Nuo 1603 iki 1868 Japonijoje istorijos apie vaiduoklius buvo neatsiejamos nuo vasaros mėnesių. Tos istorijos ir seni, užkeikti namai gąsdina iki šiol vaikus ir jautresnių nervų suaugusiuosius. Tekančios Saulės šalyje, prasidėjus vasarai, kasmet pristatoma galybė naujų filmų, televizijos laidų, knygų, patenkinančių vietinių susidomėjimą vaiduokliais. Šiek tiek keista, kad vaiduokliai Japonijoje suaktyvėja šiltymečiu, o ne rudenį, kaip mūsų šalyje, kai tirštėja sutemos, laukus užkloja rūkai ir kiekvieną dieną mažėja natūralios saulės šviesos…

 

"japonijos vaiduokliai"

Toks susidomėjimas mistinėmis būtybėmis grindžiamas budizmo filosofija. Liepą arba rugpjūtį Japonijoje (priklausomai nuo regiono) prasideda Obon arba Bon šventė. Galima sakyti, kad tai labai stipriai su vaiduokliais susijęs festivalis. Per Bon šventę japonai tiki, kad jų protėvių dvasios, kaip ir kiekvienais metais, grįžta į Žemę. Ilgainiui atsirado tradicija per šventę pasakoti istorijas apie vaiduoklius. Tikėjimas, kad dvasios grįžta pas mirtinguosius, sukuria tinkamą atmosferą dalintis šiomis istorijomis.

 

Kita priežastis, kodėl atsirado tradicija sekti pasakas apie vaiduoklius, yra kur kas praktiškesnė. Šiurpių istorijų pasakojimas žmonėms padeda atvėsti per vasaros kaitrą. Daugelis pastebi, kad labai išsigandus kūną nukrečia šaltis. Puiki atsivėsinimo priemonė, ar ne?

 

Moksliškai įrodyta, kad žmogui išsigandus, kraujagyslės odos paviršiuje susitraukia ir sulėtėja kraujotaka, dėl to šiek tiek nukrenta odos temperatūra. Kitaip tariant, išsigandę žmonės atvėsta. Ši senovės japonų išmintis gali būti pritaikyta ir šiais laikais.

 

Šiais laikais Japonijoje visur įrengtos oro kondicionavimo sistemos, todėl poreikio pasakoti šiurpias istorijas lyg ir nebeliko. Tačiau tradicijos giliai įleidžia šaknis ir kiekvienais metais prasidedantis Bon festivalis neįsivaizduojamas be mistinių istorijų. Viena iš naujesnių Japonijos tradicijų – turai po įspūdingus užkeiktus namus.

 

Japonijoje yra keletas didžiausių pasaulyje užkeiktų namų. Kiekvienais metais jie pritraukia minias turistų. Vienas populiariausių namų įrengtas ant ligoninės pagrindų. Nuo įėjimo iki išėjimo jis driekiasi daugiau nei 500 metrų. Namą apeiti užtrunka 30 minučių ir daugiau. Turistai apsilanko ligonių palatose, operacinėse bei morge. Tie, kuriems tęsti ekskursiją tampa per baisu, visada gali pasitraukti ir išeiti per vieną iš daugelio išėjimų. Vietiniai šalutinius išėjimus praminė: „viščiukų keliais“.

 

Japonų kalba išbalę vaiduokliai vadinami „yurei“. Būtybės paprastai vaizduojamos dėvinčios baltus drabužius, o galvą apsigaubusios trikampio formos audinio skiaute. Tokia apranga rengiami budistų mirusieji. Laidojimo kimono – paskutinis žemiškasis drabužis, su kuriuo mirusysis iškeliauja į anapusinį pasaulį. Pramogų parkuose ir užkeiktuose namuose dažniausiai galima pamatyti išblyškusius vaiduoklius su varno juodumo plaukais, ištiestomis rankomis ir drebančiomis plaštakomis. Japonų vaiduokliai taip pat dažniausiai būna be kojų. Tikima, kad tai rodo jų antgamtines galias.

 

Šventė baigiasi, kai užkuriami didžiuliai laužai „okuri-bi“, kurie išsiunčia mirusiųjų sielas ten, iš kur jos atėjo. Dažniausiai festivalis baigiasi rugpjūčio 16 dieną.

 

Įdomu tai, kad prieš įvedant budizmą, „yurei“ buvo laikomos nekenksmingomis ir net palankiomis dvasiomis. Tik šalyje išplitus budizmui pradėtos pasakoti kraują stingdančios istorijos apie juos.

 

Viena mėgstamiausių pasakų „Jotsujos vaiduoklių istorija“ („Yotsuya Kaidan“). Pasakojama, kad XVII amžiuje Jotsujos apygardoje Iemonas, vedęs Oiwą, panoro vesti dar kartą turtingą kaimynę, todėl pirmąją žmoną nunuodijo. Nuo nuodų nuslinko moters plaukai ir deformavosi veidas. Galų gale Oiwa mirė, bet grįžo į Žemę kaip vaiduoklis, kad atkeršytų ir nužudytų savo vyrą. 1825 metais pagal liaudies pasaką buvo parašyta pjesė, vaidinama kabuki teatre ir kino filmuose.

 

Kita legenda apie japonių vaiduoklį įvyko Tokijuje. Ten, kur dabar yra žuvų turgus, kažkada buvo kapinės ir šventyklos. Turgaus prekeivis labai susidomėjo moterimi, kuri kiekvieną vakarą ateidavo prie jo prekystalio, prie krūtinės glausdama miegantį kūdikį ir nusipirkdavo šlakelį saldaus, fermentuotų ryžių gėrimo vaikams – amazakės. Vieną vakarą jis pamatė, kaip moteris davė šio gėrimo savo vaikui ir nusprendė ją pasekti. Vyras stebėjo, kaip moteris įžengė į pagrindinę šventyklos salę ir staiga dingo, lyg jos nė nebūtų buvę. Bandydamas suprasti, kas įvyko, turgaus prekeivis išgirdo kūdikio verksmą ir nuėjo ta kryptimi, iš kur sklido garsas. Vyras atsidūrė netoliese esančiose kapinėse ir pamatė neseniai sukastą kapą ir ėmė jį kasti. Atkasęs kapą turgaus prekeivis pamatė motinos lavoną, rankose laikantį kūdikį. Tai buvo ta pati moteris ir jos vaikas…

 

Krikščionys tiki, kad vaiduoklius gali atbaidyti kryžiai ir švęstas vanduo. Tačiau Tolimosios Azijos vaiduokliai yra kitokie. Katalikų priemonės jų neveikia. Jas nubaidyti gali „ofuda“ juostelės, su įrašytomis budistų sutromis. Kai kuriose šintoistų šventyklose atliekamas apvalymo ritualas su medinėmis lazdelėmis ir giesmėmis, kuris padeda pašalinti prakeiksmą.

 

Pasakojama, kad vaiduokliai dažniausiai pasirodo žymiose kapinėse, tuneliuose, mūšio laukuose apie 2 – 3 valandą nakties. Tai laikas, kurį japonai vadina „trijų jaučių valanda“.