Antrasis pasaulinis karas laikomas kruviniausiu kariniu konfliktu žmonijos istorijoje. Skaičiuojama, kad 1939–1945 m. žuvo daugiau negu 60 mln. žmonių. Tikriausiai nieko nestebina faktas, kad apie šį karinį konfliktą prirašyta šimtai straipsnių ir knygų, pastatyta daugybė filmų. Tačiau, nepaisant didelio lengvai prieinamos informacijos kiekio, kai kurios su Antruoju pasauliniu karu susijusios paslaptys vis dar lieka neišaiškintos netgi praėjus 7 dešimtmečiams po jo pabaigos.

 

karas

Kas išdavė A. Frank?

 

Pastatas Amsterdame, kuriame nuo antisemitiškai nusiteikusių nacių beveik 2 m. slėpėsi „Dienoraščio“ autorė Ana Frank, jos šeima ir dar 4 asmenys, buvo apieškotas 1944-aisiais. Visi slėptuvėje buvę žmonės suimti. Pati A. Frank mirė koncentracijos stovykloje 1945 m. pradžioje. Iš visos šeimos karo pabaigos sulaukė tik tėvas Otto Frankas, vėliau pasirūpinęs, kad mergaitės išgyvenimai virstų knyga. Pastaroji palietė itin daug širdžių. Dažnai sakoma, kad į 55 kalbas išverstas „Dienoraštis“ pakeitė žmonių požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą. Daugumai skaitytojų buvo nelengva šį masinį konfliktą stebėti per itin asmenišką vieno žmogaus išgyvenimų prizmę.

 

Teigiama, kad apie slėptuvę gestapui telefonu pranešė anonimas. Yra manančių, kad tai padarė Tonny Ahlersas – O. Franko draugas. 2002 m., išleidus O. Franko biografiją, T. Ahlerso sūnus ėmė tvirtinti, kad Frankų šeimą išdavė jo tėvas. Tačiau paskambinti nacių slaptajai policijai galėjo ir sandėlio, buvusio to paties pastato, kuriame slėpėsi Frankai, pirmame aukšte, darbuotojai. 1948 m. per vykdytą tyrimą pastarieji pareiškė, kad apie šeimos slaptavietę žinojo apie porą savaičių prieš įsiveržiant vokiečių pareigūnams. Kita vertus, ką nors įtartino galėjo pastebėti ir aplinkinių namų gyventojai.

 

Los Andželo mūšio mįslė

 

1942 m. naktį iš vasario 24-osios į 25-ąją virš Los Andželo (Kalifornija, JAV) pastebėtas nežinomas skraidantis objektas. Po Perl Harboro užpuolimo ir JAV įstojimo į Antrąjį pasaulinį karą buvo praėję mažiau negu 3 mėn. Pranešus apie neidentifikuotus galimai priešiškai nusiteikusius objektus virš miesto, jame pradėjo kaukti sirenos, skelbusios oro pavojų. Oficialiai teigiama, kad 37-ajai kranto artilerijos brigadai leista panaudoti priešlėktuvinę artileriją. Žuvo 3 civiliai, apgadinta daugybė pastatų. Kituose šaltiniuose teigiama, kad šis pasipriešinimas nusinešė ne 3, o 6 gyvybes: dar trys žmonės mirė ištikus infarktui. Iš pradžių manyta, kad miestą puolė japonai. Tačiau negavus jokio patvirtinimo tai, kas nutiko tą naktį, imta primesti vaizduotei bei dėl karo įtemptiems nervams, pasimetusiam oro balionui, netgi nežemiškiems objektams ir t. t.

 

Žudė taikius civilius?

 

Malborkas – miestas šiaurinėje Lenkijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą jis ir aplinkinės teritorijos priklausė nacistinei Vokietijai. Teigiama, kad juose pastaraisiais dešimtmečiais atkasta ne viena masinė kapavietė. Pačiame mieste 2009 m. sausį rasta kapavietė su maždaug 1 800 žmonių palaikais. Pirmuosius kaulus netikėtai aptiko statybininkai. Nėra tiksliai žinoma, kas nutiko beveik 2 000 nelaimėlių, tačiau manoma, kad jie tapo žiaurių žudynių aukomis. Jie palaidoti be drabužių, be to, daugumoje kaukolių matosi kulkų žymės. Daugelis archeologų, istorikų ir mokslininkų, tyrinėjusių minėtą kapavietę Malborke, sutinka, kad greičiausiai čia ilsisi šiame mieste gyvenusių Vokietijos piliečių, kuriuos nužudė 1945 m. įsiveržę rusai, palaikai. Apskritai yra teigiančių, kad rusai per karą prievartavo ir žudė savo kelyje sutiktus taikius vokiečių gyventojus.

 

Koks buvo R. Hesso skrydžio tikslas?

   

Rudolfo Hesso skrydis į Škotiją 1941-ųjų gegužės 10-ąją tapo daugybės konspiracinių teorijų atsiradimo priežastimi. Šis vyras buvo žymi Trečiojo reicho figūra. Nacių partijoje jis buvo A. Hitlerio pavaduotojas. Teigiama, kad jis į šalį, su kuria vokiečiai kariavo jau apie 20 mėn., visiškai vienas nuskrido, kad būtų pasiektas taikos susitarimas. Tačiau vietoj to vyras buvo suimtas. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1947 m. R. Hessas perkeltas į Špandau kalėjimą Berlyne, kur 1987-aisiais mirė.

 

Netikėtas R. Hesso poelgis sukėlė labai daug klausimų. Ar vyras tyčia nuskrido į Škotiją, kad būtų suimtas? Ar apie šį jo veiksmą žinojo A. Hitleris? O galbūt net pats įsakė taip elgtis? Yra aišku, kad R. Hessas siekė pasiekti diplomatinę pergalę, sudarydamas taiką tarp Trečiojo reicho ir Didžiosios Britanijos. Tačiau neišliko jokių įrodymų, kad bent vienas britų vyriausybės narys būtų vokiečių valdžiai užsiminęs, jog susitarimas gali būti pasiektas. Taip pat nėra įrodymų, kad britai būtų bandę apgaule atsivilioti R. Hessą į savo šalį. Yra manančių, kad šis skrydis taip pat galėjo būti paskutinis vyro bandymas įgyti Anglijos valdžios palankumą, nes suprato, jog karas su Rusija galiausiai lems Trečiojo reicho pabaigą.

 

Neaiškus fiurerio meno kolekcijos likimas

 

Tai viena dažniausiai prisimenamų neišaiškintų Antrojo pasaulinio karo paslapčių. Pasakojama, kad A. Hitleris troško įkurti nacionalsocialistinį meno muziejų Linco mieste (Austrija). Šiam tikslui savo karininkams buvo įsakęs surinkti visus meno kūrinius iš okupuotose teritorijose gyvenusių kolekcininkų. Teigiama, kad tarp jų buvo P. P. Rubenso, Rembranto, C. Moneto, V. van Gogho, M. Chagalo, Picasso paveikslų. Tačiau nepavykus įgyvendinti grandiozinio plano, vokiečiai neva sunaikino šimtus brangių meno kūrinių. Manoma, kad dalis jų buvo paslėpti. Tačiau iki šiol vis dar lieka neaišku, koks likimas ištiko daugelį garsių darbų. Vieni mano, kad po karo jie buvo parduoti juodojoje rinkoje ir yra privačiose kolekcijose. Tačiau yra spėjančių, jog dalis turto, kurį paslėpė traukdamiesi naciai, iki šiol nerasta. Taip galvoti skatina faktas, kad vertingiausi pavogti kūriniai neva taip ir nebuvo rasti.

 

Lenktynės dėl E. Rommelio lobio

 

Erwinas Rommelis buvo bene garsiausias Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos generolų. Pasakojama, kad 1943 m. vokiečių kariams traukiantis iš Šiaurės Afrikos, E. Rommelis keturiems SS narams įsakė nuskandinti lobį, sudėtą į šešias plienines šaudmenų dėžes. Manoma, kad jose galėjo būti apie 200 kg aukso bei sidabro, tauriųjų akmenų ir kitų brangenybių. Teigiama, kad narai lobį paslėpė povandeniniame urve, esančiame kažkur ties Korsikos salos (Viduržemio jūra) pakrante. Deja, iki šiol dar niekam nepavyko aptikti paslaptingojo lobio. Galbūt jo nė nebuvo?

 

Legenda apie aukso pilną traukinį

 

Valbžycho mieste (pietvakarių Lenkija) ir jo apylinkėse paplitusi legenda apie aukso traukinį. Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, ši teritorija priklausė nacistinei Vokietijai. Pasakojama, kad 1945 m. sausį vokiečių traukinys, prikrautas aukso, brangiųjų akmenų ir kitų lobių, pajudėjo iš Vroclavo miesto. Vėliau įvažiavo į tunelių sistemą po netoli Valbžycho miesto esančiais kalnais. Tie tuneliai esą buvo nebaigto itin slapto nacių projekto dalis. Yra manančių, kad traukinys galėjo vežti apie 300 t aukso, brangiųjų akmenų, ginklų ir meno šedevrų. Nors lobių ieškotojai traukinio iki šiol intensyviai ieško, konkreti jo buvimo vieta kol kas nežinoma. Įdomu tai, kad egzistuoja versija, jog buvo ne vienas, o net trys tokie turtų prikrauti traukiniai.

 

Specialisto komentaras

 

Ekseterio universiteto (Didžioji Britanija) istorijos profesorius, kelių dešimčių knygų apie Antrąjį pasaulinį karą ir Trečiąjį reichą autorius Richardas Overy. Dauguma tariamų „paslapčių“, susijusių su Antruoju pasauliniu karu, – tvirtų mokslinių įrodymų trūkumo rezultatas. Tai leidžia įvairioms konspiracinėms teorijoms vešėti visuomenėje. Pastaroji akivaizdžiai mėgaujasi idėja, kad visada yra šis tas daugiau, negu galima matyti plika akimi. Kaip pavyzdį galima pateikti R. Hesso atvejį. Dabar istorikai žino daugybę faktų apie jo skrydį į Škotiją 1941 m. gegužę. Tačiau anksčiau, kadangi vyras apsimetė praradęs atmintį, nebuvo įmanoma išsiaiškinti jo tikslių motyvų bei aplinkybių, leidusių įvykdyti skrydį. Visa tai lėmė kalbas apie tai, kad R. Hessas palaikė slaptus ryšius su nacių šalininkais Didžiojoje Britanijoje, nors tam pagrįsti nėra jokių įrodymų. Kita dažnai aptarinėjama Antrojo pasaulinio karo laikų „paslaptis“ – A. Hitlerio mirties problema. Ji konspiracijos teorijų kūrėjų dėmesį patraukė iš dalies dėl to, kad 1945 m. pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje sovietai tvirtino neradę fiurerio palaikų (kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, rado). Nepaisant britų pastangų pasitelkus liudytojus įrodyti tiesą, t. y., kad A. Hitleris nusižudė, sovietų dezinformacija ir populiariosios žurnalistikos atstovai palaikė idėją, jog fiureris galėjo pabėgti. Netgi dabar, kai A. Hitlerio mirtis įrodyta pasitelkus teismo medicinos tyrėjų ataskaitas iš rusų archyvų, kalbos, kad jis pabėgo greičiausiai į Pietų Afriką, vis dar gajos. Tas pats taikytina ir, pavyzdžiui, pasakojimui apie vadinamąjį aukso traukinį. Plačioji visuomenė norėtų, kad tai būtų tiesa dėl to, jog tai – geras, intriguojantis pasakojimas, o ne tik sausi istoriniai faktai. Šie ir kiti vis dar gajūs su Antruoju pasauliniu karu susiję mitai nedaro daug žalos. Tačiau jie reiškia, kad profesionalūs istorikai turi stengtis įrodyti, jog ne viskas, apie ką šneka žmonės, yra tiesa. Deja, tarp mokslinių tyrinėjimų bei liaudies įsivaizduojamų karo dramų ir toliau išlieka didžiulė praraja.