Narkotikų baronu vadinamas Pablo Escobaras Ameriką nuodijo milžiniškomis kokaino dozėmis, o gimtojoje Kolumbijoje buvo vertinamas kaip geraširdis didvyris. Didžiules sumas skirdamas socialinėms reikmėms, jis užsitarnavo tokią kolumbiečių pagarbą, kad nepaisydami P. Escobaro nusikaltimų ir žiaurumo į jo laidotuves susirinko per 25 000 gyventojų.

 

Pablo Esokbaras

 
Vardas Pablo Emilio Escobar Gaviria
Gimė 1949 m. gruodžio 1 d.
Mirė 1993 m. gruodžio 2 d.
 

Augino mokytoja

 

P. Escobaras gimė Kolumbijoje, Rionegre. Šeima gyveno kukliai – tėvas buvo paprastas valstietis, triūsė nuosavame ūkyje, motina dirbo mokytoja. Nuo pat mažens nepatenkintas finansine šeimos padėtimi, P. Escobaras pasižadėjo iškilti į turtuolių sluoksnį ir sukaupti milijonus. Tėvams ir draugams vaikystėje pasakodavo norintis tapti Kolumbijos prezidentu, tačiau tapo narkotikų baronu, kurio bijojo visa šalies valdžia. Jaunuolis anksti pasirinko savo kelią. Supratęs, kad pinigų lengviau gauti neteisėtais būdais, dar paauglystėje ėmėsi pirmųjų nusikaltimų. Vogdavo iš automobilių, įsilauždavo į mažas parduotuves, pardavinėdavo suklastotus loterijos bilietus. Pirmas jo reikšmingesnis pasirodymas nusikalstamame pasaulyje buvo „Marlboro karai“. Jaunuolis platindavo nelegalias cigaretes, dalyvaudavo grupuočių susirėmimuose dėl galimybės kontroliuoti neteisėtą veiklą visoje šalyje.

 

Žiaurumo įsikūnijimas

 

P. Escobaras narkotikų baronu tapo neatsitiktinai. Matydamas, kaip prekybos kokainu rinkoje į priekį veržiasi Bolivija ir Peru, nusprendė reikalus perimti į savo rankas ir 1975 m. užsakė nužudyti žymiausią to metų narkotikų kartelio vadovą Fabio Restrepo. P. Escobaro įtaka augo žaibišku greičiu. Jo vadovaujamas Medelinos kartelis skynėsi kelią nepatirdamas jokių kliūčių. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio jau valdė didžiąją dalį JAV narkotikų rinkos, o kas savaitę uždirbdavo apie 420 mln. dolerių (386 mln. eurų). Supratęs, kad tapti Kolumbijos prezidentu nepavyks, o JAV vis intensyviau reikalauja ekstradicijos, P. Escobaras nusprendė susidoroti su visais, kurie jį erzina. Subūręs nuosavą turtus saugančią kariuomenę ir turėdamas asmeninių smogikų būrį jis galėjo myriop pasiųsti bet ką, pradedant politikais, teisėjais ir baigiant paprastais teisybės ieškotojais. Per savo gyvenimą jis pražudė apie 4000 žmonių: politikų, teisėjų, žurnalistų, darbuotojų, vyriausybės atstovų, apie 1000 policijos pareigūnų. Sklido kalbos, kad už kiekvieną nukautą policininką P. Escobaras sumokėdavo po 4000 dolerių (3673 eurų).

 

Didžiausia baimė – išdavystė

 

Visoje skleidžiamoje informacijoje P. Escobaras skelbė, kad nebijo nei priešų, nei mirties, tačiau vieną fobiją jis vis dėlto turėjo. Narkotikų baroną pažinoję žmonės pasakoja, kad jis paniškai bijojo būti išduotas JAV vyriausybei ir savo dienas praleisti kalėjime. Kartą jis buvo sučiuptas ir uždarytas kameroje, tačiau netrukus kalėjimas pavirto aukščiausios klasės viešbučiu, nes P. Escobaras visiems prižiūrėtojams sumokėjo tiek pinigų, kad šie, nepaisydami taisyklių, nuolankiai tarnavo jam. Po kelių savaičių neaiškiomis aplinkybėmis žuvo narkotikų baroną suėmę policininkai, paskirtas teisėjas ir ieškinį pateikę asmenys. P. Escobaras atgavo laisvę ir dėjo visas pastangas, kad daugiau nebūtų sugautas. Dažniausiai jis susidorodavo su policininkais, be to, vieni pagrindinių jo taikinių buvo politikai, pasisakantys už galimybę išduoti nusikaltėlius užsienio vyriausybėms. Dėl šių paskatų užsakė net kandidato į Kolumbijos prezidentus Luiso Carloso Galano mirtį.

 

Nesuvokiami turtai

 

1987–1993 m. P. Escobaras 6 kartus iš eilės „Forbes“ žurnalo buvo paskelbtas turtingiausiu pasaulio žmogumi. Iš tiesų turtų jis turėjo nesuvokiamą daugybę. Už turimas lėšas buvo pastatytas didžiulis dviejų aukštų namas, šalia nutiestas privatus lėktuvų pakilimo takas, įrengti šeši baseinai ir milžiniškas zoologijos sodas, kuriame buvo įkurdinta įvairių egzotinių gyvūnų: dramblių, žirafų, begemotų.

 

P. Escobaras labai saugojo ir globojo savo šeimą. Sūnus po tėvo mirties pasakojo, kad vaikystėje gaudavo visko, ko užsigeisdavo. Trokštamų patiekalų ar žaislų būdavo tučtuojau parskraidinama nuosavu lėktuvu iš bet kurio pasaulio kampelio. Savo vaikams narkotikų baronas buvo uždraudęs tik vieną dalyką – ragauti narkotikų. Lygiai toks pat draudimas galiojo vaikus prižiūrintiems sargybiniams ir tarnams. Pastariesiems buvo prigrasinta, kad jei pavartos narkotikų, nebus atleisti, bet jiems bus nukirstos galvos. Saugodamas savo šeimą P. Escobaras kas savaitę keisdavo gyvenamąją vietą. Kaip vėliau paaiškėjo, jis turėjo 800 nuosavų milžiniškų namų ir vilų.

 

Šeima – svarbiausia

 

1976 m., būdamas 27-erių, P. Escobaras vedė penkiolikmetę Marią Victorią Henao Vellejo. Pora draugavo dvejus metus, o nešvarūs būsimo sutuoktinio darbai merginai mažai rūpėjo. Jie susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Roberto ir dukters Luz Marios. Vaikai P. Escobarui buvo didžiausia vertybė. Po tėvo mirties išleistoje knygoje sūnus rašė, kad tėvas siekė atžalas užauginti dorais žmonėmis, nors jie žinojo apie tėvo veiklą nuo pat mažumės. Jis jiems ne tik draudė vartoti narkotikus, bet ir paliko krūvą laiškų, kuriuose mokoma, kaip gyventi, kaip saugoti ir užjausti kitus žmones. Tiesa, pats P. Escobaras pagal šiuos doros principus negyveno. Jis nuolat būdavo neištikimas žmonai, turėjo daug meilužių. Pati garsiausia iš  jų – šalyje gerai žinoma žurnalistė Valera Velez, kuri padėjo sukurti teigiamą nuomonę apie narkotikų baroną, viešindama jo altruistinius darbus. Žmona į sutuoktinio nuklydimus tiesiog nekreipė dėmesio, tikėdama, kad tokiu būdu P. Escobaras mezga visai šeimai naudingus ryšius.

 

Dėl vaikų P. Escobaras buvo pasiruošęs padaryti viską. Kartą slapstydamiesi jie apsistojo apleistame pastate, kuriame buvo labai šalta. Dukra negalavo, todėl reikėjo žūtbūt sušildyti patalpą. Saugodamas mažąją, P. Escobaras vidury kambario užkūrė laužą ir per naktį sukūreno apie nei 2 mln. dolerių (1,8 mln. eurų).

 

Rūpinosi vietiniais

 

P. Escobaras nuoširdumu žavėjo visus Medelinos miesto gyventojus. Jis statė mokyklų, sporto aikštynų, ragino vaikus niekada nevartoti narkotikų, atvirai kalbėjo apie jų grėsmę. Narkotikų baronas buvo įsitikinęs – narkotikai skirti tik JAV rinkai ir kolumbiečiai neturi teisės kvaišintis. P. Escobaras mieste pastatė ligoninių, mokėjo personalui didžiules algas, dalį pinigų išdalydavo vargstantiems miestiečiams. Tiems, kurie dirbo jo karteliui, apskritai nieko netrūko. Narkotikai dažnai būdavo gabenami lėktuvų padangose, tad pilotai per dieną uždirbdavo apie 5000 dolerių (4591 eurų), priklausomai nuo to, kokį kiekį pasiryždavo skraidinti. Dėl tokio elgesio didžioji dalis vietos gyventojų jį gerbė ir mylėjo, todėl neišduodavo pareigūnams. Žmonės puikiai žinodavo, kur slapstosi P. Escobaras, tačiau tylėdavo – vieni iš baimės, kiti iš pagarbos. Šalyje išrinktas naujas prezidentas Césaras Gaviria taip pat nesiryžo kovoti su P. Escobaru, todėl mėgino su juo tartis ir pasiūlė pačiam pasistatyti kalėjimą. P. Escobaras daug nesipriešindamas sutiko ir pasistatė didžiulę vilą, aptvertą spygliuota viela. Joje buvo baseinų, pokerio stalų, pokylių salių, jis net pasisamdė valstybinius sargybinius, kurie jį prižiūrėjo. Vienintelis dalykas, kurio nežinojo vyriausybė, – kad visi sargybiniai papirkti, o P. Escobaras išeina ir grįžta į savo kalėjimą kada nori.

 

Mitais apipinta mirtis

 

Turėdamas didelę įtaką P. Escobaras kartais neapskaičiuodavo savo galių. Supykęs, kad kai kurie politikai daro neigiamą įtaką jo paties politinei karjerai, P. Escobaras nutarė su jais susidoroti nusikaltėlių metodais. Jis susprogdino keleivinį lėktuvą, kuriuo skrido 110 žmonių. Tarp aukų buvo kolumbiečių vaikų bei du JAV piliečiai. Nuo tada jis tapo ne tik JAV, bet ir Kolumbijos priešu. Prasidėjo intensyvios gaudynės, susirėmimai su nusikalstamomis grupuotėmis. Beveik kasdien Medelinos mieste girdėjosi sprogimų, vykdyta masinių pluolimų. Pamažu ėmė žlugti sukurtas stiprus kartelis, nebegelbėjo ir turimi pinigai. Užspeistas į kampą P. Escobaras žuvo būdamas vos 44 m. Kolumbijos nacionalinė policija vykdė didžiausias istorijoje gaudynes. P. Escobaras, mėgindamas pasprukti namų stogais, buvo kliudytas kulkos. Galutinai neišsiaiškinta, ar jį pakirto policininko kulka, ar gyvybę sau atėmė pats. P. Escobaro artimieji įsitikinę, kad jis pats pasirinko mirtį, nes mėgdavo kartoti frazę: „14 kulkų iš mano ginklo skirtos priešams, o 15-oji – man.“

 

Įdomu

 
  • Būdamas viršūnėje P. Escobaras per dieną uždirbdavo apie milijoną dolerių (apie 920 tūkst. eurų).
  • Pats narkotikų baronas niekada nevartojo narkotikų ir aktyviai pasisakydavo prieš juos.
  • Įvykus JAV Pasaulio prekybos centro išpuoliams, P. Escobaras tapo vienu įtariamųjų. Jis taip įsižeidė, kad nusiuntė JAV ambasadoriui Kolumbijoje ranka rašytą raštelį: „Galite mane išbraukti iš sąrašo. Jei būčiau ką nors sprogdinęs, būčiau pasakęs, kodėl tai padariau ir ko noriu.“
  • Kas mėnesį P. Escobaras išleisdavo po 2500 dolerių (2295 eurų) gumelėms, skirtoms pinigams surišti.
  • Aštuntajame dešimtmetyje P. Escobaro kartelis buvo atsakingas už 80 % narkotikų, pasiekiančių JAV.
  • Kolumbiečių garbinamas P. Escobaras buvo išrinktas į Kolumbijos kongresą.
  • Narkotikų baronas nusipirko lėktuvą „Learjet“ specialiai pinigams skraidinti.
  • Didžiuliams kiekiams narkotikų į JAV pervežti P. Escobaras įsigijo du povandeninius laivus.
  • Apie 10 % pelno kasmet būdavo nurašoma, nes rūsiuose laikomi pinigai sušlapdavo, susitrindavo arba juos sugrauždavo žiurkės.
  • P. Escobaras nusipirko visas Medelinos miesto taksi įmones, norėdamas žinoti, kada į miestą atvyksta nevietinių.
  • 1991 m. Medelinos mieste buvo nužudyta apie 7500 žmonių. Visos žmogžudystės susijusios su P. Escobaro veikla arba policijos vykdomomis jo paieškomis.
  • Jis pasisiūlė sumokėti 10 mlrd. dolerių ( 9,2 mlrd. eurų) siekiančią Kolumbijos valstybės skolą.
  • Pinigus jis slėpė sienose, grindyse, stoge. Jeigu nors vienas jo namas būtų sudegęs, P. Escobaras būtų praradęs daugiau nei 100 mln. dolerių ( 92 mln. eurų).
  • Per vaikų gimtadienias P. Escobaras pinjatas prikimšdavo ne saldainių, o pinigų.
  • Vaikystėje jis padirbinėdavo mokytojų