – jie nealergizuoja ir nesišeria. Tačiau šaltuoju metų laiku prieš vedant į lauką Jorkšyro terjerą, jį reikia aprengti, kad nesušaltų.

 

Šie keturkojai su kitais gyvūnais dažniausiai sutaria gerai, tačiau kai kuriais atvejais gali pavydėti šeimininko dėmesio ir peštis.

 

Vokiečių aviganiai

 

Vokiečių aviganiai kilę iš Vokietijos, kur jų protėviai išpopuliarėjo kaip puikūs sarginiai šunys. Daugiau kaip prieš šimtmetį jie saugodavo avių bandas. Tuo metu šie šunys buvo skirtingo ūgio, kūno sudėjimo, bet juos vienijo greita reakcija ir paklusnumas. 1890 m. jaunas selekcininkas sukergė avis ganančius šunis ir taip atsirado pirmieji vokiečių aviganių veislės atstovai.

 

Tai vidutinio dydžio, tvirto kūno sudėjimo, raumeningi šunys. Jų kailis – tankus, prigludęs, šiurkštus, juodos su rudos, geltonos arba šviesiai pilkos spalvos dėmėmis. Šių keturkojų kirpti nereikia, tačiau šukuoti – būtina, nes jie šeriasi. Vokiečių aviganiai pasitiki savimi, yra drąsūs, klusnūs, nuoširdūs, tačiau jų prigimtinė savybė – kovinis instinktas. Taigi vokiečių aviganis gali būti ir puikus šeimos draugas, ir tarnybinis šuo. Šie keturkojai puikūs pagalbininkai vykdant karines operacijas ir dirbant policijoje, nes lengvai dresuojami.

 

Vokiečių aviganiai – itin protingi šunys, todėl auginant šios veislės atstovą būtina jam skirti įvairių užduočių. Šie keturkojai labai prisiriša prie šeimininko ir nori su juo praleisti kuo daugiau laiko. Pakankamai jo neskiriant gali pasitaikyti elgesio sutrikimų.

 

Vokiečių aviganiai su kitais naminiais augintiniais ir mažais vaikais sutaria tik tuomet, jeigu yra nuo mažens dresuojami. Apskritai šie šunys nelinkę rodyti agresijos mažiems vaikams, tačiau pastariesiems šiurkščiai su jais elgiantis, gali nesusivaldyti.

 

Rusų toiterjerai

 

XIX a. iš Anglijos į Rusiją pateko toiterjerų protėviai. Tai buvo populiarūs kambariniai šunys, kuriuos laikė netgi carai. Tačiau jie nebuvo grynaveisliai. XX a. Rusų selekcininkai, matydami, kad šioje šalyje nėra kilmingų šunų, sukūrė ilgaplaukius ir trumpaplaukius toiterjerus. Maždaug prieš 10 metų rusų toiterjerai išpopuliarėjo įvairiose pasaulio šalyse.

 

Šios veislės atstovai gali būti juodos su rudu atspalviu arba rudos spalvos. Tai mažoms veislėms priskiriami, stirniukus primenantys judrūs, smulkių kaulų, ilgų kojų, tačiau tvirto kūno šunys. Šių keturkojų galva maža, akys – didelės, ausys taip pat didelės ir stačios. Rusų toiterjerai pasižymi puikia klausa ir uosle. Kartais gali drebėti, bet tik todėl, kad turi jautrią nervų sistemą. Šie šunys – aktyvūs, stiprūs, drąsūs, besidžiaugiantys gyvenimu, paklusnūs šeimininkui ir uoliai jį ginantys nuo svetimų.

 

Tai viena mažiausių šunų veislių pasaulyje, todėl jie puikiai tinka gyvenantiems bute. Tačiau šie keturkojai yra gana aktyvūs, todėl svarbu juos kasdien išvesti pasivaikščioti. Ilgaplaukius rusų toiterjerus privalu šukuoti kasdien, trumpaplaukius – galima ir šiek tiek rečiau.

 

Šie keturkojai mėgsta šokinėti į aukštį. Šeimininkai neturėtų leisti to jiems daryti – šunys gali susižeisti.

 

Prancūzų buldogai

 

Prancūzų buldogų kilmė neaiški. Pirmieji istoriniai liudijimai apie šią veislę pasirodė XVII a. Vėliau jų protėviai vaizduojami Europos aristokratų dvaruose. XX a. pradžioje prancūzų buldogai paplito visame pasaulyje. Į Lietuvą šios veislės šunys atkeliavo tik 1992 m.

 

Daugiausiai prancūzų buldogų veisiama Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir Italijoje.

 

Prancūzų buldogai – nedideli, proporcingo kūno sudėjimo, fiziškai stiprūs šunys. Jų kailis trumpas, todėl nereikalauja daug priežiūros. Jie gali būti įvairių spalvų: smėlinės, juodos su balta dėme ant krūtinės, baltos, šviesaus tigrinio rašto.

 

Šios veislės šunys nedideli, tačiau stiprūs ir drąsūs, visada pasiruošę ginti šeimininką nuo pavojų. Tai energingi, linksmi ir nesunkiai dresuojami keturkojai. Prancūzų buldogas – šeimos šuo. Jis patikimas ir draugiškas, be to, puikiai sutaria su vaikais.

 

Šios veislės atstovai tinkami auginti ir dideliame name, ir ne tokiame erdviame bute. Būtina įsidėmėti, kad tai – kambariniai šunys. Jie negali gyventi lauke, nes sunkiai ištveria šaltį. Be to, fiziškai prancūzų buldogai nesutverti plaukioti vandenyje.

 

Beje, jeigu negalite užmigti girdėdami pašalinius garsus, pagalvokite, ar tikrai norite įsigyti šios veislės šunį. Prancūzų buldogai dėl jų nosies anatomijos dažniausiai garsiai knarkia.

 

Bigliai

 

Pirmosios žinios apie biglius randamos XV a. istoriniuose šaltiniuose. Bigliai Vakarų Europoje ir Skandinavijos šalyse buvo tikri medžiotojų pagalbininkai. Pastarieji dažniausiai laikydavo ne vieną biglių veislės šunį. Aptikę miško žvėris, šie keturkojai imdavo garsiai skalyti. Bigliai išpopuliarėjo XX a. pabaigoje. Labiausiai šios veislės keturkojus pamėgo amerikiečiai. Į Lietuvą jie atkeliavo tik maždaug prieš 10 metų, tačiau greitai tapo mėgstami.

 

Biglis – trumpaplaukis, margo kailio (rudos, juodos ir baltos spalvos) keturkojis. Prižiūrėti tokio šuns kailį – nesudėtinga. Reikia tik kartais pašukuoti šepečiu, skirtu šukuoti trumpaplaukius šunis. Išskirtinis biglių bruožas – ilgos, plačios ausys.

 

Tai savarankiški, draugiški, nuoširdūs ir nuovokūs augintiniai. Reikėtų žinoti, kad šios veislės atstovai negali ilgą laiką namie būti vieni. Jiems reikia draugijos. Antraip šuo gali tapti nevaldomas. Tinkamai auklėjamas biglis puikiai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais. Be to, tai itin aktyvūs šunys, todėl jiems būtina intensyvi fizinė veikla. Tačiau negalima paleisti lakstyti vieno biglio, nes tai medžioklinis šuo. Užuodęs kito gyvūno pėdsakus ir sekdamas jais augintinis gali pasiklysti. Bigliai pasižymi puikia uosle, todėl yra puikūs policininkų pagalbininkai ieškant narkotikų.

 

Tai ilgaamžiai šunys. Auginant palankiomis sąlygomis gali gyventi iki 16 metų. Tačiau šios veislės atstovai linkę tukti, todėl suaugusių biglių mitybą būtina reguliuoti.

 

Specialisto komentaras

 

Kinologas Vytautas Gustaitis

 

Šiuo metu itin populiarūs belgų aviganiai, Aliaskos malamutai, Jorkšyro terjerai. Tačiau šunį reikėtų rinktis priklausomai nuo to, kur gyvenama, t. y. name ar bute. Jeigu gyvenama bute, reikėtų įsigyti nedidelį šunį, pavyzdžiui, Jorkšyro terjerą, prancūzų buldogą arba biglį. Išsirinkus pastarąjį reikėtų nepamiršti, kad šios veislės šunys – itin aktyvūs ir sunkiai valdomi. Visus gyvūnus galima auginti bute, žinoma, kad Lietuvoje gyvenantys romų tautybės žmonės netgi arklį jame augino, tačiau reikėtų pagalvoti, ar tai bus patogu.

 

Jeigu šunį ketinama auginti lauke – voljere, puikiai tiks vokiečių arba belgų aviganis.

 

Dažnai žmonės prisižiūrėję filmų susižavi haskių arba Aliaskos malamutų veislės šunimis. Tačiau jie nesupranta, kad šie keturkojai – itin aktyvūs. Įsigijus tokį šunį jam reikės skirti daug laiko ir kantrybės, nes dresuoti šių veislių atstovus nelengva. Apskritai prieš įsigyjant gyvūną reikėtų pasitarti su etiologijos specialistu.

 

Renkantis šunį svarbu atsižvelgti ir į tai, ar gyvūną paprasta dresuoti. Lengviausiai dresuojami retriveriai, vokiečių ir belgų aviganiai. Kur kas sunkiau dresuoti medžioklinius šunis. Todėl didelio šuns paklusnumo nereikėtų tikėtis iš biglių, basetų, haskių, Aliaskos malamutų arba taksų veislių atstovų. Pavyzdžiui, įsigijus biglį neverta puoselėti vilčių, kad šuo bus paklusnus. Tai itin energingas keturkojis, jo – pilni namai. Kur kas lengviau dresuojami vokiečių aviganiai.

 

Norintiems namų sargo reikėtų atkreipti dėmesį į vokiečių ir belgų aviganius. Jie – sargūs ir patikimi keturkojai.

 

Paprastai ilgaamžiškesni būna tie šunys, kurie gyvena lauke. Jeigu keturkojis gyvena bute ir mažai juda – didėja antsvorio tikimybė, o tai skatina sergamumą įvairiomis ligomis. Dažnesni susirgimai pasitaiko vokiečių aviganių veislės atstovams. Šiems šunims kartais pasireiškia šlaunikaulio displazija.

 

Kiekvienas veislynas, parduodantis šuniukus, yra nustatęs savo kainas. Kaina, priklausomai nuo šuns veislės, gali skirtis atsižvelgiant ir į gyvūno lytį. Pavyzdžiui, vokiečių aviganių veislės kalės yra pigesnės už patinus, o rusų toiterjerų, priešingai – brangesnės. Pakankamai brangūs yra Jorkšyro terjerai. Jie kainuoja apie 2 500–3 000 Lt. Nepigūs ir retriveriai. Jų kaina – apie 2 000 Lt. Pigesni – prancūzų buldogai (iki 1 000 Lt), rusų toiterjerai (1 000–1 500 Lt), bigliai (apie 1 500 Lt), vokiečių aviganiai (apie 1 500 Lt).

 

Populiariausių šunų veislių panašumai ir skirtumai

 
Šunų veislės: Retriveriai Jorkšyro terjerai Vokiečių aviganiai Rusų toiterjerai Prancūzų buldogai Bigliai
Kilmė Didžioji Britanija, Kanada Didžioji Britanija Vokietija Rusija Prancūzija Didžioji Britanija
Kaina

(duomenys surinkti atsižvelgiant į įvairių veislynų nurodomą informaciją. Paprastai šuniukų kaina – sutartinė)

 Apie 1 500–3 400 Lt Apie 1 200–3 000 Lt Apie 1 000–2 000 Lt Apie 1 700–3 500 Lt Apie 1 700–2 500 Lt Apie 1 000–2 000 Lt
Ūgis ties ketera Kalės – 45–64 cm

Patinai – 48–69 cm

 Kalės – 17–22 cm

Patinai – 20–23 cm

 Kalės – 55–60 cm

Patinai – 60–65 cm

 Kalės – 20–28 cm

Patinai – 20–28 cm

 Kalės – 27,5–32,5 cm

Patinai – 27,5–32,5 cm

 Kalės – 30–36 cm

Patinai – 33–40 cm
Svoris Kalės – 25–31,5 kg

Patinai – 29–36,5 kg

 Kalės – apie 3 kg

Patinai – apie 3 kg

 Kalės – 22–32 kg

Patinai – 30–40 kg

 Kalės – apie 3 kg

Patinai – apie 3 kg

 Kalės – apie 12,5 kg

Patinai – 12,5 kg

 Kalės – 10–15 kg

Patinai – 14–18 kg
Plaukas Priklausomai nuo veislės: tiesus, trumpas, ilgas, garbanotas Ilgas, lygus Tankus, prigludęs, šiurkštus Priklausomai nuo veislės: ilgas, trumpas Trumpas, tankus Trumpas
Aktyvumas Labai aktyvūs Aktyvūs Labai aktyvūs Aktyvūs Vidutiniškai aktyvūs Labai aktyvūs
Intelektas Lengvai dresuojami Smalsūs, pakankamai lengvai dresuojami Protingi, lengvai dresuojami Protingi, drąsūs Ne itin lengvai dresuojami Sunkiai dresuojami, tačiau tą daryti būtina
Galimos ligos Paveldimos klubų ir alkūnių sąnarių displazijos, akių tinklainės atrofija, tinklainės displazija Kraujagyslių patologijos, degeneracinės klubo sąnario ligos Šlaunikaulio displazija, širdies ligos Akių ir odos ligos Širdies ligos, alergija Širdies ligos, epilepsija, akių ir nugaros patologijos
Temperamentas Draugiški, energingi, patikimi Energingi, prieraišūs Energingi, aktyvūs, netinkamai dresuojant gali pasireikšti agresija Atsidavę, mylintys ir pasiruošę ginti šeimininką Linksmi, draugiški Savarankiški, užsispyrę, draugiški, linksmi
Tinkamumas apsaugai Ne itin tinkami Ne itin tinkami Tinkami Ne itin tinkami Ne itin tinkami Ne itin tinkami
Ilgaamžiškumas 10–13 m. 10–15 m. Apie 10 m. 13–15 m. 10–14 m. 14–16 m.