XIV amžiaus tiurkų ir mongolų karo vadas Timūras, dar žinomas kaip Tamerlanas ar Timūras Šlubasis, užkariavo didžiąją musulmonų pasaulio dalį, centrinę Aziją bei dalį Indijos. Vyro gyvenimo tikslas buvo atkurti Čingischano (gyvenusio šimtmečiu anksčiau) laikų imperiją. Keista, bet apie šį sumanų ir žiaurų karo vadą Vakarų pasaulyje kalbama nedaug.

 

Neveltui Timūro vardas išvertus iš persų kalbos reiškia „geležinis“. Jis valdė, vadovaudamasis barbariškais ir kraugeriškais įstatymais, dėl kurių buvo sunaikinta didelė užgrobtų žemių gyventojų dalis.

 

Kareivius ir civilius gyventojus jis priversdavo nusižudyti patiems: nušokti iš didelio aukščio. Indijoje Timūras įsakė dviem šimtams tūkstančių kareivių nušokti nuo aukštos uolos. Jis taip pat įsakė savo pakalikams nukirsti galvas daugiau nei dešimt  tūkstančių vietinių gyventojų ir kareivių Alepo, Isfahano, Tikrito, Bagdado ir kituose miestuose. Iš žmonių kaulų jis liepdavo statyti aukštus bokštus. Skaičiuojama, kad per visus valdymo metus jis į anapusinį pasaulį išsiuntė septyniolika milijonų žmonių. Tais laikais tai sudarė 5 procentus visų pasaulio gyventojų.

 

1398 metais Timūro kariuomenė įsiveržė į šiaurinę Indiją. Gindamasis indų sultonas Mehmudas pasiuntė 120 karui parengtų dramblių. Apie tai išgirdęs mongolų karo vadas į indų kariuomenės pusę pasiuntė kupranugarių būrį su ant nugaros pritvirtintais degančiais mediniais rąstais. Padegti gyvi kupranugariai išgąsdino dramblius ir šie pasitraukė.

 

Timūras save vadino „Islamo kalaviju“, nes visose užgrobtose žemėse vietinius gyventojus priversdavo atsiversti į šią religiją.

 

Pasakojama, kai 1399 metais Timūro kariuomenė įsiveržė į Bagdadą, imperatorius liepė kiekvienam kariui nukirsti ir atnešti po dvi krikščionių galvas.

 

Timūras mirė, sulaukęs 68-erių. Jo kūnas buvo balzamuotas ir palaidotas juodmedžio karste dabartinio Uzbekistano mieste Samarkande.

 

Legendose pasakojama, kad Timūro kape iškalti tokie žodžiai: „Kai aš prisikelsiu iš mirusiųjų, pasaulis pradės drebėti“. Ant karsto buvo įrašyta: „Kas atidarys mano kapą, į pasaulį paleis dar baisesnę būtybę nei aš“. A. Hitleris įsiveržė į Sovietų Sąjungą praėjus dviem dienoms po imperatoriaus ekshumacijos. Taip jau sutapo, kad tada, kai žiauriojo valdovo kūnas buvo perlaidotas, sovietai šventė pergalę Stalingrado mūšyje, tačiau ji nesitęsė ilgai.