Ši menkai civilizacijos paliesta šalis žavi savo unikalumu ir gamta. Tačiau čia gyventi ilgiau negu keletą savaičių nesinorėtų. Mat prie Afrikos žemyno prigludusią salą vis dar kamuoja ekonominiai sunkumai, o vietinių gyvenimo sąlygos ir saviti papročiai žavi bei šokiruoja.

 

madagaskaras

Beveik nepriklausoma

 

Madagaskaro sala nuo seno buvo nepriklausoma karalystė. Jos valdovai ilgai palaikė prekybinius ryšius su europiečiais: parduodavo tamsiaodžius malagasių tautybės vergus ir pirkdavo ginklus bei prabangius europietiškus produktus. Britai, norėdami įsitvirtinti visoje teritorijoje, statė mokyklas ir kūrė infrastuktūrą. 1890 m. prancūzai atkovojo Madagaskarą iš britų ir pavertė savo kolonija. Galiausiai po Antrojo pasaulinio karo sala paskelbė nepriklausomybę, o valdant prezidentui Philibertui Tsiranana net tapo demokratine respublika. Ištvėręs net keletą perversmų Madagaskaras dabar valdomas buvusio sostinės mero, tačiau tarptautinė bendruomenė jo nepripažįsta. Gamtos stebuklu laikoma sala, deja, visiškai nualinta ekonomiškai ir vis dar yra labai priklausoma nuo Prancūzijos. Saloje keistai dera skurdas ir beveik neskoninga prabanga. Nors čia aptinkama ir naftos, brangakmenių, tačiau visas pelnas atitenka nevietiniams. Vos saujelė šalį valdančių žmonių gyvena tarsi tikrame amžinų atostogų rojuje, kiti nuolatos patiria skurdą. O į šalį plūstant pasiturintiems poilsiautojams bene vienintele išgyvenimo sąlyga tampa visapusiškas jų aptarnavimas. Todėl čia pamažu plėtojamas turizmas ir klesti prostitucija. Ji, beje, nėra itin pelninga, nes vokietis ar amerikietis pensininkas už seksą su jauna mergina sumoka vos keletą dolerių.

 

Margaspalvė sala

 

Ketvirtoje pagal dydį pasaulio saloje gyvena apie 20 mln. žmonių.Dauguma salos gyventojų – malagasiai, užsieniečių nedaug. Madagaskare šnekama trimis kalbomis: anglų, prancūzų ir malagasių. Vietiniai susiskirstę į 20 skirtingų etninių grupių, dar vadinamų klanais. Dar visai neseniai tarp ko­tie­rų (af­ri­kie­čiai-ma­la­ga­siai-ara­bų pro­tė­viai), pran­cū­zų, in­dų, ko­mo­ra­nų (in­dopa­kis­ta­nie­čių) vyko ginkluotų konfliktų, tačiau dabar jie sutaria, nors tradicijos, neretai ir interesai, labai skiriasi. Teigiama, kad toks salos gyventojų susiskaldymas itin naudingas nedidelei valdančiųjų grupelei. Nors Madagaskare galioja Prancūzijos civiline teise pagrįsta teisinė sistema, dažniausiai viršenybę turi malagasių papročiai. Gyvenimo ritmą čia diktuoja itin margi įsitikinimai, tikėjimai ir unikalūs papročiai. Nors beveik 40 % salos gyventojų yra krikščionys, tačiau jų tikėjimas nė kiek neprimena Romos katalikų. Keletą šimtmečių trukęs misionierių darbas nuėjo veltui. Ir dabar greta vakarietiškų bažnyčių klesti žynių, magų ir pranašautojų, gąsdinančių turistus savo išvaizda bei magiškai ritualais. Tikėjimas juodąja magija neturėtų stebinti, tačiau visgi beveik 18 % suaugusiųjų yra neraštingi.

 

Gamtos stebuklas

 

Žmonės Madagaskarą vadina ypatinga vieta, kurioje klesti unikali gamta. Prieš 160 mln. m. nuo žemyno atsiskyręs Žemės lopinėlis tapo 250 000 gyvūnų ir augalų namais, kurių 75 % daugiau niekur kitur negyvena. Šioje saloje gausu drėgnų atogrąžų miškų ir pusdykumių. Madagaskaras garsėja natūraliais gamtos draustiniais: Berenty, Andasibia-Mantadia, Ranomafama ir kt. Juose galima pasigrožėti unikalia salos fauna ir flora. O salos viduryje tarp medžių skraido rečiausių ir gražiausių pasaulio paukščių, ant šakų karstosi lemūrų, daugeliui žinomi tik iš „Madagaskaro“ vardu pavadinto animacinio filmo. Madagaskaro krantuose galima sutikti kuprotųjų banginių, o gėlių mylėtojai gali išvysti daugiau nei 1200 orchidėjų rūšių. Visa rytinė salos dalis nusėta kalnų ir neveikiančių ugnikalnių. Tačiau čia pasitaiko nedidelių žemės drebėjimų. Jie kartais suardo ryškiai raudoną salos dirvožemį, o upių vanduo nusidažo sodrios kavos spalva. Upių vanduo neužterštas, nes saloje nėra jokios pramonės. Tamsiame vandenyje veisiasi žuvų. Madagaskarui priklauso ir keletas kaimyninių salų, o jose galima aptikti rečiausių lemūrų rūšių. Salos čia primena rojų, nes šalia šilto Mozambiko sąsiaurio gausu baltojo smėlio paplūdimių ir koralinių rifų suformuotų žydro jūros vandens baseinų.

 

Liepsnojantys baobabai

 

Vietiniai salos gilumoje laikosi keletą šimtmečių skaičiuojančių tradicijų. Neturėdami jokio pajamų šaltinio, jie kerta ir degina miškus. Kai kuriuose regionuose galima pamatyti ištisus apanglėjusio miško plotus, kurie ilgainiui virsta erozijos nualintomis lygumomis. Kad ir kaip stengtųsi tarptautinių aplinkosaugos organizacijų atstovai, unikaliai salos ekosistemai gresia išnykimas. Pirmiausia nukentės baobabai. Patartina apsilankyti Baobabų alėjoje, kuri driekiasi palei Morondavą ir Bèlo Ciribihiną jungiantį kelią. Čia, maždaug 260 m ilgio kelio atkarpoje, auga 25 didingi medžiai, besistiebiantys į dangų daugiau nei 30 metrų. Dar panašiai tiek pat didingų medžių auga gretimuose ryžių laukuose. Sakoma, kai kuriems medžiams yra apie 800 metų. Jau dabar rytinėje Madagaskaro dalyje liko vos 8,5 % visų anksčiau čia vešėjusių miškų. Šiuo metu Acinananos miškai įtraukti į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Tačiau jei nebus imtasi ekonominės ir politinės salos modernizacijos, spėjama, kad jau po dešimtmečio neliks 35 % gyvūnų ir augalų rūšių.

 

Lankytinos vietos

   
  • Akmenų miškas – tai dantyti klinčių dariniai, esantys Cinži de Bemarahos gamtos draustinyje. Jie primena vertikalių akmeninių uolų mišką. Dantytosios 80–120 m aukščio uolos susiformavo prieš milijonus metų, kai nuosėdinių uolienų klodus plaunantis vanduo ilgainiui suteikė joms naujų formų. Iš paukščio skrydžio Akmenų miškas primena dangoraižių pilną didmiestį.
 
  • Analavorio geizeriai – tai spalvingos travertino terasos, kurias suformuoja karbonizuotas ir geležimi praturtintas vanduo, trykštantis į žemės paviršių.
 
  • Antananaryvas – salos centre esanti Madagaskaro sostinė. Tai didžiausias šalies miestas, stūksantis ant aukštų kalvų. Čia galima išvysti karalių rūmus Rova, zoologijos sodą, tradicinį turgų, ministro rūmus.
 
  • Ampangalanos kanalas driekiasi ties rytine Madagaskaro pakrante. Tai apie 600 km besitęsianti natūralių vandens telkinių ir kanalų sistema. Plaukiant šiais kanalais labiausiai žavi ne gamtovaizdis, bet įvairių dydžių valtys ir laiveliai. O šio kanalo pakrantėse apstu autentiškų kaimelių.
 

Specialistės komentaras

Turizmo vadybininkėVilma Gumbelevičienė

 

Ką būtina žinoti prieš vykstant į egzotiškąjį Madagaskarą? Ar reikia specialiai pasiruošti kelionei, pasidomėti papročiais?

 

Genčių kaimelių gyvenimas gali pasirodyti tarsi filmuose – čia egzistuoja įvairių tabu, tačiau visi nariai tiki protėvių galia, todėl visa sala nusėta paslaptingų antkapių, o kaimeliuose vyksta nepaprastų laidotuvių apeigų. Kai kurių genčių gyventojai net nėra matę baltaodžių žmonių! Madagaskare labai svarbu išmanyti etiketo taisykles: mandagiai pasisveikinti, pasidomėti savijauta, šeima ir pan. Tai labai svarbi bendravimo dalis. Net tik klausiant kelio ar tik užbėgant į parduotuvę, nepasisveikinti labai nemandagu. Dažniausiai užtenka paprasto angliško „how are you“? Dar geriau malagasių kalba pasakyti „inona no vaovao?“ Imti, duoti, valgyti (jeigu nėra stalo įrankių) reikia tik dešine ranka. Malagasiai šia ranka atlieka „švarius“ darbus, o kairė – tinka prausimuisi. Madagaskare nepriimtina viešai rodyti pykčio ar meilės (bučiuotis, vaikščioti susikibus rankomis).

 

Keliaujantiems į šią salą lietuviams reikalingos vizos. Lietuvoje Madagaskaro ambasados nėra. Vizos dažniausiai išduodamos per 2 savaites, galioja 90 d., geriausia pasirūpinti iš anksto. Čia kyla didelė rizika susirgti maliarija, tačiau skiepai neprivalomi. Rekomenduojama pasirūpinti profilaktinėmis sveikatos priemonėmis: vaistais, repelentais.

 

Madagaskaras nėra itin gausiai lankomas turistų. Dažniau čia atvyksta gamtos mylėtojų, o ne poilsiautojų. Kokios čia vyrauja kainos?

 

Madagaskaras palyginti pigi šalis ir kainos čia mažesnės negu Lietuvoje. Žinoma, išleistų pinigų suma priklauso nuo asmeninių poreikių. Brangiausia yra sostinėje Antananaryve ir kituose didesniuose šalies miestuose bei kurortuose. Turistų lankomų objektų įėjimo kainos yra nemažos ir gali siekti 10 dolerių. Įvairūs užkandžiai šalyje kainuoja 1–3 dolerius, lengvi pietūs 3–5, 1 l butelis vandens – 50 centų.

 

Ką Madagaskare vertėtų paragauti? Dažnai perspėjama Afrikos šalyse negerti nevirinto vandens. Ar saloje galioja ta pati taisyklė?

 

Geriamą vandenį Madagaskare reikia vartoti tik iš sandariai uždarytų butelių. Nepatartina gerti nevirinto vandens maitinimo įstaigose, taip pat derėtų vengti ledukų. Madagaskaro virtuvėje dominuoja švieži vaisiai (šimtai bananų rūšių), daržovės ir daug ryžių. Pakrantėse dažniau valgoma žuvų ir jūrų gėrybių: omarų, krabų, austrių, krevečių ir kt. Mėsa taip pat dažnai patiekiama. Malagasiams duoną atstoja ryžių paplotėliai. Desertui dažnai valgoma vaisių arba geriama jų sulčių. Baigus valgyti geriama kava. Ji dažniausiai būna labai kokybiška, pagaminta vietinių ir patiekiama labai saldi su sutirštintu pienu. Taip pat geriamas vietinis jogurtas. Vegetarams Madagaskare sunku rasti maisto be mėsos. Dažnai net į pačius paprasčiausius padažus, skirtus daržovėms gardinti, dedama šiek tiek mėsos ar jos riebalų. Todėl užsisakant maistą reikėtų sakyti: „Tsy misy hena“ (be mėsos). Tačiau būkite atlaidūs malagasiams, ne jie ne itin gerai kalba angliškai ir veikiausiai vis tiek nesupras.