Nors sakoma, kad valgome tam, kad gyventume, o ne gyvename tam, kad valgytume, neabejotinai maistas – vienas svarbiausių gyvenimo elementų. Kiekvienas turi savo mėgstamų patiekalų ir jie atskleidžia ne mažiau nei skaitomiausios knygos ar dažniausiai klausoma muzika. Ką įdomaus apie žmogaus mitybą pasakoja šiandienis mokslas?

 

maistas

Mėgstamiausias skonis

   

Čikagos (JAV) neurologas ir psichiatras dr. Alanas Hirschas ne vienus metus tyrinėja, kas lemia žmogaus mitybos pasirinkimus. Vyras neabejoja, kad tam daug įtakos turi mąstymas, vidinė būsena, išgyvenimai ir troškimai. Dažniausiai maisto produktai pasirenkami pasąmoningai. Pagal tai, kokiam skoniui teikiama pirmenybė, galima apibūdinti asmenybę.

 

Aštrumas. Pensilvanijos universiteto (JAV) tyrimai rodo, kad aštraus maisto mėgėjai dažniausiai būna tikri nutrūktgalviai, jiems adrenalinas būtinas kaip oras. Kuo daugiau aštraus maisto valgo, tuo didesni nenuoramos tampa. Dėl to galima kaltinti cheminę medžiagą kapsiciną. Ji ne tik suteikia maisto produktams aštrumo, bet ir pažadina adrenalino troškimą. Pastebėta, kad aštraus maisto mėgėjai lengviau prisitaiko prie naujų sąlygų, būna tolerantiškesni pokyčiams. Norėdami jausti gyvenimo prasmę, jie siekia patirti kuo daugiau ir kuo įvairesnių emocijų.

 

Sūrumas. Anot dr. A. Hirscho, valgantys sūresnį maistą mėgsta varžytis, trokšta būti įvertinti ir apdovanoti. Jie labai ambicingi ir moka pasimėgauti užtarnautais malonumais. Labai vertina komfortą, todėl net menkiausi gyvenimo nesklandumai kelia didelį susierzinimą. Panašiai kaip aštraus maisto mėgėjai, šie per gyvenimą lekia skubėdami, nemoka ramiai pasėdėti vienoje vietoje.

 

Rūgštumas. Jeigu griežinėlis citrinos neverčia jūsų raukytis, greičiausiai esate labai atviras, naujų patirčių trokštantis žmogus. Rūgštaus skonio mėgėjai geba puikiai prisitaikyti įvairiose situacijose, jiems lengva paminti savo principus ir susidoroti su kasdieniu stresu. Brazilų mokslininkų tyrimo duomenimis, vien citrusų kvapas ramina, tad nieko keisto, kad citrusinių vaisių dažnai valgantys žmonės lengviau susidoroja su įtampa.

 

Saldumas. Dr. A. Hirschas pastebi, kad smaližiai būna draugiški, empatiški, nusiteikę padėti žmonės. Kartu jie labai emocingi ir pažeidžiami. Būtent todėl jiems saldėsiai tokie reikalingi – pakelia nuotaiką ir padeda nepalūžti, kai pristinga vidinės stiprybės. Apskritai tai impulsyvios asmenybės, gyvenime dažniau vadovaujasi jausmais ir intuicija nei loginiu mąstymu. Būtina pridurti, kad tai – itin romantiški, aistringi žmonės, mėgstantys flirtuoti, vilioti. Ne veltui sakoma, kad šokoladas yra vienas stipriausių afrodiziakų.

 

Kartumas. Insbruko universiteto (Austrija) tyrimų duomenimis, tie, kuriems kartumas kelia ne šleikštulį, o malonumą, dažnai būna gana sunkaus būdo, elgiasi antisocialiai. Jie linkę smerkti ir kritikuoti, nebijo pasakyti šiurkštaus žodžio. Leidinyje „Appetite“ paskelbtos tyrimų išvados, kad kartumynų gerbėjai genetiškai turi polinkį į sadizmą, narcisizmą bei makiavelizmą. Užsibrėžtų tikslų gali siekti nesirinkdami priemonių, žemindami kitus ir iškeldami save aukščiau aplinkinių. Be to, jie dažnai būna tikri manipuliacijos meistrai. Mokslininkai taip pat pastebi, kad kartaus maisto mėgėjai jaučia malonumą patirdami baimę, pvz., žiūrėdami siaubo filmus ar skriedami atrakcionų parko kalneliais.

 

Išduoda sveikatos būklę?

 

Greičiausiai kiekvienam teko patirti tokį stiprų kokio nors maisto troškimą, kad, rodos, tas produktas gyvybiškai svarbus. Kartais nenumaldomas noras trunka tik tol, kol poreikis patenkinamas, o kartais tęsiasi net kelias dienas ar savaites. Pasirodo, stiprus potraukis tam tikram skoniui ar maisto produktui gali perspėti apie įvairius organizmo sutrikimus ar maisto medžiagų trūkumą.

 

Jei labai norisi sūraus maisto, gali būti, kad organizmui stinga mineralinių medžiagų (ypač kalcio, natrio, magnio bei cinko) ir dėl to trinka skydliaukės bei antinksčių veikla, hormonų pusiausvyra. Taip pat tai gali būti ženklas, kad organizmui stinga skysčių. Druskoje esantis natris juos organizme sulaiko, o kartu su kitais druskoje esančiais mineralais padeda palaikyti elektrolitų pusiausvyrą – šie atsakingi už vandens pernešimą organizme.

 

Jei labai norisi saldumynų, greičiausiai patiriamas stresas. Brazilijos mokslininkai įrodė, kad net 77 % nuolatinę įtampą patiriančių asmenų negali atsispirti saldėsiams. Tarp žmonių, kuriuos retai vargina stresas, saldumynų mėgėjų tėra 31 %. Sėkmingiau kovoti su įtampa padėtų B grupės vitaminai ir vitaminas C. Saldaus maisto labiau trokštama ir tuomet, kai kamuoja fizinis ar psichinis nuovargis, nes pasąmoningai ieškoma greitos energijos šaltinio. Smaližiams būtina susimąstyti, ar tinkamas jų darbo ir poilsio režimas. Nevaldomą saldumynų poreikį gali lemti ir chromo trūkumas. Šis mikroelementas reguliuoja gliukozės patekimą iš kraujo į ląsteles, tad užtikrina, kad žmogus būtų energingas, o kai jo stinga, energijos ieškoma kitur.

 

Jei labai norisi rūgštaus maisto, gali būti, kad nusilpusi imuninė sistema, organizmui stinga vitamino C. Kai kuriais atvejais toks potraukis gali atsirasti dėl virškinimo sistemos sutrikimų, pvz., sumažėjusio skrandžio rūgštingumo.

 

Jei labai norisi aštraus maisto, greičiausiai organizmui stinga energijos, maisto medžiagų. Gali būti sulėtėjusi medžiagų apykaita, varginti virškinimo sutrikimai. Aštriu maistu pasąmoningai siekiama sužadinti organizmo veiklą.

 

Stiprus potraukis konkretiems produktams

 

Pienui ir jo produktams. Organizmui stinga kalcio, omega-3 riebalų rūgščių, baltymų.

 

Riešutams. Greičiausiai stinga vitamino E arba patiriama daug streso.

 

Raugintiems agurkams. Nors juokaujama, kad tai – nėštumo ženklas, iš tiesų šis potraukis kur kas dažniau būna susijęs su organizmo išsekimu, poilsio stygiumi.

 

Česnakams. Tikėtina, kad yra virškinimo sutrikimų, atsirandančių dėl pernelyg riebaus maisto vartojimo.

 

Morkoms. Organizmui stinga beta karoteno.

 

Jūrų gėrybėms. Greičiausiai stinga jodo, sutrikusi skydliaukės veikla, vargina hormonų pusiausvyros sutrikimai.

 

Grikiams. Galbūt trūksta magnio. Neretai tokiu atveju labai norima ir kakavos.

 

Raudonai mėsai. Tikėtina, kad organizmui stinga geležies.

 

Kofeino turintiems produktams. Greičiausiai trūksta ne tik poilsio ir energijos, bet ir mineralinių medžiagų, ypač geležies, natrio bei fosforo.

 

Iškalbingi valgymo įpročiai

 

Sėdint prie bendro pietų stalo nesunku pastebėti, kad kiekvienam žmogui būdingi saviti valgymo įpročiai. Vieni kramto lėtai, susikaupę, kiti skuba, lyg už kelių minučių turėtų lėkti pro duris, treti prieš valgydami susipjausto visą maistą… Toks elgesys turi tam tikrą reikšmę. Psichologai linkę sieti valgymo įpročius su tam tikrais charakterio bruožais.

 

Valgoma itin lėtai. Tie, kurie neskuba valgydami, neskuba ir gyvenime. Jie gyvena šia diena ir iš jos stengiasi pasiimti viską, ką gali. Tokios asmenybės prieš ką nors darydamos mėgsta viską gerai apgalvoti, pasverti privalumus ir trūkumus. Joms patinka rutina. Be to, tai gana užsispyrę žmonės, dėl ko nors apsisprendę lengvai to neišsižada.

 

Paskubomis. Šie žmonės labai veržlūs, veiklūs, nuolat kupini idėjų ir ateities planų. Mėgsta varžytis ir nugalėti. Deja, per gyvenimą bėga taip skubėdami, kad neranda laiko pasidžiaugti dabarties akimirkomis ir pelnytomis pergalėmis.

 

Mėgstamas vienos rūšies maistas. Tokie žmonės vienu kartu nevalgo daug skirtingų produktų ir jokiu būdu nemaišo jų. Ryžių negardina padažais, kepsnio neužkanda daržovių salotomis, geriausiu atveju renkasi šviežią pomidorą ar agurką. Tokie įpročiai būdingi turintiems puikią savitvardą, metodiškiems žmonėms. Prieš priimdami sprendimą, jie kruopščiai apgalvoja net mažiausias smulkmenas. Yra labai atsargūs, pareigingi.

 

Maišoma daug skirtingų produktų. Šie žmonės mėgsta kontroliuoti situaciją, yra gana valdingi, iniciatyvūs, nebijo atsakomybės. Kartais elgiasi net pernelyg pareigingai, nemoka atsipalaiduoti.

 

Maistas supjaustomas gabalėliais. Šis valgymo įprotis išduoda, kad linkstama viską planuoti, visada galvojama apie rytojų. Tokie asmenys nebijo sunkaus darbo, yra labai kruopštūs ir pastovūs.

 

Iš patiekalo išrenkami nepatinkantys produktai. Labai priekabios, reiklios, egocentriškos asmenybės. Jos susikuria komforto zoną ir nieku gyvu nesutinka iš jos pajudėti. Nors mėgsta pastovumą, bet kartu yra smalsios, todėl retkarčiais ryžtasi eksperimentams.

 

Be maisto gyventi (ne)įmanoma?

 

Kol vieni ginčijasi, koks maistas skanesnis, kiti tikina, kad žmogui jis apskritai nereikalingas. Nors mokslininkai teigia, kad žmogus be vandens gali išgyventi kelias dienas, o be maisto – kelias savaites, daugiausia du mėnesius, atsiranda bandančių paneigti šią tiesą. Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis Mahatma Gandhis per pilietinio nepaklusnumo akciją badavo 21 dieną – nevalgė visiškai nieko, tik gurkšnojo vandens. 2003 m. amerikiečių iliuzionistas Davidas Blaine’as 44 dienas nieko nevalgydamas praleido stiklinėje dėžėje virš Temzės upės. 2006 m. japonų keliautojas Mitsutaka Uchikoshi, pasiklydęs kalnuose, be maisto ir vandens išgyveno 24 dienas. Kai vyras buvo surastas, jo kūno temperatūra tesiekė 22 °C, bet, visų nuostabai, jis išgyveno ir visiškai atgavo jėgas.

 

Kai kurie tikina, kad valgyti apskritai nėra būtina, esą energijos galime gauti iš saulės šviesos. Štai Sietlo (JAV) gyventoja Naveena Shine 2013 m. viešai pareiškė, kad 100 dienų gyvens be maisto, vien gerdama vandens ir nesaldintos arbatos. Moteris ištvėrė 47 dienas ir eksperimentą nutraukė. Ji tikino, kad jautėsi gerai, tik reikėjo ilsėtis daugiau nei įprastai, kūnas buvo mažiau atsparus šalčiui, kartais darydavosi silpna. Per bandymą ji neteko apie 15,5 kg svorio. Tai toli gražu ne pirmas žmogus, bandęs įrodyti, kad galima maitintis vien saulės šviesa. Šios idėjos pradininkė – australė Jasmuheen. Pasakota, kad ši 58 m. moteris visiškai nevalgo nuo 1993 m., bet mokslininkai tuo netikėjo ir atliko patikrinimą. Jie kelias dienas visą parą filmavo Jasmuheen gyvenimą, siekdami patikrinti, ar ši tikrai nieko nevalgo. Ji į burną neįsidėjo nė kąsnelio ir neišgėrė nė lašo vandens, bet jau po poros dienų filmavimo jai pasireiškė dehidratacijos požymių, pakilo kraujospūdis, organizmas išdavė patiriantis didelį stresą. Moteris sakė, kad dėl to kaltas užterštas oras, esą ji negali iš saulės semtis energijos. Tuomet Jasmuheen nugabenta į kalnų vietovę, kur galėjo mėgautis visiškai tyra aplinka. Ir čia jos būklė pastebimai blogėjo. Gydytojai eksperimentą liepė nutraukti, antraip jis galėjo baigtis mirtimi, nors pati Jasmuheen tą atkakliai neigė. Galiausiai moteris prisipažino, kad iš tiesų saulės šviesa sudaro didžiąją jos mitybos dalį, bet ji valgo ir šiek tiek maisto – iki 300 kcal per dieną.

 

Dar vienas maitinimosi saulės šviesa entuziastas – indas Hira Ratanas Manekas. Pasak jo, dar 1992 m. jis pajuto, kad nebemėgsta maisto, o po trejų metų visiškai nustojo jį vartojęs. Pasak 79 m. amžiaus senolio žmonos, vyras kas vakarą bent valandą žiūri į saulę neprisidengęs akių. Tai ir yra jo pagrindinis maistas. Kartais jis dar geria arbatos, kavos ar kitų skysčių. Vyru susidomėjo ir NASA mokslininkai. Jie patvirtino, kad Hira Ratanas Manekas iš tiesų bent 130 dienų yra išgyvenęs vartodamas vien vandenį. Mokslininkai šiam fenomenui netgi suteikė pavadinimą pagal vyro inicialus – HRM, nors jo paaiškinti iki šiol negali.

 

Valgyti mažiau = gyventi ilgiau?

   

Nors mokslininkai vieningai sutaria, kad žmogus be maisto gyventi negali, visgi manoma, kad valgyti mažiau gali būti naudinga sveikatai. Kaip rodo Naujojo Pietų Velso universiteto (Australija) biologės dr. Margo Adler tyrimas, sumažinus pagal lytį, amžių, fizinį aktyvumą, sveikatos būklę rekomenduojamo maisto kiekį apie 40 %, galima gyventi 20–30 % ilgiau. Taip yra todėl, kad mažo kaloringumo dieta suaktyvina organizmo atsargų įsisavinimą ir ląstelių atsinaujinimą. Maisto apribojimas padeda sureguliuoti kraujo spaudimą, cholesterolio kiekį kraujyje, svorį ir netgi mažina vėžio riziką bei padeda gydyti cukrinį diabetą bei įvairias lėtines ligas. Tiesa, tai gali turėti ir neigiamą šalutinį poveikį: gali sukelti kaulų retėjimą, atminties sutrikimus, galvos svaigimą, silpnumą, depresiją. Norint to išvengti, kai kurie mokslininkai pataria imtis mažiau drastiškų priemonių. Pasak amerikiečių mokslininko Erico Ravussino, nuo 25 m. amžiaus sumažinantys suvartojamo maisto kiekį apie 15 % gali pailginti gyvenimo trukmę4,5 metų, nes tai sulėtins senėjimo procesus ir nesukels šalutinio poveikio. Siekiant įrodyti, kad verta sumažinti maisto kiekį, atliktas bandymas su grupe sveikų, žalingų įpročių neturinčių, normalaus svorio žmonių. Jie padalyti į tris grupes: vieni turėjo įprastą 2000 kcal paros normą sumažinti iki 1500–1700 kcal, kiti maitintis įprastai, bet reguliariai sportuoti, treti tapo kontroline grupe ir gyvensenos nekeitė. Po kelių savaičių tiek sumažinę kalorijų kiekį, tiek sportavę asmenys atsikratė panašaus kiekio kūno riebalų, bet pirmiesiems taip pat sumažėjo skydliaukės hormono T3. Vadinasi, jiems sulėtėjo senėjimo procesai. Vien sportavusiems žmonėms tokio poveikio pasiekti nepavyko. Kitas mokslinis tyrimas atskleidė, kad tokius pat rezultatus galima pasiekti ir atsisakant vos 8 % įprastos kalorijų normos, bet kartu reguliariai sportuojant.

 

Vegetarai protingesni?

 

Pietų Hamptono universitete (JAV) 20 metų tirti 8000 savanorių. Tiriamieji pradėti stebėti, kai jiems buvo po 10 m. Berniukai ir mergaitės turėjo atlikti seriją testų, nustatančių jų IQ. Sulaukę 30 m., jie buvo apklausti, ar yra vegetarai, ar maitinasi įprastai. Vegetarų buvo 4,5 %. Įdomu, kad dauguma jų buvo tie asmenys, kurie vaikystėje atliekant IQ testus surinko daugiausia balų. Vegetarų IQ vaikystėje siekė vidutiniškai 105 balus – maždaug 5 balais daugiau nei tų vaikų, kurie suaugę gyvulinių produktų neatsisakė. Tyrimas atskleidė, kad tarp vegetarų būna daugiau turinčių aukštojo mokslo diplomus ir užimančių aukštas profesines pareigas. Deja, to paties apie veganus pasakyti negalima – jų IQ vidutiniškai siekė 95 balus, taigi 10 balų mažiau nei vegetarų ir 5 balais mažiau nei valgančiųjų mėsą. Mokslininkai mano, kad galima įvairiai aiškinti, kodėl vegetarų IQ būna aukštesnis. Vieni pabrėžia, kad ne pati vegetarinė mityba žmones daro protingesnius, o jų aukštesnis intelektas skatina rinktis vegetarinę mitybą. Tokie žmonės empatiškesni, todėl labiau atsižvelgia ne tik į žmonių, bet ir į gyvūnų teises. Be to, jie labiau domisi sveika gyvensena ir vegetarinės mitybos privalumais. Kita dalis mokslininkų teigia, kad augaliniai produktai naudingi smegenims, todėl iš tiesų gerina jų veiklą ir leidžia geriau atsiskleisti intelektui.

 

Įdomu

 
  • Psichologiniai tyrimai rodo, kad angliavandeniams negalintys atsispirti žmonės dažnai būna tikri monotonijos vergai, joje ieškantys saugumo ir itin bijantys neplanuotų pokyčių.
  • Traškų maistą renkasi labai didelių lūkesčių gyvenime turintys žmonės, reiklūs tiek sau, tiek kitiems. Iššūkiai jiems yra ne kančia, o būtinas gyvenimo prieskonis.
  • Gausiai prieskoniais maistą gardinantys asmenys įprastai būna itin rimti, pareigingi ir gal net kiek rūstūs.
  • Jei nėščioji patiria dažną rytinį pykinimą, kūdikis gali turėti didesnį potraukį sūriam maistui, mat nėščiosios ir vaisiaus organizmai, netekdami skysčių, pristinga natrio.
  • JAV mokslininkai pastebėjo, kad vaikai didesnį potraukį jaučia tam maistui, kurį dažnai valgė jų motina trečiąjį nėštumo trimestrą arba jau žindydama mažylį.
  • Apie ketvirtadalis pasaulio gyventojų turi daugiau skonio receptorių, todėl skonį jaučia net apie tris kartus stipriau. Dažniau tai būdinga moterims.
  • Jei vaikas dažnai serga ausų uždegimu, suaugęs gali neadekvačiai suvokti skonį. Dažnos ausų infekcijos pažeidžia nervą, kuris iš liežuvio gaunamus skonio signalus per vidurinę ausį siunčia į smegenis. Tokiu atveju siunčiami daug silpnesni signalai, todėl žmogus trokšta intensyvesnio skonio produktų.
  • Prancūzų mokslininkai išsiaiškino, kad mitybos pomėgiams labai daug įtakos turi vaikystėje matytos aplinkinių reakcijos į įvairius maisto produktus. Tarkime, jeigu vaikystėje žmogus nuolat matė prieš pelėsinį sūrį nosį raukančius tėvus, vargu ar pats suaugęs jį mėgs. Ir atvirkščiai, jeigu pasąmoningai prisimena, kad pamačiusių tokį sūrį tėvų veidai nušvisdavo pasitenkinimo šypsenomis, malonumą valgydamas tą produktą jaus ir pats.
  • Moksliniai eksperimentai rodo, kad valgydami brangesnį produktą žmonės patiria didesnį pasitenkinimą. Šiuo atveju veiksmingas net placebas – kai duodama tokių pat produktų, tik įtikinama, kad vieno kaina didesnė.
  • Egzistuoja keistas valgymo sutrikimas, vadinamas PICA sindromu. Juo sergantys žmonės jaučia potraukį valgyti nevalgomus dalykus: žemę, popierių, stiklą ar metalą. Vienas žymiausių pavyzdžių – 2007 m. miręs prancūzas Michelis Lotito, per dvejus metus sugebėjęs suvalgyti visą lėktuvą! Beje, mirties priežastis nebuvo susijusi su keistais mitybos įpročiais.