Tai, ką kalba ponia Foreli kai kur skamba labai amerikietiškai (na, taip maksimalistiškai, šiek tiek fantastiškai). Žinoma, kiekvienas savo receptus turime (ką ir p. Foreli sako). Tik man atrodo, kad yra beprasmiška žūt būt išugdyti vunderkindą, talentą ar dar kokį stebuklą. Daug svarbiau, kad vaikas būtų savimi, turėtų amatą, būtų sveikas, laimingas, kūrybiškai žiūrėtų į jį supančią aplinką, būtų mylimas, mylintis, ramus ir harmoningas. Mokėjimas piešti, šokti, groti yra savotiška dėžutė, nes tokiu atveju atsiranda ir vertinimas, ar aš tai darau gerai (jeigu esu Pasaulyje pripažintas talentas – vunderkindas, vadinas, esu geresnis už kitus – tai yra didžiulis įvertinimas ir, beje, tos pačios sistemos, kuri kritikuojama). Manau, kur kas svarbiau neprarasti vaikiško žingeidumo ir, pasikartosiu, turėti amatą.

Viena geriausių iliustracijų iš gyvenimo. Paklausk suaugėlį, ar moki plaukti / važiuoti dviračiu / piešti / šokti? Dažnu atveju gali išgirsti “nemoku”. Paklausk vaiko to paties. Jis nuoširdžiai ir be išankstinio nusistatymo atsakys – “nežinau, nebandžiau”. Mes, lietuviai, išauginti sovietinės mokyklos (ir dabar ji mažai pakitusi), esame sugadinti, nes buvome mokomi neklysti ir buvome už “klaidas” baudžiami – ne tik pažymiais, bet ir požiūriu į mus. Tas pats vyksta mokyklose, universitetuose, tas pats vyksta ir versle, ypač dirbant samdomą darbą.

Ir pabaigoje retorinis klausimas. Kokia vertė visuomenei / bendruomenei iš tobulų šuolininko į aukštį, vunderkindo šokėjo, tapytojo?

Matangi – Sati.

Om Gam Ganapataye Namah
Meiles Ir Sviesos