Tikriausiai daugelio žmonių aplinkoje yra didesnių ar mažesnių lėlių. Tai ne tik žaislai vaikams, bet ir suvenyrai, brangūs autoriniai darbai, marionetės (teatro lėlės). Nors lėlės atrodo neatsiejama nerūpestingos vaikystės dalis, tačiau gilioje senovėje neretai jos keldavo baimę.

 

"vudu lėlė"

Ypač griežtai lėles vertino Bažnyčios atstovai. Europoje net iki XV amžiaus namuose radę lėlę apkaltindavo moteris raganavimu ir sudegindavo ant laužo. Kodėl lėlės būdavo taip nemėgstamos? Paaiškinimas yra gana paprastas, nes jas savo keistuose ritualuose naudodavo magai ir burtininkai. Dažniausiai būdavo naudojamos vaškinės figūros, subadytos kokiu nors aštriu daiktu. Kai kurie burtininkai sukurdavo tikslias vaškines savo priešų kopijas visu ūgiu. Šiuolaikiniai vaškinių figūrų muziejai dabar lankomi pramogai. Tačiau kažkada šie eksponatai būtų kėlę kraują stingdančią baimę. O tie, kurie namuose laikė panašias lėles, būdavo siejami su juodąja magija.

 

Kaip veikia magijos lėlės? Prancūzijos rašytojas, šiuolaikinio okultizmo pradininkas Eliphas Lévi, knygos „Transcendentinės magijos doktrina“ (1850 m.), aiškino, kad svarbiausias magijos elementas yra pamėgdžiojimas. Kurdamas tokią lėlę magas įdeda kažką, dėl ko ji tampa labai panaši ar net identiška tam asmeniu, prieš kurį naudojama juodoji magija.

 

Miniatiūriniai dubleriai gali būti gaminami iš vaško, molio, medžiagos skiaučių. Į figūrų vidų dažnai dedama nukirptų aukos plaukų ir nagų, kraujo arba prakaito. Paskui lėlė subadoma adata arba vinimi, sudaužoma, sudeginama arba paskandinama vandenyje. Tikima, kad žmogui nutiks tas pats, kas nutiko lėlei, nes jis yra labai į ją panašus. Taigi tai labai pavojingi kerai.

 

Lėles kaip burtų įrankį naudojo beveik visos senovinės tautos pasaulyje. Ko gero, visi žino šiurpiąsias Afrikos Vudu lėlytes. Tačiau nuo Afrikos nedaug atsilieka Europa ir likęs pasaulis.

 

1329 metais Prancūzijoje karmelitų vienuolis Pierre‘as buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Šventasis tėvas prisipažino, kad gamino iš vaško, sumaišyto su žmonių krauju ir seilėmis gamindavo lėles. Pagamintas lėles jis pakišdavo po patinkančių moterų slenksčiais ir jos netrukus vienuoliui atsiduodavo. Nuo vyro nukentėjo trys moterys.

 

Salemo raganų teismas ant ąžuolo šakos 1692 metais pakorė pirmąją įtariamąją raganą Bridget Bishop, kurios namuose buvo rastos 3 grubiai padarytos lėlės iš senų skudurų ir kiaulės šerių. Lėlių kūnuose buvo prismaigstyta aštrių smeigtukų.

 

Tokios šiurpios istorijos įkvepia Holivudo siaubo filmų apie lėles maniakes kūrėjus. Laimei, daugelis lėlių turi gerą karmą.

 

Lėlės – saugotojos. Slavų tautos seniau turėjo tabu – negalima trukdyti vaikams, kai jie žaidžia lėlėmis. Tikėta, kad tol, kol vyksta žaidimas, negali nutikti nieko blogo. Šeima gyvens ramiai ir saugiai. Dabar sunku patikėti, bet prieš keletą šimtmečių europiečiai net nutraukė mūšį ir apgultį, kad praleistų karavaną, gabenantį žaislus vaikams…

 

Kurti lėlių talismanus visais laikais buvo moterų darbas. Dažniausiai jį atlikdavo mamos ir močiutės. Kai gimdavo kūdikis, į lopšį pirmiausiai įdėdavo lėlę. Udmurtijos respublikoje Rusijoje ir kitose slavų tautose lėlę gamindavo paprastos medžiagos atraižėlės, sulankstytos tam tikru būdu. Lėlę aprengdavo suknele, užrišdavo skarą ir paguldydavo ant pagalvės šalia kūdikio galvos. Tikėta, kad toks talismanas saugo nuo nužiūrėjimo ir juodosios magijos.

 

Lėlių porelės būdavo dovanojamos jaunavedžiams. Tokios lėlės namuose esą turėdavo apsaugoti nuo gaisrų ir bloga linkinčių žmonių. Net į karstą seniau būdavo dedama lėlė – paskutinė palydovė į anapusinį pasaulį.

 

Kai kuriose Europos šalyse būdavo paprotys namuose laikyti lėlę su dviem veidais („diena ir naktis“). Ankstų rytą namų šeimininkai atsukdavo dieninę lėlės pusę, o vakare, prieš eidami miegoti – naktinę. Tikėta, kad tokia lėlė – tai talismanas, saugantis namus nuo pikto.

 

Žinoma daugybė buitinės magijos ritualų, kuriuose naudojamos lėlės. Nors lėlės laikomos moterišku užsiėmimu, tačiau moterys jas galėjo padovanoti vyrams, išvykstantiems į karą ar tolimą kelionę. Tokios lėlės paprastai būdavo gaminamos iš senų drabužių ir į jas įsiuvama mylimos moters plaukų sruoga. Tokia lėlė padės vyrui tremtyje ir saugos nuo neištikimybės.

 

Įdomu tai, kad daugelyje kultūrų lėlių, amuletų ir žaislų veidai dažniausiai būdavo nenupiešti. Tikėta, kad nupieštos akys ir burna padaro lėlę nepriklausoma būtybe, kuri gali pasiglemžti nieko neįtariančio žmogaus sielą.

 

Islamo šalyse gydytojams būdavo draudžiama apžiūrėti moteris. ligas jie diagnozuodavo, naudodamiesi lėlėmis. Ant jų pacientės parodydavo skaudamas vietas. Taip pat tikima, kad lėlė, prikimšta ypatingų žolelių, akmenų, gali ligonius išgydyti nuo sunkių ligų. Šamanai naudodavo lėlę, atitinkančią ligonį, ir per ritualą „išpūsdavo“ ligą iš jo kūno.