Kaukolė dažniausiai suprantama kaip įspėjantis simbolis. Senovėje jos naudotos, norint nubaidyti piktąsias dvasias ir ligas. Filosofijoje kaukolė – tai intelekto, dvasios vieta, kurioje rusena žmogaus gyvybės ugnis. Įdomu, kad žmogaus kaukolė išlieka nesuirusi ilgiau nei kiti kaulai ir taip tarsi patvirtina, kad neveltui laikoma stiprybės ir jėgos simboliu. Daugelis primityvių kultūrų tiki, kad kaukolių nešiojimas apsaugo ir suteikia ypatingų galių.

 

"kaukolės"

Prieš keletą metų buvo itin madingi drabužiai, avalynė ir aksesuarai su šiuo makabrišku simboliu. Kaukolės taip pat dažnai naudojamos tatuiruotėse. Nors šią tendenciją pakeitė kitos, tačiau kaulų simbolikos mėgėjų nesumažėjo. Pomėgis puoštis kaulais turi gilias tradicijas. Istorikai teigia, kad kaulais puošdavosi ir gamindavo metalinius aksesuarus su kaukolėmis žmonės jau prieš kelis tūkstančius metų. Gali būti, kad tai vieni seniausių papuošalų pasaulyje.

 

Kaukolių gerbėjų yra įvairiose jaunimo subkultūrose. Kodėl jos tokios populiarios? Ką suteikia kaukolė? Visi žino, kaip atrodo piratų vėliava – kaukolė ir sukryžiuoti kaulai. Šių vėliavų paskirtis – įbauginti priešą. Galima sakyti, kad tai buvo vienas iš pirmųjų psichologinių ginklų. Jie ir prasta piratų reputacija lėmė, kad niekas nenorėjo jų sutikti ilgame kelyje per jūras ir vandenynus. Piratai sugebėdavo taip įbauginti priešus, kad jie pasiduodavo net be kovos. Žiaurių blogiečių įvaizdis jiems padėjo gana lengvai susikrauti turtus, ko nebūtų pavykę, jei žmonės būtų atkakliau priešinęsi. Per įnirtingas kovas jie būtų netekę dalies krovinio.

 

Senovės egiptiečių, actekų ir kitos civilizacijos kaukoles naudojo kaip mirties ir atgimimo simbolį. Šiose kultūrose mirtis nebuvo paženklinta stigma, kokia yra dabar. Natūralūs gamtos ciklai (gyvenimas po mirties, požemių karalystė) buvo lygiai taip pat gerbiami. Kiekvienas gyvenimo ciklas turėjo savo dievus, kurie valdė savo sritį. Tikri kaulai būdavo veriami per prieš tai padarytas skyles odoje arba nešiojami kaulų vėriniai. Kuo didesni kaulai, tuo gentainis labiau patyręs ir visų gerbiamas.

 

Kai kurios autentiškos actekų šventės ir ceremonijos neįsivaizduojamos be skeleto dalių. Meksikoje iki šiol švenčiama mistiška mirusiųjų diena (isp.: „Dia de los Muertos“) pagal indėnų tradicijas. Lotynų Amerikos šventė sutampa su keltų Helovinu, krikščioniškosiomis Vėlinėmis ir Visų šventųjų dieną lapkričio 1 ir 2 dieną. Šios šventės ypač Vakarų šalyse, neatsiejamos nuo kaukolių simbolikos, pavyzdžiui ryškių ir spalvingų cukrinių kaukolių.

 

Pietų Amerikoje kaukolė primena apie tai, kad vieną dieną visi mirs. Tačiau tai nereiškia, kad gyviesiems reikia liūdėti ir verkti. Atvirkščiai: tai yra priminimas, kad reikia džiaugtis gyvenimu ir stengtis gyventi prasmingai: nešvaistyti laiko, neatidėlioti meilės, neapleisti pomėgių, rasti laiko maloniai veiklai, o ne laukti, kol galų gale bus daugiau pinigų, laiko, aukštesnis socialinis statusas ir t. t.

 

Karalienės Elžbietos I laikais Europoje buvo populiaru mūvėti žiedus su kaukolės kopija be apatinio žandikaulio. Netrukus šis žiedas tapo požemių pasaulio narystės simboliu. Taip vaizduojama kaukolė iki šiol liko kai kurių motociklininkų gaujų, ginklų klubų simboliu. Simbolis padeda atpažinti grupuotės narius nuo likusios visuomenės dalies.

 

Šiais laikais kaukolės gali būti vaizduojamos su sparnais – tai simbolizuoja laisvę ir dvasingumą, išsilaisvinimą iš fizinių pančių. Sukryžiuoti kaulai – amžinybė, pavojus arba nuodai. Kaukolė su drugeliais – gyvenimo būdo pokyčiai. Su gyvatėmis – nemirtingumas, žinios apie kitą pasaulį. Su kryžiais reiškia žmonijos pradžią. Naujausias kaukolės simbolių variantas: su kaspinais. Jos atskleidžia moteriškąjį kaukolių pradą.

 

Labai svarbus vaidmuo kaukolėms teko keltų pagoniškoje religijoje. Jos primindavo apie gyvenimo Žemėje trumpalaikiškumą, galią, sielą ir praplėsdavo pasaulio pažinimo ribas. Makabriškas simbolis įkūnija ne tik mirtį, bet ir laiką, galią, dieviškumą, išėjimą, kūrybą, pradžią ir susikaupimą. Keltų kultūroje kaukolė laikyta sielos namais. Archeologiniai šaltiniai liudija, kad keltai kaukoles mesdavo į šventą šulinį kaip aukas dievams. Kaukolė atskirta nuo likusio kūno simbolizuoja juodąją magiją. Indėnai turėjo paprotį nukirsti belaisvių skalpą.

 

Senovėje buvo gana plačiai paplitęs paprotys iš kaukolių gaminti indus. Kai žmogus geria iš tokio indo, kartu su gėrimu nuryja kaukolėje likusius gyvybingumo syvus.

 

Kai kurios budistų sektos miniatiūrines kaukoles naudoja kaip amuletus, kurie primena, kad gyvenimas yra šventas. Daugelyje kultūrų kaukolė – paslaptingų jėgų įsikūnijimas. Kai kurios indėnų gentys, gyvenusios prie Amazonės upės, kaukoles laikydavo šventose vietose. Tikėta, kad kaukolėse gyvena mirusiųjų sielos. Todėl jos gali apsaugoti nuo piktųjų dvasių ir apginti žmogų.

 

Šiandien kaukole su sukryžiuotais kaulais žymimos nuodingos medžiagos, o kaukolė su žaibu – aukštos elektros įtampos zonas.

 

Kaukolė, kaip simbolis, turi dvi visiškai priešingas reikšmes. Vienu metu ji geba būti tiek gyvenimo, tiek mirties atributu. Kokius jausmus sukelia kaukolė (pasišlykštėjimą, baimę, susižavėjimą, džiaugsmą) priklauso nuo asmeninio požiūrio ir to, ką žmogus nori matyti. Jeigu kaukolė gąsdina – tai mirties ir naikinimo simbolis. Jei žavi – tai fortūnos, galios ir laimės simbolis.