Moteriai pastatyti namą – iššūkis. O statyti jį vyrų krašte, koks yra Egiptas, – tiesiog „misija neįmanoma“! Bet psichologė, pripažinta reiki, aurasomos ir kitų mįslingų menų meistrė Dalia Braziulytė sako jau galinti parodyti savo vilą Hurgadoje, kuri yra įkūnytas jos troškimas turėti namus ne tik kaip tvirtovę kūnui, bet ir šventovę sielai.

 

Pavasarį lengviau patikėti, kad laimė yra įmanoma. Telieka sugalvoti – kaip ją prisikviesti į savo namus?

Susierzinimo, nuovargio, įtampos vis greitesniu tempu šuoliuojančiame mūsų gyvenime tiek daug, kad namų tema tikrai svarbi. Persų kalbos žodis „pardis“ reiškia erdvę, aptvertą aukšta tvora, kurioje yra vandens šaltinis ir auga žalumynai. Ten įmanoma pasijusti laimingam. Tai patvirtina angliškasis „paradise“ – rojus. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus savo sielai ieško tokio rojaus sodo. Ir ši vieta galėtų būti mūsų namai, nes jie yra kur kas daugiau, nei patalpa, kur valgome ir miegame.

     

Domitės įvairių kraštų ir kultūrų mitologija ir tradicijomis. Ar galėtumėte įvardyti dalykus, be kurių laimingi namai tiesiog neįmanomi?

Seniai žinoma, kad netinkamai įrengtuose namuose net laimingiausia santuoka ilgainiui gali subyrėti, namiškiai imti sirgti, pinigai išdulkėti. Esama įvairių gudrybių panaikinti ar bent sušvelninti blogą įtaką, kurią miniatiūriniam namų pasauliui daro prasta kaimynystė arba netaisyklingos pastato erdvių formos. Tokiais atvejais gelbsti įvairūs šviestuvai, veidrodžiai, užsklandos, varpeliai, „vėjo muzika“, akvariumai su žuvytėmis, augalai, apgalvotai parinkti meno kūriniai, spalvos ir kvapai. Tarkime, aurasomos aromatų galima įmaišyti į paskutinio sienų sluoksnio dažus. Kvapų dvelksmui pranykus, tereikia sausa kempine pavalyti sieną, kad aromatas vėl atgytų.

Absoliučiai visiems praverstų teisingai suprasti, kaip aš ją vadinu, – „šlamšto filosofiją“. Senais, nebūtinai sulūžusiais, bet tiesiog nenaudojamais daiktais užgriozdinti namai – tai spąstai. Senienos traukia atgal, priverčia užstrigti būtajame laike. Žmogus norėtų atsiverti pasauliui, įsileisti gaivių vėjų, bet kad durys per sukabintus ant sienos senus paltus neatsidaro! Prastą padėtį pakeisti pakanka paprasčiausio dalyko – padaryti vietos skaidriai energijai tekėti, t. y. išnešti iš kambarių viską, kas nereikalinga. Tik paskui reikia „stiprinti“ sritis, kurios atrodo per silpnos. Pavyzdžiui, pinigų kampe (žvelgiant nuo durų, tolimajame kairiajame) pastatyti akvariumą su auksine žuvele ar kitokiu turtą pritraukiančiu simboliu. Tik arbatinio ar kavinuko ten statyti negalima, antraip pinigai sparčiai „išgaruos“. Šlamštas, laikomas rūsyje arba po lova, taip pat gali užgriozti pasąmonę. Net jei žmogus atlieka įvairias dvasines praktikas, meldžiasi, medituoja, subtilioji energija negali patekti į tokius namus.

 

Nuo kurio kambario derėtų pradėti tokį magišką apsitvarkymą?

Nuo neatmenamų laikų žmogus intuityviai jautė poreikį parodyti pagarbą ugnies stichijai. Todėl neabejoju, kad tvarkytis visada reikia pradėti nuo virtuvės. Dar konkrečiau – nuo viryklės. Juk tai – šiuolaikinis namų aukuras, kur dega šventa ugnis. Ir todėl ši vieta turi būti švari.

O toliau jau – pagal kiekvieno poreikį. Jeigu jaučiate, kad pirmiausia reikia padoriai sutvarkyti svetainę, vadinasi, jūsų prigimtyje yra stiprus deivės Heros archetipas. Jis nulemia, kad jums svarbu pasirūpinti kitais – šeimos nariais, namus aplankančiais žmonėmis, sukurti jiems sąlygas jaustis jaukiai ir bendrauti. Moteris, kurioje slepiasi Afroditė, daugiausia dėmesio skirs miegamajam. Jei didžiausią dėmesį šeimininkė skiria virtuvei ir vaikų kambariui, namuose šeimininkauja Demetra. O Persefonė pirmiausiai pasitikrins, ar tikrai deramai sutvarkyta jos meditacijų ir kitų dvasinių praktikų vieta.

Jeigu negalite iškart apsispręsti, nuo ko pradėti didžiąją pertvarką, prisiminkite, kad gali būti be galo naudinga susitvarkyti nors vieną stalčių.

 

Kai kurie mano, kad pavasarinę pertvarką namuose derėtų pradėti nuo vonios. Ar jie teisūs?

Jeigu vonios kambario tradicija mūsų krašte būtų kiek gilesnė, gal visi taip manytume. Bet dar mūsų senelių karta vertėsi be jos. O, pavyzdžiui, japonai, mokantys savo neigiamų emocijų neskleisti plačiai aplinkui, supranta, kokia svarbi vonia gali būti ne tik kūno, bet vidinei švarai.

Vonia – vandens viešpatija. O vandens stichija – tai jausmai, emocijos. Ši vieta gera vidinei pusiausvyrai atgauti. Todėl šiame kambaryje turi pakakti šviesos ir oro. Ne mažiau svarbu – švara ir estetika. Nevalia vonios paversti buities rakandų sandėliuku. Joje neturi būti nieko, kas nesusiję su prausimusi: jokių buteliukų su pasibaigusio galiojimo šampūnais ir kremais.

Jokiu būdu netinka tualeto ir vonios įrengti vienoje patalpoje. Ryte iš vonios turime išeiti žvalūs, o vakare – pailsėję. Prausiantis po dušu, su vandeniu galima nuplukdyti per dieną prikibusius nešvarumus ir nuovargį. O jeigu nusiprausę po dušu dar pagulėsite vonioje su kvapiaisiais aliejais, druskomis ar gėlių žiedlapiais… Įsitikinsite, kad laimės pojūtį gali padovanoti visai paprasti dalykai.

Beje, išjudinti emocijas padeda ir šaldytuvo tvarkymas. Švarindami jį turime progą iškrapštyti nepageidaujamus ledukus ir varveklius ir iš savo jausmų slėptuvės. Išvalę šaldytuvą, apatinėje lentynoje galite padėti veidrodėlį. Tai yra magiška turto pagausinimo galimybė.

 

Kai jau užeina vajus namus švarinti, ima atrodyti, kad reikėtų ne tik su šluoste pasidarbuoti, bet ir ką nors magiško padaryti…          

Mūsų namai, kaip ir visos mūsų išorinio gyvenimo apraiškos – drabužiai, kuriuos dėvime, mus supantys žmonės ir mums nutinkantys įvykiai, yra mūsų vidinio pasaulio atspindys. Kiek tvarkos, šviesos, spalvų įsileidžiame į savo būstą, tiek jų galime atrasti ir savyje.

Svarbu suvokti, kad mūsų namai nėra izoliuoti nuo pasaulio. Viskas, kas juos pripildo, turi darniai įsilieti į visatos energijų harmoniją. Suderinti savo namus su aplinkos virpesiais ir pačiam išeiti iš savo egocentrizmo žmogui gali padėti sąmoningai sakralizuota namų vieta. Tokiai ypatingai vietai nebūtina paskirti daug erdvės. Pakanka kampelio ant palangės ar rašomojo stalo, o gal ant gražios skepetos kambario kampe išdėliotų daiktų, simboliškai atstovaujančių visoms stichijoms. „Gyvą namų širdį“ kurti pradedame uždegdami gyvą ugnį. Tarkime, spiritinę lempelę ar didelę spalvotą žvakę. Taip pakviečiame Ugnies – aistros, kūrybinės minties, stichiją. Oro stichiją pagarbinti paprasta pasmilkius smilkalą ar uždegus aromaterapinę lempą. Vandens stichijai tegul bus skirtas gražus indas, į kurį įpilta šaltinio arba jūros vandens, tinka ir šventintas vanduo. Pagarbą Žemės stichijai išreiškia akmenėliai ir gėlės. Tačiau pažadinti šią ypatingą namų erdvę galima tik tada, kai namai yra visiškai sutvarkyti.

 

Apie ką svajodama kūrėte vilą „Šecherezada“?

„Šecherezadą“ stačiau ir įrengiau, kaip seminarų namą, sielos šventyklą, į kurią žmonės užsuktų pailsėti nuo kasdienio gyvenimo rūpesčių. Ją kūriau kaip erdvę tarp praeities ir dabarties, arabiško ir vakarietiško pasaulio. Čia žmogus gali pailsinti sielą ir ramiai įžengti į savo vidinį pasaulį. O tuomet padaryti tai, kas tuo metu jam svarbiausia. Galbūt priimti lemtingą sprendimą, išsigydyti savo sielograužas ar pasitikrinti vertybes. Vilos erdvėje pasistengiau sutalpinti viską, ką iki šiol sužinojau apie egiptiečių ir graikų mitologiją, spalvų ir kvapų terapiją, stichijų energijas.

 

Kas nesvajoja apie namus, kuriuose jo siela uždainuotų! Galima numanyti, kad būtent noras gyventi tobulai įrengtuose namuose ir paskatina žmones atiduoti juos į interjero dizainerių rankas. Ką apie tai manote?

Deja, ne kiekvienas, tegul net prašmatniai įruoštas būstas, gali būti tikrais namais. Patikėję savo gyvenamosios erdvės formavimą kitiems, rizikuojame apsigyventi modernioje, tačiau visiškai svetimoje erdvėje. Net jei dizaineris yra puikus psichologas ir geba perprasti užsakovo asmenybę, atsiriboti nuo savo pasaulėžiūros ir skonio jis negali. Taigi interjerą dizaineris pirmiausia kuria „sau“. Rezultatas būna daugiau ar mažiau vykusi jo kūrybinių ieškojimų išraiška, bet ne čia gyvenančių žmonių sielos prieglobstis. Gal aš kalbu per griežtai, bet kitaip apie tuos „nekrofilinius“ interjerus, neva dabar labai madingus, ir negalima kalbėti! Juoda, pilka, ruda – pasirinktos kaip dominuojančios spalvos – tikras nesusipratimas!

Žinoma, galima jas vadinti subtiliai – kavos arba šokolado spalvos. Tam tikrais kritiniais momentais jos netgi gali būti naudingos. Tarkime, kai žmogus išgyvena nuovargio, netikrumo metą, kai vienas svarbiausių jo poreikių – jaustis saugiam, išlikti nepastebėtam, ištirpti minioje, susigerti į dirvą. Tad kodėl kažkam knieti padaryti jas esminiu mano kasdienybės tonu? Lygiai taip pat namuose negerai visiškai baltas interjeras. Juk žmogus negali gerai jaustis šaldytuve ar operacinėje.

 

Geltonai baltas vilos „Šecherezada“ fasadas mėlyno dangaus fone nepalieka abejonių, kad nuoširdžiai pasikliaujate spalvos galia…

Geltonai balta žydrame fone – arkangelo Mykolo simbolika. Žmogaus valia nusilenkia dieviškajai valiai, ją priima. Jeigu žmogus nebūtų toks egoistas, gana lengvai įsisąmonintų savo vietą visatos energijų piramidėje. Mes galime būti ta jungtis, per kurią žemyn nusileidžia aukštosios energijos ir aukštyn pakyla žemesnės. Bet nedaugelis tai supranta. Antraip, kurdamas savo namus, žmogus pasistengtų, kad jie darniai įsilietų į aplinką.

Kai tik apsigyvenau savo įrenginėjamoje viloje, iš pradžių naktimis negalėjau miegoti. Neįstengdavau atsikratyti įspūdžio, kad mane kažkas stebi. Kaip ir nėra kam: vieta nuošali, iš vienos sklypo pusės jūra, iš kitos – Arabijos dykuma. Tuomet suvokiau, kad tai vietinės dykumos dvaselės domisi įsibrovėle. Tereikėjo man pagarbiai su jomis pasisveikinti – uždegti žvakes, pasmilkyti smilkalus, sukalbėti maldas, ir nejaukumas dingo.

Taip „prisijaukinti“ įmanoma beveik kiekvieną erdvę. Tereikia nuspręsti, kur bus jūsų „šviesos sala“ ir padėti ten pamėgtą nuotrauką, knygą, akmenėlį. Tuomet apeiti pasieniais vis paskambinant varpeliu ar suplojant delnais. Įsitikinsite, kad keičiantis kambario energetikai, net delnų pliaukšėjimo sukeltas garsas keičiasi.

Beje, gyvūnai namuose – malonė. Jie geba sujudinti užsistovėjusias energijas net ten, kur žmogus savo ranką retai kyšteli. Žiūrėkite – katė palubėje ant kokios spintos įsitaiso, šuo savo mažomis letenėlėmis aplink namus tikrą „apsaugos žiedą“ išmina. Beje, verta pastebėti, kurią vietą gyvūnai pamėgo. Mat katės mėgsta gulėti negatyvios energijos linijų susikirtimo vietose, o šunys – priešingai – išsirenka pačias palankiausias vieteles.

 

Ne kiekvienas turi galimybę įsirengti namus taip, kaip galbūt norėtų. Ką patartumėte žmonėms?

Nustebtumėte, kiek daug, kuriant savo aplinką, nulemia visai ne turimų lėšų kiekis, o prigimtis. Kiekvieno žmogaus namai atspindi jo psichikos archetipą.

Štai jutiminio tipo žmogų atpažinsime iš lakoniško jo namų interjero (skandinaviško), kuriame vyrauja aiškios linijos, natūralios gamtos spalvos ir medžiagos, kiekviena detalė funkcionali, daug įvairių prietaisų ir visi jie veikiantys. Tokio žmogaus priešingybė – intuityvusis. Šio tipo žmogui svarbiausia grožis. Jis mėgina suderinti daugybę gražių, dažnai visiškai priešingos stilistikos, tarkime, gotikos su rokoko, daiktų. Yra įdomių žmonių, psichologų priskiriamų mąstytojo-mokslininko tipui. Jie gali pragyventi kambaryje dešimt metų ir neatkreipti dėmesio į tai, kokios spalvos to kambario sienos. O štai jausminio tipo atstovams kone gyvybiškai svarbu namus įsirengti taip, kad visi aplinkiniai žavėtųsi. Tad jų interjerai visada atitinka naujausias mados tendencijas, įrengti skoningai, kokybiškai, tačiau yra tarsi „negyvi“.

Taigi, jeigu šį pavasarį pasiryšite sukurti namus „iš naujo“, atminkite, kad jie bus ne jūsų piniginės, o pirmiausia jūsų vidaus atspindys.