Pasaulyje iki šiol egzistuoja daugybė neįmintų mįslių ir neatskleistų paslapčių. Kai kurios jų netgi verčia tikėti, kad visatoje esame ne vieni. O gal mums dar ne laikas visko sužinoti?

 

neatskleistos paslaptys

Komentuoja filosofijos daktarė, simbolių magijos specialistė ir psichologė Jelena Simonova

 

Velykų sala ir moai skulptūros

 

Pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje esanti Velykų sala turi savo paslaptį. Jos pakrantėje yra 887 akmeninės statulos. Kiekviena jų sveria apie 20 tonų ir siekia daugiau nei 6 m. Mokslininkai įsitikinę, kad tuo metu saloje gyvenę žmonės negalėjo nukalti tokių statulų ir jų tvarkingai sustatyti. Garsus šveicarų keliautojas Erichas von Dänikenas teigė, kad tai – ateivių iš kitų planetų darbas. Neva sudužo jų laivas, todėl atvykėliai jį remontuodami pramogavo ir statė skulptūras. Šiek tiek realesnė versija –skulptūras pastatė salos kolonistai, skaptuodami minkštą uolieną ir švelniai poliruodami bei trindami pemza. Skulptūros į dabartines savo vietas galėjo būti nugabentos medinėmis rogėmis su volais ir virvėmis.

 

Komentaras. Moai skulptūrų atsiradimas ir pirminė jų paskirtis jau daug metų neduoda ramybės archeologams, istorikams bei simbolių specialistams. Taip pat daugybę klausimų kelia ir tam tikras jų išdėstymas, mat visų skulptūrų veidai pasukti salos centro link. Pagal populiariausią versiją, kiekviena skulptūra simbolizuoja genties vadą ir sakralinius ritualus inicijuojančius žynius, kurie po mirties tarpininkavo tarp čiabuvių garbinamų dievų ir žmonių. Manoma, kad šios statulos prieš 250 m. buvo dar įspūdingesnės, nes jų plačiai atmerktos akys buvo inkrustuotos gražiausių atspalvių akmenimis. Tačiau dėl vis dar nežinomų priežasčių buvo nutraukta statulų statyba. Jų išdėstymas iš tiesų parodo, kad šios skulptūros bent jau kurį laiką galėjo atlikti sakralinę funkciją, tačiau vargu ar kas nors kada nors tiksliai atsakys į šį klausimą, nes šios genties žmonės neturėjo rašytinės tradicijos, o žodinė buvo prarasta dėl epidemijų, kurios čia siautė XIX a. antrojoje pusėje ir nuo kurių mirė dauguma vietos gyventojų.

 

Bagdado baterija skirta elektrai gaminti?

 

Prakalbus apie elektrą dauguma prisimena fizikos pamokas, per kurias buvo mokoma apie Benjaminą Frankliną, sukūrusį pirmąją elektros teoriją. Vis dėlto 1936 m. Irake rastas neįprastas archeologinis radinys – Bagdado baterija – rodo, kad apie minėtą teoriją žmonija žinojo jau prieš 2 000 m.

 

Rastą bateriją sudaro 130 mm aukščio terakotinis ąsotis, kurio viduje yra varinis cilindras, į jį įstatytas geležinis strypas, o kaklelis užlietas bitumu. Tiksli šio radinio paskirtis nežinoma. Tačiau atlikus įvairius tyrimus paaiškėjo, kad ši baterija gali pagaminti nedidelį kiekį energijos. Kai ši baterija pripildoma rūgščių vynuogių sulčių, juose atsiranda elektros įtampa.

 

Komentaras. Šiuolaikinio žmogaus protas neretai suprantamas kaip daugybės metų evoliucijos rezultatas. Be to, tam tikrais atvejais gana nepagrįstai įsivaizduojama, kad senovės civilizacijos vienu ar kitu požiūriu buvo kur kas primityvesnės už šiuolaikinius žmones, todėl bateriją galėjo išrasti tik XVIII–XIX a. A. Voltas. Bagdado baterija be jokių abejonių yra artefaktas, kuris pelnytai sulaukė mokslininkų dėmesio, nes gali paneigti paplitusius mitus apie senovės pasaulio primityvumą. Wilhelmas Königas 1940 m. suformulavo hipotezę, kad tokie indai naudoti dengiant sidabrinius indus auksu. Ar iš tiesų Bagdado baterijos paskirtis buvo tokia, niekas negali pasakyti.

 

Cheopso piramidės statybų paslaptis

 

Ši piramidė – seniausias ir vienintelis iš septynių pasaulio stebuklų, kuris yra išlikęs iki šiol. Visa struktūra, kuri yra 147 m. aukščio ir užima 40 000 m2 ploto, pastatyta iš 200 milžiniškų akmenų eilių (per 2 mln. akmenų luitų), kurių kiekvienas sveria apie 2,5 t. Manoma, kad ją statė apie 100 000 žmonių ilgiau nei 20 m. Apie Cheopso piramidės statymo procesą sukurta daugybė teorijų, tačiau iš tiesų niekas tiksliai nežino, kaip ji buvo statoma. Net pasitelkus šiuolaikines technologijas ir naujausius mokslinius išradimus tokį statinį būtų labai sudėtinga pastatyti. Tad kartais svarstoma, kad tai galėtų būti nežemiškų būtybių darbas. Viena realesnių teorijų teigia, kad masyvūs akmenų luitai vieni ant kitų buvo užtempti nuožulniomis specialiomis plokštumomis. Akmenys statyboms gabenti iš tolimų kasyklų. Jie buvo tempiami ant medinių rogių, nes ratas tais laikais dar nebuvo išrastas. Tad tuo metu nebuvo galimybių statybinėms medžiagoms atsivežti.

 

Komentaras. Kalbant apie piramidžių statymo procesą, derėtų atkreipti dėmesį ne tik į technologinį pasirengimą, kurio istorikai negali paaiškinti remiantis tais technologiniais ypatumais, kurie tradiciškai priskiriami šiam laikotarpiui, bet ir matematinį bei astronominį tikslumus, į kuriuos neabejotinai atsižvelgta statant šiuos milžiniškus statinius, be to, jie labai susiję su piramidžių atliekama funkcija. Remiantis kur kas labiau neįtikėtinomis, bet kai kurių sričių mokslininkų diskutuojamomis versijomis, piramidžių išdėstymo koordinačių pasirinkimas susijęs su jas stačiusių nežemiškų būtybių tikslais. Cheopso piramidėje rasta kanalų, kurie orientuoti į žvaigždes. Kai kurie jų tarpusavyje išdėstyti beveik lygiagrečiai, t. y. turi tam tikrą nuokrypį. Būtent dėl to kai kurie tyrinėtojai teigia, kad ši piramidė galėjo turėti daugiau nei vieną šeimininką, t. y. ji buvo perstatyta ne vieną kartą, o kanalai, kurie yra skirti sieloms keliauti žvaigždžių link arba sakralinėms funkcijoms atlikti, atsirado skirtingu laikotarpiu.

 

Neperskaitomas Voiničiaus rankraštis

 

Tai – viena sunkiausiai perskaitomų pasaulio knygų. Prekeivis knygomis M. V. Voiničius 500 m. senumo knygą rado 1912 m. viename Italijos vienuolynų. Knygoje yra 240 puslapių iliustracijų ir nemažai teksto niekam nežinoma kalba. Per ištisą šimtmetį net geriausi pasaulio senovės tekstų šifruotojai negalėjo perskaityti nė vieno žodžio. Kai kurie mokslininkai, negalėdami iššifruoti knygos, pradėjo manyti, kad ji yra visiška apgaulė. Jie teigė, neva nežinomas autorius, kuris galėjo būti nežinomos raganų draugijos ir apeigų narys, sukūrė paslaptingai atrodančią knygą, kad ją brangiai parduotų imperatoriui.

 

Komentaras. Voiničiaus rankraštis – tikroji mįslė tyrinėtojams, nes iki šiol niekas nesugebėjo atsakyti į klausimus, kuria kalba jis parašytas ir kas jo autorius. Būtent dėl to kai kurie tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad šis tekstas nėra autentiškas, o kalba, kuria yra parašytas, niekada neegzistavo. Vis dėlto galima teigti, kad šis rankraštis primena vadovėlį, kurį, remiantis jame esančiomis iliustracijomis, greičiausiai sudaro atskiros dalys apie botaniką, astronomiją, biologiją, kosmologiją, farmaciją, be to, yra receptų skyrius. Nežinomi žodžiai vartojami remiantis tam tikra logika, pavyzdžiui, žodis, kuris žymi augalo pavadinimą, minimas tik tame puslapyje, kuriame yra aprašomas. Tekstas ganėtinai aiškiai struktūruotas, pavyzdžiui, skyriai suskirstyti į paragrafus, o receptai surašyti trumpomis pastraipomis, kurios viena nuo kitos atskirtos gėlių arba žvaigždžių formų ženklais. Teksto žodynas yra gana skurdus, todėl tai leidžia manyti, kad rankraštis galėjo būti sufalsifikuotas. Šio rankraščio autoriais laikomi R. Baconas, J. Dee, E. Kelley, netgi senovinėmis knygomis prekiavęs M. V. Voiničius, t. y. tie, kurie buvo suinteresuoti parduoti šią relikviją. Vis dėlto pastarąja versija pagrįstai abejojama.

 

Turino drobulė – klastotė ar tikrosios Kristaus įkapės?

 

Turino drobulė, kurioje matosi žmogaus veido antspaudas, – vienas labiausiai mokslininkus dominančių artefaktų. Ši drobulė saugoma karališkoje koplyčioje Turino mieste. Daugelis mano, kad tai gali būti drobulė, į kurią po mirties buvo įvyniotas Jėzus Kristus iš Nazareto, tačiau nemaža dalis mokslininkų įsitikinę, jog tai – klastotė. 1988 m. Vatikano atstovai leido atlikti Turino drobulės tyrimus trims skirtingoms nepriklausomoms laboratorijoms: Oksfordo ir Arizonos universitetams bei Šveicarijos federaliniam technologijos institutui. Visų jų atsakymai sutapo – drobulė išausta 1260–1390 m. laikotarpiu. Tačiau tyrimai sukėlė daugybę diskusijų. Dauguma teigė, kad duomenys nėra tikslūs, esą dėl viduramžiais kilusio gaisro nukentėjusi relikvija buvo restauruota ir pan.

 

Komentaras. Simboliai, kurie yra susiję su tikėjimu, negali būti logiškai paaiškinti, ko dažniausiai reikalauja vienam ar kitam Žemės kampeliui būdingi gamtos reiškiniai, mokslininkų ir įvairių sričių tyrinėtojų protus jaudinantys objektų dingimai, kurie vis įvyksta Bermudų trikampyje. Veidas Turino drebulėje tikinčiam žmogui gali turėti sakralinę reikšmę, nepriklausomai nuo to, ar šį artefaktą galima moksliškai paaiškinti, ar ne. Tikėjimas nereikalauja žinojimo, nes tai skirtingi dalykai, nereikalaujantys vienas kito buvimo. Žinojimas reikalauja aiškumo, išvadų išbaigtumo, kurį tradiciškai pateikia mokslininkai. Tikėjimas neišvengiamai siejamas su paslaptimi. Žmogus nematė Dievo, bet jis gali tikėti jo buvimu, nes jį supančio pasaulio tvarka, dangaus kūnų ritmai, metų laikų kaita ir kiti dėsningi procesai rodo šio pasaulio Kūrėjo tobulumą bei absoliutumą. Žmogus gali matyti ženklus ir simbolius, liudijančius Dievo buvimą, jis netgi gali jausti, kaip Dievas dalyvauja jo gyvenime. Žmogus, niekada tiesiogiai nematęs Dievo, yra ta būtybė, kuri melsdamasi gali kreiptis į savo Kūrėją. Manau, galima teigti, kad pirmiausia tam tikra asmens pasaulėjauta kuria jo tikrovę, o Kūrėjo pėdsakus ir ženklus mato tik tie, kurie yra jiems atviri.