Senovės egiptiečiai alaviją vadindavo nemirtingumo augalu arba dykumos lelija. Augalo pavadinimas kilęs iš arabų kalbos žodžio „alloeh“, reiškiančio „kartus“, nes alavijų lapų išskiriamas skystis yra kartoko skonio. Tikriausiai daugelis jo sultis naudojo nudegimams nuo saulės ar slogai gydyti. Kartais atrodo, kad alavijai auga kone ant visų namų palangių, o ypatingojo alavijų gelio galima įsigyti daugelyje vaistinių ir ekologiškų prekių krautuvių. Seniausiuose rastuose istoriniuose šaltiniuose alavijų vartojimas užfiksuotas jau XVI amžiuje prieš Kristų.

 

alavijas

Tai išties universalus augalas, kurį galima vartoti tiek išoriškai, tiek į vidų. Į vidų vartojamas alavijas ramina ir regeneruoja pažeistus žarnyno audinius, skrandžio opas ir kitus virškinimo sistemos pažeidimus, gerina kraujo sudėtį bei stiprina imuninę sistemą. Taip pat gali padėti nuo dirgliosios žarnyno simptomo, vidurių užkietėjimo, virškinimo sutrikimų, dantenų uždegimo, inkstų akmenų, diabeto, įvairių formų vėžio.

 

Prekybos vietose parduodami alavijų produktai ne visada yra tokie veiksmingi, kaip pasigaminti namuose. Taip yra dėlto, kad gamintojai, siekdami pritraukti daugiau pirkėjų, pašalina nemalonų alavijų skonį iš savo gaminių. Tokiuose produktuose paprastai lieka tik 10 – 15 procentų vertingų medžiagų. Alavijų sulčių galima nesudėtingai pasigaminti namuose. Visų pirma tai nelepus augalas, kurį paprasta dauginti, auginti ir prižiūrėti. Norint pasigaminti sulčių reikia nuo augalo lapų nupjauti kietą žievės sluoksnį ir jį išmesti. Gelį ir permatomą minkštimą sudėti į indą ir sumaišyti su šviežiai spaustomis sultimis, pavyzdžiui, apelsinų ar ananasų. Kiekvieną rytą, nevalgius išgerti šių sulčių. Gėrimą galima duoti ir vaikams, tačiau nedidelėmis dozėmis, nes alavijuje yra medžiagų, kurios turi šiek tiek vidurius laisvinantį poveikį.

 

Pjaustant alavijų lapus išsiskiria skaidrus ar gelsvas skystis. Daugybę gerų savybių išsiskiriantį skystos konsistencijos skystį galima surinkti į sandarų indą, kurį laikyti šaldytuve, kad nepagestų. Gelį iš indo išimti sterilia mentele (jokiu būdu ne pirštais), kad nepatektų bakterijų.

 

Alavijų gelis dažnai naudojamas kosmetikos pramonėje ir namų gamybos odos priežiūros priemonėse. Vertingos alavijų medžiagos drėkina odą, mažina raukšles, pigmentines dėmes daro mažiau pastebimas, naikina spuogus ir suvienodina odos spalvą. Norint stipresnio poveikio, geliu veido odą galima ištepti nakčiai, nes tamsiuoju paros metu vyksta odos regenaraciniai procesai.

 

Alavijo gelis labai naudingas vasarą, kai aplinkui skraido daug skaudžiai geliančių vabzdžių. Jame esančios medžiagos ištraukia toksinus iš odos, kurie lieka po vabzdžių įkandimo arba sergant akne. Jei aknė itin sunkios formos, odą galima tepti ne tik alavijo geliu, bet ir visu minkštimu. Tepti pažeistas odos vietas ir laikyti valandą arba per naktį. Vaistinis alavijas gydo įvairias odos žaizdas, nudegimus, pūsles, bėrimus, vabzdžių įkandimus, niežus, herpesą,  šalina pigmentines dėmes, pleiskanas, sausos odos, egzemos ir žvynelinės simptomus.

 

Kodėl alavijas yra toks ypatingas? Visų pirma dėl turtingos sudėties. Jį sudaro vanduo, 20 skirtingų mineralų, 12 vitaminų, 18 aminorūgščių, augalinės maistinės medžiagos, fermentai, triterpenai (cukraus kiekį kraujyje mažinančios augalinės maistinės medžiagos).

 

Reguliariai vartojant alavijų sultis pastebimas pagerėjimas jau po dviejų savaičių: pagerėja virškinimas, žarnyno judesiai, sumažėja ar net užgyja opos. Tačiau augalui nereikia priskirti magiškų savybių: neužtenka išgerti vienos alavijų sulčių stiklinės, kad ligos išnyktų, reikės tą daryti kasdien bent porą savaičių. Rekomenduojama iš pradžių gerti nedaug sulčių ir kiekį palaipsniui didinti.

 

Pastaba: alavijo negalima maišyti su tam tikrais vaistais, nes jame esančios medžiagos gerina kraujo sudėtį, todėl gali pakeisti vaistų veikimą ir kilti rimtų sveikatos komplikacijų. Jei reikia nuolatos vartoti vaistus, būtina prieš pradedant gydymąsi alaviju pasikalbėti su savo šeimos gydytoju.