Kol vieni skundžiasi tuo, kad darbai veja vienas kitą, galvoje pilna idėjų, kurioms įgyvendinti vis pritrūksta laiko, kiti, regis, miršta iš nuobodulio. Aktyvieji džiaugiasi, kai gali pagaliau šiek tiek atsipūsti ir nieko neveikti. Tačiau tokia būsena trunka neilgai, trumpai pasėdėję jie pradeda jausti nerimą, nusivylimą ir nuobodulį, nes nėra ką veikti. Daugelis tokių žmonių atsiduria dviprasmiškoje situacijoje – jie nežino, kaip išblaškyti tą slogią atmosferą.

 

nuobodulys

Nuobodulį kartais patiria visi. Jį būtų galima apibūdinti kaip stiprų norą užsiimti kokia nors mėgstama veikla, kurią atlikti šiuo metu neįmanoma. Šiuolaikinėje visuomenėje nuobodulį jausti gali būti gėda, nes nuolatos jaučiamas milžiniškas spaudimas būti aktyviems, siekti tikslų, tobulėti. Kai nutinka taip, kad lieka laisvo laiko, vietoj džiaugsmo ir atsipalaidavimo žmonės tampa paniurę, nebežino, kuo užsiimti, atrodo, kad laikas slenka daug lėčiau negu prieš tai.

 

Kodėl užklumpa nerimas ir liūdesys, kai tik atsiranda laisva minutė ar kelios valandos? Kas galėjo pagalvoti, kad stresą gali sukelti ne tik per daug veiklos ir atsakomybės, bet ir per mažai.

 

XXI amžiuje, kai pradeda kamuoti nuobodulys, daugelis griebia savo išmaniuosius telefonus ir pasineria į jų pasaulį (žaidimus, socialinius tinklus, naujienų tinklalapius ar susirašinėjimą su draugais). Tačiau tai tikrai nėra pats geriausias būdas išblaškyti nuobodulį. Tokia veikla nesuteikia trokštamo atsipalaidavimo jausmo, priešingai – kelia įtampą. Desperatiškas noras nedelsiant atsakyti į kiekvieną žinutę, reaguoti į kiekvieną įvykį, gali būti viena iš didžiausių pervargimo priežasčių. Labai atsargiai ir apgalvotai išmanųjų telefoną reikėtų naudoti, jei jis yra būtinas darbe.

 

Vietoj naudojimosi išmaniųjų telefonų ir kompiuterių teikiamomis pramogomis, į rankas reikėtų paimti gerą knygą, kurią jau seniai buvo svajojama paskaityti arba kurią rekomendavo draugas, autoritetingas žmogus ir panašiai. Psichologų nuomone, nuobodulys yra susijęs su kūrybingumu. Neįtikėtina? Amerikiečių psichologė Sandi Mann atliko įdomų tyrimą – respondentams iš pradžių davė nuobodžią užduotį, o paskui kūrybingą. T. y. iš pradžių jie turėjo kopijuoti telefonų numerius iš knygos, o paskui pateikti daug kūrybingų idėjų. Dalyviams sekėsi daug geriau, jei prieš tai buvo užsiėmę kokia nors nuobodžia veikla. Taigi naudinga skaityti net nuobodžias knygas.

 

Kai nėra, ką veikti, dažnai griebiamasi televizijos pultelio, bet televizija nuobodulį išblaško tik laikinai. Paskui jis vėl sugrįžta ir būna dar liūdniau nei prieš tai. Jeigu yra laisvo laiko, geriau užsiimti kokia nors įdomia, nauja veikla, pavyzdžiui, kažkuo, ką seniai buvo svajojama išbandyti. Kada, jei ne dabar, metas pagaminti patiekalą pagal naują arba seniai saugotą receptą, išmokti groti muzikos instrumentu arba išbandyti jogą.

 

Dažniausiai nuobodulys – tai laikina būsena, kurią nesunku išgyventi, pasitelkiant šiek tiek daugiau fantazijos. Tačiau kartais nuobodulio gali būti per daug. Nuobodulys yra glaudžiai susijęs su depresija. Nuo jos skiriasi tik tuo, kad nuobodžiaujantys žmonės problemų šaltiniu laiko išorines aplinkybes, o sergantys depresija – dėl problemų ir nelaimių kaltina patys save. Žmonės, kurie labai greitai patiria nuobodulį, yra labiau linkę ateityje sirgti depresija, turėti nerimo sutrikimų, priklausomybių, piktnaudžiauti alkoholiu arba kitomis svaigiosiomis medžiagomis. Jiems labai sunku susidoroti su savo jausmais.

 

Jei kamuoja nuobodulys, svarbiausia yra atsiminti, kad niekada nebūna taip, kad žmogus apskritai nieko nedarytų. Kai baigiasi diena, paaiškėja, kad vis tiek kažkas buvo nuveikta. Reikėtų pasidžiaugti net tokiais mažais dalykais (jeigu kitokių nėra), kaip kvėpavimas, judėjimas, mirkčiojimas, savo minčių turėjimas, nes jie rodo, kad žmogus gyvena ir dar nėra miręs. Netgi tingėjimas gali būti menas ir tik kūrybinga asmenybė jį gali įvaldyti. Galbūt kartais iš tiesų reikėtų vadovautis sena italų patarle, kad „malonumas nieko neveikiant“ (it. „la dolce far niente“) ir pasimėgauti retomis malonaus nuobodulio valandėlės.