Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas teigė, jog poreikis kolekcionuoti atsiranda dėl vaikystėje patirtos traumos mokantis tuštintis tualete ir tokį elgesį įvardija kaip patalogiją. Pasak jo, iš čia asmeniui kyla poreikis susigrąžinti daikto priklausomybės jausmą. Juk mažyliui keista ir sunku suvokti, jog tai, kas buvo atliekama į puoduką, nuo šiol bus negailestingai nuleista vandeniu į nežinomą kanalizacijos pasaulį. Vis tik kiti psichologai yra sukūrę ir kitokių teorijų. Pavyzdžiui, kolekcionieriui jo pomėgis kaupti daiktus leidžia pajusti tvarką chaotiškame laike, atgaivina prisiminimus ir net leidžia asmeniui arba visam muziejui išsaugoti informaciją, istorijos šaltinius, švietimo ir mokomiesiems tikslams.

 

kolekcionuoja

Net ir nuo mažų dienų

 

Vaikystėje daugelis žmonių rinkdavo kramtomos gumos popierėlius, sportininkų korteles, lipdukus. Vėliau tokių smulkmenų kolekcionavimas keičiasi į rimtesnius daiktus: senovines knygas, jubiliejines monetas. Kai kuriems žmonėms prie širdies yra visiškai neįprastų daiktų rinkimas. Jie kaupia blogą poeziją, spygliuotą vielą, anekdotus apie blondines, vaškinio popieriaus maišelius iš sausų pusryčių maišelių, kokteilio lazdeles, virveles, kilimėlius kompiuterio pelėms, telefonų knygas, teksto redagavimo programų šriftus, garsių žmonių drabužius, kanalizacijos šulinių dangčius, lėles barbes. Yra asmenų, kurie netgi renka kolekcionuoti mokančias knygas.

 

Istorija

 

Ilgą laiką, dar prieš Kristų ir vėliau, garsiausias visų laikų daiktų kaupėju buvo laikomas biblinis Nojus. Jis žydų mitologijoje (judaizme, o iš jo perimtas krikščionybėje bei islame) – pagrindinis Pasaulio tvano herojus, tipologiškai ir genetiškai artimas šumerų-akadų, mitologiniams veikėjams Ziusudrui, Atrachasisui ir Utnapiščiui. Pagal tikėjimą, kaip pasakojama Biblijoje, jis anuomet, dar prieš mūsų erą, laikomas vieninteliu – teisingu žmogumi, gavęs iš Dievo įsakymą pastatyti laivą, kuriuo turėjo pabėgti ir išsigelbėti tik geriausieji žmonės ir sutvėrimai. Tuomet ir prasidėjo Nojaus gyvų būtybių kaupimas: neva jis rinko po porą visų gyvų rūšių atstovų. Galiausiai istoriją ištyrę mokslininkai, nustatė, kad ji tikrai nėra reali ir įmanoma tais laikais prieš Kristų, o ir pačiai žmonijai masiškai abejonių jau kilo 18 a. pradžioje.

 

XVIII ir XIX amžiuose kolekcininkai buvo aristokratai, kilmingi turtuoliai, keliavę po pasaulį ir rinkę fosilijas, kriaukleles, zoologinius pavyzdžius, meno kūrinius ir knygas. Surinkti daiktai vėliau buvo saugomi specialiose patalpose – tais laikais vadinamose „retenybių spintose“. Jos buvo laikomos kolekcininko valdžios ir turtų ženklu. Būtent tokie uolūs rinkėjai įkūrė pirmuosius muziejus Europoje, o kai kurie – ir Amerikoje.

 

Motyvai

 

Kodėl žmonės užsigeidžia rinkti, pavyzdžiui, kanalizacijos šulinių dangčius ar žaisliukus iš sausų pusryčių pakuočių? Kai kurie žmonės kolekcionuodami bando investuoti į ateitį – nors kartais galimybė, kad cento vertės daiktas pabrangs iki tūkstančių eurų atrodo mažai tikėtina. Kiti kaupia daiktus tiesiog siekdami pasitenkinimo – tai jiems teikia malonumą. Yra žmonių renkančių įvairiausias kolekcijas, kad pagyvintų savo visuomeninį gyvenimą – jie lankosi mainų susitikimuose kartu su kitais kolekcionieriais ir keičiasi informacija su panašiai mąstančiais žmonėmis. Dar kitiems žmonėms kolekcionavimas yra tiesiog savirealizacijos būdas. Kai kuriais atvejais tai – viso gyvenimo tikslas, kuris niekada nebūna iki galo pasiekiamas ir pilnai įgyvendinamas.

 

Kitos tokių asmenų motyvacijos yra: psichologinis saugumas, vidinės tuštumos užpildymas renkamais daiktais, arba tai gali būti bandymas išsiskirti iš pilkos žmonijos masės. Yra žmonių, kuriems pasitenkinimą teikia eksperimentavimas dėliojant, perdėliojant ir klasifikuojant kolekcijos eksponatus – toks elgesys padeda susikurti tam tikrą komforto zoną, kurioje išnyksta nesaugumo jausmas, nurimsta baimės.

 

Visgi, jog žmogus taptų užkietiejusiu kolekcininku, tik vienos iš išvardintų savybių nepakanka. Beje, nuosekliai kolekcionuojantys žmonės ugdosi kruopštumą, kantrumą, pastabumą, atminties lavinimą, akiračio plėtimą ir intuityvų mąstymą.

 

Ligos požymiai

 

Kaip teigia Niujorko kolekcionierių ekspertas ir psichoanalitikas Werneris Muensterbergeris – iš pradžių kolekcionavimas būna nekaltas objektų, kurie turi subjektyvią vertę, rinkimas, kaupimas ir saugojimas. Tačiau vėliau jis gali įgauti viską užgožiantį mąstą, kuris kaip lošėjo aistra tampa pagrindiniu žmogaus gyvenimo užsiėmimu, nustumdamas į antrą planą jo darbą, įsipareigojimus šeimai ir visuomenei. Pernelyg stipri kolekcionavimo manija, kai ji tampa svarbiau už viską, atskleidžia žmogų turint psichinių problemų – taip geidžiami objektai atlieka apsauginio skydo nuo gyvenimo nusivylimų vaidmenį. Įsigytas retas daiktas žmogui suteikia pasitenkinimą, kuris atstoja paskatinimą ar apdovanojimą už kitus pasiekimus gyvenime. Kai asmuo įgyja trokštamą egzempliorių, jo jaučiama įtampa trumpam nuslūgsta ir jis pasijunta laimingas.

 

Kraštutinis kaupimo pavyzdys, kuomet pasireiškia elgesio sutrikimai, yra, kuomet žmogus dėl savo aistros kolekcionuoti kenkia kitiems žmonėms. Patys sunkiausi ligoniai vadinami gyvūnų arba žmonių rinkėjais. Gyvūnų rinkėjas – tai toks žmogus, apie kuriuos kartais laikraščiuose perskaitome po tokiomis antraštėmis, kaip „Moteris purviname bute augino šimtus alkanų, sergančių katinų“. Yra ir tokių kolekcininkų, kurie gali turėti norą rinkti žmones – pavyzdžiui, serijiniai žudikai. Tuo, deja, pasinaudojo kino rinkos dalyviai sukurdami filmus: „The Collector“, „The Bone Collector“ ir „Kiss the Girls“, kuriuose tokius žmones vaizduoja jaudinančio veiksmo kontekste, siekiant suteikti malonumą žiūrovams.

 

Mokslininkai iki šiol nesutaria, nuo kokių veiksnių priklauso kaupimo patologijos, todėl tokių sutrikimų gydymas kol kas nebūna labai sėkmingas. Nustatyta tik tai, kad kaupėjo nenormalumas pasireiškia tais atvejais, kai pasikeitusi elgsena pradeda trukdyti nomaliam gyvenimui arba netgi kelti grėsmę kitiems. Beje, kai kurie teoretikai teigia, kad su kaupimu siejamas elgesys gali būti tam tikra besaikio polinkio pirkti forma. Savo ruožtu, besaikis polinkis pirkti yra susijęs su depresija, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu ir ypač neįveikiamu noru kaupti. Tyrimą atlikusių mokslininkų teigimu, manoma, kad nevaldomas noras pirkti gali priklausyti nuo įvairių pažinimo aspektų sutrikimo: sprendimų priėmimo trūkumų, emocinio prisirišimo prie daiktų, neteisingų įsitikinimų apie daiktų turėjimą bei kitų kenksmingų įsitikinimų.

 

Šiandien hobis

 

Kas skatina žmones nebejausti saiko kaupiant daiktus ir visiškai pamesti dėl šios veiklos protą? Mūsų protėviai iš akmens amžiaus rinko maisto atsargas, kailius ir žagarus, kad išgyventų. Mokslininkai nustatė, kad akmens amžiaus žmogus turėjo vidutiniškai 34 daiktus. Šiandien milžiniško kiekio maisto produktų ir malkų atsargos reikalingos tik atokiose vietovėse arba katastrofų atveju. Įprastas vidutinis namų ūkis ir taip susideda iš tūkstančių daiktų. Jei anksčiau daiktų kaupimas buvo visai prasmingas ir pateisinamas, tai šiandien jis tapo atskiru hobiu. Žmonės kolekcionuoja dėl malonumo ar kitų interesų, kartais dėl psichologinių problem. Pirmykštis poreikis kaupti, kuris kadaise buvo stipriai įsismelkęs į žmogaus sąmonę, šiandien prarado savo prasmę.

 

Šiais laikais kolekcionavimas yra įgavęs daugybę pavidalų. Muziejuose laikomos kolekcijos, archyvai ir bibliotekos visuomeniniu požiūriu nusipelno didelio pripažinimo, nes išsaugo ateinančioms kartoms kultūrinį palikimą. Privačios pašto ženklų, porceliano ir monetų kolekcijos visuomet suranda besižavinčių jomis gerbėjų. Tokie objektai, kaip: cukraus gabalėliai, alaus padėkliukai ar plastikinės figūrėlės iš vaikiškų šokoladinių kiaušinių, daug kam sukelia tik šypseną, tačiau jų rinkimas reikalauja specialių žinių ir taip pat laikomi pripažintinomis hobinėmis kolekcijomis.

 

Visgi kai kurios kolekcionavimo manijos formos laikomos pavojingos visuomenei, pavyzdžiui, nereikalingų buitinių daiktų, šiukšlių kaupimas ir nekontroliuojamas naminių gyvūnų dauginimas, kol jų nebeįmanoma tinkamai prižiūrėti ir išmaitinti, kai nesilaikoma higienos taisyklių. Tokiais atvejais, kartu su gyvūnų gelbėtojais ir šiukšlių išvežiotojais į pagalbą turi ateiti ir psichiatrai.

 

Kolekcionierių įvairovė

 

Žemiau pateikiamas sąrašas skirtingų daiktų kaupėjų tipų:

 
  • Deltiologistai – tai atvirukų kolekcionuotojai. Šis žodis yra kilęs iš graikų deltion arba deltos.
  • Faleristai renka karinius apdovanojimus – pasižymėjimo ženklus, ordinus ir medalius. Jie nėra labai neįprasti kaupėjai, bet sutinkami daug rečiau už, tarkim, filatelistus – pašto ženklų rinkėjus. Jų atmaina – suvenyrinių ženkliukų kolekcininkai.
 
  • Plangonologistai – lėlių kolekcionuotojai. Hobis ne toks jau ir retas, bet mažai kas žino jo oficialų pavadinimą. Beje, plangonologistais tampa ne tik moterys, kaip būtų galima įsivaizduoti, bet ir vyrai.
 
  • Aktofilistai panašūs į plangonologistus, skirtumas tik toks, kad jie renka ne lėles, o pliušinius meškiukus. Tikriausiai dėl to, jog jaučia nostalgiją vaikystei.
 
  • Veksilofilistai žavisi vėliavėlėmis. Dažnai jų kolekcijos būna teminės, pavyzdžiui, valstybių ar įvairių organizacijų vėliavų arba kokių nors suvenyrinių vėliavėlių.
 
  • Filumenistai renka degtukų dėžutes. 1980 m. Gineso rekordų knygoje buvo įrašytas japonų kaupėjas, surinkęs daugiau kaip 700 tūkstančių įvairių rūšių degtukų dėžučių kolekciją.
 
  • Labeorfilistai renka alaus butelius. Tai daro ne dėl pinigų, o buteliai šiems entuziastams reikalingi kaip puošmena namams. Juk jie kartais būna labai keistos ir originalios formos, ką jau kalbėti apie skirtingas etiketes, kuriose nurodomas gėrimo pavadinimas ir jo gamintojas.
 
  • Tegestologistai kolekcionuoja bokalų padėkliukus. Jie taip pat būna gana įdomūs ir originalaus dizaino.
 
  • Heliksofilistai kolekcionuoja kamščiatraukius. Įdomu, kad dažnai tokie kolekcininkai visai nėra alkoholinių gėrimų mėgėjai, užtat kamščiatraukius vis tiek perka.
 
  • Brandofilistai renka cigarus. Tik anaiptol ne visi jie yra užkietėję rūkaliai. Dažnai specialiai perka įvairiausių firmų cigarus ar naujų eksponatų prašo pažįstamų.
 
  • Tirosemiofilistai kolekcionuoja sūrių etiketes. Juk pasaulyje gaminama tūkstančiai sūrio rūšių – yra ką rinkti, kur pasistengti. O štai, beje, sūrio mėgėjais jie gali ir nebūti, gave produktą su etikete, gali maisto net nepaliesti.
 
  • Lotologistai renka loterijos bilietus. Šiandien rekordininkas tarp jų yra Denis Morsas, kurio kolekcijoje yra 250 tūkstančių bilietų.
 
  • Fusilatelistai kolekcionuoja telefono korteles. Suprantama, įvairių šalių ir miestų – juk tai taip įdomu.
 
  • Panapiktagrafistai – šis sudėtingas pavadinimas reiškia komiksų kaupėjus, bet įprastai ne visų bendrai, o kažkokios vienos siauros tematikos.
 
  • Velologistai renka ratų diskus ir automobilių padangas. Tiesa, tokiai kolekcijai laikyti reikia daug vietos. Beje, šio tipo daiktų rinkimo mada atsirado 1921 m. Didžiojoje Britanijoje.
 
  • Galansofilistai renka džiovintų gėlių herbariumus. Įprastai juos domina tik mažiausios gėlytės, daugiausiai miško ir lauko.
 
  • Sukrologistai renka cukraus paketėlius, kurie paduodami prie kavos ir arbatos kavinėse ir restoranuose. Užuot panaudoję juos pagal paskirtį, kaip didžiausius trofėjus nešasi namo.
 
  • Entredentolignumologistai kaupia dėžutes nuo dantų krapštukų arba lazdelių su vata. Tai viena iš rečiausių tokio pobūdžio rinkėjų rūšis.
 
  • Arenofilai renka paplūdimo smėlį. Paprastai tai daug keliaujantys žmonės. Jie tiesiog taip nori išsaugoti prisiminimus apie keliones į vieną ar kitą Žemės vietą, panašiai kaip kai kurie žmonės iš nostalgijos saugo gimtosios žemės arba durpių nuo artimo žmogaus kapo saują.
 

Komforto jausmas

 

Žmogui prižiūrint sukauptą kolekciją atsiranda kontrolės jausmas – jis jaučiasi tvirtai, galingas ir atsakingas už neįprastą naują kūrinį. Dar viena priežastis, kodėl žmonės kolekcionuoja, tai noras nepaleisti praeities. Sovietinių laikų atvirukų ar valiutos kolekcionavimas yra kuo puikiausias pavyzdys. Taip žmogus prisimena senus laikus, iš naujo išgyvena prisiminimus, kas suteikia komforto jausmą ir sukelia nostalgiją. Tačiau priežastis rinkti daiktus gali būti ir noras nuolatos ko nors ieškoti bei gaudyti. Pavyzdžiui, kokio nors žurnalo specifinio numerio ar seno kompiuterinio žaidimo ieškojimas ir radimas gali sukelti daug daugiau stiprių emocijų nei tik nuraminimo jausmas.

 

Tik su gera intencija

 

Apskritai daiktų kaupėjus tam tikrais pataloginio elgesio atvejais galima laikyti ir ligoniais, kuriems reikia gydymo, kai jie savo hobiu pradeda kenkti savo sveikatai ir gyvenimui, bei kitų žmonių gerovei. Visais kitais atvejais kolekcijų rinkimas tėra smagi pramoga, būdas atsipalaiduoti, papuošti namus, bendrauti su tokios pat srities interesantais, bendraminčiais ir taip tobulėti, o kartais toks reiškinys netgi leidžia išsaugoti informaciją, istorinius faktus, kultūrinę vertę bei palikimą. Svarbiausia kolekcionuoti saikingai, su gerais motyvais, nepažeidžiant įstatymų, nesukeliant pavojaus aplinkai, pavyzdžiui, naktį iš gatvės nevogti kanalizacijos šulinių dangčių dėl tikslo papildyti savo neįprastą daiktų rinkinį.